Rumunija: Bâlea ežeras.

Vakar buvome Mediaș – Sighișoara.


2019-09-11. Trečiadienis. Bâlea ežeras.

Pasakojimo apie Rumuniją pradžioje minėjau, kad šios kelionės laiką derinau su galimybe aplankyti Transfegerešano (Transfăgărășan) arba dar vadinamą Karo ar Čaušesku kelią.

Transfegerešano kelio viešuoju transportu pasiekti neįmanoma, todėl agentūroje „Karpatų kelionių centras“ (“Carpathian Travel Center”) nusipirkome pervežimą. Visa reikalinga informacija yra tinklapyje https://www.baleabus.ro/en/ .

Žinoma, galima pirkti ir ekskursiją su kelionių agentūra arba važiuoti taksi, tačiau man pervežimo paslauga pasirodė patraukliausia. Tiesa, ji nebuvo pigi ir vienam žmogui į abi puses atsiėjo po 205 lėjas (44 eurus). Ne sezono metu kaina būna žemesnė.

Šiltuoju metų laiku, kuomet Transfegerešano kelias būna atidarytas (paprastai nuo birželio pabaigos iki lapkričio pradžios), iš Sibiu iki už 77 kilometrų Fegerešo (Făgărăș) kalnų apsuptyje esančio Balėjos ežero – Lacul Bâlea kas antrą dieną važiuoja du Balea bus reisai, tad yra labai patogu ryte nuvažiuoti, o vakare grįžti. Kad jau kelionės iš Sibiu vyksta kas antrą dieną, tad planuojant išvyką būtina atsižvelgti į grafikus. Tačiau galima nakvoti prie ežero ir kitą dieną iš Bâlea Lac vykti į Sighișoara miestą (arba atvirkščiai). Toks variantas netgi būtų optimaliausias.

Planuojant kelionę man buvo kilusi mintis prie Bâlea ežero pasilikti ilgesniam laikui, tačiau toks sprendimas iškeltų kelionės kaštus, nes nakvoti prie ežero yra brangiau. Be to esant lietingam orui prie ežero nebūtų ką veikti. O dar kur dažnesni daiktų pakavimaisi ir lagaminų tampymas. Taigi, viską apsvarstę pasirinkome vienos dienos išvyką.

Balea bus pervežimo bilietus pirkau internetu iki kelionės likus kelioms dienoms. Visa keliautojui reikalinga informacija bei bilietai atėjo į elektroninį paštą.

Autobusas nuo už Sibiu Sala Thalia esančios parkingo aikštelės pajudės lygiai 9 valandą. Į išvykimo vietą rekomenduojama ateiti likus 10 minučių iki išvažiavimo laiko.

Išvykimo vietą susiradome aną dieną, tačiau šįryt atėję pamatome įvairiausio transporto perpildytą stovėjimo aikštelę. Einame nuo vieno autobuso prie kito, tačiau nei vienas jų neveža prie Bâlea ežero. Atsistojame prie miesto autobusų stotelės, nuo kurios matosi visas transporto judėjimas.

Kai į aikštelę įsuka mikroautobusas, pasileidžiame link jo. Ant mikroautobuso nėra jokių skiriamųjų ženklų nei lentelės su maršrutu priekyje. Išlipęs vairuotojas rankoje laiko sąrašą, tereikia pasakyti savo vardus.

Pajudame laiku. Iš viso esame 7 keleiviai, beveik visi – užsieniečiai.

Automobilių srautas nėra didelis, o vairuotojas vairuoja rumuniška patirtimi, tad gatvėmis ir keliais skriejame tikrąja ta žodžio prasme.

Akiratyje netrunka pasirodyti Cârțișoara kaimas, o už jo juoduoja aukšti Fegerešo kalnai. 

Dar kelios minutės ir mūsų mikroautobusas visa galia pradeda kopti visame pasaulyje žinomo Transfegerešano kelio vingiais. Kol kas aplink matome kalnų papėdę slepiantį aukštą mišką, bet netrukus jau dairomės į jį iš aukštai.

Iš ryto kelyje automobilių tėra vienas kitas.

Buvo neramu, ar Transfegerešano kelio vingiai neužsups, bet visos laikomės puikiai.

Vingiuojame ilgokai. Netrukus pakelėje pamatome suvenyrų kioskais apstatytą vietovę. Pažiūrėjusi į žemėlapį suprantu, kad šioje vietoje yra žemutinė - Bâlea Cascadă keltuvo stotis. Mes galėjome rinktis kelionę iki šios stotelės ir išlipę keltis keltuvu.

Norinčių čia išlipti nėra, tad mikroautobusas ilgu Transfegerešano slėniu vingiuoja aukštyn. 
Jei kas bloguoja nuo kelio vingių, pasikelti keltuvu mintis būtų tikrai gera.

Vaizdai gražėja su kiekviena kelio kilpa. 

Raitome kilpą po kilpos ir matome kylančią raudoną gondolos kabiną. 

Kelionė iš Sibiu iki Balea ežero trunka pusantros valandos, tačiau mes atvykstame kiek anksčiau. Išlipame šalia suvenyrų kioskų. Vairuotojas, patvirtinęs, kad vakare mus paims iš tos pačios vietos, kurioje ir išleido, išvažiuoja atgal.

Pasidairome, ką vietos prekeiviai siūlo keliautojams. 

Po to patraukiame link apžvalgos vietos, nuo kurios matosi Transfegerešano kelias, kuriuo ką tik atvažiavome. 

Virš 100 kilometrų ilgio Transfegerešano kelias (DN7C) kerta aukščiausią Rumunijos kalnų grandinę - Fegerešo kalnus. Transfegerešano kelias pasiekia 2042 metrų aukštį ir yra antras aukščiausiai nutiestas Rumunijos kelias (po Transalpina kelio (DN67C), kurio aukščiausia - 2145 metrus siekianti vieta yra Parâng kalnuose).

Transfegerešano kelias buvo nutiestas 1970–1974 metais prižiūrint Rumuniją valdžiusiam diktatoriui Čaušesku. Čaušesku planavo, kad sovietų įsiveržimo atveju Rumunijos kariai galėtų lengvai judėti per kalnus.

Transfegerešano keliu galima pravažiuoti tik šiltuoju sezonu, o žiemą jis uždaromas dėl sniego. Rašoma, kad šaltuoju metų laiku slėnį tarp Bâlea Cascada ir Bâlea Lac gali kirsti tik funikulierius.

Beje, apsilankyti čia šaltuoju metu būtų įdomu, nes skaičiau, kad tuomet veikia ledo viešbutis ir bažnyčia.

Pasižvalgome į gausybę kelio kilpų.

Čia pat yra viršutinė keltuvo stotis. 

Sukame prie Bâlea ežero. Iš ryto žmonių tėra vienas kitas. 

Bâlea ežeras yra 2034 metrų aukštyje. Jis yra 360 metrų ilgio, jo plotas 4,65 ha, o gylis - 11,35 metrai.

Ežeras iš pirmo žvilgsnio man pasirodo labai mažas ir didelio susižavėjimo nesukelia. Tačiau lyginant su anos dienos pasivaikščiojimu miškais, čia yra rojus.

Kitoje ežero pusėje stovi Cabana Bâlea Lac trobelė. Link jos netrukus ir eisime, nes ten prasidės mūsų šios dienos žygio trasa. 

Netoli Cabana Bâlea Lac trobelės besigėrėdamos ežero panorama užkandame. 

Ketvirtis po vienuoliktos valandos pajudame į žygį.

Šalia Balėjos ežero yra daugybė pėsčiųjų trasų. Suspaudžia širdį, kad be reikalo šioje vietoje neapsistojome ilgesniam laikui.

Mes pagal savo fizines būkles renkamės vieną trumpiausių trasų. 

Mėlyno trikampio trasos ženklo vedamos eisime iki Žaliojo ežero - Lacul Capra. Iki pirmos jungties ties Șaua Caprei mūsų lauks pusvalandis kelio, tačiau panašu, kad lengva nebus. 

Iš pradžių kopti nėra sunku, tik žmonių žygiuoja daug.

Bâlea ežeras pamažu tolsta. 

Kairėje pusėje matosi ežeras, dešinėje – slėnis su Transfegerešano keliu. Kopti nesiseka, nes vis norisi grožėtis panorama. 

Trasa vis labiau statėja, o eiti tenka nebe lengvu žvyro takeliu, bet vis dažniau laipioti per akmenis. Lipti darosi sunkoka. Užtat poilsio minutės – dieviškai gražios. 

Apačioje likusiame slėnyje ganosi avys, o jo viduriu vedantis takas kviečia lengvam pasivaikščiojimui. 

Kiek palipus į paprastą kadrą jau telpa ir ežeras, ir kelias. Panoramos režimo telefone jungti nebereikia. 

Trasa yra labai gerai sužymėta, o į abi puses ištisai žygiuoja žmonės. Vienai šia (o ir kitomis) trasa galima drąsiai leistis. 

Apačioje besiganančios avys klajoja kalno šlaitu. 

Pakeliu galvą aukštyn. Liko pati statuma, į kurią bežiūrint net šiurpas nupurto, bet užlipsime. Turime užlipti. 

Artėjame prie kalnų kepurių. 

Netrukus jau matosi už Bâlea ežerą supančių kalnų esančios viršūnės. Apačioje besiganiusios avys vorele pasileidžia siauru kalno šlaito taku. Kažkas fantastiško. 

Su kiekvienu pakiltu metru vis dažniau stojame. Man norėtųsi eiti greičiau, tačiau prasideda didelių akmenų takas ir viena iš mūsų mąsto toliau neiti. Į viršų lipsime dviese. Deja, didelių akmenų takas greitai baigėsi, tad bičiulė pasidavė visiškai be reikalo. Bet gi žinok, kas laukia. 

Pradeda kilti debesys. Skubu užfiksuoti paskutinius vaizdus. 

2315 metrų aukštyje esančią Șaua Caprei perėją pasiekiame per tris kartus ilgesnį laiką, nei nurodyta informacinėje rodyklėje. Užtat nepavargau ir galiu leistis link Žaliojo ežeriuko - Lacul Capra.

Viršuje košia vėjas ir nėra telefono ryšio. 

Dabar sekame raudoną trasos ženklą. Nedidelė žalia Lacul Capra ežero akelė, atrodo, yra čia pat. 
Kraštovaizdžio grožis prikausto nuo pirmos akimirkos.

Eisime iki tolėliau už ežero baltuojančio monumento – simbolinių kapinaičių kalnuose žuvusiems alpinistams atminti. 

Pro mus sparčiu žingsniu nuskuba žygeivių grupė ir liekame vienui vienos. 

Negaliu atitraukti akių nuo Lacul Capra ežero žalumos. Spaudžiu kadrą po kadro, nors jie visi beveik identiški. Noriu išsaugoti kuo daugiau šios svaiginančios akimirkos prisiminimų.

Iš ten atėjome. 

Labai vilioja leistis trasa tolyn, tačiau debesuojasi ir nesinori papulti į lietų. 
Dar kartą pasigailiu į Fegerešo kalnus atvažiavusi tik vienai dienai. 

Apžiūrėję monumentą, tuo pačiu keliu suksime atgalios iki Șaua Caprei perėjos. 

Pamatome, kad šalia Žaliojo ežero yra dar viena nedidelė akelė. 

Nuo monumento pajudame pusę dviejų. Lipti aukštyn nesunku.
 
Lėtu žingsniu iki Șaua Caprei perėjos teužtrunkame 15 minučių. Kitoje pusėje mūsų laukia balto rūko siena. 

Viršutinė trasos dalis yra nusėta didelių akmenų, todėl įžiūrėti trasos vietą yra sunku. Iš pradžių nusimenu, kad per rūką neteks gėrėtis gražia panorama, tačiau jis suteikia savotišką saugumo jausmą ir galiu koncentruotis tik į trasą. Nulipti tikrai nėra taip baisu, kaip atrodė iš pradžių. Net gi labai įdomu.

Praėjus sudėtingiausią trasos etapą rūkas pradeda sklaidytis ir vėl galime gėrėtis apylinkių grožiu. 

Lygiai trečią sugrįžtame pas mūsų laukiančią draugę. Taigi, trasoje užtrukome iš viso 3 valandas 40 minučių, tačiau ėjome vaikišku tempu. 

Nusileidę patraukiame į Cabana Bâlea Lac trobelėje įsikūrusį restoraną. Restoranas pilnas lankytojų.

Iš pradžių ketinau papietauti, tačiau viduje būti nesinori, o darbuotojai aptarnauja tik restorano lankytojus. Jei nori eiti į terasą, turi užsisakyti prie baro ir apsitarnauti pats.

Kol mano kompanionės sprendžia, valgyti ar nevalgyti ir ką valgyti, pasiėmusi gabalą pyrago ir puodelį kavos nueinu į terasą ir bežiūrėdama į kalnų viršūnes, kuriose ką tik buvome, relaksuoju. 

Kam įdomu kainos, už didelį, bet neskanų obuolių pyrago gabalą ir puodelį kavos sumokėjau 21 lėją.

Pasistiprinę pavaikštome Bâlea ežero pakrante. 

Nueiname iki kitoje ežero pusėje bėgančio nedidelio krioklio, paskui grįžtame atgal.

Mums prieš akis – vėl Cabana Bâlea Lac trobelė ir kalnai, kuriuose šiandien buvome. 

Mes trepsime atgal, o prie krioklio nueina jaunųjų pora. 

Pamažu trauksime link autobuso. Mano kompanionės užsuka į Cabana Bâlea Lac trobelėje esantį tualetą, o aš pabendrauju su antra per visą kelionę sutikta lietuvaite. Jauna moteris ištekėjusi už rumuno ir gyvena Rumunijoje. Perduoda linkėjimus Lietuvai.

Trumpai pakalbėję kiekvieni pasukame savo keliais. 

Prie ežero vaikšto daug jaunųjų porų. Gal trečiadienis šioje šalyje yra populiari diena tuoktis? 

Laikas į autobusą artėja. Paskutinį kartą pažiūrime į ežerą ir suksime link stotelės. 

Mūsų visi pakeleiviai jau susirinkę, tačiau iki autobuso dar yra kelios minutės, tad pasidairome po šalia esančius suvenyrų kioskus. Nuperku paragauti nugos (5 lėjos), tačiau ji nė iš tolo neprimena kadaise Turkijoje ragautos labai skanios nugos.

Tuoj už kioskų prasideda tunelis, į kurį suka Transfegerešano kelias. Iš viso Transfegerešano kelyje yra 5 tuneliai, o šis yra pats ilgiausias, beveik kilometro ilgio. 

Nuo Balea Lac stotelės autobusas išvyks lygiai penktą. Į stotelę atvyksta iki kelionės likus 10 minučių. Vairuotojas tas pats, kuris mus atvežė ryte, tad šįkart jau nė vardų mūsų neklausia.

Vakarop eismas Transfegerešano keliu yra kur kas intensyvesnis, tačiau mūsų vairuotojas patyręs, tad lekiame kaip vėjas. Kai kur man net baisu, nes vairavimo stilius grynai rumuniškas.

Prieš Sibiu papuolame į kamštį, tačiau Sibiu Sala Thalia stotelę pasiekiame kaip ir priklauso, lygiai pusę septynių.

Reziumuodama šios dienos išvyką, turiu pasakyti, kad kelionės pabaigai pasilikome patį gražiausią ir įspūdingiausią visos kelionės momentą. 
Jei galėčiau atsukti laiką atgal, Sibiu rinkčiausi tik kelias nakvynes. Apžiūrėjusi Sibiu ir jos apylinkes su Balea bus autobusu vienai ar kelioms nakvynėms vykčiau prie Balea ežero, o ten pabuvusi su Sighisoara bus https://www.sighisoarabus.ro/en/ vykčiau į Sighișoara miestą ir ten nakvočiau.

Išlipę iš mikroautobuso Sibiu mieste iškart traukiame vakarieniauti. Mūsų pamėgtoje La Taifas kavinėje šiandien nėra vietų, tad sukame į gretimą, Intim.

Patiekalai paprasti. Labiau primena valgyklos maistą ir nėra labai skanūs, tačiau privalgome sočiai.

Geriame Bergenbier alų, kuris man pasirodo labai skanus. Net gi pats skaniausias, kokį teko gerti būnant Rumunijoje. Už vakarienę trims iš viso sumokame 114 lėjų. Arbatpinigius paliekame atskirai grynaisiais.

Pavakarieniavę einame namo ir pakuojamės daiktus, nes rytoj anksti ryte pajudėsime į Rumunijos sostinę Bukareštą. 



Rytoj laukia Bukareštas.