Rytas su žadintuvu. Net be viešbučio pusryčių. Jie prasideda 8 val., o mes norime pirmuoju keltuvo pakilimu pakilti.
Kad vakar ir sužiūrėjom traukinio išvažiavimo vietą, netgi bilietų pirkimo automatą pamaigėme (visa tai dėl to, kad internetiniame Barselonos turizmo gide rašome, jog rasti R5 traukinį labai sudėtinga ir gali reikti nemažai laiko klaidžiojimams. Nežinau, gal mes užtaikėme tinkamoje vietoje užeiti, bet radome traukinių terminalą greitai. Viskas sužymėta, reikia tik nuorodas sekti.), į Espanya stotį atvažiuojame labai anksti. Dar prasukame ratą vakarykščių fontanų vietoje. Ryte čia tylu ir tuščia. Fontanų žymių kaip nebūta.
Kvėptelėję tyru oru leidžiamės į tą pačią metro stotį, sekam traukinio ženkliuką ir atsiduriame prie savitarnos aparatų, pardavinėjančių bilietus. Prie pat aparatų stovi keletas žmonių su raudonais kostiumais. Užteko tik akių kontakto ir praeina moteriškė, kuri padeda nupirkti bilietus. Imame už 23 eur, Monserat turą. Renkamės kilimą keltuvu iš Aeri. Keltuvo bilieto niuansai interneto platybėse jau n kartų aptarti, bet pasikartosiu, kad į jį įeina traukinio bilietas pl. Espanya-Aeri (pirmyn-atgal); keltuvas Aeri (pirmyn –atgal); nuo vienuolyno funikulierius į kalnus st. Joan (pirmyn-atgal) ir metro bilietas.
Iki traukinio dar yra laiko. Lūkuriuojame. Atvažiuoja traukinys į mūsų taką, R5 Manresa. Paskui užrašas pavirsta į R5 Martorell. Laikas lyg ir ne mūsų dar... Klausiame vagone prie durų stovinčio vaikinuko su knyga, ar nuvažiuosime šiuo traukiniu į Monserat. Vaikinas labai išsamiai paaiškina rodydamas į lemputes virš vagono durų viduje: šio traukinio lentelėje dega lemputės tik iki Martorall, vadinasi ir traukinys važiuoja tik iki Martorall. Padėkojame ir užtikrinčiau laukiame savo traukinio. Po mūsų, mačiau, to paties vaikino klausė to paties dar gal kokie 6 žmonės (nes visiems lemputes rodydavo, o ir jie išlipdavo).
Taigi, sulaukiame savo traukinio, jau dabar ant jo dega R5 Manresa.
Važiuojame valandą. Kadangi tais laikais dar nesinaudojau GPS, turėjau atsispausdinusi stotelių pavadinimus, bet visas stoteles rodė tablo ir pranešinėjo. Kadangi žmonių buvo daug, nuėjome iki pačio galo – į pirmąjį vagoną. Todėl Aeri stotelėje išlipame vos ne pirmosios ir keliolika metrų paėjusios patenkame į patį pirmą keltuvą.
Kylant jaučiu, kad oras nešiltas. O viršuje net labai nemalonus šaltukas padvelkė.
Vaizdai iš keltuvo.
Nueiname link vienuolyno, apžiūrime. Iš pat ryto žmonių minios. Juk ir išeiginė diena.
Apėję vienuolyno ansamblį kylama pėsčiųjų trasa į kalnus. Sukame link sant Jaroni.
Anot internete rastos informacijos, 12 val. turi giedoti bernelių choras. Laiko dar turime, nusprendžiame eiti pasivaikščioti į kalnus. Bet paeiname tik 20 minučių, iki st. Anna aikštelės. Grįžtame, nes užgirdome gaudžiančius varpus ir lyg kažką giedant.
Kai nusileidome atgal prie vienuolyno, mišios jau buvo įpabaigą. Po to visi buvę prie altoriaus išėjo, žmonės iš bazilikos pakilo. Pradėti leisti lankytojai prie Juodosios Marijos. Dar palukuriavom 12-kos, bet tą valandą taip niekas ir neprasidėjo. Matyt buvo ne ta diena, mišios vyko kitu laiku – 11 val. Stende parašyta, kad mišios 13 val. – dar valandą laukti nesinorėjo, nes troškom į kalnus. Taigi, likome be bernelių.
Prie Juodosios Marijos altoriaus eilės ilgumas – vos ne iki įėjimo į kompleksą. Galvojame, pavakaryje išvažiuos visos grupės, tada ir įeisime apžiūrėti.
Funikulieriumi kylame į st. Joan. Per stoglangį matosi fantastiškas tolstančio vienuolyno vaizdas. Viršuje iškart pasitinka dar gražesnė panorama. Pavaikštome po apylinkes, iš pradžių pasukame trumpuoju keliu: st. Joan ir st. Onofre senovinės vienuolių atsiskyrėlių buveinės ir koplyčia (15 minučių kelio). Iki jos mačiau, mamos su vaikais vežimėliuose važiavo. Kelias platus, asfaltuotas-cementuotas. Bet yra atkarpų su skalda.
Prie koplyčios užsiropštę ant uolų sušveičiame paskutinius lietuviškus lašinukus.
Dar paspoksome į uolų laipiotojus, kurių čia apstu. Pačios palaipiojame atsitiktinai rastais senais laipteliais, tikėdamosi kokį stebuklą išvysti. Ir apsukę ratą, grįžtame prie funikulieriaus vietos ir nuo jo sukame į dešinę link st. Jeroni. Rašo, nuo čia iki jo – 1 valanda kelio. Pasakysiu, kad neturėjome tikslo pasiekti st. Jeroni. Buvom nusprendusios eiti tiek, kiek norėsime. Matyt ištisas intensyvus ėjimas padaro savo ir jėgų nebeturime.
Taigi, labai pamažu nužingsniavome tikrai toli. Paskui sumanome grįžti. Einant atgal tuo pačiu keliu jis nėra toks įspūdingas, todėl funikulierių pasiekiame ankščiau nei tikėjomės. Dar pasisukiojame ir imame leistis link vienuolyno.
Nusileidę tikėjomės rasti nedaug žmonių prie Juodosios Marijos. Ir spėkit ką – eilė nė kiek nesutrumpėjusi, kaip palikome ryte. Tik žmonės kiti. Na, mes ne tokios tikinčios bei prietaringos, todėl pasėdime Bazilikoje, pažiūrim į Mariją iš toli, mintyse pabūname su savo norais. Tuo pačiu ir pailsime. Jei bus lemta, Marija išpildys norus ir iš toliau.
Lauke labai atvėsę. Jau ir nosis varva, ir rankos mėlsta. Leidžiamės žemyn link Aeri geltonojo keltuvo, nors iki priešpaskutinio traukinio dar daug laiko. Kad ir vakaras, žmonių į keltuvą prisirenka vis vien daug.
Stovėdama eilėje apmasčiau, kad ką pėsčiomis kilome į kalną, gi galėjome pasileisti į apačią prie santa Cova bei paeiti Kalvarijos taku. Bet visa tai teks palikti kitam kartui.
Geltonasis keltuviukas nukelia per 5 minutes.
Iki traukinio dar visas pusvalandis. Bet džiaugiamės, kad sėdime šiltai ir užuovėjoje. Sutaršome likusius vaisius, grožimės kalnu, ant kurio yra vienuolynas ir stebime, kaip kyla, leidžiasi keltuvai.
Žmonių prisirenka daug. Iki traukinio dar 10 minučių. Bet atvažiuoja R5 Martorell. Su drauge pasimetame, bet kadangi visi įlipa, lipame ir mes. Draugė sako, kad lemputės virš traukinio durų dega ne visos. Bet neiššokstame, liekame. Pasižiūrim dar – pagal rytinio vyruko pamoką traukinys tikrai turėtų vežti tik iki Martorell. Ką gi, išlipam kitoje stotelėje – Olesa de M. Tuščia, perone nieko nėra. Vakarėja. Vienintelė paguoda, kad perono rodyklės rodo į bėgius A (to) Barcelona. Kadangi ryte sekiau stoteles, žinau, kad R5 Barcelona tikrai turės čia sustoti.
Olesa traukinių stotis.
Taigi, laukiam, ir juokas ima, ir neramu kiek. Pradeda rinktis žmonės. Dėl visa ko, nors rodyklės ir labai aiškiai rodo, dar paklausiu atėjusios moteriškės, ar tikrai traukinys važiuos į Barceloną ir iš kurio kelio. „Si“ ir parodo į kelią, prie kurio ir laukiame.
Už kelių minučių atidunda traukinys R5 Barcelona ir laimingos riedame namo.
Taigi, turėkite omenyje, kad po R5 ženklu ta pačia, bet nepilna trasa važiuoja kitas traukinys. Lipkite pirmyn tik į R5 Manresa ir grįžtant R5 Barcelona. Laiko jie laikosi.
Kadangi septintą išlipame pl. Espanyja, tai nusprendžiame dar ir šiandien pasimėgauti fontanais.
Ir su vienuolyno turo bilietėliu metro grįžtame namo.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą