2019 m. kovo 26 d., antradienis

Londono rytinė ir pietinė dalys bei kas liko nepamatyta.

2018-03-26. Antradienis. Londono rytinė ir pietinė dalys.

Šiandien vėl pažadina po lova kurtinančiu garsu bildantis metro traukinys. Keliamės ir einame pusryčiauti, o po pusryčių patraukiame į Padingtono geležinkelio stotį, kurioje rasime metro liniją.

Metro važiuojame iki st. Paul’s stotelės ir netrukus dairomės į jau anądien apžiūrėtą šv. Pauliaus katedrą. 




Esame Londono istorinėje dalyje – Londono Sityje (City of London) arba tiesiog Sityje (City).

I amžiuje romėnai šioje vietoje įkūrė miestą pavadinimu Lodinium.

Įdomu, kad dabartinio Sičio teritorija beveik nėra pakitusi nuo viduramžių Londono teritorijos. Viduramžių Londono plotas buvo 2,6 kvadratiniai kilometrai, tad tada miestas vadintas The Square Mile - Kvadratine mylia.

Dabartinio Sičio ribas apibrėžia Liverpool Street, Tower Hill, Blackfriars ir Barbican metro stotelės.

Nors Sitis dabar yra laikomas miesto finansų rajonu, tačiau čia yra ir lankomų įžymybių: Taueris, Tauerio tiltas, šv. Pauliaus katedra. Taip pat rekomenduojama užsukti į Leadenhall market ir Old Spitalfiels market prekybos vietas, ką mes netrukus ir padarysime.

Nuo šv. Pauliaus katedros kurį laiką einame aukštų pastatų apjuostomis gatvėmis.

Sukame į Gilspur gatvę, kurioje vieno namo kampe pamatome 17 amžiuje iš ąžuolo išdrožtą Auksinį berniuką – Golden boy of Pye Corner. Ši skulptūra siejama su 1666 metais įvykusiu Didžiuoju Londono gaisru – Great Fire of London. Pasakojama, kad gaisras užgeso būtent čia, Goltspur ir Cock lane gatvių sankryžoje.

Reikia pridurti, kad tada vadinto Putlaus berniuko skulptūra dar prieš gaisrą puošė šioje vietoje veikusio baro sieną. Vėliau baras buvo uždarytas, tačiau skulptūra išsaugota ir po ilgo laiko sugrįžo į buvusią vietą. 




Sena ir nauja talpinančių kvartalų gatvėmis žingsniuojame link dar vieno mane sudominusio objekto, kurį užsigeidžiau žūtbūt pamatyti. Tai - 12 amžiuje Normandų įkurta Šv. Baltramiejaus didžiosiji bažnyčia (st. Bartholomew – The Great). 

Pakeliui apžiūrime šv. Baltramiejui dedikuotą mažąją bažnyčią, kurioje visais laikais buvo meldžiamasi sveikatos bei tokio paties vardo ligoninę.

Šv. Baltramiejaus didžiosios bažnyčios vartai. Nežinant juos tikrai galima paeiti. 





Keli žingsniai – ir mes jau tyliame nedideliame kieme žvalgomės į paslaptingąją bažnyčią.
 




Bažnyčios lankymas yra mokamas, kainuoja 5 svarus. Susimoku ir užeinu. Ankstų rytą esu vienintelė bažnyčios lankytoja.




Rašoma, kad tai yra seniausia Londono bažnyčia. 





Apie Šv. Baltramiejaus didžiąją bažnyčią informacijos yra išlikę nedaug, tačiau ji mena anų laikų bažnyčias, todėl čia buvo filmuojamas “Robinas Hudas”, “Vagių karalius”, “įsimylėjęs Šekspyras”, “Karalienė Elžbieta: aukso amžius” ir kiti.

Žiūrėdama į darbuotojos duotą aprašymą skersai išilgai bažnyčią apsuku kelis kartus ir grįžtu pas lauke laukiančią bičiulę. Abi patraukiame į gatvę, kur mus pasitinka puošnus prekybos centro pastatas. 





Nuo prekybos centro sukame į šalį ir modernaus miesto gatvėmis traukiame link Barbakano (London Barbican).

Šiandieninis Londono barbakanas yra modernus 1982 metais duris atvėręs kultūros ir meno centras. Buvusį gynybinį statinį primena nebent forma. Centre vyksta ne tik meno parodos, bet ir koncertai, spektakliai, veikia restoranas. Tačiau šalia randame senojo Londono miesto sienų likučių. 





Galima ilgiau pavaikščioti palei barbakaną bei senojo Londono sienas, tačiau nutariame eiti tolyn ir netrunkame pasiekti pirklių gildijos rūmus (Guilhall).

Iš pradžių užeiname ir pailsime šalia rūmų esančioje vėsioje bažnyčioje, o paskui sukame ratą aplink priešais rūmus esančią aikštę.

Virš 800 metų skaičiuojančios pirklių gildijos rūmuose šiuo metu veikia meno galerija ir koncertų salės. Rašoma, kad rūmus galima aplankyti nemokamai, tačiau saulėtą dieną vaikščioti viduje abi neturime jokio noro. 







Trepsime link iš tolo matomų Londono Sičio dangoraižių. Dangoraižiai atrodo ranka pasiekiami, tačiau kojoms darbo nemažai nusimato. Akims – taip pat: žvalgomės ir aukštyn, ir žemyn. Sitis - keistus jausmus sukeliantis rajonas. Gatves juosia aukšti senoviniai dailūs pastatai, tačiau užgožti į aukštį iššovusių dangoraižių jie tarsi sumenksta ir netenka savo grožio bei didybės. Bažnyčios, galingi banko rūmai – viskas atrodo tarsi sumažėję ir nors sunkiai telpa į akiratį, bet tuo pačiu kažkur pranyksta.

Rašoma, kad Londono Sityje randamos bažnyčios yra išlikę nuo 17 amžiaus, o finansiniai centrai – 18-19 amžiaus. Tačiau tikrai netrūksta ir 20 amžiui būdingų stiklo konstrukcijų.

Pagaliau priartėjame prie mūsų amžiais iš stiklo ir metalo sukurtų monstrų. Lankytojams ko gero geriausiai pažįstamas yra The Gherkin, lietuvių vadinamas tiesiog Agurku.

The Gherkin pavadinimas pastatui suteiktas dėl jo panašumo į daržovę. Tai - 2004 metais atidarytas 180 metrų aukščio apvalus smailėjantis pastatas. Rašoma, kad pastatas yra gražiausias tamsiu paros metu, kuomet jį išryškina šviesos. Apšviestą Agurką anądien apžiūrėjome iš Sky Garden apžvalgos aikštelės, bet dienos šviesoje pastatas atrodo taip pat ne prastai. 





Vaikščioti šalia šiuolaikinių pastatų man yra įdomu, tik erzina beveik visur vykstantys remonto darbai ir naujos statybos.

Londono Sitis. 





Dabar prieš mano akis yra 2018 metais pastatytas 24 aukštų ovalios formos išmanus 60-70 St Mary Axe pastatas, vadinamas "Can of Ham" - "Skardinė su kumpiu". 





Kažkur šalia yra dangų remiantis
Cheesegrater - trikampė "Sūrio tarka". Dangoraižių pavadinimai linksmina, bet ištisas sprando kėlimas aukštyn pradeda svaiginti galvą. 

 Kurį laiką vaikštome aukštų milžinų suspaustomis gatvėmis. Kai pabosta grąžtų ūžimas, ieškome tylesnės vietos. Ją randame šalia Agurko. Sėdame ant suoliuko ir ilgokai pailsime, o paskui vėl patraukiame į kelią.



Diena įsidienojusi, jau laikas būtų papietauti. Esame nusivylę savo sėkme Londone skaniai pavalgyti, tad laikysimės mane kelionei į Londoną įkvėpusios bičiulės patarimu, kad pats geriausias maistas yra ne turistams skirtuose “iščiustytuose” turguose. Pabandyti skaniai pavalgyti į vieną tokį dabar kaip tik ir trauksime.

Beje, toli eiti nė neprireikia: vos pasibaigus dangoraižių sienai randame jaukią gatvelę, kurioje šurmuliuoja gatvės turgus. Iš pradžių apžiūrime parduodamus vos kelis svarus kainuojančius beverčius skudurus, o už jų randame viso pasaulio virtuvę. Maisto turgus labai panašus į tą, kokį matėme Grinviče.

Gundo ne tik pardavėjai, bet ir patiekalų kvapai bei spalvos, tačiau pirkti nedrįstame, mes abejojame dėl higienos. Tačiau užtenka pamatyti, kad maistą šiame turguje perka iš darbo Sityje einantys kostiumuoti ofisų tarnautojai, mes irgi susigundome Etiopijos virtuve. 



 

Prašome visų patiekalų mišinio ir, už viską sumokėję po 5 svarus, gauname didelius popierinius indus, pilnus skirtingų daržovių troškinių. Sėdame ant šaligatvio pakraštyje esančios tvoros.

Tai buvo patys skaniausi mano pietūs visos kelionės po Londoną metu. Porcija milžiniška, vos suvalgome. Buvo nepaprastai skanu. 




Pukšėdamos nuo persivalgymo judame link 1876 metais pastatyto Old Spitalfiels turgaus, kuriame ir planavau pietauti. Visa laimė, kad pietūs mums pasitaikė pakeliui, nes vargu, ar būtume čia ką nors labai skanaus radę.

Nuo turgaus ramiomis gatvėmis kulniuojame tolyn, kol pamatome kai ką įdomaus. 




Atėjome į Londono rytinės dalies Ist Endo (East End) rajono Plytų skersgatvį (Brick lane), kuris yra pilnas gatvės meno.

Rajonas aptriušęs ir šiukšlinas, o jo gatvėmis vaikšto nemažai keistų tipų, tačiau mano širdis čia atsigauna, nes čia atrandu savo bohemą. Plytų skersgatvis, o ne Sohas man yra tikroji ir pati žaviausia Londono bohema.

Vaikštome jaukiais kiemeliais.





Beje, kadaise gatvė vadinosi Whitechapel lane, bet pavadinimą pakeitė, kai iš šios vietos buvo pradėtas kasti molis plytų gamybai. Jau 15 amžiuje čia veikė plytas gaminanti manufaktūra.

17 amžiuje šią vietą pamėgo aludariai. Žinomi aludariai Trumanai įsteigė dar ir dabar populiarią aludę Black Eagle Brewery.

Vėliau šis rajonas tapo emigrantų prieglobsčiu, o 19 – 20 amžiuje jame kūrėsi žydų ir airių bendruomenės. Šiuo metu čia gyvena daugiausiai gyventojų, atvykusių iš Bangladešo, todėl vienur rekomenduojama čia pasimėgauti tos šalies maistu, tačiau kitur minima, kad maisto kokybė suprastėjusi, prekeiviai tapę įkyriais, o maitinimo vietos neatitinka higienos normų. Taigi, kiekvienas tesprendžia pagal save, o mes esame sočios ir Plytų skersgatviu kulniuojame tolyn. 





Apie šioje vietoje gyvenusius žydus liudija lentelės, gatvių pavadinimus skelbiančios žydams suprantama kalba.

Ateiname iki Plytų skersgatvio pabaigos. Sukame į link Pedley gatvės ir pamatome visą gatvės meno kolekciją. 






Einame link geležinkelio bėgių. Geležinkelį juosiančios sienos taip pat išmargintos gatvės menininkų. 




Paskui lendame po geležinkeliu ir pamatome nuorodą intriguojančiu pavadinimu. 





Pavaikštome Pamišėlių bendruomenės kiemeliu. Kiemelis – tikras šabakštynas, tačiau jei nesate užkietėjęs estetikos mylėtojas, čia pasižvalgyti visai įdomu. Aplinka turėtų pavilioti fotografijos mėgėjus.






Pasižvalgę po keistą kiemelį, grįžtame į Plytų skersgatvį ir sukame atgalios link Sičio dangoraižių, tik šįkart juos paliekame šone, o pačios einame į dar vieną garsų Londono turgų. 




Buvusiame romėnų Londono centre 1411 metais įkurtas Lednholo turgus (Leadenhall Market) dabar yra apgaubtas prabangiu Vikrorijos stiliaus stogu. Šis metalo ir stiklo statinys buvo pastatytas 1881 metais. 





Rašoma, kad šiame turguje buvo filmuotos Hario Poterio ir Filosofo akmens serijos.

Po Plytų skersgatvio Lednholo turgus atrodo per daug sterilus, todėl nejaučiu jokio noro čia pabūti ilgiau. Pilvai po sočių etiopiškų pietų vis dar pilni, tad kulniuojame prie Temzės upės. 





Sukame link Londono Tauerio (Tower of London) tvirtovės. 





Londono Taueris – saugojusi nuo priešų antpuolių buvusi karališkoji tvirtovė bei kalėjimas, egzekucijų vieta.

1066 metais tvirtovę pradėjo statyti karalius Viljamas Kilnusis. 12 – 13 amžiuje tvirtovė buvo išplėsta. Iki 17 amžiaus Taueris buvo ir karališkąja rezidencija, tačiau viduramžiais savo teritorijoje talpino ir kalėjimą.

Rašoma, kad Taueryje gyvena septyni juodvarniai. Anot legendos, jei šie paukščiai paliks pilį, žlugs karalystė.

Labai norėtųsi apsilankyti tvirtovės viduje ir išgirsti pasakojimus, tačiau lankymo bilietas mums pasirodo brangokas, tad tvirtovę aplankysime kada nors kitą kartą.

Londono Tauerį apeiname aplink. Tvirtovė milžiniška, ji nustebina savo dydžiu, o žiūrint nuo upės tokia didelė tikrai neatrodo.  Į jos galybę  bežiūrint pradedu gailėtis, kad Tauerio neįtraukiau į savo kelionės planus, bet kaip ir sakiau, tvirtovę paliksiu ateičiai. 





Lipame ant Tauerio tilto (Tower Bridge), juo juda nenutrūkstamas srautas žmonių ir mašinų.

Tik pridursiu, kad Tower pavadinimą tiltas gavo, nes pastatytas šalia Tower tvirtovės. Tai yra ne tik pakeliamas tiltas, bet ir Londono simbolis.

Tiltas pastatytas 19 amžiaus pabaigoje, nes mieste padidėjus gyventojų skaičiui buvo siekiama palengvinti susisiekimą tarp abiejų upės krantų. Tiesa, iš pradžių būta diskusijų, kokį susisiekimo būdą pasirinkti, bet vėliau buvo priimtas sprendimas statyti pakeliamą tiltą.

Tauerio tiltas išsiskiria dviem 65 metrų aukščio bokštais. Tarp jų yra 61 metrų ilgio centrinė dalis. Kiekviena tilto pusė yra 30 metrų skersmens ir gali būti pakeliama 83 laipsnių kampu. 





Galima aplankyti 1982 metais įrengtą Tauerio tilto muziejų. Nuo 2014 metų atidaryta nauja atrakcija – pasivaikščiojimas 11 metrų ilgio stikliniu taku ant Tauerio tilto viršaus. Tačiau vėl taupome pinigus ir netrukus keliaujame pietine Temzės krantine.




Pietinėje Temzės pusėje pasitinka modernus šiuolaikinių pastatų rajonas. Eidamos krantine apžiūrime šalia esančius pastatus bei dailiai sutvarkytą krantinę. Vis atsisukame atgal. Tauerio tiltas pamažu tolsta. 





Kitoje pusėje lieka mūsų šiandien lankyti Londono Sičio dangoraižiai.




Greit nutolti nuo gražiųjų Londono simbolių neleidžia atkakli pozuotoja.




Temzės upėje sūpuojasi mūsų jau ne kartą matytas karo laivas HMS Belfastas. 





Temzė ir tiltai. 





Pasukę į šalį pamatome nuo 1220 metų minimą seniausią Londono gotikos bažnyčią - dabartinę anglikonų Sadarko katedrą (Southwark cathedral). Apžiūrime katedrą, dar kurį laiką viduje pasėdime ir pailsime.

Pailsėję vėl leidžiamės į pažintį ir netrukus atsimušame į mane Londonu užkrėtusios bendramintės išliaupsintą Borofo (Borough) turgų. Turgus išties labai jaukus ir vilioja jame gaminamas maistas, tačiau aš vis dar soti po etiopiškų pietų ir norėčiau nebent kažko labai ypatingo, o mano draugė užkandžiu susigundo.




Klaidžiojame pietine krantine ir Sadarko rajone esančiomis gatvelėmis. Žinau, kad kažkur netoli turėtų būti nuo 12 amžiaus stovėjusių Vinčesterio (Winchester) vyskupų rūmų griuvėsiai. Rašoma, kad rūmai užėmė net 10 akrų žemės plotą ir buvo pastatyti patogiam vyskupų ir jų svečių gyvenimui. Rūmams priklausė alaus darykla, tvenkiniai su lydekomis, gyvulių ganyklos, vietos pramogoms ir t.t., jie turėjo net savo prieplauką su tiesiogine prieiga prie Temzės.

Matome tarp upės ir gyvenamųjų namų įspraustus griuvėsius.




Paskui pietine krantine leidžiamės tolyn. Ši krantinė yra be proto jauki. Myliu kiekvieną joje žengtą žingsnį.




Gražieji tiltai per Temzės upę: Sadarko tiltas (Southwark Bridge).




Priartėjame prie dar vieno populiaraus Londono objekto – Šekspyro “Gaublio” (Shakespeare’s Globe) teatro. Šį teatrą 1599 metais kartu su savo aktorių trupe pastatė garsusis rašytojas ir dramaturgas Viljamas Šekspyras. Tačiau po 14 metų pastatas sudegė iki pat pamatų ir tik 1997 metais buvo atstatytas pagal senojo teatro planus.




Pagaliau ateina laikas dar vienai lauktai atrakcijai. Ne paslaptis, kad labiausiai man patinka pasaulį stebėti iš aukštai. Taigi, netrukus tą ir darysime, nes kaip tik žengiame į Teito modernaus meno muziejų (Tate modern).

Tiesa, menas mums tiek ir rūpi, tad skubame pirmiausiai susirasti apžvalgos aikštelę. Tenka ilgokai paklaidžioti koridoriais, kol susirandu nuorodą į Blavatnik pastatą, kurio viršuje ir bus apžvalgos platforma.

Pakylame pačiu laiku, nes mus pasitikusi prižiūrėtoja perspėja, kad už 15 minučių jie užsidaro ir lankymas baigiasi.

Pažiūrėti panoramas nieko nekainuoja, tad leidžiamės į atvirą terasą. Londonas nudažytas vakarėjančios saulės spindulių. 






Eidama į muziejų maniau, kad apžvalgos platforma bus tame rudame bokšte. Deja, ji tik vaizdą užstoja. Užtat iš viršaus gerai matosi per Temzę nutiestas Millennium pėsčiųjų tiltas, kuriuo taip ir neperėjome. 





Ketvirtis valandos apžvalgos platformoje pralekia akimirksniu ir leidžiamės žemyn.

Po Teito modernaus meno muziejų pasižvalgyti gal ir įdomu būtų, galėtume paieškoti prancūzo Marselio Diušano garsiojo kūrinio „Fontanas“, tačiau esant geram orui nesinori laiko leisti patalpoje. Leidžiamės į gatvę. Kurį laiką ant suoliuko krantinėje klausomės gatvės muzikanto, paskui trepsime ten, kur akys mato.

Pietinė Temzės krantinė.





Vakarinėmis Londono gatvėmis vaikšto nesibaigiančios minios žmonių, klega kavinės, žiūrovai būriuojasi į koncertų ar kitų renginių sales. Užsižiebia žibintai, o krantinė nušvinta kitomis spalvomis. 







Artėjame prie dar vieno Londono simbolio – apžvalgos rato “Londono akis”. 





Iš tolo atrodo, tarsi Londono Akis nesisuka, tačiau tik artyn priėję matome, kad ji vis tik sukasi. Šio apžvalgos rato dydį sunku žodžiais nusakyti. Jei nebūtume lankęsi kitose Londono apžvalgos aikštelėse, Londono Akį tikrai išmėgintume.

Temsta. Pietine Temzės krantine einame tolyn. 






Kai pavargstame, ant krantinėje pastatyto suolo ilgai sėdime priešais Parlamento rūmus.





Kai sėdėti pabosta, lipame ant artimiausio per Temzę nutiesto tilto ir grįžtame į savo pusę. Ant tilto išgyvenu dar vieną naktinės Londono panoramas sukeltą euforijos pliūpsnį. Vienoje pusėje dairausi į Londono Akį, o kitoje – tolumoje tamsuoja aukšti miesto dangoraižių siluetai, o jų viršų žyminčios raudonos šviesos nutįsta tarsi begalinė jūra. Žinau, kad mano kamera šio vaizdo neapdoros, tad pasilieku jį sau atmintyje. Kitiems galiu pasakyti tik tiek, kad naktinis Londonas yra vienas iš gražiausių reginių ir tam atrasti laiko yra privaloma.

Prieš besileisdamos į metro stotelę norime kuo ilgiau pasigrožėti miesto šviesomis.

Šalia Londono Akies esantys pastatai keičia spalvas. 






Paskutinį kartą pažiūrime į Londono šviesas ir leidžiamės į metro stotelę. 





Vakarienei tetrokštu indelio jogurto ir traukiu ilsėtis. Kaip bebūtų, per šią dieną 25 kilometrus nutrepsėjome, o įspūdžiai į galvą ir širdį nebetelpa.

Kas liečia žemiškus reikalus, už visuomeninį transportą šiandien iš viso paklojau 4,80 svarus.

2018-03-27. Trečiadienis. Madam Tiuso ir tai, kas liko (ne)pamatyta.
Eilinį rytą po lova garsiai nubildėjus neprašytam žadintuvui keliamės ir leidžiamės pusryčiauti, o po pusryčių traukiame į metro stotelę. Judėsime iki Baker street stoties, šalia kurios įgyvendinsime dar vieną atrakciją. Taigi, eisime į Madam Tiuso (Madame Tussauds) vaškinių figūrų muziejų.

Aplankyti Madam Tiuso vaškinių figūrų muziejų buvau nusprendusi tą pačią akimirką, vos tik išsiruošiau į Londoną. Kodėl rinkausi brangų ir daug kam tuštybe atrodantį muziejų, o ne, pavyzdžiui, Londono Tauerį, pasiteisinsiu labai paprastai: tai buvo mano jaunų dienų svajonė.

Prieš gerų dvidešimt metų į mano studijų miestą buvo atvykęs nedidelis furgonas, kuriame buvo eksponuojamos vaškinės figūros. Jos man taip patiko, kad prisiekiau sau turėdama galimybę būtinai aplankyti Madam Tiuso muziejuje eksponuojamas vaško skulptūras. Nors praėjo ne vienas dešimtmetis, bet sau duotą pažadą išpildžiau.

Bilietą į Madam Tiuso muziejų perku internetu dar namuose. Kaip paprastai, renkuosi man tinkamiausią laiką, tai yra tada, kada muziejuje būna mažiausiai lankytojų. Žinau, kad iš pat ryto jų būna mažiau, tad bilietus perku 09:15. Visą laiką 34 svarus kainavę bilietai likus savaitei iki mano kelionės nukrenta iki 27 svarų, tad nė nesvarstydama juos kraunu į virtualų pirkinių krepšelį.

Į muziejų atvykstame kiek per anksti, tačiau darbuotojas mums parodo stoti į eilę ir į vidų įeiname kartu su pirmaisiais lankytojais.

Įėjus pro duris - būtina fotografija, bet netrukus jau kylame į viršų, kur lankytojus sutinka Merilyn Monroe. Pataikome į tikrą garsenybių ir žvaigždžių vakarėlį.




Šmirinėju tarp televizijos ekranuose matomų sustingusių figūrų ir nelabai suprasdama, ką aš čia veikiu, svarstau, ar tikrai tokia mano svajonė buvo? Gal iškart neišpildytas svajones reikia palikti, ten, kur jos ir gimė?

Netrukus einame į kitą kambarį, kuriame atsigaunu, nes randu man artimesnius ir daugiau reiškiančius labai tikroviškai atrodančius vaškinius veidus. 




Jei jau lankiau švento Baltramiejaus didžiąją bažnyčią, tai nevalia nesustoti ties šiais veidais.




Kaip britai be karališkosios šeimos?




Niekaip negaliu atsižiūrėti skulptūrų tikrumu: tas akių žvilgėjimas ir žvilgsnio gyvumas. Kaskart tenka paliesti vaškinę ranką, kad įsitikinčiau, jog nesivaidena. 







Žmonių prisirenka vis daugiau ir daugiau, tad metame paskutinį žvilgsnį į mielus herojus ir leisimės tolyn.





Susipažįstame su pirmaisiais Madam Tiuso darbais, su vaškinių figūrų gamybos procesu. Vėliau sėdame į improvizuotą Black Cab automobilį ir riedame po Londono istoriją. Pabaigoje mūsų laukia 4D filmas ir fantastikos herojų ekspozicija.

Ar rekomenduočiau šį muziejų kitiems? Sunku atsakyti. Kaip asmenybė čia nepaaugsi, tačiau smagiai praleistas laikas tikrai garantuotas.

Madam Tiuso muziejuje praleidžiame geras dvi valandas ir su geru nuotaikos užtaisu grįžtame į gatvę. Tačiau… mano visas planas Londonui jau įgyvendintas, o prieš akis dar likusi beveik visa diena. Svarstome, ką galėtume daugiau nuveikti, galbūt nuvažiuoti link tolėliau esančių objektų, tačiau nenorime padidinti kelionės kaštų, todėl nusprendžiame sėsti į metro ir traukti į nemokamą Britų gamtos istorijos muziejų (British Museum of Natural History).

Muziejus yra įsikūręs nepaprastai dailiame pastate. 





Ekspozicija labai gausi, įvairi ir įdomi. Stebina, kad muziejuje vaikšto daug mokinių. Tiesiog klasėmis atėję apspinta reikalingą objektą ir šalia jo mokosi. Kokia puiki mintis.

Mes apžiūrime muziejaus vizitine kortele tapusio banginio kaulus. 





Paskui einame iš salės į salę ir apžiūrime eksponatus. Patį didžiausią įspūdį palieka Raudonoji zona – Žemės gelmė, į kurią ne tik patenkama originaliu keliu, bet kurioje veikia įvairios šiuolaikinėmis technologijomis paremtos edukacijos, netgi žemės drebėjimą galima patirti. Tiesa, pastarasis atrodo silpnokas, bet išgyventi (čia, o ne realybėje) nuoširdžiai patariu. 





Kai atsibūname Gamtos istorijos muziejuje, einame į gatvę. Turime dar vieną norą: pavažinėti dviaukščiu autobusu. Pasirenkame atsitiktinį maršrutą: tiesiog lipame į pirmą atvažiavusį autobusą. Įlipdamos prie skaitytuvo glaudžiame korteles, tačiau iš draugės Oyster išlenda skolos lapelis. Pinigus Londono visuomeninis transportas valgo didžiausiais kąsniais, ne veltui sakiau, kad iškart reikia Oyster kortelę pasipildyti didele suma.  O mes vis papildydavome tai 5, tai 10 svarų. 

Taigi, kiek pavažiavę leidžiamės į metro, kur eilinį kartą papildę Oyster kortelę, judame link centro.

Važiuodamos svarstome, ką veikti likusią dienos dalį. Nutariame keliauti į pirmą kelionės Londone dieną tamsoje apžiūrėtą Kamden Tauną. Netrukus jau dienos šviesoje trepsime šio rajono gatvėmis. 





Kaip ir pačią pirmą mūsų kelionės Londone dieną, kioske perkame Fish and chips, kuriuos atsisėdę ant suolo skaniai sutašome. Žinoma, patiekalas toli gražu neprilygsta vakarykščiam etiopiškajam, bet skanu ir sotu.

Nusprendžiame pasivaikščioti anąkart man taip patikusio Regento kanalo pakraščiu.





Pirmąją mūsų kelionės Londone dieną nebeužteko laiko Primrose Hill kalvai, tad į ją įkopsime šiandien.

Nors apylinkės gražios, bet kopti sunkoka. Turizmo gidai vaizdą nuo Primrose kalvos vadina viena gražiausių Londono panoramų. Vargu, kai jau esame matę gražesnių. 





Grįžtame prie kanalo ir kylame ant tilto, nuvesiančio į kitą kanalo pusę. 





Kanalas iš aukštai atrodo iš tiesų įspūdingai.




Apeiname dar nematytas Regento parko dalis, paskui parke ilgai sėdime po žydinčiais medžiais.

Kai pasidaro vėsu, nutariame kažkur judėti. Kur, nuspręsti buvo nesunku: prisimename, kad buvome nutarę antrą šansą suteikti Soho rajonui. Taigi, pėstute patraukiame pasižiūrėti vakarinio Soho gyvenimo. Ir iš tiesų, Soho vakare yra kur kas gyvesnis ir įdomesnis. Gatvės pilnos žmonių, kavinės ir barai ošia, daugelis alų ar vyną geria tiesiog ant šaligatvio gatvėse.

Kažkur paklausome gatvės muzikantų, kažkur pasileidžiame kartu su minia.

Londonas kaip miestas man nepatinka, tačiau žavios detalės bei minia ir žmonės yra užburiantys. Vis pasvarstau, kad norėčiau šiame mieste gyventi ir jei būčiau į Londoną atvykusi jauna būdama, ko gero užsikepčiau emigruoti. Tačiau dabar belieka tik susigaudyti savyje ir nuspręsti, ar Londonas man patinka, ar ne.

Kažkur gatvėje – dar vienas žinomas objektas, kurio pristatyti ko gero nereikia.





Pamažu judame link viešbučio. Pakeliui apžiūrime aną dieną sužavėjusį Kinų kvartalą. 
Nuo Pikadilio aikštės leidžiamės Regento ir Oksfordo gatvėmis. Pakeliui užeiname į vieną kitą parduotuvę, o pavargę traukiame ilsėtis.





Pridursiu tik tiek, kad žemiški dalykai, tai yra visuomeninis transportas man šiandien atsiėjo 7 svarus.

2018-03-28. Ketvirtadienis. Šopingas ir kelionė namo.

Iki išvykimo į oro uostą turime pusdienį, tad po pusryčių pakuojamės ir važiuojame atsisveikinti su Londonu ir Temze. Paskui bildame iki Regento ir Oksfordo gatvių, kuriose nusiperkame paskutinius pirkinius bei lauktuves. Sugrįžus į Padingtono metro stotį belieka savitarnos aparatui grąžinti draugės Oyster kortelę. Iš aparato pažyra monetos ir išlenda banknotai. Viskas kelionė baigėsi, laikas iš viešbučio susirinkti paliktą pasaugoti mantą ir eiti į ant Bishop tilto esančią National express autobusų stotelę, iš kurios vyksime į Stanstedo oro uostą.

Kaip ir paprastai, į stotelę ateiname per anksti, tad suspėjame į ankstesnį A6 Stansted airport autobusą.

Autobusas važiuoja gatvėmis, kuriomis ne kartą vaikščiojome, tad turime galimybę dar kartą pažvelgti į (ne)mylimą Londoną. Paskui riedame mums nematytais atokiais, tačiau labai jaukiais rajonais. Būtent apie juos vežuosi pačius geriausius atsiminimus. Ir dar apie gėlės, žydinčias visomis spalvomis ir kvepiančias skirtingais kvapais. 





Stanstedo oro uostą pasiekiame keliomis minutėmis vėluodami, tačiau laiko turime į valias.

Oro uostas didelis, bet nėra painus ir jame orientuotis yra paprasta.

Skrydžio vartai yra paskelbiami iki skrydžio likus valandai. Pakylame lengvai vėluodami, tačiau Vilnių pasiekiame laiku.

Londonas vis dar mano mintyse. Nei vienas miestas man iki šiol nėra sukėlęs tokių prieštaringų jausmų, kuomet vieną minutę patinką, kitą – jau spjaudausi čia važiavusi, kuomet vienu metu norisi būti ir sprukti namo, kuomet nepatinka, o norisi jame gyventi. Tas miestas turi mistišką trauką.

2 komentarai:

  1. Londonas yra mano miestas. Jo atmosfera nenusakoma žodžiais.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Turintis sunkiai nusakomą aurą miestas. Man pirmą kartą teko susidurti su tokiais prieštaringais jausmais. Būna, kad iš pradžių nepatinka, o paskui pradeda patikti. Arba visiškai nepatinka. O čia viskas viename. Ir kuo nuo kelionės daugiau laiko praeina, tuo šiltesniais jausmais Londoną prisimenu. :-)

      Panaikinti