2024-10-02, trečiadienis. Bursa, Uludağ ir Cumalıkızık.
Nuo
4 valandos nemiegu, tad yra laiko ieškoti informacijos apie Bursos lyno
kelią - teleferiką. Interneto duomenų šioje kelionėje
nepirkau, tad visus namų darbus reikia atlikti, kol esu viešbutyje ir veikia wifi.
Po
pusryčių einame į autobusų stotelę, esančią prie eskalatoriaus į
Tophanės kalvą. Pakeliui pamatau skulptūrą, kuriai su malonumu palieku
lietaus ambasadorės pareigas ir labai tikiuosi, kad šiandien dangus bus giedras.
Kol laukiame autobuso, žvalgausi į priekyje esantį Bursos senamiestį, kurį jau ne kartą apžiūrėjome.
Autobusų stotelėje atskirų stotelių yra net kelios, tad džiaugiuosi matydama surašytus numerius, kurioje kuris autobusas stoja. Kelionėms visuomeniniu transportu po Bursos miestą labai pasitarnauja Moovit.
Sulaukę
reikiamo autobuso, jo viduje dedame Bursakarte korteles prie skaitytuvo ir riedame iki Teferrüç stotelės. Nuvažiuojame per 10 minučių, o iki keltuvo atidarymo dar likęs pusvalandis.
Kaip ir įeinant į daugelį Turkijos lankomų objektų, taip ir į Bursos teleferiką - Teferrüç, prieš patenkant į vidų, reikia pereiti daiktų patikrą.
Keltuvo
bilietai brangūs: už du bilietus pirmyn ir atgal sumoku 1790 TL, t.y.
apie 25 eurus vienam žmogui. Čia, kaip ir daug kur Turkijoje, lankomų
objektų kainos užsieniečiams yra du ar tris kartus didesnės, nei
vietiniams. Kasininkė įspėja, kad teleferikas kyla tik iki pirmos
stotelės.
Šokame į pirmą atvažiavusią goldolą ir netrukus mojame sparčiai tolstančiai Bursai.
Kol laukėme keltuvo, dangus beveik visiškai išsigiedrino. Gondola kyla virš medžių, kiekvieną minutę pasimato vis platesnis žemai likusių apylinkių vaizdas. Keltuvo stotis lieka vos įžiūrima.
Man net pasirodo, kad tolumoje matau jūrą.
Netrukus privažiuojame stotį. Galvoju, nejaugi už 25 eurus tik tokia kelionė??? Gondola stoties viduje pristabdo, beveik sustoja, bet durys neatsidaro. Pradedu dairytis, kaip čia jas atidaryti, tačiau ji iščiuožia iš pastato ir, lengvai sumaskatavusi, šauna lyno keliu tolyn.
Tarpinė stotis nutolsta, o mes laimingos čiuožiame tolyn.
Išvažiavusi iš stoties - apgavikės, gondola mus neša į pakalnę, žemai likusią Bursą užstoja kalnas.
Paskui
staigiai kylame į status kalno viršų ir netrukus lipame Sarıalan stotyje. Stotis tyli, kol kas esame vienos pirmųjų klienčių. Prie stalo
prisėdame tyliai ryto kavai.
Nuo Sarıalan stoties
turėtų prasidėti kitas lyno kelio etapas, tačiau jame matome kabančią
tik vienintelę gondolą. Panašu, kad linija neveikia ilgai. Galbūt
prisikelia tik žiemos slidinėjimams.
Atsigėrę kavos, einame pasivaikščioti. Sarıalan kaimelyje yra tik kelios gatvės ir namai, dauguma jų teikia nakvynės paslaugas. Palei gatves pristatyta daugybė suolų ir pikniko vietų. Turbūt kitu laiku čia būna daug žmonių, galbūt žiemą ar savaitgalį, bet šįryt čia visiškai tylu.
Apylinkių vaizdas stiprokai nuvilia, tačiau netrukus pamatome didelius akmenynus. Akys suspindi, einame palaipioti.
Pasikarstę akmenimis, sugrįžtame į kelią. Priekyje matosi kalnas, į kurį pakeltų antro lyno kelio etapo gondolos.
Prisistato ir palydovai, bet mūsų draugija jiems nepasirodo įdomi.
Praeiname atrakcijonų parką.
Sukame vienu iš maps.me žemėlapyje pažymėtų takų, link Çobankaya. Jo pradžia labai viliojanti.
Nors Uludağ yra žinomas kaip slidinėjimo kurortas, bet nacionaliniame parke yra daug pasivaikščioti skirtų takų. Aš tikslo praeiti vienu iš jų neturiu, nutrepsime pirmu pasitaikiusiu.
Einame vėsiu eglynu, paskui įsukame į laukymę. Nutariame, kad kaštovaizdis nėra kažkuo ypatingas, verčiau grįšime į Bursą ir pasukame atgal į teleferiko stotį.
Einame link teleferiko stoties. Grįžti atgal pasirinkau kitą kelią, tad iš tolo pažiūrime į kaimo mečetę.
Sėdame į pirmą atvažiavusią gondolą ir leidžiamės atgal į Bursą.
Kelionė
neverta sumokėtų pinigų, nes viršuje nieko labai gražaus ir įdomaus
nerandome. Bet pats pasikėlimas ir nusileidimas yra labai smagus:
kalnas, pakalnė, kalnas. Jums patiems spręsti, verta keltis Bursos teleferiku ar ne. Aš manau, kad kelionė teleferiku neverta jos užsienietiškos kainos.
Kažkur kalnai atrodo labai kalniškai.
Nusileidžiame nuo labai status ir aukšto kalno. Lyno kelias čia atrodo įspūdingai.
Paskui vėl kilsime į kiek žemesnį kalną ir, pravažiavę stotį-apgavikę, stebėsime artėjantį Bursos miestą.
Bursa jau čia pat.
Nusileidę, sėdame į iki Miesto aikštės - Kent Meydani - važiuojantį autobusą. Nuo jos bandysime pasiekti dar vieną šios dienos tikslą - už 10 kilometrų nuo Bursos centro esantį Cumalıkızık kaimą.
Cumalıkızık kaimą iš Bursos galima pasiekti važiuojant metro. Tik nuo metro stoties iki etnografinio kaimo tektų kelis kilometrus eiti arba persėsti į dolmušą ar taksi.
Bursoje dolmušų stotį netoli Kent Meydani aikštės radau
atsitiktinai, tyrinėdama miesto žemėlapį. Einame ieškoti ir ji tikrai egzistuoja. Prieinu
prie arčiausiai stovinčio autobuso ir vairuotojo klausiu, kuris veža į
Džiumalikizik. Jis parodo į gretimą, kurio vairuotojas parodo mums
lipti.
Už kelionę dviems sumokame 50 TL. Dolmušas iš
pradžių lekia greitkeliu, paskui skrieja vingiuotomis ir siauromis
Cumalıkızık gatvelėmis. Keleiviai vietiniai. Iš pradžių galvoju, kad
turėsime lipti prie Cumalıkızık metro ir persėsti į kitą dolmušą, bet vairuotojas parodo mums
sėdėti. Išlaipina prie pat etnografinio Cumalıkızık kaimelio.
Istoriniuose šaltiniuose rašoma, kad 11 amžiuje Anatolijoje ir Šiaurės Sirijoje stovėjo turkmėnų gyvenvietės, vadinamos “kızık”. Manoma, kad Kızık kaimai Bursoje buvo pastatyti 1300-ųjų pradžioje. Cumalıkızık yra geriausiai išsilaikęs ir autentiškiausias iš šių kaimų.
Iš kur kilusi kaimo pavadinimo pradžia, atsakymo rasti nepavyko. Neoficialiame šaltinyje skaičiau, kad ji kilusi nuo Cuma ir reiškia "penktadienio kaimą". Mat Cumalıkızık yra vienintelis iš “kızık” kaimų, turėjęs mečetę, į kurią penktadieniais žmonės iš kitų kaimų susirinkdavo pasimelsti. Kitur rašoma, kad kaimo pavadinimas kilęs sutrumpinus jo įkūrėjo Cuma Ali Bey vardą.
Cumalıkızık kaimas yra įsikūręs Uludağ kalno papėdėje. Tai tie patys kalnai, į kuriuos ryte buvome pasikėlę teleferiku.
Kaimas yra išlaikęs osmanų gyvienviečių struktūrą, pastatai pastatyti pagal osmanų achitektūrą.
Visos Cumalıkızık kaimo gatvės yra padengtos natūraliu akmeniu, o gatvių vidurys yra pasviręs, kad lietaus vanduo galėtų tekėti iš gatvės vidurio.
Dėl šių priežasčių Cumalıkızık kaimas yra gausiai lankomas turistų.
Pirmi žingsniai Cumalıkızık kaime labai nuvilia. Gal esu alkana, o gal per daug žmonių. Miestelis iš pirmo žvilgsnio atrodo sukomercintas vaidinimas turistams.
Ar
važiuoti į Cumalıkızık, interneto platybėse radau įvairių atsakymų.
Vieni kaimelį dievino, kiti argumentavo, kad pačioje Bursoje yra gražių
ir net gražesnių osmanų stiliaus pastatų. Galiausiai nutariau suteikti šansą.
Virš 700 metų skaičiuojantis Cumalıkızık kaimas yra įtrauktas į UNESCO saugomų objektų sąrašą.
Lipame
akmeninėmis gatvelėmis aukštyn ir dairomės, kur pavalgyti. Kai kurios
kavinės jau užsidarę. Kai kur durys atidarytos, bet šalia
besisukinėjanti moteriškė į mus nekreipia jokio dėmesio. Gal jau baigėsi
jos darbo diena, o gal ji jau pavargusi.
Kažkur pamatome siaurą gatvelę tarp dviejų pastatų.
Pietus randame pačiame kaimelio viršuje, labai jaukioje kavinukėje. Be mūsų čia sėdi britų šeima.
Šeimininkas
šiek tiek kalba angliškai. Meniu išsirinkti galima nuskaičius qr kodą.
Mes interneto neturime, bet kavinėje veikia wifi. Iš meniu išsirenkame gözleme ir
airano.
Kaip ir priklauso tokioje autentiškoje vietoje, airanas atnešamas dailiuose ąsotėliuose.
Šeimininkas šeimos moteris išleidžia pailsėti ir pats imasi mums kepti gözleme.
Netrukus gözleme atkeliauja ant mūsų stalo. Vienas su špinatais, kitas su sūriais. Man labai skanu.
Sočios leisimės į Cumalıkızık kaimo gatveles. Mūsų gražiosios kavinės prieigos:
Pilnu pilvu vaikščioti yra geriau. Prieiname neišpuoselėtą Cumalıkızık kaimo pakraštį.
Man čia labai patinka. Kažkur gyventojas gatvėmis nusiveda arklį, kažkur kudakuoja vištos ir pakvimpa vaikystės kaimo gyvenimu.
Maitinimosi vietų kaimo viršuje netrūksta. Įsivaizduoju, kaip tokiose vietose turėtų būti skanu. Net gaila, kad turime tik po vieną pilvą.
Džiugina, kad nėra turistų minių.
Kai kurie namai kaime yra labai apleisti. Rašoma, kad Cumalıkızık kaimelį sudaro 270 namų, tačiau tik 180 yra gyvenami.
Tapybiškoji Cumalıkızık kaimo dalis.
Siauromis kaimo gatvėmis važinėja automobiliai ir traktoriai, sunku įsivaizduoti tokį judėjimą, tačiau žmonės čia įgudę.
Apleistos gatvės atveda į išpuoselėtą kaimo dalį.
Vaikštome ir pasidairome į parduotuvių lentynas.
Pamažu ateiname į Cumalıkızık kaimo pakraštį. Prie įėjimo į kaimelį pamatę stovintį dolmušą, nutariame važiuoti atgal į Bursą.
Cumalıkızık kaime, įskaitant pietus, praleidome pora valandų. Ar verta čia važiuoti? Manau, kad verta.
Vairuotojas išleidžia Bursoje šalia Kent Meydani ir parodo, kur pereiti gatvę.
Grįžę
į Bursą, leidžiamės į gerai pažįstamus turgus. Noriu nupirkti
lauktuves, bet kažkaip nesiperka. Vaikštome pro nesibaigiančias
parduotuves, bet nieko nerandu. Jei pirmą kelionės dieną atrodė, kad
per mažą lagaminą visiems pirkiniams pasiėmiau, tai dabar visos prekės
atrodo kičinės. Nusiperku vos vieną kitą daiktą ir viskas.
Ieškome vakarienės, bet kažkaip nesiseka. Pavalgome pamėgtoje piderijoje šalia viešbučio. Kur pažintį su Bursos maistu pradėjome, ten ir baigsime. Pidės labai skanios, pačios skaniausios per visą šių metų kelionę. Viena kainavo 225 TL, kita 250 TL.
Dar viena atsitiktinai rasta Bursos skulptūra.
Pavaikštome prieš miegą.
Vakare gatvėje ir aikštėje prekeiviai pradeda pardavimui dėliotis daiktus. Iki tol mieste to nematėme. Neišsiaiškinau, kas tai. Pagal iškabintas reklamas ir kai kuriuos specialiais drabužiais apsirengusius žmones spėjame, kad tai - labdaros akcija vėžiu sergantiems vaikams paremti. Prekyba šurmuliavo ilgai, kelis kartus prabudino iš miego, ryte tarsi nieko nebūta.
2024-10-03, ketvirtadienis. Bursa.
Po pusryčių kraunamės daiktus, nes vyksime į Kapadokiją.
Lektuvo skrydis tik vakarop, tad viešbutyje paliekame lagaminus ir einame atsisveikinti su Bursa.
Apsipirkti ūpo ir šiandien nėra, tad patraukiame į Tophanės kalvą.
Ant Tophanės kalvos atrandame anąkart praleistų kiemelių.
Paskutinį kartą iš aukštai pasižiūrime į senąją Bursos dalį: mečetes, turgų.
Bursa
man labai patiko, o atrodo, kad tai miestas kaip miestas. Netgi
kažkokių ypatingų objektų nėra, tačiau turi gerą aurą: mažai turistų,
labai skanus maistas, mažos kainos - pats geriausias motyvas susižavėti
miestu.
Nusileidę
nuo Tophane kalvos, vaikštome gatvėmis, stebime darbo dienos pradžią.
Paskui kavinukėje prie viešbučio prisėdame išgerti kavos. (30 TL vienas
puodelis. Čia lukumo negauname.)
Užsinoriu suvalgyti
kunefe, bet prie viešbučio rūkantis registratūros darbuotojas
paaiškina, kad šiuo paros metu kunefe nevalgoma ir reiktų pagooglinti,
kas ją tokiu metu galėtų pagaminti. Nesvarbu. Susirenkame lagaminus ir
atsisveikiname su paslaugiuoju darbuotoju.
Patraukiame link metro. Pakeliui nusiperkame kelionei simitų, 15 TL vienas.
Iki
metro einame pėsčiomis. Eiti lengva, nes kelias - į pakalnę. Iškart
atvažiuoja traukinys. Po 20 minučių lipame prie Bursos autobusų
terminalo. Terminalas jau pažįstamas, bet vis tiek tenka visą ratu
apeiti, kol randu Bbbus autobusų, vežančių į Stambulo Sabiha Gökçen
(SAW) oro uosto, bilietų kioską. Vienas bilietas iki SAW kainuoja 320
TL. Kasininkas paprašo keleivių pasų. Autobusas išvyksta laiku. Diena
saulėta, kelias atrodo visiškai kitoks, nei buvo atvykstant.
Nors mintys jau krypsta į Kapadokiją, bet iš Bursos vežuosi pačius geriausius atsiminimus.