Milanas ir Streza.

Prie Italijos ežerų esu buvusi prieš daugelį metų. Jų vaizdai vis dar stovėjo akyse, o prisiminimai kvietė apsilankyti vėl. Praėjus septyneriems metams pagaliau pasiduodu kvietimui.

Naujai pažinčiai išsirenku Verbano provincijoje esantį Didįjį - Madžorės ežerą (lago Maggiore), priklausantį Italijai ir Šveicarijai.

Ši kelionė turėjo būti solo: norėjosi ramaus savaitgalio pasivaikščiojimo vienumoje, tačiau gavosi net ne duetas, o visas kvatro.

Į netikėtai padidėjusią kompaniją įsijungusios naujos bendrakeleivės Italijoje dar nėra buvusios, tad į maršrutą įtraukiu kadaise mano lankytą Milaną. Taigi, šeštadienį skirsime Lombardijos regiono sostinei, o likusias neilgų atostogų dienas naršysime Madžorės ežero itališkąją dalį.

 
2019-05-24. Penktadienis.

Kelionė prasideda penktadienio vakarą. Po darbų į sostinę riedame automobiliu, kurį kelioms dienoms paliksime Eišiškių plente esančioje Ecoparking saugojimo aikštelėje. Automobilis saugiai pastatytas, o parkingo darbuotojas mus operatyviai pristato į oro uostą. Susitariame, kaip grįžę iš kelionės atsiimsime automobilį ir leidžiamės priduoti bagažo.

Pirmyn skrisime į Milano Bergamo oro uostą su oro linijomis Ryanair, o atgal grįšime oro linijų Wizzair reisu iš Milano Malpensos oro uosto. Lėktuvų bilietai į vieną pusę atsiėjo po 25 – 30 Eur, taip pat pirkome papildomų paslaugų: registruotą bagažą, pirmenybinį įlaipinimą, vietas lėktuve. Registruotą bagažą dalinsimės trise, o viena, turinti pirmenybinį įlaipinimą, papildomą lagaminą nešis į lėktuvo vidų.

Po įprastinių procedūrų oro uoste patraukiame gerti kavos, paskui laukia įlaipinimas. Skrydis nežymiai vėluos, tačiau Bergamo oro uoste turėtume nusileisti laiku.

Leidžiamės besigrožėdamos apačioje besidriekiančia miestų ir kalnų slėniuose esančių miestelių šviesų jūra. Išlaipinimas užtrunka, nes italai neskuba iki lėktuvo atvežti laiptų, dėl ko nerimaujame, ar suspėsime į iš anksto užsakytą transferą, nuvešiantį mus į Milano Centrinę stotį.

Mūsų registruotas bagažas atvažiuoja beveik pirmasis, tad jį pagriebę skuodžiame ieškoti išėjimo. Išėjimas yra čia pat, o už jo stovi išsirikiavusi virtinė autobusų. Mums reikalingą Terravision firmos autobusą pastebime iš karto. Kontrolierius sutikrina žmonių skaičių, į bagažinę dedame lagaminus ir mes jau autobuso viduje. Pridėsiu tik tiek, kad bilietus pirkau internetu iki kelionės likus savaitei, o kiekvienas jų atsiėjo po 6 eurus.

Tiesa, iš Bergamo oro uosto į Milaną galima nuvykti ne tik Terravision, bet ir kitų firmų: Orioshuttle, Autostradale autobusais, kitomis valandomis - ir Bergamo miesto autobusais bei traukiniais, tačiau aš rinkausi Terravision, nes jų autobusai kursuoja per naktį. Laimei, suspėjome į savo reisą ir vėlesniu naudotis neteko.

Nors tuščiomis gatvėmis autobusas skrieja ir prie Milano Centrinės stoties atvyksta dešimt minučių anksčiau (paprastai kelionė trunka valandą), bet viešbutį pasiekiame jau gerokai po vidurnakčio.

Vienai nakčiai Milane užsakiau kuklų kambarį viešbutyje Hotel Central station, http://www.booking.com/Share-NR0yiI . Keliautojų atsiliepimai apie šį viešbutį buvo labai prasti, tačiau naktį nebesinorėjo kažkur blaškytis, o viešbutis yra šalia Milano centrinės stoties, belieka tik į kitą pastato pusę nueiti.

Mus priima maloni darbuotoja. Gauname keturvietį numerį. Viena naktis keturviečiame numeryje iš viso kainavo 115 Eur, dar po du eurus tenka sumokėti Pagalvės mokesčio. Viešbutis kuklus ir reikalaujantis atnaujinimo, tačiau gana tvarkingas ir švarus. Neišrankiems keliautojams apsistoti ši vieta yra tobula, be to rytoj iki vakaro galėsime nemokamai palikti bagažą.

Šiam vakarui jokių planų nebeturime, tad krentame miegoti.

 
2019-05-25. Šeštadienis. Milanas.

Šeštadienį skirsime Milanui, o pavakaryje važiuosime į Madžorės ežero pakrantėje įsitaisiusią Strezą (Stresa).

Nors Milaną keliautojai dažnai įvardija kaip bjaurų, nuobodų ir neįdomų miestą, tačiau aš programą miesto apžiūrai esu numačiusi nemažą, tad keliamės anksti. Mano bendrakeleivės skundžiasi naktį po langais šūkavusiais triukšmadariais, o aš miegojau kaip užmušta ir nieko negirdėjau.

Papusryčiavę viešbučio registratūroje paliekame lagaminus ir išeiname ieškoti metro. Jį randame Milano Centrinės (Milano Centrale) traukinių stoties pakraštyje. Į vidų patekti bandome su bekontaktėmis banko kortelėmis, tačiau jos nei vienai nesuveikia. Ką darysi, tenka iš bilietų pardavimo savitarnos aparato pirkti vienkartinius bilietus. Žinoma, galima buvo įsigyti 4,50 Eur kainuojantį dienos bilietą, tačiau daug važiavimų nenumačiusi, perkame 1,50 Eur kainuojančius vienkartinius. Bilietus reikia pažymėti įeinant ir išeinant iš metro. Vienkartiniai bilietai galioja 90 minučių ir tinka visoms transporto priemonėms.

Pirmiausiai trauksime prie Milano įžymybės – katedros. Mums reikalinga geltona metro linija ir traukiniai, važiuojantys S. Donato kryptimi. Milano metro tinklas yra labai paprastas ir aiškus, tad greitai susirandame reikiamą peroną ir išriedame, o netrukus lipame Duomo stotelėje.

Iš po žeme esančios metro stotelės iškylame Katedros aikštėje (Piazza Duomo). Mano atsiminimuose momentas, kuomet vos pakilus į erdvią aikštę prieš akis visu grožiu ir didingumu atsiveria Milano katedra (Duomo di Milano), yra išlikęs kaip gražiausia kelionės akimirka. Deja, šįkart viduryje aikštės yra statoma scena būsimam koncertui ir to didingo vaizdo nebėra.

Aikštės pakraščiu žingsniuojame link katedros. Ankstų rytą aikštė beveik tuščia, tik vienas kitas praeivis zuja, o kažkas ryto ramybę išnaudoja fotosesijai. 

Milano katedra. Ilgokai stovime ir gėrimės, o po to patraukiame ieškoti bilietų kasos. 

Bilietus į katedrą ir ant jos stogo esančias terasas ketinau įsigyti internetu, tačiau dėl visokių smulkių priežasčių to padaryti nepavyko. Nutariau, kad šios organizacinės nesėkmės yra ženklas ir verčiau bilietus įsigysime vietoje. Patraukiame link katedros dešinėje gretimame pastate esančio Duomo katedros muziejaus. Pakeliui apžiūrime didingąjį katedros pastatą puošiančias detales.

Prieš pusę devintos prie Duomo katedros muziejaus stovi eilė, kuri sparčiai juda. Įėję į vidų suprantame, kad stovėdamos eilėje praradome šiek tiek laiko, mat norint patekti prie kasų, įėjus į vidų savitarnos aparate reikia išsimušti numeriuką. Išsimušę registracijos kvitą erdvioje salėje laukiame, kol prie kasų užsidegs mūsų numeris. Bet... ko gero ir vėl būsime bereikalingai iššvaistę laiką, nes salės pakraštyje pamatau kažką panašaus į bilietų pardavimo savitarnos aparatus. Tačiau iki mūsų eilės yra likę vos pora numerių, tad nebesiblaškome ir laukiame prie kasų.

Informaciją apie Milano katedros ir muziejaus lankymą galima rasti tinklapyje https://www.duomomilano.it/en/ .

Mes esame nusprendę apsilankyti katedros viduje bei laiptais lipti ant stogo. Bilietas kiekvienai atsieina po 13 eurų. Noriu įspėti perkančius internetu iš mano nurodyto tinklapio, kad ten prisideda po pora eurų visokių rezervacijos, paslaugų ir draudimų mokesčių, todėl, manau, geriausia būtų bandyti pirkti bilietus mano jau minėtais savitarnos aparatais.

Katedros vidų apžiūrėti galima nuo 08:00, o ant stogo esančių terasų lipti arba kilti liftu - nuo 09:00.

Iki terasų lankymo dar yra laiko, tad nusprendžiame pirma apsižiūrėti katedros viduje.

Prieš įeinant į katedrą reikia praeiti patikrą. Lankytojai patikrinami detektoriumi ir paprašoma parodyti rankinių turinį. Eilės nėra, tad į vidų patenkame iš karto.

Milano katedra yra ketvirta pagal dydį visame pasaulyje ir viena įstabiausių gotikos statinių. Net keturiasdešimt tūkstančių žmonių talpinanti Milano katedra yra 158 metrų ilgio ir 92 metrų pločio. 

1385 metais vyskupo užsakymu pradėtos statyti katedros statybos darbai užsitęsė ir truko net 600 metų. Amžiams bėgant keitėsi šalies ir miesto valdovai, vyskupai, architektai, nuomonės, stiliai, poreikiai, technologijos, tačiau galutinis rezultatas gavosi iš tiesų įspūdingas, o 1965 metai buvo įrašyti kaip katedros statybos pabaiga.

Vaikštome viduje. Katedra yra nepaprastai didelė. Džiaugiamės, kad ankstų rytą po šią šventovę vaikštome beveik vienos, tačiau yra ir minusų: ne į visas maldos vietas galime papulti. 

Atsibuvę katedroje einame į lauką. Iki laiptinės, vedančios ant stogo, atidarymo laiko dar yra, o prie durų eilės nematyti, tad nutariame pasivaikščioti ir apeiti aplink katedrą. 

Kai sugrįžtame, prie durų į katedros laiptinę jau stovi šiokia tokia eilė. Eilė juda greitai, o mes vėl turime apsaugai parodyti kuprinių turinį.

Laukia daugybė laiptelių aukštyn. Nors laiptai tvarkingi ir patogūs, bet viršuje jau tenka ilsėtis ir gaudyti orą. Aš gerai žinau, kad užlipus laukia staigmena, verta visų laiptų ir kiekvieno prakaito lašo.

Štai ir išgirtosios ant katedros stogo įkurtos terasos, papuoštos įvairiais ornamentais ir skulptūrėlėmis. Pastarųjų iš viso skaičiuojama per 3 tūkstančius. 

Einame iš terasos į terasą. Iš paties ryto čia jau vaikšto minios žmonių.

Man šis katedros stogo terasų lankymas labai skiriasi nuo praeito. Praeitą kartą miestas skendėjo migloje, o šįkart matau jį saulėtą ir spalvingą. 

Lipame ant paties stogo viršaus, kiek pasidairome ir pasimėgavę vaizdais tuo pačiu keliu traukiame žemyn. Nulipę dar kartą pasigrožime gražuole šventove ir leisimės į kitas Milano vietas. 

Arčiausiai mūsų yra pagal architekto Giuseppe Mengoni projektą pastatyta Vittorio Emanuele Galerija (Galleria Vittorio Emanuele II). 

Piazza del Duomo ir Piazza della Scala aikštes jungianti galerija su stiklintu stogu buvo pastatyta 1877 metais. Ši seniausiai Italijoje veikiančiu prekybos centru laikoma galerija pavadinta pirmojo 1861 metais suvienytos Italijos karaliaus Viktoro Emanuelio II vardu. Stiklinių skliautų sujungtame keturaukščiame pastate dar ir dabar veikia parduotuvių pasažas.

Pagal šį projektą vėliau buvo pastatyti pasažai Romoje, Turine ir Neapolyje. Beje, neapolietišką pasažą man teko lankyti.

Milano galerijos lankytojus galbūt sudomins faktas, kad pasažo architektas jo atidarymo taip ir nesulaukė, nes prieš pat atidarymą pastato statytojas nukrito nuo stogo ir užsimušė.

Eidamos galerija mes pasidairome į parduotuvių vitrinas, į grindinį puošiančius herbus ir nė nepastebime, kaip atsirandame Piazza della Scala aikštėje, kitame galerijos gale.

Aikštėje apžiūrime paminklą Leonardui da Vinčiui, paskui pasidairome į la Scala teatrą. 

1778 metais atidarytame neoklasikinio stiliaus operos teatre vyko garsių Dž. Pučinio, Dž. Verdžio kūrinių premjeros. Šalia žymiojo Milano operos teatro įsikūręs muziejus, kuriame saugomi su teatro istorija susiję eksponatai. Aš šiame muziejuje esu buvusi pirmojo vizito Milane metu ir jis man labai patiko, tačiau naujųjų bendrakeleivių sugundyti aplankyti muziejų nepavyksta, tad patraukiame į senamiesčio gatves.

Nors Milano istorija siekia kelis amžius prieš Kristų, tačiau šis miestas yra gana naujas ir modernus, tad tradicinės seno itališko miesto auros per daug ir nerasime.

Šiaurinėje Italijos dalyje esantis Milanas per visą gyvavimo laikotarpį priklausė skirtingoms valstybėms ir valdovams. Iki dešimto amžiaus miestas vystė amatus ir prekybą, vėliau - vokiečių įtaka atnešė demokratiją, kraštą valdžiusios Viskončių ir Sforcų šeimos – meną ir kultūrą, Habsburgų valdymo laikotarpiu iškilo didingų rūmų. Nepaisant priklausomybių valstybėms kaitos, atnešusios didelius mokesčius, miestas plėtėsi ir augo. Nors Antrasis pasaulinis karas stipriai subjaurojo miesto veidą ir sunaikino didelę dalį meno ir architektūros kūrinių, tačiau pokariu Milanas prisikėlė. Šiandien šis miestas yra vienas turtingiausių šalyje ir klestintis mados, prekybos bei verslo centras.

Džiaugiamės, kad kaip buvo prognozuota, nelyja ir smagiai vaikštinėjame, o siauroje gatvėje atsitiktinai rastoje kavinėje nusipirksime kavos ir kruasanų, kuriuos smagiai susmaližiaujame ant suoliuko lauke.

Paskui užsukame į vieną kitą parduotuvę, nes kaip gi mados sostinė liks be naujai įsigyto drabužio?

Galiausiai atsirandame prie neįprastos formos Švento Karolio šalia Prospekto bazilikos (Basilica San Carlo al Corso). 

Tai 19 amžiuje pastatyta Panteoną primenanti bažnyčia. Skaičiau, kad Bazilika didžiuojasi aukščiausia Milano varpine (84 metrai), tačiau jos apžiūra nesusigundome ir pasukame į šalį link dar vieno įdomaus objekto. Tiesa, būsimą objektą aš jau esu mačiusi, bet noriu parodyti savo kompanionėms. Kalbu apie osariumą San Bernardino alle Ossa. 

1145 metais šalia Santo Stefano Maggiore bažnyčios buvo pastatyta ligoninė, o šalia jos buvo įkurtos kapinės. Kapinių vieta labai greitai užsipildė, todėl 1210 metais greta Santo Stefano Maggiore bažnyčios buvo pristatyta patalpa, į kurią buvo renkami mirusiųjų kaulai.

18 amžiuje kilęs gaisras apgadino Santo Stefano bažnyčią bei šalia buvusį osariumą, bet po kelių dešimtmečių pastatai buvo atstatyti, o šalia osariumo atsirado dabartinė švento Bernardino bažnyčia.

San Bernardino alle Ossa osariumą galima rasti bažnyčios koridoriaus kairėje. Osariumo sienas, kolonas ir duris dekoruoja iš senųjų kapinių ir osariumų surinktos ir tvarkingai sudėtos kaukolės ir kaulai, o sienas ir lubas puošia Sebastiano Ricci tapytos freskos.

Legendos pasakoja, kad kasmet Visų Šventųjų dieną į osariumą grįžta mergaitės, kurios palaikai buvo rasti šalia altoriaus, dvasia ir su kitais osariumo gyventojais sušoka makabrišką šokį. Taigi, šią dieną užsukus į osariumą galbūt pavyktų išgirsti kaulų stuksėjimą. 

Apsilankyti osariume rekomenduoju ne tik dėl šokio. Ši vieta yra unikali, nes osariumų ne tik Italijoje, bet ir visame pasaulyje nėra labai daug, tad būnant Milane tokios neįprastos pažinties praleisti neverta.

Išėję iš osariumo itališko stiliaus pastatų apjuostomis gatvėmis patraukiame prie dar vieno mano žemėlapyje pažymėto taško. Jo ieškoti net nereikia, nes akis patraukia aplink didelį dailų raudonų plytų rūmą besiburiuojančios minios jaunų žmonių. Sukame pro pastato vartus ir jau esame universiteto kiemelyje. Universitete vyksta atvirų durų dienos, nes visos kertelės užstatytos universitetą reklamuojančiais stendais, o kiemas pilnas jaunimo. 

Šis universitetas yra ne tik gražus, bet ir įdomia istorija gali pasigirti. Kadaise šiuose pastatuose veikė L'ospedale Maggiore de Milan ligoninė, dar vadinama Ca‘ Granda.

Norėdamas įtikti gyventojams Milano didysis kunigaikštis Francesco Sforza 1456 metais įsteigė "Magna Domus Hospitalis” ligoninę, kurioje buvo rūpinamasi vargšų sveikata.

Žymaus architekto Filareto projektuotas pastatas buvo pirmasis Milano renesanso pavyzdys, kuriuo vėliau pasekė ne vienas architektas.

Šis 43 tūkstančius kvadratinių metrų užėmęs dviejų galų (vienas buvo skirtas – moterims, kitas – vyrams) simetrinis pastatas yra sujungtas keturių kiemų. Šalia stovi bažnyčia.

Kelis kiemus apžiūrime. Kiemų ir pastato dydį sunkiai sekasi apsakyti. 

20 amžiuje Zone Naviglio rajone buvo pastatyta didelė ligoninė, tad čia veikusios ligoninės reikšmė sumenko. Antrojo pasaulinio karo metais šis ligoninės pastatas buvo apgadintas bombų. Karui pasibaigus pastatas buvo rekonstruotas ir Ca Granda pastate buvo įrengtas universitetas, čia taip pat veikia parodos ir muziejus.

Nesibaigiančios minios žmonių pradeda erzinti, tad grįžtame atgal į gatvę, kur galiu pasidairyti į didžiojo pastato išorę. 

Pasijuntame pavargę ir įsitaisome po vešliai žydinčių rožių krūmu bei užkandame. Iš šalia tekančio šaltinio į jau ištuštėjusias taras prisileidžiame šviežio vandens. 

Pailsime ir besidžiaugdamos vietoje žadėto lietaus skaisčiai šviečiančia saule patraukiame ieškoti metro stotelės. Pakeliui pažiūrime į didelę romėnišku stiliumi pastatytą švento Nazaro baziliką.

Netrukus leidžiamės į po keistu pastatu esančią Missori metro stotelę. Vėl perkame 1,50 Eur kainuojančius vienkartinius bilietus. Vykstame į Kanalų rajoną - Zone Naviglio, tad mums reikalinga Porta Genova metro stotelė, iki kurios turime važiuoti net su keliais persėdimais. Bet ne bėda, nes kaip minėjau, Milano metro tinklas yra labai paprastas.

Kanalų rajone aš esu buvusi lietingą ir tamsią spalio dieną. Šįkart kanalai atrodo visiškai kitaip: pilni vandens, žydri ir saulėti. 

Milano kanalai “Navigli” buvo pastatyti 12 amžiuje. Jų paskirtis buvo gynyba bei drėkinimas, tačiau amžiui praėjus kanalai buvo išplatinti ir jais pradėta plukdyti krovinius. Dabar kanalai atlieka daugiau pramoginę paskirtį: nors rašoma, kad turistus kanalais vis dar plukdo laivai, tačiau Zone Naviglio yra geriau žinoma kaip aperatyvo vieta. Kanalų pakrantėse yra įsikūrę daugybė kavinių, į kurias vakaro valandomis išgerti po taurę ir pabendrauti susirenka vietos gyventojai ir miesto svečiai. 

Saulė kepina, o Kanalų rajonas mano kompanijai didelio įspūdžio nepalieka. Aš irgi pasvarstau, kad žvarbią rudens dieną jis buvo netgi jaukesnis.

Nutariame vėl sėsti į metro ir važiuoti link kitų suplanuotų pamatyti objektų. Laikas tirpte tirpsta, tad padarau išvadą, kad vienos dienos Milane yra mažoka.

Grįžtame į Porta Genova metro stotelę. Deja, mūsų ankstesni metro bilietai jau nebegalioja ir tenka pirkti kitus. Požeminiu transportu skriejame iki Cadorna stotelės. Išlipę akimis pasekame dar vieną Milano vizitinę kortelę – tramvajų. 

Milano tramvajus turi istoriją. Kai kurie vagonai – modernūs, kai kurie – istoriniai, turintys medinį interjerą ir siekiantys 1929 metus, kuomet jie buvo pradėti gaminti. Turbūt tokį vėliau ir mačiau, tik įamžinti nespėjau.

Dabar jau žingsniuojame link ne tik Milane, bet ir Lietuvos istorijoje ryškų pėdsaką palikusio vardo – Sforcų pilies. (Milano, Neapolio, Bario ir Rosano princesė Bona Sforca tapo Lietuvos didžiąja kunigaikštiene ir Lenkijos karaliene). 

14 amžiuje pastatyta Sforcų pilis (Castello Sforzesco) yra vienas svarbiausių Milano istorinių paminklų.

Pradžioje Sforcų pilies aukštis siekė maždaug 180 metrų, tačiau dėl svetimšalių invazijų ir įvairių rekonstrukcijų pilis sumažėjo iki 31 metro aukščio.

Pilyje esantis muziejus ir šįkart liks mano neaplankytas, tačiau po saulėtus kiemelius mielai pasivaikštau dar kartą. 

Už pilies yra didelis Sempione parkas, į kurį netrukus nužingsniuojame.

Kai Milane lankiausi paskutinį kartą, parkas jau grimzdo į vėlyvo rudens miegą. Tačiau šįkart jis visiškai kitoks: pilnas garsų, gyvas, sodriai žalias, žydintis, kvepiantis. 

Vaikštome aukštų ir mūsų akiai neįprastų medžių lajos suteikiamu pavėsiu. Grožimės žiedais, žaluma ir parko didumu. 

Tvenkiniuose maudosi paukščiai ir baliniai vėžliai. 

Kitoje parko pusėje pamatome 1838 metais pastatytą Taikos arką – Arco della Pace. 

Iki pat arkos neiname, nes ją nuo mūsų skiria tvora ir judrus kelias. Grįžtame į parką ir toliau vaikštome jo takeliais. 

Paskui susivokiame, kad jau vėlyva popietė ir galime nespėti apžiūrėti dar vienos Milano įdomybės. Iš parko sparčiai miname gatvėmis ir netrunkame pamatyti didingą statinį. 

Tai - Paminklinės kapinės (Cimitero Monumentale), į kurias pirmojo vizito Milane metu nevykėliškai pamečiau kelią. 

Šios 1866 metais įkurtos ir 25 hektarų plotą užimančios kapinės yra laikomos gražiausiomis Italijos kapinėmis. Užbėgdama už akių pasakusiu, kad kaip ten gražiausios, bet įdomiausios tai tikrai.

Carlo Maciachini laimėjo projektą, tad pagal jo idėją ir buvo formuojamos kapinės, į kurias buvo perkeliami palaikai iš kitų kapaviečių bei laidojami naujai. Milano valdžia norėjo, kad naujose kapinėse būtų ne tik laidojami žmonės, bet vieta būtų unikali bei patraukli visiems gyventojams, todėl pradėtos kurti neįprastų stilių (nuo klasikinio iki Art Noveau), formų skulptūromis, obeliskais, koplyčiomis, mauzoliejais išdailintos garsių bei turtingų žmonių kapavietės. 

Turtingi milaniečiai negailėjo pinigų, o mes galime pasidžiaugti įdomiu reginiu. Čia atrasime ir politikų, aktorių, meno ir mokslo žmonių kapavietes. Tiesa, daugumos jų vardai man nieko nesako, o ir tyrinėti nebėra kada, nes virš galvos jau tvenkiasi audros debesis, bet kelias alėjas apžiūrime. 

Panašias kapines esu mačiusi Lvove, tad netikėtumo įspūdžio nėra, bet vis tiek įdomu, net labai įdomu ir pradedu gailėtis, kad čia neatėjome kiek anksčiau. 

Juodas debesis vis arčiau dunda, tad grįžtame. Tiesa, akiai neįprasti antkapiai prašo rizikuoti būti sulytai, bet skirti kiekvienam bent sekundę. 

Jei kada dar kartą lankysiuosi Milane, į šią vietą sugrįšiu, o kol kas puolu į kojas nuo lietumi kvepiančio debesies. 

Užsukame į ateinant matytą didelį tarsi bažnyčia pastatą - iš marmuro pastatytą ir viduje freskomis dailiai dekoruotą Famedio arba Šlovingųjų šventyklą. Šis prie įėjimo esantis Panteono atitikmenį turintis statinys yra pats išskirtiniausias ir liudija apie to laikmečio miesto gerovę. 

Kai nukrenta pirmieji lietaus lašai ir garsiai subilda perkūnas, leidžiamės į lauką ir beveik bėgte bėgame į artimiausią metro stotelę. Kad ir kaip skubame, viena akimi pažiūrime į tolėliau tarp dangoraižių stovintį Bosco verticale – Vertikalų mišką.
2009 -2014 metais pastatytus 110 ir 76 metrų aukščio du modernius daugiaaukščius gyvenamuosius pastatus, į kuriuos įkomponuota augalija, apžiūrėsiu kitą kartą, o dabar vienas tikslas kuo skubiau pasiekti metro.

Į stotelę atbėgame dar sausos. Perkame vienkartinius bilietus. Monumentale metro stotelė yra nauja ir moderni, turi bėgių apsaugą.

Važiuojame vos kelias stoteles. Kai iš po žemių iškylame Milano Centrale stotelėje, lauke jau pliaupia liūtis. Kol kas ji mums nebaisi, nes esame po traukinių stoties stogu. Tačiau dar reikia nueiti į viešbutį ir susirinkti lagaminus, nes netrukus judėsime į Madžorės ežero pakrantėje esantį Strezos miestą.

Lietus kaip tik apstoja lyti, tad dviese pasileidžiame link viešbučio, o kitos lieka laukti stotyje. Lagaminus susirenkame pačiu laiku, nes grįžtant vėl dangus praplyšta. Laimei, jau esame po traukinių stoties stogu.
Milano centrinė traukinių stotis (Milano Stazione Centrale)  yra antra pagal dydį Italijos stotis, kurios srautai yra 600 traukinių ir 330 tūkstančių keleivių per dieną. Pro stotį taip pat kursuoja dvi metro linijos. Stotyje yra 24 traukinių platformos.
Iki 1850 metų Milane veikė dvi stotys: Porta Nuova ir Milan Porta Tosa. Padidėjus geležinkelio linijų poreikiui 1906 metais buvo pradėta statyti nauja stotis, atidaryta 1931 metais. Statybas finansavo Musolinio režimas. Klasikiniais ir eklektikos bruožais turtinga stotis patraukia keliautojų akis. 

Stotis labai didelė, tad pasileidžiame ieškoti bilietų kasų. Nuorodos sudėtos puikiai, susigaudyti nėra sunku, tik mes kasų nebeprieiname, nes sustabdo po akimis pasimaišę bilietų pardavimo savitarnos automatai. Iš tokių automatų bilietus jau esu pirkusi ne kartą. O ir pats principas nesiskiria nuo pirkimo per tinklapį trenitalia.it .

Kiekviena pinigines palengviname 9 eurais ir einame ieškoti perono.

Iki traukinio laiko dar nemažai, įsitaisome ant kėdžių.

Kai priartėja išvykimo laikas, mums tenka apsaugai parodyti bilietus bei praeiti šiokią tokią patikrą. Stotyje vaikšto automatais ginkluoti kariškiai ir įdėmiai nužiūri keleivius. Nuo praeito karto Milanas pasikeitė.

Informacija apie traukinių judėjimą yra rodoma švieslentėje. 

Domodosola kryptimi važiuojantis regioninis traukinys jau stovi perone. Bilietus pažymime geltonoje dėžutėje šalia perono ir įlipame. Atėjome pačiu laiku, nes neužimtos vietos mažėja akimirksniu, paskui prisirenka nemažai stovinčių.

Pajudame laiku. Madžorės ežeras nuo Milano yra nutolęs per 80 kilometrų. Iki Strezos lauks kiek daugiau nei valanda kelio. Už savęs paliekame per visą Milano dangų juoduojantį debesį.

Kai privažiuojame Madžorės ežerą, pro langą lydi gražus kraštovaizdis.

Lipame Strezoje.

Strezoje irgi lijo lietus, tačiau vakaras šiltas, nors ir drėgna. Patraukiame ieškoti viešbučio.

Kiek toliau nuo centro ramioje vietoje esančius Le Colonne apartamentus http://www.booking.com/Share-jNxAz4v užsakiau prieš keletą mėnesių. 3 naktys 4 asmenims iš viso atsiėjo 202 eurus. Pinigai buvo nuskaityti iki kelionės likus kelioms dienoms.

Prieš pat kelionę iš apartamentų šeimininko per WhatsApp programėlę gavau žinutę su visa reikalinga informacija. Panašu, kad su šeimininku susitikti neteks. Visos viešnagės metu su šeimininku palaikėme ryšį telefonu per minėtą programėlę.

Apartamentai nėra dideli, tačiau modernūs ir švarūs. Tiesa, lietingu periodu viduje buvo gana drėgna. Dėl lietaus mažai vakarojome kieme. Per daug nereikliam keliautojui tikrai rekomenduoju Le Colonne apartamentus Strezoje.

Sutartoje vietoje pasiėmę raktus įsikuriame ir iškart patraukiame į miestelį ieškoti vakarienės.

Vakarienėms iš anksto buvau nužiūrėjusi kelias vietas, tad į vieną ir patraukiame. Beeinant pradeda lyti, tad kitų vietų paieškomis užsiimti nei viena nenorime.

Taverna del Pappagallo interneto platybėse buvo išgirta už tai, kad joje skanu, nebrangu ir patiekiamas namų maistas. Taverna pilna ir kurį laiką į mus niekas nekreipia dėmesio, bet paskui pasodina prie nedidelio stalo sode. Atėjome pačiu laiku, nes netrukus taverna užsipildo.

Valgysime kas Kaprizingąją picą, kas pasta alla Carbonara, o aš išbandysiu negirdėtai, bet patraukliai skambantį patiekalą – tavernos firminius maccheronni. Maccheronni buvo labai skanūs, su puikiu padažu. Vakarienę pagardinome baltu naminiu vynu.
4 asmenų vakarienės sąskaitoje iš viso puikavosi 57 eurai. Keista, bet staltiesės mokesčio – coperto parodyta nebuvo.

Sočios ir laimingos patraukiame į gatvę. Lietus kaip tik nustojo lyti, o vakaras šiltas. 




Trumpai pavaikščioję randame maisto prekių parduotuvę, o apsiprekinę einame ilsėtis.

Čia - apie Isola Bella ir Isola dei Pescatori.

Londono rytinė ir pietinė dalys bei kas liko nepamatyta.

2018-03-26. Antradienis. Londono rytinė ir pietinė dalys.

Šiandien vėl pažadina po lova kurtinančiu garsu bildantis metro traukinys. Keliamės ir einame pusryčiauti, o po pusryčių patraukiame į Padingtono geležinkelio stotį, kurioje rasime metro liniją.

Metro važiuojame iki st. Paul’s stotelės ir netrukus dairomės į jau anądien apžiūrėtą šv. Pauliaus katedrą. 

Esame Londono istorinėje dalyje – Londono Sityje (City of London) arba tiesiog Sityje (City).

I amžiuje romėnai šioje vietoje įkūrė miestą pavadinimu Lodinium.

Įdomu, kad dabartinio Sičio teritorija beveik nėra pakitusi nuo viduramžių Londono teritorijos. Viduramžių Londono plotas buvo 2,6 kvadratiniai kilometrai, tad tada miestas vadintas The Square Mile - Kvadratine mylia.

Dabartinio Sičio ribas apibrėžia Liverpool Street, Tower Hill, Blackfriars ir Barbican metro stotelės.

Nors Sitis dabar yra laikomas miesto finansų rajonu, tačiau čia yra ir lankomų įžymybių: Taueris, Tauerio tiltas, šv. Pauliaus katedra. Taip pat rekomenduojama užsukti į Leadenhall market ir Old Spitalfiels market prekybos vietas, ką mes netrukus ir padarysime.

Nuo šv. Pauliaus katedros kurį laiką einame aukštų pastatų apjuostomis gatvėmis.

Sukame į Gilspur gatvę, kurioje vieno namo kampe pamatome 17 amžiuje iš ąžuolo išdrožtą Auksinį berniuką – Golden boy of Pye Corner. Ši skulptūra siejama su 1666 metais įvykusiu Didžiuoju Londono gaisru – Great Fire of London. Pasakojama, kad gaisras užgeso būtent čia, Goltspur ir Cock lane gatvių sankryžoje.

Reikia pridurti, kad tada vadinto Putlaus berniuko skulptūra dar prieš gaisrą puošė šioje vietoje veikusio baro sieną. Vėliau baras buvo uždarytas, tačiau skulptūra išsaugota ir po ilgo laiko sugrįžo į buvusią vietą. 

Sena ir nauja talpinančių kvartalų gatvėmis žingsniuojame link dar vieno mane sudominusio objekto, kurį užsigeidžiau žūtbūt pamatyti. Tai - 12 amžiuje Normandų įkurta Šv. Baltramiejaus didžiosiji bažnyčia (st. Bartholomew – The Great). 
Pakeliui apžiūrime šv. Baltramiejui dedikuotą mažąją bažnyčią, kurioje visais laikais buvo meldžiamasi sveikatos bei tokio paties vardo ligoninę.

Šv. Baltramiejaus didžiosios bažnyčios vartai. Nežinant juos tikrai galima paeiti. 

Keli žingsniai – ir mes jau tyliame nedideliame kieme žvalgomės į paslaptingąją bažnyčią.
 

Bažnyčios lankymas yra mokamas, kainuoja 5 svarus. Susimoku ir užeinu. Ankstų rytą esu vienintelė bažnyčios lankytoja.

Rašoma, kad tai yra seniausia Londono bažnyčia. 

Apie Šv. Baltramiejaus didžiąją bažnyčią informacijos yra išlikę nedaug, tačiau ji mena anų laikų bažnyčias, todėl čia buvo filmuojamas “Robinas Hudas”, “Vagių karalius”, “įsimylėjęs Šekspyras”, “Karalienė Elžbieta: aukso amžius” ir kiti.

Žiūrėdama į darbuotojos duotą aprašymą skersai išilgai bažnyčią apsuku kelis kartus ir grįžtu pas lauke laukiančią bičiulę. Abi patraukiame į gatvę, kur mus pasitinka puošnus prekybos centro pastatas. 

Nuo prekybos centro sukame į šalį ir modernaus miesto gatvėmis traukiame link Barbakano (London Barbican).

Šiandieninis Londono barbakanas yra modernus 1982 metais duris atvėręs kultūros ir meno centras. Buvusį gynybinį statinį primena nebent forma. Centre vyksta ne tik meno parodos, bet ir koncertai, spektakliai, veikia restoranas. Tačiau šalia randame senojo Londono miesto sienų likučių. 

Galima ilgiau pavaikščioti palei barbakaną bei senojo Londono sienas, tačiau nutariame eiti tolyn ir netrunkame pasiekti pirklių gildijos rūmus (Guilhall).

Iš pradžių užeiname ir pailsime šalia rūmų esančioje vėsioje bažnyčioje, o paskui sukame ratą aplink priešais rūmus esančią aikštę.

Virš 800 metų skaičiuojančios pirklių gildijos rūmuose šiuo metu veikia meno galerija ir koncertų salės. Rašoma, kad rūmus galima aplankyti nemokamai, tačiau saulėtą dieną vaikščioti viduje abi neturime jokio noro. 

Trepsime link iš tolo matomų Londono Sičio dangoraižių. Dangoraižiai atrodo ranka pasiekiami, tačiau kojoms darbo nemažai nusimato. Akims – taip pat: žvalgomės ir aukštyn, ir žemyn. Sitis - keistus jausmus sukeliantis rajonas. Gatves juosia aukšti senoviniai dailūs pastatai, tačiau užgožti į aukštį iššovusių dangoraižių jie tarsi sumenksta ir netenka savo grožio bei didybės. Bažnyčios, galingi banko rūmai – viskas atrodo tarsi sumažėję ir nors sunkiai telpa į akiratį, bet tuo pačiu kažkur pranyksta.

Rašoma, kad Londono Sityje randamos bažnyčios yra išlikę nuo 17 amžiaus, o finansiniai centrai – 18-19 amžiaus. Tačiau tikrai netrūksta ir 20 amžiui būdingų stiklo konstrukcijų.

Pagaliau priartėjame prie mūsų amžiais iš stiklo ir metalo sukurtų monstrų. Lankytojams ko gero geriausiai pažįstamas yra The Gherkin, lietuvių vadinamas tiesiog Agurku.

The Gherkin pavadinimas pastatui suteiktas dėl jo panašumo į daržovę. Tai - 2004 metais atidarytas 180 metrų aukščio apvalus smailėjantis pastatas. Rašoma, kad pastatas yra gražiausias tamsiu paros metu, kuomet jį išryškina šviesos. Apšviestą Agurką anądien apžiūrėjome iš Sky Garden apžvalgos aikštelės, bet dienos šviesoje pastatas atrodo taip pat ne prastai. 

Vaikščioti šalia šiuolaikinių pastatų man yra įdomu, tik erzina beveik visur vykstantys remonto darbai ir naujos statybos.

Londono Sitis. 

Dabar prieš mano akis yra 2018 metais pastatytas 24 aukštų ovalios formos išmanus 60-70 St Mary Axe pastatas, vadinamas "Can of Ham" - "Skardinė su kumpiu". 

Kažkur šalia yra dangų remiantis Cheesegrater - trikampė "Sūrio tarka". Dangoraižių pavadinimai linksmina, bet ištisas sprando kėlimas aukštyn pradeda svaiginti galvą. 

 Kurį laiką vaikštome aukštų milžinų suspaustomis gatvėmis. Kai pabosta grąžtų ūžimas, ieškome tylesnės vietos. Ją randame šalia Agurko. Sėdame ant suoliuko ir ilgokai pailsime, o paskui vėl patraukiame į kelią.

Diena įsidienojusi, jau laikas būtų papietauti. Esame nusivylę savo sėkme Londone skaniai pavalgyti, tad laikysimės mane kelionei į Londoną įkvėpusios bičiulės patarimu, kad pats geriausias maistas yra ne turistams skirtuose “iščiustytuose” turguose. Pabandyti skaniai pavalgyti į vieną tokį dabar kaip tik ir trauksime.

Beje, toli eiti nė neprireikia: vos pasibaigus dangoraižių sienai randame jaukią gatvelę, kurioje šurmuliuoja gatvės turgus. Iš pradžių apžiūrime parduodamus vos kelis svarus kainuojančius beverčius skudurus, o už jų randame viso pasaulio virtuvę. Maisto turgus labai panašus į tą, kokį matėme Grinviče.

Gundo ne tik pardavėjai, bet ir patiekalų kvapai bei spalvos, tačiau pirkti nedrįstame, mes abejojame dėl higienos. Tačiau užtenka pamatyti, kad maistą šiame turguje perka iš darbo Sityje einantys kostiumuoti ofisų tarnautojai, mes irgi susigundome Etiopijos virtuve. 

 
Prašome visų patiekalų mišinio ir, už viską sumokėję po 5 svarus, gauname didelius popierinius indus, pilnus skirtingų daržovių troškinių. Sėdame ant šaligatvio pakraštyje esančios tvoros.

Tai buvo patys skaniausi mano pietūs visos kelionės po Londoną metu. Porcija milžiniška, vos suvalgome. Buvo nepaprastai skanu. 

Pukšėdamos nuo persivalgymo judame link 1876 metais pastatyto Old Spitalfiels turgaus, kuriame ir planavau pietauti. Visa laimė, kad pietūs mums pasitaikė pakeliui, nes vargu, ar būtume čia ką nors labai skanaus radę.

Nuo turgaus ramiomis gatvėmis kulniuojame tolyn, kol pamatome kai ką įdomaus. 

Atėjome į Londono rytinės dalies Ist Endo (East End) rajono Plytų skersgatvį (Brick lane), kuris yra pilnas gatvės meno.

Rajonas aptriušęs ir šiukšlinas, o jo gatvėmis vaikšto nemažai keistų tipų, tačiau mano širdis čia atsigauna, nes čia atrandu savo bohemą. Plytų skersgatvis, o ne Sohas man yra tikroji ir pati žaviausia Londono bohema.

Vaikštome jaukiais kiemeliais.

Beje, kadaise gatvė vadinosi Whitechapel lane, bet pavadinimą pakeitė, kai iš šios vietos buvo pradėtas kasti molis plytų gamybai. Jau 15 amžiuje čia veikė plytas gaminanti manufaktūra.

17 amžiuje šią vietą pamėgo aludariai. Žinomi aludariai Trumanai įsteigė dar ir dabar populiarią aludę Black Eagle Brewery.

Vėliau šis rajonas tapo emigrantų prieglobsčiu, o 19 – 20 amžiuje jame kūrėsi žydų ir airių bendruomenės. Šiuo metu čia gyvena daugiausiai gyventojų, atvykusių iš Bangladešo, todėl vienur rekomenduojama čia pasimėgauti tos šalies maistu, tačiau kitur minima, kad maisto kokybė suprastėjusi, prekeiviai tapę įkyriais, o maitinimo vietos neatitinka higienos normų. Taigi, kiekvienas tesprendžia pagal save, o mes esame sočios ir Plytų skersgatviu kulniuojame tolyn. 

Apie šioje vietoje gyvenusius žydus liudija lentelės, gatvių pavadinimus skelbiančios žydams suprantama kalba.

Ateiname iki Plytų skersgatvio pabaigos. Sukame į link Pedley gatvės ir pamatome visą gatvės meno kolekciją. 

Einame link geležinkelio bėgių. Geležinkelį juosiančios sienos taip pat išmargintos gatvės menininkų. 

Paskui lendame po geležinkeliu ir pamatome nuorodą intriguojančiu pavadinimu. 

Pavaikštome Pamišėlių bendruomenės kiemeliu. Kiemelis – tikras šabakštynas, tačiau jei nesate užkietėjęs estetikos mylėtojas, čia pasižvalgyti visai įdomu. Aplinka turėtų pavilioti fotografijos mėgėjus.

Pasižvalgę po keistą kiemelį, grįžtame į Plytų skersgatvį ir sukame atgalios link Sičio dangoraižių, tik šįkart juos paliekame šone, o pačios einame į dar vieną garsų Londono turgų. 

Buvusiame romėnų Londono centre 1411 metais įkurtas Lednholo turgus (Leadenhall Market) dabar yra apgaubtas prabangiu Vikrorijos stiliaus stogu. Šis metalo ir stiklo statinys buvo pastatytas 1881 metais. 

Rašoma, kad šiame turguje buvo filmuotos Hario Poterio ir Filosofo akmens serijos.

Po Plytų skersgatvio Lednholo turgus atrodo per daug sterilus, todėl nejaučiu jokio noro čia pabūti ilgiau. Pilvai po sočių etiopiškų pietų vis dar pilni, tad kulniuojame prie Temzės upės. 

Sukame link Londono Tauerio (Tower of London) tvirtovės. 

Londono Taueris – saugojusi nuo priešų antpuolių buvusi karališkoji tvirtovė bei kalėjimas, egzekucijų vieta.

1066 metais tvirtovę pradėjo statyti karalius Viljamas Kilnusis. 12 – 13 amžiuje tvirtovė buvo išplėsta. Iki 17 amžiaus Taueris buvo ir karališkąja rezidencija, tačiau viduramžiais savo teritorijoje talpino ir kalėjimą.

Rašoma, kad Taueryje gyvena septyni juodvarniai. Anot legendos, jei šie paukščiai paliks pilį, žlugs karalystė.

Labai norėtųsi apsilankyti tvirtovės viduje ir išgirsti pasakojimus, tačiau lankymo bilietas mums pasirodo brangokas, tad tvirtovę aplankysime kada nors kitą kartą.

Londono Tauerį apeiname aplink. Tvirtovė milžiniška, ji nustebina savo dydžiu, o žiūrint nuo upės tokia didelė tikrai neatrodo.  Į jos galybę  bežiūrint pradedu gailėtis, kad Tauerio neįtraukiau į savo kelionės planus, bet kaip ir sakiau, tvirtovę paliksiu ateičiai. 

Lipame ant Tauerio tilto (Tower Bridge), juo juda nenutrūkstamas srautas žmonių ir mašinų.

Tik pridursiu, kad Tower pavadinimą tiltas gavo, nes pastatytas šalia Tower tvirtovės. Tai yra ne tik pakeliamas tiltas, bet ir Londono simbolis.

Tiltas pastatytas 19 amžiaus pabaigoje, nes mieste padidėjus gyventojų skaičiui buvo siekiama palengvinti susisiekimą tarp abiejų upės krantų. Tiesa, iš pradžių būta diskusijų, kokį susisiekimo būdą pasirinkti, bet vėliau buvo priimtas sprendimas statyti pakeliamą tiltą.

Tauerio tiltas išsiskiria dviem 65 metrų aukščio bokštais. Tarp jų yra 61 metrų ilgio centrinė dalis. Kiekviena tilto pusė yra 30 metrų skersmens ir gali būti pakeliama 83 laipsnių kampu. 

Galima aplankyti 1982 metais įrengtą Tauerio tilto muziejų. Nuo 2014 metų atidaryta nauja atrakcija – pasivaikščiojimas 11 metrų ilgio stikliniu taku ant Tauerio tilto viršaus. Tačiau vėl taupome pinigus ir netrukus keliaujame pietine Temzės krantine.

Pietinėje Temzės pusėje pasitinka modernus šiuolaikinių pastatų rajonas. Eidamos krantine apžiūrime šalia esančius pastatus bei dailiai sutvarkytą krantinę. Vis atsisukame atgal. Tauerio tiltas pamažu tolsta. 

Kitoje pusėje lieka mūsų šiandien lankyti Londono Sičio dangoraižiai.

Greit nutolti nuo gražiųjų Londono simbolių neleidžia atkakli pozuotoja.

Temzės upėje sūpuojasi mūsų jau ne kartą matytas karo laivas HMS Belfastas. 

Temzė ir tiltai. 

Pasukę į šalį pamatome nuo 1220 metų minimą seniausią Londono gotikos bažnyčią - dabartinę anglikonų Sadarko katedrą (Southwark cathedral). Apžiūrime katedrą, dar kurį laiką viduje pasėdime ir pailsime.

Pailsėję vėl leidžiamės į pažintį ir netrukus atsimušame į mane Londonu užkrėtusios bendramintės išliaupsintą Borofo (Borough) turgų. Turgus išties labai jaukus ir vilioja jame gaminamas maistas, tačiau aš vis dar soti po etiopiškų pietų ir norėčiau nebent kažko labai ypatingo, o mano draugė užkandžiu susigundo.

Klaidžiojame pietine krantine ir Sadarko rajone esančiomis gatvelėmis. Žinau, kad kažkur netoli turėtų būti nuo 12 amžiaus stovėjusių Vinčesterio (Winchester) vyskupų rūmų griuvėsiai. Rašoma, kad rūmai užėmė net 10 akrų žemės plotą ir buvo pastatyti patogiam vyskupų ir jų svečių gyvenimui. Rūmams priklausė alaus darykla, tvenkiniai su lydekomis, gyvulių ganyklos, vietos pramogoms ir t.t., jie turėjo net savo prieplauką su tiesiogine prieiga prie Temzės.

Matome tarp upės ir gyvenamųjų namų įspraustus griuvėsius.

Paskui pietine krantine leidžiamės tolyn. Ši krantinė yra be proto jauki. Myliu kiekvieną joje žengtą žingsnį.

Gražieji tiltai per Temzės upę: Sadarko tiltas (Southwark Bridge).

Priartėjame prie dar vieno populiaraus Londono objekto – Šekspyro “Gaublio” (Shakespeare’s Globe) teatro. Šį teatrą 1599 metais kartu su savo aktorių trupe pastatė garsusis rašytojas ir dramaturgas Viljamas Šekspyras. Tačiau po 14 metų pastatas sudegė iki pat pamatų ir tik 1997 metais buvo atstatytas pagal senojo teatro planus.

Pagaliau ateina laikas dar vienai lauktai atrakcijai. Ne paslaptis, kad labiausiai man patinka pasaulį stebėti iš aukštai. Taigi, netrukus tą ir darysime, nes kaip tik žengiame į Teito modernaus meno muziejų (Tate modern).

Tiesa, menas mums tiek ir rūpi, tad skubame pirmiausiai susirasti apžvalgos aikštelę. Tenka ilgokai paklaidžioti koridoriais, kol susirandu nuorodą į Blavatnik pastatą, kurio viršuje ir bus apžvalgos platforma.

Pakylame pačiu laiku, nes mus pasitikusi prižiūrėtoja perspėja, kad už 15 minučių jie užsidaro ir lankymas baigiasi.

Pažiūrėti panoramas nieko nekainuoja, tad leidžiamės į atvirą terasą. Londonas nudažytas vakarėjančios saulės spindulių. 

Eidama į muziejų maniau, kad apžvalgos platforma bus tame rudame bokšte. Deja, ji tik vaizdą užstoja. Užtat iš viršaus gerai matosi per Temzę nutiestas Millennium pėsčiųjų tiltas, kuriuo taip ir neperėjome. 

Ketvirtis valandos apžvalgos platformoje pralekia akimirksniu ir leidžiamės žemyn.

Po Teito modernaus meno muziejų pasižvalgyti gal ir įdomu būtų, galėtume paieškoti prancūzo Marselio Diušano garsiojo kūrinio „Fontanas“, tačiau esant geram orui nesinori laiko leisti patalpoje. Leidžiamės į gatvę. Kurį laiką ant suoliuko krantinėje klausomės gatvės muzikanto, paskui trepsime ten, kur akys mato.

Pietinė Temzės krantinė.

Vakarinėmis Londono gatvėmis vaikšto nesibaigiančios minios žmonių, klega kavinės, žiūrovai būriuojasi į koncertų ar kitų renginių sales. Užsižiebia žibintai, o krantinė nušvinta kitomis spalvomis. 

Artėjame prie dar vieno Londono simbolio – apžvalgos rato “Londono akis”. 

Iš tolo atrodo, tarsi Londono Akis nesisuka, tačiau tik artyn priėję matome, kad ji vis tik sukasi. Šio apžvalgos rato dydį sunku žodžiais nusakyti. Jei nebūtume lankęsi kitose Londono apžvalgos aikštelėse, Londono Akį tikrai išmėgintume.

Temsta. Pietine Temzės krantine einame tolyn. 

Kai pavargstame, ant krantinėje pastatyto suolo ilgai sėdime priešais Parlamento rūmus.

Kai sėdėti pabosta, lipame ant artimiausio per Temzę nutiesto tilto ir grįžtame į savo pusę. Ant tilto išgyvenu dar vieną naktinės Londono panoramas sukeltą euforijos pliūpsnį. Vienoje pusėje dairausi į Londono Akį, o kitoje – tolumoje tamsuoja aukšti miesto dangoraižių siluetai, o jų viršų žyminčios raudonos šviesos nutįsta tarsi begalinė jūra. Žinau, kad mano kamera šio vaizdo neapdoros, tad pasilieku jį sau atmintyje. Kitiems galiu pasakyti tik tiek, kad naktinis Londonas yra vienas iš gražiausių reginių ir tam atrasti laiko yra privaloma.

Prieš besileisdamos į metro stotelę norime kuo ilgiau pasigrožėti miesto šviesomis.

Šalia Londono Akies esantys pastatai keičia spalvas. 

Paskutinį kartą pažiūrime į Londono šviesas ir leidžiamės į metro stotelę. 

Vakarienei tetrokštu indelio jogurto ir traukiu ilsėtis. Kaip bebūtų, per šią dieną 25 kilometrus nutrepsėjome, o įspūdžiai į galvą ir širdį nebetelpa.

Kas liečia žemiškus reikalus, už visuomeninį transportą šiandien iš viso paklojau 4,80 svarus.

2018-03-27. Trečiadienis. Madam Tiuso ir tai, kas liko (ne)pamatyta.
Eilinį rytą po lova garsiai nubildėjus neprašytam žadintuvui keliamės ir leidžiamės pusryčiauti, o po pusryčių traukiame į metro stotelę. Judėsime iki Baker street stoties, šalia kurios įgyvendinsime dar vieną atrakciją. Taigi, eisime į Madam Tiuso (Madame Tussauds) vaškinių figūrų muziejų.

Aplankyti Madam Tiuso vaškinių figūrų muziejų buvau nusprendusi tą pačią akimirką, vos tik išsiruošiau į Londoną. Kodėl rinkausi brangų ir daug kam tuštybe atrodantį muziejų, o ne, pavyzdžiui, Londono Tauerį, pasiteisinsiu labai paprastai: tai buvo mano jaunų dienų svajonė.

Prieš gerų dvidešimt metų į mano studijų miestą buvo atvykęs nedidelis furgonas, kuriame buvo eksponuojamos vaškinės figūros. Jos man taip patiko, kad prisiekiau sau turėdama galimybę būtinai aplankyti Madam Tiuso muziejuje eksponuojamas vaško skulptūras. Nors praėjo ne vienas dešimtmetis, bet sau duotą pažadą išpildžiau.

Bilietą į Madam Tiuso muziejų perku internetu dar namuose. Kaip paprastai, renkuosi man tinkamiausią laiką, tai yra tada, kada muziejuje būna mažiausiai lankytojų. Žinau, kad iš pat ryto jų būna mažiau, tad bilietus perku 09:15. Visą laiką 34 svarus kainavę bilietai likus savaitei iki mano kelionės nukrenta iki 27 svarų, tad nė nesvarstydama juos kraunu į virtualų pirkinių krepšelį.

Į muziejų atvykstame kiek per anksti, tačiau darbuotojas mums parodo stoti į eilę ir į vidų įeiname kartu su pirmaisiais lankytojais.

Įėjus pro duris - būtina fotografija, bet netrukus jau kylame į viršų, kur lankytojus sutinka Merilyn Monroe. Pataikome į tikrą garsenybių ir žvaigždžių vakarėlį.

Šmirinėju tarp televizijos ekranuose matomų sustingusių figūrų ir nelabai suprasdama, ką aš čia veikiu, svarstau, ar tikrai tokia mano svajonė buvo? Gal iškart neišpildytas svajones reikia palikti, ten, kur jos ir gimė?

Netrukus einame į kitą kambarį, kuriame atsigaunu, nes randu man artimesnius ir daugiau reiškiančius labai tikroviškai atrodančius vaškinius veidus. 

Jei jau lankiau švento Baltramiejaus didžiąją bažnyčią, tai nevalia nesustoti ties šiais veidais.

Kaip britai be karališkosios šeimos?

Niekaip negaliu atsižiūrėti skulptūrų tikrumu: tas akių žvilgėjimas ir žvilgsnio gyvumas. Kaskart tenka paliesti vaškinę ranką, kad įsitikinčiau, jog nesivaidena. 

Žmonių prisirenka vis daugiau ir daugiau, tad metame paskutinį žvilgsnį į mielus herojus ir leisimės tolyn.

Susipažįstame su pirmaisiais Madam Tiuso darbais, su vaškinių figūrų gamybos procesu. Vėliau sėdame į improvizuotą Black Cab automobilį ir riedame po Londono istoriją. Pabaigoje mūsų laukia 4D filmas ir fantastikos herojų ekspozicija.

Ar rekomenduočiau šį muziejų kitiems? Sunku atsakyti. Kaip asmenybė čia nepaaugsi, tačiau smagiai praleistas laikas tikrai garantuotas.

Madam Tiuso muziejuje praleidžiame geras dvi valandas ir su geru nuotaikos užtaisu grįžtame į gatvę. Tačiau… mano visas planas Londonui jau įgyvendintas, o prieš akis dar likusi beveik visa diena. Svarstome, ką galėtume daugiau nuveikti, galbūt nuvažiuoti link tolėliau esančių objektų, tačiau nenorime padidinti kelionės kaštų, todėl nusprendžiame sėsti į metro ir traukti į nemokamą Britų gamtos istorijos muziejų (British Museum of Natural History).

Muziejus yra įsikūręs nepaprastai dailiame pastate. 

Ekspozicija labai gausi, įvairi ir įdomi. Stebina, kad muziejuje vaikšto daug mokinių. Tiesiog klasėmis atėję apspinta reikalingą objektą ir šalia jo mokosi. Kokia puiki mintis.

Mes apžiūrime muziejaus vizitine kortele tapusio banginio kaulus. 

Paskui einame iš salės į salę ir apžiūrime eksponatus. Patį didžiausią įspūdį palieka Raudonoji zona – Žemės gelmė, į kurią ne tik patenkama originaliu keliu, bet kurioje veikia įvairios šiuolaikinėmis technologijomis paremtos edukacijos, netgi žemės drebėjimą galima patirti. Tiesa, pastarasis atrodo silpnokas, bet išgyventi (čia, o ne realybėje) nuoširdžiai patariu. 

Kai atsibūname Gamtos istorijos muziejuje, einame į gatvę. Turime dar vieną norą: pavažinėti dviaukščiu autobusu. Pasirenkame atsitiktinį maršrutą: tiesiog lipame į pirmą atvažiavusį autobusą. Įlipdamos prie skaitytuvo glaudžiame korteles, tačiau iš draugės Oyster išlenda skolos lapelis. Pinigus Londono visuomeninis transportas valgo didžiausiais kąsniais, ne veltui sakiau, kad iškart reikia Oyster kortelę pasipildyti didele suma.  O mes vis papildydavome tai 5, tai 10 svarų. 
Taigi, kiek pavažiavę leidžiamės į metro, kur eilinį kartą papildę Oyster kortelę, judame link centro.

Važiuodamos svarstome, ką veikti likusią dienos dalį. Nutariame keliauti į pirmą kelionės Londone dieną tamsoje apžiūrėtą Kamden Tauną. Netrukus jau dienos šviesoje trepsime šio rajono gatvėmis. 

Kaip ir pačią pirmą mūsų kelionės Londone dieną, kioske perkame Fish and chips, kuriuos atsisėdę ant suolo skaniai sutašome. Žinoma, patiekalas toli gražu neprilygsta vakarykščiam etiopiškajam, bet skanu ir sotu.

Nusprendžiame pasivaikščioti anąkart man taip patikusio Regento kanalo pakraščiu.

Pirmąją mūsų kelionės Londone dieną nebeužteko laiko Primrose Hill kalvai, tad į ją įkopsime šiandien.

Nors apylinkės gražios, bet kopti sunkoka. Turizmo gidai vaizdą nuo Primrose kalvos vadina viena gražiausių Londono panoramų. Vargu, kai jau esame matę gražesnių. 

Grįžtame prie kanalo ir kylame ant tilto, nuvesiančio į kitą kanalo pusę. 

Kanalas iš aukštai atrodo iš tiesų įspūdingai.

Apeiname dar nematytas Regento parko dalis, paskui parke ilgai sėdime po žydinčiais medžiais.

Kai pasidaro vėsu, nutariame kažkur judėti. Kur, nuspręsti buvo nesunku: prisimename, kad buvome nutarę antrą šansą suteikti Soho rajonui. Taigi, pėstute patraukiame pasižiūrėti vakarinio Soho gyvenimo. Ir iš tiesų, Soho vakare yra kur kas gyvesnis ir įdomesnis. Gatvės pilnos žmonių, kavinės ir barai ošia, daugelis alų ar vyną geria tiesiog ant šaligatvio gatvėse.

Kažkur paklausome gatvės muzikantų, kažkur pasileidžiame kartu su minia.

Londonas kaip miestas man nepatinka, tačiau žavios detalės bei minia ir žmonės yra užburiantys. Vis pasvarstau, kad norėčiau šiame mieste gyventi ir jei būčiau į Londoną atvykusi jauna būdama, ko gero užsikepčiau emigruoti. Tačiau dabar belieka tik susigaudyti savyje ir nuspręsti, ar Londonas man patinka, ar ne.

Kažkur gatvėje – dar vienas žinomas objektas, kurio pristatyti ko gero nereikia.

Pamažu judame link viešbučio. Pakeliui apžiūrime aną dieną sužavėjusį Kinų kvartalą. 
Nuo Pikadilio aikštės leidžiamės Regento ir Oksfordo gatvėmis. Pakeliui užeiname į vieną kitą parduotuvę, o pavargę traukiame ilsėtis.

Pridursiu tik tiek, kad žemiški dalykai, tai yra visuomeninis transportas man šiandien atsiėjo 7 svarus.

2018-03-28. Ketvirtadienis. Šopingas ir kelionė namo.

Iki išvykimo į oro uostą turime pusdienį, tad po pusryčių pakuojamės ir važiuojame atsisveikinti su Londonu ir Temze. Paskui bildame iki Regento ir Oksfordo gatvių, kuriose nusiperkame paskutinius pirkinius bei lauktuves. Sugrįžus į Padingtono metro stotį belieka savitarnos aparatui grąžinti draugės Oyster kortelę. Iš aparato pažyra monetos ir išlenda banknotai. Viskas kelionė baigėsi, laikas iš viešbučio susirinkti paliktą pasaugoti mantą ir eiti į ant Bishop tilto esančią National express autobusų stotelę, iš kurios vyksime į Stanstedo oro uostą.

Kaip ir paprastai, į stotelę ateiname per anksti, tad suspėjame į ankstesnį A6 Stansted airport autobusą.

Autobusas važiuoja gatvėmis, kuriomis ne kartą vaikščiojome, tad turime galimybę dar kartą pažvelgti į (ne)mylimą Londoną. Paskui riedame mums nematytais atokiais, tačiau labai jaukiais rajonais. Būtent apie juos vežuosi pačius geriausius atsiminimus. Ir dar apie gėlės, žydinčias visomis spalvomis ir kvepiančias skirtingais kvapais. 

Stanstedo oro uostą pasiekiame keliomis minutėmis vėluodami, tačiau laiko turime į valias.

Oro uostas didelis, bet nėra painus ir jame orientuotis yra paprasta.

Skrydžio vartai yra paskelbiami iki skrydžio likus valandai. Pakylame lengvai vėluodami, tačiau Vilnių pasiekiame laiku.

Londonas vis dar mano mintyse. Nei vienas miestas man iki šiol nėra sukėlęs tokių prieštaringų jausmų, kuomet vieną minutę patinką, kitą – jau spjaudausi čia važiavusi, kuomet vienu metu norisi būti ir sprukti namo, kuomet nepatinka, o norisi jame gyventi. Tas miestas turi mistišką trauką.