Kapadokija: Balandžių ir Baltasis slėniai, Uçhisar.

2024-10-06, sekmadienis. Balandžių ir Baltasis slėniai, Uçhisar.

Vakar lankėme Kaymaklı ir Avanos.  

 

Nubundu anksti, kaktą spaudžia sloga, skaudena galvą, net nedomina mintis apie danguje skrendančius oro balionus. Begulėdama staiga užgirstu lauke kažką ūžiant. Nuėjusi prie lango pamatau labai žemai skrendantį oro balioną. Tas pažeme skrendančio oro baliono vaizdas prikelia iš letargo. Su naktiniais šoku į džinsus bei striukę ir lekiu aukštyn į terasą. Vaizdas nuo terasos tikrai geresnis, nei pro kambario langą. Be manęs terasoje yra dar trys žmonės. Prifotografuoju, bet neužsibūnu, grįžtu į kambarį, kol kambariokė mano paieškos nepaskelbė.

Po pusryčių patraukiame į 4 kilometrų ilgio Balandžių slėnį - Güvercinlik Vadisi. Šiandien laukia karščiausia šios kelionės diena, prognozės žada iki +30 C. Karšta jau iš ryto. Jei ne vėlyvi pusryčiai, žygį pradėtume kur kas ankščiau, kol saulė dar ne tokia aktyvi, tačiau dabar neturime kito pasirinkimo.
Eidamos žvalgomės į uolose įkurtus viešbučius. Įdomu būtų čia apsistoti.

 

Pakeliui pralinksmina paprastomis priemonėmis dekoruota tvora.

Balandžių slėnio pradžią rodo nuoroda ir informacinos stendas. Sukame į smėlio kelią. Mūsų lauks šiek tiek virš 4 kilometrų ilgio trasa.

Rašoma, kad Balandžių slėnis kadaise vadintas Vasıl Deresi - Vasil upeliu, nes slėnio viduriu tekėjo upelis. Vėliau slėnis pavadintas Balandžių, nes jame pilna balandžių namelių. 

Vos įeiname į slėnį, pasitinka vaizdingos uolos. Iškart supratau, kad anąkart eitas Meskendir slėnis tikrai yra mažiausiai žavus.

Mūsų takas kyla aukštyn.

Trasoje žmonių vienas kitas. Dauguma mus lenkia, nes mes ištisai stojame pasigrožėti.

Nos Balandžių slėnio trasa pristatoma, kaip lengva, tačiau laipioti tenka. Vėliau prieisime netgi labai stačią uolą. 

Trasa dažniausiai veda aukštyn. Labai džiaugiuosi, kad pasirinkau tokią ėjimo kryptį, nes žemyn lipti būtų labai sunku.

Kaip minėjau, slėnis pavadintas Balandžių, nes rašoma, kad jame yra daug balandžių namelių. Mes jų matome kur kas mažiau, nei anądien Meskendir slėnyje, tačiau slėnio grožis nuo to nesikeičia. 

Balandžių slėnis - Güvercinlik Vadisi. 

Kai kurios uolos atrodo tarsi raštais išdailintos.

Keli statoki takai aukštyn ir raštuotos uolos jau lieka žemiau. Dairomės į jas dengiančias švelniai rožines uolų bangas.

 

Tolumoje matyti Erciyes kalnas, kurio prieš milijonus metų įvykę išsiveržimai turėjo didelę reikšmę šios vietovės kraštovaizdžio susiformavimui.

Paskutiniai trasos metrai yra kiek nykesni, bet jau matosi Uçhisar miesto pilis.

Tokie senieji ženklai ženklina Kapadokijos trasas.

Išlipę iš Balandžių slėnio, trauksime link Uçhisar miestelio. Miestas vilioja, bet vis maga atsisukti atgal į slėnį.

Uçhisar miesto puošmena. 

Jei eitume iš Uçhisar į Göreme, Balandžių slėnio trasa prasidėtų čia.

 

Niekaip negaliu atsigrožėti Uçhisar miesto prieigose esančiomis tufo uolomis. 

Pasiekę Uçhisar miestelį, sukame jo pakraščiu vedančia gatve. Gatvėje vykta daug statybos darbų, tačiau matome ir senų pastatų liekanų.
Nors Uçhisar miestelis pirmą kartą paminėtas 14 amžiuje, jo gyvavimo istorija yra kur kas senesnė. Žinoma, kad 7 amžiuje bizantiečiai čia įsirengė slėptuves nuo musulmonų.

Artėjame prie Tığraz kalesi - pilies, kuri buvo antra pagal dydį Uçhisar mieste. Pilis yra viešbučio teritorijoje, tačiau ją apžiūrime be jokių bėdų.

Rašoma, kad Tığraz kalesi pilis buvo 7 aukštų, o jos tuneliais galima išeiti į požeminį miestą.

 

Nuo Tığraz pilies atsiveria puiki Uçhisar miestelio panorama. Įsimyliu šį miestelį nuo pirmo žvilgsnio. Jis patinka daug labiau, nei Göreme.

Aplink pilna viešbučių su žaviomis terasomis, bet akys vis krypsta ir krypsta į Tığraz pilį.

Paskui vingiuojame gatvėmis link Uçhisar pilies. Pilis stovi aukščiausioje miestelio vietoje. Jos aukštis - 60 metrų. Užeisime pasižiūrėti. Lankytojo bilietas kainuoja 250 TL.

Kaip ir daugelis Kapadokijos pilių, taip ir Uçhisar pilis požeminiais keliais buvo sujungta su gyvenamaisiais namais bei kita gyvenimui reikalinga infrastruktūra. Prieš įlipant į pilį, apžiūrime nedidelę dalį požeminio miesto.

Vaizdas nuo Uçhisar pilies toli gražu neprilygsta anądien lankytai Ortahisar piliai, tačiau užlipti čia lengva ir nėra aukštai. Prieš akis - už 5 kilometrų esantis mūsų Göreme miestas.

Nuo Uçhisar pilies.

 

Nusileidę iš Uçhisar pilies, einame pietauti. Gatvėje be proto karšta, tad sukame į pirmą pasitaikiusią kavinę. Čia labai jauku ir svarbiausia, kad vėsu.

 

Sumuštinis, gozleme, limonadas, dvi arbatos ir baklava abiems atsieina 950 TL. Skonis vidutiniškas, bet atsigaiviname ir atvėstame.

 

Buvau numačiusi apžiūrėti kelias Uçhisar miesto pakraštyje esančias apžvalgos aikšteles, bet be proto karšta. Užeiname į arčiausiai esančią, o kelias į ją yra viešbučio teritorijoje. Nusiminusi grįšiu atgal, nes be reikalo eita per tokį karštį, tačiau lauke pietavę viešbučio darbuotojai pakviečia užeiti ir pasidairyti. Uçhisar apylinkės labai gražios.

 

Uçhisar apylinkės. Čia prasideda Balandžių slėnis.

Vaikštome Uçhisar miesto pakraščiu. Ateiname prie apleistų pastatų.

Kažkur randame uoloje esantį gyvenamąjį namą. Užeiname. Man atrodo, jame kažkas gyvena. 

Einame takais kur akys mato. Miestelis pilnas netikėtumų.

 

Uçhisar pilis matosi iš visų miesto pusių.

 

Uçhisar miestas mane nepaprastai sužavėjo, todėl jame išbuvome ilgiau, nei planavome. Vaikščiodama palei griuvėsius, prisirinkau piliarožių sėklų. Jei išaugs ir sužydės, bus miela turkiška lauktuvė pačiai sau.

 

Gera vaikščioti, bet mieste po pietų dar karščiau, tad leidžiamės į kelią. Iš miesto išeiname pro uolas, kuriose matyti išskaptuoti langai ir durys.

Į Göreme grįšime Baltuoju slėniu - Akvadi Vadisi. Iki slėnio kurį laiką einame žvyro keliu. Už savęs paliekame Uçhisar miestą ir pilį.

Prieš nulipdamos į Baltąjį slėnį, geriame šviežių apelsinų sulčių (150 TL). Pardavėjas paguodžia, kad sudėtingesnis lipimas žemyn bus tik pirmus 50 metrų, o paskui kelias paprastas ir lengvas.
Pirmuosius labai stačius metrus pradžioje teko leistis ant užpakalio, paskui jau baigėsi visos baimės ir beliko grožėtis slėnį supančiomis baltomis uolomis.

Baltajame slėnyje yra ne vien baltos uolos, tačiau dėl to tik įdomiau.

Baltasis slėnis kartu su Meilės slėniu tęsiasi 7,5 kilometrus.

Kelias lengvėja, tačiau visai lengva nebūna. Tai vandens išgraužtas griovys, tai po kojomis riedantys pabarstukai, turi žiūrėti po kojomis, bet laiko turime, jo užtenka ir uolų grožiui įamžinti.

Uolos yra visokių formų, visokių spalvų, pavienės ir grupėmis.

Kai kur pasijaučiu tarsi tikruose kalnuose.

Uolų didybė.

 

Baltasis slėnis.

Kai kurios uolos švelniai banguoja.

Įeiname į paprastą kelią. Gražūs vaizdai dingsta.

Netikėtai pamatome laiptus ant uolos ir rodyklę į Göreme miestą. Jau vakarėja. Nors buvau numačiusi šiandien nueiti ir Meilės slėniu, bet pamačius nuorodą, netikėtai apima nuovargis. Nutariame sukti į Göreme.

Laiptais lipu labai sunkiai. Karštis, prasidėjęs peršalimas ir dienos nuovargis padarė savo darbą. Poilsio akimirkomis grožiuosi kitoje pusėje likusiu Meilės slėniu, kurio šiandien nebeįveikėme.

Viršuje randame labai gražią kavinę. Ant minkštasuolių pavėsyje pasėdime.

Grįžtame į Göreme, iki kurio dar laukia netrumpas kelias žvyro keliu.

Eidamos link miesto centro dairomės vietos vakarienei. Sudomina netoli mūsų viešbučio esanti kavinė Wood fire. Ragausiu turkiškus koldūniukus Manti, labai skanu. Gauname didelį meze. Geriame alų. Maniau, sąskaitoje atsiras papildomų eilučių, bet ne, yra tai, ką ir užsakėme. Vakarienė dviems atsieina 1130 TL.

Po vakarienės vaikštome Göreme gatvėmis. Sukame atokesnėmis gatvėmis. Pradedu pastebėti jaukias šio miesto vietas.

Dar viena instagraminė miesto gatvė.

 

Po sočios vakarienės prakratę pilvus, perkame vyno ir vakarojame terasoje. Vakaras nuostabiai šiltas. Diena buvo fantatiškai graži. Visiems rekomenduoju praeiti mūsų šios dienos trasa: Balandžių slėniu - Uçhisar miestas - Baltasis ir Meilės slėniu. 

Rytoj lauks Raudonasis ir Rožinis slėniai.

 

Kapadokija: Kaymaklı ir Avanos.

2024-10-05, šeštadienis. Kaymaklı ir Avanos.

Vakar lankėme Meskendir slėnį ir Ortahisar 

 

Šiai dienai esu suplanavusi aplankyti Derinkuyu požeminį miestą. Po pusryčių patraukiame į Göreme autobusų stotį. Göreme autobusų stotis - nedidelė aikštelė, bet joje stoja nemažai tarpmiestinių autobusų.

Iki Derinkuyu teks važiuoti su persėdimu Nevşehir mieste. Iš Göreme į Nevşehir autobusai važinėja kas pusvalandį. Autobusų stotelę ir grafikus randame Göreme autobusų stoties pakraštyje. Autobusas išvyksta laiku. Autobuso bilietas vienam žmogui kainuoja 30 TL. 

Nevşehir'e vairuotojas paleidžia stotelėje ir parodo kitoje pusėje esančią stotelę į Derinkuyu. Į Derinkuyu autobusai važiuoja irgi kas pusvalandį. 

Laukiame. Atvyksta dolmušas su užrašu "Big underground city". Klausiu, ar į Derinkuyu, atsako, kad į Kaymaklı. Žinau, kad Derinkuyu požeminis miestas yra gilesnis, o Kaymaklı - platesnis, tačiau mes jokiame dar nesame buvę, tad sėdame į sustojusį dolmušą. Juk koks skirtumas, į kurį važiuoti, kai nei viename nesame nebuvę.  

Autobuso bilietas kainuoja 40 TL vienam keleiviui. Netrukus lipame stotelėje netoli Kaymaklı požeminio miesto.  

Kaip ir tikėjausi, vėlai atvykę, patenkame į tikrą žmonių skruzdėlyną. Prie bilietų kasų neužtrunkame. Bilietas dviems asmenims atsieina 982 TL, taigi, po 13 Eur vienam. 

Po požeminį miestą galima vaikščioti tiek su gidu, tiek savarankiškai. Eisime savarankiškai, tačiau to padaryti praktiškai neįmanoma, nes visada eini kartu su nesibaigiančia minia. Koridoriai siauri ir žemi, ištisai tenka eiti pasilenkus arba net pritupus. 

 

Manoma, kad požeminis miestas buvo įkurtas 4 amžiuje. Jį tufo uolose išskaptavo gyventojai, krikščionys, siekdami pasislėpti nuo priešų. Kapadokijoje skaičiuojama virš 150 požeminių miestų. Kaymaklı yra vienas populiariausių. Požeminiai miestai buvo įrengti su visa būtina išgyventi infrastuktūra.
Matome durų akmenį: tai - judančios akmeninės durys, primenančios malūno girnas, kad užpuolimo atveju besislepiantys gyventojai greitai užblokuotų koridorius. Žinoma, šios durys veikė tik iš vienos pusės.

 

Viduje koridoriais juda nesibaigianti minia, beveik ištisai einama vorele. Turintiems klaustrofobiją, čia tikrai negalima.
Fotografuoti neįmanoma, nes tik atsitiktinai pagauni tuščią, be žmonių, koridorių ar kambarį. Dauguma lankytojų keliauja su gidais, tačiau maršrutai yra sužymėti rodyklėmis, tad drąsiai galima leistis ir savarankiškai. Stengiuosi prisilipinti prie anglakalbių grupių ir išgirstu vieną kitą pasakojimą apie požeminius miestus.
Viduje karšta. Kokia palaima prieiti ventiliacijos šachtą.

Požeminis miestas turėjo beveik visą struktūrą, kaip ir tradicinis miestas: gyvenamieji kambariai, daugybė sandėliavimo zonų, vyno daryklos ir saugyklos, bažnyčia, virtuvė. Požeminiame mieste buvo laikomi ir gyvuliai.

Požeminis Kaymakli miestas skiriasi nuo Derinkuyu tiek savo planu, tiek įkūrimu. Jo praėjimai žemi, siauri ir nuožulnūs. Šiuo metu atkasti keturi aukštai, kuriuos galima apžiūrėti. Patalpos sujungtos viena su kita ilgomis galerijomis ir labirintus primenančiais tuneliais.

 

 Požeminio Kaymakli miesto koridoriai.

Bažnyčia. Jei ne anglakalbę grupę vedžiojęs gidas, kryžiaus turbūt nė nebūčiau pastebėjusi.

 

Nepaisant nesibaigiančios minios, požeminis miestas man patiko, tik labai greitai jį apėjome. Kad nebūtų per greitai, apsukame dar vieną ratą. 

Iš viso požeminiame mieste užtrukome kiek ilgiau, nei valandą. Apima šioks toks nusivylimas, nes tikėjausi veiklos visam pusdieniui. 

 

Grįžtame į Nevşehir. Planavau apžiūrėti Nevşehir pilį, tačiau ją matėme pro dolmušo langą, didelio susidomėjimo ji nesukėlė. Diena karšta, nutariame važiuoti į Göreme. Autobusų stotelėje pamatome, kad netrukus turėtų atvažiuoti autobusas į Avanos. Šauna mintis važiuoti į Avanos, nes šis miestas irgi mano planuose. Autobusas atvyksta laiku. Važiuojame. Autobuso bilietas kainuoja 50 TL vienam.

Išlipdama iš autobuso Avanos mieste, vairuotojo paklausiu, kur bus stotelė į Göreme. Parodo. Tiesiu taikymu patraukiame ieškoti pietų. Pakviečia užeiti energinga moteriškė. Valgome pides, geriame airaną ir şalgam. Labai skanu. Pietūs abiems atsieina 420 Tl.

Paskui pasileidžiame link Raudonosios - Kızılırmak upės. Tai - ilgiausia upė Turkijoje. Kızılırmak upę pereiname kabančiu tiltu. Vienu metu per tiltą eina didelė minia žmonių, tad tiltas siūbuoja į abi puses, neįmanoma išsilaikyti ant kojų. Neatsitraukiu nuo turėklų, apie fotografavimą jau nėra jokios kalbos.

Kitoje upės pusėje perkame ledų, 25 TL. Tai patys pigiausi per visą kelionę valgyti ledai. Göreme jų kaina 200-250 TL.
Ilgai vaikštome paupiu. Medžių pavėsyje maloniai šilta. Upėje maudosi paukščiai.

 

Viduryje upės matosi pailga Paukščių sala.

 Grožiuosi Avanos panorama. 

Šeštadienis - vestuvių diena.

 

Avanos simbolis - kabantis tiltas.

 

Kabančiu tiltu eina minios žmonių. Atrodo, šis tiltas niekuo neypatingas, tačiau atrakcija man labai patinka.

 

Po Kızılırmak upę galima paplaukioti dailiomis gondolomis.

 

 Grįžtame į "savo" pusę. Niekur nesinori trauktis iš medžių pavėsio. 

 

Paskui užsukame į kelias keramikos parduotuves. Avanos garsėja keramikiniais dirbiniais. Būtent Kızılırmak upė visais laikais aprūpino miestą moliu, kuris tapo daugelio gyventojų pragyvenimo šaltiniu. Prisiminimui nusiperku dekoruotą lėkštutę. 

Kai Avanos mieste iki soties atsivaikštome, patraukiame link autobusų stotelės. Autobuso bilietas iš Avanos iki Göreme kainuoja 40 TL vienam. Atvažiuoja nedidelis autobusas, o stotelėje žmonių koks šimtas. Dauguma - kiniečiai. Mums pasiseka įlipti ir net atsisėsti. Važiuojame. Autobusas sausakimšas. Vairuotojas vis su kažkuo kalbasi telefonu. Kažkur sustoja, laukia, bet ir vėl išvažiuoja. Sustoja Çavuşin miestelyje ir liepia daliai stovinčių keleivių išlipti iš autobuso, nes jų paimti atvažiuoja kitas autobusas. Netrukus paaiškėja tikroji to priežastis: kelyje visas transporto priemones stabdo policija.

Grįžę į Göreme, leidžiamės link populiariausios Saulėlydžio aikštelės. Įėjimas į aikštelę mokamas ir atsieina 20 TL vienam, bet vaizdai iš tiesų įspūdingi.

 

Viršuje geriu šviežių apelsinų sulčių, 100 TL. 

Iki saulėlydžio dar toli, tad einu pasivaikščioti ir pasigrožėti žemai likusiais slėniais. 

Saulei sukant mieguos, šešėliai didėja, o uolos - ryškėja. 

Besileidžianti saulė uolas nudažo raudonai. 

Prieš saulėlydį žmonių aikštelėje susirenka gal keli tūkstančiai. Randame laisvą vietą ant šlaito ir ilgam įsitaisome. Saulė leidžiasi už kalnų.

 

Dairausi į prigesintų spalvų Göreme miesto gatves.

 Netrukus Göreme užkloja tamsa.

 

Tolumoje matosi gražiai apšviesto Uçhisar miesto pilis.

 

Sėdime ilgai, stebime veiksmą Göreme gatvėse, dairomės į mieste stūksančiose uolose įsikūrusius viešbučius ir kavines.

 

Kai vaizdas tampa monotonišku, pasileidžiame žemyn. Vakarienės nenorime, vakarojame viešbučio terasoje ant stogo.

 Rytoj lauks Balandžių ir Baltasis slėniai, Uçhisar.