2016-06-10. Penktadienis. Septintoji kelionės diena. Gdynė, Orlowo, Sopotas.
Atsikėlėme ankščiau nei planavome, tad ir dieną pradėjome ankščiau. Šiandien lankysime du Gdansko įlankos pakrantėje įsikūrusius Trimiesčio miestus: Gdynia (lietuviškai – Gdynė) ir Sopot (lietuviškai – Sopotas). Žinoma, juos pasiekti patogiau ir pigiau būtų buvę iš Gdansko. Bet rašydama apie Lebą minėjau, kad dėl nepalankių autobusų grafikų teko keisti kelionės planus. Taigi, Gdynės ir Sopoto lankymą nukėliau į vėlesnę datą.
Į traukinių stotį nuėjome labai anksti, todėl nusprendėme pasidairyti po Vladyslavovo autobusų stotį. Autobusų grafikus buvau atradusi namuose, tačiau jei tik yra galimybė, teikiu pirmenybę traukiniams. O jų tinklas ir grafikai šioje kelionėje mums buvo labai palankūs. Bet dėl transporto priemonių panaudojimo įvairovės galima išbandyti Pamario vaivadijos autobusus, nes kaip tik autobusas į Gdynę turėtų išvykti visu pusvalandžiu ankščiau, nei traukinys.
Internete pavyko rasti tik vežėjo Wejherowo PKS autobusų grafikus: http://www.pksgdynia.pl/PL/rozklad_jazdy2.html
Laukiame autobuso, kuris turėtų išvykti už penkiolikos minučių. Mums reikalingas 650 numerio autobusas. Wladyslawowo Dworzec Autobusowy stotyje be paties stoties pastato nėra jokio perono nei būdelės pasislėpti nuo lietaus ar saulės. Didelėje stačiakampėje aikštėje tėra tik keli metaliniai stotelių ženklai su prie jų pritaisytais išvykimo grafikais. Žmonių irgi beveik nėra, be mūsų dar laukia vienuolė.
Vienu metu atvyksta du to paties numerio ir tokiomis pačiomis žaliomis juostomis nudažyti autobusai. Autobusai yra modernūs, tvarkingi, priekyje švieslentėje dega maršruto numeris ir kryptis. Skelbiama, kad autobuse turėtų veikti wifi, bet, deja, prisijungti taip ir nepavyko.
Lipame į pirmą autobusą, vairuotojas įspėja, kad jis važiuoja į priešingą pusę ir nukreipia mus į kitą. Antrame autobuse iš vairuotojo perkame bilietus į Gdynia Dworzec Autobusowy stotį. Bilietai kainuoja po 9,50 zlotus. Autobusas važiuoja beveik tuo pačiu maršrutu, kaip ir traukinys, kai kur netgi bėgiai bėga šalia. Užsuka į Puck miestelį. Taigi, kažkiek apžiūrime šį planuotą aplankyti miestą.
Kiek spėjau pamatyti pro langą, Pucke autobuso vairuotojas vienoje vietoje išlaipina keleivius, o užsukęs į kitą gatvės kampą, įlaipina naujus. Šių stotelių suoliukai nudažyti pagal autobuso spalvas: balti su žaliomis juostomis.
Netoli Gdynės įsitikiname traukinių privalumu: mat autobusas ilgai stringa kamščiuose. Taigi, beveik pusvalandžiu ankščiau išvažiavę, atvykstame beveik tuo pačiu laiku, kaip ir traukinio keleiviai. Bet dėl to nenusimename, nes pasirinkę traukinį, būtume ilgiau laukę Vladyslavovo stotyje. Laiko atžvilgiu nieko nepralošėme, nieko neišlošėme.
Gdynės autobusų stotis yra šalia Gdynia Glowny traukinių stoties. Kad jau autobuse nebuvo galimybės nueiti į tualetą (dar vienas traukinių pranašumas), einame į mokamą tualetą traukinių stotyje. Taip pat rūpi pagaliau prisijungti prie nemokamo wifi. Būtina pasitikrinti šios dienos orus. Mat debesuota ir lyg lietus kaupiasi. Bet peržiūrėtos pogodynka.pl prognozės nėra blogos, antrą dienos pusę netgi saulutė turėtų džiuginti. Tad patenkintos skubame naujų vietų tirti.
Gdynei daug planų neturėjau. Buvo numatytas uostas, keli parkai ir dar vienas užmanymas. Bet neišpliurpsiu dar, nes ims po to ir neišsipildys.
Pirmiausiai einame apžiūrėti laivų. Nuo stoties iki uosto yra gero pusantro kilometro. Iš pradžių žygiuojame palei judrią ir triukšmingą gatvę. Paskui pasukame į kairę ir einame tiesiai link jūros pro T. Kosčiuškos skverą ir Jono Pauliaus II parką.
Gdynė - vienas iš jauniausių Lenkijos miestų, nes buvo įkurtas tik tarpukariu ir labiausiai yra žinomas dėl čia esančių laivų statyklų. Šiuo metu mieste gyvena virš 250 tūkst. gyventojų. Miestas yra modernus, turintis puikiai išvystyta infrastruktūrą: gerą susisiekimo tinklą, švietimo įstaigas, rekreacijos ir poilsio vietas. Kaip ir dera 21 amžiaus miestui, gali pasigirti informacinių technologijų ir biotechnologijų pasiekimais. 2015 metais atidarytas Emigracijos muziejus, nes lenkų tauta yra viena iš labiausiai emigravusių tiek ankščiau, tiek dabartiniais laikais.
Nors miestas yra jaunas, rašoma, kad jame galima rasti ir istorinių vietų bei senų pastatų, gyvuojančių nuo 13 amžiaus. Po teisybei, mes jų nė neieškojome. Mieste ir skvere neradame jokio jaukumo, tad norėjosi tik kuo greičiau prabėgti. Sulėtiname tempą tik Jono Pauliaus II parko pradžioje užmatę didelį fontaną ir tolėliau dunksantį laivą "Błyskawica".
Muziejumi paverstas laivas "Błyskawica" - Antrojo pasaulinio karo metais sugriautas laivas. Laivo ilgis yra 114 metrų. Sveria beveik tris tonas. Tai turėjo būti vienas greičiausių karo laivų pasaulyje.
Už šio karinio monstro švartuojasi Gdynios simboliu laikomas burlaivis “Dar Pomorza”. Šis burlaivis buvo pastatytas 1909 m.
Matome po abu laivus vaikštančias minias lankytojų. Labai daug stovyklautojų vaikų grupių. Šalia laivų esančioje krantinėje yra įsikūrę daug suvenyrų krautuvėlių, kavinių, kelionių agentūrų, siūlančių kruizus po Gdansko įlanką. Norime pabėgti nuo minios, nueiname iki krantinės pabaigos.
Tuo pačiu keliu grįžtame iki fontano. Nuo jo sukame į kairę, į Europos parką. Ne šis parkas buvo planuose, ieškome kito, Marijos ir Lecho Kačinskių vardo parko. Jį rasime prie Kamienna Góra kalno.
Į 52 metrų aukštyje kalno viršuje esančią apžvalgos aikštelę lipsime 100 laiptelių. Viršuje yra paminklinis akmuo Lenkijos armijai ir kryžius. Į viršų galima pakilti ir funikulieriumi.
Prieš akis jūra ir miestas.
Vaizdai nėra stebuklingi, dėl jų specialiai vykti į šią vietą tikrai neverta. Tad neužsibūname, einame į parką. Parkas prižiūrėtas, tik sausros iškankintas.
Pasinaudojame nemokamais tualetais ir pro šoninį pėsčiųjų takelį leidžiamės žemyn.
Gdynės panorama nuo miesto užkampio.
Nusileidžiame šalia Gdynės paplūdimio. Paplūdimys atrodo tvarkingas, erdvus, platus, su daugybe šiukšliadėžių. Nei besimaudančių, nei besideginančių nėra. Dangumi slenka juodi debesys.
Toje vietoje, kur nusileidome nuo Kamienna Gora kalno, prasideda pusantro kilometro ilgio pajūriu einantis Feliksa Nowowieskiego pėsčiųjų bulvaras. Ilgas ir tvarkingas bulvaras, šalia kurio bėga dviračių takas.
Vis atsisukame pažiūrėti vaizdo, kurį paliekame už savęs.
Lydi gulbės.
Kažkuriuo metu pradeda lyti, traukiame skėčius. Galvoju, kad šios dienos sumanymui išsipildyti nebus lemta. Bet lietus su nukritusiais keliais stambiais lašais baigiasi. Gal vis tik pavyks pasiekti šios dienos tikslą. Dabar jau galiu išduoti, kad tas planas buvo nuo Gdynės iki Sopoto nueiti pėsčiomis. Atstumas tarp vietovių lyg nedidelis, tik 9 kilometrai. Nusprendžiame bent jau pabandyti.
Jaukusis bulvaras su tolumoje besimatančiu Gdansku.
Pasibaigus bulvarui, prasideda dar vienas beveik pusės kilometro ilgio paplūdimys. Tik ne toks erdvus ir švarus, kaip kad miesto centre matytas. Čia kai kas maudosi, kai kas kamputyje pasistatę palapinę gyvena. Šioje vietoje prasideda daug turistinių trasų, stovi informacinės lentos, skirtingomis spalvomis sužymėtos rodyklės rodo trasų kryptis. Mūsų kryptis – pajūriu buvo iš anksto suplanuota, todėl net neatsimenu, kokia spalva buvo pažymėta ši trasa.
Kuo labiau tolstame nuo Gdynės, tuo smarkiau pajūris murzinėja. Tai nusiauname, tai apsiauname batus.
Galiausiai prasideda laukinis paplūdimys, o už jo - kelių šimtų metrų ilgio cementinis takas. Ir jei ne pirmyn – atgal marširuojantys žmonės, čia būtų labai nejauku.
Tolstame nuo Gdynės.
Visą kelią lydi nežinia ką tolumoje jūroje veikiantys laivai ir netoli kranto besipliuškenantys paukščiai.
Pagaliau cementinis krantas baigiasi. Įeiname į dar vieną siaurą žvyro paplūdimį. Galime nusiauti batus ir toliau apie pusantro kilometro tęsti basakojų žygį.
Ėjimas vandens tvirtai suplakta pakrante lengvas. Jūra rami, ją labiau rūpėtų pavadinti mariomis. Juk čia Gdansko įlanka, nereiktų stebėtis. Bet po anų dienų žygių pajūriu atrodo, tarsi kažko trūksta. Tuo pačiu ir gera. Ausyse nuo tylos net spengia. Kada ne kada sučiurlena rami bangelė, tad nereikia bijoti, kad iššokusi šalta audringos jūros banga išmaudys iki pusės. Pro ausis nešvilpia vėjas ir neneša smėlio smilčių. Ramybe mėgaujamės ne tik mes, mėgaujasi ir gulbės, būriais gyvenančios įlankos pakrantėje ir visą šio etapo kelionę džiuginę akis.
Paplūdimys prie Kępa Redlowska rezervato.
Vis atsisukame į Gdynės pusę.
Spalvingomis žolėmis apaugę akmenys.
Sukame ir sukame galvas atgal. Pradedu galvoti, kad atvirkštinis kelias - iš Sopoto į Gdynę būtų buvęs gražesnis. Netgi nebūtina eiti iki Gdynės. Galima rinktis ir trumpesnį maršrutą: iš Sopoto ateiti iki Orlowo miestelio, o nuo Orlowo grįžti traukiniu. Arba atvirkščiai: atvažiuoti iki Orlowo ir eiti iki Gdynės. Žygių variantų šioje vietoje yra dešimtys.
Artėjame prie pirmojo šio žygio tikslo. Kažkokie bunkeriai ar šiaip statybų likučiai.
Jau kažkas matyti.
Po ilgo ėjimo pasiekiame pirmąjį tikslą - aukštą ir stačią Orlowo arba dar vadinama Redlowo uolą. Labai įspūdinga. Žmogus tik mažas žirniukas šalia jos.
Pasėdime ant nuvirtusio medžio netoli uolos, grožimės ja ir papietaujame. Šalia vandenyje įsitaisęs pulkas gulbių.
Galima buvo užlipti į kalną ant uolos, bet viršuje girdėjosi vaikų keliamas triukšmas. Turbūt vėl stovyklautojai atvažiavę. Nusprendžiame, kad stebuklo iš viršaus nepamatysime. Tad einame paplūdimiu savo tikslo link.
Uola nuo paplūdimio.
Gręžiojamės tai į vieną pusę, tai į kitą, tai pirmyn, tai atgal. Tolstanti uola iš skirtingų vietų atrodo vis kitaip. Bet priekyje esantis Orlowo miestelis irgi vilioja.
Anot legendos, Orlowo gyvenvietės pavadinimas atsirado nuo lenkiško žodžio, reiškiančio erelį. Senovėje yra vykusi stulbinanti erelių kova virš uolos, todėl ir pradėta vietovę vadinti Orlowo.
Orlowo pajūris užburia. Einu smėliu, apžiūriu į krantą išlipusius laivus.
Paskui traukiu į gatvelę. Joje pilna kavinių ir parduotuvėlių. Eismas gatvėje gana intensyvus, šaligatviais marširuoja minios poilsiautojų.
Pačiame Orlowo akys neužkliuvo už įdomesnių statinių. Todėl vis dairausi į įlankos pusę.
Pereinu tiltu per gana sraunų Kacza upelį.
Vaizdas ir visa pozityvi aplinkos aura yra sunkiai nusakoma žodžiais. Saulė ir debesys, vanduo su jame plūduriuojančiu būriu gulbių, aukso spalvos švarus paplūdimys ir baltas Orlowo molas atrodė tarsi iš tolimo pasaulio. Sakytum, visai ne Lenkijoje, o kažkur pietų šalyje būtume.
Pasukame Antoniego Suchanka skvero pakraščiu ir traukiame ant gražiojo tilto.
Orlowo molas buvo pastatytas padedant lenkų armijai 1934-aisiais. Tuomet tiltas buvo 420 metrų ilgio ir 6 metrų pločio. Tačiau 1949 metais prasiautusi audra sugriovė didžiąją dalį statinio. Dabartinis tiltas siekia tik 180 metrų. Tačiau yra labai žavus, tvarkingas, nustatytas baltais suoliukais, papuoštas grakščiais šviestuvais ir kas svarbiausia – yra nemokamas.
Pavaikštome tiltu, pasėdime kiek. Nuo tilto pasidairome į apylinkes. Šie toliai dar laukia.
O nuo šių vis dar negalime nuleisti akių.
Neužsisėdime, nes dar laukia penkių kilometrų kelias. Kylame į Królowa Marysieńka promenadą. Tvarkinga virš pusės kilometro ilgio promenada su suoliukais, veja ir želdiniais. Vaizdas į molą nuo čia dar gražesnis.
Paskui promenada baigiasi, prasideda asfaltuotas takas. Iš pradžių jis suka mišku į kalvą. Paskui staiga leidžiasi žemyn. Nusileidžiame šalia Gdynės miesto teatro vasaros scenos. Scena yra rekonstruojama, čia ūžia mašinos ir kranai. Pasinaudojame šalia esančiu nemokamu ir labai švariu biotualetu. Norisi kuo greičiau pabėgti nuo mašinų keliamo triukšmo, bet esame priverstos čia užsilikti. Džiaugiamės radę pavėsinę šalia, nes pradeda stipriai lyti. Laimei, lietus tetruko geras penkias minutes. Patenkintos drožiame mišku palei įlanką nepilnus du kilometrus besitęsiančia Witolda Kukowskiego alėja. Nors anokia ten ir alėja, asfaltuotas takelis ir tiek.
Po lietaus saulutė labai šildo, tad einame gaiviu mišku. Be to paplūdimys čia balto ir puraus smėlio, eiti asfalto keliu kur kas paprasčiau. Retkarčiais takas priartėja prie jūros.
Paskui jis tampa nebepakenčiamai netvarkingu, todėl einame į pajūrį. Orlowo uola ir molas atrodo taip arti.
Sutinkame daug vaikštančių žmonių, dauguma – su šunimis.
Taip pat nesiliauja stebinti gulbių pulkai.
Kažkur perbrendame upelį.
Sparčiai artėja Sopoto kurorto tiltas ir pastatai.
Paplūdimys netoli Sopoto.
Dar kiek ir mojame garsiajam Sopoto tiltui.
Teigiama, kad medinis 515 m ilgio Sopoto tiltas į jūrą (beje, mokamas, 7 zlotus bilietas kainuoja) yra ilgiausias Europoje, jam jau pusantro šimto metų. Deja, po Orlowo molo Sopoto tiltas mums nebekelia jokių simpatijų. Tad tik pralendame apačia.
Taigi, baigėsi dar vienas šios dienos kelionės etapas. Turiu užbėgti už akių ir pasakyti, kad žygis iš Gdynės į Sopotą buvo labiausiai patikusiu dalyku visoje Lenkijos pajūrio kelionėje. Orlowo uola ir molas – kelionės atradimu.
Apimta ekstazės įžengiu į Sopotą.
Vos atėję į gatvę šalia jūros, puolame valgyti gofrų. Gal buvome išalkę, o gal jie čia iš tiesų dieviškai skanūs. Perkame su grietinėle bei džemu ir atsiduodame skonio pojūčių keliamiems malonumams. Tik bebaigdama tašyti skanųjį lenkišką desertą, pradedu matyti, kas dedasi šalia. Aplink pilna žmonių, ir vaikų, ir suaugusių, ir jaunų, ir vyresnių, nosis ir skruostus pasipuošusių baltu grietinėlės debesėliu ir taip pat pasinėrusių į skonio magiją.
Paskui sukame į artimiausią pastatą ir, sumokėję po 5 zlotus, lipame į švyturį.
Švyturys pastatytas 1903. Šio statinio pradinė paskirtis buvo kaminas, tačiau transformuotas į švyturį. Sopoto švyturys iš jūros matomas už kiek daugiau nei 37 kilometrų. Vasarą jį galima aplankyti visiems norintiems.
Internete radau informacijos, kad dėl stačių laiptų dažnas lankytojas atsisako lipti į švyturį. Įsivaizdavau, kad turėtų vesti labai aukšti seni ir sutrupėję laiptai ar netgi gali tekti kopti stačia siena gaisrininko kopėčiomis. Nežinau, kokį švyturį iš tiesų turėjo omenyje šių žodžių autorius, bet man lipimas į Sopoto švyturį buvo pats lengviausias visoje Lenkijos pajūrio kelionėje. Laiptai nėra statūs ir yra platūs, tarsi daugiabučio namo laiptinėje.
Apžvalgos aikštelėje esame vienintelės lankytojos. Ji labai erdvi ir įstiklinta, su minkštasuoliais prisėsti. Vaizdai per langą pritrenkia gerąja prasme.
Jau aprašytas Sopoto tiltas.
Įlanka į Gdansko pusę.
Fontanas Kuracyjnyj skvere.
Iš ten atėjome.
Kaip laiku užlipome į švyturį. Netrukus dangus prakiūra baisia liūtimi.
Pagaliau nustoju burnoti ant įstiklintos apžvalgos aikštelės, nuo stiklo į nuotraukas metančios atspindžius. Nes sėdime šiltai bei patogiai ir laukiame, kol liausis lyti.
Leidžiamės į apačią. Iš darbuotojo gauname sertifikatą, kad pasiekėme 42,5 metrų aukštyje esančią apžvalgos aikštelę. Malonu, nors nelabai suprantame, kokį žygdarbį padarėme.
Išėję į lauką, pajuntame, kad dar lynoja ir oras labai atšalęs. Lendame po artimiausiu stogeliu, traukiamės iš kuprinės ir rengiamės visus turimus drabužius. Šią akimirką pasigailėjau prieš išvažiuojant į kelionę iš lagamino išimtų pirštinių.
Apstojus lyti vaikštome po šaltą ir šlapią Sopotą.
Sopotas – tai populiarus prie Gdansko įlankos įsikūręs Lenkijos pajūrio kurortas, garsus aktyviu naktiniu gyvenimu. Lenkai šį 17 amžiuje įkurtą kurortą neretai vadina šiaurės Monte Karlu.
Prabangus viešbutis.
Ir švyturys, kuriame ką tik buvome.
Sopotas mane pakeri. Iš pradžių vaikštome Kuracyjnyj skveru.
Garsioji ir prabangioji pėsčiųjų Monte Casino gatvė, vietinių vadinama Monciak. Gatvė su blizgančiomis stiklo vitrinomis, kviečiančiomis nusipirkti po suvenyrą, daugybe kavinių ir nuolatiniu šurmuliu.
Krzywy domek - Kreivasis namas, dažnai įeinantis į įvairius pasaulio keisčiausių namų dešimtukus. Dėl geros fotografijos reiktų važiuoti metų laiku, kuomet medžiai būna be lapų.
Traukiame Monte Casino gatve iki sw. Jerzego – šv. Jurgio bažnyčios. Neogotikinio stiliaus bažnyčia, nuo 1901 metų priklausiusi protestantams, o nuo 1945 – katalikams. Šioje vietoje kaip niekur kitur daug žmonių, tad nepavyko gražiai nufotografuoti aukštos smailiabokštės bažnyčios. Tad pasidairykime po aikštę šalia jos.
Sopote girdėjome labai daug kalbančių ne lenkų kalba. Gal net Gdanske mažiau teko išgirsti. Kurortas labai populiarus ne tik tarp lenkų, bet ir tarp užsieniečių.
Monte Casino gatvė nuo bažnyčios aikštės.
Paskui sukame į T. Kosčiuškos gatvę. Sopote vyksta daug renginių ir festivalių. Mums šis miestas geriausiai žinomas nuo Sopoto dainų festivalio. Planuose buvo nueiti iki Opera Lesna - Miško estrados, kur vykdavo garsieji Sopoto dainų festivaliai, paauglystėje mane prikaustydavę prie televizoriaus ekrano. Bet vėl ir vėl lietus. Su kiekvienu nušniokštimu pasidarydavo vis šalčiau.
Tarp debesų matyti didesnis tarpas, tad naršome aplink centrą išsidėsčiusias gatves ir parkus.
Jau nuo pat įsikūrimo Sopoto kurortas garsėjo savo gydyklomis ir voniomis. 1870 metais iki Sopoto atvedus geležinkelį, kurortas labai suklestėjo ir išsiplėtė. Antrojo pasaulinio karo metais Sopoto statiniai buvo apgadinti, bet miestas nebuvo sugriautas. Ko gero šį sakinį pasakodama apie kelionę į Lenkijos pajūrį rašau pirmą kartą.
Sugrįžtame į Monte Casino gatvę. Tos plačios erdvės.
Dangus lyg išsišvietė, einame į Plac Zdrojowy – Sveikatingumo parką.
Parke daili Kosciol Zbaviciela – Dievo kūno bažnyčia.
Ir žvilgsnis į nuo švyturio matytą bažnyčios ansamblį. Jos pavadinimo neradau.
Savo architektūra Sopotas kiek skiriasi nuo Gdynios ir Gdansko. Gyvenamieji rajonai pastatyti klasikiniu stiliumi, naudojant plytas ir medį. 20 amžiaus pradžioje statyti namai turi dideles terasas.
Vaikštome gatvėmis.
Paskui einame prie jūros, traukiame promenada į Gdansko pusę. Šalia bėga dviračių takas.
Pastatas pakrantėje.
Bijome papulti į liūtį, todėl grįžtame iki pagrindinės aikštės prie Sopoto tilto. Sukame į priešingą pusę. Kol dar nelyja, norime surasti festivalio sceną. Atmetėme mintį eiti iki Opera Lesna. Bet man atmintyje atrodo, kad Sopoto festivalio atlikėjai dainuodavo ant jūros kranto. Bandome ieškoti dar vienos scenos. Prieiname Atelier, Teatr im. Agnieszki Osieckiej. Mums pasirodo, kad ten kavinė, nepateksime į ją. Tad pavaikštome po parką šalia teatro.
Šalta. Juodi debesys grasina nauju lietumi. Einame į stotį, ieškome SKM traukinio, nuvešiančio mus į Gdynę. Nuo tilto Monte Cassino gatvė veda iki stoties.
Sopoto traukinių stotis didelė ir moderni. Bilietų kasų zonoje kiekvienas vežėjas turi savo langelį. Perkame bilietus prie SKM langelio. Už bilietus iki Gdynės sumokame po 4 zlotus.
Švieslentė stotyje turbūt buvo per daug paprasta, tad mums pasirodė neaiški. Vienoje rodoma, kad SKM traukiniai į Gdynę veža iš 1 platformos. Kitoje - artimiausias traukinys išvyks iš 2 platformos. Einame į antrąją, nes joje traukinys bus ankščiau. Sulaukiame vėluojančio traukinio į Gdynę. Ir tik pamatę atvažiuojantį ICC traukinį suprantame, kad jis - ne mūsų. Užkalbintas darbuotojas parodo reikiamą taką – pirmą platformą.
Po nepilno pusvalandžio mes jau Gdynėje.
Gdynėje tai Gdynėje, bet tik eidama iš vienos traukinių stoties į kitą, supratau, kad traukinys į Hel, o ir į Wladyslawowo tuo pačiu, išvyks už minutės. O kitas tik po kiek po 21 valandos. Taigi, nespėjus tektų laukti dvi valandas. Šio maršruto traukinių tvarkaraštis atrodo apgaulingai. Iš pirmo žvilgsnio pasirodė tiek daug pasirinkimų. Tačiau tik atidžiau pažiūrėjus į grafiką, matyti išvykimo laikai, pvz., 19:00 (nuo birželio iki rugsėjo), 19:05 (Kalėdų ir švenčių dienomis), 19:07 (ne sezono metu) ir pan. Taigi, grafikas paskelbtas visiems metams, o neatidžiai pažiūrėjus, atrodo, tarsi daug skirtingais laikais traukinių kursuotų.
Bėgame kiek kojos neša. Bendrakeleivė dar suabejoja, kaip lipsim, kai neturim bilietų. Kas tie bilietai, svarbu nereiktų naktinėti šaltyje. Suspėjame. Traukinio tambūre pastebime kitą vos spėjusį žmogų, irgi be bilieto. Kažkas jam pataria laukti, kol konduktorius pats pereis ir parduos bilietus.
Kai pravažiuojame tris stoteles, o niekas prie mūsų neprieina, imame pačios ieškoti konduktoriaus. Jį randame pirmajame vagone. Už bilietus sumokame po beveik 10 zlotų.
Taigi, taip sėkmingai atvažiavę, einame į Biedronką apsipirkti. Lietus čia irgi ką tik nulijęs, šalta, todėl kiek kojos neša skuodžiame namo.
V dalis
