Vėlų pirmojo rugpjūčio penktadienio vakarą su Simple express autobusu išvykstame į Varšuvą. Ankstų šeštadienio rytą autobusas punktualiai atrieda į Varšuvos Centralna stotį. Griebiame bagažą ir iškart lekiame ieškoti metro. Turime nepilnos pusantros valandos nusigauti į Wilanowska metro stotį, šalia kurios rasime Polskibus autobusą, nuvešiantį mus į Zakopanę. Požeminėje perėjoje kiek paklaidžiojame, bet mums reikalinga Centrum metro stotelė žinomoje vietoje, tad ją pasiekiame gana greitai. Į Metro Wilanowska nuvykstame netgi per anksti, tad turime laiko rytinės kavos puodeliui.
Polskibus autobuse pirmiausiai pasidedame bagažą. Šioje autobusų linijoje niekas netikrina pasų ir nepaskiria vietų, tad sėdame kur randame laisvas vietas. Laukia 405 km ir daugiau nei septynių valandų kelias. Naiviai vyliausi, kad autobusas niekur nestodamas veš tiesiai į Zakopanę, kaip kad prieš pora metų vykusios kelionės metu. Bet trumpam stabtelime Radom, Kielce, Krokuvoje. Nuo Krokuvos iki Zakopanės veda vaizdingas plentas. Nuo ilgo važiavimo esame pavargę, net nebeįdomu niekas. Juolab autobusas ilgam užstringa kamštyje ir į Zakopanę atvykstame vos ne valanda vėliau. Siunčiu vilos šeimininkui sms žinutę su nauju mūsų atvykimo laiku. Išlipę iš autobuso susirenkame po bagažines išmėtytus lagaminus ir kulniuojame į kalniuką link vilos. Zakopanėje gyvensime toje pačioje vietoje, kaip ir praeitą viešnagę. Willa Wiktoria - nereikliam turistui skirta gyvenamoji vieta, mums puikiai tikusi savo kaina ir strategine vieta.
Užsiregistruojame, susimokame. Trivietis kambarys septynioms naktims mums iš viso atsiėjo 882 zlotus. Iš anksto buvo nuskaičiuotas 30 procentų avansas. Gauname tą patį kambarį, kaip ir anąkart, tad iškart užsiimu „savo“ lovą.
Apsistojame, pailsime mažumėlę. Paskui patraukiame link Gubalowka kalno kojų pramankštinti.
Gubalowka – 1123 metrų aukštį tesiekiantis kalnas. Šlaitas nėra status, tad galima rinktis, ar į kalną kilti funikulieriumi, ar savo kojomis. Mes lipame pačios. Į šią kelionę atvykau jaunimo draugijoje. Tad bandysiu nepasiduoti ir kol kas sekasi. Labai greit Zakopanę paliekame žemai.
Gubalowka kalno viršuje yra visas miestelis kavinių, restoranų, pramogų. Vyksta atrakcionai, diskoteka, dienos metu veikia vasaros rogutės. Nors kalno viršuje galime gėrėtis gražia žemai likusios Zakopanės ir priešais esančių Tatrų panorama, bet mums ten per daug triukšmo, nebesinori būti. O jau ir temsta.
Į apačią leidžiamės irgi pėstute. Tamsoje grožimės apačioje plačiai išsiraičiusio kurorto šviesų upeliais. Pasiekę Zakopanę, sukame į artimiausią kavinę pirmajai vakarienei. Kemšame kas blynus, kas - koldūnus. Užgeriame karštu alumi su aviečių sirupu. Bet neužsisėdime, nes esame nuvargę, o rytoj anksti ryte planuojame pradėti kelionės programą.
Šių metų kelionei ruoštis ir planuoti trasas labai padėjo tinklapis mapa-turystyczna.pl . Yra programėlė ir išmaniajam telefonui. Tačiau žygių metu likau ištikima prieš pora metų įsigytam popieriniam Lenkijos Tatrų žemėlapiui.
Besiruošdama žygiams daug naudingos informacijos radau tinklapiuose natatry.pl , zakopane.pl ir kituose.
2015-08-09 Sekmadienis. Kiry – Scmreczynski stav – Kiry.
Pirmai kelionės po Lenkijos Tatrus dienai suplanavau lengvą pasivaikščiojimą.
Norime pabėgti nuo kaitros ir minios, tad į išvyką išskubame labai anksti. Tikėjomės kelionėje sutikti ožkų ar net meškų, bet mieste prieš pat nosį iššokusių elnių - tikrai ne.
Bailiai bindzendamos iš paskos palydime šiuos gražuolius iki sankryžos. Gatvėje įamžinti gyvūnų stojo mašinos, ankstyvi prekybininkai pažiūrėti reginio sukvietė minias žmonių.
Autobusą pasigauname gatvėje jau išvažiuojantį.
Šiandien vykstame į dar niekad nelankytą vietą. Autobuso, nuvešiančio mus į Kiry gyvenvietę, stotelės vietą susižiūrėjome iš vakaro. Per pora metų Zakopanėje kai kas pasikeitė. Daugumos autobusų stotelė nuo baro FIS persikėlė toliau, už traukinių stoties. Prie baro FIS dažniausiai keleiviai tik išlaipinami.
Taigi, vaizdingu keliuku besisukiojantis autobusas gana greitai nuveža į Kiry - Koscielisko vietovės centrą. Už bilietą paklojame po 5 zlotus. Šią dieną skirsime pažinčiai su Koscieliska dolina – gražiu ir istoriją turinčiu slėniu.
Rytas ankstyvas, gyvenvietė dar tik bunda. Kiry apžiūrą paliekame programos pabaigai, o pačios skubame praeiti Tatrų nacionalinio parko vartus, kol parko darbuotojai dar miega.
Dolina Koscieliska – vienas gražiausių ir labiausiai lankomų slėnių Lenkijos Tatruose. Pirmąja slėnio dalimi, iki Pisana polana (polana lietuviškai reiškia proskyną, laukymę), galima keliauti arklių traukiamu vežimu. Vežimaitis darbo dienai pasirengęs, tik norinčių pasivažinėti kol kas nėra.
Devynioliktame amžiuje Koscieliska slėnis buvo vienu stambiausių ir didžiausių metalurgijos pramonės centrų visoje apylinkėje, nes vietovę supančiuose kalnuose buvo randama įvairių metalų, ypač sidabro ir geležies.
Tankiai supluktas žvyro kelias eina palei Kirowa Woda arba Koscieliski Potok upę – Juodojo Dunajeco intaką. Kelias gana platus, tik keliose vietose yra siauros bromos, iškaltos tvirtose dolomito uolose. Pati pirmoji yra tik įėjus į slėnį – Brama Kantaka. Tai žymaus kovotojo už lenkų nepriklausomybę ir turizmo skatintojo Kazimiero Kantakos garbei pavadinta broma.
Praėję Brama Kantaka, patenkame į erdvią ir saulėtą Wyżnia Kira Miętusia polaną. Čia pat ir namelis su iš skliauto virstančiais dūmais, jame rūkomi sūriai.
Einame neskubėdamos, mėgaujamės vaizdais ir ryto vėsa. Ankstyvą rytą trasoje žmonių vienas kitas.
Perėję tiltą, įeiname į Cudakowa polana. Paskui bus dar viena - Stare Kościeliska polana. Čia užtinkame Zbójnicka koplytėlę. Nors išvertus pavadinimą, jis skambėtų panašiau į “Kalnų plėšikų”, tačiau ši koplyčia buvo pastatyta kalnakasių. Pagal legendą, senovėje čia stovėjo bažnyčia, kuri ir davė pavadinimą visam Koscieliska slėniui (kosciol – bažnyčia).
Šalia koplyčios pastatyti keli stalai su suolais. Čia pamankštiname raumenis ir užkandame.
Koscieliska dolina turtinga olomis. Turistams atviros ne visos. Populiariausia Mrožna Jaskinia. Iki olos dvidešimt minučių kelio, dar valandos reiks olos apžiūrėjimui. Deja, mes neaplankėme nei vienos.
Vietoje, kur prasideda kelias į Mrozna olą, yra Ladowe Žrodlo – Ledinis šaltinis. Rašoma, kad šaltinis neįprastas tuo, kad jo vandens temperatūra nepakyla aukščiau 4 laipsnių ir srovė teka įvairiomis kryptimis, todėl atrodo, kad teka į slėnio viršų, kas prieštarautų gamtos dėsniams. Mes šaltinio ieškojome turbūt ne ten. Bandėme pasitelkti fantaziją ir įžvelgti tekėjimą į viršų, bet nepavyko.
Tiltas per upę.
Galiausiai prieiname antrą bromą – Brama Kraszewskiego, garsaus lenkų rašytojo garbei pavadintą bromą.
Kelyje daug suoliukų ir poilsiui įrengtų vietų, yra nemokamų WC.
Žalia trasa einame toliau palei upę iki Pisana polana. Čia gėrimės kalnų, upės ir žydinčių pievų vaizdais. Ima šildyti saulutė. Megztukus metame į kuprines ir traukiame kremus nuo saulės.
Pisana polana pabaigoje pagal norus galima užsukti į geltonąją trasą Wąwóz Kraków, vedančią dar į vieną olą - Smocza (Drakono) Jama. Rašoma, kad Wąwóz Kraków trasa primenanti siauras Krokuvos gatves. Senovėje Krokuvos tarpekliu laimikį gabendavo medžiotojai, juo keliaudavo kalnakasiai. (Nuo olos – vienpusis eismas, tad geriausia Wawow lankyti grižtant iš žygio) Deja, mums nebuvo lemta čia užsukti.
Kalbant apie trasų spalvas Lenkijos Tatruose, spalvos nerodo trasos sudėtingumo. Skirtingomis spalvomis žymimoms trasos yra tik tam, kad jas atskirtume.
Palei Koscieliski Potok upę einantis kelias priveda dar prie kelių takelių, stačiai vedančių į skirtingas olas: Mylna, Raptawicka ir Obłazkowa.
Kelyje daug medinių ir akmeninių tiltelių.
Koscieliski Potok upę lydinti trasa siaurėja. Pakeliui į Smytnia polana prieiname 1852 m. lenkų poetui ir geografui Vincentui Polui, spėjama, čia ieškojusiam sidabro ir dėl to nužudytam plėšikų, atminti pastatytą kryžių.
Netrukus prieiname trasų sankirtą su rodyklėmis. Viena veda iki Smreczynsky staw ežero, kita iki Tomanowa polana. Dar viena trasa veda iki kalnų trobelės Ornak. Mes trauksime iki ežero.
Iš pradžių miško takas palengva kyla į viršų. Paskui akis džiugina ryškiai žalia pelkė. Dar vėliau tenka kiek paplušėti lipant į viršų ir nedidelis ežeriukas pasiektas.
Smreczynsky staw ežeras užima tik 0,75 ha plotą. Ežeras tamsiai rudas ir tik 1 – 1,5 metro gylio.
Anot legendos, vienas kalnietis norėjęs nuleisti ežero vandenis ir vietovę paversti pieva. Vos pradėjęs darbus, išgirdo balsą iš ežero gelmių. Balsas liepė liautis, nes kitaip paleisti ežero vandenys užtvindys ne tik slėnį, bet ir visą kraštą iki pat jūros. Kalnietis paklausė balso iš vandens, o mes ir šiandien galime džiaugtis gražiais Smreczynsky ežero vaizdais.
Ežeras iš tiesų miniatiūrinis. Trumpai pasimėgaujame vaizdu sėdėdamos ant specialiai įrengtų suolų.
Bet greitai išeiname, nes karšta, o ir žmonių prisirenka daug. Sukame tuo pačiu keliu atgal ir traukiame link kalnų trobelės Hala Ornak.
Dabartinė 1100 m. aukštyje esanti Ornak trobelė buvo pastatyta 1948 metais. Trobelėje yra baras, valgomasis ir šimto vietų miegamieji kambariai. Trobelė įsitaisiusi šalia buvusios geležies rūdos kasybvietės, vėliau čia veikusio slidinėjimo centro, o dabar saugomo Pyszna rezervato. Tad šalia trobelės retkarčiais pasirodo elniai ar rudosios meškos. Ir trobelė dažnai vadinama Pyszna vardu.
Trobelėje ir aplink ją žmonių daug, nusprendžiame eiti į kelią. Grįžtame iki jau pažįstamų nuorodų, eisime ir trečiąja kryptimi: Tomanowa dolina link Ciemniak.
Kreivų, smulkių ir tankiai suguldytų akmenų kelias palengva kyla mišku.
Šalia teka upelis. Bet miško keliukas labai monotoniškas, eiti pabosta. Akys atsigauna, kai išeiname į Tomanowa laukymę. Bet kūnas čia kenčia saulės atokaitą.
Laukymėje grožimės tankiomis eglėmis, pievomis ir tolėliau esančiomis Vakarinių Tatrų kalnų viršūnėmis.
Galiausiai pasiekiame vietą, kurioje pagal gps duomenis turėtų šakotis takai. Tačiau realiai tik vienas takas į viršų veda. Kito nė žymės nėra, tik iš tolo šmėžuoja ženklas "Eiti draudžiama".
Kopiame stačiu miško takeliu. Pro išdžiuvusias pušis matosi kalnai.
Paskui kiek paeiname atvira vieta. Čia vėl negailestingai kepina saulė, o aplink slenka juodi debesys. Nusprendžiame, kad pirmai dienai pasivaikščiojimų pakaks. Grįžtame.
Kažkur po medžiu užkandame. Po to pasiekiame Koscieliska dolina ir jau pažįstamu keliu einame link Kiry. Šio slėnio keliu eina labai daug žmonių. Daug keliaujančių su mažais vaikais ir stumiančių vežimukus. Juk sekmadienis, visi nori į gamtą.
Planuose buvo užsukti į Wawow, bet staiga apima nuovargis, norisi kuo greičiau į namus. Vidury kelio prapliupęs lietus sparčiu žingsniu gena link autobuso. Vos tik jį pasiekiame, iškart išvažiuojame ir netrukus jau miname šaligatvį Zakopanėje. Kiry gyvenvietės lankymas liks kitam kartui.
Lyg ir nieko neveikėme, bet iš nuovargio krintame miegoti.
Per dieną nueita apie 25 kilometrus.
2015-08-10. Pirmadienis. Kiry –Ornak – Kiry.
Ryto rutina ir maršruto pradžia ta pati kaip vakar. Apie septintą valandą vėl autobusu pajudame į Kiry. Vėl tas pats Koscieliska Dolina kelias palei Koscieliski Potok upę iki Ornak trobelės.
Kelias jau pažįstamas, tad šešis kilometrus skuoste nuskuodžiame. Prie Ornak trobelės ant ryto saulės spindulių maloniai šildomo suoliuko įsitaisome su kavos puodeliu.
Pusvalandis poilsio ir trobelės kiemo gale esantis takas išveda į dienos žygį.
Sekame geltonąja trasa. Iš pradžių ji ves iki Iwaniacka Przelecz (1459 m.). Paskui bandysime siekti Siwa Pzrelecz.
Einame takeliu pieva. Ornak trobelė nutolsta, o mes greit kilsime į nestatų miško taką.
Vienai žygeivei atsinaujino anos kelionės metu patirta kojos trauma. Tad šiandien ji į žygį išsiruošia baltomis basketėmis. Kitiems rekomenduoju to nedaryti. Pasekmė - atmušti ir degantys kojų padai. Kalnams reikalingi storapadžiai batai kibiu padu.
Miško takas nesunkus: nedidelės pakopos, kai kur tenka lygaus ėjimo, tik į pabaigą takas statėja ir daugėja juodų slidžių akmenų.
Nereikia nė pusantros valandos – ir kaip kiti žygeiviai jau gulime ant pievelės Iwaniacka Przelecz.
Iwaniacka Przelecz – plati plokščia žalia aikštė su augančiomis eglėmis ir gražiais kalnais šalia. Sėdime ir užkandžiaujame Kominiarski kalnų masyvo fone.
Paskui stačiu taku žalia trasa sukame link Siwa Pzrelecz. Takas vargina, aukštos akmenų pakopos pakerta kojas. Pasiekę kalnapušių zoną, kenčiame saulės kaitrą. Bet vaizdai patinka.
Dar kiek – ir aukščiu susilyginsime su Kominiarski Wierch. Prieš gerą šimtmetį į Kominiarski Wierch buvo atidaryta trasa. Šią viršūnę kalnų mylėtojai buvo labai pamėgę. Tačiau trasą teko uždaryti, kai Komianiarski kalną savo slėptuvėms pasirinko ereliai.
Po geros valandos sunkaus kopimo kalnai pradeda skleisti visą savo grožį.
Su kiekvienu žingsniu matome vis gražesnius vaizdus. Tie atvargti trys šimtai metrų aukštyn įgauna malonią prasmę.
Žalias slėnis, besileidžiantis į rytdienos maršrute turėjusią būti Chocholowska dolina.
Takas vis dar veda aukštyn.
Ornak, dar ne viršūnė, bet čia trasą nusprendžiame baigti. Kaupiasi juodi debesys, oras tvinksi nuo tvankumos. Bijome papulti į audrą. O ir pavargome.
Pažiūrime į turėjusias būti rytdienos viršūnes ir suksime atgal.
Apie nusileidimą žemyn bijau pagalvoti. Tačiau jis pasirodė ne toks ir baisus.
Laiku pasukome atgal, nes dar kiek, ir lipame pasidabinę lietpalčiais.
Sėkmingai nustriksime iki Iwaniacka Przelecz. Netoli ima dundėti perkūnas. Sėdime ir laukiame, į kurią pusę pasuks debesis. Galvojome apie nusileidimą į Chocholowska slėnį. Bet lietaus debesys vis dar sukasi aplinkui. Kelias iki Ornak trobelės žinomas, tad nusprendžiame grįžti tuo keliu, kaip ir atėjome.
Nustojus dundėti perkūnui, pajudame link trobelės Ornak.
Prie trobelės pralaukiame dar vieną perkūno dundėjimą ir sukame į jau spėjusį pabosti Koscieliska dolina kelią. Kelias pilnas žmonių. Išsijuosę dirba vežimų vadeliotojai.
Pasiekę Kiry, iškart šokame į mikroautobusą. Endomondo programos duomenimis, per dieną nueitas 21 kilometras. Ne tiek ir mažai.
2015-08-11. Antradienis. Giewont
Keičiame kelionės planus, Chocholowska dolina slėnį ir kalnus paliekame kitam kartui. Mat jauniausioji komandos dalyvė lieka gydytis atsinaujinusios kojos traumos ir ieškoti naujų žygio batų. Su naująja nare ištraukiame į Giewont. Man šis maršrutas jau pažįstamas, tad pirmą kartą viešinčiajai kalnuose noriu parodyti charakteringą Lenkijos Tatrų viršūnę.
Iš viešbučio iki trasos einame pėsčiomis. Įdomi Strąžyska gatvė su daugybe Zakopanės kurortui būdingos architektūros – senų ir naujos statybos medinių vilų bei tolumoje sušmėžuojančiais kalnais.
Šioje kelionėje esame gana vėlyvos, nes Tatrų nacionalinio parko darbuotojas jau renka pinigėlius už įėjimą. Kiekviena paremiame parką 5 zlotais ir pro vartus įžengiame į 3 kilometrų ilgio Stražyska dolina slėnį. Traukiame palei tekantį upelį vedančiu asfaltuotu keliu. Šis slėnis susidarė dėl kaip tik šioje vietoje buvusio techtoninio lūžio. Slėnis apaugęs mišku, bet dažnose vietose galima pamatyti stačių nuogų uolų, turinčių savo vardus. Stražyska slėnis dažnai pavadinamas Tyliuoju. Ironiška, nes tai vienas labiausiai lankomų slėnių Lenkijos Tatruose.
Prieiname trobelę, kurioje veikia nedidelė kavinukė ir mokamas WC. Nuo trobelės galima užsukti prie Siklawica krioklio, sugaišime tik apie penkiolika minučių į vieną pusę. Praeitą kartą užsiplepėję šią vietą praėjome, tad šįkart su malonumu aplankysiu. Takas iki krioklio gana slidus, bet jį aplankyti tikrai verta.
Krioklys stačia siena krinta iš 23 metrų aukščio. Mums pasiseka, prie krioklio nei vieno žmogaus. Keletą minučių pasimėgaujame vaizdu tylumoje. Netrukus atklega linksmas žygeivių būrelis.
Grįžę kelias minutes pailsime ant suoliuko šalia trobelės, gėrimės ryto saulės apšviestais kalnais.
Einame iki trasų rodyklių, sukame į dešinę, perėję mediniu tiltu, traukiame į mišką. Nuo rodyklių iki Giewont beveik trys valandos kelio. Sunkus, ilgas, ir nuobodus beveik valandą trunkantis lipimas akmeniniu taku miške link Przełęcz w Grzybowcu. Tai slidūs akmenys, tai aukštos ar iškraipytos pakopos, tai taku tekantis šaltinis. Stojame ir stojame atsikvėpti. Bet esame spartuolės, Przełęcz w Grzybowcu pasiekiame laiku.
Miško takelis.
Miško takas dar nesibaigė, vis dar kopiame. Paskui akis pradeda džiuginti pro medžių properšas prasiskverbę saulės spinduliai. Galiausiai išeiname į laukymę. Pasigrožime apylinkėmis, stačiomis žemiau likusiomis Stražyska dolina uolomis. Dar kiek ir matosi priekyje esantis kalnų masyvas: Długi Giewont, Wielki Giewont ir Mały Giewont.
Kylame link Bacuch. Kelias kad ir vaizdingas, bet sunkokas. Slidūs akmenys ir trasa pilna žmonių. Užtat kažkas paduoda ranką sunkesnėse vietose,
Einame stačiu šlaitu su siauru takeliu ir slidžiais akmenimis. Paskui perlipame "Szczerbinka" – siaurą perėją tarp Maly Giewont ir Siodłowa Turnia. Ši perėja su savo uolomis tipiška šios vietos kalnams. Nepatariama eiti kuomet šlapia. Reikia pastebėti, kas čia "Szczerbinka" kur kas lengvesnė ir paprastesnė nei lipant į Giewont viršūnę. Taigi, mums lengva praktika.
Raudona trasa dabar veda link Siodlo.
Iš ten atėjome.
Dar kiek ir grožimės vaizdais Siodlo perėjoje. Besidairant pradeda lyti. Apima lengvas nusivylimas, kad dėl lietaus Giewont viršūnės lankymo gali tekti atsisakyti. Mat nerekomenduojama eiti šia trasa ir lipti į Giewont lietui lyjant. Bet lietus greit baigiasi. Viliamės, kad kol pasieksime kalno viršūnę, takai bus sausi.
Paskui vaizdingas takas veda iki Wyżnia Kondracka Przełęcz (1765 m.).
Wyżnia Kondracka Przełęcz laukia šios dienos tikslas – startas į Giewont viršūnę (1894 m.).
Pagaliau ta akimirka, kurios nelaukiau. Jei čia būtume atėję trise, būčiau sakiusi jaunimui kopti dviese, o pati būčiau laukusi apačioje. Bet teks priimti iššūkį. Prieš kopimą užkandame ir puolame į trasą.
Sunku tiksliai apibūdinti, kiek laiko reiks Giewont viršūnei skirti. Giewont yra viena labiausiai iš Zakopanės lankomų viršūnių. Todėl būna didelės eilės, ypač kopinėjimo sezono metu.
Kalnas buvo populiarus visais laikas. Niekas nežino, kada ir kas pirmą kartą įkopė į viršūnę. Pirmas įrašas apie įkopimą Giewont viršūnę rodo 1830 metus. To meto žygeiviai dolomito bei granito uolas turėjo įveikti patys. Anot legendos, šis kalnas yra dar vienuoliktame amžiuje kartu su karaliumi Boleslovu už valstybę kovojęs ir po pergalės mūšio užmigęs riteris, kuris nubus vos tik lenkų tauta atsidurs pavojuje.
1900 metais ant Giewont viršūnės buvo pastatytas 15 metrų aukščio metalinis kryžius, todėl kalną lankyti mėgsta piligrimai.
Iš šono žiūrint lyg ir nebuvo daug kopiančių į viršūnę, bet vis tiek teko stoti į eilutę. Reikia pastebėti, kad eismas čia yra vienos krypties, į viršūnę kylama dešine puse, o leidžiamasi kairiąja. Tad pradėjus eiti, kelio atgal jau kaip ir nėra.
Kelias įveikiamas ir mažai kalnų patirties turintiems žygeiviams. Tik pirma uola reikalauja kiek daugiau jėgų ir tvirtesnio bei platesnio žingsnio. Pačiame viršuje akmenys yra labai slidūs, tad reikia būti labai atsargiems. Perkūnijos ar audros metu ši trasa bus pavojinga dėl daugybės metalinių grandinių ir kryžiaus.
Su grandinėmis puikiai susitvarkome. Ir jau mums įsiropštus į pačią viršūnę, netoli sudunda perkūnas. Ant viršūnės žmonių koks šimtas. Prasibrauti iki nusileidimo vietos be šansų, o ir nepatariama. Pradeda lyti. Persigandusi klausiu šalia sėdinčio lenko, kas dabar bus. Jis atsako, kad tas ir bus... Esu skaičiusi, kad Giewont yra kalnas, į kurį dažniausiai trenkia žaibas. Tad įsitaisome kiek įmanoma saugiau. Lyja smarkiai, bet vis užlipa naujų žmonių. Po stipresnio perkūno dundesio visi riečiasi į kamuolius. Nors esame kitoje pusėje nei metalinis kryžius, bet nuo trenksmo nudardėti žemyn drąsiai galime. Laimei audros epicentras ne ant mūsų.
Griaustiniui nurimus, vadovai ima nuleidinėti nedidukus stovyklautojus vaikus. Mudvi praleidžiame beveik visus ant kalno buvusius žmones. Kojos dreba, nors nėra taip slidu, kaip tikėjausi. Nusižiūrėję vadovų vaikams rodytą nusileidimo techniką, leidžiamės atatupstomis. Labai baisu, kelias niekaip nesibaigia, bet patinka.
Nusileidę į Wyżnia Kondracka Przełęcz, prisiduodame likusiai namuose, kad sveikos ir gyvos. Dabar lauks dviejų valandų kelias žemyn į Kuznice.
Nuo Kopa Kondracka stačiu taku leidžiamės žemyn.
Kondratowa dolina slėnis nepaprastai gražus. Bet esame streso išsekintos, norime kuo greičiau namo.
Žydinčios pievos netoli Hala Kondratowa trobelės.
Hala Kondratowa trobelėje stabtelime labai trumpam.Suvaikštome į tualetus ir nusiperkame daug gliukozės turintį gėrimą, kurį praryjame vienu mauku.
Dailus tiltukas netoli Kuznice.
Pasiekę Kuznice, suploję 3 zl už bilietą, iškart sėdame į mikroautobusą. Po keleto minučių jau kulniuojame į vilą, kur mūsų laukia paruošta vakarienė. Diena buvo įspūdinga. O ir nužygiuota 18 kilometrų per dieną.
II dalis.
