Meteorų vienuolynai: Agiou Stefanou ir Agia Triada.

2023-10-14. Meteorų vienuolynai: Agiou Stefanou ir Agia Triada. 

Vakar atvykome į Meteorus.

 

Papusryčiavę pajudame į pažintį su Meteorų vienuolynais. Daug kas rekomenduoja Meteorams skirti vieną pilną dieną arba daugiausiai - dvi, bet aš ilgiuosi kalnų, tad noriu ne tik vienuolynus aplankyti, bet ir pasivaikščioti pro Meteorų uolas vedančiais takeliais. Mes Meteorose turėsime tris pilnas dienas. Tiesa, vaikščiosime labai iš lėto, tad einant normaliu tempu, mūsų maršrutą tikrai galima sutalpinti į dvi dienas. Meteoruose yra daug takų pasivaikščioti, tad gamtos ir žygių mylėtojai tikrai atsiras ką veikti ir 3 dienas. Daug informacijos apie vietovę ir Meteorų vienuolynus radau tinklapyje kalampaka.com . Trasų aprašymų ieškojau Alltrails, Komoot tinklapiuose. 

Dauguma kelionių gidų rekomenduoja lengvą žiedinę pėsčiųjų trasą aplankant šv. Stepono ir šv. Trejybės vienuolynus. Labai puikus maršrutas apšilti atvykus į Meteorus.  

 Meteorose veikia 6 turistams atviri vienuolynai, tad suplanavau aplankyti kiekvieną dieną po du. Ar taip gausis realybėje, suabejoju jau pačią pirmą minutę. Mat planuodama kelionę, išnagrinėjau gal 15 įvairių pėsčiųjų maršrutų. Besistengdama išvengti ėjimo tais pačiais takais, daug žymėjausi, keičiau ir perdėliojau žemėlapyje, tačiau paskutinio plano neužsirašiau, o į mano maps.me žemėlapį pažiūrėjus - velnias galvą nusisuktų. Užsimušk, neatsimenu, kokiais takais galutiniame variante suplanau eiti pirmą dieną. Taigi, einame pačiu pirmuoju trasos variantu, kurio dėliojimą pagal Alltrails aprašymą šiek tiek prisimenu. Šis variantas turbūt visai nepopuliarus, nes dalyje maršruto nesutinkame nei vieno žmogaus. 

Ilgokai einame Kalambakos miestu. Pakeliui apžiūrime bažnyčią.

Stačiomis gatvėmis kylame link Meteorų uolų. Ant vienos jų matome esantį vienuolyną, spėliojame, kurį ten rasime.

Kalambaka tolsta.

Kalambakos pakraštyje prie mūsų prisijungia meilus šunelis. Iš pradžių žygiuojame ramiai į viršų kylančiu žvyrkeliu, paskui trasa įsuka į mišką ir einame gana stačiu ir siauru takeliu. Dažnai pastebime trasą žymintį ženklą. Meteoros trasos yra sukurtos remiantis bėgikų rekomendacijomis.
Tiesa, vienuolynus nesunkiai galima pasiekti kelis kartus per dieną kursuojančiu miesto autobusu, taksi ar su ekskursijas organizuojančiomis firmomis, bet man visada yra smagiau pasivaikščioti.

Uolos, kurios atrodė esančios taip aukštai, po truputį artėja.

Miško takas.

Ilgokai einame mišku. Iš jo išėję, pamatome plačią apylinkių panoramą. Uolos, į kurias pažiūrėti ką tik kėlėme galvas, liko žemai.

Nustebina pievoje žydintys pavieniai vėlyvių žiedai.

Kai eidamos taku, priartėjame prie pat šv. Stepono vienuolyno, atsimušame į sodybos tvorą. Dabar galvoju, kad reikėjo pabandyti atidaryti vartus ir tą sodybą tiesiog pereiti, tačiau tada nedrįsome. Grįžtame šiek tiek atgalios ir išeiname į kelią, kuriuo važinėja automobiliai. Eiti plačiu asfalto keliu yra tikras malonumas, tačiau nervus gadina šuo. Jis blaškosi po kelią ir neramu, kad jo nesuvažinėtų automobiliai, o suvaldyti šuns nemokame. Galiausiai šunelis kažkur dingsta, tikiuosi, saugiai parėjo namo.
Nors atsimušus į sodybos tvorą, tuokart apėmė nusivylimas, tačiau dabar galvoju, kad tai - tik į gera, nes nuo kelio galime pasigrožėti Meteorų uolomis.

Grožėtis stojame kas pora žingsnių, nes kaip tik pasirodo ant stačios uolos esantis šv. Trejybės vienuolynas. 

Uolų pavadinimas "Meteorai" reiškia "kybančios uolos“, „kybančios ore". Ant stačių uolų esantis vienuolynas iš tiesų atrodo tarsi pakabintas. Žiūrime į jį ir galvojame, kaip reiks užlipti į tą stačią uolą.

Šv. Trejybės vienuolynas iš skirtingų vietų atrodo vis kitaip. Į jį užsuksime vėliau, pirmiausiai traukiame link. Šv. Stepono vienuolyno.

Meteoros uolos susiformavo prieš milijonus metų dėl reljefo pasikeitimų, erozijos. Laikui bėgant vėjas ir vanduo išraižė šias uolienas į dabartinę formą.
Pro nedidelį tarpelį tarp uolų matosi mūsų gyvenamoji vieta - Kalambaka.

Rašoma, kad kadaise Meteoruose veikė 24 vienuolynai. Jie buvo statomi uolų viršūnėse, kad vienuoliai išvengtų žemiškų pagundų, priešų invazijų ir būtų arčiau Dievo.
14 amžiuje ant Meteorų uolų įsteigtus vienuolynus kelis šimtmečius lydėjo sėkmė ir klestėjimas, bet nuo 18 amžiaus prasidėjo vienuolynų nuosmūkis. Meteorai virto kalėjimais ir tremties vietomis tiems, kurie buvo nuteisti Osmanų vyriausybės. Osmanams pasitraukus, vienuolynai vėl atgijo ir suklestėjo. Į vienuolynus traukė vis daugiau piligrimų, tad vietoje pakabintų kopėčių buvo iškalti į uolų viršų vedantys laiptai bei nutiesti tiltai. Po antrojo pasaulinio karo buvo nutiestas link vienuolynų vedantis asfalto kelias bei panaikintas draudimas šioje vietovėje lankytis moterims.
Nuo 1995 metų Meteorai paskelbti šventa vieta. Tikinčiajam Šventoji Meteora reiškia tą patį, ką Šventoji žemė.
Visi Meteoros vienuolynai veikia kaip cenobiumai. Tai reiškia, kad viskas yra bendra: maistas, pinigai. Vienuolynams vadovauja abatas, kuris rūpinasi visa vienuolyno brolija.

Artėjame prie šv. Stepono vienuolyno - Agiou Stefanou/Αγίου Στεφάνου.

 

 

Po krūmu paslepiame lazdas, kurias mums atstoja miške rastos nulaužtos šakos ir per tarpą tarp uolų nutiestu tiltu patraukiame į vienuolyno vidų. Visuose Meteorų vienuolynuose galioja lankymo taisyklės: moterys su kelnėmis neįleidžiamos, o vyrai negali įeiti su šortais. Einant į bažnyčią, rekomenduojama dengti galvą. Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į vienuolynų darbo laiką ir savaitės dienas, kuriomis lankytojai nepriimami.
Įėjimo į vienuolyną lankymo bilietas paprastai suaugusiam kainuoja 3 eurus. Beveik visuose vienuolynuose veikia nedideli muziejai.
Prie įėjimo į šv. Stepono vienuolyną esame nukreipiamos užsirišti sijoną. Sijonų kabo daug, galime pasirinkti pagal spalvą ir nuotaiką.

Šv. Stepono vienuolynas iš pradžių buvo vyrų vienuolynas, o nuo 1961 metų jame apsigyveno vienuolės moterys. Turbūt dėl šios priežasties visur žydi gėlės ir auga augalai.

Skelbiama, kad 14 amžiuje ant šios uolos pastatytas vienuolynas kurį laiką veikė kaip pagrindinis vienuolynas. 16 amžiaus viduryje buvo pastatytas vienuolyno katolikonas - šv. Stepono bažnyčia, išplėstos celės vienuoliams ir pastatyti kiti pastatai. Per savo istoriją vienuolynas mėgavosi didikų apsauga ir pagalba iš Bizantijos, tačiau nepalankūs vėlyvesnių amžių įvykiai beveik privedė prie vienuolyno iširimo. Nuo 1961 metų vienuolyno veikla buvo atnaujinta ir prasidėjo naujas šlovingas laikotarpis.

Pavaikštome po šv. Stepono vienuolyną ir muziejų. Viduje fotografuoti negalima, tai nuotraukų nebus. Užtat iš dūšios papleškinu lauke.

Vienuolyne pilna žmonių, labai sunku nutaikyti fotografijai tinkančią akimirką. Šiandien šeštadienis, tad nieko keisto, jog žmonės keliauja. Labai daug autobusų yra atvykę iš kaimyninės Albanijos. Nesibaigianti minia labai greitai išvargina, tad netrukus išeiname.

Susirandame paslėptas lazdas ir keliaujame prie anksčiau iš tolo matyto Šv. Trejybės vienuolyno. Iki vienuolyno galima eiti keliu, tačiau noriu žygio, tad leidžiamės uolų pakraščiu einančiu takeliu.

Šv. Stepono vienuolynas tolsta. Iš skirtingų vietų jis atrodo vis kitaip.

Takeliais žmonės vaikšto mažai, nes dauguma iki vienuolynų atvažiuoja automobiliais arba autobusais ir šiomis priemonėmis keliauja nuo vieno vienuolyno iki kito. O man norisi ne tik vienuolynus pamatyti, bet ir uolų didybę pajusti, tad džiaugiuosi nuo kiekvieno posūkio atsiveriančiu vis kitokiu uolų vaizdu. Ir, žinoma, tyla.

Gražiuosi žemai likusia mūsų Kalambaka.

Artėjame prie šv. Trejybės vienuolyno - Agia Triada/Αγία Τριάδας.

 

Turintiems judėjimo problemų ar tiesiog nenorintiems vaikščioti, nuo pagrindinio kelio iki šv. Trejybės vienuolyno galima nuvažiuoti gondola.

 
Netikėtai sutinkame mus nuo Kalambakos atlydėjusį šunelį. Vadinasi, jis nėjo namo, o vaikštinėjo aplinkui.

Prieiname stačios ir aukštos uolos šlaite įrengtus į vienuolyną vedančius laiptus. Jais lipti tenka aukštokai, tad vis sustojame pailsėti ir prakaito nubraukti. Ne veltui Šv. Trejybės vienuolynas įvardijamas kaip vienas sunkiausiai pasiekiamų Meteoros vinuolynų. 

Iki pat 20 amžiaus pradžios Meteorų uolose nebuvo išskaptuoti jokie laiptai. Viršūnes vienuoliai pasiekdavo pastoliais, paremtais ant sijų, įspraustų į uolas, tinkleliu, vėliau - virvinėmis kopėčiomis. Virvėmis bei krepšiais užkeldavo ir statybines priemones, maistą, net ir savo lankytojus.

Poilsio minutėmis nuo laiptų grožimės aukštų uolų įrėminta Kalambakos panorama. Žiūrėdamos į priešingą pusę, tolumoje matome ant uolų įsikūrusius mūsų kitų dienų planuose aplankyti numatytus vienuolynus.

Atėję į šv. Trejybės vienuolyną, susimokame 3 eurų įėjimo mokestį, siaučiamės sijonus ir traukiame pasidairyti. Rašoma, kad šiomis dienomis šv. Trejybės vienuolyne gyvena tik 4 vienuoliai. Fotografuoti draudžiama, tai ir nefotografuoju.

Išėję į lauką, pavaikštome po gana erdvią vienuolyno teritoriją.

 

Uolos pakraštyje stovi kryžius, kurį matydavome iš Kalambakos.

Šv. Trejybės vienuolyno pradžia ir istorija panaši kaip ir kitų Meteorų vienuolynų. Vienu seniausių vienuolyno pastatų yra bažnyčia, skirta Šventajai Trejybei. Klestėjimo laikotarpiu vienuolynas turėjo turtingą biblioteką, rankraščių kolekciją, vertingų relikvijų, tokių kaip kryžiai, šventieji rūbai, seni kodeksai, seną vertingą medinį ikonostatą bei ikonų. Dauguma daiktų buvo pavogti arba sunaikinti Antrojo pasaulinio karo metais. Kai kurios vertybės liko kituose vienuolynuose, nes pastarasis kurį laiką buvo uždarytas. 

 

Nuo šv. Trejybės vienuolyno dairomės į labai žemai esantį Kalambakos miestą.

 

Kitoje pusėje matosi mūsų kitų dienų planuose esantys Agios Nikolaos Anapafsas, Rousanou, Varlaam, Megalo Meteoron vienuolynai.

 
Kablys, kuris buvo naudojamas daiktams užkelti. Smalsu, ar jis naudojamas dabar? Rašoma, kad dabar veikia modernus keltuvas.

Šv. Trejybės vienuolynas, tolėliau esanti stati uola ir žemai gulinti Kalambaka.

Nusileidę nuo Šv. Trejybės vienuolyno sutinkame savo šunį. Prisėdę ant netoli vienuolyno esančio akmens, kartu ir pietaujame. Šunelis kultūringas, maisto iš rankų negriebia ir netgi neatrodo alkanas.

Kad ir kaip lėtai vaikščiojome, mūsų šios dienos planas jau įgyvendintas. Žinoma, galima traukti prie kitų vienuolynų, bet tuomet nebus ką veikti kitas dienas. Suabejoju, ar ne per daug dienų suplanavau Meteorams, bet yra kaip yra. 

Nutariame netoli Šv. Trejybės vienuolyno esančiu tokio pat pavadinimo keliu leistis į Kalambaką. Šv. Trejybės kelias nelabai primena kelią, nes kol kas žemyn einame siauru ir gana stačiu miško taku, tačiau vėliau išeisime į labai tvarkingą bei patogų iš akmenų ir cemento padarytą kelią.

Nulipusi dalį trasos, ant tako pamatau tupintį baltą katinėlį.

Šv. Trejybės kelias daugumą laiko eina mišku ir tik nulipus gana žemai, atsiveria gražios panoramos.

Kaip minėjau, trasų Meteoruose tikrai ne viena.

Pasiekę Kalambaką, paslepiame lazdas, nes rytojaus dieną pradėsime tame pačiame Šv. Trejybės kelyje. 

Atsisukę pažiūrime į ant aukštų stačių uolų likusius ir vos įžiūrimus Šv. Trejybės ir šv. Stepono vienuolynus, kuriuose šiandien buvome.

Kadangi šios dienos žygį baigėme anksti, nutariame eiti į Kastraki, po jį pavaikščioję, pavakarieniauti ir nuo viršutinio į Kastraki vedančio kelio pasigrožėti saulėlydžiu. Užsukame į tarp Kalambakos ir Kastraki esančią taverną, atsigaiviname, suvalgome graikiškų salotų. Atgavus jėgas, galima ir po Kastraki pasidairyti.

Atėję į Kastraki kaimą, gatvėmis vaikštome ten, kur akys mato. Su kiekvienu žingsniu šis kaimas yra vis jaukesnis.

Ateiname iki Kastraki aikštės. Vakarėjančių saulės spindulių paryškinta ji yra labai jauki.

Vieną aikštės pusę juosia šv. Petro ir Povilo bažnyčia.

Aikštės gale stovi paminklas, o virš uolų kyšo plona uolytė, kurios pavadinimo taip ir nesužinojau, tad vadindavau Pirštu.

Kitoje aikštės pusėje yra Geologijos muziejus.

Valandžiukę pasėdime jaukioje Kastraki aikštėje, paskui pro šv. Petro ir Povilo bažnyčią nutrepsime ieškoti vakarienės.

Vakarienės sėdame pirmoje pamatytoje tavernoje. Aš valgau kepenėles, draugė - Souvlaki. Vakarienė abiems yra vidutiniškai skani.

Saulė nusileido, dar kol buvome kavinėje. Iki viršutinės gatvės eiti nebėra prasmės. Šiuo metu saulėlydžiu grožėtis gali nebent ant aukštai ant stačių uolų pakibę uolų laipiotojai.

 

Grįžtame į Kalambaką.

Einame Apaštalų keliu ir dar kartą apžiūrime uolas, kurių viršūnėje šiandien buvome. Šiandien supratau, kad apie Meteoras tiek metų svajojau ne veltui ir teisingai pasielgiau šią svajonę išpildydama.

Rytoj laukia Meteorų vienuolynai: Rousanou, Varlaam, Megalo Meteoron.

Kalambaka - Kastraki.

2023-10-13, penktadienis. Kalambaka - Kastraki.

Vakar buvo Atėnai ir jūra.

Šiandien ryte traukiniu vyksime į Meteorus, į Kalambakos miestą/Kalampáka/Καλαμπάκα. Traukinio bilietus pirkau internetu prieš pusantro mėnesio. Interneto puslapis yra čia.  Tiesioginis traukinys važiuoja vieną kartą per dieną: ryte išvažiuoja, vakare grįžta. Kelionė trunka virš 4 valandų. Artėjant kelionei į Graikiją, sužinojau, kad potvynis šalyje užtvindė dalį geležinkelio bėgių. Buvau beperkanti naujus autobuso bilietus, bet į elektroninį paštą sulaukiau žinios, kad kad traukinys į Kalambaką vis tik važiuos, tačiau pusė maršruto bus pakeista autobusu. Taigi, bandysime kažkaip nusigauti.

Važiuosime iš Atėnų Larissa traukinių stoties, kuri yra už nepilnų 10 minučių nuo mūsų viešbučio. Ramiai nueiname į stotį. Perone paklausiu darbuotojo, kuris bus mūsų kelias ir netrukus lipame prie 8. Traukinys į Kalambaką išvyksta laiku. Nuo Atėnų iki Kalambakos riedėsime 352 kikoletrų.  

Traukinys yra šiuolaikiškas, švarus ir tvarkingas. Jis rieda pro miestelius, kaimus, laukus ir labai gražius kalnus. Prieš vienuoliktą atvykstame į Leianokladi stotį, kur turėsime persėsti į autobusą. 

Autobusai laukia bent du. Traukinio palydovai sužiūri, kad visi įsėstų į autobusus ir važiuoja kartu. Riedame keliu, sustodami pagrindinėse traukinių stotyse.

Kalambaką pasiekiame gerokai vėluodami. Nors su gyvenamosios vietos šeimininku susirašome, kad jis mus priims, tačiau atėjus, namo durys užrakintos. Telefonspyne skambinti nemoku. Parašau žinutę per booking, bet iš jo tyla. Kai vis dar tikėdama gauti atsakymą į žinutę, neskubėdama renku telefono numerį, prie mūsų sustoja gatve einantys žmonės ir klausia, ar mes į viešbutį. Sako, šeimininkas yra jų draugas ir jie paskambins, kad jis ateitų. Paskambina. Ateina. Šeimininkas labai malonus, butas - modernus. Apsistojame ir išeiname pasižvalgyti po Kalambaką.

Kalambaka - niekuo neypatingas miestas, tačiau akis iškart prikausto už jo esančios Meterorų uolos. Pamatyti Meteorų uolas, ant kurių viršūnių yra įsikūrę vienuolynai, svajojau daugiau nei pusę gyvenimo. Pagaliau pradedu šią svajonę pildyti.

Pasakojama, kad labai seniai šioje vietoje buvo į jūrą įtekančios upės žiotys. Upės vanduo atnešdavo kietųjų medžiagų, iš kurių susiformavo deltiniai kūgiai. Prieš 30 milijonų metų dėl geologinių pokyčių čia buvęs vanduo nutekėjo į jūrą, susiformavo Pinios upės lyguma ir deltiniai kūgiai buvo atskirti nuo Pindo kalnyno. Nuo nuolatinės vėjo ir lietaus korozijos bei kitų geologinių pokyčių šios uolienos per milijonus metų įgavo dabartinę formą.

Uolų ertmėse, plyšiuose ir viršūnėse žmonės rado apsaugą nuo užkariautojų. Šiose uolose prieglobstį rado keli drąsūs atsiskyrėliai, kurie ieškojo sielos ramybės, ramybės ir melsdamiesi siekė krikščioniškojo tobulumo. Pradžioje atsiskyrėliai slėpėsi uolose įsirengtose mažose koplyčiose, vadinamose „prosefhadia“, graikų kalba reiškiančiose maldos vietas.
Tikslus laikas, kada uolos buvo apgyvendintos, nėra žinomas, tačiau manoma, kad pirmieji atsiskyrėliai rado prieglobstį uolose 1 tūkstantmečio pabaigoje. Kaip pirmasis atsiskyrėlis minimas Barnabas, maždaug 950–970 mūsų eros metais įkūręs Šventosios Dvasios maldos vietą. 12 amžiaus pradžioje Meteoros teritorijoje susiformavo nedidelė asketiška valstybė. 14 amžiaus viduryje Šventasis Atanazijas ant vienos iš uolų įkūrė Jėzaus Atsimainymo vienuolyną, davęs didžiajai uolai „Plačiojo akmens“ - Meteoro vardą ir nuo tada visos uolos turi šį pavadinimą.

Kalambakos gatvėmis einame aukštyn. Netrukus miestas lieka žemai. 

Kalambaka (taip pat rašoma Kalabaka arba Kalampaka) mieste gyvena 12 000 gyventojų. Miestas įsikūręs milžiniškų Meteorų uolų papėdėje. Graikiškas užrašas ant vienos iš senųjų miesto bažnyčių sienos (Šv. Jonas Krikštytojas) liudija, kad čia egzistavo senovės graikų gyvenvietė Aiginiono vardu, klestėjusi 4 amžiuje prieš Kristų. Istoriniuose įrašuose minimas bizantiškas miesto pavadinimas - Stagi.
Dabartinis miesto pavadinimas kilęs Osmanų imperijos viešpatavimo laikais iš turkiškų žodžių kale-bak, reiškiančių prestižinę pilį. Vokiečių okupacijos Graikijoje metu (1941–1944 m.) Kalabaka buvo sudeginta vokiečių kariuomenės, o vėliau atstatyta. Štai kodėl miestas, nors ir turintis tokią ilgą istoriją, atrodo gana modernus. 

Šiais laikais Kalabakos miestas labai išaugo. Gyventojų skaičius padidėjo daugiau nei dvigubai ir miestas tapo svarbiu gyventojų centru Trikalos prefektūroje.
Dauguma vietinių gyventojų užsiima turizmu, žemės ūkiu, mažmenine prekyba ir viešosiomis paslaugomis. Kalabaka per pastaruosius 3 dešimtmečius tapo svarbia žemyninės Graikijos turistine vieta, nes kasmet miestą ir Meteorus aplanko beveik 2 milijonai lankytojų.

Pakilę virš miesto, sukame Apaštalų keliu. Jausmas neįprastas, kai vienoje pusėje matau miestą, kitoje - dangų remiančias uolas.

Pirmai dienai numačiau ramų pasivaikščiojimą iki gretimo Kastraki kaimo. Iki Kastraki galima nueiti žemyn vedančia judria gatve, tačiau nutariu, kad aukščiau einančiu tylesniu keliu eiti bus smagiau.

 

Kelias vingiuoja pro milžiniško dydžio uolas ir netrukus visu gražumu pasirodo Kastraki.

Pakeliui pamatome uolose olas, tačiau iki jų reikia lipti stačiu akmeniu. Patingime.

 

Kažkur pastebime nuorodą į vienuolyną ir pasmalsaujame, ką ten rasime. 

Priėjus nurodytą vietą, pirmiausiai į akis krinta auktai stačioje uoloje įstatyti mediniai įtvirtinimai. Sakoma, kad taip gyvendavo pavieniai atsiskyrėliai. 

 

Tolėliau pamatome ant stačios uolos įrengtą Agios Antonios vienuolyną.

Dar toliau - Agios Nikolaos iš Bantovos vienuolynas. Deja, abiejuose vienuolynuose vienuoliai gyvena asketišką gyvenimą ir prašoma jų netrukdyti.

Kiek įmanoma arčiau prieiname prie Agios Antonios vienuolyno ir iš apačios jį apžiūrime. Ant uolos pastebiu kopėčias, kokiomis senieji vienuoliai pasiekdavo savo vienuolynus.

Stačių milžiniškų uolų pakraščiau einame į Kastraki. Kažkur pastebiu koplytėlę. Jų Graikijoje labai daug. Graikai turbūt labai pamaldūs, nes ne kartą važiuojant pro maldos namus teko autobusuose ar traukinyje matyti besižegnojančius žmones.

Išsivaduojame iš uolų tunelio. Kažkur atsivėręs Kastraki vaizdas yra be proto gražus. Jei tik yra galimybė, patariu apsistoti gražiąjame Kastraki. Mes dėl logistikos pasirinkome Kalambaką, tačiau į vienuolynus vežantys autobusai stoja ir Kastraki. Prie traukinių stoties stovi daug taksi automobilių. Taigi, gyventi Kastraki įmanoma ir keliaujant visuomeniniu transportu.

Nuo pačios pirmos akimirkos mane labai žavi stačios ir didelės uolos.

Siauromis ir stačiomis Kastraki gatvelėmis pasileidžiame po kaimą.

Kastraki (pavadinimas reiškia „maža pilis“) yra 16 amžiuje įkurtas mažas, ramus kaimelis Meteorų uolų papėdėje. Kastraki kaime gyvena apie 1500 žmonių, kurių dauguma užsiima žemės ūkiu ir turizmu.

Kiemuose pilna žiedų.

Apsukame nedidelį ratelį Kastraki gatvėmis ir tuo pačiu keliu grįšime į Kalambaką. Pakeliui randame suolų ir pavėsinę. Prisėdame pasigrožėti puikia Kastraki panorama.

Į Kalambaką grįžtame tuo pačiu Apaštalų keliu. Akis patraukia porėtos uolos.

Leisimės į Kalambakos centrą. Mieste daug bažnyčių.

Namų kiemuose auga gėlės. Labai populiaru auginti rožes. Jų kieme būna kelios, skirtingų spalvų. Labai gražu.

Dairomės į aukštų uolų viršūnes, ant kurių vos matosi vieno vienuolyno stogas, kito - kryžius ir spėliojame, kokie tai vienuolynai.

Pasiekę miesto centrą, einame vakarieniauti. Sakomės kleftiko. Tai - lėtai ir ilgai, apie 4 valandas, kepta sandariai į kepimo popierių kartu su daržovėmis suvyniota ėriena. Skanu vidutiniškai, tačiau pasisotiname. Paslampinėjame gatvėmis, paskui vakarojame balkone. Rytoj prasidės tikroji pažintis su mano svajonių Meteorais, reikia pailsėti.  

Šv. Stepono ir šv. Trejybės vienuolynuose.