Korsika: Tra mare e monti. II dalis.

Pirmąją pasakojimo dalį rasite čia.

2016-09-18. Sekmadienis. Tuarelli – Galeria.

Visuose rastuose trasos Tra mare e monti aprašymuose šios dienos žygis apibūdinamas kaip lengvas ir greitai įveikiamas. Todėl šįryt galėtume ilgiau pamiegoti. Bet kad jau vakar anksti atsigulėme, dar nė neprašvitus žvalios akys pačios naują dieną sveikina. Keliuosi. Girdžiu, kad bilda ir kiti trobelės gyventojai.

Nelyja. Iki pusryčių dar yra šiek tiek laiko. Jį praleidžiame nusileidusios iki apačioje trobelės tekančios Fango upės, kurios aplankyti vakar neleido lietus.

Prie trobelės grįžtame vos prasidėjus pusryčiams. Prie bendro stalo susirenka vakarykštė kompanija. L'Alzelli trobelėje jokio personalo kol kas nematyti. Ant stalo laukia dar vakar paruošti ir palikti pusryčiai.
Šiaip ne taip sukimšę prancūziškus pusryčius su iš vakaro paruošta šalta kava ir besitampančia duona, nuklota sustingusiais didžiuliais sviesto gabalais, ruošiamės į kelią. Iš čiaupo bėgantis vanduo yra chloruotas ir neskanus, todėl taras juo užsipildome iš kranelio bare.
Vos susiruošiame, pradeda lyti. Nesinori eiti į lietų, todėl lūkuriuojame. Žinome, kad šios dienos žygio trukmė yra keturios – keturios su puse valandos. Arba dešimt kilometrų. Jau įsitikinome, kad norėdamos apsiskaičiuoti  savą trasos įveikimo laiką, įskaitant poilsį, užkandžius, fotografavimą, naršymą po internetą, turime prie Cicerone gide nurodyto trasos laiko pridėti trečdalį. O nuo Tra mare e monti trasos ženkluose nurodyto laiko atsilikdavome beveik per pusę.

Ramiai laukiame, kol debesys bent kiek prasisklaidys. L'Alzelli trobelė turi dar vieną minusą: pradėjus lyti, visur pradeda kristi lašai ir plaukti lietaus upės. Stalai ir suolai akimirksniu tampa šlapi. Pastatytos uždangos nieko negelbėja. Nelyja tik po stogu, kur mes valgėme. Tačiau ir čia labai greit pradeda bėgti lietaus upeliai.

Kai kavinėje pasirodo darbuotojai, užsisakome normalios kavos. Iš trobos pajudame tik pusę dešimtos, kai jau dauguma žygeivių buvo išėję. Ūpo šlepsėti per balas nėra. Džiaugsmas nebent toks, kad lietaus debesys tampa retesni ir nesmarkūs.

Nuo trobelės iki tilto einame asfalto keliu.

Paskui trasa traukia per didelius ir slidžius akmenis palei Fango upę. Lietus tai lyja, tai vėl nustoja. Pusę laiko sugaištame besirenginėdamos apsiaustus nuo lietaus.

Jei būčiau keliavusi viena, šlapiu oru ant vieno akmens turbūt net nebūčiau įstengusi užlipti. Labai slidūs yra raudonspalviai akmenys. Nors vėliau sausu oru tokiais akmenimis laipioti buvo vienas malonumas. O kol kas vietomis tenka kiekvieną dedamą žingsnį apgalvoti. Bet pamažu judame į priekį. Ir nuotaika bei mintys visai gražios. Patinka man šis kelias, nesvarbu, kad bijau nusibaladoti ar vis keikiu lietų.

Fango upė su daugybe joje susidariusių ežerėlių, slenksčių ir kriokliukų net ir pilką dieną yra graži. Vanduo skaidrus, nors upės pavadinimas reiškia purvą.
Sausomis akimirkomis pasimėgaujame Fango upės baseinų ir juos supančių uolų vaizdais.

Gaudome momentus, kuomet pro debesis nosį kištelėja saulė ir nudažo apylinkes skirtingomis spalvomis. Saulėtą dieną ši trasos dalis turėtų būti labai vaizdinga.

Pasimėgavę gamtos grožiu vis grįžtame į šlapią ir slidų akmenuotą taką.

Po kurio laiko laukia šiokia tokia atrakcija - Ponte Vechju. Tai elegantiškas arkinis Senasis tiltas, išlikęs nuo tų laikų, kai Korsika priklausė Genujos Respublikai. Turėjome jį pasiekti per valandą penkiolika minučių, tačiau slidžiame ir lietingame kelyje užgaišome beveik dvigubai.

Cicerone gidas šioje vietoje siūlo paskutinę galimybę išsimaudyti gaiviuose upės vandenyse. Mus pakankamai lietus išmaudė, tad kertame upę gražiuoju tiltu. Atsisukame atsisveikinti su uolų apglėbta upe.

O lietus nebe gaivina, o drebėti verčia. Todėl einame sušilti į už tilto esančią kavinę. Kava su gardutėliais pyragais sušildo, o netrukus ir lietus apstoja lyti.

Gerą pusvalandį pailsėję kavinėje, nusprendžiame eiti tolyn. Šįkart trasa veda važiuojamuoju D351 keliu. Asfalto kelias nėra judrus ir nereikia dairytis, kur statome kojas. Lietus netrukus baigiasi. Todėl sparčiai miname į priekį.

Už gerų dvidešimt minučių pasiekiame Fango kaimą. Spėju pamatyti, kad kaime yra kavinė, kur galima užkąsti. Bet mes esame dar nuo pyragų sočios. Todėl greit prabėgę kaimą, kylame į takelį, vedantį aukštyn.

Takelis ilgą laiką eina mišku. Nuotraukoje matosi ir oranžinis Tra mare e monti trasos ženklas, lydėjęs mus visus 85 kilometrus.

Galiausiai vaizdus slepiantis miškas baigiasi ir pro retą augaliją galime gėrėtis plačiu slėniu.

Praėję vandens rezervuarą ir pamatę prieš mus atsivėrusią plačią upės deltą ir Galeria įlanką, pagalvojame, kad šios dienos sunkumai jau įveikti ir beliks delta ramiai nužygiuoti į Galeria kaimą. Ta proga taisomės ant aukštų akmenų netoli rezervuaro ir ilsimės bei užkandžiaujame.

Pasimėgavę poilsiu, vėl traukiame į kelią. Mintys ir kūnas jau gyvena atostogomis ir yra atsipalaidavę. Tačiau mūsų nusivylimui takas atsiskiria nuo vieškelio, besileidusio link deltos, ir vėl suka į kalną. Tenka nežymiai laipioti tai aukštyn, tai žemyn. Su kiekvienu posūkiu tikiuosi finišo, bet trasa netikėtai ilgai veda aplink slėnį. Apsukusi didelį ratą, ji pradeda stačiai kopti į kalną. Tolumoje ant kalnų juoduoja debesys ir dunda perkūnas. Tik atsiveriantys vaizdai kiek džiugina.

Labai stačiai lipantis trasos žvyro ir retų akmenų takas virsta raudonu akmenynu. Bijau, kad nepradėtų lyti, nes žinau, kad bus slidu. O ir baisu dėl perkūno. Todėl nors lipti yra sunku, bet norisi viršūnę pasieki kuo greičiau. Nugara žliaugia prakaitas, tankiai plaka širdis ir vis norisi atsigerti. Kalno viršūnė ar perėja kaip nesirodo, taip nesirodo. Ir iš vis, Cicerone gidas nerašė apie šį statų ir nelengvą lipimą. Per dieną turėjome pakilti 230 metrų, bet spėju, dabartinė atkarpa, ruošiant kelionės gidą, buvo pamiršta.

Laimei, debesys nujuodavo į šalį.

O mes sukaitę, uždusę ir pavargę pasiekiame viršūnę ir už dienos vargus gauname puikų atpildą.

Dabar trasa jau leisis žemyn, o akis malonins nepaprastai vaizdinga pakrantė prie Galeria kaimo.

Man sunkiai sekasi lipti žemyn, todėl nerimavau, kad lauks status ir akmeningas takas. Tačiau takelis nebuvo nei labai status, nei labai sudėtingas. Jis linksmai ir greit leidžiasi į kaimą. Danguje tai vaiskiai šviečia saulė, tai pasislepia už debesėlio, žydroje Galerijos įlankoje baltuoja laiveliai, ryškiai šviečia raudoni kaimo namų stogai, o visą šitą derinį apjuosia tamsiai žalias kalnų grandinės pirštas.

Pasiekę kaimo prieigas, palei seną akmeninę tvorą stačiai leidžiamės žemyn. Takas čia tamsus ir nepatinkantis mano keliams, todėl tenka smarkiau remtis lazda. Bet jis gana sparčiai išbėga į siauras Galeria kaimo gatveles.

Oranžiniai trasos Tra mare e monti ženklai moja sukti į šalį, link gite d’etape Marine žygeivių trobelės. Bet mes patraukiame kitomis gatvėmis, nes rytoj turėsime poilsio dieną, todėl dvi naktis nakvosime viešbutyje Galeria kaime. Iš tiesų man poilsio dar visai nesinorėjo. Atrodė, dar tik atradau žygio malonumą, o jau reikia daryti pauzę. Bet kad jau taip nuspręsta, o juo labiau – rezervuotos visos miegamosios vietos, tai atostogausiu. Juolab, kai ta atostogų diena turėtų būti ne eilinė.

Kaip rasti viešbutį, tenka klausti telefono. Trumpa gatvelė išveda prie kaimo bažnyčios, tada ilgesne išeiname prie nedidelio tiltelio. Simboliškai kelias minutes nulyja. Spėjame pamatyti, kad kaime yra nemažai viešbučių ir kavinių. Taigi, bent jau iš bado nemirsime.

Vos priėję tiltuką, pamatome kempingą, už jo – kavinę, o kitoje gatvelės pusėje - savo viešbutį l’Alivu. Viešbutis lyg arčiau jūros turėjo būti, bet nesigiliname.

Mus užkalbina iš kavinės išėjusi moteris. Pasirodo, ji yra viešbučio šeimininkė. Pakviečia užsukti vakarienės į kavinę, kurioje, anot jos, yra draugiškiausios kainos visame kaime. Paskui palydi mus į viešbučio pirmame aukšte esantį kambarį.

Man kambarys patinka. Jis šviesus, pakankamai erdvus, turi didelį vonios kambarį, veikia wifi. Iš kambario galima išeiti į nedidelę verandą ir uždarą kiemelį, kuriame yra pastatyti du gultai. Taip pat galime naudotis viešbučio baseinu. Ir kas svarbiausia – kambarys priklauso tik mums.

Dvivietis kambarys su pusryčiais už dvi naktis mums atsiėjo 140 EUR.

Dar tik pusė keturių, tad turime užtektinai laiko nusimaudyti, išsiskalbti ir pailsėti.

Labai praverčia bendražygės iš namų įsidėta kelioninė skalbinių virvė. Žalia kiemelio siena netrunka pasipuošti išdžiaustytų skalbinių spalvomis.

Apsitvarkę ir pailsėję, einame susipažinti su apylinkėmis. Pirmiausiai traukiame į prieplauką, kurioje turime susirasti laivą, rytoj mus nuplukdysiantį į Scandola gamtos rezervatą. Nueiti nuo viešbučio iki prieplaukos užtrunka penkias minutes. Gatvelė gana apleista.

Ant kalnų vis dar juoduoja ir dunda debesys.

Prieplaukoje informacinėje lentelėje rašoma, kad laivai į pusę dienos trunkantį pasiplaukiojimą išplaukia kasdien 09:00 ir 14:30. Bilieto kaina suaugusiam 35 EUR. Nusprendžiame rytoj išplaukti devintą.

Paskui pavaikštau prieplauka, pasidairau į krantus.

Jau vakarėja, jaučiasi dienos nuovargis, o ir nešilta prie jūros, todėl einame vakarieniauti. Mūsų viešbučio kavinėje vakarienės metas prasideda septintą. Ateiname truputį ankščiau. Šeimininkė priima ir pakviečia prisėsti kiemelyje bei pasimėgauti taure vyno.

Vakarienei užsisakau picą pavadinimu Galeria, draugė – žuvies. Žuvis skani, pica – šiaip sau, nors yra valgoma. Ir prisivalgau sočiai.

Kam labai smalsu, pridėsiu, kad taurė naminio vyno l’Alivu kavinėje kainuoja 3,50 EUR, pica Galeria 11,50 EUR. Firminis patiekalas su žuvies file, jau net nebeprisimenu, lyg 17 EUR.

Į šią kavinę vakarieniauti ateina kelyje sutikta britų pora. Jie taip pat yra nusprendę pailsėti Galeria kaime. Mūsų bendražygiai išeina ankščiau, mes dar liekame vakaroti. Bet neužsibūname, nes rytoj anksti keltis.

Prieš miegą pavargusias kojas atvėsinu Perskindol tepalu ir paneriu į minkštus patalus.


2016-09-19. Pirmadienis. Galeria.

Pusryčiai pusę aštuonių. Iš pat ryto dangus giedrut giedrutėlis ir labai vėsus.

Pusryčių stalas labai dosnus. Didelis puodas kavos, sulčių, prancūziškos duonos su kelių rūšių džemais, jogurtas, kruasanai ir bandelės su šokoladu. Viskas labai šviežia ir labai skanu.

Kaip gera, kad šiandien nereikia krautis kuprinės. Ir juolab jos nešti. Po pusryčių netoli kavinės ir viešbučio esančioje parduotuvėlėje nusiperkame prancūziškos duonos ir skubame į laivelį, nuplukdysiantį mus į Scandola gamtos rezervatą. Tačiau nepaisant giedros dienos jūra yra audringa, todėl liekame neišplaukę. Prieplaukoje sutiktas darbuotojas informuoja, kad jūra bus nerami bent dvi dienas ir plaukimai nebus vykdomi.

Bet per daug nenusimename ir visą dieną praleidžiame pakrantėje.

Nusprendžiame nueiti iki vakar užmatytos kitame paplūdimio gale esančios akmeninės koplytėlės ant uolos. Judame pamažu, su ilgais pamaklinėjimais ir pasėdėjimais prie jūros.

Paplūdimys tamsus, nedidelių akmenų ir jūros prineštų žolių nusėtas. Jūra ūžianti.

Ėjimą paplūdimiu nutraukia į vandenį įbridusios aukštos uolos ir į krantą besibraunančios bangos. Sukame atgal. Kylame į aukščiau esančią gatvę. Vaizdai puikūs.

Nepamirštu žvilgtelėti ir į kalnų pusę bei jo papėdėje nutįsusį kaimą.

Einame šaligatviu. Akis patraukia kapinaitės ant jūros kranto. Korsikos šiaurėje atkreipė dėmesį ant antkapių visur pastatyti miniatiūriniai paminklai. Greičiausiai šeimyninis kapas ir taip paminėti atskiri žmonės.

Pakrantė neapsakomo gražumo. Įvairių spalvų uolos, į krantą besidaužančios didelės bangos, žydra jūra, aukšti kalnai. Ech, atostogos.

Priartinu mūsų tikslą – koplyčią.

Prieiname kaimo pabaigoje esantį didelį parkingą. Čia užsibūname. Žinoma, ne parkingas domina. O apylinkės, vaizdai ir jūra prikausto, genanti bangas ir metanti baltus purslus virš aukštų stačių spalvingų uolų. Lipame ant uolų, fotografuojame ūžiančias jūros bangas, ieškome įvairių rakursų ar tiesiog tyliai grožimės.

Akmeninis pastatas, kurį iš tolo vadinome koplyčia, pasirodė besanti buvusi tvirtovė. Apeiname aplink ją.

Čia sutinkame mūsų pažįstamus britus. Jie pasiryžę eiti į nedidelį žygį atokiu nuo prieplaukos vedančiu takeliu. Aš pagalvoju, kad vis tik gera atostogauti ir niekur nelipti. O be to jau ir karšta.

Pasidairę į tvirtovę, einame pakrante iki vietos, kur Fango upė įteka į jūrą.

Atrodo, jūra nenori priimti upės vandens ir visu smarkumu gena savo audringas bangas.

Šioje vietoje įsitaisome papietauti. Labai skaniai sutvarkome lietuviškus lašinukus su prancūziška duona. Paskui ilgai sėdime ir žiūrime į jūros bangas ir vandens mėlį.

Čia mūsų dienos išvyka Galeria įlankos pakrante ir baigiasi. Mat reiktų persikelti į kitą upės krantą. Pėsčiomis keliu lauktų mažiausiai septynių kilometrų kelias. Kitas variantas – yra galimybė išsinuomoti valteles. Tačiau jų nenoriu ir draugė manęs neprikalbina plaukti. Tad teks likti be kito kranto.

Gabaliuką paeiname palei ramią Fango upės deltą, apsuptą žalių augalų patalo bei smailų kalnų keterų.

Likęs nelankytas krantas.

Pakrante grįžtame  į miestelį.

Sukame į ankščiau užmatytą Chemin du Littoral – Pakrantės taką. Takas apleistas. Kai kur vos praeiname pro tankiai suaugusius žolynus ar aštriais spygliais įsikibti besitaikančias ilgas gervuogių šakas. Tačiau vaizdai akimirksniu pradangina visus nepatogumus.

Ir žvilgtelėję į prieplaukos pusę, sukame į gatvę, nes takas darosi nebepraeinamas.

Po kelių minučių leidžiamės į ryte lankytą paplūdimį. Braidome jūroje, einame vandens pakraščiu. Diena karšta, todėl vėsus jūros vanduo yra tikras džiaugsmas.

Nustembu paplūdimyje pamačiusi besikaitinančias karves.

Kaimo pakrantė jau ir apeita. Sukame į savo gatvę, užeiname atsigaivinti į kavinę. Perkame po smutį (jei kam įdomu kainos, jie po 6 EUR). Skanūs. Paskui užsimanome kavos. Espresso – 1,50 EUR.

 Po to užeiname į duonos parduotuvėlę, kurioje akis pavilioja pyragaičiai su braškėmis.

Grįžtame į viešbutį. Draugė atsigaivina baseine. Paskui bedrybsodamos kiemelyje ant gultų skanaujame pyragėlius.

Valandėlę pailsėję, vėl einame į Galeria kaimo gatveles. Tuo pačiu žvalgomės naujos vietos vakarienei.

Centras nedidelis. Į vieną gatvę telpa bažnyčia, paštas, savivaldybė, mokykla, kelionių agentūros, parduotuvės, kavinės ir gyvenamieji butai.

Paskui sukame dar neitomis gatvėmis. Kaime pilna tiek sutvarkytų ir naujoviškų, tiek apleistų pastatų.

Vėl išeiname prie jūros. Vėl sėdime. Popietė kiek ištempta ir betikslė. Vis tik gaila neįvykusio plaukimo į Scandolą.

Vakare miestelio gatvėmis būriu klaidžioja karvės. Kažkur įsibrovę į viešbučio teritoriją, kažkur užpjudę šunis ir tik skardžiabalsės šeimininkės išgintos lauk, karvės traukia prie jūros. Už valandžiukės jas užmatome beeinančias pro mūsų kavinę.

Vakarienei geresnės vietos, kaip mūsų kavinė, taip ir neradome. Tiesa, buvo tų vietų netgi nemažai. Tik kainos ten labai nepatiko. Nemelavo mūsų šeimininkė, kalbėdama apie kainas.

Tad ruošiamės vakarienei. Šiandien jau aš valgysiu žuvį. Ir netgi deserto neatsisakysiu, krembriule ir tiramisu.
Į tą pačią kavinę vakarieniauti ateina ir mūsų britai.
Vakare pakyla didelis vėjas. Nors ir nešilta, bet išeiname pakratyti pilvų. Apsukame jau ne kartą mintomis miestelio gatvėmis. Ir judame į viešbutį. Juk rytoj vėl į žygį, reikia išsimiegoti.

Tęsinį skaitykite čia.

Korsika: Tra mare e monti. I dalis.

Ši kelionė buvo tikrų tikriausia avantiūra. Niekad nesu buvusi ilgesniame žygyje keliaudama iš taško į tašką ir nešdama visą mantą, miegodama bendruose kambariuose ir žygiuodama su beveik nepažįstamu žmogumi. Tačiau tai buvo viena įspūdingiausių, gražiausių, įsimintiniausių ir sėkmingiausių kelionių mano gyvenime.

Kelionei jėgas suvienijome su bendraminte keliautoja, su kuria ne vienerius metus bendravome internetu keliautojų grupėje. Mudvi turime aistrą kalnams ir žygiams po juos. O išpopuliarėjus kelionėms Santjago keliais, abi išsikalbėjome, jog norėtume išbandyti tokį keliavimo būdą. Taip gimė bendras tikslas. Sunkiausia buvo išsirinkti kelionės maršrutą. Buvo pasirinktas ne vienas variantas, tačiau juos įgyvendinti trukdė tai masės žygeivių mūsų pasirinktu laiku, tai neramumai pasaulyje. Galiausiai buvo aptikta pasaulyje grožiu garsėjanti kalnų keteromis einanti GR20 trasa, esanti Korsikos saloje, kuri, deja, mums pasirodė per sunki. Tačiau idėjos keliauti gražiais kalnais atsisakyti nesinorėjo, tad pasirinkome kiek lengvesnę, 124 kilometrus turinčią trasą Korsikos šiaurėje, esančią tarp jūros ir kalnų: Tra mare e monti.

Prasidėjo skrydžių ir nakvynės vietų paieška, trasos analizė ir labai nekantrus laukimas.

Turiu pasakyti, kad esu įpratusi savo keliones organizuotis pati. Tačiau šįkart visas organizacinis darbas teko mano bendražygei, besimokančiai prancūzų kalbą ir laisvai kalbančiai angliškai. Į kalnų trobeles, vadinamas gite d’etape, užsakyti nakvynių teko rašyti prancūzų kalba. Keliaujant vietoje, šios kalbos mokėjimas irgi buvo didelis privalumas. Žinoma, įmanoma būtų buvę išsisukti ir be jos, bet draugės gebėjimas susikalbėti ne kartą pagelbėjo.

Kelionė iš namų truko lygiai dvi savaites. Aštuonios dienos praleistos žygyje einant iš trobelės į trobelę, nešantis su savimi pilnas kuprines. Nueiti, lipti, ropoti trasos Tra mare e monti 85 kilometrai. Poilsio dienomis džiaugtasi apylinkių vaizdais, jūra ir saule.

Man kelionė prasidėjo trečiadienį.

Mat išsirinkus kelionės maršrutą, teko ilgai dėliotis skrydžius. Norėjosi žygio starto vietą pasiekti patogiai ir nebrangiai. Keliaujant iš Lietuvos, šis siekis buvo neįmanomas. Tad po ilgų ieškojimų apsisprendžiu skirsti pas savo bendražygę į Amsterdamą, o kitą dieną abiems kartu vykti į Korsikos salos sostinę Ajaccio.

Trečiadienį po pietų lipu į nedidelį oro bendrovės Airbaltic lėktuvėlį, nuskraidinusį į Rygą, kur persėdu į didesnį šios bendrovės lėktuvą ir vakare jau svečiuojuosi pas kelionės draugę.

2016-09-15. Ketvirtadienis. Ajaccio – Ponte Leccia - Calvi.

Ketvirtadienio rytą abi pasiekiame Ajaccio, kuris pasitiko vėsesnis, nei paliktas Amsterdamas.

Pasidairome į mus atskraidinusį olandų oro linijų Transavia lėktuvą, taip pat į nedidelį bei tylų Ajaccio Napoleono Bonaparto oro uostą ir susirinkę bagažą, einame ieškoti autobuso stotelės į Ajaccio miesto centrą.

Prie pat oro uosto stojantis ir į centrą vežantis 8 numerio autobusas mums nepalankus nei savo grafikais, nei kaina (4,5 EUR bilietas kainuoja). Todėl gerų 15 minučių kulniuojame iki P+R Campo dell’Oro stotelės, kur stoja kas pusvalandį kursuojantis 12 numerio autobusas, už 1,10 EUR nuvežęs mus iki traukinių stoties, Gare CFC stotelės. Bilietus perkame iš vairuotojo. Ir turiu pastebėti, kad vairuotojai mėgsta išvažiuoti gerokai ankščiau. Autobusas modernus, švieslentės rodo būsimas stoteles ir maršrutą. Lauke ant stotelių šviečia ryškūs jų pavadinimai. Tačiau tam, kad autobusas reikiamoje vietoje sustotų, reikia paspausti raudoną Stop mygtuką.

Ajaccio miesto autobusų grafikus galima rasti čia: http://www.bus-tca.fr/choix_ligne.php?IDReseaux=10&IDRubrique=1&langue=FR .

Mūsų žygis prasidės netoli esančio Calvi miesto. Tad šiandien turime pasiekti Calvi. Iš pirmo žvilgsnio šis planas atrodė paprastas. Tačiau visuomeninis transportas Korsikos saloje, galima sakyti, neegzistuoja.
Calvi miestą iš Ajaccio ir tik su persėdimais galima pasiekti vos kelis kartus per dieną.

Salos autobusų ir traukinių grafikus galima rasti čia: http://www.corsicabus.org/index.html
Tačiau tai nėra oficialus transporto tinklapis, bet grafikus nurodo tiksliai.

Traukinių tvarkaraščius galima rasti čia: http://www.train-corse.com/les-horaires .

Kad ir kaip grafikus bedėliojome, vieninteliu variantu atrodė traukinys su persėdimu Ponte Leccia kaime, iš Ajaccio išvažiuojantis trečią valandą popiet, o Calvi pasiekiantis po keturių su puse valandų kelionės. Gal būtume ir nesukę galvos, jei ne 5 minučių persėdimas Ponte Leccia kaime. O kas, jeigu nespėsime? Dabar galiu tvirtai pasakyti, kad dėl to nerimauti neverta. Nes iki Ponte Leccia veda vieni vieninteliai bėgiai, tik ties kaimų stotelėmis išsišakojantys ir tokiu būdu leidžiantys prasilenkti traukiniams. Taigi, jei kažkuris traukinys vėluoja, kitas yra priverstas jo laukti.

Bet mes atradome dar vieną variantą, nors ir ne idealų, bet leidusį mums pasiekti kelionės tikslą valanda ankščiau. Taigi, iki Ponte Leccia važiuosime vienuoliktos valandos traukiniu, o už beveik keturių valandų šiame kaime persėsime į autobusą, važiuojantį iš Bastia į Calvi.

Bet iki kelionės dar turime kelias valandas pasižvalgymui po Ajaccio miestą.

Diena apsiniaukusi, pradeda lašnoti. Kuprinė sunki. Miesto grožio nematau, slampinėju ir tiek. Pasiekiame maisto turgelį Place du Marechal Foch aikštėje. Jame užsibūname. Skanaujame dieviškų cukruotų spurgų. Paskui prisiragaujame kumpių ir sūrų, pasidairome į kitus skanėstus, išdėliotus ant prekystalių.

Vienintelis dalykas, kas manęs šioje saloje nedžiugino, tai kainos. Korsikos sala priklauso Prancūzijai, gal todėl kainos mano kukliai lietuviškai kišenei buvo labai aukštos. (Ne)laimei, apie kainų dydį sužinojau, kai jau lėktuvo bilietai buvo nupirkti ir nebebuvo kur trauktis. Kitu atveju šios kelionės nebūtų buvę.
Dar pridursiu, kad nuo rugsėjo vidurio keliaujantiems Tra mare e monti trasa, o galbūt ir visoje saloje, jau taikomos žemesnės nakvynių kainos. Jei būtume išvykę bent savaite ankščiau, piniginę būtų tekę paploninti dar smarkiau.

Vaikštinėdamos po turgelį, dar nusiperkame kažką užkąsti kelyje ir pajudame į traukinių stotį.

Traukinio bilietus perkame kasoje stotyje. Iki Ponte Leccia kaimo jie kiekvienai atsieina po 15 eurų. Labai anksti atvažiuoja kažkoks nedidukas traukinys. Jokios informacijos nei ant jo, nei švieslentėse, nei traukinio viduje. Klausiame keleivių, ar traukinys į Bastia. Ir kai tik trečias paklaustasis tai patvirtina, tada jau nusiraminu. O ir pajudame laiku.

Traukinys švarus, tvarkingas, modernus. Kai pajudame, švieslentėje pradeda degti maršrutas, būsimų stotelių bei stotelių pagal pageidavimus pavadinimai. Ryškūs pavadinimai yra ir prie stočių. Kažkur viduryje kelionės būsimų stotelių pavadinimai švieslentėje pradeda atsilikti. O nebe daug likus iki Ponte Leccia kaimo ji visai išjungiama. Tad tenka vis mesti akį į GPS ir mano mėgstamą maps.me programą telefone.

Vienoje vietoje ilgokai pastovime, laukiame, kol atvyks priešinga kryptimi važiuojantis traukinys. Kelias labai vaizdingas. Ištisai akis lydi kalnų viršūnės, žemai esantys slėniai, sraunios upės ar nedideli kaimukai kalnuose.

Per dvi su puse valandas pasiekiame Ponte Leccia.

Korsikos traukiniai.

Šalia Ponte Leccia traukinių stoties esančio Turizmo informacijos centro darbuotoja, šiek tiek kalbanti amgliškai, paaiškina, kur rasti mums reikalingą autobuso stotelę. Einame apsidairyti. Jokių ženklų ar kitokios informacijos, kad čia būtų stotelė. Kažkiek neramina, bet ne bėda, juk galėsime įsėsti į tą vakarinį traukinį, į kurį bijojome nespėti.

Neradę autobuso stotelės, einame į barą. Ne tik atsigaiviname, bet ir sužinome, kad autobuso stotelė yra čia pat, priešais barą ir gražųjį tiltą per upę.

Paskui patraukiame prie upės, pasidairome į tiltą.

Kaimas visai nedidukas, jame nėra ką veikti. Kai nusibosta būti prie upės, einame pasivaikščioti į gatves.

Ponte Leccia kaimo bažnyčia.

Šiaip ne taip užmušę laiką, einame laukti autobuso. Stotelės vieta labai gera, nes kaip ant delno iš Bastia pusės atvažiuojantis transportas. Mūsų būsimam autobusui beliks pervažiuoti mano rodytą gražų tiltą ir atsisukti į Calvi pusę.
Vaizdas nuo stotelės belaukiant autobuso.

Vienas autobusas atvažiuoja, bet jo vairuotojas į mano mojavimus sustoti atsako irgi pamojavimu. Laukiam toliau. Laikas. Nėra. Dešimt minučių vėluoja. Beveik dvidešimt. Jau būtų laikas skubėti į traukinį. Bet autobusas vis tik pasirodo ir netgi, pamojus ranka, sustoja.

Į bagažinę dedame kuprines, sumokame po 10 eurų už bilietus ir laimingos riedame. Ir kaip jis nevėluos, jei autobuso bilietai Korsikoje išrašomi ranka.

Autobusas lekia keliu, vedančiu kiek raitytu slėniu. Paskui išsuka į nuostabų pajūrį. 160 kilometrų nuo Ajaccio iki Calvi važiavome visą dieną. Laimei, kelias buvo vaizdingas, todėl ne tiek gaila tuščiai praleistos dienos. Į Calvi atvykome kiek ankščiau, nei būtume važiavę traukiniu. Autobusų stoties Calvi mieste nėra. Yra tik iškabos su maršrutų pavadinimais. Ši simbolinė stotis yra prie traukinių stoties, į citadelės pusę.

Mus atvežęs autobusas Calvi mieste.

Susirinkę iš bagažinės kuprines, iškart pamatome savo viešbutį Grand hotel de Calvi, belieka tik pereiti gavę.

Už viešbutį esame sumokėję iš anksto. Tad labai greit gauname raktus nuo kambario. Kambariukas nedidelis, bet viešbučio vieta gera, tiesa, naktį buvo triukšminga. O vienai nakčiai pernakvoti tiek ten ir tereikia.

Pro kambario langą.

Trumpai pailsėję išeiname susipažinti su miestu. Vakarėja, tad skubame nutverti bent gabalėlį Calvi senamiesčio.

Salos šiaurinės vakarinėje dalyje esantis vaizdingas Calvi miestas yra laikomas vienu didžiausių salos turizmo centrų.

Pirmieji įrašai apie šį miestą randami apie tūkstantį metų prieš Kristų. Pasakojama, kad Calvi atlaikė daugybę priešų įsiveržimų, bet niekada nebuvo nugalėtas.

Mes tespėjome apžiūrėti citadelę – ant kalvos virš uosto įsitaisiusią tvirtovę. Tvirtovė šioje vietoje stovi nuo 15 amžiaus. Lipame į viršų. Tvirtovės viduje yra nedidelis senas miestas, po kurį vingiuoja daug tunelių ir siaurų gatvelių. Todėl būtų smagu praleisti popietę naršant senomis akmenimis grįstomis gatvelėmis. Tačiau laiko turime nedaug, tad tik kartą pereiname pagrindine tvirtovės gatve.

Akies krašteliu spėjau pamatyti Cathédrale St-Jean-Baptiste bažnyčią, kurios koplytstulpis pastatytas šlovinti Kristų Stebukladarį.

Tvirtovę labai greit apgaubia tamsa, tad apeiname aplink ją jau tamsoje, pasigrožime pakrantėmis ir apačioje esančiu šviesų nutviekstu miestu.

Paskui leidžiamės į gatvelę senamiestyje, esančią arčiau viešbučio. Fantastiškai gražiame kiemelyje esančioje kavinėje įsitaisome vakarienei. Pirmoji vakarienė Korsikos saloje buvo šilta, skani ir graži. Tačiau neužsivakarojame, nes rytoj laukia ankstyvas kėlimasis ir pirmoji Tra mare e monti žygio diena.


2016-09-16. Penktadienis. Calenzana – Bonifatu.

Nubundu ketvirtą nakties gatvėje bildančios šiukšliavežės pažadinta. Jaučiuosi išsimiegojusi, tad nenorėdama pažadinti bendražygės, lendu į internetą ir skaitau įvairius kelionių reportažus. Auštant abi keliamės, dedamės kuprines ir aštuntą valandą išsiregistravę iš viešbučio, traukiame link stoties ieškoti taksi, nuvešiančio mus į trasos starto vietą Calenzana kaime.

Deja, taksi nepasiseka rasti. Autobusas į mums reikiamą kaimą važiuoja tik po pietų.
Grįžtame į viešbutį, prašome, kad administratorė iškviestų taksi. Ji informuoja, kad taksi galės atvykti tik po valandos. Nelabai tinka, bet kito pasirinkimo neturime. Su administratore susitariame, kad grįšime devintą, o pačios išeiname į miestą ieškoti pusryčių.

Šiandien ne mano diena. Ne gana to, kad vėluojame į žygį, dar eidama į kavinę, sugaunu zuikį. Kiek apsibrozdinu alkūnę ir kelį bei išsipurvinu. Todėl pusryčiauju visai be nuotaikos.

Sutartu laiku grįžtame į viešbutį ir spėliojame, kiek vėluos taksi. O jis vėluoja pagal korsikietiškus standartus nei daug, nei mažai, tik dvidešimt minučių.
Atvažiuoja netgi ne taksi, o tiesiog šiaip vairuotojas. Laimei, jis kažkiek kalba angliškai. Stengiasi su mumis bendrauti ir yra malonus.

Pakeliui pradeda lyti, ant kalnų kabo juodi debesys. Prognozės vakarop rodo didelį lietų. Nuotaika prasta. Be to kankina kalnas kitų abejonių. Norisi namo...

Calenzana kaime vairuotojo paklausus apie orą, jis paskambina keliems pažįstamiems, apvežioja mus po žygeivių vietas. Visi lyg susitarę pranašauja audrą. Nors ir įtariame vairuotojo norą iš mūsų pasipelnyti, bet nusileidžiame rekomendacijoms tokiu vėlyvu metu nebepradėti žygio pirmąja Tra mare e monti žygio trasos dalimi, vedančia iš Calenzana į Bonifatu ir nusiminę pasinaudojame vairuotojo pasiūlymu važiuoti į pirmosios žygio dienos finišo tašką - Bonifatu kaimą.

Kelionė tęsiasi vaizdingu raitytu slėniu. Kažkiek užsupa. Taigi, labai anksti pasiekiame šios dienos finišą – viešbutį – žygeivių trobelę Auberge foret Bonifatu Bonifatu kaime. Už turbūt nepilnus 20 kilometrų nuo Calvi iki Bonifatu už taksi sumokame 70 eurų. Akys ant kaktos nelipa, nes žinojau apie nenormaliai dideles taksi kainas Korsikos saloje.

Kambariai dar neparuošti. Dedame kuprines į kampą, geriame kavos ir žiūrime į lietų. Mūsų vairuotojas, pabendravęs su trobelės personalu, ateina mums pranešti, kad ryto lietus greitai baigsis, tačiau apie antrą valandą turėtų prasidėti audra. Patikrinti jo pateiktos informacijos negalime, nes šioje vietoje nėra ne tik wifi, bet ir jokio telefono ryšio.

Atsisveikinę su mus atvežusiu žmogumi, netrukus ištraukiame apsidairyti po apylinkes. Nusprendžiame kiek paėjėti atbuline trasa, link Calenzana kaimo.

Iš pradžių trasa veda keliu, kuriuo ir atvažiavome.

Paskui užmatome rodykles į Calenzana ir oranžinį Tra mare e monti trasos ženklą. Šios spalvos ženklas lydės mus visą kelią.

Leidžiamės žemyn akmenuotu, stačiu ir slidžiu taku. Grožio kol kas nėra, nebent tik apsamanoję akmenys.

Paskui grožimės slėnio apačioje šniokščiančia Figarella upe. Pagaliau trasa išeina į lygų taką ir slidus lipimas žemyn baigiasi.

Tiltas per Figarella upę.

Už tilto pasitinka vaizdinga uola ir išsigiedrijęs dangus.

Einame keliu. Akys geria vaizdus, kojos džiaugiasi, kad nebereikia lipti.

Už kurio laiko nusprendžiame, kad jau gana žygiuoti. Sėdame ant akmenų, ilsimės, užkandžiaujame, skaičiuojame bėgiojančius driežus. Taip pat bendraujame su išoriniu pasauliu, nes šioje vietoje kažkiek veikia telefono ryšys. Netgi nuotrauką į feisbuką pavyksta nusiųsti. Paskui tausodamos telefono bateriją, jungiame lėktuvo režimą, kuriuo praktiškai didesnę pusę kelio ir gyvenome.

Nusprendžiame, kad jau laikas namo. Turbūt iš tiesų laikas, nes mūsų viešbučio pusėje esančios kalnų viršūnės skęsta tamsiuose debesyse.

Čia gera ir gražu, bet skubame, nes nenorime papulti į lietų. Grįžtame tuo pačiu keliu. Tad dabar jau kilsime į viršų. Nors takas jau išdžiūvęs, bet status, eiti aukštyn sunku. Poilsio minutėmis pasidairome į žemai šniokščiančią upę.

Vietomis prieiname didelius ir vis dar slidžius akmenis. Kūnas jau pavargęs, baimė nukristi dar labiau sukausto prakaitu žliaugiantį kūną. Pradedu galvoti, kad padariau didelę klaidą, išsiruošusį į šį žygį, kad jis ne mano jėgoms. Jei sunku eiti be kuprinės, tai kas bus su papildomu dešimties kilogramų svoriu. Apima nusivylimas ir panika.

Pačiu laiku grįžtame. Paskutinius metrus, likusius iki trobelės, jau bėgame, nes iš dangaus pradeda kristi stambūs lietaus lašai. Vos pasiekiame trobelę, dangus plyšta ir prasideda žodžiais nenusakomo smarkumo liūtis, nesibaigusi iki vakaro. Dabar jau galiu tik teigiamai įvertinti to likimo siųsto ir mus čia atvežusio žmogaus pastangas ir gerą valią.

Liūtis

Tarpe, kai liūtis virsdavo tik smarkiu lietumi, įsikuriame. Gauname namelį viešbučio teritorijos pakraštyje. Jį dalinamės su dar keturiais žygeiviais. Auberge foret Bonifatu žygeiviai gali gauti lovą tiek šešiaviečiuose, tiek aštuonviečiuose kambariuose. Mes papuolame į tris dviaukštes lovas turintį, tačiau erdvų kambarį. Erdvė suteikia kažkokį privatumo jausmą, net neatrodo, kad teks miegoti kambaryje su kitais žmonėmis. Bet yra ir minusų: kambaryje tik viena rozetė, bet ją jau naudoja arčiausiai jos miegojusi britų pora. Savo telefoną tenka krauti išorine baterija.

Sanitarinis mazgas yra atskirame namelyje, stovinčiame truputį aukščiau už mūsiškį. Viskas tvarkinga. Dušuose šiltas vanduo, tvarkingi tualetai, patogios kriauklės. Nėra jau taip blogai tie bendri kambariai.

Likusią dienos dalį leidžiame trobelės terasoje. Valgome, plepame ar tiesiog žiūrime į lietų ar iš jo grįžusius žmones. Mintyse ne kartą dėkoju susiklosčiusioms aplinkybėms, išgelbėjusioms nuo audros. Tačiau neapleidžia nerimas dėl rytdienos ir kitų dienų žygių. Ar įstengs nešti kuprinę, sunerimsta ir bendražygė. Šiandien trasoje beveik neapšilome, o rytoj, anot Cicerone kelionių gido ir http://corsica.forhikers.com/mare-monti-nord tinklapio, kuriais šioje kelionėje vadovavomės, laukia vienas iš ilgiausių ir sunkiausių trasos etapų. Svarstome, ar neverta kuprinių atiduoti bagažo pervežimo paslaugas teikiančiai firmai. Žinome, kad ši paslauga labai nepigi, bet nevilties apimtos esame pasiryžę viskam.

Vakarėjantis dangus dovanoja saulę. Po liūties pro debesis spindulius kištelėjusi vakaro saulė nudažo kalnus ir apylinkes. Prieš vakarienę einame pasimankštinti ir pavaikščioti keliais aplink viešbučio teritoriją.

Kažkur pradeda kilti rūkas. Vaizdas atrodo gana mistiškai: keistomis spalvomis saulės nudažyti kalnai ir iš kažkur kylantis siauras ruoželis rūko, lengvai keliaujantis aukštyn per medžių viršūnes.

Vakarienė septintą valandą. Valgome daržovių sriubos. Po to kertame lazaniją. Desertui gauname po didelį gabalą pyrago, kurio neįveikėme. Maistas buvo skanus ir sotus.

Prieš vakarienę turėjome pasakyti, kokio gėrimo norėsime pusryčiams: kavos, kavos su pienu ar arbatos. Nakčiai personalas išvažiuoja į savo namus prie jūros, todėl turbūt nori pasiruošti rytui.
Beje, gėrimų pasirinkimas buvo visur. Arbata mano pusryčių stalui nėra aktuali, bet juodos kavos ar kavos su pienu galėjome rinktis visose pusryčių vietose.

Po vakarienės susimokame už nakvynę ir maistą. Nakvynė, pusryčiai ir vakarienė čia kiekvienai atsiėjo po 43 eurus. Šį būstą buvome rezervavę iš anksto, todėl bendražygei teko pervesti avansą. Trobelėje galima nusipirkti tiek maisto, tiek buities prekių kitos dienos žygiams. Žinoma, kainos kosmiškos. Pvz., 0,5 litro buteliukas vandens kainuoja 3 eurus. Bet po kelių dienų šios kainos jau nebestebins.

Vakaras giedras ir šiltas. Ilgai sėdime kieme ir žiūrime į žvaigždes. Kai pabosta, patraukiame miegoti.


2016-09-17. Šeštadienis. Bonifatu – Tuarelli.

Nors nubudau anksti, bet išsimiegojau puikiai. Kambaryje labai drėgna. Mat šildymas vasaros metu neveikia, o žygeivių daiktai po vakarykštės liūties sudrėkę. Pradėjus švisti, ruošiamės žygiui. Rytas už vakarą pasirodė gudresnis: apsisprendžiame nesinaudoti transfero paslaugomis ir neštis kuprines su savimi.

Po prancūziškų pusryčių iš kieme esančio vandens kranelio prisipildome taras ir ištraukiame į kelią. Iš ryto lyta, todėl neramu, kad trasoje gali būti slidu bei vakarykštė liūtis bus paplovusi takus.

Kuprinė sunkiai guli ant pečių. Nuotaika nei šiokia, nei tokia.

Sukame į D251 kelią, kuriuo vakar atvažiavome. Einame iki Tra Mare e Monti nuorodos, nukreipiančios į Tuarelli. Aiški trasa mišku kyla aukštyn. Iki Tuarelli, anot gidų, laukia šešių valandų kelias. Takas nėra nei labai status, nei slidus ir yra labai gerai suženklintas. Trasoje nemažai žmonių. Retkarčiais stabtelime trumpam poilsiui. Miškas paslaptingas, pasidabinęs dideliais samanotais akmenimis.

Kažkur pamatome Princo Pierre (Bonaparto brolio sūnaus Liucijaus) trobelės liekanas, bet nestojame, einame tolyn. Keliose vietose tenka dideliais akmenimis perlipti upės vandenis. Kai kur nustebina mažyčiai žydinčių ciklamenų žiedai. Trasa nors ir ne ypatinga, bet kol kas įdomi. Prie kuprinės svorio jau įpratau, ji nei sveria, nei trukdo.

Takas, pamažu kopdamas į slėnio viršų, daro lanką. Aplink esantys kalnai yra paskendę rūke. Vaizdai tik mišką apima, o takas vis labiau statėja, darosi sunku ir nebeįdomu lipti. Serpantinu kylantis takas toliau veda paparčių nuklotu pušynu ir verčia rimtai paplušėti, nes šiandien iš viso turime pakilti 700 metrų, kol pasieksime Bocca di l‘Erbeghiolo perėją. Kai atrodo, kad iki perėjos turi būti nebe daug, pamatome didelius akmenynus. kurie tam kartui išsklaido monotoniją. Dar šiek tiek pastangų ir pasiekiame minėtą Bocca di l‘Erbeghiolo - aukščiausią tašką visoje trasoje, esantį 1200 metrų aukštyje.

Anot Cicerone gido, jį pasiekti turėjome per dvi valandas. Mes užtrukome geros pustrečios. Pirmą žygio dieną tai yra labai geras rezultatas.

Trumpai pasimėgaujame rūke paskendusiu vaizdu ir čia pat taisomės pietauti. Traukiame iš kuprinės lietuviškus lašinius ir prancūzišką bagetę. Tačiau pirmąjį poilsį prie vaizdingos Bocca labai greit nutraukia lietus ir vėjas. Rengiuosi visus turimus šiltus drabužius ir apsiaustą nuo lietaus. Einame tolyn. Kalnų takai paskendę migloje, tačiau nusidažę intensyviomis spalvomis.

Gražus paparčių laukas einant miško takeliu.

Lietus greit baigiasi. Trasa pradeda lengvai leistis žemyn. Tikras malonumas eiti tokiais takais.

Gaudome akimirkas, kuomet prasisklaido rūkas ir debesys, o tolumoje pasirodo aukštos kalnų viršūnės ir žemai likę slėniai.

Po to takas vėl traukia per grubius akmenis. Labai greitai pasiekiame dar vieną perėją - Bocca di Bonassa.

Laukia neilgas, bet status nusileidimas akmeniniu šlaitu. Kiek neramu, kad nepradėtų smarkiai lyti. Tačiau kol kas grūmoja tik virš kalnų kylantis rūkas.

Paskui žemyn veda lygus ir lengvas takas.

Kažkur vaizdingoje vietoje ant uolų stabtelime ir pratęsiame lietaus nutrauktus pietus.

Pasistiprinę ilgokai leidžiamės iki upės. Ją pereiti tenka įsikibus į virvę. Nuo upės tai nežymiai aukštyn, tai žemyn veda miško takas.

Takas nebedžiugina. Šioje vietoje jis yra visiškas šabakštynas. Kažkur užmatau neįprastos spalvos pušies kamieną.

Paskui takas šiek tiek kilsteli, parodydamas kalnų viršūnes. Atsiranda naujas kvėpavimas, nes akiratyje vis šis tas naujo. O ir dangus išsigiedrijęs. Traukiame iš kuprinių nuo vakar šlapius rankšluosčius ir kojines, segame juos ant kuprinės viršaus su iš namų pasiimtais segtukais ir kaip tikros Kelio žygeivės trepsim tolyn. Atviresnėje vietoje sėdame ant akmens ir bendraujame su pasauliu, nes pagaliau turime telefono ryšį.

Ilgai einame, kol pasiekiame Bocca di Lucca. Prie jos trūksta trasos ženklų, tenka šauktis į pagalbą GPS. Nuo Bocca di Lucca grubus akmenuotas takas žemėja.

Iš viso per dieną žygiavę geras aštuonias valandas pasiekiame Tuarelli kaimą.

Kaime tėra tik kelios trobos. Labai greit prieiname l'Alzelli žygeivių trobelę. Akmeninės trobelės aplinka man labai patinka. Vos atvykę atsigaiviname alumi. Paskui neriame į dušą. Bet apylinkėmis pasimėgauti nespėjame, nes pradeda lyti.

Šiandien laukia pirmoji bendra vakarienė su kitais trasos žygeiviais. Didžioji žygeivių dalis - garbingo amžiaus ir daug kelionių patirties turintys žmonės. Esame jauniklės šio vakaro draugijoje.

Nors aplinka puiki, bet maistas buvo prasčiausias iš viso šioje saloje valgyto. Gavome šaltos sriubos, guliašo su paprastai išvirtais makaronais. Bent jau desertas – panakota – pasitaikė skanus.

Gitės šeimininkas kalba tik prancūziškai, tačiau padavėja aptarnaudama kalba iškart dviemis kalbomis: prancūzų ir anglų. Praneša, kad rytoj pusryčiai aštuntą. Tačiau kažkieno pageidavimu jie buvo pusvalandžiu paankstinti.

Kambarys šioje išvaizdžioje trobelėje irgi prastas: pailgas ir siauras, turintis keturias senovines medines dviaukštes lovas. Vėdinimo sistemos nėra, tad viduje gana tvanku. Nėra vietos pasidėti daiktams. Kambaryje tebuvo viena rozetė, kurią šįkart spėjau užsiimti. Patalynė praktiškai tik pagalvė ir dekis. Neaišku, kiek žmonių miegojo šiuose pataluose, bet tuo metu šis klausimas nelabai domino.
Sanitarinės patalpos atskirame pastate, esančiame už metro nuo pagrindinio pastato. Duše vanduo karštas. Praustuvai su šiltu vandeniu lauke. 

Po vakarienės susimokėję už nakvynę ir maistą, iškart einame miegoti, nes daugiau trobelėje nėra ką veikti.

Dėl įdomumo tik pridursiu, kad nakvynė su pusryčiais ir vakariene šioje gitėje kiekvienai atsiėjo po 45 eurus. Draugei vėlgi teko pervesti avansą.

Pasakojimo tęsinį skaitykite čia.