Pujol autobusų firmos tinklapyje nurodyta, kad autobusai į Blanes važiuoja kas 20 minučių.
Mūsų tikslai Blanes mieste yra Marimurtra sodai ir st. Joan pilis.
Dar namuose išsiaiškinau, kad geriausia Blanes mieste būtų išlipti stotelėje pl. Catalunya, esančioje prie jūros.
Iš Lloret de Mar į Blanes važiuoja dviejų tipų autobusai: vieni veža į stotį – Blanes (Estacion) (iš kur galima pereiti į traukinuką, vežantį į Barseloną), kiti – į Blanes centrą.
Taigi, vėl perkame Ida- Vuelta bilietus. Pirmyn-atgal bilieto kaina žmogui yra 3 eur. Kalbėdama apie Tossą pamiršau pasakyti, kad atbulinis laikas į šiuos miestelius nėra nurodomas. Galima grįžti kada širdis geidžia.
Autobusas stoja daugelyje vietų. Vairuotojo pasitiksliname ar čia tikrai pl. Catalunya ir kurioje vietoje yra stotelė grįžimui – ir į trasą.
Ir patraukiame link kalnų. Ant kalno kairėje matyti st. Joan pilis, ant dešinėje pusėje esančio – sodai.
Pirmiausiai lankyti pasirenkame sodus. Praėję promenadą pametame nuorodas ir pasukame pajūriu. Supratę, kad nepraeisime, grižtame. Randame laiptus, prie jų nuorodą į sodus, kylame. Kiek palipę, atsiduriame kelyje, kuriuo važiuoja automobiliai, traukinukas keleivius vežantis. Einame labai siauru šaligatvėliu. Bet mums gerai, ant mūsų šešėlis nuo tvoros. Iš pat ryto jau nežmoniškai karšta.
Visą kelią link sodų lydi patrauklus vaizdas į uostą ir miestą.
Besigrožėdamos pakrančių vaizdais, miesto panorama, nemažu uostu pasiekiame Marimurtra sodus.
Kaina žmogui 6 eur. Bet mes is praeitų st. Clotilde sodų turime bilietėlį 2 už 1 kainą. Taigi, sumokame viso 6 eur. Kiekvienai bilietas atsieina po 3 eur. Taip pat gauname sodų planelį bei vėlgi bilietėlius 2 už 1 kainą į Pynya de Roses, st. Clotilde ir Lloret de Mar jūrų muziejų.
Fontanas prie įėjimo į sodus.
Nors esu skaičiusi, kad Blanes miesto Marimurtra sodai yra bene didžiausi Europoje ir turtingiausi savo eksponatų gausa, pirmąjį įspūdį man jie palieka niūroką. Nors mėgstu augalus, bet nesu ypatinga jų žinovė. Man arčiau širdies estetinis grožis ir kompozicija, kaip kad matėme st. Clotilde soduose.
Taigi, kiek pavaikščiojusi ir įsitikinusi, kad čia nerasime išpuoselėtų vejų ir kompoziciškai susodintų augalų, puolame apžiūrėti tai ką, siūlo šis sodas.
Netoli įėjimo pasitinka siūlantys nusifotografuoti su papūgomis. Ačiū, apsieisime.
Apžiūrime kaktusų kolekciją. Pavaikštome tarsi džiunglėse vešlia augalija. Pamatome mūsiškus darželius su brokoliais, salotomis ir morkinių muselių apipultomis morkomis. Paskui pasitinka palmių įvairovė. Bambukai. Priėję apžvalgos aikštelę su vaizdu į jūrą pailsime ir išsitepame kremu nuo saulės, nes jaučiame, kad pradeda skilinėti oda. Net neberašysiu daugiau, ką matėme, nes tų augalų tiek daug. Ir pažystamų, ir ne.
Galiausiai prieiname sodų pačią gražiausią vietą – Templet de Linne.
Vien dėl šios vietos verta aplankyti sodus.
Spalio mėnesį džiugina žiedų gausa ir vešlumas.
Pasigrožim, prifotografuoju dešimtis nuotraukų visokiais rakursais ir nustatymo būdais.
Atsigrožime ir grįžtame vėl į sodus.
Patraukiame prie išėjimo, soduose išbuvę daugiau nei pora valandų.
Išėję pro sodo vartus pamatome keliuką į priešingą pusę, nei atėjome. Vaikščiodamos soduose matėme ant gretimo kalno griuvėsius. Sakome, gerai būtų prieiti iki jų. Tačiau į vieną pusę paeiname gal 15 min. Niekas neartėja. Nusprendžiame, kad per tokį karštį nėra ko bereikalingai švaistyti laiko ir energijos.
Grįžtame vėl pro sodus žemys keliuku, kuriuo ėjome iki jų. Pusiaukelėje yra kelias į priešingą pusę nuo sodų, į st. Joan pilį. Sukame juo.
Šį kartą šaligatvis ne mūsų draugas. Saulė siaubingai kepina, net linksta kojos. Be to keliu labai greitai lekia automobiliai. Tad geriau kepame, bet einame saugiai.
Kažkur pakibę šlaite virš kelio dirba žmonės.
Lipame labai aukštai. Kiek ankščiau rasta trasos, kuri turėtų nuvesti prie pilies, raudona balta markiruotė kažkur dingsta, o mes atsiduriame aklavietėje. Galvoju, nesąmonė, neturi taip baigtis kelias iš niekur nieko. Atidžiai apžiūrėję pakelės pastatų sienas užmatome laiptus. Apleistus. Bet bandome lipti, juolab, kad atrandame ir trasos žymę. Valio, mes išgelbėtos nuo saulės ir esame patekę į savo kelią.
Lipant vis aukštyn vaizdai gražėja.
Šiaip ne taip užpuškuojame prie st. Joan pilies. Randame pilies bokštą ir sienų griuvėsius, bažnytėlę, telekomunikacijų bokštą ir pora lankytojų.
Iš pradžių pasidairome aplink koplytėlę. Vėliau radę vėsų kampelį pailsime ir vietoje pietų sušveičiame sumuštinius. Vaizdas į žemai esantį miestą ir tolumoje esančius kalnus.
Apeiname pačią pilį. Įėjimas į ją nemokamas. Tad nusprendžiame užlipti į viršų, Lipame sraigtiniais laiptais. Žmonių niekur nėra. Tik mes ant viso kalno. Taigi, laiptai baigiasi, o iki bokšto viršaus dar kokie 4 metrai. Iškart apima nusivylimas dėl tokios atrakcijos. Bet vaizdai neprasti.
Draugė sako, žiūrėk, kopėčios. Lipam? Kad ne, aš per daug nebendrauju su kopėčiomis. Na, lipam??? Pažiūrim, tos geležinės kopėčios statmenai pritvirtintos prie sienos tarsi gaisrininkų tvirtai laikosi, viršuje turi apsauginius lankus. Nukristi lyg ir nėra kaip. Pradedu atsargiai lipti, dėl visa ko besistengdama, kad vienu metu būtų pakelta tik viena galūnė. Svarbiausia, kad nesupanikuočiau, kai reiks nulipti. Bet visai nesunkiai užlipu. O draugė ima ir pasiplauna.
Na, ir gerai. Apžiūriu nuo viršaus fantastiškus apylinkių vaizdus.
Vėl atsargiai ir ramiai nulipu. Pasižiūrime dar vaizdų nuo pilies apačios. Atsigrožime kiek širdis geidžia ir leidžiamės jau pažįstamais laiptukais raudonąja trasa žemyn.
Pasiekiam gatvę, iš kurios praėjom lipti. Žiūrime, išganingas raudona-balta ženkliukas ir dar vieni laipteliai žemyn. Pamažu trepsim tiesiai žemyn su kiekvienu serpentinu rasdamos vis naujus laiptelius. Jie – toks išganymas, taip sutrumpino kelią. Galiausiai laiptai baigiasi. Nesąmonė. Ieškome skylės sienoje. Ir radome užsimaskavusią dar vieną nišą su laiptukais. Džiaugsmingai trepu trepu žemyn.
Besileisdamos užmatėme bažnyčią, kurią būtinai aplankysime. Bet kad jau nebe taip karšta tradiciškai porai valandėlių prie jūros einame. Pliažas ilgas, žmonių kur ne kur. Vieni nuo kitu per keltą ar dešimtį metrų. Bangos šiandien mažesnės.
Kai paplūdimyje pasidarius vėsiau, einame pasivaikščioti ant uolų, įlindusių į jūrą.
Ir vaizdai nuo uolų.
Pasigrožėję einame promenada link vietos, kur matėme fontanus. Blanes miesto žiedas. Tik dabar pamačiau, kad už jų ten dar kažkur galima užlipti. Bet tada jau laiptelių buvo per akis.
Einame link senosios ir didžiulės bažnyčios, kurią matėme nuo kalno.
Vaikštinėdamos senamiesčio gatvelėmis atradome dar vieną bažnytėlę. Bet įėjimo į ją neradome, kaip supratau, kokiai tai katalikiškai mokyklai priklauso.
Jaučiausi siaubingai nusikalusi. Sumąstome, kad prisėsime užvalgyti kavinukėje ant jūros kranto. Paimame kalmarų žiedų ir alaus. Valandžiukę pasėdėję pasijuntame atgavę jėgas.
Bet ne tiek, kad galėtumėme vėl tolyn eiti. Nusprendžiame važiuoti į Lloretą. Kol laukėme autobuso, visiškai sutemo.
2011-10-12. Trečiadienis. Lloret de Mar.
Šiandien ispanams – Nacionalinė šventė. Bet katalonams turbūt tik eilinė „laisva“ diena.
Dar beplanuodama kelionę nusprendžiau, kad šią dieną paskirsim poilsiui arba objektų be jokių darbo laikų lankymui.
Ir miegojome kiek norėjome.
Ryte teturėjome vieną tikslą – aplankyti modernistines Lloret de Mar kapines.
Vakar važiuodama į Blanes mačiau nuorodą „Cementery“. Taigi, pagal nuorodas gatvėse ieškom kelio į Blanes, o jame - nuorodos į kapines.
Nuo stoties paeiti teko gal 10-15 minučių. Bet gana lengvai radome.
Kapinių įkūrimo data laikoma 1900m. vietiniai turtuoliai bei Amerikoje praturtėję grįžta į namus ir ima statyti prabangias šeimos kriptas, mauzoliejus, sarkofagus, antkapius.
Taip pat yra ir šiuolaikinės kapinės.
Tie senoviniai antkapiai tikrai įspūdingi. Būtinai rekomenduoju aplankyti šią neįprastą vietą.
Žmonių nemažai nuo pat ryto, daugiausiai turistai. Tik išeinant sutikom nemažai su puokštelėmis gėlių ateinančių.
Pasitinka kryžius.
Bendras vaizdas.
Prabangūs mauzoliejai ir kriptos.
Ir paprastų žmonių kapai, kolumbariumai gal greičiau pavadinti.
Iš kapinių einame į miestą. Rūpėjo rasti turgų, kuris, pasirodo, šiandien nedirba. Taip pat rūpėjo dienos šviesoje pamatyti Sant Roma bažnyčią. Kaip ir tikėjomės, vakare prie apšvietimo ji atrodė įspūdingesnė. Bet verta pamatyti ir dieną.
Ir iš vidinio kiemelio.
Pavaikščiojome po senamiestį, apžiūrėjome, kad čia viskas brangu.
Priėjome savivaldybės (mūsiškas atitikmuo) pastatą.
Visą dieną ant tako priešais ją vyrai žaidė su rutuliais.
Vėl traukiame prie pilies en Plaja Castle. Nors šiandien turime „laisvą“ dieną, bet tikslas ta laisve naudotis kur prie Cala Canyelles krante. Vėl traukiame pirmąją atostogų dieną eitu akmenų taku. Akys jau pripratę prie gražių vaizdų, tad jie nebeatrodo tokie dieviški, kaip kad pirmą dieną.
Prieiname Cala en Trons ir stop: kelias uždarytas. Atentio ir akmenų griūtis nupiešta.
Valandžiukę pasimalame prieito kaimelio gatvėmis. Kiek sukome, kirk radome įėjimų į pėsčiųjų taką, visur vis Atention ir Atention. Dėl karščio keliu, kuriuo važiuoja automobiliai, eiti iki Canyelles nesinorėjo. Sugalvojame eiti pasimaudyti į atrodantį laukiniu, bet pilną žmonių paplūdimį. Norisi pavėsio, nes beprotiškai karšta. O jo niekur paplūdimyje nėra. Nusprendžiame, kad einame atgal.
Eidamos uolų taku link en Plaja eilinį kartą pasigrožime įspūdingomis uolomis.
Lloret de Mar paplūdimyje be proto karšta. O daugiau ką veikti neturime. Nusprendžiame kiek paeiti keliu, kuriuo ėjome antrą savo atostogų dieną - link st. Joan pilies.
Nueiname iki pilies, grįžtame.
Laikomės savo tradicijų ir keletą valandų pabūname prie jūros. Pradėjus temti dar marširuojame promenada. Užeiname į kavinę pavalgyti. Užsisakome grillintų kalmarų ir alaus. Kai valgėme kalmarus Kroatijoje, jie buvo dieviško skanumo. O šie papuolė šiaip sau.
Ir galiausiai grįžtame krautis daiktų: ryt laukia kitas kelionės etapas: Barselona.
