Žiupsnelis Lombardijos: Bergamas ir Lecco.

2012-10-12. Penktadienis. Visko po truputį.

Šiandien paskutinė pilna diena Lombardijoje, ryt jau kelsime sparnus. 

Po pusryčių išeiname toliau pažindintis su Bergamu. Pasukame į vos už poros minučių nuo mūsų hostelio esančias Via Zambonate, Via XX Setembre gatves.

Parochia Sant Alessandro.

Dar viena bažnytėlė Sant Alessandro gatvėje. Nuo jos sukame į akmeninę gatvelę dešinėje.

Smagus ėjimas tylia gatvele.

Neskubėdamos išeiname į aukštesnę vietą. O ten... O ten - siena. 

Toji Aukštutinio miesto siena, kurios anadien visą pusdienį ieškojome. Šiandien ji mus susirado pati.

Iš to džiaugsmo besigrožėdamos Citta Alta bei žemumoje kiek padūmavusia Citta Bassa, apeiname siena visą gabaliuką.

Kai planavau kelionę, numačiau, kad dviejų dienų Bergamui gali būti daugoka. Todėl atsargai pasižymėjau netoli Bergamo esančius Val Brembana arba Valle Seriana slėnius. Bet... Kelionė jau kaip ir į pabaigą. Norisi atsipalaiduoti, apie nieką nebegalvoti. Paprasčiausiai tingiu ieškoti autobuso, važiuojančio pro Val Brembana miestelius ir į Clusonę. Nebenoriu stresuoti autobuse spėliojant ar kita stotelė – jau mūsų. Traukiniais per pusdienį irgi kažkur nebenuvažiuosi. 

Draugė pasiūlo Milaną. Man norisi labiau ramybės ir gamtos. Norisi kalnų ir ežero. Važiuojam į Lecco? Važiuojam. 

Juk mūsų kelionės tikslas – ne kuo daugiau vėliavėlių žemėlapyje susmaigstyti, o po žiupsnelį išnaršyti gamtos grožiu ir istorija apdovanotą šalį. Palikti neaplankyti taškai telieka masalu kitų kelionių po Lombardiją ir Italiją atsiradimui. 

Taigi, už valandos lipame savo mielame Lecco.
Pagalvojau, juk per mūsų buvimo laiką Lecco taip ir neapžiūrėjome. Išeidavome anksti ryte, grįždavome vėlai vakare. Vos keletu vakarinių gatvelių prabėgome.

Ateiname į miestelio širdį.

Pavaikštome paežere.

Einame ieškoti kur pavalgyti. Pačiame centre kaip ir brangoka. Sukame į užkobarius. Bet nieko neradę vis tik grįžtame kiek centriau.
O čia ir prasideda: kur beužeitumėme – arba jau užsidaro. Arba „Prego, prego“, o kai užeini ir dairaisi atsisėsti, tada jau sorry, užsidarome. Žodžiu, liekame be pietų.  Net ir išsinešamų picų ir blynų nelabai yra kur nusipirkti.

Alkanos sukame paežere. Užmatome Pizza. Užeiname. Kepa išsinešimui. Ne pats geriausias variantas, bet vis šis tas. Norėjome keistesnių. Užsisakome vieną su špinatais (5 eur), kitą – su jūros gėrybėmis (9 eur). Akyse padaro ir iškepa. Tik ne naminiame pečiuje. Bet vis vien seilė varva. 

Norėtųsi patogiai kokioje kavinukėje su alaus bokalu. O dabar einame ant suoliuko. Tik dabar pamatome, koks realiai tų picų didumas. Juk būtų vienos per pusę užtekę. Bet ko nepadarai alkanas. 

Špinatinė pica labai skani. Švelni. Nuo jos jau sotu. O dar jūrų gėrybių laukia.
Ar kad pasisotinę, ar pastaroji iš tikrųjų ne tokia skani. Tai va, tokie mūsų pietūs.

Einame paežere tolyn. Vaikštome gal pora valandų. Vaizdai – per rūką. Nebe tas žydras dangus, kaip mūsų viešnagės dienomis. Bet kaip čia ramu. Žmonių vienas kitas. 

 Laivų degalinė.

Gretimo kaimelio vaizdas.

Sukame atgal.

Vakarėja. Atsiduriame netoli traukinių stoties ir nusprendžiame, kad gal jau laikas namo. 

Traukinių stotyje užsukame į tualetą. Ir čia pirmą kartą per visą kelionę užgirstame lietuvišką kalbą. Linksmas juokas, įsilinksminęs vyrukas įsuka į moterų tualetą, man – Hello. Neišsiduodu. Mergaitė - iš paskos tramdyti savo neklaužados. Kitą dieną tie patys žmonės kartu važiavo autobusu į oro uostą. Tai va, tokia linksma pažintis – nepažintis su lietuviais. 

Dabar jau tikrai "Sudie" ežerui ir kalnams.

Sugrįžę į Bergamą praeidamos pro stotį pasižiūrime rytdienai autobuso į oro uostą. Neatsistebiu šios šalies gyventojais: tik priėjome prie stotelės, kur išlipome atvykdamos, tarpusavyje kalbame apie oro uostą, o netoli stovėjęs vyriškis jau mums šaukia ir rodo į kitą gatvės pusę. Nei klausti reikia, nei blaškytis. 

Su ežeru atsisveikinome, laikas atsisveikinti ir su viršutiniu miestu. 
Kylame funikulieriumi. Užkilę sugalvojame, kad turėtų būti gražus naktinis Bergamas nuo San Vigilio kalvos. Einame link San Vigilio funikulieriaus. Tamsu. Funikulieriaus vairuotojas labai ilgai žiūri į mano bilietą. Negalioja, kaip supratau, pareiškia. Aš bandau angliškai aiškinti, kad galioja, kad šiandien dar tik šešta diena. Jokios reakcijos. Bandau itališkai atsitiktiniais žodžiais: „Oggi sei giorni, domani sette giorni“. Tyla. Pagaliau turbūt susiskaičiavo, viskas ok. 

Žmonių funikulieriuje be mūsų dar pora. Pro langą atsiveria fantastiška Bergamo naktinių žibintų panorama. Vairuotojas sekundei užgesina šviesas funikulieriuje. Vau... Tas naktinio miesto iš aukštai vaizdas ir buvo gražiausias.
Pačiame San Vigilio jis neatskleidė. Nueiname prie bažnyčios. Ne tas. Nors nuotraukoje visai nieko.

O ir būti nejauku kažkaip. Tamsu aplink. Žmonių nėra. Su kitu funikulieriumi leidžiamės į Citta Alta. Šį kartą tas pats vairuotojas tik nusišypso. 

Citta Alta norime ramaus užutekio. Todėl tiesiu taikymu - prie Gombito esančių romėniškų vonių. Traukiam iš kuprinės daug ankščiau prekybcentryje pirktą alų (Birra Morreti, skanus pasitaikė) ir prasėdime ilgai ilgai. 

Penktadienio vakaras. O senamiesti tylus. Žmonių – vienas kitas. Pasivaikštome.
Užsukame atsisveikinti su siena. 

Vartai ir siena tarsi atviruke. Vaikščiočiau čia ir vaikščiočiau. Draugė pavargusi, eisime namolio.

Paskutiniai kadrai į vartus su venecijietišku liūtu ir atversta knyga. Ir lai šiam gražiam miestui netenka jos užversti.

Funikulierius. Ir vaizdas nusileidus.

Parėjusių namo laukia daiktų dėjimasis ir Limoncello. 

2012-10-13. Šeštadienis. Namolio.

Lagaminai paruošti. Pusryčiai. Negaištame, einame paskutinį kartą įkvėpti Bergamo Citta Bassa oro. 

Šį rytą Žemutinis miestas kaip niekad daug grožių parodė.
Išeiname beveik tomis pačiomis gatvėmis, kaip vakar. O pataikome į kitas.  

Nedidelis parkas su upeliuku. Bažnytėlė.  

Spėju, dar oi kiek daug mielų viečiukių Bergame rastumėme, bet neužilgo laikas išvykti. 

Grįžtame XX setembre gatve prie Sentierone. Vakar anoje gatvės pusėje prasidėjęs turgus šiandien dar labiau pailgėja. Pasidairome.

Nusiperkame po skanumyną. Viskas įdomu, gražu, skanu, bet nepigu.  

Paskutinį kartą pažiūrime į Torre del Caduti.

Grįžę į viešbutį susirenkamelagaminus. Koja už kojos su visa manta prie autobusų stoties.

Stotelėje būriuojasi žmonės. Kaip paprastai, kažkas ima bendrauti, net jei sakai, kad nesupranti. 

Bet paskutinę minutę ne tik gėrį pamatėme, bet ir tamsiąją miesto pusę. Iš kažkur palei stotį atlekia minia kraupiai rėkiančių jaunų vyrų, daugiausiai - juodukų, į stotinius panašių. Griūna, skrenda viskas, kas pasitaiko jiems po ranka/koja.  Stebimės, kaip stoties stiklai nedužo. Toks nesmagus incidentas paskutinę akimirką. Bet tai irgi gyvenimas.

Autobuse galvosūkis, ar rodyti bilietą. Nusprendžiame, kad nerodysim. Jei bus kontrolė, baksnosiu į laiką biliete ir bandysiu aiškinti, kad bilietas pirktas vakare ir 7 paros bus tik vakare, o dar tik rytas. Na, jei jau nepasiseks, taip ir bus. 
Nes kaip apskaičiuojamas bilieto „Io viaggio ovungue in Lombardia“ galiojimo laikas, dienomis ar paromis, taip ir likau nesupratusi. Su kitais keliautojais aiškinausi, kad turėtų būti paromis. Kartą traukinyje buvusi kontrolierė irgi iš pradžių sakė, kad šeštadienį ryte negalios, o kai parodžiau bilieto pirkimo laiką, persigalvojo, kad galios. 
Žodžiu, taip ir nesupratau, ar važiavome zuikiu ar ne. 

Važiavimas nuo Bergamo stoties iki oro uosto trunka gal dvidešimt minučių. Paleidžia mus prie pat oro uosto durų. Laiko marios. Apsižiūrime oro uostą. Užkandame. Skrydis vėluos pusvalandžiu. Einame arčiau link registracijos staliukų, turėjau bagažą priduoti. O ten jau nemaža eilė. Ir nors iki skrydžio yra likę gerokai daugiau nei dvi valandos, stalelis jau veikia. 

Po to ilgas ir nuobodus malimasis oro uoste praėjus apsaugą. Vėluoja. Keleivius į lėktuvą vežioja autobusu.

Lėktuve sužinome, kad atskrisime laiku. Tai nors tiek gerai. Ir tikrai leidžiamės laiku. Kad ir su nedideliu vėlavimu išskridus, Wizzair nenuvilia. 

Pasitinka tylus ir mažutis Vilniaus oro uostas. Iš oro uosto iki namų kelionė sekėsi sklandžiai. Ir oras ne šaltas sutiko. Likusios atostogų dienos namuose buvo su akinančia ir bandančia šildyti rudenine saule bei auksu pasidabinusia gamta. 

Štai ir mano lombardiškojo pasakojimo pabaiga. 

Ačiū, kad skaitėte