2011 m. spalio 16 d., sekmadienis

Costa Brava: vėl Barselona.

2011-10-16. Sekmadienis. Montjuic.

Visos tolimesnės planuotos išvykos atbūtos. Paskutines kelionės dienas suksimės po Barseloną netoliese savo viešbučio.

Po pusryčių iš karto patraukiame link Montjuic. Pagal žemėlapį nuo mūsų viešbučio iki funikulierių, keliančių į šį kalną vos keli žingsniai, bet mes norime atrasti savo kelius. Nors ir ieškojimai ne visada iškart nuveda į tiesiąją, bet jie visada yra savi. 

Pradėję lipti nuo pajūrio, apžiūrime gabalėlį Marimare sodų ir apžvalgos aikšteles. Nepasakyčiau, kad sodai šioje vietoje įspūdingi. Anaiptol. Tiesiog apželdintas kalnas su įvairesniais augalais ir tiek.

Įdomus augalas su panašiais į kinišką rožę žiedais.



Nuo apžvalgos aikštelės.



Po Montjuic kalną bevaikštant.



Pasisukioję pirmyn atgal, aukštyn žemyn aukštyn pasiekiame pilį.
Montžuiko pilis nėra kažkuo ypatinga, bet traukte traukia joje būti.
Istoriją Montjuic kalnas turi: čia buvęs kalėjimas politiniams kaliniams. Nuo jo įvairiais laikotarpiais buvo stebimas miestas. Nuo jo buvo planuojami miesto puolimai.
Dar gerokai prieš kelionę teko skaityti dar vieną knygą, irgi romaną apie Barseloną, kur minimas ir Montjuic kalnas su griežtu kalėjimu, kankinimais, sužvėrėjusiais prižiūrėtojais bei tvarkdariais. Vėjo šešėlis.





Nuo pilies matyti puiki miesto panorama. Nuo Montjuic objektų matėme daugiausia ir ko gero gražiausių Barselonos panoramų.

Nuo Montjuic pilies.



Išvaikščioję pilies teritoriją patraukiame bet kur. Aplinkui daug kelių ir takų, tiek asfaltuotų, tiek kitokiu grindiniu grįstų, tiek žvyrkelių. Labai daug šiaurietiško ėjimo propaguotojų.

Visur pilna nuorodų su daugybe pasirinkimų. Yra net keletas sodų. Pagal pavadinimo skambumą mane labiausiai viliojo Jardi de Petra Kelly. Bet šie sodai mums beeinant liko nuošalyje. Priėjome kitus, Jardi Botanic. Buvome nusprendę užeiti tik jei bus nemokami. Nes sodų jau esam pažiūrėję, tegul jie kainuoja tik 3,50 eur.

Žiedinė sankryža.



Taigi, leidžiamės žemyn į 1992-ųjų Olimpinių žaidynių vietą. Iš tolo veda telekomunikacijų stulpas. Olimpic Estadi nebuvo mano planuose, bet kas jau užėjome, tai labai įdomiai pasivaikščiojome, apsižiūrėjome.

Olimpinis stadionas iš lauko pusės.



Placa de Nemesti Ponsati.





Stadionas iš vidaus. Tik jo dydžio nepavyko perteikti.




Ispaniško kaimelio irgi buvome neįtraukę į planus, bet į jį net nėjome. Nes žinojome, kad mokamas objektas.

Bevaikštant po Olimpinių žaidinių teritoriją, čia pat matėsi Palau National – tie patys rūmai, prie kurių vakarais vyksta fontanų šou. Buvome labai nustebę, kaip čia viskas arti ir kompaktiška.

Nacional Palau nuo stadiono pusės.



 Taigi, apeiname nacionalinius rūmus. Nuo laiptų atsiveria pati fantastiškiausia miesto panorama. Atsisėdame ant laiptų, grožimės ir klausome labai išraiškingo gitaristo grojimų.





 Mažumėlę pailsėję, leidžiamės žemyn. Rūmų prieigos be fontanų tokios tuščios.





 Pamažu prieiname Ispanijos aikštę.
Pirmą dieną, kai čia atėjome, dėmesį patraukė Toros Arena. Tada matėme, kad yra bokštelis, kuriuo galime pakilti į apžvalgos aikštelę. Pačioje arenoje, kaip supratau, yra įsikūrę prestižinės parduotuvės ir maitinimosi įstaigos. O iš gatvės liftu už 1 eur žmogui galima pakilti į atvirą apžvalgos aikštelę paskutiniame aukšte. Aišku, kildamas viduje eskalatoriais turbūt nemokėtumei nei cento. Bet gi kiek užgaišę būtume.

Nuo Toros Arena apžvalgos aikštelės.





Vaizdai nuo viršaus gražūs. Apsukame ratą ir leidžiamės žemyn. Jau antra dienos pusė, norime valgyti.

Avingunda Paral.lel leidžiamės žemyn link jūros ir savo viešbučio, pakeliui sustodamos apžiūrėti kavinių ir restoranų menių. Bet matyt esame tokios alkanos, kad net nežinome ko norime. Galiausiai atsisėdame kiniečių kavinukėje, užsisakome jūrų gėrybių su bulvytėmis ir salotomis, taip pat alaus. 

Pailsėję ir pasistiprinę El Ravalio rajono de Manso, Sant Antoni Abat, I‘Hospital gatvėmis traukiame link viešbučio.
I‘Hospital gatvėje dar stabtelime prie Rambla del Raval, šv. Augustino bažnyčia, kuri vienija tikinčiuosius iš Filipinų bei antikinės st. Creu ligoninės. Apeiname ligoninės kompleksą. Kiemeliuose pilna įtartinų ir nežinia ką veikiančių personų, tai norisi neužsibūti.

Jau nebeatsimenu, kas, bažnyčia ar muziejus. El Raval.



Rambla del Raval.



Antic Hospital st. Creu. Įėjimas.



 Vidiniai kiemeliai.





Šv. Augusto bažnyčia - netikėtai ir maloniai nustebino.






 Išeiname prie galinės La Boquera turgaus pusės. Bet kaip ir galvojome, sekmadienį turgus nedirba.

Dar pavaikštom La Rambla. Visą laiką čia vaikščioję tik dabar pamatome bažnyčią.





 Aišku, ir gyvųjų skulptūrų kolekcija, surinkta per kelias dienas.





Vakarui draugė mane kalbina pasileisti į naktinį Barselonos gyvenimą. Juk vis nusitrepsėję per dienas į viešbutį devintą – dešimtą valandą pareiname. Gerai, eisime į naktinį. 

Naktinį žygį pradedame dar vakarėjant, nuo Catalonijos Aikštės ir Passeig de Gracia. Čia yra dar keli A. Gaudi namai. Passeig de Gracia man labai graži ne tik dėl Gaudi. Dauguma pastatų joje labai gražūs, architektūriškai įspūdingi.

pl. Catalunya.



Čia prasideda Passeig Gracia.



Gražioji Passeig de Gracia architektūra.






 Aišku, labiausiai nustebina A. Gaudi projektuotas „kaulinis“ namas Casa Batllo. Įėjimas į jį 18 eur. Kitas namas, Casa Milo arba La Pedrera irgi išraiškingas, bet išoriškai vakaro žibintų šviesoje ne taip patraukia akį. Pagailime pinigų į Gaudi namus.

Casa Batllo (aš Gaudi namus visada maišau).




 Casa Mila (La Pedrera).





 Grįžtame, vėl Casa Batllo.



 Kelis kartus pašlifuojame gatvėmis pirmyn atgal, nueiname prie jūros ir padarome išvadą, kad mūsų naktinė Barselona virs tik į vakarinę....

Passeig de Colom.



Parėję eilinį vakarą sutaršome didžiulį labai sultingą, saldų ir labai prispėjusį mangą.
Ryt paskutinė kelionės diena.


2011-10-17. Pirmadienis. Visko po truputį.

Paskutinė diena – laisva diena. Laisva – tai be grafikų, ypatingų planų, skubėjimų (nors atrodo, ir taip mažai kur skubėjome). Diena skirta nuveikti tam, kas liko nenuveikta, gal būt pakartotinai aplankyti labiausiai patikusias vietas, o gal paprasčiausiai pagulėti prie jūros. smile.gif

Bet tikslų šiai dienai turime: 1. suvalgyti kroisaną su kava kokioje mažoje El Ravalio kavinukėje; 2. Apsipirkti lauktuvių. 3. Nusigauti į Barcelonetą pailsėti prie jūros; 4. Atsisveikinti su Katalonija su vakariene.

Taigi, iš ryto negėrę savo kavos normos viešbutyje išskubame į gatvę. Kažkodėl mus su drauge abi labai patraukė El Ravalis. Tai ir sukame jo siauromis rytinėmis gatvytėmis. Visur tylu ir ramu. Gatves plauna mašinos. Kai kur šiuolaikinės, po savęs vos drėgną žymę palikdamos. Kai kur diedulė po spaudimu srove iš bačkos plauna, dar ir ant augaliukų užpila. Balkonuose džiūsta skalbiniai. Niekas nerėkauja. Ankstus rytas el Ravalyje toks gaivus.

Bažnytėlė, apie kurią nieko nežinau.




Ramblas el Raval.



Pažiūriu į žemėlapį, čia yra dar ir meno muziejus (MACBA) bei Casa de la Caritat (kai kur randu šiuolaikinės kultūros centras) (CCCB). Kiek įmanoma ir kas nemokamai bei jau dirba – apeiname.

CCCB.



Traukiame dels Tallers gatve tolyn link Universiteto. Užeinam tylią ramią gatvelę su aikšte ir bažnytėle. Taip užkvimpa kava. Su drauge vienbalsiai „sėdam?“. Labai skanus krosanas ir puiki kava. Mėgaujamės stebėdamos lėtą rytinio miesto budimą. Kava ir kruasanas – parašyta – 2 eur. Viso sumokame kažkodėl 5. Bet nesigiliname.

Prie šios bažnytėlės ir mėgavomės rytine kavute.



 Už kelių minučių jau grožimės Universiteto pastatu. Pavaikštom koridoriais, išžiūrim kiemelius.





 Netipiniai studentai.



 Universiteto pastatas iš gatvės pusės.



 Universiteto gatve pasileidžiame link Katalonijos aikštės. Planavome pro aikštę ir La Rambla eiti tiesiai į turgų. Einu sau galvodama, kad kaip gaila, jog atostogos baigėsi. Iš niekur nieko draugė pasiūlo užeiti į kuri nors Gaudi namą. Nė nedvejodama sutinku ir abi įgavę naują tikslą sukame link Casa Mila (La Pedrera). Ne paslaptis, pastarąjį pasirinkome, nes pigesni įėjimo bilietai.



 Prie La Pedreros šiokia tokia eilutė. Bet ji greit juda. Už abi 30 eurų ir durys į A. Gaudi fantazijų pasaulį mūsų. Su bilietais dar gauname lankstuką apie pastatą. Liftu pakelia ant stogo.

Stogo architektūrinį ansamblį sudaro kaminų, ventiliacijos vamzdžių ir laiptų derinys.






Žemesniame aukšte pristatoma A. Gaudi architektūros aspektai, darbai, planai.



La Pedreros apartamentai. Muziejus.



Ir apatinio aukšto fragmentai.





Ir vėl lauke.



Ir dar Casa Batllo kepurėlė. Jei dar kada būsiu Barselonoje, eisiu į šį.



 Kažkiek apsiperkame La Bogueria turguje. Turiu pridurti tik tiek, kad šiame turguje viskas pakankamai brangu. Turint laiko pravartu pasiieškoti mažų parduotuvėlių, kuriose daug kas pigiau. Arba laukti jo darbo dienos pabaigos.
Pvz., mes visada prekinomės savo gatvelės parduotuvėse. Aišku, Bogueria turguje neišsinagrinėjome kainų nuo iki. Bet iš pirmo žvilgsnio pasirodė, kad čia pirkti daug kas kainuoja kaip parduotuvėse miesto centre.

Planavome likusią dienos dalį praleisti paplūdimyje, prie jūros. Į Barcelonetą išėjome pėsčiomis.

Buvome sumastę pakilti į Kolumbo skulptūros viršų. Bilietas 4 eur. Žmonių nedaug. Bet kažkaip labai lėtai juda. Su drauge kiek luktelėję apsigręžiame nusprendę, kad jau esame sočiai prisižiūrėję vaizdų į Barseloną iš viršaus. 

Kolumbo statulą saugantys liūtai.



Nuo Kolumbo statulos einame tiesiai tuo vingiuotu tiltu link Akvariumo.








Paskui molo krantine pasiekiame Palau de Mar, museu Historia de Catalunia. Ir pakrante traukiame link paplūdimių. Eidamos akvariumo molu padarėme nemažą ratą. Bet nesigailime, nes taip smagu buvo pasivaikščioti žiūrint į begalę jachtų, vandenyje besišypsančius saulės spindulius, tolumoje stovinčius dangoraižius.



Barcelonetos paplūdimys, kaip ir tikėjausi, nepatiko. Todėl nei maudėmės, nei deginomės. Aišku, jei prieš tai nebūtume matę Costa Bravos su gražiaisiais krantais ir smaragdiniu vandeniu, čia būtų buvę liuks. Be to ir oras šiandien vėsesnis. Su kylančiais lietaus debesimis, iš kurių taip ir nenulijo.




Promenada praėjome visą Barcelonetos paplūdimį iki žuvies skulptūros. Barceloneta pasirodė gana netvarkinga ir apleista.




Praėję žuvies skulptūrą ir didžiuosius pastatus šalia jos, valandžiukę pailsime žiūrėdamos į nesuskaičiuojamą gausybę jachtų stiebų Olimpiniame uoste.



Ir pro parkelį pasukame namų link. Einame gana sudirgusios, nes dar liko nenupirkta dalis lauktuvių, dar norisi pasižiūrinėti, o jaučiamės visiškai nusitrepsėję.



Dar reikia vakarienei vietą rasti, jau vakarėja. Taigi, Barcelonetoje mums patikusios kavinukės kažkaip ir neužėjome, vis kas nors sumaišė. Nusprendžiame pavakarieniauti arčiau namų.

Barcelonetos parduotuvėlės vitrinos langas.



Grįžtame pro Ciutadella parką, Tada Passeig de Colom. Sudirgusios ir nežinia ko norėdamos, net gi čia taip ir neradę vietos vakarienei pareiname namo.

Bet ir vėl išeiname, šilčiau apsirengę ir pasidėję pirkinius. Nusprendžiame, kad sėsime į artimiausią kavinukę. Ir pataikome.
Savo gatvelėje C. Nou de La Ramblas beveik prieš pat Palau Guell randame kavinukę Jarusalem. Ne paslaptis, merginos iš šios kavinukės kas vakarą kviesdavo mus užeiti. Bet tas pavadinimas Jarusalem vis nuteikdavo neužeiti. O būtume žinoję, kad čia taip puiku, būtume turbūt kas vakarą sėdėję. Taigi, prie durų klientus šaudančios merginos pasiūlo dienos meniu už 13 eur, į kurį įeina dvi tapos, karštas patiekalas ir desertas. Šiaip tokia kaina dienos meniu patiekalams yra daugelyje matytų kavinių. Aišku, teko matyti ir didesnių. O teko ir apie 10 eur matyti. Bet kaip pasakojau apie pirmąją viešnagės Barselonoje dieną, už tokią kainą ir gavome nors daug, bet šiaip sau skanumo.
Nuo kelionės į Maljorką atsimenu, kokios tos tapos gali būti. Tai su drauge išsirenkame po pora sumuštinukų su sūriu ir kumpiu. Buvo galima pasirinkti ir po dubenėlį su salotomis, daržovėmis ar dar kažkuo. Tai laimė, kad dubenėlių neėmėme, būtume sprogę ko gero nuo maisto gausos.

Kaip pagrindinį patiekalą išsirenkame paellą, Morisco. Kavos neimame, imame alaus.
Sumuštinukai labai skanūs. Paella – dieviška. Jau kavinukėje Lloret de Mar buvo skani paella, bet tos nėr ko lyginti su šia. Didžiulę keptuvę dviems vos sutašėme. Didžiulės krevetės, midijos, kažkokios didelės ir spalvingos kriauklės su miniatiūriniais visai valgomais slimokais, kažkieno labai plonos kojytės-čiuptuviukai. Skanumėlis. 

Prie kito staliuko atsisėda smagi kompanija, nors ir beveik nemoku anglų kalbos, bet atsiranda smagus bendravimas.  Į „pokalbį“ įsitraukia ir dar prie vieno staliuko sėdėję žmonės. Žodžiu, buvo ne tik skanu, bet ir linksma. 
Deserto galvojome, kad atsisakysime. Bet vis tiek gauname rinktis. Aš išsirenku tiramisu, o drauge melioną su grietinėle. Tiramisu buvo labai skanus. Nes vos besėdėdama po paellos sukirtau ir tą didžiulį gabalą tiramisu. O draugė gavo penktadalį didžiulio meliono.

Atsisveikiname su smagiaisiais lankytojais ir vos parjudame į namus.

2011-10-18. Antradienis. Namolio.

Po pusryčių išsiregistruojame ir einame tiesiai į metro.
Miestas dar miega. Mūsų gatvelėje dar nėra kur nusipirkti nei bandelių, nei vaisių, kuriuos norėjome įsigyti kelionei.

Nusipirkę vienkartinius metro bilietus (vienas kainuoja 1,45 eur) dundame iki Arc de Triumf. Išėję per Av. De Vilanova išėjimą atsiduriame visai netoli Nord Estacion autobusų stoties. Kelias gerai pažįstamas. Tiesioginių autobusų Barcelona – Girona Airport bilietų kasa irgi užsimerkus surandama. Vienas bilietas į vieną pusę kainuoja 12 eur. Autobusai važiuoja iš 28 ir 29 aikštelių.

Nors tvarkaraštyje rašoma, kad autobusas antradienį važiuoja 10 val., bet matyt jie važiuoja tankiau. Gal kas pusvalandį. Tikrai negaliu atsakyti. Nes grafike laikai atskiromis dienomis skirtingi nurodyti. O nusileidę į peroną, radome autobusą ir išvažiavome.

Taigi, nusigauname į oro uostą labai anksti. Bet laukimo laikas kaip tai neprailgo. Praėję patikrinimus kiek užkandame Mcdonaldo maisto (pirmą kartą gal po 7 metų valgiau, visai skanu pasirodė).

Lietuvaičiai pasiutę – prieš pusvalandį iki įlaipinimo pradžios radome ilgiausią eilę.
Lėktuve atsisėdome pačiame gale, tai labai ūžė visą kelią. Daugiau stengsiuosi nesėsti į paskutinę eilę.

Lėktuvu tuomet dar buvau skridusi nedaug, todėl vaizdai per langą vis dar stebino ir džiugino.






 Lietuva pasitiko su žvarbiu oru. Skubėjome į mikriuką, bet pasirodo, čia ne Katalonija. Mikriuko į autobusų stotį teko laukti kiek virš pusvalandžio.
Vilnius po Barselonos atrodė tamsus, tuščias.

Atostogos buvo labai geros. Man, mylinčiai gamtą, labiau patiko pirmoji atostogų dalis – Costa Brava. Barselona sukeldavo įvairių jausmų: gal ir nereikėjo, o ir vis tik gerai, kad ją apžiūrėjome.
Jei kas planuojate po Barseloną važinėtis tiek metro, tiek turistiniais autobusais, tai 5 dienos joje gal ir per daug. Nebent ištisai viską lankytumėte, visas parodas, muziejus, renginius. O trepsint savo kojytėmis 5 dienos šiame mieste mums buvo pats tas. Jei ilgiau – jau norėtųsi kažkur pavažiuoti. 

Nors pasakojime jau minėjau, bet reziumuosiu savo 12 dienų, kai dabar iš šalies žiūriu - labai ekonominės kelionės, išlaidas. Išlaidos paskaičiuotos vienam žmogui:
Lėktuvo bilietai su visais mokesčiais ir vienu registruotu bagažu į abi puses: 337 Lt;
Viešbučiai: Bahia 1n.-25 eur, Xaine sun 5n.-50 eur, Be Ramblas hotel 5n.-120 eur. Viso: 195 eur;
Transporto išlaidos: 72 eur;
Lankomi objektai: 25 eur;
Maistas: 60 eur;
Kavinės: 55 eur;
Lauktuvės (šįkart išleidau stebėtinai mažai, nes pirkau tik simboliškai namiškiams): 30 eur.

Skrydžiai: pirmyn Vilnius – Barselona (El Prat) su Wizzair. Atgal Girona – Vilnius su Ryanair.

Barselonos viešbučiai Bahia ir Be Hotels Ramblas užsakyti per booking.com (mokėjome nuvykę į viešbučius), X.
Lėktuvų bilietai pirkti ir viešbučiai rezervuoti sausio – vasario mėnesiais.
Anksti rezervuodamos viešbutį Be hotels Ramblas Barselonoje tikrai išlošėme, nes už mūsų kainą centrinėje vietoje ir su tokiais gerais svečių atsiliepimais vėliau matyti neteko.



2011 m. spalio 15 d., šeštadienis

Costa Brava: Monserat vienuolynas.

2011-10-15. Šeštadienis. Monserat vienuolynas.

Rytas su žadintuvu. Net be viešbučio pusryčių. Jie prasideda 8 val., o mes norime pirmuoju keltuvo pakilimu pakilti.

Kad vakar ir sužiūrėjom traukinio išvažiavimo vietą, netgi bilietų pirkimo automatą pamaigėme (visa tai dėl to, kad internetiniame Barselonos turizmo gide rašome, jog rasti R5 traukinį labai sudėtinga ir gali reikti nemažai laiko klaidžiojimams. Nežinau, gal mes užtaikėme tinkamoje vietoje užeiti, bet radome traukinių terminalą greitai. Viskas sužymėta, reikia tik nuorodas sekti.), į Espanya stotį atvažiuojame labai anksti. Dar prasukame ratą vakarykščių fontanų vietoje. Ryte čia tylu ir tuščia. Fontanų žymių kaip nebūta.

Kvėptelėję tyru oru leidžiamės į tą pačią metro stotį, sekam traukinio ženkliuką ir atsiduriame prie savitarnos aparatų, pardavinėjančių bilietus. Prie pat aparatų stovi keletas žmonių su raudonais kostiumais. Užteko tik akių kontakto ir praeina moteriškė, kuri padeda nupirkti bilietus. Imame už 23 eur, Monserat turą. Renkamės kilimą keltuvu iš Aeri. Keltuvo bilieto niuansai interneto platybėse jau n kartų aptarti, bet pasikartosiu, kad į jį įeina traukinio bilietas pl. Espanya-Aeri (pirmyn-atgal); keltuvas Aeri (pirmyn –atgal); nuo vienuolyno funikulierius į kalnus st. Joan (pirmyn-atgal) ir metro bilietas.

Iki traukinio dar yra laiko. Lūkuriuojame. Atvažiuoja traukinys į mūsų taką, R5 Manresa. Paskui užrašas pavirsta į R5 Martorell. Laikas lyg ir ne mūsų dar... Klausiame vagone prie durų stovinčio vaikinuko su knyga, ar nuvažiuosime šiuo traukiniu į Monserat. Vaikinas labai išsamiai paaiškina rodydamas į lemputes virš vagono durų viduje: šio traukinio lentelėje dega lemputės tik iki Martorall, vadinasi ir traukinys važiuoja tik iki Martorall. Padėkojame ir užtikrinčiau laukiame savo traukinio. Po mūsų, mačiau, to paties vaikino klausė to paties dar gal kokie 6 žmonės (nes visiems lemputes rodydavo, o ir jie išlipdavo).

Taigi, sulaukiame savo traukinio, jau dabar ant jo dega R5 Manresa.
Važiuojame valandą. Kadangi tais laikais dar nesinaudojau GPS, turėjau atsispausdinusi stotelių pavadinimus, bet visas stoteles rodė tablo ir pranešinėjo. Kadangi žmonių buvo daug, nuėjome iki pačio galo – į pirmąjį vagoną. Todėl Aeri stotelėje išlipame vos ne pirmosios ir keliolika metrų paėjusios patenkame į patį pirmą keltuvą. 

Kylant jaučiu, kad oras nešiltas. O viršuje net labai nemalonus šaltukas padvelkė.

Vaizdai iš keltuvo.




Nueiname link vienuolyno, apžiūrime. Iš pat ryto žmonių minios. Juk ir išeiginė diena.






Apėję vienuolyno ansamblį kylama pėsčiųjų trasa į kalnus. Sukame link sant Jaroni.



Anot internete rastos informacijos, 12 val. turi giedoti bernelių choras. Laiko dar turime, nusprendžiame eiti pasivaikščioti į kalnus. Bet paeiname tik 20 minučių, iki st. Anna aikštelės. Grįžtame, nes užgirdome gaudžiančius varpus ir lyg kažką giedant.

Kai nusileidome atgal prie vienuolyno, mišios jau buvo įpabaigą. Po to visi buvę prie altoriaus išėjo, žmonės iš bazilikos pakilo. Pradėti leisti lankytojai prie Juodosios Marijos. Dar palukuriavom 12-kos, bet tą valandą taip niekas ir neprasidėjo. Matyt buvo ne ta diena, mišios vyko kitu laiku – 11 val. Stende parašyta, kad mišios 13 val. – dar valandą laukti nesinorėjo, nes troškom į kalnus. Taigi, likome be bernelių.

Prie Juodosios Marijos altoriaus eilės ilgumas – vos ne iki įėjimo į kompleksą. Galvojame, pavakaryje išvažiuos visos grupės, tada ir įeisime apžiūrėti.




Funikulieriumi kylame į st. Joan. Per stoglangį matosi fantastiškas tolstančio vienuolyno vaizdas. Viršuje iškart pasitinka dar gražesnė panorama. Pavaikštome po apylinkes, iš pradžių pasukame trumpuoju keliu: st. Joan ir st. Onofre senovinės vienuolių atsiskyrėlių buveinės ir koplyčia (15 minučių kelio). Iki jos mačiau, mamos su vaikais vežimėliuose važiavo. Kelias platus, asfaltuotas-cementuotas. Bet yra atkarpų su skalda.







Prie koplyčios užsiropštę ant uolų sušveičiame paskutinius lietuviškus lašinukus.
Dar paspoksome į uolų laipiotojus, kurių čia apstu. Pačios palaipiojame atsitiktinai rastais senais laipteliais, tikėdamosi kokį stebuklą išvysti. Ir apsukę ratą, grįžtame prie funikulieriaus vietos ir nuo jo sukame į dešinę link st. Jeroni. Rašo, nuo čia iki jo – 1 valanda kelio. Pasakysiu, kad neturėjome tikslo pasiekti st. Jeroni. Buvom nusprendusios eiti tiek, kiek norėsime. Matyt ištisas intensyvus ėjimas padaro savo ir jėgų nebeturime.





Taigi, labai pamažu nužingsniavome tikrai toli. Paskui sumanome grįžti. Einant atgal tuo pačiu keliu jis nėra toks įspūdingas, todėl funikulierių pasiekiame ankščiau nei tikėjomės. Dar pasisukiojame ir imame leistis link vienuolyno.



Nusileidę tikėjomės rasti nedaug žmonių prie Juodosios Marijos. Ir spėkit ką – eilė nė kiek nesutrumpėjusi, kaip palikome ryte. Tik žmonės kiti. Na, mes ne tokios tikinčios bei prietaringos, todėl pasėdime Bazilikoje, pažiūrim į Mariją iš toli, mintyse pabūname su savo norais. Tuo pačiu ir pailsime. Jei bus lemta, Marija išpildys norus ir iš toliau.

Lauke labai atvėsę. Jau ir nosis varva, ir rankos mėlsta. Leidžiamės žemyn link Aeri geltonojo keltuvo, nors iki priešpaskutinio traukinio dar daug laiko. Kad ir vakaras, žmonių į keltuvą prisirenka  vis vien daug.



Stovėdama eilėje apmasčiau, kad ką pėsčiomis kilome į kalną, gi galėjome pasileisti į apačią prie santa Cova bei paeiti Kalvarijos taku. Bet visa tai teks palikti kitam kartui.
Geltonasis keltuviukas nukelia per 5 minutes.
Iki traukinio dar visas pusvalandis. Bet džiaugiamės, kad sėdime šiltai ir užuovėjoje. Sutaršome likusius vaisius, grožimės kalnu, ant kurio yra vienuolynas ir stebime, kaip kyla, leidžiasi keltuvai. 



Žmonių prisirenka daug. Iki traukinio dar 10 minučių. Bet atvažiuoja R5 Martorell. Su drauge pasimetame, bet kadangi visi įlipa, lipame ir mes. Draugė sako, kad lemputės virš traukinio durų dega ne visos. Bet neiššokstame, liekame. Pasižiūrim dar – pagal rytinio vyruko pamoką traukinys tikrai turėtų vežti tik iki Martorell. Ką gi, išlipam kitoje stotelėje – Olesa de M. Tuščia, perone nieko nėra. Vakarėja. Vienintelė paguoda, kad perono rodyklės rodo į bėgius A (to) Barcelona. Kadangi ryte sekiau stoteles, žinau, kad R5 Barcelona tikrai turės čia sustoti.

Olesa traukinių stotis.



Taigi, laukiam, ir juokas ima, ir neramu kiek. Pradeda rinktis žmonės. Dėl visa ko, nors rodyklės ir labai aiškiai rodo, dar paklausiu atėjusios moteriškės, ar tikrai traukinys važiuos į Barceloną ir iš kurio kelio. „Si“ ir parodo į kelią, prie kurio ir laukiame. 

Už kelių minučių atidunda traukinys R5 Barcelona ir laimingos riedame namo.
Taigi, turėkite omenyje, kad po R5 ženklu ta pačia, bet nepilna trasa važiuoja kitas traukinys. Lipkite pirmyn tik į R5 Manresa ir grįžtant R5 Barcelona. Laiko jie laikosi.

Kadangi septintą išlipame pl. Espanyja, tai nusprendžiame dar ir šiandien pasimėgauti fontanais.
Ir su vienuolyno turo bilietėliu metro grįžtame namo.