2013 m. spalio 5 d., šeštadienis

Roma.

Ši kelionė buvo į Romą ir kraštelį Kampanijos regiono.

Praeitais metais pabuvojusi šiaurinėje Italijoje prie Como ežero, turėjau dar vieną itališką svajonę - pamatyti Kaprio salą. Žinoma, į Kampanijos regioną iš Lietuvos tiesiogiai nieks neskraido, todėl buvo nutarta skristi į Romą, o joje apsižvalgius, judėti link savo svajonės.
Kad neatsirastų naujų pagundų ir nereikėtų keisti planų bei išduoti svajonių, lėktuvo bilietus pirkau labai anksti, beveik prieš metus iki kelionės.  Viešbučius, bent jau preliminarius, užsakiau vos tik el. pašte atsirado lėktuvo bilietai.
Keliauju su nuolatine savo kelionių drauge.

Kelionė buvo labai laukiama ir preciziškai planuota. Kai kurią informaciją iškapstyti truko ištisus mėnesius. Didžioji dalis viešbučių perrezervuota po keletą kartų. Beje, italai kol kas vieninteliai, dažnai tikrinę kredito kortelės galiojimą (rezervavę pinigus, bet jų nenuskaitę).


2013-10-05. Šeštadienis. Atvykstame į Romą.

Kai atrodė, kad viskas sustyguota, suruošta, sudėliota, kelionės išvakarėse parėjusi iš darbo randu Beauty hostel el. laišką, kad mes esame perkeliamos į kitą viešbutį.
Paskutiniu metu forume buvo kalbėta, kad italai mėgsta „mėtyti“ klientus. Bet argi tai gali nutikti mums? Pasirodo, gali. Belieka tik pasidžiaugti, kad laiškas atėjo iš vakaro, o ne nuvykus į pirminį viešbutį, kaip kad atsiliepimuose rašė kiti žmonės.

Paskaitau naujojo viešbučio Hostel Beautiful 2, esančio Via Milazzo 14, įvertinimus ir kraujospūdis pakyla iki nežinau kiek. Nėra virtuvės, nešvaru, smirda, apleista, blusos. Mes ėmėme patį pigiausią kambarį kuo arčiau Termini stoties. Tad komforto nesitikėjau. Bet pastarojo aprašymai pribloškė.  Su drauge pasvarstėme ir nutarėme, kad galbūt ne toks velnias baisus, važiuojam, apsižiūrėsime, o tada matysime, kaip geriau pasielgti. Juk viešbutis prieš kelelis metus yra buvęs Hostelbookers populiariausių viešbučių dešimtuke, negi galėjo taip žemai kristi?
Nors draugė dėl viešbučio mane apramino, bet nusivylimas ir apmaudas jau buvo užgniaužęs kelioninį džiugesį. Prie to dar prisifantazavau, kad mūsų, sukąstų blusų ir žaizdotų, nenorės priimti Sorrento viešbutis...

Šeštadienio rytas gudresnis už vakarą – nebėr vakarykštės slogios nuotaikos. Saulė šviečia. Patraukiame į kelią. 
Lėktuvas – antrą valandą. Nusigauname šįkart į sostinę ir oro uostą gana greitai. Bet kas iš to – skrydis atidedamas valandai. Dar viena nė neprasidėjusios kelionės nesėkmė. Aišku, ji minimali. Bet vienas paskui kitą einantys neplanuoti ir nemalonūs dalykai verčia galvoti, kad laukia tikrai nesėkminga kelionė.
Šioje vietoje pridursiu, kad Ryanair lėktuvo bilietai Vilnius - Roma Ciampino – Vilnius vienam žmogui kainavo 340 Lt. Plius 114 Lt vienas bendras 15 kg bagažas. Likus keliems mėnesiams iki skrydžio pora kartų mačiau, kad už bilietus galėjome sutaupyti apie 100 Lt žmogui. Bet jau nupirkta tai ir nupirkta.

Galiausiai išskrendame. Nuskrendame panašiu laiku, kaip ir turėjome pagal pradinį grafiką, tarsi nevėluodami. Lėktuvui leidžiantis pasigėrime puikia Romos panorama. Ciampino oro uostas pasirodo tylus ir tuščias. Bagažas sugautas. Belieka nuspręsti, kokiu būdu vyksime į Romą. Iš anksto nesame nieko rezervavę ar užsakinėję.

Neskaitant taksi ir specialių shuttle nuo durų iki durų, iš Ciampino oro uosto į Romos Termini stotį galima nusigauti trim būdais:
* autobusais, vežančiais tiesiogiai į Termini stotį;
* Atral autobusu važiuojant iki Metro Anagnina stotelės (labai gera info apie įvairius nusigavimų į Romą būdus yra http://europeforvisitors.com/rome/transportation/ciampino-airport-metro-and-shuttle-bus.htm, o toliau važiuoti metro ten, kur reikia;
*Atral autobusu važiuoti iki Ciampino FS traukinių stoties (10 minučių), o nuo jos traukiniu dundėti iki Romos Termini (1 ar 2 stotėlės, priklausomai nuo maršruto, 15-19 minučių). Atral autobusų tvarkaraščius galima rasti http://www.atral-lazio.com Bilietus galima pirkti iš vairuotojo.
Gal yra ir daugiau būdų, nes šalia oro uosto yra ir daugiau autobusų stotelių. O ir prie Termini mačiau ne vien Terravision stovintį, bet man užteko šitų.

Mes paskutinei nakčiai turime užsisakę nakvynę Ciampino miestelyje. Todėl norime apsidairyti, ar labai sunku bus orientuotis vykstant atgal į oro uostą. Mąstome apie važiavimą autobusu iki Ciampino traukinių stoties, o nuo jos iki Romos – traukiniu.

Išėję iš oro uosto pastato, sukame prie autobusų stotelės Nr 2. Prie jos stovi trys autobusai: vienas – tiesioginis Atral reisas į Romą, kitas – iki Metro Anagnina, trečias – iki Ciampino traukinių stoties. Stotelėje sutinkame porą, su kuria vis kažkur susibėgame. Tarsi geri pažįstami, aptariame, kur kas važiuoja. Jie – į metro Anagnina. Sakau draugei, gal ir mes kartu važiuojam, bus drąsiau. Metro jau tikrai susigaudysime. Nors taip pat kyla noras sėsti be rūpesčių į tiesiogiai vežantį Atral autobusą, bet norisi parako. Juolab, kai mums šiandien labai „sekasi“.

Mūsų pakeleiviai sako, kad iki Anagnina autobuso dar nemažai minučių. O autobusas, vežantis į Ciampino FS jau kuria variklius. Sakau, važiuojam iki Ciampino. Taigi, atsisveikiname su pakeleiviais, autobuso vairuotojui kiekviena sumokame po 1,20 eur ir netrukus pajudame. Autobuse keletas keleivių. Be mūsų dar būrys lietuvaičių. Autobusas lekia greitai.

Staiga draugė persimaino ir sako, kad pažiūrėčiau, koks mūsų registruotas lagaminas... Pamatau ir susinervuoju iki negaliu: lagamino nugarėlė visa atplėšta ir vos laikosi keliose vietose. Kažin, ar ko nepametėme? Gera dienelė, ar ne? Niekaip nebūčiau važiavusi su persėdimais, jei būčiau iškart pastebėjusi sugadintą lagaminą. Galvojam, ką daryti, kad lagaminas galutinai nusibaigtų. Prisimenu, kad turiu ilgą celofaninį lietpaltį. Kraštutiniu atveju įvyniotumėm.

Kaip sakiau, kelionė autobusu iki Ciampino traukinių stoties trunka kažkur 10 minučių. Autobusų stotelė aiški, turi gaubtą nuo lietaus, prie jos didelis plakatas su išvykimo laikais. Susitikrinu, jie atitinka mano turimus rastus internete. Autobuso stotelė yra toje traukinių stoties pusėje, kuri arčiau 1 traukinių platformos.

Belieka nusipirkti bilietus į traukinį. Žinau, kad kainuos 1,50 eur vienam žmogui.
Autobuse sutikti lietuvaičiai vargsta prie bilietų pardavimo automatų. Jie perspėja, kad nekištume popierinių banknotų, nes jų popierinį pinigą aparatas jau „suvalgė“. Šiaip ne taip sukrapštau 3 eurus monetomis. Bandau pirkti bilietą. Automato ekrano liečiamas paviršius gerokai atmaigytas - nereaguoja. Pakeleiviai pataria kaip spausti –ačiū jiems – sureaguoja. Metu monetas. Sumetu 2 eur monetą ir 1 eur – centais. Aparatas rodo, kad trūksta 1 eur ir nors tu ką. Atrandame dar vieną eurą – nupirkta.  Mūsų pakeleiviai perka kortele.

Pirmąjį traukinį praleidžiame –prieš pat nosį išvažiuoja. Kada kitas bus – nežinia. Iš namie išstudijuotų grafikų žinau, kad traukinys važiuoja dažnai, kas 10-15 minučių. Informacija apie traukinių kelią ekrane atsiranda likus minutei-dviem iki traukinio atvykimo. Ekranai yra tiek viršuje, tiek perėjoje prie kiekvieno kelio apačioje.

Galiausiai dundame. Mandagus kontrolierius sutikrina bilietus. Labai greit išlipame Romos Termini stotyje. Žinau, kad einant į savo naują viešbutį Via Milazzo gatvėje, turime praeiti visas platformas iki pirmos ir eiti prie išėjimo iš stoties. Išėję, sukame į gatvę. Už minutės atsirandame prie mums reikalingo viešbučio. 

Labai neramu, ar būsime priimtos. Turiu tik booking.com atsiųstą Beauty hostel rezervaciją. Namuose atsispausdinti laiško apie viešbučio pakeitimą neturėjau galimybės.
Beautiful hostel 2 receptionistui – indui – rodau rezervaciją. Jis žiūri neaiškiai. Kažkam paskambina. Balso tonas nelabai patinka. Bet galiausiai ištaria "ok".  
Sumokame 144 eur už 3 naktis dviems. Plius po 2 eur už naktį žmogui – „už pagalvę“ – city tax.
Gauname Romos žemėlapį.
Receptionistas parodo liftą. Antikvarinis toks ir mums baisu į tokį lipti.
Bet įlipame. Pastovime, jis nekyla (kažko nepadarėme). Išlipame ir einame į viršų pėsčiomis.

Kambarys pribloškia. O jau apleistas ir baisus. O jau kvapas. Rankšluosčių nėra. Gerai bent jau kad kambarys yra švarus, kiek gali būti švarus tokios būklės būstas. Ir patalai balti ir švarūs. Ir bendrai naudojamas vonios kambarys stebėtinai švarus. Žinoma, baldeliai apnešioti, o dušo galvutė aprūdijusi. Bet plytelės, klozetas, dušo kabina baltuoja ir kvepia. Beje, vonia naudojomės 3 kambariai. Tai eilės beveik ir nebuvo. Kitame koridoriaus gale vonios kambarys teko gal 12 numerių.

Atidarome langus pravėdinti kambariui ir žvilgtelti pro balkoną į kiemą.Ir nežinia, kas daugiau dvokia: mūsų pridusęs kambarys ar kiemas. Į jį sueina kondicionieriai, sandėliai, konteineriai šalia esančių parduotuvių ir kavinių. Dvokia pridegusiu maistu, perkaitintu aliejumi, užtvinusia kanalizacija ir šiaip visokia „atrabotke“.

Spėliojame, ar naktį kąs blusos, bet kol dar nekanda, lekiame į vakarinę Romą. 

Neturiu orientacijos mieste naktį. Žinau, kad populiaru sutemus aplankyti Trevi fontaną. Bet kelias žemėlapyje iki jo atrodo painus. Nusprendžiu, kad pradžiai mums užteks Koliziejaus.

Pakeliui užeiname prie Santa Maria Maggiore bažnyčios.



Leidžiamės judria gatve. Kol kas Roma man visai nepatinka. Sužavi nebent laiptai.
Borgia laiptai – galingojo Borgia šeimos popiežiaus Aleksandro VI mylimosios Vannozzos Catanei namų dalis.



Kiek pasiblaškome nežinodamos kur reikia eiti. Galiausiai sukame pro šv. Petro Grandinėse bažnyčią. Kažkaip atitaikau kelią pagal žemėlapį. Miestas tamsus. Išeiname prie Koliziejaus. Vaizdas dar labiau nuvilia. Įsivaizdavau, kad tokios reikšmės objektas turi iš tolo matytis, o jis vos žiba. (Nors esu skaičiusi apie tai forumuose) O aplink tamsu nors į akį durk.



Nesinori patamsyje klaidžioti nežinomomis gatvėmis, sukame iš kur atėję.
Pataikome prie Termini stoties.



Ir einame namo. Miegas neima. Už lango girdisi kavinėse barškinami rakandai.  Voliojamės nuo šono ant šono ir laukiame, kada ims kąsti blusos.

2013-10-06. Sekmadienis. Roma yra graži.

Ryte lyg susitarę nubundame prieš penkias. Kad ir trumpai miegojau, bet jaučiuosi pailsėjusi ir žvali. Pirmi žodžiai viena kitai – ar sukando? NE!!!!! Abi esame sveikos ir nesužalotos. Galime džiaugtis nauja diena. 

Šokame iš lovų rytiniam ritualui. Už mūsų kambario esančioje bendroje zonoje išsiverdame košės ir kavos (turėjome iš namų įsidėję spiralę vandeniui šildyti ir puodelius). Pasižiūrime, kaip baisiojo kiemelio balkone ramiai sėdi moteris ir skaito knygą. Ir išeiname į Romos pažinimą dienos šviesoje. 

Žvilgsnis į Termini stotį nuo mūsų viešbučio durų.



Besiruošdama kelionei į Romą, vadovavausi dviem gidais:  knyga Capuani Monika „Roma nuo pradžios iki 2000 metų“. Ir Giedrės Jankevičiūtės knyga „Pasivaikščiojimai po Romą su Giovanna“. Pastaroji turi daugiau subjektyvumo, bet man labai patiko. 

Žinau, kad Roma daugumai Jūsų yra matyta ir savo kelionės dienoraštyje tikrai nieko naujo neparodysiu. Bet taip pat žinau, kad yra žmonių, kurie nori pamatyti mano Romą. Todėl savo trepsėjimus po Italijos sostinę dėsiu išsamius ir pilnus. 
Pasakodama apie objektus ir lankytinas vietas, dažniausiai naudosiu informaciją, rastą mano aukščiau minėtose knygose.

Taigi, išėję iš viešbučio, sukame pro Romos Termini stotį.
Termini geležinkelio stotis– dar iki II pasaulinio karo pagal futuristo Angelo Mazzoni projektą pastatyti korpusai bei dviem dešimtmečiais vėliau suprojektuota milžiniška stoties salė – 1950 m. rengiantis priimti jubiliejinių šventųjų metų proga atvykusius piligrimus. Rekonstruota 2000 m., ta pačia proga.



Nenorime eiti tuo pačiu keliu, kuriuo ėjome vakar. Nuo prie Termini esančios stoties aikštės einame pro autobusų stotį/stoteles. Randame nuorodą į Respublikos aikštę, bet mums reikalingas Koliziejus. Šios dienos planuose – Koliziejus, Palatino kalva ir Romos forumas. Šiek tiek klaidžiojame. Rytinis miesto vaizdas nepakeičia vakar vakare susidaryto neįdomaus miesto įvaizdžio. Roma neteikia visai jokio džiaugsmo.
Su drauge einame ir nesuprantame, kuo šis miestas pakeri žmones, juk jame absoliučiai nieko ypatingo. Padarau išvadą, kad miestai – ne man. Kad daugiau niekada į juos nevažiuosiu. Ir galvoju, kaip čia reiks ištverti dvi dienas. 

Netikėtai atsirandame prie teatro.



Susiorientuoju ir suprantu, kad vis tik pataikėme į mums reikiamą kelią. 
Sukame Via Torino. Ant Eskvilino kalvos pamatau vakar vakare grįžtant patamsyje pastebėtą didžiulę bažnyčią. Pasigėrime ja iš tolo, nes neatidžiai žvilgteliu į žemėlapį ir „nedaeina“, kas vis tik yra šioji bažnyčia...



Prieiname bažnyčią šv. Petras Grandinėse – (arba Surakintas šv. Petras, jei kam nepatinka pažodinis vertimas). Įėjimas nemokamas.

S. Pietro in Vincoli – ji taip pavadinta, nes didžiausiame altoriuje saugoma relikvija – grandinės, kuriomis buvo sukaustytas Jaruzalės kalėjime kalintas apaštalas.



Bažnyčios garsenybė – visiems gerai žinomo Mikelandželo pastatytas popiežiaus Julijaus II Antkapis. Paminklo centre - Mozės statula.



Daugiau bažnyčios interjero.



S. Pietro in Vincoli iš išorės - vakar patamsyje buvęs tiesiog gražus pastatas.




Dar pora posūkių – ir prieš akis Koliziejus, dabar jau dienos šviesoje.



Traukiame prie šio istorinio paminklo. Aikštelėje netoli jo raudonais senovės romėnų karių drabužiais apsirengę vyrai kviečia fotosesijai. Tolėliau akis domina romėnų pastatų liekanos.



Prie Koliziejaus ateiname palyginus anksti. Tikimės būti vos ne pirmosios lankytojos, bet jau eilutė šiokia tokia nusidriekusi  prie bilietų kasos. Vėliau įsitikinome, kad toji rytinė eilė tebuvo niekis, bet kol kas ji atrodo ilga ir laukti nesinori. Kaip tik prisimenu keliautojų patarimus pirmiausiai eiti prie Palatino kalvos, neva ten eilės būna mažesnės. Tai ir patraukiame link kito įėjimo.  Vis dairomės į Koliziejų. Šiandien jis jau patinka.



Sukame link Konstantino arkos. Ir už nugarų palikę tiek Koliziejų, tiek arką, einame į daugumos širdis pavergusią gatvę su pušimis.



Prie Palatino kalvos bilietų kasos prieš mus vos du žmonės. Perkame bilietą į visą ansamblį, paliekame 12 eur. O už poros minučių jau vaikštome muziejaus viduje.

Ar skaityta informacija kažkur giliai išliko, ar 6 jausmas pakuždėjo, kad apžiūrą reikia pradėti nuo Palatino kalvos. Be to link Forumo nemaža jaunų turistų grupė nuėjo – mums norėjosi kuo mažiau minios.



Palatino kalva vadinama Romos lopšiu. Čia buvo įsikūręs keturių kalvų sąjungos miestas, čia gyveno karaliai. Ant Palatino kalvos gyveno visi Romos imperatoriai.



Vaikštome neskubėdamos, čia jabai gera. Tylu, kvepia gražuolės pušys, gaivu ir maloniai šilta.





Augustino namų vidinis kiemas.



Vaikštome ilgai. Galiausiai prieiname apžvalgos aikštelę, nuo kurios atsiveria panorama.



Vaizdas nuo apžvalgos aikštelės priverčia atvėpti žandikaulį. Dabar imu suprasti, kad toje Romoje vis tik kažkas gražaus. 
Sėdame ant suoliukų. Norisi užkrimsti. Visur perspėjimai nepiknikauti. Bet jei suvalgysime javinuką, gal nebus piknikas?  Be to ir kiti lankytojai užkandžiauja.

Pasistiprinę sukame tolyn. Nesinori akių atitraukti nuo senojo miesto.



Užklystame į Boni sodus. Pasitinka rožynas, bet jau nužydėjęs ir neitin prižiūrimas.



Užsukame jau net nebepamenu į kokius požemius.



Ir traukiame link Romos forumų.



Tarp Palatino kalvos, Koliziejaus ir Kapitolijaus kalvos išsidėstęs Romos forumas. Pirmas žvilgsnis į šį architektūrinį ansamblį pakeri. 




Pirmiausiai užsukame į arčiau Palatino kalnos esančią forumo gatvelę. Stovime ir grožimės. Kai kur pasiklausome rusų gidės pasakojimo. Užsukame prie kažkokios bažnytėlės. Čia gidas, atlydėjęs saujelę turistų, operiniu balsu traukia populiarų kūrinį. Bažnyčios erdvėje balsas skamba nepaprastai gražiai. Pasiklausome, liekame sužavėtos. 
Sukame link kitos forumo pusės.





Prieš akis - Kastoro ir Polukso šventykla.








Žmonių daugėja. Pirmyn - atgal zuja masės grupių, neįmanoma praeiti. Sukame į ramesne atrodančią gatvelę už Saturno šventyklos ir prisėdame poilsio.



Žiūrime į Septimijaus Severo arkos ir anapus tvoros esančios bažnyčios kompoziciją. Be proto gražu ir gera. Suvalgome po javinuką. Daug geriame vandens. Saulė kepina, karšta. Pakraščiais - juoduoja debesys. Bus lietaus.




Einame atgal link Koliziejaus. Nors prie Septimijaus arkos yra išėjimas iš muziejaus, pro kurį patenkama iškart į Kapitolijų, bet nusprendžiame, kad pirmiau aplankykime Koliziejų. Jei ten vis dar bus eilė žmonių, tuomet grįšime prie Kapitolijaus.
Žvilgsnis į ten, kur ką tik sėdėjome.



Pakeliui dar apsilankome tualete.



Netoli Koliziejaus esantys Meksonijaus bažnyčios griuvėsiai.



Prieiname prie Koliziejaus. Minia prie jo ohoho kokia. Dabar tai jau eile galima pavadinti.



Tik tada dar mums į galvas neatėjo, kad ta minia laukia tik prie bilietų kasos.  O jau turintys bilietus lankytojai eina atskirai prie įėjimo ir šis judėjimas vyksta labai sparčiai. Tik mes to nesupratome, todėl nusprendžiame, kad tokios eilės patekti į Koliziejų tikrai nelauksime ir sukame atgal į Kapitolijaus pusę.


Belieka tik praeiti besisukančius vartelius ir mes jau einame gatve.



Išėję į gatvę, sukame link Kapitolijaus.
Prie pat įėjimo į Kapitolijaus aikštę stovi paminklas Romos vilkei, išmaitinusiai miesto įkūrėjus Romulą ir Remą. Pasak legendų, vilkė kelias dienas žindė dvynius, kaip spėjama, iki šios vietos upės atplukdytus krepšyje. Po kelių dienų juos rado vietinis valstietis.



Kapitolijaus aikštė čia pat, žvelgiame į ją.



Bet į pačią aikštę dar neskubame, apsidairome, kas yra šalia.




Ir neriame į naują pažinimo tašką - Kapitolijaus kalvos ansamblį.
Kapitolijaus aikštę popiežiaus Pauliaus III pavedimu suprojektavo Mikelandželas. Mikelandželas pastatė naują pjedestalą imperatoriaus Marko Aurelijaus bronzinei statulai. Tai vienintelė iki mūsų laikų išlikusi senovės romėnų raitelio skulptūra.




Apsidairome aikštėje, nueiname į apžvalgos aikštelę, esančią už Kapitolijaus. Dar keli žvilgsniai į Romos forumą.





Pusdienį praleidusi tarp antikinių griuvėsių, smegeninė sunkiai persiorientuoja prie kitokios architektūros ir vaizdų. Pirmas žvilgsnis į Kapitolijaus aikštę sukėlė kažkokį vidinį bardaką. Grįžusi nuo apžvalgos aikštelės, imu jausti Kapitolijaus aikštėje esančią dvasią. Nors ir čia yra istorija, bet ji man kvepia jaunatve. 
Taigi, besimėgaudamos išnaršome visas aikštės  kertes.

Kapitolijus ir paminklas Markui Aurelijui.



Nuo aikštės laiptais aukštyn patraukiame link pastatų, už kurių matosi baltos tvirtovės skulptūros su sparnais. Įeiname į bažnyčią. Labai prabangi S. Maria d'Aracoeli bazilika.



Bažnyčioje sekame nuorodas, einame per kitas duris, sukame koridoriais, salėmis, laiptais. Atsiduriame prie Vitorio Emanuelio II paminklo.



Vitorio Emanuelio II paminklas – Monumento a Vittorio Emanuele II  dažniau vadinamas Altare della Patria – Tėvynės altoriumi. Po I pasaulinio karo čia įrengtas nežinamojo kareivio kapas su garbės sargyba. Aištėje vyksta valstybės iškilmės. Vittorio Emanuele II paminklas turėjo parodyti, kad naujoji Italija ir jos sostinė pranoko popiežiaus valstybę.

Apie paminklą Vitorio Emanueliui antrajam yra daugybė nuomonių. Daug kas jį pašaipiai vadina tortu, vestuviniu pyragu. Kai kas - neskoningai įterptu ir su aplinka nesiderinančiu architektūriniu elementu. Bet mano neišlavintam skoniui čia be proto patinka.  Sena taip gražiai atsimuša į pastarojo ansamblio baltumą.




Žvilgsnis į ansamblio priekyje esančią Venecijos aikštę ir Venecijos rūmus.



Štai ir amžinoji ugnis bei nežinomo kareivio kapas.



Leidžiamės laiptais žemyn ir vaizdai, kuriuos matau, norisi, kad niekada nesibaigtų.  



Nusileidžiame, išeiname į Venecijos aikštę. Žmonių čia minios.



Kai pasiekiame Venecijos aikštę, apima jausmas, kurio dar neteko šioje kelionėje patirti. Pagaliau pajuntu, kad čia yra mano vieta, čia galėčiau sėdėti visą dieną, dėl šitos vietos vertėjo važiuoti į Romą.
Suprantu, kad Roma vis tik yra be proto graži, su prie Venecijos aikštės esančių Šv. Kozmo ir Damijono bažnyčių kupolais iš senų mokyklinių istorijos vadovėlių ir visa eile griuvėsių. 
Šitas dabar akių matomas stebuklingas vaizdas turi pavadinimą – Via dei Fori Imperiali.
Deja, neužsibūname, nes pasipila lietus. Smarkiai nulyja gal kokią minutę, o po to kažkiek krapnoja.

Man labai patikę griuvėsiai  Via dei Fori Imperiali gatvėje.



Trajano turgavietė.






Praeiname gražąją gatvę. Žvilgnis atgal.



Rione Monti (nuo čia turbūt pavadinimas rajonas) – seniausias rajonas Romoje.



Einame link Koliziejaus. Eilė kiek mažesnė, bet tektų stovėti valandą ar net ilgiau. Vis dar nesuprantame, kad ji – tik prie bilietų kasų. Apeiname aplink Koliziejų. Diena jau seniai persiritus į antrą pusę. Nuovargis, griuvėsių perteklius, alkis ir apmaudas, kad turime gaišti laiką ir nežinome, ar pavyks patekti į vidų, manyje užveda pyktį. Man jau tas pats, kad ir neįeisiu į Koliziejų. Blogos nuotaikos užvaldyta susipykstu su drauge, bet užtat išsiaiškiname, ko toliau abi norime iš šios dienos. Taigi, einame prie Koliziejaus pasiryžę atstovėti ilgąją eilę, pagaliau suprantame, kad prie įėjimo į Koliejaus vidų turintiems bilietą eilės nėra.  Ir vos kelias minutes tesugaišę prie įėjimo vartelių jau dairomės Koliziejaus viduje.

Koliziejuje apeiname abu aukštus. Draugė užmato, kad kažkur vienoje vietoje galima palipti iki pačio viršaus. Bet niekaip nerandame, kurioje vietoje tai galima padaryti. Nusprendžiame, kad ten papulti galima tik įsigijusiems ekskursijos su gidu bilietus. Todėl nusiraminame ir gėrimės istoriniu paminklu.




Dabar jau į forumus žvelgiame iš Koliziejaus. 



Koliziejuje išbūname virš valandos. Ilgiau būti nesinori, nes vaizdai darosi vienodi. O griuvėsių jau ir taip per akis šiandien.  Be to laikas pietauti/vakarieniauti. Sukame vėl pro Konstantino arką, į gražiąją pušų gatvę.




Po Kolieziejaus šios dienos planuose dar buvo Lateranas, Piramidės, miesto vartai, žydų kvartalas, bet supratau, kad neturime tam jėgų. Todėl traukiame į vėlyvai popietei suplanuotą aplankyti Trasteverę.

Norėjosi pakeliui į Trasteverę paganyti akis ir pamatyti naujų objektų. Bet dienos nuovargis vertė kaip greičiau skuosti  į galutinį tikslą. Tad pasirenku gal ne artimiausią, bet aiškiausią kelią.

Taigi, nuo Konstantino arkos sukame į gražiąją gatvę su pušimis – via di S. Gregorio. Jai pasibaigus išeiname prie Circo Massimo – dar vienų griuvėsių, esančių Circo Massimo pakraštyje.



Toliau traukiame palei Circo Massimo – via dei Cerchi gatve. Circo Massimo - ilgas žalias plotas ir tiek, nieko ypatingo. Nebent tik ką tik atvykusias iš rudenėjančios Lietuvos mus žavi sodri žalia spalva.



Nepamenu, kiek laiko ėjome. Bet pagaliau pamatome S. Maria in Cosmedin bažnyčios ansamblį.



Neberūpi net Teisybės burna, nors esame čia pat.



Pereiname gatvę, pasižvalgome iš toliau į šį ansamblį supančius objektus.




Einame paupiu, bet jo krantas apaugęs medžiais, tai ne kažką ir matome. Tiberis arba Teverė nėra plati upė.
Praeiname pirmąjį užmatytą tiltą per upę- Palatino tiltą. Bet mes norime upę praeiti garsiuoju senoviniu tiltu per Tiberį, jungiančiu miestą su Tiberio sala.

Lapai gelsta, Romoje irgi rudenėja.



Pagaliau pasirodo ir tiltas.



Žvilgtelime atgal į tiltą, kurį ką tik praėjome -  Palatino tiltą.



O štai ir senasis tiltas per upę.



Akis patraukia ryški jo dekoracija ar galbūt juodukų parduodamos smulkmenos.



Nuo tilto žvilgiame į krantinę.



Ir atgal.



Tiberio salos pastatas.




Tiberio sala – Isola Tiberina - beveik visą salos paviršių užima dabartinė bonifratrų ligoninė, veikianti nuo XVI a. Tai viena iš seniausių miesto ligonių. Sala senovėje buvo svarbi ne tik dėl ligoninės, bet ir kaip jungtis tarp dviejų Tiberio krantų.

Bažnyčia saloje.



Senieji pastatai.





Gražiosios pušys.



Štai mes jau kitoje Teverės pusėje.




Žvilgsnis į Tiberio salą iš Trasteverės.



Trasteverė iškart pasirodo kitokia, nei prieš tai matyta Roma. Tarsi kitas miestas.
Daug kas ją rekomenduoja aplankyti vakare, kai pelei upę ir gatvelėse kunkuliuoja žmonių minios, kai prasideda vakarienės metas. Mūsų kol kas vienintelis tikslas - į skrandį įmesti kažką valgomo ir šilto.

Net nežinau, ar atsitiktinis, ar kažkuo ypatingas statinys Trasteverėje.



Einame ieškoti Romos daugelio keliautojų išreklamuotos kavinės, kur neva rasime skanias ir nebrangias picas.



Labai lengvai radome, bet picerija nedirba. Keista, nors jau po 16 val., siestos metas kaip ir pasibaigęs turi būti. Einame į kitą artimiausią kavinę, kuri tenkina kainomis ir yra atidaryta. Bet joje dirbantis vyrukas atsiprašo, dar uždaryta. Matyt čia gyvenimas pradeda virti nuo kokios 18 valandos? 
Taigi, sumažėjus pasirinkimui ir vis smarkiau urzgiant pilvui, nutariame sėsti į artimiausią kavinę, kuri tenkins kainomis ir bus atidaryta. Netrukus atsisėdame. Draugė tradiciškai užsisako Kaprizingąją picą, o aš - 4 sūrių.
Picos šiaip sau. Mano man net labai neskani. Bet užkemšame skrandžius, atsipalaiduojame išgėrę alučio ir gerą valandą pailsiname kojas.

Atsigavę leidžiamės į Trasteverės pažinimą. Gana lengvai randame S. Maria in Trastevere bažnyčią.



Aikštė prie jos labai jauki.



Įeiname į bažnyčios vidų.



Išėję kiek paklaidžiojame Trasteverės gatvelėmis. Jos labai siauros, mažytės ir jaukios. Tokios itališkos.  Siaurose gatvelėse maža šviesos, todėl nefotografavau.
Man Trasteverė pasirodė gana klaidi. Draugei pasiūlau, kol dar nesutemo, eiti link upės. Nes patamsyje tikrai nesugebėsiu rasti kelio namo. 

Vienoje iš gatvelių.



Išėjusias prie upės pasitinka daugiau erdvės ir šviesos. Šįkart upę kertame per Garibaldi tiltą. Vaizdas nuo jo į Tiberino salą ir jos tiltus.





 Jau beveik baigiame pereiti tiltą.




Perėję upę, paupiu sukame link Sinagogos - dar vieno objekto, kuris buvo mūsų šios dienos planuose.



Prie Sinagogos vyksta iškilmės, kiek apsižvalgome ir leidžiamės į gatves.
Pridėsiu, kad Romos žydų bendruomenė yra labai sena, gyveno iki žydų tremties, Jeruzalės šventyklos sugriovimo. XIII a. žydus imta keldinti iš Trasteverės į geto rajoną. Getas išsaugojo senąsias ribas.




Belieka surasti kelią namo. Iki Romos Termini stoties jis dar labai tolimas. Be to nenoriu klaidžioti naktinėmis gatvėmis, nusprendžiu, kad lengviausia kelią iki viešučio bus rasti einant pro Vitorio Emanuellio II paminklą ir Koliziejų. O nuo ten kelias jau žinomas.

Pakeliui nepertoliausiai nuo Sinagogos dar užmatome Marčelo teatro griuvėsius.



Įgaunu jėgų, pamaišome po juos.




Marčelo teatro liekanos. 



Džiovanos knygoje esu skaičiusi, kad saulei leidžiantis būna labai gražus vaizdas į Romos forumą. Aišku, tas momentas jau įvykęs prieš gerą pusvalandį, bet vis tiek nusprendžiame užeiti prie Kapitolijaus ir nuo apžvalgos aikštelės dar kartą pažiūrėti į forumą.

Į Kapitolijų lipame Mikelandželo projektuotais laiptais.



Forumas prigesusioje šviesoje.




Pro mikrofonus garsiai kažkas kalbama, kaip suprantu, pranešama, kad paskutiniai lankytojai paliktų muziejų. Netrukus ši istorinė vieta paskęs tamsoje.

Einame patikrinti, ar naktimis apšviečiamas "Tortukas".




Mano gražuolė Venecijos aikštė.




Einame Via dei Fori Imperiali gatve. Šie griuvėsiai jau apšviesti. Nėra labai stipriai, bet gražia švelnia spalva. Koliziejų pasiekiame jau beveik tamsoje. O paskui judame pažįstamu keliu pro šv. Pietro in Vincoli bažnyčią, per Borgia laiptus leidžiamės žemyn. Eilinį kartą sukame į judrią Camillo Cavour, įtakingo XIX a. masono, pirmojo suvienytos Italijos premjero garbei pavadinta gatve – Via Cavour. Eskvilino kalvoje vėl matome didelę visiškoje tamsoje skendinčią bažnyčią. O nuo jos jau nebetoli mūsų Termini.

Viešbutyje niekas nepasikeitę Bet suprantame, kad kambariukas tvarkytas. 
Draugė dar sėda siūti suplyšėlio lagamino, o aš beįstengiu tik kojas nusiprausti.


Tęsinį rasite čia.
















2012 m. spalio 12 d., penktadienis

Žiupsnelis Lombardijos: Bergamas ir Lecco.

2012-10-12. Penktadienis. Visko po truputį.

Šiandien paskutinė pilna diena Lombardijoje, ryt jau kelsime sparnus. 

Po pusryčių išeiname toliau pažindintis su Bergamu. Pasukame į vos už poros minučių nuo mūsų hostelio esančias Via Zambonate, Via XX Setembre gatves.



Parochia Sant Alessandro.



Dar viena bažnytėlė Sant Alessandro gatvėje. Nuo jos sukame į akmeninę gatvelę dešinėje.



Smagus ėjimas tylia gatvele.



Neskubėdamos išeiname į aukštesnę vietą. O ten... O ten - siena. 

Toji Aukštutinio miesto siena, kurios anadien visą pusdienį ieškojome. Šiandien ji mus susirado pati.




Iš to džiaugsmo besigrožėdamos Citta Alta bei žemumoje kiek padūmavusia Citta Bassa, apeiname siena visą gabaliuką.









Kai planavau kelionę, numačiau, kad dviejų dienų Bergamui gali būti daugoka. Todėl atsargai pasižymėjau netoli Bergamo esančius Val Brembana arba Valle Seriana slėnius. Bet... Kelionė jau kaip ir į pabaigą. Norisi atsipalaiduoti, apie nieką nebegalvoti. Paprasčiausiai tingiu ieškoti autobuso, važiuojančio pro Val Brembana miestelius ir į Clusonę. Nebenoriu stresuoti autobuse spėliojant ar kita stotelė – jau mūsų. Traukiniais per pusdienį irgi kažkur nebenuvažiuosi. 

Draugė pasiūlo Milaną. Man norisi labiau ramybės ir gamtos. Norisi kalnų ir ežero. Važiuojam į Lecco? Važiuojam. 

Juk mūsų kelionės tikslas – ne kuo daugiau vėliavėlių žemėlapyje susmaigstyti, o po žiupsnelį išnaršyti gamtos grožiu ir istorija apdovanotą šalį. Palikti neaplankyti taškai telieka masalu kitų kelionių po Lombardiją ir Italiją atsiradimui. 

Taigi, už valandos lipame savo mielame Lecco.
Pagalvojau, juk per mūsų buvimo laiką Lecco taip ir neapžiūrėjome. Išeidavome anksti ryte, grįždavome vėlai vakare. Vos keletu vakarinių gatvelių prabėgome.

Ateiname į miestelio širdį.




Pavaikštome paežere.



Einame ieškoti kur pavalgyti. Pačiame centre kaip ir brangoka. Sukame į užkobarius. Bet nieko neradę vis tik grįžtame kiek centriau.
O čia ir prasideda: kur beužeitumėme – arba jau užsidaro. Arba „Prego, prego“, o kai užeini ir dairaisi atsisėsti, tada jau sorry, užsidarome. Žodžiu, liekame be pietų.  Net ir išsinešamų picų ir blynų nelabai yra kur nusipirkti.

Alkanos sukame paežere. Užmatome Pizza. Užeiname. Kepa išsinešimui. Ne pats geriausias variantas, bet vis šis tas. Norėjome keistesnių. Užsisakome vieną su špinatais (5 eur), kitą – su jūros gėrybėmis (9 eur). Akyse padaro ir iškepa. Tik ne naminiame pečiuje. Bet vis vien seilė varva. 

Norėtųsi patogiai kokioje kavinukėje su alaus bokalu. O dabar einame ant suoliuko. Tik dabar pamatome, koks realiai tų picų didumas. Juk būtų vienos per pusę užtekę. Bet ko nepadarai alkanas. 

Špinatinė pica labai skani. Švelni. Nuo jos jau sotu. O dar jūrų gėrybių laukia.
Ar kad pasisotinę, ar pastaroji iš tikrųjų ne tokia skani. Tai va, tokie mūsų pietūs.

Einame paežere tolyn. Vaikštome gal pora valandų. Vaizdai – per rūką. Nebe tas žydras dangus, kaip mūsų viešnagės dienomis. Bet kaip čia ramu. Žmonių vienas kitas. 



 Laivų degalinė.



Gretimo kaimelio vaizdas.



Sukame atgal.



Vakarėja. Atsiduriame netoli traukinių stoties ir nusprendžiame, kad gal jau laikas namo. 

Traukinių stotyje užsukame į tualetą. Ir čia pirmą kartą per visą kelionę užgirstame lietuvišką kalbą. Linksmas juokas, įsilinksminęs vyrukas įsuka į moterų tualetą, man – Hello. Neišsiduodu. Mergaitė - iš paskos tramdyti savo neklaužados. Kitą dieną tie patys žmonės kartu važiavo autobusu į oro uostą. Tai va, tokia linksma pažintis – nepažintis su lietuviais. 

Dabar jau tikrai "Sudie" ežerui ir kalnams.



Sugrįžę į Bergamą praeidamos pro stotį pasižiūrime rytdienai autobuso į oro uostą. Neatsistebiu šios šalies gyventojais: tik priėjome prie stotelės, kur išlipome atvykdamos, tarpusavyje kalbame apie oro uostą, o netoli stovėjęs vyriškis jau mums šaukia ir rodo į kitą gatvės pusę. Nei klausti reikia, nei blaškytis. 

Su ežeru atsisveikinome, laikas atsisveikinti ir su viršutiniu miestu. 
Kylame funikulieriumi. Užkilę sugalvojame, kad turėtų būti gražus naktinis Bergamas nuo San Vigilio kalvos. Einame link San Vigilio funikulieriaus. Tamsu. Funikulieriaus vairuotojas labai ilgai žiūri į mano bilietą. Negalioja, kaip supratau, pareiškia. Aš bandau angliškai aiškinti, kad galioja, kad šiandien dar tik šešta diena. Jokios reakcijos. Bandau itališkai atsitiktiniais žodžiais: „Oggi sei giorni, domani sette giorni“. Tyla. Pagaliau turbūt susiskaičiavo, viskas ok. 

Žmonių funikulieriuje be mūsų dar pora. Pro langą atsiveria fantastiška Bergamo naktinių žibintų panorama. Vairuotojas sekundei užgesina šviesas funikulieriuje. Vau... Tas naktinio miesto iš aukštai vaizdas ir buvo gražiausias.
Pačiame San Vigilio jis neatskleidė. Nueiname prie bažnyčios. Ne tas. Nors nuotraukoje visai nieko.



O ir būti nejauku kažkaip. Tamsu aplink. Žmonių nėra. Su kitu funikulieriumi leidžiamės į Citta Alta. Šį kartą tas pats vairuotojas tik nusišypso. 

Citta Alta norime ramaus užutekio. Todėl tiesiu taikymu - prie Gombito esančių romėniškų vonių. Traukiam iš kuprinės daug ankščiau prekybcentryje pirktą alų (Birra Morreti, skanus pasitaikė) ir prasėdime ilgai ilgai. 

Penktadienio vakaras. O senamiesti tylus. Žmonių – vienas kitas. Pasivaikštome.
Užsukame atsisveikinti su siena. 




Vartai ir siena tarsi atviruke. Vaikščiočiau čia ir vaikščiočiau. Draugė pavargusi, eisime namolio.

Paskutiniai kadrai į vartus su venecijietišku liūtu ir atversta knyga. Ir lai šiam gražiam miestui netenka jos užversti.



Funikulierius. Ir vaizdas nusileidus.


Parėjusių namo laukia daiktų dėjimasis ir Limoncello. 


2012-10-13. Šeštadienis. Namolio.

Lagaminai paruošti. Pusryčiai. Negaištame, einame paskutinį kartą įkvėpti Bergamo Citta Bassa oro. 

Šį rytą Žemutinis miestas kaip niekad daug grožių parodė.
Išeiname beveik tomis pačiomis gatvėmis, kaip vakar. O pataikome į kitas.  





Nedidelis parkas su upeliuku. Bažnytėlė.  




Spėju, dar oi kiek daug mielų viečiukių Bergame rastumėme, bet neužilgo laikas išvykti. 

Grįžtame XX setembre gatve prie Sentierone. Vakar anoje gatvės pusėje prasidėjęs turgus šiandien dar labiau pailgėja. Pasidairome.




Nusiperkame po skanumyną. Viskas įdomu, gražu, skanu, bet nepigu.  

Paskutinį kartą pažiūrime į Torre del Caduti.




Grįžę į viešbutį susirenkamelagaminus. Koja už kojos su visa manta prie autobusų stoties.

Stotelėje būriuojasi žmonės. Kaip paprastai, kažkas ima bendrauti, net jei sakai, kad nesupranti. 

Bet paskutinę minutę ne tik gėrį pamatėme, bet ir tamsiąją miesto pusę. Iš kažkur palei stotį atlekia minia kraupiai rėkiančių jaunų vyrų, daugiausiai - juodukų, į stotinius panašių. Griūna, skrenda viskas, kas pasitaiko jiems po ranka/koja.  Stebimės, kaip stoties stiklai nedužo. Toks nesmagus incidentas paskutinę akimirką. Bet tai irgi gyvenimas.

Autobuse galvosūkis, ar rodyti bilietą. Nusprendžiame, kad nerodysim. Jei bus kontrolė, baksnosiu į laiką biliete ir bandysiu aiškinti, kad bilietas pirktas vakare ir 7 paros bus tik vakare, o dar tik rytas. Na, jei jau nepasiseks, taip ir bus. 
Nes kaip apskaičiuojamas bilieto „Io viaggio ovungue in Lombardia“ galiojimo laikas, dienomis ar paromis, taip ir likau nesupratusi. Su kitais keliautojais aiškinausi, kad turėtų būti paromis. Kartą traukinyje buvusi kontrolierė irgi iš pradžių sakė, kad šeštadienį ryte negalios, o kai parodžiau bilieto pirkimo laiką, persigalvojo, kad galios. 
Žodžiu, taip ir nesupratau, ar važiavome zuikiu ar ne. 

Važiavimas nuo Bergamo stoties iki oro uosto trunka gal dvidešimt minučių. Paleidžia mus prie pat oro uosto durų. Laiko marios. Apsižiūrime oro uostą. Užkandame. Skrydis vėluos pusvalandžiu. Einame arčiau link registracijos staliukų, turėjau bagažą priduoti. O ten jau nemaža eilė. Ir nors iki skrydžio yra likę gerokai daugiau nei dvi valandos, stalelis jau veikia. 

Po to ilgas ir nuobodus malimasis oro uoste praėjus apsaugą. Vėluoja. Keleivius į lėktuvą vežioja autobusu.

Lėktuve sužinome, kad atskrisime laiku. Tai nors tiek gerai. Ir tikrai leidžiamės laiku. Kad ir su nedideliu vėlavimu išskridus, Wizzair nenuvilia. 

Pasitinka tylus ir mažutis Vilniaus oro uostas. Iš oro uosto iki namų kelionė sekėsi sklandžiai. Ir oras ne šaltas sutiko. Likusios atostogų dienos namuose buvo su akinančia ir bandančia šildyti rudenine saule bei auksu pasidabinusia gamta. 

Štai ir mano lombardiškojo pasakojimo pabaiga. 

Ačiū, kad skaitėte