2012 m. spalio 6 d., šeštadienis

Žiupsnelis Lombardijos: Como ežeras.

Dar viena seniai įvykusi kelionė, kurios aprašymą perkeliu į savo kelionių dienoraštį.

Kelionės maršrutas buvo brandintas ne vienerius metus. Dar tais laikais, kai keliavau su agentūromis, žvilgčiojau į šiaurės Italijos maršrutus. Ir štai, po kokių penkerių svajonių metų ėmiau ir ją išpildžiau.
Vykau su nuolatine kelionių drauge. 

Kalbant apie šiaurės Italijos ežerus, tiek svajojusi niekada neturėjau vieno vienintelio ežero, prie kurio mirk gyvenk turėčiau nuvykti. Como ežerą pasirinkau dėl palankios galimybės keliauti visuomeniniu transportu.
Besiruošdama kelionei buvau persisiuntusi internetinius Lonely planet ir DK Italijos ežerų gidus.
Galiausiai iš ebay nusipirkau popierinį Rough guide The Italian lakes (toliau - RG).

Kelionėje nenorėjau bėgti. Norėjau mėgautis. Todėl 4 nakvynes (kas buvo labai mažai, kaip pasirodė vėliau)  pasirinkau viešbutyje nedideliame Lecco miestelyje ir 3 nakvynes – toliau nuo ežerų esančiuose miestuose. 
Lėktuvo bilietai pirkti prieš metus, tą patį vakarą, kai 2011-aisiais grįžau iš Katalonijos.
Lėktuvo bilietai Vilnius – Bergamo – Vilnius su visais mokesčiais ir vienu bendru registruotu bagažu atsiėjo 176 Lt žmogui. Nakvynę prie Como ežero irgi rezervavau prieš metus, buvo išankstinės nuolaidos, 33 proc. Nakvynės ežero pakrantės miesteliuose yra brangiuos, todėl jas rekomenduojama užsisakyti kuo ankščiau.

2012-10-06. Šeštadienis. Kelionė prasideda.
Skrydis 12:55. Į Vilnių riedame autobusu, labai nepatogus autobusų grafikas, nes oro uoste turime ilgai laukti. Jį kažkaip užmušame. Įlaipinimas vyksta sklandžiai ir sėkmingai leidžiamės Bergamo oro uoste.
Trumpai pasiblaškome po oro uostą ieškodamos, kur nusipirkti savaitinį visuomeninio transporto bilietą. Suprantu, kad 7 dienų bilietėlio, leidžiančio keliauti nemokamai visuomeniniu transportu po Lombardijos regioną čia nenusipirksime. Tad kioske netoli išėjimo durų perkame vienkartinius bilietėlius, kainuojančius po 2,10 eur. Juos pažymime autobuse esančioje specialioje dėžutėje ir riedame iki Bergamo autobusų stoties. Traukinių ir autobusų stotys Bergame šalia viena kitos.
Autobusas sustoja terminale šalia traukinių stoties. Tuo tarpu įlaipinimo stotelė bus kitoje gatvės pusėje prie autobusų stoties. Lengva susiorientuoti.
Tačiau nelengva susiorientuoti, kaip traukinių stotyje nusipirkti bilietą "Io viaggio ovenque in Lombardia".
Namuose buvau užsirašiusi bilieto pavadinimą, kurį parodžiau darbuotojams net keliuose kioskuose, bet niekas nieko nežino.
Bergamo traukinių stotyje yra protingieji aparatai. Kur gi dingsi – perkame iš jų. Aparatas kalba tik italų kalba (arba aš nemokėjau pasikeisti). Ne veltui mokiausi kai kuriuos žodžius itališkai prieš kelionę: paspaudžiu ant žodžio, kuris skamba panašiai į sette (septyni) + giorno (diena). Aparatas, kaip ir priklauso, suvalgo mano 40 eurų ir išmeta žalios spalvos bilietą. Tuomet drąsiai perku bilietą draugei. Ant bilietėlio užrašome vardus pavardes (nuotraukos čia nereikia), bilieto dar nežymime, bet patraukiame į tolimesnius logistikos peripetijų narstymus.

Informacija švieslentėje traukinių stotyje labai aiškiai kalba, kad traukinys į Lecco, kur ir nakvosime 4 naktis, bus po valandžiukės. Išvyksta iš 1 ovesto (na, kažkaip panašiai skamba). 1 kelias yra, bet švieslentėje dega, jog Milanas. Paklausiu jaunos merginos (didesnė tikimybė, kad jaunimas kalbės angliškai). Ji parodo į takelį kiek šalia stoties. Tik ten bėgiai tokie apžėlę žole, negi gali per juos važinėti traukiniai.
Prarandame kantrybę ieškoti ovesto, o traukinys turi neužilgo atvažiuoti.
Einu į stotį bilietų pardavėjų klausti. Jie atsako, kad tas apžėlęs takelis tikrai yra mums reikalingi bėgiai. Taip pat dar bandau išklausti, ar turėtume kaskart pažymėti bilietą, ar užteks tik vieno karto. Dar namuose kalbinti internetiniai keliautojai patarė, kad užtenka tik pirmo karto. Bet neviernas Tamošius gi aš. Kasininkė pamojuoja, kad nieko nežino. Na, ir nereikia. Pažymėsime tik pirmą kartą. 

Einame prie žole apžėlusių bėgių. Traukinys atvyksta laiku, lipame. Seni girgždantys vagonai, su kiekvienu stabdymu kraupiai žviegiančiais stabdžiais. Bet džiaugiamės, kad pirmosios bėdos baigtos. Labai mėgstu važiuoti traukiniu. O dar kaip kalnai aplinkui. Ir atostogos tik prasideda. 
Kažkur 40 minučių žlegėjimo ir lipame Lecco miestelio traukinių stotyje. 

Kelią į viešbutį buvau išžiūrėjusi su google žmogiuku. Todėl nesiblaškome. Su vis didėjančių jauduliu širdy – į atostogas (ne veltui kažkuris keliautojas rašė, kad atostogos prasideda tada, kaip viešbutyje padedami lagaminai).

Mieste vyksta šventė, mūsų kelias užpildytas minia. Bet niekis, viešbutis briliantinėje vietoje, todėl keli žingsniai į šoną nepatogumų nesukelia.

Hotel Alberi Kaip ir rašiau pradžioje, užsakytas prieš metus. Kaina už dvivietį– 252 eur 4 naktims, pusryčiai įskaičiuoti.

Pasitinka šeimininkas, jo dukra, kalbanti angliškai, sutvarko dokumentus. Pakylame į trečią aukštą ir..... kąąąąą???????????????? Kambaryje tik viena vienvietė lova... Pasižiūriu į sąskaitos išrašą – akurat – kaina 1 asmeniui... Teko grįžtis į recepciją aiškintis, grąsinti skambučiais Booking.com, bet galiausiai šeimininkė paima savo lapą su booking.com rezervacija ir sutinka, kad mes užsakėme dvivietį kambarį už 252 eurus. Nežinau, ar jie neapsižiūrėjo, ar čia jų triukas. Tačiau gavę raktą nuo dviviečio, vis vien jautėmės nesmagiai. 

Išmaukiame po taurelę brendžio ir išeiname į miestelį. Viešbutis ant ežero kranto, tik per gatvę pereiti. Miestelis paskendęs tarp kalnų. Oras šiltas ir toks vasariškai ramus. Einame krantine toli toli. 

Centre vis dar šventė, daug žmonių, o miesto pakraščiuose sutinkame vieną kitą. Tokia ramybė, tokia idilė.

Keli pirmo vakaro vaizdai, dėl nuotykio su viešbučiu nebuvo nuotaikos fotografuoti.



2012-10-07. Sekmadienis. Bandom keliauti.
Ketvirtą valandą nakties jau akys žvalios, galėčiau į trasą eiti. Džiaugiamės, kad pusryčiai ankstyvi – nuo 7 valandos. Einame pusryčiauti valiūkiškai kikendamos, kad po vakarykščio konflikto gausime ricinos į kavą. 
Pusryčių kambarys šviesus, jaukus. Nedidelis švediškas stalas su dribsniais, jogurtu, džemais, bulka ir duonele, sūriu, sviestu, dešra, kelių rūšių sultimis, pyragu, sviestinėmis bandelėmis, vaisiais. Šeimininkas žvalus. Jis kas rytą virė skanią kavą. Pirmus rytus gėrėme paprastą, kitus – fantastiškai skanią kapučino. 

Po pusryčių laikas į pažinimą. Einame į traukinių stotį, iš kurios važiuosime į Como ežero pakrantėje esantį Varenna miestelį.
Eidamos gatvėmis paklystame, bet apsukę ratą, randame stotį. (Ech, vis tik koks gėris yra šiuolaikinės modernios GPS technologijos išmaniajame telefone. Tuo galiu pasidžiaugti po daugelio metų perkeldama šį pasakojimą į dienoraštį.)

Švieslentėje traukinio į Varenna nerodo, einu klausti į kasas, kuria kryptimi mums važiuoti. Tuo pačiu bandysiu sužinoti, tikrovė ar mitas, kad italai labai susireikšminę ir nebandyk jų atitraukti nuo darbų? 
Prieinu prie langelio, kostiumuotas darbuotojas maigo mobilųjį. Kosteliu. Jokio dėmesio. Nagi, laiko juk turim, palaukiu, kol vyras baigia telefonu tvarkyti savo reikalus. Galiausiai, po kokių penkių minučių, darbuotojas atkreipia dėmesį į mane. 
Išsiaiškinu, jog mums reikalingas traukinys važiuoja į Tiraną. Tirana švieslentėje rasta. Laukiame.

Lecco traukinių stoties peronas:



Traukinys atvažiuoja ir išvažiuoja laiku. Sėdime kairėje ir grožimės pro langą matomais ežero vaizdais. Mūsiškis traukinukas nedidelėse stotelėse nestoja, tik Varenna.

Varenna - Esino traukinių stotis:


Varennos traukinių stotyje išlipa būrys turistų.
prieš pradedant dienos pažintį reikia ir apsiforminti nemokamose WC vietose. 
Turiu pasakyti, kad būnant Lombardijoje lankytis tualetuose buvo labai įdomu. Nei vienoje šalyje dar neteko matyti tokių skirtingų vandens nuleidimo būdų. Kaskart tai būdavo tarsi mįslė-galvosūkis: tai mygtukas virš klozeto, tai rankenėlė, tai lentelė ant sienos, tai spuogiukas, tai virvutė, tai pompa žemai ant sienos, tai pompa ant grindų, tai tarsi dviračio pedalas, tai spausti, tai sukti, tai mygti. Žodžiu, tualetuose nuobodu nebuvo. 
Tik su pačiais tualetais gana sudėtinga, dažnai tenka eiti į kavines prašytis. Nes net turistinėse vietose jų nerasta.

Atlikę gamtinius reikalus, pasileidžiame keliuku žemyn į Varenną.
Nedidelis miestukas rytiniame ežero krante Varenna dažnai vadinama Como ežero perlu. Transporto senamiestyje minimaliai. Gatvelės senovinės, siauros, akmeninės. Pakrantėje – laivų prieplauka.



Einame pakrante, grožimės vaizdais.



Oras giedrėja, darosi šilta. Pakrantės kavinukės pilnos pusryčiaujančių žmonių. Šioks toks šurmulys, norisi pabėgti. Bėgame link Villa Monastero. Iš pradžių ketinau lipti link Castelo de Vezio, o vilą rinktis Bellagio. Bet paskui persigalvojau, manydama, kad įlipę į pilies kalną, iš nuovargio nieko daugiau nebenorėsime. Taigi, planas paskutinę minutę buvo pakeistas. 

Senosios akmeniniais laipteliais į kalną lipančios Varennos gatvelės nuostabios.



Sutilindžiuoja bažnyčios bokšto varpai. Muša ne šiaip sau, o melodingą melodiją. Neužilgo – kiti – jau kitą melodiją. Labai gera aura aplinkui.

San Giogio bažnyčios bokštas. Bet perdaug čia neužsibūname, ateisime vėliau.



Kiek nuklydę pasigrožime Villa Cipressi.



Villa Cipressi - 19 a. statinys. Šiuo metu čia yra viešbutis.

Stebimės, kaip galėjome praeiti įėjimą į Villa Monastero. Nes eidamos pakrante, atsimušame į šoninius parko vartus.
Taigi, paežerėje atsimušę į vilos tvorą, ieškome oficialaus įėjimo. Nuo San Giorgio bažnyčios einame pagrindiniu keliu, kuriuo ištisai burbia motociklai, laksto dviračiai, skraido automobiliai. Motociklininkų ir dviratininkų visuose Lombardijos keliuose matėme labai daug. Dviratininkai rimti, su aprangomis ir šalmais.

Pastebėję, kad einame palei Vilos tvorą, grįžtame apžiūrėdamos kiekvieną metrą sienoje. Aišku, prieš tai ėjome iškėlę galvas ar žiopsodamos į lekiančius keliu, todėl įėjimą į Villa Monastero tiesiog praleidome.

Villa Monastero tik sodų lankymas suaugusiam kainuoja 5 eur, o sodų ir muziejus – 8 eur. Renkamės pilną programą.

Ištaigingi vienuolyno rūmai veikia nuo 1200 metų, bet 1569 metais vienuolyno veikla sustabdyta dėl vienuolių palaido gyvenimo. Dabar vienuolyno vila naudojama kaip konferencijų centras ir aišku, kai neužimta, yra atvira lankytojams.

Pastatas, kuriame yra lankytojų centras ir bilietų kasa.



Einame takeliais su dailias pastatais ir mums nematytais augalais.




Teritorijos viduryje - prabangūs rūmai ir aplinka.




 Dar kartą nuostabioji Villa Cipressi.



Neatsigrožime kalnų, žydro ežero ir dangaus, augalijos, skulptūrų deriniu.




Sode dar visiškai žali mandarinai.



Žmogaus ir gamtos kompozicija.






Augalija.



Dar kartą vaizdas į Villa Cipressi.





 Skulptūra, viena iš daugybės.



Vaizdas į priešingą pusę, prieš saulę.



Tai tiek tos Villos Monastero. Judėsime atgal į senąją Varenna. Jau vidurdienis.
Paliekam Villa Monastero. Dar kartą žvilgsnis į kurortą ir ant kalno vos įžiūrimą Castelo di Vezio, į kurią planavau lipti



Išėję iš vilos teritorijos sukame į karę - už kelių žingsnių piazza San Giorgio su jau rodyta San Giorgio bažnyčia.



Aištėje jau šurmulys. Daug pietaujančių žmonių, šiek tiek stumdomasi ir maišomasi vieni kitiems po kojomis. Šalia nedidukė San Giovani bažnytėlė.
Labai karšta. Sukame į stačias akmenines gatveles ieškoti pavėnio.



Laipiojam aukštym žemyn pirmyn atgal. Vaizdai kaip iš filmų. Kai kur matosi ežeras.



Galiausiai pavargstame. Nusprendžiame, kad laikas keltis į Bellagio miestelį.

Namuose buvau susiradusi keltų grafikus. Kainas ir grafikus galima pažiūrėti čia.

Noriu užakcentuoti, kad vandens transportas po Como ežerą yra privatus, todėl 7 dienų bilietėliai „Io viagio“ jiems netinka. 
Spalis – jau rudens sezonas. Ir laiveliai kursuoja rečiau. Pvz., į Lecco atšaką net neplaukia. Pagal mano susidarytą išankstinį grafiką turėjome labai laikytis laiko. Bet pastebėjau, kad keltas, keliantis automobilius, plauko labai dažnai ir tiesiogiai iš taško A į tašką B. Labai pamėgau šį keltą. Nereikėjo bijoti, kad jei plauksiu į Bellagio, išlipsiu Menaggio. 

Kaip ir daugumoje Lombardijos transporto, bilietai į keltą perkami tik kasoje. Keltas jau trimituoja, eilutė milžiniška. Geranoris diedulė kasininkas šūkauja „Kas į Bellagio? Ateikit be eilės į Bellagio.“ Aišku, šūkauja itališkai, bet iš konteksto galima suprasti. Aktualu vyrukams, keliaujantiems motociklais, o mums jokio skirtumo. Juk visas laikas mūsų, pusvalandis ar vienoje ežero pusėje ar kitoje planų nepakeis. Bet vis tik nusiperkame bilietus, keltas mūsų palaukia.
Visas centrinis ežeras priklauso 3 trata (zonai - lietuviškai taisyklingiausia būtų įvardinti). Taigi, sumokame 4,60 eur už žmogų. Nepigu.
Kelto darbuotojai atidžiai patikrina, ar tikrai į Bellagio bilietas. Ir – plaukiam. 



Plaukimas keltu iš Varenna į Bellagio pareikalauja tik 10 minučių. Sėdime viršuje. Malonus vėjelis leidžia užmiršti karštus saulės spindulius. Grožimės aplinkiniais vaizdais. 

Apie Bellagio kurortą pasakysiu tiek, kad jis yra Como ežero iškyšulyje, kuris ežerą dalina į Como ir Lecco atšakas. Bellagio kurortą slepia aukštas kiparisais apaugęs kalnas, todėl ne iš visų pusių jį lengva pamatyti.

Švartuojamės Bellagio prieplaukoje.



Išlipę iškart sukam į dešinę, pataikome į išvaizdžią promenadą su gėlynais, oleandrais, citrinmedžiais ir vaizdu į ežerą ir jo vakarinius krantus ir ištaigingas vilas Bellagio pakrantėje. Nuostabu.






Priešingame krante aukštai kalnuose vienišas pastatas boluoja. Bažnytėlė ar šiaip statinys.




Čia norėtųsi prabūti visą dieną, bet karšta. Neįmanoma išbūti. 
Sukame ieškoti pavėsio. Centre kavinės, restoranai. Minios žmonių, grūstys. Labai greit nuo viso to pavargstame, tad senojo miesto beveik neapžiūrime. Sukame link Pescallo. RG skaičiau, kad nuo jo atsiveria gražus vaizdas į Lecco atšakos kalnus. Pakeliui nusiperkam ledų. Už mažą 2 eurai. Bet porcija tokia didelė. Ir skonis pasakiškas. Gaila, kad saulė negailestingai tirpdo nusipirktą skanėstą, todėl akimirksniu sušlamščiam, nėr kada pasimėgauti.

Net nežinau, ar mes tą Pescallo radom. Bet nuo karščio ir nuovargio norėjosi sukti atgal. Mačiau, kad į vokiečių panašia kalba kalbantys žmonės blaškėsi minėdami žodį Pescallo. Bet tingėjosi sekti įkandin jų. Grįžtant užmačiau laiptus aukštyn, kurių pabaigos net nesimatė. Įtariu, nuo ten turėjo atsiverti vaizdas į pusiasalį. Bet jau nebeturime abi jėgų lipti.

Vaizdai nuo mano įsivaizduojamo Pescallo.




Grįžtame į miestelį ne tik apžiūrėdamos apylinkes, bet ir besidairydamos autobusų stotelės. Planas buvo prabūti Bellagio iki vakaro ir autobusu grįžti į Lecco. Bet kažkodėl nieks nebedžiugina. Noriu namo. Gal net namo į Lietuvą...
Pasiūlau draugei imtis plano B: važiuoti autobusu iki Como miestelio, o vakare autobusu grįžti į Lecco. Ok, planas palaimintas, bet kur yra autobusų stotelė? Logika sako, kad viskas turėtų būti viename: ir keltai, ir autobusai. Na, bet nėra... 
Kelis kartus apsukam aplink centrą ir visai netyčia užmatau geltoną bus ženklą ant grindinio. Ir mažytę lentutę ant stulpo su tvarkaraščiais. Taigi, autobusas bus už kelių minučių, pasisekė. O stotelė yra prieš pat laivų bilietų kasas, skersai mašinų aikštelę prie cementinės sienos. 

Autobusų maršrutus ir grafikus ėmiau iš čia.
Lecco autobusai yra čia.
Kirba šioks toks nerimas, kaip praeis mūsų bilietai. 

Autobusas atvažiuoja punktualiai. Vairuotojas tik pažiūri į mano bilietą ir abiems rodo sėstis. 
Aišku, sėdame dešinėje pusėje, grožimės pakelės vaizdais ir stebime, kaip šioje šalyje vyksta keliavimas autobusu. 

Važiuodama sau mintyse palyginusi abu šiandien lankytis Como ežero kurortus, pasakysiu asmeninę nuomonę, kad nežiūrint Bellagio prabangios promenados, parduotuvių vitrinų, restoranų dekoracijų, kuklutė Varenna patiko labiau. Paprastumu, savotiška aura, ramumu. 

Siaurais kalnų keliukais esu važiavusi ne kartą, bet kaskart vis stebiuosi ir aikčioju.
Kelias aukštai kalne, apačioje mėlynuoja ežeras su raudonstogiais namukais, stačiais skardžiais, žalia augmenija. Kelias siauras, vos dviems automobiliams, vingiuotas. Visas transportas: autobusai, furgonai, automobiliai, motociklai, dviračiai lekia kaukia, kraštais eina pėstieji. Atrodo, baigiu įprasti, bet vietomis krūpteliu. Aišku, autobusas ties kiekvienu posūkiu pypteli.

Keletas pakelės vaizdų.





Per valandžiukę nuvingiuojame iki Como miestelio. Kartu ir pailsime.
Como miesto autobusų stotis visai šalia ežero (toje ežero pusėje, kur ir funikulierius). Čia pat ir Como lago Nord traukinių stotis. Mums ji tarnavo kaip tualetų lankymo taškas. 
Kad jau šiame savo reportaže daug dėmesio skiriu tualetų lankymui, tai prie to paties pasakysiu, kad kainos į juos irgi labai skirtingos. Milano metro mokėjom 0,20 eur. Stotyse daug kur nemokami. Como Lago Nord stotyje 0,50 ir 0,60 eur, priklausomai į kurį eisi. Kavinėse kažkur palikom po eur, kažkur nemokėjom visai.

Como autobusų stotyje susitikriname švieslentėje esančių autobusų grafikus su mūsų turimais. Nusprendžiame, kad galime būti kiek širdis ir jėgos leis ir pirmyn į pažintį su miesteliu.

Labiausiai šviečia Duomo – taigi, pirmyn link Como miestelio katedros.



Pakeliui link Duomo.



 Atėjome.




 Katedra atrodo išdidi ir iškilminga. Užeiname į vidų.




Per visą savo būvimo Lombardijoje laiką bažnyčių apžiūrėjome tiek, kad susimaišė, ką kur matėme. 

Pasisbuvę prie katedros, sukame link ežero. Pats kurortas neypatingai patinka. O pasivaikščioti palei ežerą vedančia promenada visai nieko.

Templo Voltiano. Jame įsikūręs Aleksandro Voltos, elektros išradėjo, nuo kurio pavardės kilo matas voltas, muziejus.




 Žvilgsnis į kitą ežero pusę.




Sukremtame mūsų sumuštinius-pavakarius, besidairydamos į kylančius vandens lėktuvėlius.
Sukame į parkelį. Pamatome tiltą, vedantį skersai ežero. Manom, sutrumpinsime kelią į stotį ir pasivaikščiosime virš vandens besigrožėdamos Como miestelio panorama.



Deja, tiltas skirtas tik laivams švartuotis. Nuėjus beveik į kitą ežero pusę, tenka apsisukti ir grįžti atgal. O mes niekur neskubame.

Dar vienas vakarėjančio Como vaizdas. 



Autobusų stotį pasiekiame jau sutemus. Temsta čia akimirksniu. Sėdame į autobusą, pro Erbą važiuojantį į Lecco. Vairuotojas prabėgdamas patikrina bilietus. Autobusas lekia kaip išprotėjęs. Vingiuoti keliai, nuovargis ir ištisai skambantis durų skambutis kaskart niuksteli didelę galvos skausmo dozę. Niekaip nesuprantu, kaip reiktų išlipti reikiamoje stotelėje šiame krašte. Stotelių beveik nepastebėti. O jei ir pastebi, ant jų tik bendras autobuso važiavimo grafikas. Nėra nurodytas pavadinimas konkrečiai vienoje ar kitoje vietoje. 12 dydžio šrifto raidžių iš autobuso įžiūrėti neįmanoma. Ka, jie trumparegių neturi??? 

Dardame kiek virš valandos. Dabar kaip niekad pasidžiaugiau, kad gyvename labai aiškiai randamoje vietoje, į kurią niekur atskirai nereikia važiuoti.

Autobusas Lecco pasiekia laiku. Išlipę dar pasitikriname, kad rytoj važiuosime iš lygiai šios vietos. Ir kad autobuso išvykimo laikas toks pat, kaip mano turimuose tvarkaraščiuose.

Parėję griūname į lovas.

Tokia pirma išvykų (ir antra kelionės) diena.

2012 m. birželio 12 d., antradienis

Bergenas ir apylinkės.


Pirmą kelionės dieną praleidę Bergene, 
o antrąją - keliavę Osterfjorden fjordu,
leidžiamės į Bergeno apylinkes. 

 2012-06-12. Antradienis.

Buvome nutarę šiandien miegoti iki valiai. Juk paskutinė diena Bergene. Viskas apeita, apžiūrėta. Beliko pora nedidelių planų. Bet nubundame anksti, gerai išssimiegoję ir pailsėję.

Tiesiu taikymu lekiu į dušą.
Žvilgteliu pro liuką (mat mūsų kajutė - belangė) į dangų - debesuota. Iškišu ranką - nešalta.



Taigi, po pusryčių susipakuojame. Nusprendžiame bagažą palikti traukinių stotyje. Gaila palikti laivą. Kad ir kiek chaotiška bei nevisai tvarkinga čia, bet gera. Tarsi namų atmosfera.
Atsisveikinant kapitonas dar paklausia, ar susimokėjome? Na, taip, atvykę. Na, tuomet ok ir bye. 

Eidamos į traukinių stotį galvojame, ką darysime šiandien. Kažkodėl sudvejojau dėl galimybės pasikelti į Ulriken kalną. Labai norėjau pasivaikščioti po kalnus, bet labai prastai orientuojuosi gamtoje. Ir žemėlapių neturiu. Juk vakare judame į oro uostą, o dar išeisime kitoje Norwegijos pusėje. O vien tik dėl pakilimo ir pažiūrėjimo į miestą pagaila pinigų. 

Dar kankina nerimas, kaip reiks padėti, o paskui pasiimti daiktus iš bagažinės. Esu gimusi tais laikais, kai buvo pavydžiai ar ilgesingai žiūrima į turinčius laidinį telefoną, Šilelį ar Zaporožietį. Tad man tos visos skaitmeninės techninės sferos visada kelia baimę. Nors jas įvaldžius, nebesinori be jų. 

Taigi, bagažo skyriuje randame du vyrukus. Tad iškart vieną jų ir prigriebiu su prašymu padėti. Dėl saugyklų kainų, kai tik atėjome, ant automatų degė info su kainomis 24 valandoms: maža dėžutė 40 NOK, vidutinė 50 NOK ir didelė 60 NOK. Vyriškis pažiūri į mūsų mantą ir nuveda mus prie vidutinės dėžutės. Galvojame, mes gi sudėtume ir į mažiausią, bet negi su juo ginčysimės dabar. Jis gana greit praėjo meniu, bet kaip supratau, kainos dar yra skirstomos pagal tūrį. Žodžiu, mes sumokame 40 NOK. Vyriškis dar parodo, kaip paskui reiks atrakinti (rinktis Remove langelį). Iš ėsmės viskas gana paprasta. Ir žinoma, prisako saugoti čekį, nes jame atrakinimo kodas.
Padėkojame ir patenkintos iseiname į miestą.

Einame į Turizmo informacijos centrą pasiklausti, kaip nuvažiuoti iki kalno. Centre žmonių labai daug, o stalažuose apie Ulriken nieko taip ir nerandu. Tad vietoje kalno draugei pasiūlau nuvažiuoti į Fantoft ir Edvardo Grygo namus Trolhaugene. Ji neprieštarauja. Informacijos centre dar randu brošiūrą apie E. Grygo turą, bet ačiū, 350 Nok nemokėsime. Mes galime ir pačios nuvažiuoti. Sukame link tramvajaus.

Galutinė tramvajaus stotelė prie jau ne kartą rodyto Festplassen parko.



Tramvajus vietine kalba vadinamas bybanen.

Tramvajaus bilietus pardavinėja automatai. 
Bandau pažiūrėti, kaip vyksta pirkimas automatu. Fantoft ar Paradis - Bergeno zona? O gal ne? Ai, tegu nie Bergeno. Reikia susimokėti, kaip suprantame, atsiskaitymui popieriniai pinigai netinka. O metalo neturime. Netoli stovėjusios moters paklausiu, kaip nusipirkti, ji pataria nueiti į parduotuvytę su mėlynu stogeliu ir iššsikeisti į monetas.
Taip ir padarome.
Neramu dėl tos Bergeno zonos. Tad klausiu kitos moters. Ji patvirtina, kad taip, Bergeno. Ir pataria būtinai pabaigoje atsispausdinti pirkimo čekį. Taip pat, kad bilietas galioja iki apačioje nurodyto laiko. Na, gal ir neblogai, turint omenyje, kad vienkartinis bilietas kainuoja 27 kronas. Tik mes su savo klaidžiojimais kažin ar išsiteksime laike.

Kol važiuojame bybanen'u, skaitau Bergeno gidą. Norint apžiūrėti Fantoft stave bažnyčią, galima lipti Fantoft arba Paradis stotelėse. Nuo Fantoft stotelės prie prekybos centro yra nuoroda, 500 metrų.
Išlipame Fantoft. O ten nieko nėra. Na, prekybos centras Safari yra, bet kur nuoroda? Pasiblaškome, randame neaiškią palankstytą. O kelių - ne vienas.

Užmatome moteriškę, kraunančią prekes į automobilį. Klustelime jos. Moteriškė, pažiūrėjusi į gidą, sako, kad labai toli (keista, kad gide tokie netikslumai būtų). Kad reikia eiti aplinkui. Bet, jei nebijom šuns, ji gali pavežti.
Galvojame, gal jau tegu paveža, jei jau į kažkokį užkampį atsigrūdome. 
Draugė, kad ir bijanti šunų, sėda į galą. Jaunutis, dar kvailutis 8 mėnesių vokiečių aviganis bando su ja bendrauti. Už nepilnos minutės užkylame į kalną ir už ... prieš akis nuoroda į Fantoft stave. Norvegė spjaudosi, mat jai susidėjo, kad mums reikia į jų parapijos bažnyčią.  Na, padėkojame ir linksmai nusiteikę prie kirkės.

Taigi, Fantoft stave bažnytėlė buvo pastatyta 1150 Fortune, Sognėje ir 1883 atvežta į Fantoft. 1992 m. satanistai ją sudegino. Vėliau atstatyta. Girdėjau, kad priklauso privačiam asmeniui, naudojama ne tik kaip muziejus, bet nuomojama vestuvėms, kitokioms šventėms. 



O kirkė labai nuvylė.  Nuotraukose ji atrodo gražiai, tačiau tikrovėje įspūdžio nėra. Toks statinys turėtų stovėti kalnų slėniuose, o ne mažoje suspaustoje erdvėje. Bet apeiname, apžiūrime iš visų pusių.





Privažiuoja labai daug turistinių grupių. Visi laukia eilių užeiti į bažnyčios vidų. Tad neužsibūname. Dar užeiname į tualetą. Kuris yra nemokamas muziejaus lankytojams, o kitiems - 10 NOK.




Pasirinkusi šios dienos maršrutą, žinojau, kad turime toliau važiuoti iki HOP stotelės, kur yra kompozitoriaus E. Grygo namai. Bet taip pat knietėjo aplankyti ir karališkąją rezidenciją Gamlehaugen. Kaip atvažiuoti iki Gamlehaugen autobusu, radau, bet kaip nueiti pėščiomis nuo Fantoft ar Troldhaugen - niekaip neradau.
Žemėlapyje tiek Fantoft stave, tiek Gamlehaugen yra vienas šalia kito, tik kelias skiria.

Pasiūlau draugei paieškoti Gamlehaugen. Nuo kirkės nueiname kitu keliu - iš galinės pusės nusileidę takeliu. Papuolame į judrų kelią. Bet pasiduodame į vieną pusę, pasiduodame į kitą - nėra nieko, ko mums reikia.
Grįžtame į vietą, kur išėjome nuo kirkės ir vis tik pasiduodame dešinėn. Matome, ateina moteriškė, kaip vėliau supratome - mokytoja, paklausiame. Moteriškė sako, 25 minutės kelio, aš skubu, jei norite, sekite, o paskui aš parodysiu. Ok, sekame. Tik bėda ta, kad moteriškė labai aukšta, kojos ilgos. Žygiuoja gatvėmis ji lyg ir ramiai. O mes vos kvapą beatgauname, vos suspėjame. Mestume lėkimą paskui ją, bet gatvės kaip išmirę, nėra daugiau ko paklausia. 

Po 20 minučių tokio lėkimo jaučiame, kad ne tik kojos medinės, bet ir širdis stoja.
Galiausiai prilekiame Paradis gimnaziją. Moteris pasikviečia mokinuką, ir kaip supratau, liepia paaiškinti turistėms, kaip eiti toliau iki Gamlehaugen. Mokytojai padėkojame, o vaikinas puikiai, net man labai suprantamai nusako tolimesnį kelią.
Vis leidžiamės žemyn. Nuo lėkimo dreba kojos, jaučiamės baisiai pavargę. Kalno papėdėje sutinkame dar vieną, iš pažiūros - mokinį. Jis patvirtina, kad teisingai einame.

Galiausiai išvystame karališkąją rezidenciją Gamlehaugen. Pastatyta 1900 m. 



Pereiname tiltą. Vartai atidaryti. Skaičiau, kad kai ilsisi karališkoji šeima, lankytojai neįleidžiami. O, būtume po lėkimo džiaugsmą turėję, jei ta šeimyna būtų buvusi. 

Apsižiūrime.





Nuo nuovargio net nebegražu. Ir iš tikrųjų Gamlehaugen nuvylė. Darydama namų darbus, buvau radusi labai gražių nuotraukų su šia rezidencija. Realybė pasirodė ne tokia, kokios tikėjausi. Tiesiog vietovė yra labai fotogeniška. Aišku, nuovargis irgi savo pridėjo.

Mums būtų buvę protingiausia nuėjus kur į ramų parko kampelį pasėdėti, pavalgyti ir atsidusti. Nes dabar bežiūrint nuotraukas ir ištraukiant prisiminimus, ne toks jau niekam tikęs tas Gamlehaugenas atrodo. Bet tada buvo kitaip. O be to ir lietus kaupėsi, nenorėjome sušlapti.

Taigi, tik apeiname rezidenciją, į parko gilumą neiname.





 Aplink Nordasvannet ežeriukas. Ir tyluma ramuma.




Išeiname iš rezidencijos.



Esame vis dar pavargę. Draugei pasiūlau nebevažiuoti į Troldhaugeną. Nes bandžiau įsivaizduoti, kad įspūdžių prasme bus Fantoft bažnyčios ir rezidencijos miksas. Nusprendžiame, kad mes jau atbukę nuo įspūdžių. Ir patraukiame atgal tuo keliu, kuriuo ir atėjome, tik iš lėto.

O kelias nėra jau toks ir ilgas. Ramiai stebėtinai greit pasiekiame Paradis gimnaziją, paskui draugė užmato tramvajaus stotelę Paradis.
Sėdame į tramvajų ir dardame atgalios į Bergeną. Tramvajuje buvo kontrolierius.

Išlipame vėl paskutinėje stotelėje - Byparken.

Draugė susirūpina maisto reikalais: kad jau sutaupėme nekildamos į kalną, tai gal suvalgome po sumuštinį? Ką ten su sumuštiniu. Nusiperkame po vidutinio dydžio hot-dogo formos užkandą. Su lašiša ir krevetėmis. Skanu.



Tašydamos sumuštinius su jūros gėrybėmis sprendžiame, ką veiksime toliau. Iki priešpaskutinio autobuso dar turime 6-7 valandas. Gal kylame į Ulriken? O gal einame į akvariumą?
Draugė prasitaria, kad akvariume paskutinį kartą buvo prieš kokius 23 metus ir visai norėtų. Aš buvau prieš kelis metu Klaipėdoje. Bet dėl ko eičiau į akvariumą Bergene - tai dėl tunelio, per kurį plaukioja žuvys. Įsivaizdavau, kad tai kažkas nerealaus turėtų būti.
Metame monetą. Jei pinigas - bus akvariumas, jei kita pusė - Ulriken. Pinigas. Bet vis tiek sėdime, ir galvojame, ką veikiam. Abi nebežinome, ko norime. Ir visur norime, ir niekur nebenorime. Pervargimas. Bet dar kažką reikia daryti. Kylame į Ulriken. 
dar kartą einame į nformacijos centrą. Jame - dar daugiau žmonių. Dar nemačiau jų tiek. Ką jie čia veikia antradienio popietę???? 
Nusprendžiame, kad nelauksime. Be to virš Ulriken ritasi tamsūs debesys.

Einame į akvariumą.

Einame krantine, C. Sundts gate. Norime pažiūrėti į bažnytėlę, kurią vis matydavome būdamos Bryggen pusėje.

Nykirken.



Pastatyta 18 amžiuje. Buvo subomborduota 1944 m., vėliau atstatyta.



Einame link akvariumo. Įėjimas nepigus, 200 NOK žmogui.

Yra ekspozicijų lauke, didžioji dalis - salėse.

Pingvinai.




Maitinami jūrų liūtai. Smagus trumputis šou. Maitintojai kalba keliomis kalbomis.



Didelė dalis eksponatų - gyvetės, vorai. Yra krokodilų. Kažkur aptinkame egzotiškų gyvūnų.



Yra liečiamas baseinėlis. Kur įkišus į vandenį rankaą, gali paliesti vandens gyvius.

Sužavėjo kalbanti papūga. Nors sunku išprovokuoti, bet kai pačiauskėjo, vienu metu keletą verslo reiklaų sutvarkė.



Na, ir tunelis. Jis trumputis. Įspūdžio nepadarė visai.  PLaukioja rykliai, tokia patys kaip Megoje. Katinai ten, o ne rykliai. 
Gerai, kad draugė bent jau iki šiol liko patenkinta akvariumu.

Paskelbtu laiku turi maitinti krokodilus. Tik nežinome, kuroje salėje. Nusileidžiame į apačią. Randame didelį akvariumą. Apačioje pritemusioje salėje vandenyje už stiklinės sienos guli didelis krokodilas. Su drauge nusprendžiame, kad jis dirbtinis ir jo jau tikrai nemaitins. Draugė, apimta azarto, nueina pasidairyti, kur bus tas maitinimas. O aš sėdžiu viena ir mėgaujuosi ramybe ir vienuma. Jaučiuosi tokia pavargusi. O suolas toks patogus. Beveik snūduriuoju. O dirbtinis krokodilas ima ir atsistoja... Kaip moviau... 

Neradę maitinamų krokodilų einame į akvariumų salę. Apeiname visus eksponatus. Labai gražu, įdomu.




Per valandą apeiname akvariumus ir einame žiūrėti pingvinų maitinimo šou.



Žuvį darbuotoja jiems į gerkles tiesiog sugrūda. Bet labai nuotaikingas šou. Ir atrodantys tokie kvailučiai gyvunėliai yra tokie užsispyrę ir įžeidūs.



Abi tikėjomės, kad bus delfinų šou. Bet delfinų nerasta. Dėl to kiek nusivylę išeiname į miestą užmušti paskutinių valandų iki autobuso.

Pakeliui į centrą einame panaršyti Bergeno Nordnes rajono. Čia irgi tie patys mediniai namukai, lipantys serpantinais į kalniuką. Čia atsigaunu. Žavu, gera, ramu.




Kadangi turime laiko, sukame į jau lankytą, bet labai patikusį Botanisk Hage.
Kultūros muziejus.



Dar kartą pasigrožime žiedais ir rododendrais. Parke pilna žmonių, vasarojančių ant žolės. Kai kurie kepa mėsytę. Žiauriai skaniai kvepia.

Prieš akis vis labiau tamsėjantys ir besileidžiantys debesys. Juk turi lyti. Negi išvyksime iš miesto, kurio skiriamasis bruožas ne tik UNESCO saugomas senamiestis, garsusis žuvies turgus, uostas - vartai į fiordus, bet ir lietus. Meldžiuosi lietaus, jis čia pat.



 Sukame atgal į senamiestį atsisveikinti su miestu.

Simboliška, bet prie pėsčiųjų gatvės su skulptūra orkestras groja girdėtus ir tokius pažįstamys kūrinius.



Nueiname iki Bryggen.
Draugė pasiūlo nusipirkti ledų. Prie Zacharias Bryggen ledainės visada minios būdavo išsitiesę prie ledainės. Nusiperkame pu du burbulus vaflyje. Už du burbulus - 35 NOK. Bet burbulai - pas mus du kaušeliai būna, kaip čia vienas. Ir labai skanūs.
Sušveičiame žiūrėdamos į vandenį, į miestą, į kalnus.
Taip ir nepradėjęs lyti lietus kažkur dingta, lieka saulutė ir vėjas.

Vakarėja ir vėsta. Nusprendžiame, kad nebesikankinkime ir važiuokime į oro uostą.
Iš traukinių stoties bagažo saugyklos pasiimame daiktus. Po minutės jau stovime prie autobusų stoties A perono.

Kažkas praeina lietuviškai telefonu šnekėdamas. Apkalbėjome, kad per tris buvimo dienas taip ir negirdėjome lietuviškai kalbančių.

O čia: atvažiuoja flybussen.no autobusas, vežantis į oro uostą. Hallo, ir paduodu kupiūrą 100 NOK - tiek kainuoja bilietas vienam žmogui. Ar man pasigirdo, ar vairuotojas atiduodamas bilietą pasako "prašom". Atsisėdus pasakau draugei, ji irgi nesuprato. Po 40 minučių išlipame oro uoste. Vairuotojas, paduodamas lagaminą draugei, lyg irgi pasako "prašom". Nors mano draugė labai komunikabili, bet jo neužkalbina. Taip ir nueiname su mįsle, ar čia tikrai lietuvis buvo, ar mums su klausa jau negerai.

Oro uoste pirmas taikinys - tualetas, antras - poilsio kambariukas.
Žinau, kad jis turi būti lipant laiptas į antrą aukštą. Bet praeiname. Viršuje stop ženklas, darbuotojas mūsų klausia, ko ieškome. Aš iškart prie reikalo: "kur mes galėtume pernakvoti?". Parodo į balkonėlį, durys turėtų būti stiklinėje sienoje. Randame. 

Kambaryje gal 15 krėslų. Kaip tik du laisvi ir minkšta nedidelė dalis kamputyje. Vien vyrai. Net pagalvojome, kad gal yra atskiri vyrų ir moterų kambariai. Bet kaip ten bebūtų, tie vyrai mums nieko nesakė, piktų žvilgsnių nelaidė, tai ir apsistojome.
Užimame paskutinius likusius laisvus krėslus. Grupelė rusakalbių lošė kortomis. Kas miegojo, kad filmus žiūrėjo. Krėslas tikrai super patogus. Viduje tylu, nors garsas iš apačios gana girdisi. Ir saugu. Yra rozetės, jei kam reikia ko pasikrauti.
Žodžiu, gera vieta, net aš sugebėjau visai normaliai išsimiegoti. 

Ryte nubundame gana anksti. Apsitvarkome. Žiūriu, ir apačioje suolai minšti, bet atramų rankoms, todėl ir čia miegoti turėtų būti gera. Tik mažiau saugumo.

Praeiname daiktų patikrą, prie vartų susitinkame grupę Norvegijoje dirbančių mūsų miestelio vyrų.

Pasigrožėti Bergeno apylinkių grožiu nebepavyksta, nes apačioje debesys.

Norvegijos krantai nutolsta.

Skrydis sklandus. Wizzair ir šį kartą nenuvilia. Netrunkame atvykti į namus.