2018 m. spalio 6 d., šeštadienis

Žydroji pakrantė: Nica ir Eze.

Ši kelionė buvo gimtadienio dovana mamai, o man – ilgasis savaitgalis.
Renkantis kelionės kryptį, buvo svarbu patogiu laiku vykstantis skrydis, nes šalia išeiginių galėjau skirti tik dvi darbo dienas.
Šiokią tokią judėjimo negalią turinčiai mamai yra aktualu kuo mažiau laipioti, tad lankomos vietovės reljefas turi būti kuo lygesnis, o kitu atveju reikalinga specialiai pritaikyta aplinka bei išvystytas visuomeninis transportas. Ir, žinoma, vasariškas oras bei reginiais įspūdinga vieta.

Kelionės kryptį išsirinkau tikrindama kiekvieną populiarių oro linijų iš Vilniaus oro uosto vykdomą maršrutą. Kai atėjo eilė Nicai, o oro bendrovės Wizzair skrydžio laikas pasirodė tinkamas, daugiau abejonių nekilo: bus Nica ir Žydroji pakrantė - Prancūzijos Rivjera Cote d'Azur. Tiesa, per nepilnas keturias dienas tiek tos pakrantės ir pamatysime, bet išrinkau kelis įdomiausius taškus.

Į draugiją pakviečiu savo nuolatinę kelionių draugę, taigi, keliausime trise.

Lėktuvo bilietus Vilnius – Nica – Vilnius pirkau birželio mėnesį. Jie kainavo gana daug: įskaitant vieną bendrą registruotą bagažą – 130 eurų žmogui. Iki kelionės likus dviems mėnesiams bilietų buvo galima įsigyti už daug mažesnę kainą.

2018-10-06. Šeštadienis. Nica.

Lėktuvas kiek po ketvirtos valandos. Nuvykstame į oro uostą, priduodame kas registruotą, kas rankinį bagažą ir traukiame prie daiktų patikros.

Užkliūva mamos klubo protezas. Šįkart jokiomis pažymomis apie protezą nesirūpinau, nes praeitos kelionės į Barį metu įsitikinau, kad pažyma yra niekam neįdomi. Mama tik pasako, kad turi klubo protezą ir ją patikrinę greit praleidžia.

Oro uoste užkandame, o netrukus ateina laikas mūsų skrydžiui.

Skrydžiui registravausi iki jo likus dviems paroms. Iškart leidžiama registruotis ir atgaliniam skrydžiui. Mokamų vietų nepirkome, todėl sistema sugrupuoja sėdėti po dvi, o vieną vis pasodina atskirai. Skrendant pirmyn sėdėsime kartu su mama, o draugę nukelia keliomis eilėmis toliau.

Lėktuvas didelis ir apypilnis. Prie mūsų niekas nesėdi, tad pasikviečiu draugę ir sėdime visos kartu.
Skrydis truks 2,40 valandos.
Esame gerai nusiteikę. Tradiciškai geriame kavos. Kava kainuoja 2,50 Eur.
Nė nepastebime, kaip priartėja Žydroji pakrantė.

Dangus apniukęs, tačiau net debesims pilkuojant Viduržemio jūros pakrantė iš viršaus atrodo ryškiai žydra. Leidžiamės besigrožėdamos puikia panorama.

Nicos Côte d'Azur oro uostas yra ant jūros kranto, todėl atrodo, kad leidžiamės į vandenį.
Mūsų Wizzair lėktuvas leidžiasi II oro uosto terminale.

Bagažą atiduoda greitai, todėl oro uoste neužtrunkame. Susigaudyti čia paprasta, nes II terminalas nėra labai didelis.

Einame ieškoti autobuso, nuvešiančio mus į miestą. Jį randame paprastai: nuo išėjimo tereikia keletą metrų paeiti tiesiai ir jau matosi visa eilė platformų. Stotelėse yra iškabinti autobusų tvarkaraščiai.

Mes būsime apsistoję Nicoje, tad mums patogiausi yra 98 ir 99 numerio autobusai. Nr. 98 veža iki Nicos senamiesčio, o Nr. 99 – iki Nicos Gare SNCF traukinių stoties. Abu autobusai stoja tiek I, tiek II oro uosto terminale. Noriu atkreipti dėmesį, kad Nr. 99 autobusas kursuoja tik iki 21 valandos.

Žinoma, yra ir kitų, brangesnių (taksi) ar pigesnių keliavimo galimybių (vietinis transportas, kainuojantis 1,50 Eur). Visą informaciją apie Žydrosios pakrantės visuomeninį transportą galima rasti tinklapyje https://www.lignesdazur.com/en

Mes netrunkame sulaukti autobuso Nr. 99. Bilietus perkame iš vairuotojo ir vienas kainuoja 6 eurus. Vairuotojas kalba angliškai.

Įlipusi pasiteirauju, ar autobusas kursuos antradienį, kuomet anot mano minėto visuomeninio transporto tinklapio, turėtų vykti streikas. Į mano klausimą vairuotojas atsakyti negali. Vėliau tinklapyje radau informacijos, kad 98 ir 99 numerio autobusai kursuos dalinai. Taigi, prieš vykstant į kelionę pravartu pasitikrinti informaciją.

Autobusas pilnas. Jis iš II terminalo pajuda į I terminalą, o tada važiuoja pajūriu ir Gambetta gatve pasuka į stoties pusę. Autobusas mieste stoja keliose vietose.

Išlipame paskutinėje stotelėje, prie pagrindinės Nicos miesto traukinių stoties. Iki viešbučio reikia paeiti 15 minučių. Kol pareiname, jau visiškai sutemę. Temsta čia anksti ir staigiai.

Viešbutį tradiciškai rinkausi netoli visuomeninio transporto mazgo. Užsakiau kuklų Hotel d’Ostende http://www.booking.com/Share-nEftWN .

Trivietis kambarys trims naktims atsiėjo 220 eurų. Iki kelionės likus porai dienų buvo nuskaitytas vienos nakvynės avansas, todėl viešbutyje mokėjome tik skirtumą.

Viešbučio personalas paslaugus ir draugiškas. Tačiau viešbutį galiu rekomenduoti tik mažo biudžeto keliautojui, nes kambarys trims žmonėms yra mažokas ir tamsus, liftas irgi miniatiūrinis, trise vos telpame. Bet tiek mes viešbutyje ir būsime.

Įsikūrę patraukiame ieškoti vakarienės.

Nica mums pasirodo labai nešvari. Visur mėtosi šiukšlės ir smirda.

Avenue Jean Medecin gatve einame iki Massena aikštės. Nustebina, kad šeštadienio vakarą gatvė gana tuščia. Mašinos nevažinėja, tik tramvajus.

Pakeliui apžiūrime Nicos katedrą - Notre – Dame de Nice.



Šiam vakarui jokių pažintinių - kultūrinių tikslų neturime, tenorime tik pamaloninti išalkusius skrandžius, tad dairomės, kur galėtume užkąsti.

Pakeliui pamatau Massena tramvajaus stotelę ir pabandau iš bilietų pardavimo savitarnos aparato nusipirkti bilietų rytdienos kelionei.

Visuomeninio transporto bilietas kainuoja 1,50 Eur ir galioja 75 minutes. Kelionės metu galima keisti transporto priemones: autobusus ar tramvajų.

Esu skaičiusi, kad verta pirkti 10 eurų kainuojantį 10 bilietų komplektą, kuriuo vienu metu gali pasinaudoti keli keleiviai. Toks bilietas parduodamas tik specialiose vietose: bilietų pardavimo aparatuose. Taigi, radusi tramvajaus stotelėje savitarnos aparatą, tokį bilietą ir bandysiu įsigyti.

Aparatas kalba anglų kalba, tik pirmiausiai tenka sugalvoti, kaip juo naudotis. Pabandžiusi suprantu, kad norėdama išsirinkti meniu, turiu sukti apvalią rankenėlę, o savo pasirinkimui užtvirtinti tą rankenėlę reikia paspausti. Viskas aišku ir paprasta. Atsiskaitau banko kortele.

Nusipirkę bilietą, netrunkame ateiti iki vienos populiariausių Nicoje - Massena aikštės.



Pastebiu, kad kaip ir daugelyje pietų kraštų, Nicoje žmonės vaikšto per raudoną šviesoforo signalą.

Šalia aikštės pamatome didelį lauką šokančių spalvingų fontanų.



Vakarienei vietos taip ir neišsirinkome, todėl sukame į viešbučio darbuotojo rekomenduotą piceriją Attimi.

Atsisėdę picerijos kiemelyje užsisakome po Kaprizingąją picą. Jei kam įdomu, jos kaina 14 eurų. Taip pat užsisakome 0,5 l vietinio vyno butelį, 14 Eur. Žinoma, ir vandens.

Vakarojame ilgai. Nors vakare buvo prognozuojamas lietus, bet nelyja, tačiau oras vėsus, striukės nusirengti nesinori.

Orų prognozes šiame krašte stebėjau per http://www.meteofrance.com/previsions-meteo-france/nice/06000 .

Už vakarienę iš viso paliekame 60 Eur ir ta pačia gatve grįžtame į viešbutį ilsėtis.


2018-10-07. Sekmadienis. Eze ir Nica.

Šiandien vyksime į už 15 kilometrų nuo Nicos esantį ir keliautojų liaupsinamą ant aukšto kalno įsitaisiusį Eze kaimą (Eze village).

Orų prognozėse šiandien po pietų yra rodomas lietus, tad norime išnaudoti laiką be lietaus, keliamės ir greit susiruošiame.

Į Eze rekomenduojama vykti 82 ir 112 numerių autobusais, važiuojančiais iš Nice Vauban autobusų stoties, tačiau autobusas Nr. 112 sekmadienį nekursuoja.

Iki Eze taip pat galima nusigauti ir traukiniu bei 100 numerio autobusu, tačiau turėkite omenyje, kad traukinio bėgiai eina žemai pakrante, o išlipus tiek traukinių, tiek Nr. 100 autobuso Eze stotelėje, iki 426 metrų virš jūros lygio aukštyje esančio Eze village tektų ilgai ir sunkiai kopti į statų kalną. Tad jei jūsų tikslas nėra Nyčės pėsčiųjų trasa, vis tik rekomenduoju rinktis autobusus Nr. 82 arba 112.

Bet jei jau išlipote apatinėje Eze dalyje, galima palaukti 83 numerio autobuso, vykstančio Plateau de la Justice kryptimi, kuris užkels į viršų, bet šis autobusas važiuoja retai ir tokiu atveju bus gaištamas laikas.

Mes savo kelionei pasirinkome 82 numerio autobusą, važiuojantį maršrutu Vauban- Plateau de la Justice.

Žydrosios pakrantės visuomeninio transporto programa mano telefone kažko ožiuojasi ir tenka kliautis dar namuose susirastu autobusų tvarkaraščiu.

Nice Vauban autobusų stotis žinoma kaip Gare Routière Nice Côte d'Azur. Mane šie du skirtingi pavadinimai kiek sutrikdė ir nebuvau tikra, ar tai yra ta pati stotis. Todėl išeiname kiek anksčiau, nes keliavimo Žydrosios pakrantės visuomeniniu transportu dar visiškai nepažįstame.

Išėję iš viešbučio pirmiausiai turime pasiekti Nice Vauban autobusų stotį. Patraukiame į vos už poros minučių nuo viešbučio esančią Gare Thiers tramvajaus stotelę.



Hopital Pasteur kryptimi važiuojantis tramvajus Nr. 1 kursuoja kas 5 minutes ir jo netrunkame sulaukti. Įlipusi tris kartus prie bilietų skaitytuvo pridedu 10 važiavimų bilietą.

Vagonas modernus ir tvarkingas.

Iki Vauban tramvajaus stotelės važiuojame gerų 15 minučių. Išlipę stotelėje einame pro didelį parkingą ir netrukus pamatome akmeninę arką, šalia kurios kabo užrašas Gare Routiere. Praėjus arką, atsiveria plati erdvė su 5 ilgomis platformomis. Kiekvienoje iš jų yra net kelios autobusų stotelės. Kurioje vietoje bus mūsų 82 numerio autobuso stotelė, einame ieškoti informacijos. Ant stoties sienos yra pakabinta schema, tad netrukus viskas paaiškėja.

Stotelėje prisirenka daug keleivių ir panašu, kad dauguma jų yra turistai.

Autobusas atvyksta laiku, tačiau vairuotojas išvykti neskuba. Kai galiausiai pradeda laipinti keleivius, man pakanka 3 kartus į žymėjimui skirtą vietą įdėti 10 važiavimų bilietą ir netrukus pajudėsime.

Esu skaičiusi, kad 82 ir 112 numerio autobusų maršrutas yra labai vaizdingas, tad sėdame durų pusėje. Tik džiaugsmo nėra, nes dangus juoduoja, o apylinkės su kiekvienu nuvažiuotu kilometru vis labiau pilkėja. Tačiau sutinku, kelias yra labai vaizdingas.

Kelionė iki Eze village trunka pusvalandį.

Autobusas pravažiuoja aukštu arkiniu tiltu ir, pasukęs į Boulevard du Marechal Leclerc gatvę, sustoja šalia Parfumerie Galimard kvepalų muziejaus. Iš autobuso išlipa dauguma keleivių. (Norint, kad autobusas sustotų, reikia spausti šalia durų esantį raudoną Stop mygtuką.)

Deja, tik išlipusios puolame traukti skėčių, nes prapliumpa stiprus lietus.

Pirmiausiai norime susirasti autobusų stotelę, iš kurios grįšime atgal į Nicą. Ji yra čia pat, pagrindiniame kelyje – Maoyenne Corniche gatvėje.

Nusifotografuoju stotelėje kabantį autobusų tvarkaraštį (žiūrėti pilkos spalvos eilutę „Passage Eze village“) ir pro kitoje gatvės pusėje esantį parkingą patraukiame link viduramžius menančio Eze village.

Iš pradžių einame į statų kalną kopiančia gatve, o paskui sukame į tik pėstiesiems skirtas jaukias akmeninio miestelio gatveles.





Nuo 11 amžiaus žinomas Eze village yra labai vaizdingas, tik šlapias. Grindinio akmenys yra labai slidūs, o per mažiau slidžią gatvės viduriu nutiestą plytelių juostą pliaupia upės.

Nuotaikos vaikščioti visiškai nėra. Juo labiau, miestelyje daugėja žmonių, todėl sunku prasilenkti, nes reikia ne tik su skėčiais siaurose gatvėse išlaviruoti, bet ir žiūrėti, kad nepaslystumei ant akmeninio grindinio.

Ateiname iki 18 amžiuje noeklasicizmo stiliumi pastatytos Eglise Notre-Dame de l‘Assomption – Eze village katedros. 1984 metais bažnyčia paskelbta istoriniu paminklu.

Einame į vidų sušilti.



Trumpai pasėdėję viduje, vėl sukame į lauką. Nuo bažnyčios aikštės matosi plati panorama, tik lietingą dieną ji yra visiškai pilka.



Kitas mūsų lankomas objektas būtų aukštai virš galvos matomi Eze garsinantys egzotiškieji sodai – Jardin Exotique.

Prieš mūsų akis ant slidaus grindinio pakrinta moteris, o mes svarstome, ar verta mums lipti iki sodų lietui lyjant. Juk gražios panoramos nebus, o ir vaikščioti slidžiomis gatvėmis bei takais yra nesaugu. Turbūt pasiseks egzotiškuosius sodus aplankyti rytoj Monake. Nutariame leistis iki kvepalų parduotuvių ir palaukti, galbūt lietus nustos lyti.

Taip ir padarome. Atsargiai siauromis gatvelėmis nuvingiuojame iki stačiai į pakalnę vedančios gatvės. Pakeliui užeiname į Fragonard parfumerijos parduotuvę.

Parduotuvėje praleidę gerą pusvalandį ir išėję su pirkiniais, vėl patenkame į merkiantį lietų. Ne tik gatvėje, bet ir batuose plaukia upės, todėl nutariame eiti į autobusų stotelę ir grįžti į Nicą. Taip ir padarome, o netrukus sulaukiame 82 numerio autobuso.

Taigi, Eze ir buvau, ir nebuvau.

Kad ir lyja, šįkart sėdamės vairuotojo pusėje ir pajudame. Netoli Nicos dangus pradeda šviesėti. Autobusui sustojus šalia Garibaldžio aikštės, paskui kitus keleivius išlipame ir mes.



Panašu, kad lietus Nicoje ką tik baigėsi. Pasidairome po erdvią ir šviesią Garibaldžio aikštę. Man čia labai patinka.




Kad jau nebelyja, nusprendžiame likusią dienos dalį skirti Nicai ir pirmiausiai susipažinti su miesto parkais.

Iš Garibaldžio aikštės traukiame tiesiai link keistos formos pastato dar keistesniu pavadinimu – MAMAC.




Tai modernaus meno muziejus, pro kurio mūrus ateiname iki kito modernaus pastato – Nicos nacionalinio teatro rūmų.



Nuo teatro terasos pasidairome į apačioje plytinčią Promenade du Paillon.





Šią akimirką pajuntu pirmąjį susižavėjimą Nica.

Nica vadinama Nissa La Bella. Kurortui grožį ir populiarumą suteikia ne tik Viduržemio jūra, bet ir puikus klimatas, senieji 19 amžiuje statyti dvarai, parkai, itališkos aikštės, puikios panoramos.

Dar kelios minutės ir mes žygiuojame Promenade du Paillon promenada, į kurią ką tik žiūrėjome iš aukštai.

Vieną promenados pusę juosia dailūs senamiesčio pastatai, kitoje – švietimo įstaigos, viešbučiai, bankai.







Parkuose netrūksta skulptūrų.



Pagaliau ateiname iki Promenade du Paillon pabaigos. Ją žymi jau vakar matytas šokančių fontanų laukas.




Šalia fontanų yra jau vakar matyta Massena aikštė.



Ši viena populiariausių Nicos aikščių buvo suformuota 19 amžiaus pirmoje pusėje siekiant išplėsti senosios Nicos ribas. Tačiau tokia, kokią matome dabar, aikštė yra po 2007 metais vykusios rekonstrukcijos.



Aikštę puošia Fontaine du Soleil fontanas.

Kažkada iš aikštės buvo išmontuota ir į kitą vietą perkelta Apollo skulptūra. Dėl estetinių ir moralinių sumetimų. Tačiau aikštę pertvarkant fontanas ir statula grąžinti į savo vietą.




Sukame į už fontano esantį tarpą tarp pastatų ir, perėję judrią gatvę, atsirandame Anglų promenadoje - Promenade des Anglais.

Per balas žingsniuojame Anglų promenada. Pakeliui apžiūrime Palais de la Méditerranée rūmus. Šiuo metu šiame devynių aukštų pastate veikia kazino ir viešbutis. Pastatas amerikiečio milijonieriaus užsakymu buvo pastatytas 1929 metais, o 1990 buvo perstatytas.

2016 metais netoli šio viešbučio įvyko teroro išpuolis.



Nuo Pilies kalvos - La colline du Château iki oro uosto besitęsianti net 7 km ilgio Anglų promenada buvo pastatyta 1820 metais. Anglų pavadinimą promenada gavo, kai šioje vietoje apsistodavo ir leisdavo žiemas Didžiosios Britanijos gyventojai.

Pirmą kartą atvykusiems į Nicą rekomenduojama pasivaikščioti promenados dalimi nuo Nicos senamiesčio iki Villa Massena /Negresco viešbučio.

Nors vėl lyja, bet laikomės rekomendacijos ir trepsime link iš tolo dailiu stogu viliojančio viešbučio. Promenada iš tiesų yra žavi.





Netoli Negresco viešbučio pereiname į kitą promenados pusę.



Norime pasižiūrėti į Villa Massena pastatą.



Jaučiame, kad lietus vėl pradėjo skverbtis į kūną, todėl užeiname į vienoje iš gatvelių rastą kavinę Frei. Atsigeriame kavos ir paskanaujame bandelių, o tada grįžtame į Anglų promenadą. Nustoja lyti ir net gi bando lįsti saulė.

Ateiname prie Pilies kalvos - La colline du Château, tačiau ją lankysime paskutinę mūsų kelionės dieną. Dabar traukiame į pilies apačioje esančią apžvalgos aikštelę.



Nuo apžvalgos aikštelės Nica yra nepaprastai graži.



Kad jau oras pasitaisė, nusprendžiame pėsčiųjų taku apeiti aplink pilies kalvą ir netrukus atsiduriame kitoje jos pusėje bei žiūrime į Nicos uostą – Port de Nice.



Mane prikausto vandenyje besisupantys laivai ir pastatų atspindžiai, o pro debesis lendanti saulė suteikia visai panoramai sodrių spalvų. Pėsčiųjų takas yra patogus ir tvarkingas, be laiptelių, todėl eiti lengva.







Mūsų nusivylimui uosto pakrantė greitai baigiasi, o dienos pabaigos dar nematyti. Šią dieną ketinau praleisti Eze, tačiau lietus sumaišė visus planus. Svarstau, kur įdomiai užpildyti likusį laiką. Netikėtai šauna mintis nuvažiuoti į keliautojų giriamą Vila Ephrussi de Rothschild. Šią vilą planavau aplankyti antradienį, tačiau visuomeninis transportas streikuos, tad vienintelis šansas ten nukakti yra šiandien.

Jungiuosi prie interneto ir randu atsakymą, kad Port de Saint Jean kryptimi važiuojantis 81 numerio autobusas artimiausioje Le Port Arson stotelėje bus už poros minučių. Mes paskubame, o autobusas kiek vėluoja, todėl mums tik atėjus į stotelę, jis išnyra. Pakeliu ranką ir įlipusi tris kartus į geltoną dėžutę įstatau 10 važiavimų bilietą. Judame.

Kelias nepaprastai vaizdingas. Autobusas lekia pro dailias vilas, o apačioje matosi žydra jūra ir į ją brendančios uolos.

Vairuotojas mums pataria išlipti Passable/Rothchild stotelėje. Netrukus jau spaudžiu raudoną mygtuką prie durų ir lipame tiesiai prieš keliuką, nuvesiantį į vilą.

Iki Vila Ephrussi de Rothschild darbo pabaigos yra likusi kiek daugiau nei valanda, todėl skubame, nors panorama nuo keliuko tikrai graži ir norisi stovėti bei gėrėtis.




Panašius vaizdus regėjome ir važiuodamos autobusu.

Vilos ir sodų lankymo bilietas suaugusiam kainuoja 14 eurų. Su bilietu gauname sodų planą.

Keliautojai rekomenduoja užsisakyti audiogidą, nes vilos istorija yra labai įdomi, tačiau laiko tam jau nebeturime.

Informaciją apie Vila Ephrussi de Rothschild galima rasti: https://www.villa-ephrussi.com/en/home .

Skubame į lauką ir, akimirką žvilgtelėję į rūmus, nudrožiame į sodus.




20 amžiaus pradžioje Vila Ephrussi de Rothschild įkūrė barono de Rothschild dukra ir bankininko Maurice Ephrussi žmona Beatrice.

Su 15 metų vyresniu vyru Beatrice santuoka nebuvo sėkminga. Be to Maurice buvo įklimpęs į lošimus ir turėjo milžiniškų skolų, tad po 21 santuokos metų įvyko poros skyrybos.

Santuokai iširus Beatrice didelį dėmesį skyrė meno kūrinių ir baldų kolekcionavimui. Po tėvo mirties Beatrice įsigyja gabalą žemės Cap Ferrat iškyšulyje ir pradeda sodų kūrimo darbus, o1907 metais buvo pradėtos vilos statybos. Po penkerių metų Beatrice įsikuria savo kolekcijos kūriniais ir baldais dekoruotoje viloje.

Per visą gyvavimo istoriją vilai teko patirti ir sunkių momentų: Atrojo pasaulinio karo metais vilos teritorija buvo užminuota, o 1985 metų žiemą nušalo lepūs meksikietiško sodo augalai.

1991 metais vila buvo restauruota, atlikta sodų pertvarka. Šiuo metu vila yra ne tik turistų lankoma, bet ir dažna renginių bei švenčių vieta.



Pasileidžiame sodų takais.




Pirmiausiai apžiūrime ispaniškuosius sodus.




Prie prancūziškų sodų randame dailią panoramą.




Pasigrožėję puikiu jūros ir kalnų vaizdu, užtinkame neįprastą kampelį, kurio pavadinimas pažodžiui išsiverčia į akmens sodus. Nedideliame vešliai apželdintame plote gausu įvairių skulptūrų, raižinių, kolonų. Būtų įdomu kiekvieną jų atidžiai apžiūrėti, tačiau mus spaudžia laikas, tad tik praeiname.



Čia mus pasitinka dar viena plati panoramos aikštelė.



Praėję iš bambukų suformuotu tuneliu patenkame į rosariumą.




Vila Ephrussi de Rothschild lankytojų komplimentų sulaukia ne šiaip sau: čia taip jauku ir gražu, kad norisi neskubant praleisti kelias valandas ar net pusdienį. Ir kodėl čia atvykti sugalvojau taip vėlai?

Sukame į egzotiškų augalų sodus. Virs mūsų galvų kyla įvairių rūšių ir formų kaktusai, dracenos ir mums nė nepažįstami augalai.





Mūsų takelis tai laipteliais, tai stačiu šlaitu kyla aukštyn. Užlipę ant kalvos pamatome patį gražiausią Vila Ephrussi de Rothschild vaizdą: pietinę rūmų dalį ir prieš ją esantį tvenkinį.



Takeliu pasileidžiame link vilos. Tvenkiniai skoningai apželdinti, žydi vandens augalai.




Iki vilos darbo pabaigos liko nepilnas pusvalandis, tad laikas pasižvalgyti po vidų. Viduje matosi įspūdingi baldai, paveikslai, gobelenai, tačiau mes visas sales bėgte apibėgame. Dar yra likę kelios minutės, tad sustojame balkone pasigrožėti apačioje likusiu sodu.

Tvenkinyje tam tikru laiku šoka fontanai, o kairėje pusėje mėlynuoja jūra.



Deja, vilos darbo laikas baigiasi ir mes beveik paskutinės paliekame jos teritoriją. Nuo viršutinės automobilių stovėjimo aikštelės dar kartą pasižiūrime į gražiąsias uolas.




Dabar jau laikas link autobuso.

Iki pagrindinio kelio nusileidžiame labai greitai. Pakeliui apžiūrime dailų namą.



Dar kelios minutės ir jau ieškome autobusų stotelės. Ji yra čia pat, prie keliuko, vedančio į vilą.

81 numerio autobusas bus tik 18:20, tenka palaukti.

Bilietus perkame iš vairuotojo, nes 10 važiavimų bilietą jau išnaudojome, vienas kainuoja 1,50 Eur.

Besigrožėdamos vakarėjančios pakrantės panorama, grįžtame į miestą.

Išlipame Garibaldžio aikštėje ir čia pat sėdame į tramvajų Nr 1, važiuojantį Henri Sappia kryptimi. Mūsų autobuse pirkti bilietai galioja, tad riedame iki namų ir išlipę einame vakarieniauti.

Vakarienei vietą išsirinkome šalia mūsų viešbučio esančiame Alounak restorane. Nustebina Artimųjų rytų stiliaus interjeras.



Žinoma, man labai norisi paragauti varlių šlaunelių - Les cuisses de grenouilles, bet šįkart tenkinsimės tadžini su žuvimi. Patiekalo kaina 14 Eur. Norėjome ėrienos, bet nebeturi. Dar užsisakome butelį naminio vyno nesėkmingai – sėkmingai dienai aplaistyti. (Vyno 0,75 l butelis kainuoja 14 Eur).

Nustembame, kad patiekalų sulaukiame gana greitai. Skanu, nors patiekalas aštrus.

Už vakarienę iš viso sumokėję 60 eurų, patraukiame ilsėtis.

Rytoj vyksime į Monaką.

2018 m. rugsėjo 29 d., šeštadienis

Vilnius: Naujoji Vilnia.

2018-09-29. Šeštadienis. Naujoji Vilnia.

Jei kam būčiau pasakiusi, kad važiuoju į Naująją Vilnią, mano pašnekovas greičiausiai klausiančiai pirštą prie smilkinio būtų pasukiojęs. Iš tiesų Vilniaus miesto teritorijai priklausanti Naujoji Vilnia mūsuose turi ne patį geriausią atspalvį.

Stereotipai atsirado turbūt ne šiaip sau, nes be Respublikinės psichiatrinės ligoninės šiame rajone veikia nakvynės namai, krizių centrai, o ir didelė dalis gyventojų tikrai ne aukštesniam socialiniam sluoksniui priklauso, todėl daug kas rekomenduoja į šį rajoną verčiau kojos nekelti.

Bendramintė keliautoja, rašanti apie keliones po Lietuvą, pakvietusi į kasmetinį bendraminčių susitikimą, pasistengs sugriauti mitus ir stereotipus apie Naująją Vilnią.


Ankstų šeštadienio rytą pajudu į sostinę. Su Vilniaus autobusų stotyje mane pasitikusia bičiule patraukiame į autobusų stotelę. Iš 74 numerio autobuso išlipę Lelijų stotelėje, sukame link Rokantiškių piliavietės, kur susitinkame dar kelis bendraminčius – Nenamisėdas.

Savo pasivaikščiojimą pradėsime šalia Naujosios Vilnios – prie Rokantiškių piliavietės. Čia pat prasideda ir 2,5 – 3,5 kilometrų ilgio Strielčiūkų žygtakis.

Mūsų nedidelė kompanija daugybe Rokantiškių piliavietės šlaitu nutiestų laiptelių lipame aukštyn iki 12 amžiuje stovėjusios kunigaikščio Alšio pilies vietos. Deja, pilis atstatyta nebuvo, tėra išlikusi tik piliavietė.

Nuo Rokantiškių piliavietės dairomės į būsimą ekskursijos objektą – rudenėjančią Naująją Vilnią.

Tolumoje matosi bažnyčios, kurią būtinai aplankysime, smailė, geležinkelio bėgiai, o gamta į kalvą lipantiems medžiams dovanoja spalvų.




Perskaitę įrengtą informacinį stendą, viršuje esančią aikštelę apeiname nutiestu takeliui. Piliavietė prižiūrima, jos šlaitai – išgenėti ir šienaujami, tad užsukti į šią vietą yra malonu.

Mūsų laukia tie patys laipteliai žemyn.




Nusileidę nuo piliavietės, kelis kilometrus einame nuobodžiu palei judrią S. Batoro gatvę žmonių išmintu taku, po to pasukame į Užtvankos gatvę, kuri atveda į Kučkuriškių kaimą.

Mus pasitinka užtvenkta Vilnelė.



Upė šioje vietoje buvo užtvenkta ne šiaip sau. Mat beveik prieš du šimtus metų dvare buvo įkurta Kučkuriškių manufaktūra, kurioje pirmą kartą šalyje buvo pradėtas gaminti popierius. Ją įkūrė Lenkijos dvarininkas, tekstilės, popieriaus, terpentino ir alkoholio pramonės magnatas Wojciechas Puslowskis.
Kučkuriškėse tuo metu veikė svarbiausias popieriaus fabrikas Lietuvoje.

Popierius buvo gaminamas iš skudurų, o vėliau pradėta naudoti šiaudų celiuliozė bei medienos masė.

Deja, vienintelio popieriaus fabriko istorija nėra ilga, nes po daugiau nei dešimtmečio Pučkorių popieriaus fabrikui teko stipriai konkuruoti su Verkių popieriaus manufaktūra. Konkurencijai atsilaikiusi manufaktūra plėtėsi, o 1915 metais Kučkuriškių popieriaus fabrikas pasiekė gamybos augimo piką.

Per Pirmąjį pasaulinį karą sugriautas fabrikas buvo atstatytas, modernizuotas, o dvaras - likviduotas.

Pokario laikotarpiu Kučkuriškių popieriaus fabrikas keitė pavadinimą ir buvo pavadintas Naujosios Vilnios kartono fabriku. Fabrikas veikė iki 2001 metų.

Pasidairome į kažkada šlovingus laikus išgyvenusius pastatus. Dvaras, kuriame kadaise buvo įsikūrusi fabriko administracija, dabar yra apleistas.



Bičiulė pasakoja, kad kiemo pusėje dvarą puošia kolonos. Deja, iki jų prieiti neleidžia tvora.



Kol dairomės aplinkui, atvažiuoja automobilis, kuriam senojo dvaro vartai atsiveria. Pasinaudojame situacija ir pasiprašome įleidžiami į vidų. Tokiu būdu gauname galimybę greitomis apžiūrėti Kučkuriškių dvarą.





Paskui tyli ir rudenėjanti palei vandenį einanti Užtvankos gatvė mus veda link Naujosios Vilnios.



Akis džiugina pirmieji rudeniški vaizdai.



Netrunkame prieiti nuo Kučkuriškių popieriaus fabriko įkūrimo gyvuojančią užtvanką per Vilnią, dabar rekonstruotą ir saugią, nuo kurios pasidairome į greit startuosiančius baidarininkus.



Paskui kertame ilgą A. Kojelavičiaus gatvę ir lipame į nuo 7 – 8 amžiaus minimus Naujosios Vilnios pilkapynus.

Laiptai vis dar tvarkingi, tačiau aplinka netvarkyta, žolė nepjauta.



Viršuje besidairydami į runomis išraižytus akmenis užgaištame kokią minutę. Vieta būtų tikrai įdomi, tačiau yra neprižiūrėta ir neturinti jokios panoramos. Deja, Vilniaus svečiui rekomenduoti aplankyti šią vietą tikrai nesinorėtų.

Tais pačiais laiptais lipame žemyn ir A. Kojelavičiaus gatve traukiame į kalniuką.

Dabar jau laikas pažinčiai su Naująja Vilnia.

Kaip jau minėjau, Naujosios Vilnios apylinkėse istorijos pėdsakų aptinkama labai seniai, tačiau ši gyvenvietė pradėjo augti tik 19 amžiaus pabaigoje nutiesus Sankt Peterburgo – Varšuvos geležinkelio liniją. Čia kūrėsi geležinkeliečiai, o vėliau pradėti statyti medžio apdirbimo, odų, mielių, dalgių, peilių ir pasagvinių fabrikai. 1903 metais Naujoji Vilnia gavo miesto teises. Vilniaus miesto dalimi Naujoji Vilnia tampa 1957-aisiais.

Anot bičiulės, yra senoji ir naujoji Naujosios Vilnios dalys. Taigi, pažintį pradėsime nuo senosios.

Nusileidę nuo pilkapynų, po kelių minučių prieiname žemėlapyje nepažymėtą vietą - senąsias Naujosios Vilnios kapines.



Informacijos apie šias kapines, galima sakyti, nėra, o vieta apipinta mitais. Spėjama, kad čia buvo pirmosios Naujosios Vilnios kapinės ir jose buvo laidojama nuo 19 amžiaus pabaigos. Taip pat teko skaityti, kad kapinių būta kur kas didesnių, tik vėliau, miestui plečiantis, dalis jų buvo pastatais užstatyta.

Matome tiek stačiatikių, tiek katalikų kryžių, o antkapiai užrašyti lenkų ir rusų kalbomis.

Vieta tvarkinga ir ji išties sudomina. Dauguma paminklų ir kryžių pagaminti iš geležinkelio bėgių dalių.

Ir turbūt ne šiaip sau, juk jau minėjau, kad Naujoji Vilnia buvo įkurta kaip geležinkelininkų miestas, turbūt bėgių “žaliavos” buvo lengviausia gauti.



Kas užsuksite į Naująją Vilnią, rekomenduoju aplankyti šias neįprastas kapinaites.

O mūsų kelias tolyn suka pro gana vargingus medinius Naujosios Vilnios pastatus ir pasiekia 1908 metais pastatytą medinę Šv.Apaštalų Petro ir Povilo cerkvę.



Traukiame tolyn ilga A.Kojelavičiaus gatve ir dairomės į statinius. Tarp senų medinukų vis daugiau įsimaišo 20 amžiaus sovietinės epochai būdingų pastatų. Kai kurie turi kolonas ar dekoracijas.

Naujoji Vilnia išties gana apleista, namai neišpuoselėti, jiems reikia remonto. Dauguma pastatų yra skirtingų stilių bei nesuderintų spalvų ir rajonui suteikia dar didesnį betvarkės įvaizdį, tačiau tuo pačiu jie yra kažkuo įdomūs. O senieji pastatai man net labai patinka. Jie turi kažkokią aurą ir nežinau, kodėl pro juos tik praėjau, nes užėjo kažkokia nefotografinė nuotaika, tad viską nešuosi atmintyje. Gal kada nors dar teks čia sugrįžti, nes šis rajonas yra išties įdomi vieta.

Sustojame pasižiūrėti į vieną namą.



Spėliojame ir nutariame, kad čia ko gero buvęs gaisrinės/gaisrininkų namas.

Pro gyvenamuosius namus, parduotuves, mokyklas, dienos centrus ir socialines įstaigas trepsime tolyn, o paskui Palydovo gatve kopiame į statoką kalvą iki Naujosios Vilnios švento Kazimiero bažnyčios.

1911 metais ant vienos aukščiausių Naujosios Vilnios kalvų buvo pastatyta dabartinė bažnyčia. Taigi, jos nepastebėti tikrai negalima. Tai yra viena iš 16 bažnyčių Lietuvoje, turinčių Šv. Kazimiero vardą.

Bažnyčia veikė ir sovietmečiu, o klebono iniciatyva netgi buvo atnaujinta.



Užeiname į vidų. Nustebina, kad bažnyčios vidus šviesus ir kuklus. Matome Šv. Mergelės Marijos paveikslą – Aušros vartų koplyčioje esančio paveikslo kopiją.



Apeiname aplink bažnyčią ir jau pažįstama Palydovo gatve leidžiamės atgal iki A. Kojelavičiaus gatvės. Ją kirtę, sukame link geležinkelio ir, bėgius perėję požemine perėja, atsirandame prie memorialo.



Iš šios stoties mūsų istorijai skausmingais metais pajudėdavo žmonių pilni vagonai į Sibirą ir kitas tremties vietas.





Trumpam pabuvę su savo mintimis, pasileidžiame tolyn. Pakeliui - senasis Naujosios Vilnios traukinių stoties pastatas, kuriame dabar veikia dailės mokykla (filialas).



Paskui sukame į judresnę rajono dalį. Gatvės pilnos automobilių ir triukšmo, o šalia jų stovi sovietmečio daugiabučiai. Jei ne ant buvusio "Draugystės" kino teatro esantis užrašas ir į priekį išsiveržęs mėlynas automobilis, pagalvotum sugrįžęs į praeitą amžių.



Mano kompanjonai diskutuoja, kad anais laikais šis kino teatras mieste buvo paskutine galimybe pamatyti pražiopsotą naują kino filmą.

Einame Pergalės gatve, o netrukus Gerovės parke jau dairomės į rudenėjančią Vilnią.



Kelias minutes einame paupiu, paskui tolimesniais Gerovės parko takeliais sukame atgal. Vėl dairomės į Naująją Vilnią. Gerovės šiam rajonui ko gero dar teks laukti.



Žvilgtelėję į skulptūrą darbininkui, grįšime į Pergalės gatvę.



Diena įsidienojusi, o mūsų skrandžiai jau prašosi maisto. Sukame į Parko gatvę ir užeiname į piceriją “Žaibo pica”. Klientų aptarnavimą picerijos darbuotojams dar yra kur tobulinti, bet pavalgome skaniai ir nebrangiai. Picerija yra populiari, nes į ją dažnai užsuka lankytojai, dauguma jų picas išsineša.

Papietavę traukiame į dar vieną žemėlapyje nepažymėtą vietą - Antrojo pasaulinio karo belaisvių kapines.

Iki jų ilgai einame gatvėmis, parkais, daugiabučių kiemais ir turime galimybę pažvelgti į Naujosios Vilnios naujamiestį. Pakeliui pro tvorą pasidairau į 19 amžiaus pabaigoje pastatytos Respublikinės psichiatrinės ligoninės pastatus.

Tarp ligoninės tvoros ir daugiabučių esančios Antrojo pasaulinio karo belaisvių kapinės tvarkomos Rusijos ambasados lėšomis. Matome 22 kapus žyminčius kauburėlius.



Paskui ilgai vingiuojame gatvėmis. Galiausiai užsukame į Švč. Mergelės Marijos, Taikos Karalienės bažnyčią. Prie altoriaus esantis užrašas lenkų kalba nurodo prie jo nesiartinti.



Ir neisim. Pasidairome į vitražus.



Paskui sukame į lauką. Bažnyčios šone matome Kalvarijos stoteles, sukame link jų. Atsisuku – prieš akis dailiai saulės apšviesta Švč.Mergelės Marijos, Taikos Karalienės bažnyčia.



Bičiulė pasakoja, kad 1939 metais pradėta statyti Švč.Mergelės Marijos, Taikos Karalienės bažnyčia buvo pašventinta tik 2002 metais. Tai turėjusi būti Šv. Stanislovo Kostkos vardo karo įgulos bažnyčia, tačiau prasidėjus Antrajam pasauliniam karui bažnyčios statyba nebuvo baigta. Sovietmečiu pastate veikė sandėliai.



Sukame į gatvę.



Čia ekskursija ir baigiasi. Belieka sugrįžti į starto vietą.

Praleistas geras pusdienis ir nueita beveik 14 kilometrų. Naujoji Vilnia man patiko. Senosios kapinės, šv. Kazimiero bažnyčia ir senieji pastatai paliko didžiausią įspūdį.

Kitą kartą užeičiau pasidairyti ir į Psichiatrinės ligoninės pastatus bei parką, paklaidžioti siauromis į šlaitus lipančiomis senomis gatvelėmis.

Tobulų vaizdų mėgėjai šiame rajone tikrai neras ką veikti, tačiau besidominčius neįprastomis Vilniaus vietomis ar fotografijos mėgėjus į Naująją Vilnią kviečiu užsukti.