Vakar buvome Mediaș – Sighișoara.
2019-09-11. Trečiadienis. Bâlea ežeras.
Pasakojimo apie Rumuniją pradžioje minėjau, kad šios kelionės laiką derinau su galimybe aplankyti Transfegerešano (Transfăgărășan) arba dar vadinamą Karo ar Čaušesku kelią.
Transfegerešano kelio viešuoju transportu pasiekti neįmanoma, todėl agentūroje „Karpatų kelionių centras“ (“Carpathian Travel Center”) nusipirkome pervežimą. Visa reikalinga informacija yra tinklapyje https://www.baleabus.ro/en/ .
Žinoma, galima pirkti ir ekskursiją su kelionių agentūra arba važiuoti taksi, tačiau man pervežimo paslauga pasirodė patraukliausia. Tiesa, ji nebuvo pigi ir vienam žmogui į abi puses atsiėjo po 205 lėjas (44 eurus). Ne sezono metu kaina būna žemesnė.
Šiltuoju metų laiku, kuomet Transfegerešano kelias būna atidarytas (paprastai nuo birželio pabaigos iki lapkričio pradžios), iš Sibiu iki už 77 kilometrų Fegerešo (Făgărăș) kalnų apsuptyje esančio Balėjos ežero – Lacul Bâlea kas antrą dieną važiuoja du Balea bus reisai, tad yra labai patogu ryte nuvažiuoti, o vakare grįžti. Kad jau kelionės iš Sibiu vyksta kas antrą dieną, tad planuojant išvyką būtina atsižvelgti į grafikus. Tačiau galima nakvoti prie ežero ir kitą dieną iš Bâlea Lac vykti į Sighișoara miestą (arba atvirkščiai). Toks variantas netgi būtų optimaliausias.
Planuojant kelionę man buvo kilusi mintis prie Bâlea ežero pasilikti ilgesniam laikui, tačiau toks sprendimas iškeltų kelionės kaštus, nes nakvoti prie ežero yra brangiau. Be to esant lietingam orui prie ežero nebūtų ką veikti. O dar kur dažnesni daiktų pakavimaisi ir lagaminų tampymas. Taigi, viską apsvarstę pasirinkome vienos dienos išvyką.
Balea bus pervežimo bilietus pirkau internetu iki kelionės likus kelioms dienoms. Visa keliautojui reikalinga informacija bei bilietai atėjo į elektroninį paštą.
Autobusas nuo už Sibiu Sala Thalia esančios parkingo aikštelės pajudės lygiai 9 valandą. Į išvykimo vietą rekomenduojama ateiti likus 10 minučių iki išvažiavimo laiko.
Išvykimo vietą susiradome aną dieną, tačiau šįryt atėję pamatome įvairiausio transporto perpildytą stovėjimo aikštelę. Einame nuo vieno autobuso prie kito, tačiau nei vienas jų neveža prie Bâlea ežero. Atsistojame prie miesto autobusų stotelės, nuo kurios matosi visas transporto judėjimas.
Kai į aikštelę įsuka mikroautobusas, pasileidžiame link jo. Ant mikroautobuso nėra jokių skiriamųjų ženklų nei lentelės su maršrutu priekyje. Išlipęs vairuotojas rankoje laiko sąrašą, tereikia pasakyti savo vardus.
Pajudame laiku. Iš viso esame 7 keleiviai, beveik visi – užsieniečiai.
Automobilių srautas nėra didelis, o vairuotojas vairuoja rumuniška patirtimi, tad gatvėmis ir keliais skriejame tikrąja ta žodžio prasme.
Akiratyje netrunka pasirodyti Cârțișoara kaimas, o už jo juoduoja aukšti Fegerešo kalnai.
Dar kelios minutės ir mūsų mikroautobusas visa galia pradeda kopti visame pasaulyje žinomo Transfegerešano kelio vingiais. Kol kas aplink matome kalnų papėdę slepiantį aukštą mišką, bet netrukus jau dairomės į jį iš aukštai.
Iš ryto kelyje automobilių tėra vienas kitas.
Buvo neramu, ar Transfegerešano kelio vingiai neužsups, bet visos laikomės puikiai.
Vingiuojame ilgokai. Netrukus pakelėje pamatome suvenyrų kioskais apstatytą vietovę. Pažiūrėjusi į žemėlapį suprantu, kad šioje vietoje yra žemutinė - Bâlea Cascadă keltuvo stotis. Mes galėjome rinktis kelionę iki šios stotelės ir išlipę keltis keltuvu.
Norinčių čia išlipti nėra, tad mikroautobusas ilgu Transfegerešano slėniu vingiuoja aukštyn.
Jei kas bloguoja nuo kelio vingių, pasikelti keltuvu mintis būtų tikrai gera.
Vaizdai gražėja su kiekviena kelio kilpa.
Raitome kilpą po kilpos ir matome kylančią raudoną gondolos kabiną.
Kelionė iš Sibiu iki Balea ežero trunka pusantros valandos, tačiau mes atvykstame kiek anksčiau. Išlipame šalia suvenyrų kioskų. Vairuotojas, patvirtinęs, kad vakare mus paims iš tos pačios vietos, kurioje ir išleido, išvažiuoja atgal.
Pasidairome, ką vietos prekeiviai siūlo keliautojams.
Po to patraukiame link apžvalgos vietos, nuo kurios matosi Transfegerešano kelias, kuriuo ką tik atvažiavome.
Virš 100 kilometrų ilgio Transfegerešano kelias (DN7C) kerta aukščiausią Rumunijos kalnų grandinę - Fegerešo kalnus. Transfegerešano kelias pasiekia 2042 metrų aukštį ir yra antras aukščiausiai nutiestas Rumunijos kelias (po Transalpina kelio (DN67C), kurio aukščiausia - 2145 metrus siekianti vieta yra Parâng kalnuose).
Transfegerešano kelias buvo nutiestas 1970–1974 metais prižiūrint Rumuniją valdžiusiam diktatoriui Čaušesku. Čaušesku planavo, kad sovietų įsiveržimo atveju Rumunijos kariai galėtų lengvai judėti per kalnus.
Transfegerešano keliu galima pravažiuoti tik šiltuoju sezonu, o žiemą jis uždaromas dėl sniego. Rašoma, kad šaltuoju metų laiku slėnį tarp Bâlea Cascada ir Bâlea Lac gali kirsti tik funikulierius.
Beje, apsilankyti čia šaltuoju metu būtų įdomu, nes skaičiau, kad tuomet veikia ledo viešbutis ir bažnyčia.
Pasižvalgome į gausybę kelio kilpų.
Čia pat yra viršutinė keltuvo stotis.
Sukame prie Bâlea ežero. Iš ryto žmonių tėra vienas kitas.
Bâlea ežeras yra 2034 metrų aukštyje. Jis yra 360 metrų ilgio, jo plotas 4,65 ha, o gylis - 11,35 metrai.
Ežeras iš pirmo žvilgsnio man pasirodo labai mažas ir didelio susižavėjimo nesukelia. Tačiau lyginant su anos dienos pasivaikščiojimu miškais, čia yra rojus.
Kitoje ežero pusėje stovi Cabana Bâlea Lac trobelė. Link jos netrukus ir eisime, nes ten prasidės mūsų šios dienos žygio trasa.
Netoli Cabana Bâlea Lac trobelės besigėrėdamos ežero panorama užkandame.
Ketvirtis po vienuoliktos valandos pajudame į žygį.
Šalia Balėjos ežero yra daugybė pėsčiųjų trasų. Suspaudžia širdį, kad be reikalo šioje vietoje neapsistojome ilgesniam laikui.
Mes pagal savo fizines būkles renkamės vieną trumpiausių trasų.
Mėlyno trikampio trasos ženklo vedamos eisime iki Žaliojo ežero - Lacul Capra. Iki pirmos jungties ties Șaua Caprei mūsų lauks pusvalandis kelio, tačiau panašu, kad lengva nebus.
Iš pradžių kopti nėra sunku, tik žmonių žygiuoja daug.
Bâlea ežeras pamažu tolsta.
Kairėje pusėje matosi ežeras, dešinėje – slėnis su Transfegerešano keliu. Kopti nesiseka, nes vis norisi grožėtis panorama.
Trasa vis labiau statėja, o eiti tenka nebe lengvu žvyro takeliu, bet vis dažniau laipioti per akmenis. Lipti darosi sunkoka. Užtat poilsio minutės – dieviškai gražios.
Apačioje likusiame slėnyje ganosi avys, o jo viduriu vedantis takas kviečia lengvam pasivaikščiojimui.
Kiek palipus į paprastą kadrą jau telpa ir ežeras, ir kelias. Panoramos režimo telefone jungti nebereikia.
Trasa yra labai gerai sužymėta, o į abi puses ištisai žygiuoja žmonės. Vienai šia (o ir kitomis) trasa galima drąsiai leistis.
Apačioje besiganančios avys klajoja kalno šlaitu.
Pakeliu galvą aukštyn. Liko pati statuma, į kurią bežiūrint net šiurpas nupurto, bet užlipsime. Turime užlipti.
Artėjame prie kalnų kepurių.
Netrukus jau matosi už Bâlea ežerą supančių kalnų esančios viršūnės. Apačioje besiganiusios avys vorele pasileidžia siauru kalno šlaito taku. Kažkas fantastiško.
Su kiekvienu pakiltu metru vis dažniau stojame. Man norėtųsi eiti greičiau, tačiau prasideda didelių akmenų takas ir viena iš mūsų mąsto toliau neiti. Į viršų lipsime dviese. Deja, didelių akmenų takas greitai baigėsi, tad bičiulė pasidavė visiškai be reikalo. Bet gi žinok, kas laukia.
Pradeda kilti debesys. Skubu užfiksuoti paskutinius vaizdus.
2315 metrų aukštyje esančią Șaua Caprei perėją pasiekiame per tris kartus ilgesnį laiką, nei nurodyta informacinėje rodyklėje. Užtat nepavargau ir galiu leistis link Žaliojo ežeriuko - Lacul Capra.
Viršuje košia vėjas ir nėra telefono ryšio.
Dabar sekame raudoną trasos ženklą. Nedidelė žalia Lacul Capra ežero akelė, atrodo, yra čia pat.
Kraštovaizdžio grožis prikausto nuo pirmos akimirkos.
Eisime iki tolėliau už ežero baltuojančio monumento – simbolinių kapinaičių kalnuose žuvusiems alpinistams atminti.
Pro mus sparčiu žingsniu nuskuba žygeivių grupė ir liekame vienui vienos.
Negaliu atitraukti akių nuo Lacul Capra ežero žalumos. Spaudžiu kadrą po kadro, nors jie visi beveik identiški. Noriu išsaugoti kuo daugiau šios svaiginančios akimirkos prisiminimų.
Iš ten atėjome.
Labai vilioja leistis trasa tolyn, tačiau debesuojasi ir nesinori papulti į lietų.
Dar kartą pasigailiu į Fegerešo kalnus atvažiavusi tik vienai dienai.
Apžiūrėję monumentą, tuo pačiu keliu suksime atgalios iki Șaua Caprei perėjos.
Pamatome, kad šalia Žaliojo ežero yra dar viena nedidelė akelė.
Nuo monumento pajudame pusę dviejų. Lipti aukštyn nesunku.
Lėtu žingsniu iki Șaua Caprei perėjos teužtrunkame 15 minučių. Kitoje pusėje mūsų laukia balto rūko siena.
Viršutinė trasos dalis yra nusėta didelių akmenų, todėl įžiūrėti trasos vietą yra sunku. Iš pradžių nusimenu, kad per rūką neteks gėrėtis gražia panorama, tačiau jis suteikia savotišką saugumo jausmą ir galiu koncentruotis tik į trasą. Nulipti tikrai nėra taip baisu, kaip atrodė iš pradžių. Net gi labai įdomu.
Praėjus sudėtingiausią trasos etapą rūkas pradeda sklaidytis ir vėl galime gėrėtis apylinkių grožiu.
Lygiai trečią sugrįžtame pas mūsų laukiančią draugę. Taigi, trasoje užtrukome iš viso 3 valandas 40 minučių, tačiau ėjome vaikišku tempu.
Nusileidę patraukiame į Cabana Bâlea Lac trobelėje įsikūrusį restoraną. Restoranas pilnas lankytojų.
Iš pradžių ketinau papietauti, tačiau viduje būti nesinori, o darbuotojai aptarnauja tik restorano lankytojus. Jei nori eiti į terasą, turi užsisakyti prie baro ir apsitarnauti pats.
Kol mano kompanionės sprendžia, valgyti ar nevalgyti ir ką valgyti, pasiėmusi gabalą pyrago ir puodelį kavos nueinu į terasą ir bežiūrėdama į kalnų viršūnes, kuriose ką tik buvome, relaksuoju.
Kam įdomu kainos, už didelį, bet neskanų obuolių pyrago gabalą ir puodelį kavos sumokėjau 21 lėją.
Pasistiprinę pavaikštome Bâlea ežero pakrante.
Nueiname iki kitoje ežero pusėje bėgančio nedidelio krioklio, paskui grįžtame atgal.
Mums prieš akis – vėl Cabana Bâlea Lac trobelė ir kalnai, kuriuose šiandien buvome.
Mes trepsime atgal, o prie krioklio nueina jaunųjų pora.
Pamažu trauksime link autobuso. Mano kompanionės užsuka į Cabana Bâlea Lac trobelėje esantį tualetą, o aš pabendrauju su antra per visą kelionę sutikta lietuvaite. Jauna moteris ištekėjusi už rumuno ir gyvena Rumunijoje. Perduoda linkėjimus Lietuvai.
Trumpai pakalbėję kiekvieni pasukame savo keliais.
Prie ežero vaikšto daug jaunųjų porų. Gal trečiadienis šioje šalyje yra populiari diena tuoktis?
Laikas į autobusą artėja. Paskutinį kartą pažiūrime į ežerą ir suksime link stotelės.
Mūsų visi pakeleiviai jau susirinkę, tačiau iki autobuso dar yra kelios minutės, tad pasidairome po šalia esančius suvenyrų kioskus. Nuperku paragauti nugos (5 lėjos), tačiau ji nė iš tolo neprimena kadaise Turkijoje ragautos labai skanios nugos.
Tuoj už kioskų prasideda tunelis, į kurį suka Transfegerešano kelias. Iš viso Transfegerešano kelyje yra 5 tuneliai, o šis yra pats ilgiausias, beveik kilometro ilgio.
Nuo Balea Lac stotelės autobusas išvyks lygiai penktą. Į stotelę atvyksta iki kelionės likus 10 minučių. Vairuotojas tas pats, kuris mus atvežė ryte, tad šįkart jau nė vardų mūsų neklausia.
Vakarop eismas Transfegerešano keliu yra kur kas intensyvesnis, tačiau mūsų vairuotojas patyręs, tad lekiame kaip vėjas. Kai kur man net baisu, nes vairavimo stilius grynai rumuniškas.
Prieš Sibiu papuolame į kamštį, tačiau Sibiu Sala Thalia stotelę pasiekiame kaip ir priklauso, lygiai pusę septynių.
Reziumuodama šios dienos išvyką, turiu pasakyti, kad kelionės pabaigai pasilikome patį gražiausią ir įspūdingiausią visos kelionės momentą.
Jei galėčiau atsukti laiką atgal, Sibiu rinkčiausi tik kelias nakvynes. Apžiūrėjusi Sibiu ir jos apylinkes su Balea bus autobusu vienai ar kelioms nakvynėms vykčiau prie Balea ežero, o ten pabuvusi su Sighisoara bus https://www.sighisoarabus.ro/en/ vykčiau į Sighișoara miestą ir ten nakvočiau.
Išlipę iš mikroautobuso Sibiu mieste iškart traukiame vakarieniauti. Mūsų pamėgtoje La Taifas kavinėje šiandien nėra vietų, tad sukame į gretimą, Intim.
Patiekalai paprasti. Labiau primena valgyklos maistą ir nėra labai skanūs, tačiau privalgome sočiai.
Geriame Bergenbier alų, kuris man pasirodo labai skanus. Net gi pats skaniausias, kokį teko gerti būnant Rumunijoje. Už vakarienę trims iš viso sumokame 114 lėjų. Arbatpinigius paliekame atskirai grynaisiais.
Pavakarieniavę einame namo ir pakuojamės daiktus, nes rytoj anksti ryte pajudėsime į Rumunijos sostinę Bukareštą.
Rytoj laukia Bukareštas.
Vakar žygiavome iš Rasinari į Cisnadiora.
2019-09-10. Antradienis. Mediaș – Sighișoara.
Šios dienos tikslas bus mano išsvajotasis ir daugumos keliautojų išgirtas Sighișoara – vienas gražiausių ir geriausiai išsilaikiusių viduramžių miestų Europoje.
Iš Sibiu į Sighișoara ryte mums tinkančio tiesioginio autobuso ar traukinio neradau, tad keliausime traukiniais su persėdimu Mediaș mieste.
Kelionė iki lankomos vietos trūks daug ilgiau, nei vietovės apžiūra.
Iš Sibiu į Mediaș veža regioninis R traukinys, o iš Mediaș į Sighișoara – tarpregioninis (IR). Informaciją apie traukinių tvarkaraščius galima rasti tinklapyje https://www.cfrcalatori.ro/en/ .
Iš vakaro internetu visoms nuperku traukinio bilietus iš Mediaș į Sighișoara (vieno kaina – 12,30 lėjų). Žinau, kad perkant internetu kombinuotą bilietą galima iškart įsigyti ir regioninio traukinio bilietą, tačiau nusprendžiu, kad bus mažiau rūpesčių, jei regioninio traukinio bilietus nusipirksime traukinių stotyje, o tarpregioninio – internetu.
Regioninis traukinys, važiuojantis į Mediaș, išvyks 07:30. Sibiu traukinių stotyje esančiame savitarnos aparate nusiperkame bilietus. Vienas jų atsieina 7,20 lėjas.
Stotyje esančioje švieslentėje rodoma, kad mūsų traukinys važiuos iš 3 kelio. Einame į jį, o nuėję tradiciškai paklausiame perone laukiančių žmonių, ar iš čia vyks traukinys į Mediaș. Jie atsako, kad taip, bet moja eiti tolyn, į Mediaș pusę. Kažkas angliškai paaiškina, kad iš 3 kelio panašiu laiku į skirtingas puses išvažiuos skirtingi traukiniai ir mums reikia 3 keliu eiti tolyn, kur sustos mums reikalingas traukinys, važiuosiantis į Mediaș.
Dar kartą įsitikiname, kad keliaujant Rumunijos visuomeniniu transportu, visada būtina klausti.
Paėję kiek toliau netrunkame sulaukti modernaus traukinio su iš tolo šviečiančiu užrašu “Mediaș”.
Iki Mediaș riedėsime 56 kilometrus. Kelionė trūks pusantros valandos.
Traukinys ne tik modernus, bet ir tvarkingas, tualete net popieriaus yra. Tačiau iš pat ryto labai karšta, tad traukinys važiuoja atidarytomis durimis.
Išlipę Mediaș traukinių stotyje einame pasidairyti po ją ir pasitikslinti traukinių grafiko. Stoties viduje nėra švieslentės, bet kabo popieriniai tvarkaraščiai. Nusprendžiame, kad šioje stotyje traukiniai visada važiuoja taip pačiais keliais. Dėl visa ko pasitikslinę bilietų kasoje, ramios išeiname pasižvalgyti po Mediaș miestą.
Mediaș apžiūrai turėsime apie pusantros valandos, tad iškart sukame link netoli stoties esančio senamiesčio. Traukiame šalutinėmis gatvėmis. Mediaș miestas man labai patinka, net pasigailiu, kad turime tiek nedaug laiko jo apžiūrai.
Užstringu prie savotiškos Rumunijos vizitinės kortelės - gausiai elektros laidais nukabinto stulpo. Juokaujame, kad ko gero kiekvienas namų ūkis turi savo laidą. Tokių vaizdų visos kelionės po Rumuniją metu matėme daugybę, bet šis Mediaș stulpas buvo pats turtingiausias.
Mediaș neišpuoselėti senamiesčio kvartalai atrodo labai jaukūs, tad norisi nerti ir kiek širdis geis bastytis jo labirintais. Pajuntu, kad, atrodo, niekuo neypatingas Mediaș yra mano miestas, kad jis tapo ta netikėtai atrasta ir be proto sužavėjusia kelionės vinimi. Deja, lankyti Mediaș net neplanavau ir tik šiandien traukinyje atmestinai pažymėjau kelis lankomus objektus, link kurių ir patrauksime.
Į Mediaș senamiestį lankytojus įleidžia 15 - 16 amžiuje pastatytas Turnul Forkesch bokštas. Bokštas buvo pastatytas pietinėje miesto sienos dalyje.
Įėję į senųjų miesto sienų juosiamą senamiesčio dalį randame atnaujintą ir tvarkingą gatvę.
Patraukiame link priekyje matomo bažnyčios bokšto.
Netrukus prieš mus atsiveria kavinių ir parduotuvių pilna plati Piaţa Regele Ferdinand I aikštė.
Kaip minėjau, Mediaș apžiūrai turime nedaug laiko, tad pirmiausiai skubame pamatyti 15 amžiuje pastatytą Biserica Evanghelica Sfanta Margareta bažnyčią, kurios iš tolo matomą bokštą sekėme kaip orientyrą. Sukame link bažnyčios vedančiu tuneliu. Keli laipteliai aukštyn ir atsirandame aukštų sienų apjuostame kieme, kurio viduryje stovi bažnyčia. Suprantu, kad pagaliau matau šiems kraštams būdingą įtvirtintą bažnyčią. Tokią, kokią norėjau pamatyti Biertan kaime. Labai apsidžiaugiu sulaukusi tokio netikėtumo. Dabar galėsiu ramiai gyventi nepamačiusi minėtos įtvirtintos Biertan bažnyčios.
Viename įtvirtinimų kampe matau bokštą.
Bažnyčios šone stovi aukštas 15 amžiuje pastatytas Turnul Trompeţilo – Trimitininko bokštas. 19 amžiuje bokšto viršuje buvo pritvirtintas laikrodis.
Apeiname aplink bažnyčią ir leidžiamės žemyn.
Pasižvalgome po Piaţa Regele Ferdinand I aikštę, o paskui sukame į gėlėmis žydintį tokio paties pavadinimo parką.
Iš šio parko Biserica Evanghelica Sfanta Margareta bažnyčia ir Mediaș senamiestis atrodo labai patraukliai.
Po Mediaș senamiestį norėtųsi klaidžioti ir klaidžioti, tačiau artėja laikas grįžti į traukinių stotį. Et, nors pusvalandžiu ilgesnį tarpą tarp traukinių būtume turėję.
Mediaș traukinių stoties pastatas atrodo labai modernus, tačiau viduje aplanko jausmas, kad įrengtas labai atmestinai. Tualete nėra šviesos ir nebėga vanduo, užtat tualetas yra nemokamas.
Einame į 5 kelią, iš kurio mūsų traukinys važiuos į Sighișoara.
Perone švieslenčių nėra, tad apie traukinių atvykimą informacija pranešama per garsiakalbius. Mūsų būsimo į Buchareštą važiuojančio traukinio informacija pasakoma ir anglų kalba. Sužinome, kad jis vėluos 15 minučių.
Iš Vienos važiuojantis traukinys atrodo labai tvarkingas ir patogus. Tai buvo pats komfortiškiausias ir geriausias traukinys visos kelionės po Rumuniją metu. Sėdame į savo vietas ir aš iškart paruošiu dar namuose į telefoną atsisiųstus traukinio bilietus PDF formatu.
Mes iki Sighișoara važiuosime tik vieną stotelę. Atėjęs konduktorius mūsų pavardžių sąrašuose neranda. Vyresnio amžiaus konduktorius kalba vokiškai, bet nemoka angliškai. Į pagalbą ateina už mūsų sėdėjęs jaunas vyras. Jis padeda išsiaiškinti, kad esame tikrai tame vagone, kuriame ir turime sėdėti.
Perskaitome visus konduktoriaus parodytus sąrašus, na, tikrai mūsų nėra. Mano bilietų statusas https://www.cfrcalatori.ro/en tinklapyje rodomas kaip apmokėtas, paid.
Konduktorius, dar kartą įsitikinęs, kad tikrai važiuojame iki kito sustojimo - Sighișoara, leidžia mums važiuoti. Nežinia, kaip būtų buvę, jei mūsų kelionė būtų, pavyzdžiui, iki Bucharešto.
Išlipame Sighișoara traukinių stotyje.
Sighișoara traukinių stotis yra baisi. Peronas ir bėgiai atrodo netvarkingai, o laiptai, vedantys iš požeminės perėjos yra tokie sudėvėti, kad net stiro atstojusios geležys.
Pasitikriname traukinių grafikus į Sibiu. Apsidžiaugiame radę tiesioginį traukinį, tad Sighișoara apžiūrai turėsime 3 valandas.
Iškart patraukiame į senamiestį. Mus pamatęs traukinyje pagelbėjęs vyras klausia, ar einame į senamiesčio apžiūrą. Sulaukęs teigiamo atsakymo pataria, kaip nueiti. Eilinį kartą žavimės vietinių gyventojų paslaugumu.
Nors kelią nuo Sighișoara traukinių stoties iki senamiesčio buvau pažymėjusi Maps.me žemėlapyje, tačiau su patarimais eiti yra paprasčiau. Netrukus jau grožimės aukštai iškilusiu senuoju Sighișoara miestu.
Pirmiausiai pėsčiųjų tiltu pereisime Târnava Mare upę.
Aname upės krante paliekame Šv. Trejybės ortodoksų katedrą - Catedrala ortodoxă Sf. Treime.
Siauromis akmeninėmis gatvėmis kylame į Sighișoara senamiestį.
Artėjame link Sighișoara miesto simboliu laikomo Laikrodžio bokšto – Turnul cu Ceas.
Šioje vietoje sutinkame per visą kelionę pirmąsias lietuves, tad užkalbiname ir trumpai šnektelime. Moterys atvažiavę su kelionių agentūra ir mums rekomenduoja užeiti į Drakulos namą.
Užlipę į viršų ir pro plačią Laikrodžio bokšto arką patekę į plačią aikštę pamatome joje šurmuliuojančią minią žmonių. Tokias populiarias vietas aš mėgstu lankyti anksti ryte, kuomet dauguma dar miega, bet kad jau atvykome per patį vidurdienį, teks tenkintis minia.
Iš visų pusių pastatų juosiamoje aikštėje yra ne tik triukšminga, bet ir karšta.
Kaip ir rekomendavo sutiktos tautietės, užsukame į Drakulos namą. Už lankymo bilietus sumokame po 10 lėjų.
Deja, patirti šio legendomis apipinto valdovo namų baisumus tenka tik man. Mano bendražygės taip pat trokšta aštrių emocijų, tad baisiajam Drakulai tenka keltis iš karsto ir jas apraminti.
Abejoju, ar rekomenduosiu šią atrakciją kitiems, tačiau jei tikite legendomis, tuomet užsukite.
Išeiname į aikštę ir patraukiame atsitiktinėmis gatvėmis, kurios atveda į apžvalgos aikštelę.
Priešais matome šv. Trejybės ortodoksų katedrą, pro kurią atėjome iš traukinių stoties.
Kiek pavaikštinėję užsinorime kavos su pyragaičiu. Kavinės ieškoti sekasi sunkiai, tačiau galiausiai Citadelės aikštėje – Piaţa Cetăţii randame visiškai atitinkančią mūsų poreikius.
Kavinėje pyragų įvairovė didžiulė. Prisiminusi, kokį skanų valgiau Maljorkoje, užsisakau morenginį citrininį pyragą. Deja, San Mico dvare Maljorkoje šio pavadinimo pyragas buvo kur kas skanesnis.
Kam įdomu kainos, mano pyragas ir kava atsiėjo 21 lėją.
Užkandę ir po skėčiu pailsėję nuo kepinančios saulės patraukiame į priešingą aikštės pusę, kur prasideda Scările Acoperite - Mokinių laiptai.
Laiptai buvo pastatyti siekiant žiemą nuo šalčio apsaugoti mokinius bei bažnyčios lankytojus. Iš pradžių laiptų buvo 300, bet vėliau sumažėjo iki 175, tačiau jų tikrai pakanka, kad per nugarą pradėtų varvėti prakaitas ir kelis kartus tektų stoti ilsėtis.
Laiptai atveda iki Biserica din Deal bažnyčios. Šalia jos matome Turnul Franghierilor - Virvininkų bokštą.
Pavaikštome po šalia Biserica din Deal bažnyčios esančias kapines ir sukame atgal.
Biserica din Deal bažnyčia atrodo labai paprasta, tačiau turi vertingų eksponatų. Jos lankymas yra mokamas, bet nutariame į vidų neiti.
Šalia Virvininkų bokšto pasidairome į Sighișoara apylinkes.
Mokinių laiptais leidžiamės žemyn ir sukame senamiesčio gatvelėmis. Sighișoara senieji namų stogai taip pat turi akis.
Bevaikštant sužavi dailūs gatvelių akcentai.
Einame iš vienos gatvelės į kitą. Jos yra tylios ir jaukios, tačiau Sighișoara senamiestis yra mažas ir jį apeiname gana greitai.
Priartėjame prie kuklios Katalikų bažnyčios – Biserica Catolică.
Šalia Romos katalikų bažnyčios yra jauki senamiesčio dalis, o jos pabaigoje stovi 15 amžiuje pastatytas Akmenkalių bokštas - Turnul Cizmarilor.
Trepsime link Laikrodžio bokšto. Pakeliui apžiūrime prabangius rūmus.
Sighișoara senamiestį jau beveik apžiūrėjome, beliko įlipti į Laikrodžio bokšte - Turnul cu Ceas esančią apžvalgos aikštelę. Tuo pačiu aplankysime ir viduje esantį muziejų. Bilietai atsieina po 15 lėjų.
Laiptinė yra plati, o lipti yra lengva. Nė nepastebiu, kaip pasiekiu viršų ir jau dairausi į apylinkes.
Prieš akis – ant kalvos stovinti Biserica din Deal bažnyčia, įkurią lipome Mokinių laiptais.
Apačioje esančioje aikštėje vis dar šurmuliuoja minios. Aikštėje geltonuoja Drakulos – Vlado Tepešo namas, o tolėliau – Citadelės aikštė, kurioje valgėme pyragus.
Tolėliau apačioje plyti šiuolaikinė Sighișoara ir per ją bėganti Târnava Mare upė.
Laikrodžio bokšto viršuje esančioje apžvalgos aikštelėje galima ne tik pasigėrėti panorama, bet ir sužinoti atstumus iki įvairių šalių sostinių. Iki Varšuvos, į kurią skrisime po kelių dienų, yra ne tiek ir daug.
Besileisdamos žemyn apžiūrime muziejų. Kai kurių salių grindys girgžda lygiai taip pat, kaip mūsų apartamentuose Sibiu.
Nusileidę traukiame link už senųjų miesto sienų vedančios gatvės.
Pakeliui užsukame į vieną kitą suvenyrų parduotuvę. Žemyn einanti akmeninė gatvė sparčiai išveda į apatinę miesto dalį.
Belieka susirasti kelią į traukinių stotį.
Pakeliui nusiperkame ledų ir gana greit prieiname Sighișoara traukinių stotį.
Sighișoara man patiko, tačiau tai nebuvo nepaprastas miestas. Pritariu nuomonėms, kad Sighișoara aplankyti tikrai verta ir šiam miestui reiktų skirti 3 valandas – pusdienį, tačiau susidaryti labai didelių išankstinių lūkesčių nereikėtų.
Sighisoara traukinių stotyje yra savitarnos aparatas, kuriame nusiperkame tiesioginio regioninio traukinio R bilietus į Sibiu. Jie kiekvienai atsieina po 13 lėjų.
Stoties viduje nėra švieslenčių, bet kabo popieriniai grafikai. 15:25 į Sibiu traukinys važiuos iš 2 kelio.
Stoties viduje esantis tualetas yra nemokamas, bet jame neužsidaro durys.
Peronuose taip pat nėra švieslenčių, tik prie pirmo kelio.
Atėjome iki kelionės likus 20 minučių, traukinys jau stovėjo.
Laukia 95 kilometrų ir pustrečios valandos kelionė, bet džiaugiuosi, kad nereikės persėsti.
Išlipę Sibiu einame pasivaikščioti ir ieškome vietos vakarienei. Ją randame vakarykščiame restorane La Taifas.
Po vakarienės traukiame ilsėtis.
Rytoj vyksime prie Balea ežero.
