2020 m. birželio 27 d. Šeštadienis.
Kai pernai lankiausi Salake, Gražutės regioninio parko lankytojų centro darbuotoja rekomendavo pamatyti prie Antalieptės esantį Šavašos pažintinį taką. Nors, anot jos, takas vertas žygiuoti visais metų laikais, bet aš nutariau vykti pavasarį, nes norėjau patirti pavasarinį upės šėlsmą. Deja, pernai žiemos, suteiksiančios upei pavasario jėgą, nebuvo, o galiausiai prasidėjo Covid-19 karantinas ir visos mano kelionės sustojo.
Po karantino sunkiai atsigavo visuomeninis transportas, tačiau į Antalieptę autobusų grafikai gana palankiai dėliojasi, tad išnaudodama tokią situaciją laisvą šeštadienį nutariu nuvykti pavaikščioti Šavašos pažintiniu taku.
Kad išvyka būtų įdomesnė, pasižymiu lankomus objektus pačioje Antalieptėje ir patraukiu į kelionę. Prie manęs prisijungia mano bendramintė. Susitikę Utenoje, netrukus jau lipame Antalieptės autobusų stotelėje.
Rašytiniuose šaltiniuose Antalieptė minima nuo 1580 – 1600 metų. Iš pradžių buvo aprašomos didikams priklausę žemės, o apie 1732 metus čia atvykus basiesiems karmelitams – vienuolynui priklausantis kaimas.
Miestelio pavadinimo kilmę aiškina net keli pasakojimai. Pasakojama, kad kadaise pro šalį jojusi kariuomenė šioje vietoje sustojo pailsėti. Vyrai ėjo žvejoti, o paklausti, kur buvo, atsakė “ant liepto”. Kitas pasakojimas mini vienuolį Antaną, kuris pastatęs lieptą per Šventosios upę.
Bet turbūt labiausiai tikėtina, kad vietovardis sudarytas iš Zarasų krašto tarmėms būdingo priešdėlio “anta-“ ir šaknies “liept-“, nes tikėtina, kad per Antalieptę tekančią Šventosios upę būta liepto, aplink kurį kūrėsi gyvenvietė.
Seni žmonės pasakoja, kad miestelis ir Lieptine vadintas.
Kiek prieš vienuoliktą valandą išlipę iš autobuso pasileidžiame prie pagrindinio šios dienos išvykos tikslo – Šavašos pažintinio tako. Tyliomis gatvėmis ateiname prie Antalieptės kabančio tilto.
Aš Antalieptėje jau esu buvusi. Paauglystėje lankiausi pas klasiokės senelius. Tiesa, iš to meto mažai ką atsimenu. Prisimenu tik bažnyčią, kapines, pro kurias buvo baisu eiti naktį grįžtant iš šokių ir lyg pro miglą menu šį kabantį tiltą.
Nors tiltų priežiūros specialistų ant tilto pakabinta lentelė įspėja, kad šis tiltas nesaugus ir juo naudotis draudžiama, tačiau vietiniai juo vaikšto vienas paskui kitą ir mus suglumusias padrąsina eiti.
1986 metais pastatytas medinis ant metalinių lynų kabantis tiltas nežymiai siūbuoja, kelios lentos išlūžę, tad eiti kiek nejauku. Tačiau nuo jo pažiūriu į ramią Šventosios upės tėkmę.
Perėjusi atsisuku atgal. Prieš akis puikuojasi kabantis tiltas ir bažnyčia: tarsi Antalieptės vizitinė kortelė.
Maps.me žemėlapis rodo, kad nuo tilto iki Šavašos pažintinio tako pradžios yra nepilni 2 kilometrai kelio arba kiek daugiau nei 20 minučių pėsčiomis. Nors einame asfaltu, bet kelias kopia į kalną, o iš pat ryto saulė kepina, tad eiti sunkoka. Laimei, kelias ramus.
Vis atsisukame atgalios.
Arba dairomės į dailiai sutvarkytas sodybas.
Už paskutinių namų asfalto kelio nebelieka, einame žvyrkeliu. Laimei, juo niekas nevažinėja.
Pasiekę mišką, jo šešėlyje šiek tiek atsigaiviname.
Greitomis apžiūrime pakeliui esantį Lūžų piliakalnį ir vėsiu mišku patraukiame tolyn.
Netrukus pasiekiame pažintinio tako pradžią.
Pažintinis takas pilnas nuorodų ir informacinių stendų. Jį rasti ir orientuotis tikrai paprasta.
Mes nueiname pagal rodyklę, rodančią į Šavašos pažintinį taką, nors iš tiesų galėjome sukti pagal nuorodą, rodančią į Lūžų akmenį. Taigi, ateiname į nedidelę stovėjimo aikštelę, iš kurios miško taku grįžtame į netoli rodyklių esančią vietą. Tačiau sugaišome tik kelias minutes, menka bėda.
Pasileidžiame link stendo, rodančio Šavašos pažintinio tako pradžią.
Einame miško takeliu. Pakeliui - nedidelė pelkė.
Pagaliau pamatome Šavašos upės vandenis. Nors aukštus šlaitus išgraužusi Šavaša pagal kritimo aukštį yra prilyginama kalnų upei, mus pasitinka platus ir ramus vanduo.
Bebrynė: bebrų užtvenkta upės vagos dalis.
Šavašos pažintinis takas veda siauru takeliu šlaito pakraštyje. Tako būklė patenkinama, yra turėklai, laipteliai ar liepteliai. Tiesa, kai kuriuos juos reiktų atnaujinti.
Trasos ilgis - tik 1,5 kilometro, tačiau daug kartų tenka kilti į aukštą šlaitą ar leistis žemyn tai takeliu, tai laiptais.
Neslėpsiu, kol kas jaučiu nusivylimą, nes jokios kalnų upės požymių nematau. Apskritai, upę retai matau. Einu paprastu miško takeliu, kokiu dažnai vaikštau namuose.
Vėliau prieiname ir vaizdingų kampelių.
Šavašos pažintiniame take pilna ne tik laiptų ar lieptų, bet ir medžio drožinių.
Ant laiptų turėklo įsitaisiusi lūšis.
Kai kur upės vaga labai vaizdinga, tačiau grožį užstoja žaliuojantys miško medžiai.
Šavašos pažintiniame take pilna suoliukų ir poilsio vietų. Kai kurie yra atnaujinti, kai kurie - ne vienerius metus skaičiuoja.
Poilsio vieta.
Pagaliau Šavaša panašėja į kalnų upę, tik sraunaus vandens nematyti.
Žmonių take nesutikome, tad mėgaujamės visiška miško tyla ir ramybe.
Netrukus pasirodo Lūžų akmuo su dubeniu.
Manoma, kad 16 – 17 amžiuje šioje vietoje buvo pasislėpusi senovės lietuvių šventykla, kuri veikė praėjus 200 metų po krikščionybės paskelbimo.
Žūriu į dangaus atspindį dubenį užpildžiusiame vandenyje.
Visada maniau, kad tokie akmenys - kažkada buvę ugniakurai. Vienoje keliautojų grupėje kilus diskusijai teko praplėsti žinias. Taigi, Lūžų akmenyje niekada nedegė ugnis. Vieni teigia, kad akmens dybenyje buvo laikomas šventas ir gydantis vanduo, kiti - kad į dubenį buvo dedamas paaukotas maistas. Būtent į vandenį šiandien ir žiūriu.
Minutei sustoję prie Lūžų akmens, netrukus vėl išeiname į taką.
Dabar takelis eina upės pakraščiu. Šavaša visiškai tyli.
Miško takas.
Upės vaga beveik išdžiūvusi.
Vasara - tikrai ne pats geriausias metas žygiuoti šiuo pažintiniu taku.
Tiesa, žiemą gali būti slidoka. Užtat pavasaris ir ruduo atrodytų tobulai tinkantys.
Kažkas sudėliojo turą.
Traukiame tolyn. Pasitinka miško sergėtojas.
Upės vagos duobutėse stovi vanduo, o akmenys visai sausi.
Takas gana įvairus.
Gana greitai pasiekiame tako gale esančią poilsiavietę.
Atvykus su didesniu būriu galima užsisakyti edukaciją "Zuikių mokykla" ar kurią kitą, bet mes tik pasidairome į skulptūras nešienautoje pievos.
Poilsiavietė Šavašos pažintiniame take.
Maniau, kad atgal teks grįžti tuo pačiu taku, tačiau rodyklė rodo į nedidelį vieškelį.
Šis vieškelis maps.me žemėlapyje net pilnai nepažymėtas. Bet nuo to tik smagiau, nes pažintinis takas kiek nuvylė ir juo grįžti būtų neįdomu.
Tiesiu miško keliu pažintinio tako pradžią pasiekiame labai greitai. Kažkur miške ant suoliuko užkandame.
Take, nuo oficialios jo pradžios iki pabaigos, įskaitant trumpą poilsį su užkandžiais, užtrukome lygiai dvi valandas, kaip ir rašoma informaciniuose šaltiniuose.
Šavašos pažintinį taką rekomenduoju aplankyti nemėgstantiems masinio turizmo bei norintiems tyliai ir ramiai pabūti gamtoje. Juo drąsiai keliaučiau ir viena.
Pasistiprinę jau pažįstamu keliu grįžtame į Antalieptę. Šįkart eiti lengva, nes kelias veda žemyn. Gėrimės Antalieptės panorama.
Jausmas, tarsi po Karpatus vaikščiočiau. Nuo kraštovaizdžio sunku akis atitraukti.
Tolumoje matosi Antalieptės bažnyčia.
Grįžę iš pažintinio tako skubame į miestelio centrą, nes mano bendramintė šiandien dar ir Molėtus norėtų pamatyti, tad Antalieptei laiko beveik nebeturime. Man rūpi ją išvaikščioti, tačiau pagalvoju apie rudeninį Šavašos pažintinį taką, todėl nesipriešinu. Bet paskutinę minutę nutariame likti ir patraukiame pagal rodykles, vedančias link kitų Antalieptės objektų.
Netoli Šventosios upės matome pastatą, panašų į vandens malūną. Žinau, kad Antalieptės vandens malūnas yra kitoje upės pusėje. Šis iš akmenų bei plytų pastatytas pastatas irgi gražus. Vėliau sužinojau, kad šis nenaudojamas gražuolis yra tam pačiam malūnui priklausęs statinys. Jame buvo kruopinė.
Siauras vieškelis veda vasaros pievomis.
Visame miestelyje ir apylinkėse pilna nuorodų ir informacijos, tad lankomiems objektams rasti netgi GPS nebūtinas. Miestelio bendruomenė bei Gražutės regioninio parko darbuotojai puikiai tvarkosi.
Pirmiausiai patraukiame link Šavašos akmens su pėda. Ši vieta net nebuvo mano planuose, o ir aikštelė iš viršaus atrodo niekuo neypatinga.
Nusileidusi prie upelio net išsižioju: Šavaša čia švelniai čiurlena, o tarp akmenų srauniai bėgantis vanduo iš tiesų primena kalnų upę.
Šavašos akmuo su pėda.
Pavaikštau Šavašos upelio pakrante. Aikštelė nušienauta ir tvarkinga, tik pakraštyje sustabdo vešli pakrantės augalija.
Kurį laiką sėdime ant tilto ir klausomės hipnotizuojančio vandens čiurlenimo bei paukščių balsų. Būtent šis atokus Šavašos vingis, o ne pažintinis takas man tampa šios upės vinimi.
Paskui patraukiame prie kito netoliese esančio objekto - šaltinio, vietinių vadinamo "Šveicarka".
"Šveicarka" yra gyvas šaltinis, iš kitoje nuotraukoje matomos pilkos dėmės leidžiantis burbulus, todėl atrodo tarsi kunkuliuotų.
Nuo senų laikų lietuviai šaltinio vandeniui teikė ypatingas gydomąsias galias. Buvo manoma, kad nusiprausus “Šveicarkos” šaltinio vandeniu, pagysiant nuo sąnarių bei akių ligų. Už išgydymą žmonės į šaltinį įmesdavo monetų ar ant medžio užrišdavo siūlą. Sakoma, kad kas tuos siūlus palies, tas ir tą ligą gaus.
Šaltinio vanduo yra drumstas bei rudos spalvos, tad nei jo gerti, nei praustis noro nėr.
Kiek toliau nuo šaltinio Šavaša įteka į Šventąją, tad ši vieta yra šlapia ir pasivaikščioti nėra kur.
Tuo pačiu keliu traukiame į Antalieptės centrą.
Šventosios upę vėl pereisime jau pažįstamu kabančiu tiltu.
Išėję į gatvę pamatome bendruomenės namus, kuriuose yra Energetikos muziejus. Rašoma, kad į jį užsukti verta su iš anksto užsakytu gidu. Manau, kitą kartą taip ir padaryčiau.
Kviečia Energetikos muziejus.
Kita mūsų stotelė yra Antalieptės vandens malūnas, kurį iš tolo jau matėme iš kitos Šventosios upės pusės eidamos link Šavašos akmens su pėda bei “Šveicarkos” šaltinio.
Malūnas yra privatus. Patinka sudaryta galimybė pavaikščioti aplinkui.
1855 metais iš akmens bei plytų pastatytas malūnas yra stačiakampio formos bei puikiai dekoruotas.
Rašoma, kad malūne veikė trejos girnos ir elektrinė, teikusi elektrą miestelio gyventojams. Pastačius Antalieptės hidroelektrinę malūnas buvo naudojamas iki 1966 metų.
Žemai rūsyje ilsisi kadaise veikusio malūno dalys.
Šventoji ties Antaliepte yra gana plati. Užtvenktos upės vanduo kanalu buvo nukreipiamas į malūno turbiną.
Teritorija aplink malūną yra apšienauta, tad dairomės aplinkui. Labai patiko ši detalė.
Antalieptės vandens malūnas.
Patraukę prie dar vieno objekto pakeliui apžiūrime modernų pastatą, kuriame telpa kultūros namai, biblioteka, seniūnija. Mintyse spėlioju, ar ne čia šokiuose paauglystėje buvau.
Pastato kiemo puošyba.
Netoliese randame mudviems gana neįprastą dalyką - socialinį daržą.
Miestelio gatve traukiame tolyn. Pakeliui randame ir Antalieptės šaltinį.
Iš jo talpų prisileisti atvažiavęs vyras patikina, kad vanduo švarus ir skanus. Išbandau.
Atsigaivinusios patraukiame link Antalieptės hidroelektrinės.
Antalieptės elektrinė yra pirmoji ir didžiausia kalnų tipo elektrinė Pabaltijyje.
Mintis čia pastatyti elektrinę kilo dar 1937 metais, tačiau karas, politinė situacija ir techninės specifikacijos nulėmė, kad elektrinė buvo baigta tik 1961 metais.
Priėjus prie pastato viduje girdisi motorų gaudesys.
Pristatyti nereikia: Antalieptės hidroelektrinė.
Statant šią hidroelektrinę buvo užtvenkti Šventosios upės vandenys, sujungę 26 ežerus ir užlieję 800 ha plotą. Taip susidarė Antalieptės marios, kurios dydžiu nusileidžia tik Kauno marioms.
Mes žiūrime į jau ramią Šventosios upės vagą.
Nuėję nuo hidroelektrinės sekame nuoroda, kviečiančia pas bites. Pakeliui matome dailių medžio skulptūrų.
Antalieptė man labai patinka, nes yra tvarkingas, švarus ir netikėtumų pilnas miestelis.
Matematikų lieptas buvo maloniausiai nustebinusi netikėtai atrasta šio miestelio detalė.
Bevaikštinėdamos pamatome dailų namą su kolonomis.
O netoli jo – smagus medinukas.
Grįžtame į gatvę ir bandome rasti bites, į kurias vedė nuoroda, tačiau pamatome tvenkinį.
Antalieptė yra pilna rėmų su galimybe nufotografuoti savo paveikslą. Atrodo, įprastas dalykas, bet mažame miestelyje tokia pramoga labai nudžiugina.
Akis malonina ir mielos detalės.
Kaip ir dera lieptų miestui - dar vienas lieptas veda per tvenkinį.
Parko pakraštyje šalia didelio remontuojamo pastato, kaip vėliau sužinojome – buvusio bravoro, pamatę laiptus, jais pakylame į viršų. Ten - sporto aikštė.
Į sporto aikštę pažiūrime iš tolo ir tuo pačiu takeliu grįžtame į parką. Bičių taip ir neradę lieptu pereiname tvenkinį. Šioje tvenkinio pusėje mūsų laukia dar vienas paveikslas - į buvusį bravorą, pastatytą 1856 metais. (Šis pastatas turbūt ir buvo mūsų ieškotos bitės.)
Kiek pailsėję ant vėsaus suolo, Mokyklos gatve traukiame tolyn. Mokyklos gatvė, žinoma, atveda prie didelio rožine spalva nudažyto mokyklos pastato.
Antalieptės mokykla turbūt išgyveno daugumos Lietuvos mokyklų istoriją: sumažėjus vaikų skaičiui buvo uždaryta.
Šalia mokyklos stovi 1763 metais įkurta Antalieptės Švento Kryžiaus bažnyčia. Per šimtmečius bažnyčia keitė ne tik išvaizdą, bet ir pavadinimą, tačiau šiandien matoma barokinė bažnyčia atrodo prabangiai ir viliojančiai užsukti.
Pamatę atidarytas bažnyčios duris apsidžiaugiame galėsiančios užeiti į vidų. Tiesa, papuolame tik į koridorių, tačiau per groteles galime apžiūrėti vidų. Ir negali prikišti, kad negalima apžiūrėti.
Išėję iš bažnyčios sukame į gatvę. Bažnyčios pakraštyje - medžių alėja.
Dar vieni paveikslo rėmai įrėmina buvusį Basųjų karmelitų vienuolyną.
Galima sakyti, kad šio vienuolyno įkūrimas ir suteikė Antalieptei pradžią bei augimą.
Galbūt galima apžiūrėti vienuolyno vidų, tačiau į vidų neiname. Apžiūrime skulptūrą šalia vienuolyno ir judėsime link dar vieno objekto.
Dar kartą Antalieptės Švento Kryžiaus bažnyčia.
Iki autobuso dar yra laiko, tad pasileidžiame link senųjų žydų kapinių. Pakeliui pralinksmina avių banda.
Einame link senųjų žydų kapinių.
Senosios žydų kapinės.
Kada ir kieno pakvietimu Antalieptėje apsigyveno žydai, nėra žinoma. Istorijos šaltiniuose minima, kad 18 amžiaus viduryje miestelyje gyveno kelios žydų šeimos, kurios gaudavę paramą iš netoliese buvusios didesnės Dusetų žydų bendruomenės.
Besiruošdama kelionei skaičiau, kad Antalieptės gyventojai planuoja įamžinti buvusią štetlo vietą. Miestelyje taip pat yra išlikę gyvenamųjų namų, kuriuose veikė viena ar kita parduotuvė bei paslauga, tačiau dėl laiko trūkumo jų ieškoti nepavyko. Galbūt kito vizito į Antalieptę metu pavyks apžiūrėti.
Mūsų laukia kelias namo. Pusę penkių ateiname į autobusų stotelę ir netrukus pajudame Utenos link.
Jei būtume lankę Energetikos muziejų, Antalieptei ir apylinkėms pažinti būtų prireikę visos dienos. Mes praleidome daugiau nei 5 valandas.
Reziumuodama kelionę galiu pasakyti, kad iš Antalieptės išsivežu pačius geriausius įspūdžius. Visus keliautojus taip pat kviečiu aplankyti šį gamtos, kultūros ir netikėtumų pilną kampelį.
