2019 m. rugsėjo 6 d., penktadienis

Rumunija: Sibiu. Calimanesti. Caciulata.

Vakar buvo žygis Moeciu de Jos – Magura – Zarnesti.

2019-09-06. Penktadienis. Sibiu.
Brašove buvome apsistoję 5 naktims ir šiandien keisime gyvenamąją vietą bei 6 naktims kelsimės į Sibiu.

Užbėgdama įvykiams už akių pasakysiu, kad sprendimas 6 naktis nakvoti Sibiu buvo didelė planavimo klaida. Jei galėčiau atsukti laiką atgal, Brašove likčiau ilgesnį laiką, o Sibiu palikčiau mažiau nakvynių (o apskritai, keliaučiau iš taško į tašką ir nakvočiau vis kitose vietose). Deja, mūsų nakvynės buvo užsakytos iš anksto, tad ruošiamės į kelią.

Kelionei iš Brašovo iki Sibiu autobusų ir traukinių grafikai nebuvo labai palankūs, nes rytinis transportas yra labai ankstyvas, o prieš pietus važiuojančių autobusų kainos pasirodė didelės.

Skubėti neturime kur, nes registracija Sibiu viešbutyje prasidės tik nuo 15 valandos, tad nutariame važiuoti 12:57 tarpregioniniu IR traukiniu. Traukinio bilietus nupirkau vakar internetu, jie kiekvienai atsiėjo po 42 lėjas (8,89 Eur). Mokėjau Revolut Visa kortele.

Rumunijos autobusų grafikų ieškojau per https://www.autogari.ro/ .

Traukinių - https://www.cfrcalatori.ro/en/ .

Savo patirtimi apie keliones Rumunijos traukiniais pasidalinau pasakojime apie  Sinaia ir Busteni.

Šį rytą miegame ilgai, atsikėlę susipakuojame ir turime pora laisvų valandų. Nuo mūsų Monadin apartamentų iki senamiesčio tolokai. Turbūt pasenau, kad eiti niekur nenoriu. O gal tiesiog šios kelionės nuotaika tokia, kad mielai ją visą kambaryje prasėdėčiau.

Entuziazmu kažkur eiti netrykšta ir mano bendrakeleivės, tad laiką leidžiame namuose.

Į Brašovo traukinių stotį (Gara Brașov) išeiname iki kelionės likus valandai.

Brašovo traukinių stotis jau pažįstama, tad pirmiausiai lipame į jos antrame aukšte esantį bistro pavalgyti.

Maistas paprastas, bet skanus. Už vištienos kepsnį, bulves fri ir salotas sumoku 19 lėjų.

Pasistiprinę einame į peroną.

Traukinys atvyksta anksti. Lipame į vagono antrą aukštą.

Iki Sibiu riedėsime 149 kilometrus. Kelionė trūks 2 val. 41 min.

Smalsu, kaip bus tikrinami telefonu pirkti ir jame išsaugoti traukinio bilietai. Kontrolierius sutikrina savo sąrašą pagal vietas. Mūsų vardai ir pavardės sąraše yra, tad kelionė palaiminta, viskas paprasta.

Traukinio maršrutas iš Brašovo į Sibiu yra vaizdingas, tačiau vis tiek prailgsta.

Prieš Sibiu prasideda geležinkelio remonto darbai, tad riedame labai pamažu ir Sibiu traukinių stotį pasiekiame 20 minučių vėluodami.

Sibiu senamiestyje esanti mūsų naujoji gyvenamoji vieta nuo stoties yra už 10 – 15 minučių pėsčiomis.

6 naktis gyvensime Alex apartament http://www.booking.com/Share-9qohcY .

Kai ateiname, per Whatsapp programą parašau šeimininkei. Mus įleidžia iš greta esančios parduotuvės atėjusi moteris.

Apartamentai kuklūs ir ne tokie patogūs, kokius turėjome Brašove. Be to senovinės grindys yra girgždančios, o skalbimo mašina – kieme esančiame sandėliuke, tačiau gyvenamoji vieta yra pilnai aprūpinta ir švari. Iki žinomiausių senamiesčio objektų tėra 5 minutės pėsčiomis. Nereikliam keliautojui Alex apartament yra tobula vieta apsistoti.

Atvykę pirmiausiai puolame į dušą. Pačią pirmą viešnagės minutę spėju nulaužti dušo galvutės laikiklį. Turbūt jam tik menko palietimo tereikėjo. Visiškai nesiklostanti yra ši kelionė. (Apsidžiaugiau, kad mokestis už nuostolį nebuvo nuskaičiuotas.)

Kol išsiruošiame, jau vakarėja. Patraukiame nuo mūsų apartamentų į senamiesčio širdį vedančia siaura gatvele. Gatvelėje žmonių nėra, tačiau mus seka namų stogų akys. 




Pavargusios, bet budrios namų stogų akys yra Sibiu miesto vizitinė kortelė. Apie praeivius stebinčias akis yra sukurta įvairių mitų, tačiau jų reikšmė visiškai praktiška: dar viduramžiais, kai Sibiu buvo stiprus prekybos centras, angos ant stogų veikė kaip ventiliacijos sistema, kad mansardose laikomos prekės nesugestų.

Siaura gatvelė, kuria patraukėme nuo apartamentų, užkopia laiptais ir netrukus įžengiame į Mažąją aikštę - Piaţa Mică. 




Mažoji aikštė nėra maža. Joje šurmuliuoja kavinės, suvenyrų parduotuvės. Aikštės pakraštyje yra pastatyta nedidelė scena, iš kurios girdisi liaudiškos muzikos garsai, o iš šalia esančių palapinių sklinda malonus maisto kvapas.

Pavaikštome po aikštę. Labiausiai į akis krinta aukštai virš ją juosiančių namų iškilęs Rotušės bokštas - Turnul Sfatului. 





Į Rotušės bokštą galima įlipti, tačiau mes pasukame į kitą pusę, link Melagių tilto. 




Melagių tiltas keliautojams yra geriausiai žinomas iš visų Sibiu lankytinų vietų. Apie tiltą pasakojamos legendos. Manoma, kad Melagių tiltas turėtų judėti ir traškėti, kai ant jo kažkas pasakys melą.

Palei apleistą didelį, bet labai gražų namą leidžiamės žemyn link Žemutinio miesto. 




Nusileidę užeiname į kavinę išgerti kavos. Prie kavos perku sūrio pyragą, nes noriu palyginti su valgytu Brašove. Sūrio pyrago skonis nesužavi. Už puodelį kavos ir pyragą pakloju 12 lėjų.

Sočios patraukiame rytdienai nusipirkti maisto. Vargais radę maisto prekių parduotuvę grįžtame namo, o netrukus vėl sukame į senamiestį.

Iš jau pažįstamos Mažosios aikštės - Piaţa Mică trepsime gatvėmis ir ateiname į Didžiąją aikštę – Piaţa Mare.

Didžioji aikštė pilnai pateisina savo pavadinimą, nes yra išties milžiniška. Joje telpa ir mugė, ir pramogos. Suprantame, kad patekome į šeimų šventę. Nieko keisto, nes pirmadienį Rumunijoje prasidės mokslo metai ir šeimos leidžia paskutinį vasaros atostogų savaitgalį. 




Pasidairome į mugės gėrybes. Šio bei to išsirenkame savo pusryčių stalui. 




Vakare vyks koncertas, o kol kas pavakarieniausime. Vakarienę valgysime čia pat, Piaţa Mare aikštėje.

Stalų išilgai visos aikštės kelios eilės sustatyta. Aikštės pakraštyje po palapinėmis įsikūrusioje prekybvietėje perkame karštų patiekalų.

Išsirenku šašlyką. Be jokių priedų jis kainuoja 25 lėjas. Bokalas alaus – 7. Tiesa, perkant priedus ne toks pigus patiekalas gaunasi, tačiau tokioje didžiulėje minioje valgyti yra labai smagu.

Pasistiprinę einame prie scenos ir pasiklausome koncerto. Vakaras neprastas. 




Į apartamentus grįžtame dešimtą, nes rytdienai turime ankstyvų planų.

 

2019-09-07. Šeštadienis. Călimăneşti – Căciulata.

Rinkdama informaciją apie netoli Sibiu esančias lankomas vietas radau ne vieną rekomendaciją aplankyti Olt upės slėnį (Valea Lotrului), tad kaip tik čia šiandien ir išsiruošiame.

Įdomių objektų Olt upės slėnyje yra tikrai nemažai, tačiau keliaujant visuomeniniu transportu daugelis jų yra sunkiai pasiekiami.

Aš išsirinkau du mūsų keliavimo būdui tinkančius variantus, į kuriuos užsinoriu nors persiplėšk. Pirmasis būtų Mănăstirea Turnu - Mănăstirea Stânişoara žygis Kozijos (Cozia) nacionaliniame parke. Antrasis - pasivaikščiojimas Olt upės pakrante nuo Călimăneşti iki Mănăstirea Turnu.

Žinoma, kad man norėjosi lipti į kalnus iki Mănăstirea Stânişoara vienuolyno, tačiau lipimas būtų labai ilgas, o mūsų laikas - labai limituotas. Be to lipti aukštyn mums šįkart sekasi sunkiai. Juolab iki vienuolyno eitume mišku ir vaizdų, spėju, per daug nematytume. Rašoma, kad pati gražiausia šios trasos dalis būtų už Mănăstirea Stânişoara vienuolyno, o tam jau reikalingos dvi žygio dienos.

Taigi, viską apsvarsčiusi nutariu laikytis antrojo – lengvesnio varianto ir pasivaikščioti Olt upės pakrante nuo Călimăneşti iki Mănăstirea Turnu.

Keliamės anksti. Autobusų grafikai pasirodė nepatogūs, tad vyksime traukiniu.

Regioninis R traukinys į Călimăneşti išvažiuos 07:43. Žinoma, galėjome paskubėti ir suspėti į 07:02 išvyksiantį tarpregioninį IR, traukinį, tačiau panorau papramogauti. Mat prieš kelionę žiūrėjau video, kuriame nufilmuota kelionė Olt upės pakrante senu girgždančiu regioniniu traukiniu su neužsidarančiomis durimis bei klibančiais langais ir lyg mažas vaikas užsimaniau tokiu važiuoti. Be to buvau įsitikinusi, kad kelionė Olt upės pakrante bus labai vaizdinga, tad norėjau kuo ilgiau tuo vaizdu mėgautis.

Atėję į Sibiu traukinių stotį bilietų automate nusiperkame bilietus. Jie kiekvienai atsieina po 12 lėjų (2,57 Eur).

Sibiu traukinių stotyje yra tiesiami nauji geležinkelio bėgiai, tad pačioje stotyje yra užtektinai chaoso. Stoties viduje esančioje švieslentėje rodoma, kad mūsų traukinys važiuos iš 6 kelio. Požeminėje perėjoje yra nuoroda į 4,5,6,7 kelius (linia), bet realiai perėja baigiasi ties 4 – 5. Lipame į paskutinį kelią.

Perone nematyti jokių švieslenčių, tik lentelės su kelių numeriais padėtos. Matome, kad mums reikalingas 6 kelias yra dar tik tiesiamas. Iki jo neveda jokios perėjos ir ten nelaukia joks žmogus.

Grįžtame į stotį pasitikrinti. Mūsų būsimas kelias taip ir lieka rodomas 6. Prie kasos stovi ilga eilė, paklausti nebeturime laiko.

Svarstome, ką daryti. Traukinio išvykimo laikas artėja, tad grįžtame į 5 kelią. 4 ir 5 kelius aptarnaujančioje platformoje laukia didelė minia.

Klausiu praeinančio darbuotojo, kur būtų traukinys į Călimăneşti. Jis nurodo eiti į 4 kelyje jau seniai stovintį traukinį.

Ant to traukinio nėra užrašyto reiso numerio, o prie vagono priklijuotoje popierinėje lentelėje galutinė stotelė nurodyta visai kitokia, ne Rimnicu Valcea, iki kurios važiuotų mūsiškis. (Užrašyta turbūt kažkokia tarpinė stotelė, vėliau tai patyrėme ne kartą.) Lentelėje yra žodis Olt, tačiau kitas, po jo einantis, mus klaidina. Visas tas chaosas su keliais ir pavadinimais suglumina visiškai.

Kai keli žmonės patvirtina, kad šis traukinys tikrai važiuos į Călimăneşti, tada įlipame.

Anot oficialios informacijos iki Călimăneşti lauks 83 kilometrai ir 2 valandos 41 minutė kelio.
Išvažiuojame vėluodami 20 minučių. 
 
Regioniniuose traukiniuose keleiviams nėra skiriamos vietos, tad įlipę į traukinį ir radę kupė su stiklinėmis durimis, suabejojame, ar į 2 klasės vagoną įlipome. Kai perėję į kitą vagoną randame tokias pačias kupė, nutariame sėstis. Nepaisant to, kad traukinys yra su kupė vagonais, jis yra stipriai padėvėtas ir nešvarus. Vėliau nuėjusi į tualetą randu atlapotas kažkokios skydinės dureles, kurių per visą kelionę niekas ir neuždarė. Pats tualetas pakenčiamas, nors yra atmestinai valomas.

Traukinys stoja kiekviename kaime. Kraštovaizdis gražus, tačiau tikėjausi gražesnio. Įsivaizdavau kažką panašaus, kaip kad pernai vykusios kelionės Douro upės pakrante Portugalijoje metu. Deja, Olt upės pakrantė yra netvarkinga, taip pat apaugusi medžiais bei krūmais, tad vaizdai labiau liūdina nei džiugina.

Kažkur pakeliui prie apgriuvusios stoties pamatome laukiančias traukinio kelias mums pasirodžiusias į romes panašias moteris su gal kokių penkiolika vaikų. Tas vaizdas kažkodėl pasirodo baisus. Be to toji visa didelė kompanija įlipa į mūsų vagoną. Vaikai dūksta ir bėgioja vagone, tik konduktorius juos apramina.

Kol nuvažiuojame į Călimăneşti, vėluojame daugiau nei pusvalandį.

Călimăneşti traukinių stotis pasirodo stiprokai apleista, bėgiai apaugę žolėmis, ir nė iš tolo neprimena kurorto stoties, tad pradeda imti panika, kad atvažiavome į kažkokį Dievo užmirštą kampelį ir norisi grįžti atgal, tačiau grįžti nėra kuo. Tad laikomės plano ir patraukiame į kitoje Olt upės pusėje esančią Călimăneşti miesto dalį.

Einančias į gatvę mus užkalbina vyriškis ir pasiūlo pavežti. Ant automobilio taksi ženkliuko nematome, o vyriškis nekalba angliškai, tad nusprendžiame eiti pėsčiomis.

Netoli stoties esančios gatvės yra neišvaizdžios. Kiek paėję pamatome tiltą per Olt upę, kuriuo perėję atsirasime kitame upės krante. 




Olt upė kerta šešias Rumunijos apskritis. Rašoma, kad įspūdingiausia upės Olt vieta yra 47 kilometrų ilgio tarpeklis, esantis tarp Lotrului ir Căpățânii kalnų, kurį mes jau pravažiavome traukiniu.

Taip pat rašoma, kad Olt upė romėnų senovėje buvo žinoma kaip Alutus arba Aluta. Dacijos užkariavimo metu romėnai įsikūrė slėnyje ir nutiesė kelią bei tvirtoves. Iki 1990 metų Olt upės slėnyje buvo galima pamatyti nuo I amžiaus gyvavusių vynuogynų likučius. Yra išlikę ir Castrum griuvėsiai.

Esu suplanavusi nuo tilto Olt upės pakrante nueiti iki Mănăstirea Turnu. Jau beveik pusiaudienis, o mes dar tik pradėsime savo kelionę. Suprantu, kad tikrai vertėjo važiuoti ankstesniu ir greitesniu traukiniu. Dėl to apima didelė neviltis ir liūdesys.

Patraukiame palei upę vedančiu žvyrkeliu. Einame tikrai ne paradine miesto dalimi. Be to upės pakrantėje matome ištisą šiukšlyną. Kur toji kelionių giduose aprašyta gražioji Călimăneşti ir Căciulata jungianti pakrantės alėja? Nuotaika žiūrint į šiukšlyną visiškai subjūra, norisi viską mesti ir grįžti į Sibiu. 






Călimănești, dažnai vadinamas Călimănești - Căciulata, yra laikamas Oltos slėnio SPA perlu.

Rašoma, kad Călimănești - Căciulata klimatas yra būdingas uždaroms Karpatų įduboms, kuriose nėra temperatūros kontrastų ir vietovei būdingos vėsios vasaros ir gana švelnios žiemos.

SPA rekomenduojama gydytis pačias įvairiausias ligas, nes čia tekančiuose mineraliniuose šaltiniuose gausu gydomųjų medžiagų. Jau 19 amžiaus pabaigoje šių vietovių mineralinis vanduo buvo pripažįstamas vertingu Europos šalyse, o 1910 metais atsidarė pirmoji oficiali gydykla.

Prieiname Schitul Ostrov – saloje esantį Ostrovo vienuolyną, į kurį eisime tiltu. Nuo tilto – žvilgsnis į Călimănești. 




16 amžiuje buvusios bažnyčios vietoje pastatytas vienuolynas stovi salos pabaigoje. Pati sala nėra įspūdinga, be to išdeginta saulės ir ruduojanti. Atvykus iš sodriai žalių Brašovo periferijų yra labai keista matyti šiose apylinkėse ruduojančią žolę.

Prieš vienuolyną sutinkame labai daug pinigų kaulytojų. 




Vienuolyne neužsibūname. Išėję iš gatvės prekeivės nusiperkame labai skanių ir sultingų kriaušių ir patraukiame atgal į upės pakrantę. 





Prieiname gatvę. Palei ją išsidėsčiusi miesto dalis atrodo gana prabangiai, tačiau vos už kelių metrų nuo centrinės gatvės esančios apylinkės akies tikrai netraukia. Turizmui ir miesto tvarkymui šiame krašte dar yra kur plėstis. 




Gatve be perstojo važiuoja automobiliai, tad netrukus vėl sukame į Olt upės krantinę. Čia ji kiek tvarkingesnė, plytelėmis nuklota. Tiesa, tos plytelės šleivai kreivai guli, bet vis ne šiukšlinas žvyrkelis. 




Plytelėmis pasidžiaugiame neilgai, nes netrukus vėl trepsime žvyru, tačiau upės vaizdas gražėja ir nuotaika pasitaiso. Deja, atsiranda nauja bėda: mus kankina nežmoniškai kepinanti saulė. 





Pamatome upėje laiveliu plaukiojančius žmones. Vėliau sužinome, kad upės pakrantėje tokią pramogą galima įsigyti už 20 lėjų. 




Pagaliau matomas kraštovaizdis tampa labai gražiu ir širdyje pajuntu džiaugsmą. Kaip norėčiau į tuos tolėliau esančius kalnus. 




Besigrožėdamos slėniu pamatome į Păușa gyvenvietę vedantį tiltą. 




Olt upės slėnis ties Păușa. 




Ties tiltu mūsų takas vėl išbėga į pagrindinę gatvę. Gatvėje randame autobusų stotelę. Dėl visa ko pasižvalgome, tačiau grafike jokio autobuso, vežančio į Sibiu, nematyti. Važinėja tik Călimănești - Căciulata aptarnaujantys autobusai ir dar vienas kitas į Oltos slėnio miestus. Šalia pamatome pastatą, kuriame yra įsikūrusi biblioteka ir Turizmo informacijos centras. Užeiname pasiklausti apie autobusus į Sibiu, bet centro darbo laikas jau pasibaigęs. Apsilankome tualete, panaršome po ant stalo paliktus turizmą krašte reklamuojančius bukletus ir vėl trauksime į gatvę.

Călimănești - Căciulata Turizmo informacijos centras. 




Gatvėje be proto triukšminga ir karšta, tad vėl sukame prie upės. Vaizdai čia vienas už kitą gražesni, o šioje vietoje prasideda išgirtoji Călimănești - Căciulata jungianti alėja, kuria norisi eiti su malonumu. 






Patraukiame iki Kozijos vienuolyno. Kelias kyla į kalną, o nežmoniškas karštis muša kelią iš po kojų.

Reikia pripažinti, kad Căciulata kur kas tvarkingesnė ir gražesnė nei Călimănești.

Kažkur pamatę mineralinio vandens biuvetę užeiname paragauti (tokių biuvečių mieste yra nemažai). Biuvetėje stovi trys kranai, iš kurių bėga skirtingas vanduo. Apie kiekvieną jų rašo ant sienų pakabinti informaciniai stendai.

Man asmeniškai vanduo kažkiek primena Birštono “Tulpės” biuvetėje bėgantį mineralinį vandenį.

Kiek atsigaivinę tęsiame kelionę link Kozijos vienuolyno.

Prie vienuolyno sustoję daug automobilių, o lankytojų – kaip skruzdėlyne. 





1388 metais įkurtas Kozijos vienuolynas (Mănăstirea Cozia) pavadinimą gavo nuo turkiško žodžio “koz”, kuris reiškia graikinį riešutą. Vienuolynas buvo pastatytas Valachijos valdovo Mircea cel Batran (Vyresnysis Mircea) prašymu. Vienuolyne yra jo kapas. 

Kozijos vienuolynas yra unikalus bizantiškojo stiliaus pavyzdys Rumunijoje. 
Amžiams bėgant vienuolynas buvo išplėsta, prie jo pristatyti papildomi pastatai. 



Užeiname į vidų, pasidairome po kiemą. Viename pastate randame nedidelį muziejų. Vienuolynas išties nepaprastas, dėl jo vertėjo iškęsti visus šios dienos nepatogumus. 




Paskui nusileidžiu į vienuolyno apačioje esančią prieplauką. Vaizdas į Olt upės slėnį nuo jos yra dieviškai gražus.

Priekyje kaip tik matosi tiltas, kuriuo turėtume pereiti upę prieš aplankydamos Castra Aurutela griuvėsius ir žygiuodamos į Mănăstirea Turnu vienuolyną. Lauktų nepaprastai graži trasos dalis. 




Sugrįžtame prie vienuolyno. 





Prisėdę pasvarstome, ką darysime toliau. Nuėjome tik pusę numatyto šios dienos maršruto, o laiko iki traukinio liko ne tiek ir daug (ech, ir kodėl ryte nevažiavome su greitesniuoju?). Tiesa, artimiausias į Sibiu važiuojantis traukinys - ne paskutinis, bet kadangi mums šioje kelionėje taip “sekasi”, tai atidėję kelionę namo paskutiniu traukiniu galime pasiliksime nakvoti SPA kurorte (kas iš tiesų būtų visai pageidautina). Kad ir kaip gaila, nutariame eiti į Păușa traukinių stotelę.

Pakeliui nusiperkame Busteni ragauto vengriško skanėsto - „Kürtőskalács“ (vieneto kaina yra 12 lėjų). Deja, kavos saldumyno kepėjas pasiūlyti negali. Leidžiamės jos ieškoti. 




Kavą perku viešbučio kavinėje. Brangi (6 lėjos), bet labai skani.

Po to tiltu patraukiame į Păușa.

Păușa traukinių stotelė tėra nedidelė šiukšlina platforma su siaura stogine nuo lietaus ar saulės.

Iki traukinio dar yra likęs pusvalandis, tačiau žmonės jau renkasi.

Pastebiu, kad po kurio laiko su vaikais traukinio laukusi moteris pereina į kitą bėgių pusę. Iš tiesų, bėgiai šioje vietoje yra dveji, tik vieni kažkodėl atrodo mažiau važinėjami.

Į stotelę atėjusių jaunų merginų klausiu, ar jos važiuoja į Sibiu. Atsako, kad taip, tačiau kuriais bėgiais važiuos mūsų traukinys, nežino.

Kai visi žmonės pereina į kitą pusę, jų įkandin nusekame ir mes, ir mūsų užkalbintos merginos. 




Laikas traukiniui atvažiuoti. Lažinamės, kiek jis vėluos. O jis vėluoja visai padoriai: tik 10 minučių.

Bilietus perkame iš konduktoriaus. Jie kainuoja po 12 lėjų.

Konduktorius užkalbina, pasidomi, iš kur esame ir ką lankėme šiame krašte. Apgailestauja, kad nebuvome užlipę iki Mănăstirea Stânişoara vienuolyno. Pažadu kitą kartą būtinai ten užlipti.

Paskui kaskart praeidamas konduktorius mūsų pasiteirauja, ar mums viskas gerai, kaip kelionė, ar ko netrūksta. Išlipančioms geros dienos ir laiko Rumunijoje palinki.

Tie Rumunijos žmonės, jie nenustoja stebinti ir džiuginti.
 

Kelionės atgal į Sibiu vienintelės blogybės yra jos trukmė, tvankuma ir karštis. 
Traukinys yra tragiškos būklės. Einant iš vagono į vagoną pro nutrupėjusias geležis matosi bėgiai. Bet labiausiai stebina, kad traukinys važiuoja atidarytomis durimis, kurios, jam judant, plasnoja tarsi sparnai. Visai kaip mano matytame video įraše. Praeiti joms taip plasnojant ir baisu, ir juokinga. Turbūt durys specialiai neuždaromos, kad į traukinio vidų bent kiek gaivesnio oro patektų.

Pakeliui prie apgriuvusios stoties išlipa ryte matyta gausi romų šeima. Lauke pasigirsta vaikų krykštavimas. Besidžiaugdamas naujais batais vienas berniukas kelis kartus pervirsta kūliais. Ir liūdna bežiūrint, ir pavydu tokios gyvos vaikystės.

Išlipę Sibiu traukinių stotyje, užeiname į namus persirengti ir iškarto patraukiame į vis dar vykstančią miesto šventę.

Šįkart valgysiu folijoje keptą kukurūzų miltų košę polenta su priedais. Jos kaina yra 15 lėjų.

Vakare vėl vyksta koncertas, tik šįkart jis neįdomus, tad nueiname paklausyti liaudies muzikantų pasirodymo, kuris, deja, labai greitai baigiasi.

Sukame ratus po aikštę. Kai pabosta vaikštinėti, sukame namo.



Rytoj vyksime į Alba Iulia.


2019 m. rugsėjo 5 d., ketvirtadienis

Rumunija: žygis Moeciu de Jos – Magura – Zarnesti.


Vakar dieną leidome Brašove.
 

2019-09-05. Ketvirtadienis. Žygis Moeciu de Jos – Magura – Zarnesti.

Lietus iš orų prognozių dingo taip netikėtai, kaip ir atsirado, tad saulėtą dieną leisime gamtoje. 

Gamtos išvykoms prieš kelionę buvau išrinkusi Septynių kopėčių kanjoną - Canionul Șapte Scări. Dar vienas noras buvo leistis į žygį žiediniu maršrutu Zărneşti - Valea Crăpăturii - Şaua Crăpăturii - Cabana Curmătura - Şaua Zănoaga - Fântâna lui Botorog - Cabana Gura Râului – Zarnesti.

Ar įstengsime užlipti statmenai į uolą įtaisytomis 12 – 15 metrų aukščio kopėčiomis Septynių kopėčių kanjone, abejojame visos, o štai pasivaikščioti gamtoje norisi. Deja, numatytą žygio maršrutą irgi teks atmesti, nes maršrutas nėra lengvas. Iš kitų žmonių atsiliepimų žinau, kad tektų kaip reikalas paprakaituoti, nes vietomis trasa yra labai stati. Be to šiam žygiui reikia skirti daugiau laiko. Nors moterys, žinodamos, ką man reiškia kalnai, įkalbinėjo laikytis numatyto žygio plano, bet bijau, kad lėtu tempu jo įveikti nespėtume ir bus daugiau streso bei pykčių nei džiaugsmo. Nutariu paieškoti lengvesnių ir visoms tinkamų trasų.
 

Dar vakar vakare įnikau į tinklapio https://muntii-nostri.ro/en/routes žygių maršrutų paieškas.

Rumunijoje keliaujant visuomeniniu transportu pasiekti gražių trasų pradžią ir pabaigą nėra paprasta. Be to gražiausios trasos yra ilgos trukmės, tad joms vertėtų skirti pora dienų ar net daugiau.

Vargais galais atrandu kiek įdomesnę ir vaizdingesnę Piatra Craiului nacionaliniame parke esančią trasą Moeciu de Jos – Peștera – Saua Joaca – Prăpăstiile Zărneștilor – Zarnesti. Bėda, kad šios trasos laikas yra 10 – 11 valandų. Nutariu trumpinti ir savaip improvizuodama eiti tik iki Peștera ir Schitul Peștera – Bran vienuolyno, nuo pastarojo suktume į pirmojo žygio metu aplenktą Măgura kaimą, nuo Măgura pagal galimybes užeitume Prăpăstiile Zărneștilor tarpeklį, o iš jo trauktume į jau pažįstamą Zărnești, kur baigsis mūsų žygis.

Mano bendražygės su viskuo sutinka, tad išeiname į Autogara 2 autobusų stotį ir jau pažįstamu autobuso maršrutu judėsime iki Moeciu de Jos kaimo. Bilietus parduos vairuotojas, tad įlipę į autobusą ir sumokėję po 8 lėjas, lygiai aštuntą pajudame į kelią.

Rumunijos autobusų maršrutus, grafikus ir kainas galima rasti https://www.autogari.ro/ .

Kelias iki Bran miestelio, kuriame yra garsioji Drakulos pilis, mums jau žinomas. Neramina, kad artėjant prie Bran kalnai slepiasi po vis pilkesne debesų kepure, o judant link už Bran esančio Moeciu de Jos kaimo priekyje matosi lietus.

Kelionė autobusu trunka valandą.

Kai iš autobuso išlipame Moeciu de Jos kaime, nelyja, o debesys į šalis pabėgę. Autobuso stotelė atitinka Maps.me pažymėtą vietą, kitaip vargu ar suprastum, kad čia yra stotelė. 




Nuo kelio, kuriuo atvažiavome iš Brašovo (Brașov) sukame sekdamos Muntii nostri tinklapyje nužiūrėtą trasą. Iš pradžių pro gyvenamuosius namus einame asfaltuota gatve. 





Už posūkio gatvė įsijungia į 58 kelią, kuriuo gana dažnai važinėja automobiliai. Ypač daug taksi automobilių prarieda, turbūt iš Pesteroje esančių viešbučių žmones vežioja. Nutariame, kad iš ryto žmonės juda į darbus ar kitais reikalais, todėl šiuo metu kelias yra gana judrus.

Važinėjantys automobiliai nebūtų bėda, jei kelkraštyje nebūtų išlietų griovių vandeniui nutekėti. Grioviai iš tiesų yra gilūs bei platūs ir mes, kelyje pasirodžius automobiliui, neturime kur į šalikelę pasitraukti. 




Kai pro mus dideliu greičiu praskrieja iki viršaus rastų prikrautas didžiulis miškovežis, kantrybė baigiasi. Aš naiviai tikėjausi čia rasti ramų žvyrkelį. Pasirodo, šis kelias yra vienintelis didesnis kelias, vedantis į Pesterą.

Moeciu de Jos kaimo pabaigoje slėnyje pamatome informacinį stendą ir dviratininkų trasą žymintį ženklą.

Pažiūrėjusi į savo žemėlapį sunerimstu, kad dabartinė mūsų trasa, einanti mums nepatinkančiu 58 keliu dideliais serpantinais suktų į aukštą kalną. 7 ar 9 kilometrus eiti tokiu judriu ir pėsčiajam nesaugiu keliu tikrai nenoriu, tad moterims pasiūlau leistis dviratininkų trasa, kuri, anot Maps.me programos, turėtų išeiti į Maguros kaimą.

Nors šioje kelionėje mus lydi “nemesk kelio dėl takelio” karma, tačiau daug nesvarstydamos sutariame rizikuoti ir leistis dviračių trasa. Taigi, pasirinktą Muntii nostri trasą dar kartą trumpinsime ir tolimesnė žygio eiga bus visiškai atsitiktinė ir nenuspėjama.

Prisipažinsiu, gailiuosi, kad Peștera ir Schitul Peștera – Bran vienuolyną aplenksime. Mat keliautojai Peștera kaimą laiko netgi gražesniu, nei Măgura, tačiau diskomfortas siekiant pradinio tikslo būtų per didelis.

Nuo mums nepatikusio asfalto kelio sukame į palei sraunų Măgura upelį vedantį siaurą žvyrkelį.

Pasukę į žvyrkelį ilgokai einame mišku apaugusiu slėniu. Retkarčiais pasirodo viena kita tuščia sodyba. 




Aplink nei gyvos dvasios. Labiausiai nesinori tokioje atokioje vietoje sutikti mešką ar šunų. Šunis atbaidantis ultragarsas guli lengvai pasiekiamose kišenėse, o nuo meškų saugomės garsiai kalbėdamos, nors tokioje atokioje vietoje labiau norisi eiti tyliai.

Mišku palei upelį einame ilgokai. Pradedu galvoti, kad negi visą kelią iki Maguros taip ir eisime tik medžius, upę, kelią ir pavienes sodybas matydamos. Tačiau 58 kelyje likti irgi nebūtų buvę geriau. Toks ten ir žygis eiti važiuojama dalimi. 

Ir tik šone čiurlenantis upelis išblaško nuo abejonių dėl improvizuoto maršruto.

Po kurio laiko išeiname į laukymę. Prieš akis atsiveria nors ir ne platus, bet ilgas slėnis. Į kalnų šlaitus lipančios ganyklos yra aptvertos tvoromis, o apačioje stovi sudėtos šieno kupetos. Šieno kupetos man yra tapę Karpatų simboliu, tad grožiuosi, fotografuoju ir pagaliau kiek ramiau atsikvepiu dėl improvizuoto maršruto. 





Bežiūrėdamos į šieno kupetas prisimename savo vaikystę bei jaunystę, kuomet ir mūsuose šieno ruošimas buvo vasarų kaime kasdienybė. Linksmai šnekučiuodamos traukiame tolyn.

Pakeliui praeiname vieną kitą gyvenamą sodybą. Kiek neramu, kad iš jų atbėgs palaidi šunys, tačiau šunų nėra. Užtat pralinksmina Măgura upelis, išbėgęs skersai kelio. 




Upelis per kelią perbėga ne kartą. Tokia trasa su kliūtimis netgi įdomesnė.

Kol kažkurioje vietoje dairomės, per kur būtų sausiau pereiti upelį, už nugaros išgirstu prunkštimą. Atsisukusi pamatau arklio traukiamą vežimą su vadeliotoju. Lipame į šlaitą ir leidžiame vietiniam transportui pravažiuoti. Kol išsitraukiu kamerą, jie spėja nudardėti. 




Kiek paėję trečią kartą pereiname upeliuką, tik šįkart iš lentų padarytu tiltu.

Už tiltelio slėnis susiaurėja ir yra apaugęs jaunais medžiais, tad vaizdų vėl nėra ir eiti neįdomu. 

Netrukus stojame, nes pamatome nuo savo kelio atsiskiriančią atšaką. Kairioji veda lygiai, o dešinioji lipa į statų kalną. GPS blaškosi, tad tenka pačiai lipti į kalną ir radus dviratininkų trasą žymintį žalią ženklą kviesti moteris eiti ten. 



Moterys, kad ir nepatenkintos į statoką kalną kopiančiu taku, bet pamažu lipa. Kaip atpildą visos gauname plačią krašto panoramą. 





GPS grįžta į teisingą tašką, tai yra rodo ten, kur mums ir reikia. Kiek lengviau atsikvėpiu. Juolab, kad ir stati trasos dalis baigiasi. Tik priekyje, virš Piatra Craiului nacionalinio parko viduryje esančių kalnų, kabantys juodi debesys kiek neramina. 




Kai nebelieka nerimo dėl galimai klaidingai improvizuotos trasos, galiu visiškai atsiduoti jos grožiui. Eidamos dairomės į ilgą slėnį ir aukštus kalnų šlaitus. Pagaliau širdis dainuoja. 





Artėjame prie Măgura kaimo. Už sodybų tvorų loja šunys. Kiek neramu, kad jie neišbėgtų, tad ultragarso aparatai yra laikomi “kovinėje parengtyje”, bet šiame kaime gyvena atsakingi žmonės ir mums išbandyti aparatų netenka. 




Măgura kaimas laikomas vienu gražiausių kaimų Piatra Craiului nacionaliniame parke. Vaizdai iš kaimo prieigų yra iš tiesų fantastiški. 

Pasidairome į tą pusę, kuria žygiavome pirmojo žygio metu, iš Bran. 



Kaip ir visuose Karpatuose, taip ir čia kelius juosia medinės tvoros. 




Gardelyje ganosi avys. 




Atsisukame pasigrožėti slėniu, kuriuo atėjome. Jis – dieviško grožio. 




Praeiname keletą namų ir prieš mus atsivėrus slėniui pamatome, kad Măgura kaimas yra labai didelis. 




Paskui leidžiamės platesniu keliu. 





Kaimo viduryje užtinkame ilgam prikausčiusį reginį. Taip gali būti tik Rumunijoje. 




Panašu, kad kažkam trukdome pietauti. Atsargiai apeiname aplinkui ir trauksime tolyn. 




Maguros kaimas yra labai ilgas, bet mes tik džiaugiamės, nes galime kuo daugiau mėgautis apylinkių grožiu. Iš kiekvienos gatvės kaimas vis kitoks. 






Traukiame link 1958 metais pastatytos Maguros bažnyčios (Biserica Măgura). 




Bažnyčia yra uždaryta, tad apeiname aplink ir pasidairome į šalia esančius nedideles kapines, paskui ta pačia gatve sukamės atgal. 




 

Kad ir kaip sunku išeiti iš tokio gražaus kaimo, bet jau žingsniuojame link iš jo vedančio kelio. Pakeliui ganosi gyvuliai, o netoliese matėme asiliuką. 



Į Magurą joks visuomeninis transportas nevažiuoja (nemaišykite, Magura yra ir Bacau, rytinėje Rumunijos pusėje). Tad vingiuotu automobilių keliu leisimės iki kelio, vedančio į Zarnesti. 




Jau pietų metas, nutariame papietauti ir ieškome gražios vietos prisėsti. Lipame į virš kelio esantį aukštą kalno šlaitą, tačiau jis visas nusėtas avių kakučiais, todėl grįžtame į kelią ir ant pakelės akmenų užkremtame.

Sočios važiuojamąja dalimi pasileidžiame žemyn. Eismas nėra didelis, tačiau automobilių pravažiuoja gana nemažai.

Pamatome iš kelio išeinantį pėsčiųjų taką su raudonu trasos ženklu ir pasileidžiame juo. Taku eiti saugiau, tačiau jis yra labai status. Žinoma, ne toks status, kokiu leidomės pirmojo žygio metu, tačiau nugriūti šansų tikrai nemažai.

Leidžiamės ilgokai, kol pagaliau išeiname į posūkį. Mūsų kelias suka link Zarnesti, o nedidelis keliukas – į priešingą pusę, link Zarnesti kanjono - Prăpăstiile Zărneștilor.

Dar tik antra valanda, tad nutariame pasivaikščioti kanjonu.

Prie įėjimo Piatra Craiului nacionalinio parko darbuotoja pardavinėja bilietu, vienas jų kainuoja 5 lėjas. Grįžtant darbuotojos jau nebebuvo. Net suabejojame, ar ten nebuvo kokia apsimetėlė, bet ant bilietų yra nacionalinio parko ženklai ir antspaudas. Kaip ten nebūtų, tų sumokėtų kelių pinigų kanjonas buvo vertas.

Darbuotoja informuoja, kad Prăpăstiile Zărneștilor kanjonas yra 6 kilometrų ilgio. Iki jo pradžios teks eiti gerą kilometrą.

Mes visos trasos neisime, tik gabaliuką, o paskui suksimės atgal.

Patraukiame išdžiuvusios upės pakraščiu vedančiu žvyrkeliu.

Mums pasirodo, kad einame gerokai ilgiau, kol prieiname vietą, užtvertą užkarda. Iki čia galima atvažiuoti automobiliu. Už užkardos prasideda aukštų uolų įrėminta gražiausia kanjono dalis. 




Kanjone dingsta telefono ryšys, taupant bateriją tenka jungti lėktuvo režimą. 




Kanjonu vaikšto daug žmonių. Gaila, kad šalia kelio tekėjusio upelio nebėra nei kvapo, eiti klausantis jo melodijos būtų puiku.

Prăpăstiile Zărneștilor kanjonas yra laipiotojų uolomis rojus. Kaip tik tokį vykstantį procesą ir prieiname. Kažkur aukštos stačios uolos viršuje lipantį žmogų net sunku įžiūrėti. 





Pasižiūrėję į mano akiai neįtikėtus dalykus darantį laipiotoją trepsime tolyn. Keliukas nežymiai kopia į viršų. Netrukus priekyje pamatome Salvamont Zărnești trobelę. Apsidžiaugiame, kad galėsime išgerti kavos, bet, deja, trobelė neveikia. 




Paskui uolos nuo kelio nutolsta, o man norisi jau grįžti atgal, bet nusprendžiame dar paeiti. Apėmusiai monotonijai praskaidrinti spėliojame, koks gyvūnas ant kelio prikakojo, juokaujame, kad meška.

Netrukus akiratyje vėl pasirodo aukštos uolos. 






 

Paskui kelias vėl virsta monotonišku, tad nutariame grįžti atgal.

Atgal eiti kur kas smagiau ir daug vaizdingiau. Galiu tik įsivaizduoti, koks gražus šis kanjonas atrodo nusileidusiems nuo aukštai esančių kalnų.




Atėję prie užkardos pamatome daug atvažiavusių žmonių. Taigi, mes ėjome pačiu laiku.

Kiek pasileidę žemyn sėdame ant akmenų ir užkandame, o tada jau patraukiame link Zărnești.

Pakeliui užsukame atsigaivinti prie Fantana lui Botorog šaltinio ir pasileidžiame plačiu žvyrkeliu į Zărnești.

Į pakalnę einasi sparčiai, tad Zărnești pirmuosius namus pasiekiame per nepilną pusvalandį. 




Įėjus į miestą pasijaučia nuovargis, tad po Zărnești nė nevaikštome, bet iškart einame į autobusų stotelę. Kaip ir anąkart, autobusas jau stovi. Vėl suspėjame į jį įšokti paskutinę minutę ir, vairuotojui sumokėję po 6 lėjas, lygiai 17 valandą išvažiuojame.

Autobuse tvanku. Važiuojame atidarytomis durimis, tai šiek tiek gelbsti.
Išlipę Brašovo Autogara 2 autobusų stotyje dar 3 kilometrus kulniuojame iki namų. Mieste be proto karšta, tad priėję namus nieko nebenorime, tik poilsio. Vakarieniauti nutariame eiti į netoli mūsų gyvenamosios vietos esančią kavinę.

Iranietiška virtuvė. Išsirenku patiekalą man nežinomu pavadinimu Rumi ir Ciuc alaus. Vakarienė šiaip sau, už ją pakloju 45 lėjas.

Šiandien yra mūsų paskutinis vakaras Brašove.

Apsvarstome rytdienos planus, paskui nuperku traukinio bilietus į Sibiu ir ilgai vakarojame terasoje.
 

Šioje kelionėje mus ištisai lydintis posakis “nemesk kelio dėl takelio” šiandien neveikė. Metę kelią ir spontaniškai pakeitę žygio maršrutą turėjome nesunkią ir labai vaizdingą dieną. 
Pilnoje nesklandumų ir nusivylimų kelionėje ši diena buvo viena gražiausių. 


Rytoj - Sibiu. Calimanesti. Caciulata.