2019 m. rugsėjo 8 d., sekmadienis

Rumunija: Alba Iulia. Sibiu.


Vakar dienos pasakojime - apie Sibiu, Calimanesti ir Caciulata.


2019-09-08. Sekmadienis. Alba Iulia. Sibiu.

Vienas šios kelionės tikslų buvo aplankyti įtvirtintą Biertan bažnyčią, tačiau pasvarstau, ar verta jo laikytis. Mat iki Biertan važiuodamos traukiniais ir autobusais
su persėdimu sugaišime gerą pusdienį, o objekto apžiūra apimtų valandą - pusantros.

Jau pavargau laukti vėluojančių ar neatvykstančių traukinių, kasdien po pusę dienos praleisti kelyje, o nuvykus rasti lūkesčių neatitinkančią vietą. Tad nutariu paieškoti kitos lengviau pasiekiamos netoli Sibiu esančios įdomios ir gražios lankomos vietos, dėl kurios vertėtų leistis į kelią. Tiesa, tai padaryti nėra visiškai paprasta, nes
dienos išvykai tinkančių lengvai pasiekiamų visuomeniniu transportu vietų aplink Sibiu - ne marios. Taip pat reikia prisiminti, kad Rumunijoje savaitgaliais, ypač sekmadieniais, į atokesnes vietas niekas nevažiuoja, o pirmadieniais dauguma lankomų objektų nedirba.

Kažkada skaičiau, kad netoli Sibiu yra gražus Alba Julija (Alba Iulia) miestas. Jis taip pat yra įtvirtintas ir iš Sibiu nesunkiai pasiekiamas visuomeniniu transportu. Į jį ir išsiruošiame.

Tiesa, tas „netoli“ iš tiesų yra ne taip ir arti. Sibiu ir Alba Julija skiria 92 kilometrų ilgio geležinkelio bėgių kelias. Traukiniu teks riedėti pustrečios valandos, tačiau guodžia, kad kelionė yra tiesioginė, o Alba Julija miesto istorinė dalis tikrai neturėtų nuvilti.

Regioninis traukinys išvyks 07:33.

Bilietus perkame automate (jie kiekvienai atsieina po 13 lėjų). Sibiu traukinių stoties viduje kabančioje švieslentėje dairomės rodomo išvykimo kelio (linia). Mūsų reiso traukinys išvyks iš 1 kelio, tačiau jo kryptis yra nurodyta Vintu de Jos, o ne Teius, iki kurio važiuoja mūsų traukinys. Perone laukiančių žmonių paklausiame, ar tikrai šis traukinys bus į Alba Julija. Gavę jų patvirtinimą įsėdame į ką tik atvažiavusį gana modernų traukinį.

Kelionė besidairant į gražų kraštovaizdį neprailgsta. 




Mūsų traukinys užsuka į Vintu de Jos, kuriame išlipa daug žmonių su kuprinėmis ir miegmaišiais, o paskui grįžta į pagrindinį maršrutą ir rieda iki Alba Iulia.

Alba Julijoje išlipame kelios minutės po dešimtos ir iškart patraukiame į istorinę miesto dalį. 




Rašoma, kad dėl švelnaus klimato ir turtingo dirvožemio Alba Iulia teritorijoje buvo gyvenama nuo senų senovės, o nuo pirmojo mūsų eros amžiaus Alba Iulia tapo pagrindiniu vynuogių auginimo regionu.

Klestėjimo viršūnę miestas pasiekė 1542–1690 metais, kuomet tapo vyskupijos centru ir svarbiu politiniu, kariniu bei kultūriniu centras.
 

Šiame mieste būta visai šaliai svarbių įvykių. Būtent čia, Alba Julijoje, 1918 metais Transilvanijos provincija paskelbė apie savo susijungimą su Rumunija.

Sukame link Alba Julija tvirtovės - Cetatea Alba Iulia.

Italų architekto projektuota septyniakampės žvaigždės formos tvirtovė buvo pastatyta 18 amžiuje.

Tvirtovė iškart sužavi architektūriniais elementais. 




Rašoma, kad iki mūsų dienų yra išlikę šeši tvirtovės vartai. Pro vienus jų – III kaip tik ir įeisime į tvirtovės supamą senąjį Alba Julija miestą. 




Priešais tvirtovę esančios erdvios aikštės viduryje stovi aukštas obeliskas, o pakraštyje - II miesto vartai. 




Pro dailius 18 amžiuje pastatytus vartus leisimės į už tvirtovės sienų esantį Alba Julija senamiestį. 




Tvirtovės viduje pasitinka miestą sauganti skulptūra. Iš tolo net suabejoju, gyva tai skulptūra ar metalinė. Vėliau mieste matėme visą galybę skulptūrų, suderintų su miesto istorija ir objektais. Labai sužavi ši idėja. 




Gana greitai ateiname į senamiesčio širdį. Suprantu, kad Alba Iulia tvirtovės viduje esantis senamiestis yra miniatiūrinis ir supanikuoju, kad galbūt eilinį kartą neteisingai pasirinkau dienos išvyką, nes ir vėl daugiau laiko praleisime kelyje nei vietovei apžiūrėti. 




Pasisukiojame po Romos katalikų šv. Mykolo katedros šone esančią aikštę. Iš pat ryto saulė negailestingai kepina.

Bežiūrėdamos į darbą pradedančias kavines užsinorime kavos su skania bandele ar pyragėliu. Aikštėje esančiose kavinėse galima įsigyti tik donut spurgų. Jų nei viena nenorime, o vengriški skanėstai - kaminai „Kürtőskalács“ dar nė nepradėti kepti. Beieškodamos skanaus deserto trepsime senovinėmis Alba Julija gatvėmis. 






Kitoje gatvės pusėje stovi didelė Ortodoksų katedra. 





Užeiname į katedros kiemą, tačiau čia vyksta pamaldos. Kaip ir Ukrainoje, čia meldžiamasi ne tik bažnyčių viduje, bet ir lauke, tad nutariame į šią katedrą sugrįžti, kai pamaldos pasibaigs.

Pro puošnius tvirtovės IV vartus patraukiame link už jos sienų esančios aikštės. Priekyje žaliuoja Parcul Central Alba Iulia parkas, o jo viduryje purškia didelis fontanas. 





Kavinę randame tiesiai nuo fontano atvedusioje jaukioje Bulevardul Transilvaniei gatvėje. 




Sočios ir laimingos grįžtame į Parcul Central Alba Iulia parką. Pasigrožime fontanu. 




Trumpai pavaikštome palei išorines Alba Julija tvirtovės sienas. Aplinka moderniai sutvarkyta, tad čia leisti laiką yra malonu. Vienintelis nemalonus dalykas yra vis kaitriau šviečianti saulė. 




Mediniu tiltu grįžtame į tvirtovę. 




Pamaldos Ortodoksų katedroje pasibaigė, tad traukiame jos apžiūrėti. 




Besidairant po bažnyčios kiemą gatvėje pasigirsta šurmulys. Einame pasmalsauti į gatvėn žiūrinčiomis arkomis įrėmintą pastatą, kas ten už jo vyksta. Gatvėje susirinkę minios žmonių, o žemai einančia gatve žirgais prajoja kolona ir atlieka trumpą teatralizuotą istorinį epizodą. Deja, pro žmonių minią beveik nieko nematome. Tik vėliau išėję į gatvę randame informaciją apie sezono metu tam tikromis valandomis vykstančius įvairius pasirodymus. 




Nuo Ortodoksų katedros patraukiame į Romos katalikų. 

Ortodoksų katedros kompleksas ir šalia stovintys IV vartai yra labai patrauklūs. 



13 amžiuje pastatyta Romos katalikų švento Mykolo katedra yra kukli.

Beje, ši katedra turi sąsajų ir su Lietuva, mat joje buvo palaidota Lietuvos kunigaikštytė ir Lenkijos karalaitė, vėliau – Vengrijos karalienė, vyriausioji Zigmanto Senojo ir Bonos Sforcos duktė Izabelė Jogailaitė. 




Iš katedros sukame į senamiestį. Nusistebime, kad nedideliame senamiestyje yra tiek daug didingų ir gražių pastatų.

Nacionalinis muziejus. 




Universitetas ir prie jo deranti skulptūrų kompozicija. 




Čia pat šalia universiteto esančioje erdvioje aikštėje randame lauko ekspoziciją. 





Aikštės pakraštyje yra Sąjungos salė (Sala Unirii), kurioje 1918 metais Didžiojoje asamblėjoje buvo pasirašytas suvienijimo aktas tarp kitų Rumunijos istorinių provincijų ir Transilvanijos.

Centrinėje aikštėje priešais Sąjungos salę stovi paminklas 1866 metais vykusio Custozza mūšio metu žuvusiems rumunų kariams atminti. Tiesa, minėtas mūšis dėl Venecijos vyko tarp austrų ir italų, tačiau tuo metu šio krašto kariai turėjo paklusti galiojusiam reglamentui ir kautis už Austrijos imperiją. 






Sukame link Biblioteca Batthyaneum. 1780 metais Transilvanijos vyskupas Ignacas Batthyany buvusią unitų bažnyčią pavertė viena garsiausių Transilvanijos bibliotekų.

Čia pat yra 17 amžiuje pastatyta princo Apor rezidencija - Apor rūmai. Deja, rūmai apjuosti tvora, į juos tik iš tolo pažiūrime. 




Alba Julija senamiestį jau ir apėjome, bet namo dar ankstoka, tad iš naujo praeiname pagrindinėmis gatvėmis. Kioske netoli katalikų katedros nusiperkame apelsinų sulčių (12 lėjų). 





Dar kartą akis paganome į mielas skulptūras. 





Nutariame eiti į stotį, nes senamiestį jau kelis kartus apžiūrėjome, o daugiau veikti Alba Julijoje nėra ką.

Alba Iulia yra
tikrai vertas dėmesio miestas ir jam reiktų skirti kelias valandas - pusdienį. Tiesa, ilgo kelio specialiai važiuoti gal ir neverta, tačiau judant pro šalį užsukti rekomenduoju.

Iki į Sibiu važiuojančio traukinio dar tolokai, tad užsukame į autobusų stotį. Aplink stoties pastatą pilna platformų, tad surasti į Sibiu vežantį autobusą nėra paprasta.

Planuodama šios dienos išvyką masčiau pakeliui užsukti į Sebeș miestą. 

Sebeș labiausiai domintų šalia miesto esančios raudonos Râpa Roșie uolos, tačiau keliaujant visuomeniniu transportu iki jų tektų eiti net keletą kilometrų neaiškios kokybės keliu, tad nutariame vykti tiesiai į Sibiu.

Stotyje yra atskiros bilietų kasos atskiroms autobusų linijoms. Mes bilietų neperkame, grįžtame į peroną.

Matome stovintį į Buchareštą vykstantį autobusą ir paklausiame vairuotojo, ar galime važiuoti. Pasako, jei liks vietų, tuomet paims. Vietų lieka. Tiesa, man tenka sėdėti atlenkiamoje kėdutėje, bet niekis. Svarbu, kad išvažiuojame. Bilietai atsieina po 23 lėjas.

Autobusas lekia greitkeliu ir Sibiu pasiekiame per pusantros valandos.

Išlipę Sibiu autobusų stotyje užeiname į namus persirengti.

Jauniausia kompanijos narė lieka namuose, o mes dviese išeiname pasivaikščioti po Sibiu.

Mūsų kambario langą stebinčios namų stogų akys. 




Pirmiausiai patraukiame į Mažosios aikštės - Piaţa Mică pakraštyje esantį Rotušės bokštą - Turnul Sfatului. Sumokėjus 2 lėjas galima pakilti į bokšto viršų. Lipti nėra labai sunku, tad pakylame gana greitai.

Vakarėjanti miesto panorama man patinka.

Pirmiausiai žvelgiu į Didžiąją aikštę – Piaţa Mare, kurioje vis dar šurmuliuoja mugė. 




Paskui pasidairome į kitą senamiesčio pusę. 




Nusileidę pereiname Didžiąją aikštę ir sukame į jos pabaigoje esančią Strada Nicolae Balcescu pėsčiųjų gatvę. Pilnoje kavinių ir parduotuvių gatvėje šurmuliuoja minios praeivių. Man čia labai patinka. 




Turime surasti už Sibiu filharmonijos - Sala Tahlia esančią stotelę, kurioje prasidės viena suplanuota išvyka, tad atokiomis gatvėmis pasileidžiame į stotelės paieškas. 




Pilies – Strada Cetatii gatvėje randame jaukių dekoracijų. 



 

Sibiu filharmonija - Sala Tahlia. Šalia jos prasideda pilies siena su bokštais. 




Strada Cetatii gatvė yra labai jauki. 





Grįžtame į Didžiąją aikštę. Susitikę visos trys einame vakarieniauti. Vakarienė bus vėl Didžiojoje aikštėje kartu su miesto šventės lankytojais. 





Po vakarienės – tradiciškai – klausomės koncerto. 




Rytoj vyksime į Rasinari.


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą