2022 m. spalio 15 d., šeštadienis

Turkija: Xanthos - Letoon - Pataros kopa.

2022-10-15, šeštadienis. Xanthos - Letoon - Pataros kopa.

 Vakar dieną leidome Pataroje. 

 


 

Po pusryčių važiuosime į Kinik miestą, kurio pakraštyje yra garsusis į UNESCO saugomo paveldo sąrašą įtrauktas Ksantosas, turkų vadinamas Santos (Xanthos) senasis miestas - Xanthos Antik Kenti.
Iš Gelemišo (
Gelemiş) dolmušu pajudame vos po dešimtos. Šio regiono dolmušuose atsiskaitymas už kelionę galimas tik grynaisiais, todėl dolmušų bilietų kainos kaskart yra vis kitokios, turbūt priklausomai nuo vairuotojo nuotaikos. 

Vairuotojas išleidžia Pataros posūkyje (stotelė prie posūkio vadinasi Patara Kavşağı arba tiesiog prašoma išleisti on main road), bet po minutės atvažiuoja kitas dolmušas, kuris nugabena mus į Kinik (Kınık). Kinik miestelis mums jau yra šiek tiek pažįstamas, tad tiesiu taikymu patraukiame link Xanthos senojo miesto.

Įėjimas į Xanthos Antik Kenti kainuoja 25 liras. Oficialus Turkijos muziejų puslapis yra čia. 

Šio muziejaus po atviru dangumi reikšmingiausi objektai yra amfiteatras ir nekropolis. Dalis senojo Xanthos miesto eksponatų yra saugoma Britų muziejuje Londone.   

Susimokame už bilietus ir sukame link nekropolio, nes prie žymiausio Xanthos objekto - amfiteatro kaip tik dideliu autobusu atvyksta turistų grupė, o mums nesinori maltis minioje. 


 

Rašoma, kad Xanthos miestas pradėtas minėti 8 amžiuje prieš Kristų, tačiau manoma, kad jis gyvavo daug seniau. Xanthos buvo Likijos miestų federacijos sostinė ir vienas didžiausių miestų per visą Likijos gyvavimo istoriją. Muziejaus teritorija išties didelė, tad miesto būta tikrai galingo. Xanthos miestas kadaise priklausė Likijai, Persijai, Bizantijai, Romai, palikusioms reikšmingą pėdsaką. Rašoma, kad Xanthos senojo miesto muziejus turtingas kapavietėmis. Netrukus prie jų nueisime, bet kol kas prieš akis pamatome kadaise veikusios Bizantijos bazilikos griuvėsius. 




Vaikštome takais ir takeliais, apžiūrime plačias romėnų gatves, arkadas, buvusių statinių griuvėsius bei stebimės, kokius dailius ornamentus savo rankomis iškaldavo senieji gyventojai.



 

Pažvelgę už senojo Xanthos miesto ribų, matome nesibaigiančią šiltnamių jūrą.  



Grįžtame į istoriją. Dėmesį patraukia 4 amžiui prieš Kristų priskiriamas sarkofagas, kurio šonuose pavaizduotos dvi šokančios moterys. 


Besidairydamos aplink pasiekiame nekropolio prieigas. Iš pradžių žvalgomės į pavienes kapavietes. Jos yra labai skirtingos, įvairių formų, su individualiomis dekoracijomis. Šiame muziejuje galima apžiūrėti trijų tipų kapavietes: iškastas uolose, iškeltas aukštai ant kolonų arba ant žemės pastatytus sarkofagus.




 

Lipame į stačią kalvą, ant kurios rasime pagrindinę kapaviečių dalį. Kas planuoja po Xanthos senajį miestą pavaikščioti toliau už amfiteatro, vertėtų pagalvoti apie patogią avalynę neslidžiu padu, nes vietovė yra kalnuota, akmenuota. Visas muziejus po atviru dangumi yra išraizgytas daugybe takelių, tad galima klaidžioti pagal norus ir galimybes. Pavaikščioti tikrai įdomu. 

Nuo kalvos atsiveria plati panorama.

  

Kulniuojame takeliais ir apžiūrinėjame kapavietes.



 

Netrukus pamatome ryškiausią nekropolio kapavietę.



Prieš akis atsiveria triaukštė kapavietė su plačia uoloje iškalta apatine dalimi.


 

Dauguma kapaviečių yra su išdaužytomis angomis. Spėjame, kad jos buvo tiesiog išplėštos, todėl yra visiškai tuščios, tad galime apžiūrėti tik jų vidaus išplanavimą.


 

Nekropolis: uolose iškastos kapavietės ir kolona, ant kurios yra sarkofagas. Viršuje buvo laidojami kilmingi, turtingi ir svarbūs žmonės, o žemai apačioje - jų pavaldiniai. 

Pirmąjį lygį vaizduoja kapo pagrindas, antrasis - laidojimas, o trečiasis - stogas, panašus į paprasto namo stogą. Tarnai, vergai buvo laikomi žemesniame lygyje. Viršutiniai buvo skirti džentelmenams ir elitui ir buvo dekoruoti freskomis.
При копировании материала, ссылка на источник обязательна: https://shimanovskadm.ru/lt/vacation-with-children/drevnii-zabroshennyi-gorod-samye-krupnye-zabroshennye-goroda-mira-likiiskie.html
Pirmąjį lygį vaizduoja kapo pagrindas, antrasis - laidojimas, o trečiasis - stogas, panašus į paprasto namo stogą. Tarnai, vergai buvo laikomi žemesniame lygyje. Viršutiniai buvo skirti džentelmenams ir elitui ir buvo dekoruoti freskomis.
При копировании материала, ссылка на источник обязательна: https://shimanovskadm.ru/lt/vacation-with-children/drevnii-zabroshennyi-gorod-samye-krupnye-zabroshennye-goroda-mira-likiiskie.html
Pirmąjį lygį vaizduoja kapo pagrindas, antrasis - laidojimas, o trečiasis - stogas, panašus į paprasto namo stogą. Tarnai, vergai buvo laikomi žemesniame lygyje. Viršutiniai buvo skirti džentelmenams ir elitui ir buvo dekoruoti freskomis.
При копировании материала, ссылка на источник обязательна: https://shimanovskadm.ru/lt/vacation-with-children/drevnii-zabroshennyi-gorod-samye-krupnye-zabroshennye-goroda-mira-likiiskie.html
Pirmąjį lygį vaizduoja kapo pagrindas, antrasis - laidojimas, o trečiasis - stogas, panašus į paprasto namo stogą. Tarnai, vergai buvo laikomi žemesniame lygyje. Viršutiniai buvo skirti džentelmenams ir elitui ir buvo dekoruoti freskomis.
При копировании материала, ссылка на источник обязательна: https://shimanovskadm.ru/lt/vacation-with-children/drevnii-zabroshennyi-gorod-samye-krupnye-zabroshennye-goroda-mira-likiiskie.html
Pirmąjį lygį vaizduoja kapo pagrindas, antrasis - laidojimas, o trečiasis - stogas, panašus į paprasto namo stogą. Tarnai, vergai buvo laikomi žemesniame lygyje. Viršutiniai buvo skirti džentelmenams ir elitui ir buvo dekoruoti freskomis.
При копировании материала, ссылка на источник обязательна: https://shimanovskadm.ru/lt/vacation-with-children/drevnii-zabroshennyi-gorod-samye-krupnye-zabroshennye-goroda-mira-likiiskie.html


 

Nuo Nekropolio suksime link amfiteatro. Tolstant antkapių mažėja, tad daugelyje vietų matome ir istoriją, ir žemai tolumoje baltuojančią dabartį. 



Kažkur tarp alyvmedžių pastebime jaukiai įsikūrusį sarkofagą. 





Visos mūsų kelionės po Turkiją metu buvo įvairių spalvų ir formų žiedų. Miške grožėjomės miniatiūriniais ciklamenais, o atviresnėse vietose - štai tokiomis baltomis smulkiažiedėmis gėlytėmis.

  

Vaikštant po Xanyhos senąjį miestą, iš visų pusių matosi aplink plytintys šiltnamiai. Neaprėpiami plotai. Štai kokioje aplinkoje anądien būtų tekę 7 kilometrus eiti mums baigus Likijos kelią, jei nebūtų atvykęs dolmušas.


 

Dairomės į šiltnamių jūroje paskendusį senąjį Xanthos amfiteatrą, į apačioje nugulusį Kinik miestą, iš kurio atsklinda temperamentingi ir melodingi vestuvių būgnų garsai. 



Gana sparčiai nusileidžiame prie romėnų agoros, kurioje sutinkame mielą gyvūnėlį. 



Romėnų agora.



Už kelių minučių jau žiūrime į 2 amžiuje pastatytą romėnų amfiteatrą, talpinusį 3 tūkstančius žiūrovų. 



Žvalgantis po apylinkes, žvilgsnis pirmiausiai sustoja ties Xanthos amfiteatro pakraštyje esančiais ant kolonų sumontuotais sarkofagais. Vienas iš jų yra Harpijos kapavietė (kurios dekoracijos šiuo metu yra saugomos Britų muziejuje), kitas - apverstą valtį primenantis likiečio sarkofagas. 



Po kelių minučių jau dairomės iš kitos amfiteatro pusės. Dangus vis labiau juoduoja ir pradeda lyti, bet, mūsų sėkmei, lietus nė žemės nesušlapina ir baigiasi.




Apžiūrėję amfiteatrą iš viršaus, suksime jį patyrinėti iš apačios. 



Įeiname pro dailią arką.




 

Išėję iš amfiteatro, patraukiame į Kinik miestelio autobusų stotį (otogar)

Xanthos senajame mieste praleidome geras dvi valandas. Į šį archeologinį ansamblį rekomenduoju visiems užsukti. 

Iš Kinik autobusų stoties planuojame nuvažiuoti į dar vieną senąjį miestą - Letoon. Stotyje mus pasitinka jau pažįstamas vadybininkas. Paklausęs, kur mums reikia, atsako, kad autobuso dabar nėra, tačiau jis už 300 lirų gali suorganizuoti taksi, kuris mus nuvežtų iki Letoon, leistų valandą apžiūrėti senąjį miestą ir parvežtų atgalios. Pasiskaičiuojame, kad 300 lirų keturioms išsidalina po kelis eurus ir priimame pasiūlymą. Netrukus sulaukiame vargano aukso spalvos automobilio. Kelionės kokybė neatitinka 300 lirų, tačiau apturime 30 metų nematytą egzotiką: automobilio sedynių apmušalai apdriskę, panelės atsilupę. Kikename iš savo naujos patirties ir žemėlapyje sekame kelią. 



Vairuotojas yra labai malonus ir nori su mumis bendrauti. Jis šiek tiek kalba rusiškai, tačiau mes šia kalba bendrauti nenusiteikę. 

Nuo Kinik iki Letoon kelias yra trumpas, tad gana greitai privažiuojame muziejų. Su vairuotoju sutariame, kad jis atvažiuos po valandos.

Už įėjimo bilietą irgi sumokame po 25 liras. 


 

Rašoma, kad Letoon buvo Likijos provincijos ir Likijos miestų federacijos kultinis centras. Šioje vietoje visuomenei buvo paskelbiami visi religiniai ir politiniai valdančiųjų jėgų sprendimai.

Iš tolo pasidairome į amfiteatrą vedančią arką, tačiau čia sugrįšime vėliau. 


 

Kaip ir ankščiau lankytas Xanthos miestas, taip ir Letoon kadaise priklausė likiečiams, persams, graikams. Rašoma, kad Letoon senajame mieste galima pamatyti net 3 šventyklų liekanas. 






Letoon senajame mieste geriausiai yra išsilaikiusi 5 amžiuje prieš Kristų pastatyta graikų deivės Leto šventykla. Nuo jos vardo kilęs ir miesto pavadinimas Letoon. 



Vaikštome aplink ir bandome pasidaryti instagraminę Leto šventyklos nuotrauką. 


 

 Bevaikštinėdamos randame mozaiką.




Šalia Leto šventyklos yra deivės Leto sūnaus Apollo šventyklos liekanos. Joje akis prikausto grindinio mozaika. Tiesa, ši mozaika yra atkurta, o jos originalas yra eksponuojamas Fetijos archialoginiame muziejuje, tačiau ji mums labai patinka. 



Nuo Apollo šventyklos puikiai matosi ir Leto šventykla. 



 Dar kartą apžiūrime Leto šventyklą.



Pasigrožime kolonų bei sarkofagų papuošimais.


 

Letoon senasis miestas.



Letoon miesto apžiūrai skirta valanda labai greitai tirpsta, tad skubame link amfiteatro. 


 

Letoon amfiteatras.




Po valandos išeiname iš senojo Letoon miesto. Kaip esame sutarę, vairuotojas su auksaspalviu automibiliu jau laukia mūsų. Greitai pasiekiame Kinik, o iš jo su dolmušu nuriedame į Gelemiš.

Gelemiše pirmiausiai ieškome, kur užkąsti. Pakviečia užeiti į blyninę pas Ayšę. Šeimininkė ant ugnies kepa gozleme, minko ravioli. Susigundome. 


 

Susigundome ne šiaip sau, nes gozleme yra nepaprasto skanumo. O dar naminis airanas. Vėliau užsimanysime ir turkiškos saldintos kavos.


 

Blyninėje sėdime ilgai. Plepame ir planuojame rytdienos dieną. Rytojui jokių planų neturime. Visos lyg susitarę galvojame, kad norėsime pasivaikščioti gamtoje. 


 

Užkrimtę patraukiame link vakar nespėtos apžiūrėti Pataros kopos (Patara Kum Tepesi). Einame aplinkiniais keliukais, tad įėjimo į nacionalinį parką bilieto išvengiame. Nuo Gelemiš centro iki pačios kopos yra apie 3 kilometrus. Einame keliu, kuriuo važinėja automobiliai, tačiau jis tai kyla į viršų, tai leidžiasi žemyn, todėl užtrunkame. 


 

Pataros Kum Tepesi kopa yra populiari vieta stebėti saulėlydžiui. Virš jūros dangus tamsuoja ir retkarčiais sudunda perkūnas. Panašu, kad šiandien saulėlydžio nebus.



Kas Lietuvoje yra griežtai saugoma, tas čia leidžiama: matome po kopas laisvai vaikštančius, bėgiojančius, čiuožinėjančius vietinius, einame pasiautėti ir mes.









Lipame į kopos viršų. 




 Vėjas stiprėja. Kopos viršuje jis nesustojamai neša smėlį ir taikosi mus nugriauti. 



Apylinkėse matosi kalnai, nuo kurių anądien nulipome baigę žygiuoti Likijos keliu. 



Patara Kum Tepesi.




Nors saulėlydžio šiandien nebus, bet vakarop ant kopų daugėja žmonių. 




Vėjas vis labiau kyla, tad tuo pačiu keliu grįžtame į miestelį. 

Dar spėju pasidžiaugti kaimyninį viešbutį puošiančiais žiedais ir paskutinius metrus tenka bėgti, nes iš dangaus pabyra lietaus lašai. 



Mums dovanojusi puikią dieną, užeina smarki liūtis su perkūnija. Po pirmų griaustinio trenksmų visame Gelemiš miestelyje dingsta elektra. Miestas skendi tamsoje, o už lango ūžia audra. Viešbutyje įsijungia generatorius. Mąstome, ką daryti su vakariene. Dar turime lašinių, bet jau nelabai jų norime. Lietui kiek aprimus, einame klausti Apollon viešbučio šeimininko, ar jie turi ko pavalgyti. Jis sako, kad viešbučio bare prekiauja tik gėrimais, bet pasisiūlo paskambinti draugui, kurio restorane maistas gaminamas dujomis. Sužinome, kad restoranas dirba ir netrukus sėdime patogiame šeimininko automobilyje. Tamsiomis ir upėmis virtusiomis Gelemiš gatvėmis riedame iki pide'rijos.
Pide's restorane pilna lankytojų, visi jie sėdi žvakių šviesoje. Kai sulaukiame savo patiekalų, mieste atsiranda elektra.
Pide - tai turkiška pica. Be proto skani. Kai pavalgę susimokame, viešbučio šeimininkas jau moja mums sėsti į automobilį. 


 

 Rytoj laukia Kalkan.