Trepsim po pasaulį

2022-10-10, pirmadienis. Ovacik - Kabak.

Apie žygį Fetija - Ovacik skaitykite čia.

Po gana vėlyvų pusryčių nedideliame Red Rose viešbutyje išsiruošiame į Likijos kelią. Ovacik - Faralya etapo 13 kilometrų trasa tęsiasi iki Faralijos (Faralya), tačiau mes nakvynę esame užsisakę Kabak kaime, todėl turėsime nutrepsėti papildomus 5 kilometrus.

Likijos kelio etapas Ovacik - Faralya yra įvardijamas kaip vidutinio sunkumo. Rašoma, kad jį įveikti reiktų beveik 6 valandų. Trasa eina kalnuota vietove, tad mūsų iš viso per dieną laukia 765 metrų pakilimas į aukštį ir beveik toks pat nusileidimas žemyn. Programėlėje TrailSmart visas Likijos kelio maršrutas yra labai smulkiai aprašytas ir atvaizduotas.

Svarbu ir tai, kad šios dienos starto ir finišo taškai yra pasiekiami visuomeniniu transportu, nes iš Fetijos (Fethiye), Ölüdeniz, Ovacik į Faralya, Kabak važinėja dolmušai (dolmuş), tad šį etapą galima planuotis kaip dienos žygį.

Dar pridursiu, kad Likijos kelio trasai specialios įrangos ar fizinio pasiruošimo nereikia. Tačiau tvirtapadžiai bei neslidūs batai, tinkamas kiekis vandens, kepurė bei apsauga nuo saulės, žygio lazda tikrai būtina.

Nors mes savo Likijos kelią pradėjome vakar, tačiau oficialus trasos startas yra Hisarönü kaime: nedideliame miškelyje šiek tiek už Ovacik.

Kol fotografuojamės šalia Likijos kelio pradžią rodančio stendo, iš atvažiavusio turistinio autobuso pasipila minia žygeivių. "- Labas rytas, kaip sekasi?" - girdime balsą anglų kalba ir įsmeigiame akis į kažkur matytą moters veidą. Ji, supratusi mūsų žvilgsius, pasako, kad iš Stambulo į Dalamaną atskridome tuo pačiu dideliu lėktuvu. Tikrai, juk mus ir šią moterį skyrė tik praėjimo tarpas. Koks siauras pasaulis. Moteris - amerikietė. Ji greitai nusiveja jau pajudėjusią savo grupę, o mes pasileidžiame neskubiu ritmu.

Visos džiaugiamės eidamos lengvu, nežymiai į viršų kylančiu plačiu keliu. Kažkur virš galvų praskrieja gondolos, žmones keliančios į skrydžių parasparniais starto vietą - Babadag (Babadağ) kalną.

Kelias nesunkus ir su kiekvienu žingsniu atveriantis vis gražesnius vaizdus.

Kadaise teritorijoje, esančioje tarp Tauro kalnų ir Antalijos, likiečiai buvo įkūrę miestus, sujungtus į Likijos miestų sąjungą arba federaciją. Susisiekimui tarp miestų liekiečiai buvo įrengę kelius. Likijos kelias - istorinis tarp miestų vedęs prekybos kelias.

1999 metais Turkijoje gyvenusi britė Kate Clow su savanorių grupe atgaivino Likijos kelio populiarumą. Raudonų - baltų dažų ženklais buvo pažymėta visa 500 km pėsčiųjų trasa, vedanti nuo šalia Ovacik esančio Hisarönü iki Antalijos.

Likijos kelias.

Kelio rodyklės rodo, kad jau nuėjome 3 kilometrus.

Nuo virš mūsų galvų esančio Babadag kalno nepaliaujamai sklando parasparniai, o žemai likusioje jūroje plauko daugybė laivelių.
Miestelis, kuriame šiąnakt nakvojome, dabar telpa į delną.

Vėliau takas susiaurėja ir vis labiau statėja.

Ilgai einame siauru takeliu, vedančiu saulės kepinamu aukšto kalno šlaitu, tačiau vaizdas į žemai likusią Oludeniz (Ölüdeniz) įlanką atperka visus vargus.

Likijos kelias šiuo metu yra labai populiarus žygių maršrutas. Šiuo keliu žygiuoja tiek didelės organizuotos žygeivių grupės, tiek pavieniai žmonės ar mažos grupelės.

Mūsų žygio metu taip pat yra daug žygiuojančių, bet žygiavimo tempai visų yra skirtingi, tad po kojomis vieni kietiems nesimaišome.

Jei ne dieviškas Oludeniz įlankos vaizdas, šios dienos trasa būstų labai sekinanti, nes didelė jos dalis driekiasi saulės atokaitoje. Palaimą suteikia ne tik apačioje esančios įlankos panorama, bet ir pakeliui pasitaikę šešėlį metantys krūmai ar uolos.

Nors šios dienos Likijos kelio trasa yra labai aiškiai matoma, tačiau ant uolų ar medžių nupiešti raudona - balta trasos ženklai dar labiau sustiprina žinojimą, kad einame teisingu taku.

Pasikėlę gana aukštai į kalną, tolumoje matome kelią, kuriuo važinėja automobiliai.

Žygiuojame neskubiu žingsniu, vis sustodamos pasigrožėti panorama, daug fotografuojame ir nepastebime, kaip ateina vidurdienis. Išsirenkame vietą pietums.

Papietavę savo užkandžiais ir atsikvėpę, po keletos minučių atsisveikiname su nepaprastai gražiu Oludeniz įlankos reginiu, nes mūsų takas suks tolyn nuo jūros. Tačiau naujasis kelio etapas taip pat nešykšti vaizdų.

Dabar mūsų takas jau eina pro vietos gyventojų ūkius ir naujos statybos pilaites.

Rašoma, kad eiti Likijos keliu geriausia yra kovo, balandžio, spalio ir lapkričio mėnesiais. Spalio mėnesį saulė dar kepina be proto, tad sunku pagalvoti, koks pragaras čia būna karštuoju metų laiku.

Tačiau, renkantis kelionės laiką, reikia turėti omenyje, kad geriausiai keliauti Likijos keliu tinkančiais mėnesiais saulė Turkijoje leidžiasi gana anksti, tad diena tarsi sutrumpėja.

Saulės išdeginta žemė.

Siauras takelis įsijungia į platų žvyro kelią. Tokiu keliu eiti yra spartu, tik visas jėgas atima negailestingai kaitri saulė.

Prieiname ūkį, kurio gyventojas mielai papozuoja.

Į Turkiją taip pat ateina ruduo.

Likijos kelias.

Retkarčiais pasirodo jūra.

Kalnai, pušys, alyvmedžiai - koks puikus derinys ir kokia graži šios dienos trasa.

Praeiname bityną. Daugelyje Likijos kelio vietų bitynuose matėme puslankiu išdėliotus avilius.

Prieš akis - nepaprastai gražūs kalnai.

Artėja Kozağaç kaimelis, kuriame atsitiktinai rastoje kavinėje sustojame pasinaudoti tualetu ir išgerti arbatos. Šioje kavinėje būtų galima papietauti, tačiau mes esame sočios nuo neseniai sukirstų pietų iš kuprinės. Likijos kelyje galima išgyventi ir nesinešant maisto pietums, tačiau turėti užkandžių tikrai pravartu.

Pailsėję, keliu sparčiai praeiname Kozağaç kaimą.

Trasa labai įvairi. Nuo Kozağaç iki Kirme einame tyliu keliu, kuriuo pravažiuoja pavieniai automobiliai ar motoroleriai, paskui siaurais keliukais leidžiamės žemyn.

Likijos kelyje sutinkame ne tik žmonių, ožkų, avių, bet ir ramiai nežinia, ką rupšnojančių karvučių.

Likijos kelias tarp Kozağaç ir Kirme.

Nuo kalnų leidžiasi debesys, nerimaujame dėl galimo lietaus.

Laimei, debesis paliekame už savęs ir netrunkame pamatyti stačias uolas ir mėlynuojančią jūrą. Vadinasi, svajotas aplankyti Drugelių slėnis yra nebetoli.

Automobilių kelias nubėga gilyn į Kirme kaimą, o mūsų trasa atsišakoja į siaurą, statų bei nepatogų takelį. Nors siauras takelis gana stačiai zigzaguoja žemyn pro kaimo sodybas, bet žygyje užtrunkame.

Viršuje likusi Kirme.

Kai kur Likijos kelio rodyklės būna tokios.

Pasiekę Faralya kaimo prieigas, prisėdame trumpo poilsio. Nors Likijos kelio aprašyme nurodoma, kad atkarpa nuo Ovacik iki Faralya yra 13 kilometrų, mūsų visų programėlės rodo nueitais 2 - 3 kilometrais daugiau.

Galvoju, kad mums vis tik vertėjo vadovautis Likijos kelio gidu ir dieną baigti Faralijoje, tačiau renkantis nakvynės vietas, jų kainos šioje vietovėje buvo labai didelės. Dėl šios priežasties nutarėme paieškoti nakvynės vietos kitur ir išsirinkome už 5 kilometrų nuo Faralijos esantį Kabak kaimą.

Faralijos kaime yra garsusis Drugelių slėnis (Kelebekler Vadisi/Butterfly Valley), o mes, kad ir kokios pavargę esame, šį slėnį norime žūtbūt pamatyti.

Šiek tiek pasiblaškome bandydamos atsirinkti kelią, vedantį į pačią vaizdingiausią vietą ir Drugelių slėnis pagaliau priartėja.

Ateiname prie Drugelių slėnio pakraščio, nuo kurio matosi ruoželis žemai esančio paplūdimio.

Drugelių slėnio paplūdimys yra pasiekiamas tik iš jūros. Nusileidimas žemyn stačiomis uolomis yra draudžiamas, nes tokie bandymai baigėsi ne vieno žmogaus mirtimi. Net ir esant saugiam takui, žemyn leistis šią minutę neturėčiau nei jėgų, nei noro.

Ieškodama įdomesnių Drugelių slėnio paplūdimio rakursų, palipu žemyn link šiek tiek matomo kelio - Likijos kelio alternatyvos, tačiau pagalvojusi apie lauksiantį vargą kilti į viršų, dar žemiau nebesileidžiu ir sugrįžtu atgal. Daugiau jėgų turinčios bendražygės pasileidžia pasivaikščioti žemai vingiuojančiu keliuku.

Sakoma, jog Drugelių slėnyje ištisus metus gyvena daugybė skirtingų rūšių drugių, kuriuos galima pamatyti už tam tikrą mokestį. Kaip yra iš tiesų, nesužinosime, nes esame slėnį juosiančių stačių kalnų viršuje.

Grožimės ne tik Drugelių slėniu, bet ir Faralya kaimą supančiais kalnais. Vakarėja. Žinome, kad į Kabak jau nebenueisime.

Kai grįžtame į Faralya kaimą, prieš pat nosį pravažiuoja dolmušas, keleivius vežantis į Kabak. Šiek tiek neramu, ar bus kitas autobusas. Ilgai sėdime stotelėje šalia kavinės. Kai jau pradedame kalbinti taksistą, atvažiuoja ir dolmušas.

Dolmušas rieda nepaprastai vaizdingu keliu. Gana greitai pasiekiame Kabak kaimą, sparčiai nusileidžiame į iš anksto užsakytą nakvinės vietą - Mandala Camping kempingą, įsikuriame ir dar spėjame pasigrožėti paskutiniais dienos spinduliais.

Nakvynę Mandala Camping pasirinkome dėl galimybės nakvoti "bačkose".

Visada svajojau panakvoti statinę primenančiuose nameliuose, tačiau realybė labai greitai nuvylė lūkesčius. Koks bebuvo didelis noras, statinėje vietos nedaug, ji nepatogi ir nėra kur susidėti daiktų.