2025 m. rugsėjo 8 d., pirmadienis. Rifugio Biella – Rifugio Muntagnoles.
Vakar buvo I Alta via 1 trasos etapas: Lago di Braies – Rifugio Biella.
Naktį viršutiniame kalnų trobelės Biella aukšte buvo labai triukšminga. Per naktį ne tik girdėjosi girgždančios grindys ir kiekvieno žygeivio kojų tuksenimas senais mediniais laiptais į aukštu žemiau esantį tualetą, bet ir pro durų viršų užsideganti šviesa priversdavo vis atmerkti akis.
Kambaryje labai šilta. Nubundu skaudančia galva.
Pusryčiai rifugio Biella patiekiami 7 valandą. Iki jų į valgomąjį užeiti nevalia.
Laukdamos pusryčių, pasižvalgome į aplink trobelę esančius kalnus. Vakar dieną baigėme saulėlydžiu nuo kalnų trobelės Biella prieigų, šiandien ją sutinkame saulėtekiu su dar nespėjusiu nusileisti dideliu Mėnuliu.
Pusryčiai visai paprasti, vidutinio skanumo. Patiekti, galima sakyti, tik saldūs desertai.
Susiruošiame ir kelios minutės po 8 valandos išeiname. Nors miegojau prastai, bet jaučiuosi atsigavusi ir žvali.
Antrą Alta via 1 žygio dieną Dolomitinių Alpių takais nueisime 13 kilometrų. Per dieną teks pakilti 654 vertikalius metrus, nusileisti 908 metrus.
Iš kalnų trobelės Biella, kurioje šiąnakt nakvojome, kelias išveda pro ryto saulės nuspalvintą Croda Del Becco (vokiškai - Seekofel) kalną.
Rytas nuostabus. Iš pradžių 6, vėliau 6A numeriu pažymėtu taku eisime iki Sannes trobelės. Lygiu žvyro keliu eiti lengva ir spartu. Žiūriu į tolyn vingiuojantį kelią ir viliuosi, kad į šalį sukti kurį laiką nereikės.
Mano norai eiti keliu buvo neišgirsti, nes labai greitai nuo žvyrkelio atsiskiria siauras takelis ir tenka lengvai paprakaituoti lipant į nedidelę įkalnę. Žinoma, galėjome eiti keliu, tačiau prisidėtų kur kas daugiau kilometrų ir laiko. Bet niekis, juk iš ryto esame pilnos jėgų, trepsime tai aukštyn, tai žemyn vedančiu takeliu, žvalgomės į tolumon gyvatėle vingiuojantį mūsų paliktą žvyrkelį, ryškų ir saulėtą kraštovaizdį bei klausomės kalno šlaite besiganančių karvių varpelių.
Palipus ant kalniuko, atsiveria vaizdingas slėnis su dailia Sannes kalnų trobele.
Prieiname prie kalnų trobelės Sannes. Ji visiškai kitokia, nei mūsų nakvynės vieta Biella. Sannes trobelė yra švari, moderni. Ne veltui nemažai žygeivių renkasi nakvynę Sannes. Tiesa, girdėjau argumentų, kad apylinkių vaizdai vis tik gražesni nuo Biella kalnų trobelės ir dėl jų verta pakentėti senos trobelės nepatogumus. Kaip ten bebūtų, vakar jau buvome pavargę ir pasiekti Sannes trobelę būtų buvę labai sunku.
Pasinaudojame Sannes trobelės tualetu ir pasileidžiame į žygį. Sannes trobelė tolsta, o prieš akis veriasi nepaprastai gražus gamtos kampelis.
Esame 25 453 hektarų ploto Fanes-Senes-Braies gamtos rezervate. Šiandien žygiuosite gamtos rezervato Sennes dalyje. Įeiname į tikrą gamtos pasaką. Siauru taku palengva leisimės žemyn.
Fanes-Senes-Braies gamtos rezervatas man primena nuotraukose matytus Kanados vaizdus. Iš galvos išlaksto paskutiniai nemiegotos nakties sukelti nemalonūs pojūčiai. Grožiuosi kiekvienu žengtu žingsniu, o širdyje dainuoja laimė ir džiaugsmas gyvenimu.
Gana greitai siauras takas įsijungia į stačiai žemyn einantį žvyro kelią.
Kitoje slėnio pusėje matome į kalną kylantį kelią ir spėliojame, ar mums teks juo eiti.
Stačiai leidžiamės žemyn žvyro keliu. Priename senovinį Fodara Vedla kaimą.
Kelias minutes pasiklausome kalnais besiritančio karvių varpelių skambėjimo ir trauksime tolyn.
Už Fodara Vedla kaimo keliukas lipa į statoką kalną, bet pasukęs į šoną, pradeda žemėti. Atrodo, pūškuoti į statų kalną neteks, tačiau ir džiaugsmo didelio nėra, nes nusileidimas statokas, atsipalaiduoti negalima.
Nusileidę nuo kalno, ant siauro iš rąstelių sukalto tilto, vedančio per išdžiuvusį upelį, sėdame pietauti.
Trumpai pailsėję, vėl leidžiamės į žygį.
Pasirodo, pasistiprinome pačiu laiku, nes laukia labai status ir ilgas nusileidimas link Pederu kalnų trobelės.
Leidžiamės keliu, tačiau jis labai status, po kojomis byra žvyras. Neatsargus atpalaiduotas žingsnis - ir galima gauti kojos traumą. Savo kompanijoje du zukius jau turime, laimei, be didelių susižalojimų, bet kūnai griuvimą prisimins ilgai.
Pro kalnų tarpą kitoje pusėje pamatome aukštyn į kalną vingiuojantį takelį. Negi jis bus mūsų takas? Nesinori tuo tikėti, bet žemėlapis rodo, kad tikrai taip.
Pederu kalnų trobelė artėja, bet galutinai užmuša žemyn vingiuojamtis kelias, kuriuo ne tik vaikšto žmonės, bet ir dviračiais važiuoja, rieda automobiliai. Kuo žemiau nusileidžiame, tuo kelias darosi vis statesnis. Laimei, stačioji kelio dalis yra betonuota ir gana švari. Tačiau vistiek tenka žiūrėti po kojomis, kad koks išriedėjęs akmenukas nepaguldytų ant žemės.
Šiaip ne taip nusileidžiame prie Pederu kalnų trobelės, šlaunys nuo įtampos dega. Džiaugiuosi, kad iš ryto gėriau vaistų nuo skausmo. Kitaip dar ir keliai degtų.
Užeiname į trobelę. Jaučiamės nusipelnę kavos ir pyrago. Valgau obuolių strudelį ir geriu kavos, nepaprastai skanu. Jei įdomu kaina, už savo maistą sumoku 8 eurus.
Poilsio metu gaudome tai atsirandantį, tai dingstantį telefono ryšį. Čia kalnai ir ryšio nebuvimas nestebina. Paprastai žygiuodama telefone įjungiu lėktuvo režimą.
Šiek tiek pailsėję Pederu kalnų trobelėje, kylame į kelią. Dabar seksime 7 numeriu pažymėtu ir į statų kalną kylančiu taku. Jis tikrai bus tas, kurį matėme besileisdamos žemyn sunkiuoju betono keliu.
Tilteliu kertame nedidelį ir skaidrų upelį.
Takas kyla į viršų. Einame saulės atokaitoje, tad karštis greitai atima trobelėje atgautas jėgas. Kas kelis užliptus metrus stojame ilsėtis. Atsisukame pažiūrėti į už mūsų likusią Pederu kalnų trobelę.
Takas vis stačiau kyla į kalną, kepina saulė, tačiau čia be proto gražu.
Netrunkame pakilti gana aukštai. Takas sunkus, bet vaizdai - tarsi pasakoje. Apie tokį žygį ir svajojau.
Smagiai praeiname kalno šlaitu vedančius taku. Kai pasiekiame perėją, paskutinį kartą pažiūriu į vos įžiūrimą Pederu kalnų trobelę ir suksime į kitą slėnį.
Prieiname naujus slėnius. Su jais - ir kiti kalnų vaizdai.
Italijos Dolomitinių Alpių spalvos ir formos.
Kurį laiką takas lengvai žemėja.
Vaizdai nepalieka abejingų.
Po kurio laiko mūsų takas suka į šalį ir prasideda nuobodus kopimas aukštyn. Kojos dar neatsigavę nuo stataus leidimosi link Pederu trobelės, o dabar vargsta ilgai kopdamos į viršų.
Kai jau atrodo, kad nakvynės vieta yra ranka pasiekiama, iki jos tenka lipti ir lipti. Vienu metu pasirodo, kad debesis kyla, bet dangų užkloja tik ploni debesėliai. Mums tik į naudą, nes saulei pritemus, eiti yra lengviau.
Kažkur krūmokšniuose psirodžiusi karvių banda prižadina iš apėmusio nuobodulio ir nuovargio.
Alta via 1 take pilna koplytėlių.
Kurį laiką einame žvyrkeliu. Juo žygiuoti yra šiek tiek lengviau, tačiau bendras dienos nuovargis jau lenkia prie žemės.
Nakvynės vieta artėja. Kažkur pamatome senovinį vandens malūną.
Žingsniuodamos išgirstame garsų švilpimą. Alta via 1 take pilna švilpikų. Žvėreliai baikštūs, arti neprieisi, o su mano telefono galimybėmis iš tolo gražiai nufotografuoti jų nepavyksta, tad švilpikų gyvenimo vaizdus nešiosiuosiu savo prisiminimuose.
Prieiname ūkį.
Pagaliau pasirodo ir mūsų nakvynės vieta - kalnų trobelė Ucia dles Muntagnoles .
Kelyje nuo Rifugio Biella iki kalnų trobelės Ucia dles Muntagnoles užtrukome šiek tiek virš 8 valandų. Kaip paprastai, žygiavome neskubėdamos, su daugybe trumpų ir ilgesnių sustojimų poilsiui, šimtais telefono kameromis fiksuotų vaizdų.
Pasitinka maloni trobelės Ucia dles Muntagnoles šeimininkė. Iškart sužinome, kad trobelėje nakvos tik 10 svečių. Esame užsakę keturvietį dormą, gauname kambarį su normaliomis lovomis, kuriame gyvensime tik mes. Trobelė yra labai švari ir tvarkinga. Nepatogumas, kad dušas ir tualetas yra vienoje patalpoje, bet kaip nors išgyvensime. Svarbu, kad trobelėje yra geriamas vanduo ir nemokamas dušas. Geriamą vandenį šeimininkai filtruoja patys, todėl jis svečiams papildomai nekainuoja.
Nakvynė su pusryčiais ir vakariene vienam asmeniui kainuoja 88 eurus. Mokėjimas grynaisiais. Iš anksto reikėjo pervesti avansą - 45 eurus asmeniui. Likusią dalį susimokėsime rytoj išvykdamos.
Nakvynei būtina turėti miegmaišio įdėklą.
Ir dar šiuolaikiniams keliautojui svarbi informacija: trobelėje nėra telefono ryšio, nėra wifi. Lai žmonės džiaugiasi kalnais ir bendrauja vieni su kitais.
Vakarienė nuo 7 valandos. Iki jos yra užtektinai laiko, tad šiandien naudosiuosi nemokamo dušo malonumais: ramiai išsimaudysiu, išsiplausiu galvą. Kol laukiau eilėje prie dušo, šeimininkė papasakoja krašto istoriją. Neįtikėtina, kad prieš 230 milijonus metų aplink šią vietą buvo Maldyvų žydrumo vanduo ir paplūdimiai. Ir gaila, kad apžiūrėti gamtos kūrinių neturėsime laiko, tačiau ir nusivilti neverta, nes žygiuojame nepaprastai gražiu Alta via 1 taku.
Vakarieniauti leidžiamės septintą. Viduje jauku.
Vakarienė - trijų patiekalų. Maistas labai skanus. Pasta tobula, su labai smulkiai pjaustytais skrebučiais, kurie patiekalui priduoda ypatingą skonį. Pagrindinis patiekalas - guliašas su polenta ir mėlynuoju kopūstu man irgi patinka. Bet labiausiai sužavi desertas: skanaujame mėtų ir šokolado parfė. Tarsi ledai su šokolado gabaliukais.
Šeimininkė pasidalina skaniojo parfė gaminimo ypatumais. Kiek pavakarojame ir po vakarienės patraukiame į savo kambarį. Iš vakaro pasiruošiame rytdienai vandens pūsles, elektrolitus ir krintame ilsėtis.
Nepaisant kelių smulkių nepatogumų, ši kalnų trobelė bus pati jaukiausia trobelė per visą Alta via 1 kelią.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą