Ankstesnę pasakojimo dalį rasite čia.
2017-06-04. Sekmadienis. Lvovas ir parkai.
Antra pažinties su Lvovu diena prasidėjo lengvais pusryčiais namuose. Apie devintą patraukiame į senamiestį. Rytas saulėtas.
Einame ten, kur vakar baigėme pažintį su Lvovu: iki pačios senojo miesto širdies. Nustembame, kad nuo pat ryto pilnos gatvės pasipuošusių žmonių. Bet juk šiandien šventinis sekmadienis - Zeleny Sviata. Bandome įkišti nosį į šalia Turgaus aikštės esančią Lotynų katedrą. Tačiau prie durų pasitinka besimeldžianti minia. Nusprendžiame tikintiesiems su savo pažintiniais tikslais netrukdyti ir sukame prie Rotušės.
Žvelgiant į Ploščia Rynok – Turgaus aikštę juosiančius puošnius namus, nori nenori kyla klausimas, kodėl kiekvienas jų yra skirtingas ir turi tik tris langus. To meto pastatams galiojo trijų langų ir tam tikros spalvos taisyklė. Taip buvo siekiama nedidelėje aikštėje sudaryti visiems gyventojams vienodas sąlygas. Ši teisė negaliojo tik didikams ir tarnautojams, neturėjusiems nieko bendro su amatais ir prekyba.
Kol aikštėje žmonių nedaug, apžiūrime aplink esančius pastatus. Kelis, kurių istorija ar stilius labiausiai sudomino, parodysiu.
Bandinelių (Bandinelli) rūmų fasadą puošia akmeninės delfinų skulptūros.
18 amžiuje pastatas buvo perstatytas, o 19 amžiuje čia veikė knygynas.
Prie Turgaus aikštės 14 numeriu pažymėto namo dėmesį patraukia venecijietiškas liūtas su atversta knyga. 16 amžiuje šiame name apsigyveno dalmatas, kuris vedė vietinę merginą ir dirbo Venecijos Respublikos ambasadoje.
Net ir šventinės dienos rytą aikštėje zuja kelionių agentūrų atstovai, siūlantys savo paslaugas, pradeda rinktis turistų grupės, todėl Turgaus aikštėje neužtrunkame. Pridursiu tik tiek, kad 18 amžiuje aikštės kampuose buvo pastatyti fontanai, papuošti antikinių dievų skulptūromis. Vakariniame aikštės kampe stovėjo gėdos stulpas, kuris šiuo metu yra eksponuojamas Istorijos muziejuje.
18 amžiuje aikštės apšvietimui buvo pastatyti pirmieji aliejiniai žibintai, kurie 19 amžiuje buvo pakeisti dujiniais, o 20-ame – elektriniais. O 19 amžiaus pabaigoje aikštėje buvo pakloti tramvajaus bėgiai.
Patraukiame tolyn Halycka gatve, einančia pro Lotynų katedrą ir vakar lankytą Boimų koplyčią.
Paskui sukame į Senųjų žydų – Starojevreiską gatvę. Šių gatvių sankirtoje stovintis pastatas vadinamas “Namas po liūtais”. Įdomu, kad dvi gatves jungiančio namo puošmena – du liūtai teturi vieną bendrą galvą. Spėjama, kad šiuo simboliu norėta parodyti žydų ir Romos katalikų bendruomenių bendrystę.
Starojevreiska gatvė labai jauki. Čia daug kavinių, dailių parduotuvių vitrinų.
Išklystame iš kelio, nes kažkur pamatome Starojevreiska gatvę ir Turgaus aikštę jungiančią bromą. Smalsumo genamos nueiname pasižiūrėti, o ten randame kiemelį su neįprastomis skulptūromis ir barą.
Patenkinę smalsumą grįžtame į Starojevreiska gatvę, po to sukame daugybe kitų. Kad neatrodytų šis miestas per daug modernus, randu ir įamžinu tokį mūsų akims atrodantį antikvarą.
Paskui žingsniuojame prie Bernardinų vienuolyno ir šv. Andrejaus bažnyčios (Костел і монастир бернардинів/Bernardine church and monastery).
Pirmoji medinė bažnyčia šioje vietoje buvo pastatyta 15 amžiuje. Vėliau miestą nusiaubus gaisrams, ji buvo perstatyta. 17 amžiuje Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Vazos iniciatyva pastatyta įspūdinga Bernardinų bažnyčia.
Prie bažnyčios daug žmonių. Daug kas apsirengę tautiniais drabužiais arba drabužiais su tautiniais motyvais, nesvarbu, jaunas ar senas, vyras ar moteris. Nesigėdija ir myli ukrainiečiai savo tautinį kostiumą.
Šventadienio malda sklinda ir per lauke pritaisytą garsiakalbį. Bažnyčių durys užkaišiotos berželiais, o prie gyvenamųjų namų – ir klevų šakelėmis. Daug kur gatvėse pardavinėja paprastai surištas darželio gėlių puokštes iš irisų, frezijų, smulkiažiedžių įvairiaspalvių žiedų, o kaip akcentą įpina žalią šakelę. Visai smagiai nuteikia ta Žalioji šventė.
Tik kitos dienos vakarą pavyko užeiti į bažnyčią ir pasigėrėti turtingu jos interjeru.
O šventinį sekmadienį su giedra nuotaika einame pasidairyti į vienuolyno komplekso sienas.
Kiemelyje – sustojęs laikas.
Tik panašu, kad kiemelis uždaras, todėl tenka suktis ir grįžti atgal.
Nuo šv. Andrejaus bažnyčios patraukiame prie buvusios gynybinės miesto sienos Hlynianska bokšto vartų.
Kadaise gynybinė siena juosė visą Lvovo miestą. Šiai dienai išlikęs tik pastarasis sienos fragmentas. Anais laikais pro šiuos miesto vartus išeidavo kelias į Hlynianus, Kijevą ir Turkiją. Pastarajai sienos daliai teko atlaikyti ne vieną priešų antpuolį, todėl ji buvusi stora ir sutvirtinta.
Kur buvę, kur nebuvę vis sugrįžtame prie Bernardinų vienuolyno. Pasigrožime statula Jonui iš Duklos ir gražia senojo miesto panorama.
Dabar jau suksime aplankyti senojo žydų kvartalo.
Žydų istorija prasidėjo kartu su Lvovo miesto įkūrimu dar karaliaus Danieliaus valdymo laikais 13 amžiuje.
Tuo metu be rusinų ir žydų mieste dar gyveno armėnai, totoriai. Armėnai apsigyveno teritorijoje, kur dabar yra Virmenska gatvė. Rusinai apsigyveno ten, kur dabar yra Ruska gatvė. Didelė ir gausi žydų bendruomenė apsistojo pietrytinėje miesto dalyje ir įkūrė savo kvartalą. Tačiau didelė dalis žydų liko gyventi savo ankstesnėje vietoje miesto centre, todėl jų susikūrė net kelios atskiros bendruomenės, kurios tarpusavyje bendravo tik išimtinais atvejais. Valdžia labiau rūpinosi priemiestyje gyvenančiais žydais, nes šie nešė didesnį pelną į karaliaus iždą. O gyvenantys mieste turėjo konkuruoti su vietos pirkliais, todėl dažnai būdavo apskundžiami bei gaudavo įvairių apribojimų. Tačiau kilus karų ar priešų atakų grėsmei, gyvenantys mieste žydai jautėsi saugesni.
Ivana Fedorova gatvė buvo pagrindinė žydų kvartalo gatvė. Žydų kvartalas buvo gana izoliuotas, nes miesto gyventojai buvo priešiškai nusiteikę ir vykdė antižydišką politiką. Perėja tarp Ruska ir Fedorova gatvių buvo vadinamieji „Žydų vartai“ – “der Toyr”.
1580 metais žydas bankininkas nupirko gabalėlį žemės, kad galėtų pasistatyti namus ir privačią sinagogą.
Po poros metų italų architekto projektuoti maldos namai buvo baigti. Tačiau savininkas sinagogos statybą pradėjo neturėdamas leidimo, todėl labai papiktino katalikų bažnyčios atstovus, nes sinagoga pasirodė būsianti naudojama ne privatiems, o visuomenės poreikiams. Buvo nutarta pastatą konfiskuoti. Tačiau anot legendos, viena savininko giminaitė vardu Roza nusprendė pasiaukoti ir atsidavė įtakingam magistrato nariui, tokiu būdu apsukusi jam galvą ir grąžinusi pastatą žydams bei atvėrusi kelią tolimesnei sinagogos statybai.
Sinagogos tikrasis vardas buvo “Turei Zahav” – vieno žinomiausių 17 amžiaus rabinų ir poemos “Turei Zahav” autoriaus garbei. Tačiau žmonėms visada labiau patinka legendos, todėl sinagoga paprastai vadinama Auksinės Rožės vardu.
Antrojo pasaulinio karo metais sinagoga buvo visiškai sugriauta. O praeitais metais buvo baigti išlikusių sienų atstatymo darbai.
Trumpai pasidairome į sinagogą.
Taip pat vilioja čia pat esantis ir Tripadvisor lankytojų labai išgirtas restoranas- baras neįprastu pavadinimu „Upėtakis, duona ir vynas“.
Pietauti anksti, net užkąsti dar nesinori, todėl tik apžiūrime, kad nuspręstume, ar verta bus čia grįžti pietums.
Apsidairę palei Miesto Arsenalo sieną patraukiame tolyn.
Už Miesto arsenalo pasukame dar kelis metrus į šoną ir atsirandame šiandien ko gero pačioje gražiausioje vietoje.
Prieš akis pasirodo Žengimo į dangų - Dormitorų bažnyčios ansamblis (Ансамбль православної Успенської церкви /The Dormition or Assumption Church), kurį sudaro pats bažnyčios pastatas, varpinė – Korniakto bokštas ir šv. Trejybės koplyčia.
Šią bažnyčią globojo viena įtakingiausių Lvovo ortodoksų bendruomenių – Staroupegų brolija, vienijusi ne tik tikinčiuosius, bet ir pirklius bei menininkus. Brolijos tikslu buvo švietimas, todėl jos nariai steigė mokyklas ir mokymus. Brolija taip pat rėmė gyventojus kovoje su lenkų priespauda ir okupacija bei skatino saugoti tautiškumą.
Dairomės į vientisą statinį susijungusius daugybę skirtingos paskirties pastatų. Dėl vietos trūkumo ukrainiečių namai glaustai spaudėsi vienas prie kito. Kai kada kildavo netgi komiškos situacijos. 16 amžiuje aptiktuose dokumentuose minima, kad miesto biurgerio Paulo Rusyno namas buvo toks siauras, kad net nebuvo vietos langui. Todėl Staroupegų brolijos nariai leido biurgeriui pramušti vietą langui vidinio Žengimo į dangų bažnyčios kiemo sienoje, tačiau su sąlyga, kad po jo mirties langas bus užmūrytas.
Pirmoji Žengimo į dangų bažnyčia buvo pastatyta 15 amžiuje. Iš pradžių šie maldos namai buvo įvardijami kaip akmeninė bažnyčia Solianykiv gatvėje. Kuomet 16 amžiuje Lvovą nusiaubė milžiniškas gaisras, bažnyčia visiškai sugriuvo, o ukrainiečiai neturėjo pinigų jos atstatymui. Tačiau Lvovo vyskupas pradėjo aktyviai rinkti lėšas ir bažnyčia buvo atstatyta. Bet naujais maldos namais tikintieji pasidžiaugti nespėjo, nes pastatą vėl prarijo gaisras.
Dabartinis Žengimo į dangų bažnyčios autorius buvo talentingas Italijoje gimęs, bet Lvove užaugęs architektas Paulas Romanas, vėliau prie jo prisijungė jo uošvis.
Žvelgiant į šį ansamblį akis labiausiai patraukia Korniakto bokštas. Būtent Korniakto bokštas ir neleis nepastebėti bažnyčios ansamblio.
Reikia pridurti, kad bokštas, kokį matome šiandien, nėra originalus. Pirminis bokštas turėjo tris skirtingų stilių aukštus, o jo viršų puošė smailė. Bokšto pavadinimas kilo nuo jo statytojo graikų kilmės pirklio Konstantino Korniakto, taip pat finansiškai rėmusio ir Žengimo į dangų bažnyčios rekonstrukciją.
Bokštas kurį laiką tarnavo ne tik kaip varpinė, bet kaip stebėjimo bei gynybos vieta. Ir ne atsitiktinai, nes bokšto aukštis siekė 66 metrus. Varpinės viršuje mušė 2 metrų skersmens varpas, kuris buvo nulietas Korniakto užsakymu.
Tačiau mieste ne visi buvo patenkinti pastatytu bokštu. Kaimynystėje esančio Dominikonų vienuolyno vienuoliai skundėsi, neva vadovybės rūmams priklausantis bokštas liko žemesnis, o Korniakto bokštas užgožė maldos namus. Tačiau nepaisant skundų, Korniakto bokšto varpas labai greitai tapo pagrindiniu šaukliu, pranešančiu apie gaisrą, nelaimę ar artėjantį priešą. Dar ir šiandien Korniakto bokštas dažnai laikomas Lvovo miesto simboliu.
Šv. Trejybės koplyčia skirta trims Ukrainos šventiesiems: Vasilijui Didžiajam, Grigorijui Bogoslavui ir Ivanui Zolotoustyj.
Įdomu, kad koplyčia buvo pastatyta ankščiau, nei bažnyčia, todėl ilgą laiką yra buvusi pagrindiniais maldos namais. Jos statybas finansavo pirklys Korniaktas. Po 17 amžiuje kilusio gaisro koplyčia buvo atstatyta Staroupegų brolijos nario Aekso Balabano paaukotais pinigais. Todėl koplyčia pradėta vadinti Balabanivska.
Daili koplyčia turi tris užapvalintus langus. Joje galima pamatyti populiarią detalę visoje Ukrainoje – aplink kolonas besiraitančią vynuogės šaką. Viduje koplyčia atrodo daug didesnė, nei žiūrint iš išorės.
Deja, nei į bažnyčios, nei į koplyčios mums įdėmiai apžiūrėti nepavyko, nes kaip jau ir įprasta šiandien, bažnyčioje vyko šventos mišios. Tai galbūt padarysime kurią kitą dieną. O dabar tik kištelėjome nosį ir pasukome kitais keliaus.
Lvove - Zeleny sviaty.
Patraukiame per priešais Žengimo į dangų bažnyčios ansamblį esančią aikštę. Joje puikuojasi senas tramvajus, kuriame dabar veikia kavinė.
Kaip ir dera, aikštėje šalia paminklo Ivanui Fiodorovui, spausdintos knygos pradininkui ir pirmosios spaustuvės įkūrėjui, pardavinėjamos ar keičiamos knygos. Už paminklo matosi Karališkojo arsenalo sienos.
Muzeina skvere akis patraukia NAÏVE meno krypties atstovui Nikifor Drowniak sukurta skulptūra. Sudomina tai, kad iš vargingos šeimos kilęs ir neturėjęs galimybių studijuoti Drowniak tampa meno pasaulį nustebinusiu menininku.
Čia pat ir Dominikonų (Домініканський собор/Dominican Church) bažnyčia.
Bažnyčios įkūrimas siejamas su 13 amžiaus pabaiga, kuomet Princo Levo žmona Konstancija į Galiciją pakvietė vienuolius dominikonus. 18 amžiuje bažnyčia buvo apgriauta ir vėliau atstatyta baroko stiliumi.
Kaip ir visur, ir prie šios bažnyčios būriuojasi pulkai žmonių. Kai kas tuokiasi, kai kas ruošiasi priimti Pirmąją komuniją. Lauke susirinkusi minia žiūrovų. Keletą minučių pažiūrime ir mes.
Kad jau bažnyčių apžiūrėti mums kol kas nelemta, sukame į gatvę. Tik kitą dieną pavyko apžiūrėti bažnyčios vidų.
Senamiesčio gatvėse - ukrainietiški kontrastai.
Paskui grįžtame prie Karališkojo arsenalo, kertame judrią Pidvalna gatvę ir lipame laiptais aukštyn. Čia mūsų laukia staigmena: miegantys liūtai.
Pažiūrėjusi į žemėlapį suprantu, kad atėjome prie Parako bokšto.
16 amžiuje pastatytas Parako bokštas buvo svarbia miesto gynybinės sistemos dalimi. Pastato sienų storis siekė 3 metrus. Karo metais jame buvo laikomas parakas ir ginklai, o taikos metais pastatas virsdavo grūdų sandėliu. 20 amžiuje šis statinys pavadintas “Architektų namu”, kuriame veikia parodos.
Apžiūrėję bokštą grįžtame į senamiesčio pusę ir patraukiame Lesi Ukrainki gatve. Gatvė labai žavi.
Paskui sukame į Drukarska gatvę, išeinančią į Turgaus aikštę. Netoli aikštės akis patraukia dailus pastatas.
Susidomėję užeiname ir maloniai nustembame. Tai - buvęs paštas, dabar paverstas į jaukią kavinę, kurioje galima ne tik pavalgyti, išgerti kavos, bet ir patirti kai ką įdomaus, pvz., atsispausdinti ir išsiųsti atviruką. Esu ryte pasakojusi apie buvusį paštą Turgaus aikštėje esančiame name su delfinais, bet apie šį girdėti neteko. Tad sulaukiau labai malonios staigmenos.
Kavinės interjeras labai įdomus ir jaukus, sienos nukabintos gausia atvirukų kolekcija, ant stalelių prie sienų stovi senovinės spausdinimo mašinėlės. Nuklystu į prisiminimus, kuomet buvau dar tik moksleivė ir mėgau rašyti laiškus bei keistis atvirukais, kai žiūrėdama į iš įvairių pasaulio kampelių gautus atvirukus dar tik svajojau apie keliones ir tikrai netikėjau, kad ši svajonė išsipildys...
Nostalgijos apimta sename pašte išsiunčiau atvirukų namo ir dar vienai bendramintei keliautojai. Jie pasiekė jau grįžusią iš kelionės.
Papramogavę vėl traukiame į Turgaus aikštę. Čia laukia dar vienas malonus netikėtumas – ryte dar neveikęs buvusiuose Korniakto rūmuose įsikūręs muziejus ir Itališkas kiemelis. Nuo muziejų lankymo šioje kelionėje apsiribojome, o štai pamatyti kiemelį labai viliojo.
Žinau, kad Itališkame kiemelyje veikia restoranas, todėl tiesiu taikymu pasileidžiu pirmyn. Tik kasininkės šūksniai priverčia sustoti. Pasirodo, įėjimas mokamas. Sakau, mes į restoraną. Bet ji pažįsta kaip nuluptas tokias restorano lankytojas, o mes ir nesimušame, sumokame po 5 grivnas ir ramiai nueiname.
Šone esančiais laiptais pakylame į pastato su arkomis, juosiančio kiemelį, antrą aukštą. Čia visiškai tuščia, tik dvi merginos užsiima fotosesija. Aišku, jos užsiėmę strategiškiausias vietas. Bet, atrodo, vienos kitoms nemaišome. Kiek pabūname, paskui pamatę, kad čia ateina turistų grupė, mauname žemyn.
Konstantinas Korniaktas, graikų kilmės vyno pirklys, 16 amžiuje atvyko į Lvovą iš Kretos salos. Jo žinioje buvo viso Juodosios jūros regiono vynų prekybos tinklas. Tai buvo nebijantis rizikuoti, plačių pažiūrų žmogus, mokantis daug kalbų, filantropas. Jo dėka galime džiaugtis daugybe renesanso stiliaus pastatų, atsiradusių mieste.
Korniakto rūmus projektavo italų architektas. Beje, Korniakto rūmai gali didžiuotis ne tik šiuo žaviu kiemeliu, bet ir didesniu pastato pločiu. Jau minėjau apie Trijų langų taisyklę gyvenantiems turgaus aikštėje. Ta pati taisyklė galiojo ir Korniaktui. Tik daug vėliau už savo nuveiktus darbus Korniaktas gavo teisę praplėsti savo valdas iki 6 langų ir taip rūmus Turgaus aikštėje paversdamas išskirtiniais.
Išėję aikštę prisimename, kad praleidome dar vieną objektą - senąją ir vis dar veikiančią vaistinę. Grįžtame iki Drukarska gatvės ir užeiname į vaistinę – Farmacijos muziejų.
Šis muziejus yra seniausiai Lvovo mieste veikianti vaistinė (nuo 1735 metų). 19 amžiuje ši vaistinė pateko į valstybės rankas. Vaistinės paslaugomis anais laikais naudojosi kariuomenė ir medicinos įstaigos. Dabar čia lankytojai gali susipažinti su Galicijos medicina ir preparatais.
Senais laikais vaistinė vadinosi „Pid čiornym orlom“ – Po juoduoju ereliu. Praeityje kiekviena vaistinė turėjo savo herbą, kuris buvo statomas virš durų, o vaistinė pavadinimą gaudavo nuo jo.
Šalia įėjimo į vaistinę yra graikų mitologinių dievų: sveikatos dievo Asklepijaus ir sveikatingumo deivės Higėjos atvaizdai.
Vaistinėje buvo gaminami įvairūs preparatai ir kuriama receptūra. Anuomet buvo populiaru gydytis ekstraktais, tinktūromis, eliksyrais, sirupais, pastomis ir tepalais bei vyno gėrimais. Populiarus buvo „Geležinis vynas“.
Vaistinės steigėjai norėjo, kad į ją atėję lankytojai pajaustų komfortą, todėl buvo sukurtas prabangus interjeras su vitražo langais, dekoruotomis sienomis ir lubomis, prabangiais baldais ir interjero detalėmis.
Vaistinę puošia senoviniai baldai, pilnos lentynos spalvingų buteliukų su etiketėmis. Įdomu, kad vaistams buvo naudojamos skirtingos etiketės, taip leidžiančios nesuklysti parduodant pvz., nuodingus vaistus.
Užeiti į vaistinę galima nemokamai, tačiau jei norėtume aplankyti kitus kambarius ir rūsius, tektų pirkti bilietą. O su gidu aplankyti šį muziejų, spėju, būtų tikrai įdomu.
Netrukus į vaistinę suguža grupė. Vietos viduje labai nedaug, todėl prasibrauname prie durų ir neriame lauk.
Metas pietums. Nusprendžiame grįžti į ryte žydų kvartale matytą restoraną - barą „Upėtakis, duona ir vynas“. Einame besigėrėdamos jau matytomis ir dar nematytomis siauromis gatvėmis.
Užeiname smagių miesto detalių.
Restorane sėdame prie staliuko lauke. Restorano teritorija didelė, žmonių daug.
Kaip ir priklauso upėtakių restorane, jį ir ragausime. Upėtakį galima pasirinkti su skirtingais įdarais. Norėjome su žalumynais. Bet akys mato tai ką nori matyti. Kai gavę patiekalą nesulaukiame salotų, o žuvies pilve randame lašinių, suprantame, kad apsižioplinome. Žodį „s salom“ supratome, kad su salotomis.
Tačiau šis apsirikimas buvo labai vietoje, nes upėtakis su lašiniais pasirodė esantis nesvietiško skanumo. Neatsimenu, kada paskutinį kartą taip skaniai valgiau žuvį.
Beje, čia buvo patys brangiausi visoje kelionėje valgyti pietūs, o alus – pats prasčiausias. Įskaitant arbatpinigius pietūs kiekvienai atsiėjo po 250 grivnų.
Pasistiprinę patraukiame į Lvovo parkus. Lvovo miestas turi labai daug žaliųjų teritorijų, skirtų poilsiui gamtoje. Į parkus iš pradžių einame spalvingomis senojo miesto gatvėmis.
Po to žingsniuojame plačiu ir prabangiu T. Ševčenkos prospektu.
Po to sukame į Ivano Franko, Dmytra Vitkovskovo gatves. Jos apjuostos aukštų senų pastatų. Kažkur matosi viena kita bažnyčia, tačiau prie jų neiname. Labai karšta, saulė plieskia, todėl norime kuo greičiau pasiekti parkus ir pasislėpti medžių vėsoje.
Pasukę Turecka ir Zarytskych gatvėmis, pamatome laiptelius, vedančius į parką. Pasirodo, čia veikia atrakcionų parkas vaikams su keliomis karuselėmis, kalneliais, yra ir apžvalgos ratas.
Šventinį sekmadienį parkas pilnas šeimų su vaikais. Aplinkui klega, šurmuliuoja. Mes norime ramybės, todėl nuskuodžiame tolyn.
Už apžvalgos rato takelis leidžiasi žemyn ir išbėga į gyvenamųjų namų kvartalą, kurį kirtę įeiname į Senąjį parką - Staryjskij park.
Staryjskij parkas laikomas miesto pasididžiavimu ir vienu gražiausių Ukrainos parkų. Parko lankytojai gali pailsėti prie ežero, po kurį plaukioja gulbės bei pasigėrėti virs 200 augalų ir medžių rūšių. Parke be daugybės takų bei alėjų galima surasti ir pilių griuvėsius.
Sukame takeliu, kuris mūsų nuomone turėtų būti pats vaizdingiausias. Ir tikrai, takas labai greitai nuveda prie ežero su skulptūromis ir plaukiojančiomis gulbėmis. Tiesa, ežeras labiau primena tvenkinį.
Prie ežero daug žmonių. Matyt miestiečiai bėga nuo betono kaitros. O atokesniame parko takelyje galima pasijusti tarsi nuo pasaulio atskirtame kampelyje.
Prisipažinsiu, Lvovo miesto parkais nusivyliau. Nėra jie išpuoselėti, kaip kad esame įpratę matyti. Labai nustebau, kad juose nėra gėlių. Taip pat niekur neveikia fontanai. Bet takeliai pakankamai tvarkingi. O kalbant apie gyvenamųjų namų kiemų ar sodybų išvaizdą, ukrainiečiai yra gana apsikuitę. Nors kita vertus, ko norėti, kai žolę tenka dalgiu šienauti. Kaip pačiame Lvove, nežinau, bet Karpatų pusėje dažniausiai matydavome žolę dalgiais šienaujančius žmones. Tik vieną kartą teko matyti su trimeriu besidarbuojantį. Ir vieną - žoliapjove kiemą brūžinant. Suprantama, šalis nėra turtinga, gėlynų ir gražių vejų, o tuo labiau – fontanų išlaikymas kainuoja nemažus pinigus. Tačiau turintiems Lvovo lankymui nedaug laiko, patariu jo negaišti miesto parkams apžiūrėti.
Planavau parkuose praleisti visą likusią dieną. Tačiau nusprendžiame takeliais apsukti tik patį trumpiausią ratą ir grįžti atgal į miestą.
Pakeliui - gražūs sporto mokyklai priklausantys rūmai.
Iš Senojo parko išeiname prie didžiulio Antrojo pasaulinio karo kariams skirto monumento. Paskui kertame platų ir judrų kelią ir traukiame į dar vieną pakeliui į Lvovo centrą esantį parką - Bogdano Chmelnytskio vardo parką.
Nuo ką tik minėto paminklo plačiais laiptais leidžiamės žemyn. Ši vieta gana šiukšlina ir apaugusi žolėmis ar labai atmestinai nušienauta. Jei parkas būtų sutvarkytas, čia būtų labai gražu.
Bogdano Chmelnytskio parkas yra mėgstamas šeimų ir miesto lankytojų, nes jame dažnai organizuojami kultūros renginiai, koncertai ir festivaliai. Šį savaitgalį parke vyksta senovinių automobilių paroda ir renginys LEOPOLIS GRAND PRIX 2017. Todėl nusprendžiame užsukti ir apžiūrėti. Bet prieš tai užeiname į lauko kavinę ir išgeriame giros. Stiklinė kainuoja 20 UAH. Taip pat pasėdime ir pailsime.
Įėjimas į renginį mokamas, net 50 UAH. Renginio vieta aptverta tvora. Nepaisant ukrainiečio kišenei nemažos bilietų kainos, renginyje pilna lankytojų. Renginio vieta puikiai sutvarkyta: be parodos ir renginių yra kur užkąsti. Pristatyta visa eilė biotualetų, kuriuose net renginiai baigiantis yra popieriaus ir vandens.
Pasidairome į automobilius.
Randame kampelį karo tema.
Paskui pastebime, kad senovinių automobilių yra daug daugiau. Visus apžiūrime. Nors renginys jau į pabaigą ir kai kas jau juda namo, bet žmonių labai daug. Nusifotografuoti prie norimo eksponato labai sunku.
Prisipažinkite, kas dalyvavote?
Buvo labai prabangių automobilių.
Buvo ir tinkančių Trepsim po pasaulį formatui.
Laikas nardant tarp senovinių automobilių praėjo labai smagiai.
Išėjus iš parko prie paminklo kovotojams už Ukrainos nepriklausomybę, galima iki centro grįžti visuomeniniu transportu. Bet mano maps.me programoje dar yra susmaigstyta vėliavėlių, todėl einame pėstute.
Kirtę gatvę ieškome, kur būtų galima pakilti į statų dar vieno parko skardį. Pagaliau randame laiptelius. Šioje vietoje žemėlapyje yra pažymėti griuvėsiai. Tačiau matome tik apgriuvusią ir žolėmis bei krūmais apaugusią raudonų plytų sieną. Todėl atokiomis gatvėmis patraukiame tolyn. Į šalimais esantį žemėlapyje gundžiusį pastatą su parku, priklausantį ViEs bankui, net nežvilgtelime, nes parkų šiandien jau esame atsikandę. O šis, kad ir labiau išpuoselėtas, yra taip pat be gėlių ir fontanų, todėl nusprendžiame negaišti laiko.
Dar kelios minutės ir atsirandame prie netoli namų esančio Citadelės parko. Parko centre yra pažymėtos tvirtovės liekanos, tačiau apie jas nieko neteko skaityti, o kokie tie griuvėsiai kai kada būna, šiandien jau matėme. Todėl nešvaistome laiko ir laiptais nuo aukšto kalno leidžiamės žemyn. Vietovė apleista ir šiukšlina, bet vaizdas į namų stogus visai patinka.
Netrunkame išeiti į Čaikovskogo gatvę.
Paskui darome lanką ir atėję į M. Koperniko gatvę pamatome dar vieną objektą.
Sukame prie Potockių rūmų. Tai 19 amžiaus pabaigoje sekant prancūzų pilių pavyzdžiu istorizmo stiliumi pastatyti grafų Potockių rūmai, kuriuose dabar yra įsikūręs Lvovo nacionalinės dailės galerijos padalinys.
Rašoma, kad rūmai turi turtingą 14 – 18 amžiaus menų kūrinių kolekciją. Lankytojai turi galimybę išvysti Ukrainoje gerai žinomą 15 amžiaus šv. Paraskjevo ikoną, taip pat pasigėrėti Basaiti, Zucchi, Ricci, Liotard, Goya ir kitų autorių darbais. Todėl besidomintys menu šiuos rūmus turėtų aplankyti.
Mes į vidų neisime. Nors muziejus jau turbūt it nebedirba. Pasigrožime pastato didingumu ir prabanga. Rūmai net netelpa į objektyvą. Aplink dairosi keli lankytojai, fotografuojasi jaunavedžiai.
Apeiname aplink. Už rūmų yra parkas, kuris taip pat neišpuoselėtas, su peraugusia žole, be gėlių ir fontanų.
Žiūrėdamos į rūmus nuo suoliuko valandėlę pailsime. Tada M. Koperniko gatve patraukiame tolyn.
Netrukus pamatome pastatą su kolonomis. Informacijos apie jį rasti nepavyko, tik tiek, kad jame yra įsikūrusi Lvovo nacionalinė mokslo literatūros biblioteka. Užsukame pasidairyti į pastatą. Ant suolų prieš jį prisėdę daug žmonių, nuošalyje įsitaisiusi jaunimo kompanija girtauja.
Einame M. Koperniko gatve tolyn. Sudomina namas, kuriame kažkada savo rūmus buvo įkūrę Sapiegos. Dviejų aukštų 19 amžiaus antroje pusėje baroko stiliumi pastatyti Adomo Sapiegos rūmai yra gana patrauklūs ir žavintys dailiais raitytais ornamentais ir formomis.
Tuoj už Sapiegų rūmų prieiname dar vieną liūtų skulptūrą.
Diena vakarėja, o jėgų dar turime, todėl nusprendžiame apeiti šioje pusėje likusius objektus. Sukame į Stepano Banderos gatvę. Iš tolo pasidairome į šv. Marijos Magdelietės bažnyčią, šalia kurios yra 1600 metais dominikonų vienuolių pastatyta vargonų salė. Tai yra bene didžiausi vargonai visoje Ukrainoje. Kelionių gidai rekomenduoja į juos atvykti pasiklausyti vargonų muzikos koncertų.
Paskui kertame gatvę ir einame apžiūrėti Lvovo nacionalinio politechnikos universiteto (Львівська політехніка/Lviv Polytechnic National University). Politechnikos universitetas – tai seniausia Ukrainoje ir Rytų Europoje techninį išsilavinimą suteikianti aukštoji mokykla, įkurta 1844 metais. Neoklasicizmo ir vėlyvojo itališkojo renesanso stilių elementų turintis pastatas yra eklekticizmo stiliaus pavyzdys. Mums jis labai patinka.
Vartai prie Politechnikos universiteto yra užrakinti, o kitų įėjimų neieškojome, pasukome prie netoli esančios graikų katalikų - unitų šv. Jurgio katedros (Собор святого Юра/ Cathedral st. George).
Šv. Jurgio kalva, ant kurios pastatyta katedra, kadaise buvo populiari mugių, į kurias suvažiuodavo pirkliai iš Milano, Vienos, Prahos, Berlyno, vieta.
Ši graikų katalikų - unitų katedra yra vienas geriausių baroko – rokoko stilių pavyzdžių visame mieste.
Unitai - stačiatikiai, pripažįstantys popiežiaus valdžią, tačiau besilaikantys stačiatikių liturgijos ir besimeldžiantys slavų kalba. Graikų katalikų unija susikūrė 16 amžiuje. Po Abiejų tautų padalinimo carinė Rusija graikų katalikų bažnyčias naikino, o tikinčiuosius vertė grįžti į stačiatikybę. Tačiau Lvovas atiteko Austrijos valdžiai, o pastaroji nedraudė unitams išpažinti savo tikėjimo, todėl šv. Juro katedra ilgą laiką buvo Graikų katalikų arkivyskupija ir Ukrainos graikų katalikų vyriausiaja bažnyčia. Tik sovitmečiu ši (ir kitos) graikų katalikų bažnyčia buvo uždaryta ir tikintieji maldos namus atgavo šalies Nerpiklausomybės metais.
Katedros ansambliui priklauso ir šalia esanti varpinė, turinti seniausią miesto varpą. Taip pat Vyskupų rūmai bei sodas.
Anot legendos, bažnyčia šioje vietoje buvo pastatyta 1280 metais ir stovėjo čia iki 1340 metų, kuomet Lenkijos karaliui Kazimierui III kovojant dėl žemių, vieno mūšio metu ji buvo sugriauta. Tačiau netrukus bažnyčia buvo atstatyta, o to įrodymas varpinėje iškeltas kunigaikščio Liubarto 1342 m. dovanotas varpas.
18 amžiuje vietoje buvusios medinės buvo pastatyta nauja baroko stiliaus bažnyčia. Visas kompleksas buvo pastatytas pagal galiojusias baroko stiliaus taisykles: iš gatvės aikštės pro dekoruotus arkos formos vartus patenkame į nedidelį kiemą, už kurių pamatysime dar vienus vartus.
17 amžiuje vyskupas, gelbėdamas nuo turkų sunaikinimo, į bažnyčią atvežė stebuklingą Mergelės Marijos paveikslą – vieną iš seniausių “verkiančių” paveikslų visoje Ukrainoje. Deja, tik atėję į bažnyčios vidų neskubėjome, o vėliau durys jau buvo užrakintos.
Apeiname aplink bažnyčią, pasidairome į varpinę. Man šis ansamblis labai patinka: gražus ir turintis kažkokią ypatingą aurą. Visiems siūlau čia apsilankyti.
Priešais bažnyčią yra Vyskupų rūmai – dabartiniai Miesto rūmai.
Bažnyčios fasadą puošia Jono Jurgio Pinzelio skulptūros. Fasado centre išvysime Lvovo miesto globėjo Jurgio užkariautojo skulptūrą. Šalia šv. Jurgio bažnyčios po laiptais yra įkomponuota šv. Onufrijaus ir niekada dienos šviesos nemačiusio liūto- Liūto urve skulptūros.
Šventas Onufrijus.
Kad jau tokią tolybę atėjome, sukaupiame paskutinius jėgų likučius ir sukame prie šv. Olgos ir Elizavetos bažnyčios (Церковь св. Ольги и Елизаветы/The Church of Sts. Olha and Elizabeth).
Neogotikos bažnyčia yra Horodocka gatvėje, Kropyvnytskoho aikštėje. Aikštėje kadaise buvo austrų kariuomenės amunicijos sandėliai, vėliau – druskos atsargų saugyklos.
Prieš daugiau nei šimtą metų – 1911-aisiais Romos katalikų bažnyčios arkivyskupas pašventino bažnyčią ir įkūrė Gorodotsky priemiesčio katalikų parapiją.
Nepaisant bažnyčios įkūrimo metų, sklando legendos, kad geležinkelio darbuotojai pastatė bažnyčią toje vietoje, kur žuvo Elizaveta, karaliaus Franco Jozefo žmona. Tačiau iš tiesų mintis čia pastatyti bažnyčią sklandė jau daug ankščiau, mat į Lvovą atvedus geležinkelį, aplink jį kūrėsi ir plėtėsi gyvenamieji rajonai. 1894 metais buvo įkurtas Bažnyčios statybos komitetas.
Kai kurie mokslininkai tvirtina, kad naujos bažnyčios statybos tikslas buvo nustelbti netoli esančią šv. Jurgio katedrą. Tačiau statytojai turėjo gudresnį planą: šia bažnyčia norėjo sustiprinti Romos katalikų lenkų bendruomenę mieste.
Pokario laikais bažnyčia buvo uždaryta. Sovietmečiu, kaip ir daugelyje kitų, taip ir šioje bažnyčioje buvo įkurtas sandėlis. Šv. Olgos ir Elizavetos pavadinimą bažnyčia gavo jau atkūrus Ukrainos nepriklausomybę.
Bažnyčia yra 60 metrų ilgio, o jos bokštai iššovę į 85 metrų aukštį. Ji iš tikrųjų milžiniška, niekaip į kadrą netelpanti.
Besiruošdama kelionei radau informacijos, kad galima užlipti į bažnyčios bokšte esančią apžvalgos aikštelę. Tačiau nežinau, ar ji teisinga. Vėlų vakarą bažnyčia jau buvo uždaryta, o mes nebeturėjome jėgų domėtis.
Šios dienos planas įvykdytas su kaupu, tad patraukiame į namus. Nuo bažnyčios iki mūsų namų yra kokių 15 minučių kelio pėstute. Mieste daug girtų žmonių. Pakeliui užeiname į maisto parduotuves. Šventinio sekmadienio vakarą dirba nemažai nedidelių maisto parduotuvių. Nusiperkame būtiniausių produktų ir žingsniuojame namo.
Netoli Ivano Franko parko už nugarų išgirstame stiprų bumbtelėjimą. Atsisukę pamatome į ant šaligatvio augusį medį, kur prieš minutę ėjome, įsirėžusį automobilį. Matome, kad į įvykio vietą eina žmonės, todėl tik padėkojame savo Angelui sargui.
Vakarieniaujame namuose.
Diena buvo turininga ir aktyvi.
Pasakojimo tęsinį rasite čia.
