Į kelionę norėjosi įtraukti ir kalnus, nes nieko naujo nepasakysiu, kad kelionė neaplankius kalnų man yra nepilna kelionė.
Nagrinėdama žemėlapį užtikau visą Karpatų kalnų grandinę Ukrainos vakaruose. Buvo labai sunku išsirinkti tuos vienintelius mudviems su nuolatine bendrakeleive labiausiai tinkančius Karpatų kalnus. Po šiokių tokių svarstymų apsisprendėme, kad vyksime į vakarinę Ukrainą, kur kelias dienas praleisime Lvovo mieste, o paskui leisimės į Karpatų nacionalinį gamtos parką.
Iš Lietuvos pasiekti Lvovą visuomeniniu transportu nesudėtinga. Į šį miestą kursuoja bendrovės Eurolines autobusai. Tačiau Ukrainos oro linijoms paskelbus naują skrydžio maršrutą Vilnius - Lvovas, kainuojantį tiek pat, kiek jau minėtų autobusų bilietai ir trunkantį kiek daugiau nei valandą, abejonių dėl transporto priemonės pasirinkimo nebeliko.
Ukrainos oro linijų (UIA) bilietus pirkau iki kelionės likus mažiau nei pusei metų. Poreikis pirkti bilietus atsirado kiek ankščiau, tačiau bendrakeleivės paso galiojimo laikas buvo besibaigiantis, o perkant UIA bilietus, reikia iškart nurodyti paso numerį. Tad ji išskubėjo keisti dokumento, o bilietų pirkimą atidėjome vėlesniam laikui. Tačiau noriu patikinti, kad laukti tikrai nebūtina, nes dokumento numerį galima pakeisti vėliau prisijungus prie savo užsakymo. Pridursiu, kad Vilnius – Lvovas – Vilnius ekonominės klasės bilietai, įskaitant registruotą bagažą, kiekvienai iš mūsų atsiėjo po nepilnus 70 eurų. Žinoma, galėjome taupyti ir pirkti skrydį tik su rankiniu bagažu. Tačiau mūsų kelionėje buvo numatytas ir teatras, ir kalnai, ir miestas, tad vežėmės nemažai mantos, o atgal – kalną lauktuvių. Tačiau vykstant į Lvovą kaip į savaitgalio kelionę, pilnai pakaktų rankinio bagažo. UIA yra gana draugiškos kiek viršytiems rankinio bagažo reikalavimams.
Beje, norintiems praleisti Lvove savaitgalį, ypač vilniečiams, UIA skrydžių laikas yra tobulas: penktadienį po darbo išskrendate, o pirmadienio naktį, prieš darbą, grįžtate. Dviejų dienų pagrindinių Lvovo vietų apžiūrai tikrai pakaks. Mes šiame mieste praleidome daugiau laiko, bet ir apžiūrų geografija mūsų kelionėje buvo platesnė.
Ukrainos valiutą – grivnas (UAH) dar gerokai prieš kelionę pirkome Lietuvoje. Grivnų buvo galima įsigyti ne visur, tad bendrakeleivė jas pirko Vilniaus autobusų stoties CurrexPrime valiutos keitykloje. Kursas gal ir ne pats palankiausias, bet norėjome kelionės metu dėl pinigų nebesirūpinti. Taip pat noriu pabrėžti, kad vasaros metu Ukrainos grivnos yra labai paklausios ir patariama, bent jau keičiant mano minėtoje keitykloje, jų užsisakyti iš anksto, nes kitu atveju didelė tikimybė negauti. Tačiau nenusipirkus ar pritrūkus, nusiminti nereikia, nes Lvovo senamiestyje valiutos keityklų matėme vos ne kiekviename žingsnyje.
Pridursiu, kad kiekviena pirkome grivnų už 300 eurų. Už jas apmokėjome nakvynes (9 naktys), lankomų objektų ir autobusų bilietus, pirkome maistą parduotuvėse, kasdien valgėme tikrai ne pigiausiuose kavinėse ir restoranuose, parvežėme vos pakeliamus lagaminus lauktuvių ir nusprendėme, kad pinigų tikrai galėjome turėti mažiau. Taigi, drąsiai galiu rekomenduoti aplankyti Ukrainą žmonėms, kurie į keliones negali išvykti dėl mažų pajamų. Labai taupant toje šalyje galima išsiversti visai pigiai.
Kelionės kryptimi pasirinkti Ukrainą rekomenduoju ir vyresnės kartos atstovams, kurie į keliones vykti nedrįsta, nes moka vienintelę užsienio kalbą – rusų. Nors rekomenduoju, bet iškart perspėsiu, kad ukrainiečiai rusiškai nekalba. Į bet kokį rusų kalba paklaustą klausimą atsakys ukrainiečių kalba. Su tuo susidūrėme ypač Lvove. Tačiau ukrainiečių kalba kažkiek panaši į rusų, susigaudyti galima, o vietiniai žmonės paslaugūs, pasistengs, kad suprastumėte. Iš pradžių kalbėjau iškart dvejomis kalbomis: rusų ir anglų. Bet vėliau pradėjau tik rusų.
Man vakarinė Ukraina buvo tikras atradimas. Iš šios kelionės parsivežiau pačius geriausius atsiliepimus, vaizdus ir įspūdžius, krūvą nuotraukų. Taigi, kviečiu pakeliauti kartu.
2017-06-02. Penktadienis. Išskrendame.
Skrydis vėlyvas. Po darbo parlekiu namo persirengti ir pasiimti lagamino. Vilniaus oro uostą pasiekiame įprastai, autobusu. Keleivių vėlų vakarą oro uoste nedaug. Ukrainos oro linijų darbuotojai registruoti skrydžiui pradėjo kiek ankščiau nei prieš dvi valandas. Mes skrydžiui esame užsiregistravę internetu, tą padaryti galima likus ne daugiau kaip 48 valandoms iki skrydžio. Užsiregistravusi internetu taip pat išbandau, kaip veikia UIA programa telefone ir lieku ja patenkinta.
Be jokio vargo priduodame bagažą ir atliekame saugos ir pasų patikros procedūras.
Iki skrydžio dar yra laiko, todėl sukame užkąsti į kavinę. Pradeda rinktis keleiviai. Nustebau, kad daugumą jų – jaunimas.
Įlaipinimas vyksta sklandžiai. Iki lėktuvo veža autobusu. Lėktuvas beveik pilnas.
Vos pakilus keleivius sveikina skrydžio kapitonas, pradžiugina, kad skrydis truks valandą ir 20 minučių. Visa informacija lėktuve yra pateikiama ukrainiečių, rusų ir anglų kalbomis. Ausiai neįprasta, kad oro linijų trumpinys UIA ukrainiečių ir rusų kalbomis skamba MAY (Международные Авиалинии Украины), tariasi „mau“.
Skrydžio metu siūloma įsigyti gėrimų ir užkandžių. Kainos palyginus nedidelės, todėl tikrai be jokio širdagraužio galima suvalgyti sumuštinį ar išgerti kavos. Tačiau metas vėlus, nieko nebesinori.
Leidžiamės laiku Lvovo Danieliaus Haličiečio (Danila Halytsky) vardo oro uosto A Terminale.
Oro uostas dydžiu ir tylumu primena Vilniaus. Vėlų vakarą buvome turbūt vieninteliai atskridę keleiviai. Pasų patikroje neužtrukome. O bagažas, vos pasiekėme taką, jau ir pradėjo suktis.
Lvovo oro uostas atrodo modernus ir tvarkingas. A Terminalas, anot po kelių dienų autobuse sutikto pašnekovo, vos per pora mėnesių buvo pastatytas prieš Europos futbolo čempionatą Euro2012. Statybos metus liudija ir lentelė ant sienos viduje.
Priešais oro uostą nutiestos gatvės, prie kurių rasime ne tik parkingą, bet ir taksi bei autobusų stoteles.
Prieš kelionę labai neramino, kaip reiks pasiekti miestą. Su išsirinkto buto šeimininku sutarėme, kad nusileidusi siųsiu jam SMS, o jis mums iškvies taksi. Taip ir padariau.
Tačiau vos išėjusias į atvykimo salę apipuolė minios taksistų, siūlančių paslaugas. Jų tikrai daug, tad atskridus vėlų metą sukti galvos dėl to, kaip nusigauti į miestą, tikrai neverta. Tik nežinau kainos, bet spėju, ji nemaža. Kiek girdėjau, apie 200 UAH. Nors lietuviškai kišenei tai nėra didelė suma, tačiau rekomenduojama pigesnį taksi užsisakyti per Uber arba išsikviesti skambinant trumpaisiais numeriais 838 arba 379 (galbūt jų yra ir daugiau, tačiau pirmąjį pavyko rasti internete, o antrąjį rekomendavo šeimininkas). Oro uoste veikia Wifi, todėl išsikviesti Uber turbūt nebūtų bėdų. O štai skambinti trumpuoju numeriu greičiausiai reikės vietinio Ukrainos ryšio operatoriaus SIM kortelės. Vėlų metą oro uoste įsigyti SIM kortelę vargu ar pavyks. Šios galimybės netikrinau, nes kaip buvome sutarę, išėjome į lauką laukti šeimininko mums užsakyto taksi.
Mačiau, stotelėje ilgai stovėjo ir 9a troleibusas, vežantis iki S. Banderos gatvės. Tiek šis troleibusas, tiek 9 numeriu pažymėtas ir važiuojantis iki Lvovo Universiteto yra nauji, modernūs, tvarkingi. Lvovo valdžia miesto reprezentacijai skiria tikrai daug dėmesio ir pinigų.
Iš šeimininko kurį laiką jokios žinios. Svarstome, kad galbūt reikėjo sėsti į mus pasitikusių taksistų automobilį. Tačiau netrukus skambina pats šeimininkas, klausia, kur esame ir sako, kad jis mus mato. Už minutės sėdime gana prabangiame jauno vaikino automobilyje ir labai greitai bei nemokamai pasiekiame iš anksto užsakytą butą.
Nedidelį Modern Properties Lviv butą P. Dorošenkos gatvės 64 numeriu pažymėtame name užsakiau per rezervavimo sistemą hotels.com. Pagrindinė pasirinkimo priežastis buvo ta, kad apgyvendinimo įstaigoje 24 valandas per parą veikia registratūra. Tiesa, anokia ten ir registratūra daugiabutyje name esančiame bute. Tiesiog reikia iš anksto susitarti su šeimininku, kad bet kuriuo paros metu jis priimtų svečius.
Nesu didelė hotels.com fanė. O šįkart sužinojau, kad per sistemą negalima tiesiogiai kontaktuoti su nakvynės vietos šeimininku. Turėčiau jam skambinti ir aptarti mūsų atvykimo laiką. Tačiau telefono skambučiai į Ukrainą nėra pigūs. Nusprendžiu panaršyti internete ir labai apsidžiaugiu radusi nakvynės vietos puslapį Facebook‘e. Taigi, su šeimininku bendraujame per Facebook. Beveik tą pačią akimirką sulaukdavau atsakymo į visus mane dominančius klausimus.
Atvykę gauname instrukcijas, tada susimokame. 4 nakvynės dviems asmenims mums iš viso atsiėjo 2000 UAH, taigi, apie 75 eurus. Šio buto nakvynės kaina nebuvo pati mažiausia mieste, labai taupydamos, būstui galėjome išleisti 10 ar net 20 eurų mažiau ir rinktis tiesiog kambarį, esantį toliau nuo centro. Tačiau už naktį nakvojant bute vienam žmogui mokėti nepilnus 10 eurų pasirodė juokinga suma, todėl pirmenybę teikėme patogumams.
Šeimininkas nustebina, o kartu savotiškai pradžiugina, kad esame pirmosios viešnios iš Baltijos šalių. Beje, su šeimininku bendravimas vyksta tik anglų kalba. Nors jis pats prasitarė, kad laisvai kalba ukrainietiškai, rusiškai, lenkiškai, angliškai, tačiau į mūsų bandymus bendrauti rusų kalba paprasčiausiai nereagavo. Todėl man teko kiek stresuoti, o mano draugei – laukti, kol jai išversiu informaciją.
Būstas labai nedidelis ir suspaustas, bet dviese išsitenkame. Apartamentai kuklūs, bet pilnai apstatyti, baldai nauji, visur tviska švara. Randame viską, ne tik kavos ir arbatos, plaukų džiovintuvą, bet ir vienkartines šlepetes, vienkartinę nagų dildę bei šukas. Puikiai veikia nemokamas wifi. Vieninteliu trūkumu mums pasirodė drėgmė vonioje. Nors yra įrengta ventiliacija, bet drabužiai nedžiūdavo ir tekdavo laikyti atidarytas vonios kambario duris.
Priešais butą yra nedidelis kiemelis. Vieta tyli.
Įsikūrę traukiame miegoti, nes metas vėlus, o rytdienai turime daug planų.
2017-06-03. Šeštadienis. Lvovas.
Kėlėmės apie septynias. Pažintį su Lvovo miestu pradėsime nuo Lyčiakivo kapinių. Šios kapinės yra ne šiaip kapinės, o muziejus po atviru dangumi. Patraukiame ieškoti stotelės, nuo kurios turėtume pasiekti norimą objektą.
Lvove ir vakarinėje Ukrainos dalyje yra išvystytas platus visuomeninio transporto tinklas. Kitaip ir būti negali, nes degalai Ukrainoje brangūs. Litras benzino kainuoja dolerį. Pvz., pensininkui, negaunančiam nei šimto dolerių pensijos, tai yra labai dideli pinigai. Todėl žmonės dažniausiai naudojasi visuomeniniu transportu.
Lvovo miestą aptarnauja tramvajai, troleibusai, miesto autobusai ir "maršrutkos". Autobusų ir "maršrutkų" paslaugos kainuoja brangiau – 4 UAH. Tramvajų ir troleibusų bilietus įsigysite už 2 UAH. Kaina yra ta pati, tiek perkant specialiose pardavimų vietose (spaudos kioskuose ir automatuose), tiek iš vairuotojo.
Susigaudyti plačiame visuomeninio transporto tinkle (beje, ne tik Lvovo mieste) padės tinklapis Easyway . Yra ir programa mobiliajam telefonui. Tačiau tam reikalingas internetas.
Neturint galimybės pasinaudoti internetu, patariu telefone turėti programą Lviv router http://router.lviv.ua/ .
Man pravertė jos abi.
Nueiname į už poros minučių nuo mūsų buto esančią Golovnaja pošta stotelę. Stotelė apgaubta dideliu arkiniu gaubtu. Žinome, kad mums turėtų tikti kas 10 minučių nuo Golovnaja pošta iki Mechnykova gatvės stotelės važiuojanti "maršrutka" Nr. 24. Pasidairome. Aiškiai matyti tramvajaus sustojimo vietos, kitose gatvės vietose yra pastatyti stulpeliai su kitų transporto priemonių numeriais. Tačiau mums reikalingo numerio stotelės nematome. Kiek palaukiame, paskui nusprendžiame iki kapinių eiti pėsčiomis, nes nesame tikros ar atvažiuos autobusas. Juk atstumas mūsų vaikščiojimų apimtims nėra didelis, kokie 2 – 3 kilometrai, o diena graži, tai kodėl gi neprasieiti.
Sukame į Mykalojaus Koperniko gatvę.
Kol einame ramia gatve, keliais sakiniais papasakosiu Lvovo miesto istoriją.
Miestas pirmą kartą paminėtas 1256 metais, kuomet buvo aprašomas milžiniškas gaisras. Tačiau istorikai nustatė, kad Lvovo miestas gyvavo jau daug ankščiau. Lvovas buvo įsikūręs, kaip ir daugelis kitų to meto miestų, ant kalvų bei šalia tekančios upės – Poltvos.
Lvovas tapo Galicijos ir Volynės sostine. Tačiau po kunigaikščio Danieliaus Haličiečio mirties Lietuvos, Lenkijos ir Vengrijos valdovai pradėjo kovoti dėl įtakos Galicijoje ir Volynėje.
14 amžiuje karalius Kazimieras Lvovo miestą prijungė prie Lenkijos. Po 1772 metų Abiejų Tautų Respublikos (Žečpospolitos) padalinimo Lvovas atiteko Austrijai ir jos sudėtyje išbuvo iki Pirmojo pasaulinio karo. Po karo Lvovas vėl atsidūrė Lenkijos valdose. Gyventojai pradėjo kalbėti lenkiškai.
Antrojo pasaulinio karo metu vykę mūšiai, laimei, nesunaikino Lvovo senamiesčio.
Visais laikais per Lvovą driekėsi svarbūs prekybos keliai, leidę miestui išaugti finansiškai. Prekyba, priklausomybė skirtingų laikmečių valdovams į miestą atnešė daug mokslo, kultūros, architektūros ir socialinio gyvenimo naujovių. Tad mieste galima pamatyti ne tik skirtingų stilių ir kelioms epochoms būdingų pastatų. Lvove glaudžiasi net keturios pagrindinės išpažįstamos religijos: katalikų, stačiatikių, graikų katalikų ir armėnų.
Nuo 1998 Lvovas yra UNESCO saugomas miestas.
2009 metais Lvovas tapo Ukrainos kultūros sostine. Galbūt verta patikėti buvimo kultūros sostinės nauda, nes jau per pora kitų metų turizmas Lvove padidėjo 40 procentų. 2010 metais miestas pasipuošė pirmaisiais turistiniais ženklais, nuorodomis bei žemėlapiais. Anot mūsų buto šeimininko, susidomėjimas šiuo miestu vis labiau auga.
Graži M. Koperniko gatvė netrunka įsilieti į triukšmingą Laisvės prospektą – Prospekt Svobody. Šeštadienio rytą prospektu zuja žmonės ir automobiliai. Nusistebiu, kad gatvėmis važinėja toli gražu ne „žiguliai“ ar „moskvičiai“, o palyginus gana geros mašinos. Ir gatvės neatrodo baisiai. Jos nėra išblizgintos ir naujausiomis technologijomis klotos, bet gana tvarkingos. Tiesa, senojo miesto gatvės vis dar grįstos akmenimis, todėl yra nelygios. Jomis eina ir tramvajaus bėgiai, dėl ko toje vietoje gatvė įdubusi. Visa tai kelia didelį vairuotojų nepasitenkinimą. O turistams šie dalykai yra istorija ir autentika.
Išėję į prospektą, kairėje pusėje pamatome 20 amžiuje pastatytą paminklą patriotiškumo ugdytojui - Adomui Mickevičiui. Įdomu, kad pats A. Mickevičius Lvove nėra buvęs. Šis paminklas yra simbolis, kviečiantis kovoti už Nepriklausomybę.
Eidamos nusistebime išvydę gatvėje pardavinėjamus žalius augalus, panašius į ajerus.
Besiruošdama atostogoms sužinojau apie mūsų kelionės metu pasitaikysiančią valstybinę šventę – šv. Trejybę. Maniau, kad ši šventė apribos kelionės planus. Tačiau anaiptol, religinė šventė Triytsa, Ukrainoje gražiai vadinama Zeleny Sviata, tik papildė gausius kelionės įspūdžius.
Per Žaliąsias šventes žmonės ajerais, medžių šakelėmis ir gėlėmis puošia namus, kiemus, bažnyčias. Ajerus kloja religinių procesijų metu (kaip pas mus – gėlytes).
Taigi, besistebėdamos pakelėje pardavinėjamais ajerais ir jais nešinais pirkėjais, netoli paminklo Danieliui Haličiečiui pamatome Galicijos turgų – Galytskyj rynok. Jame parduodami tiek maisto produktai, tiek drabužiai.
Turguje neužsibūname, apsidairome ir traukiame link savo tikslo.
Tuoj už turgaus atsišakoja Perkarska gatvė, nuvesianti mus tiesiai prie Lyčiakivo kapinių. Tai viena seniausių Lvovo gatvių, tokį pavadinimą turinti jau nuo 17 amžiaus. Akmenimis grįstos ir medžiais apsodintos gatvės ilgis yra pusantro kilometro.
Pakeliui apžiūrime daug senų ir įdomių pastatų. Labiausiai į akis krinta Veterinarijos akademija - 20 amžiuje statytas tipiškas sovietinio klasicizmo stiliaus pavyzdys.
Dar kiek ir jau sukame prie Lyčiakivo kapinių vartų.
Autentišką pavadinimą iki šių dienų išlaikęs vaizdingas Lyčiakivo rajonas yra žinomas nuo 15 amžiaus, kuomet juo net į Konstantinopolį traukė pirklių vežimai. Rajono pavadinimo kilmė nėra tiksliai žinoma. Vienos teorijos šalininkai kalba, kad pavadinimas atsirado nuo čia įsikūrusios vokiečių kolonijos Luisenhof. Kitų nuomone, čia gyveno "lyčaky" –nepasiturintys gyventojai, avėję šiaudinius batus.
Pavartę senąsias miesto knygas, istorikai rado įrašus, neva 17 amžiuje Lychakivo rajono vietoje augo tankūs krūmai. Todėl kartą karaliui Jonui Sobieskiui III čia įkūrus stovyklą, naktį ją apsupo vilkai ir sudraskė sargybinį.
Anais laikais rajonui grožį davė aukštuose kalvų šlaituose įsitaisyti vynuogynai. Klimatas tada buvo daug šiltesnis, todėl vietos gyventojai surinkdavo gausų vynuogių derlių ir išraugindavo šimtus litrų vyno. Apsukrūs prekybininkai netgi gudraudavo pardavinėdami šį vyną tarsi atvežtą iš Kretos ar Ispanijos.
Įeiname pro virš 220 metų skaičiuojančių Lyčiakivo kapinių vartus (Личаківський цвинтар/Lychakiv cemetery – stengsiuosi sudėti lankomų objektų pavadinimus tiek ukrainiečių, tiek anglų kalbomis).
Vasaros metu kapinės lankytojams atviros kiekvieną dieną nuo 9 iki 21 valandos. Lankymas mokamas, suaugusiam bilietas kainuoja 25 grivnas (beveik 1 Eur), fotografavimas irgi mokamas (10 UAH). Šalia kasų veikia tualetas, kuriame apsilankyti kainuos 3 UAH. Beje, tiek šioje kelionėje kainavo apsilankyti beveik visuose WC.
Rekomenduojama perkant kapinių lankymo bilietus prašyti kapinių plano. Aš paprašyti pamiršau, o bilietų pardavėjas nepasiūlė. Kapinių teritorija yra labai didelė, todėl vaikščiosime kur akys mato. Bet gal taip netgi geriau. Juk didžioji dalis žemėlapyje pažymėtų kapų yra netoli įėjimo.
Lyčiakivo kapinės įkurtos 18 amžiuje, po to, kai austrų valdžia dėl epidemijų grėsmės uždraudė mirusiuosius laidoti Lvovo mieste bei įsakė čia perkelti miesto bažnyčiose palaidotus palaikus. Taigi, nuo pat įkūrimo Lyčiakivo kapinės tapo pagrindine žymių žmonių bei vidutinės ir aukštesnės socialinės klasės gyventojų laidojimo vieta. Kapinėms išsiplėtus, 19 amžiuje buvo padarytos alėjos ir gatvės. Kraštą okupavus sovietams, kapinės nyko ir sugriuvo nemažai paminklų. Tačiau buvo susigriebta ir 1975 metais kapinės buvo įtrauktos į saugomų paminklų sąrašą ir išsaugotos nuo visiško sugriuvimo. 1980 metais pradėti tvarkymo ir paminklų atstatymo darbai, o pats objektas tapo patraukliu turistų lankymo tašku.
Šiandien Lyčiakivo kapinėse yra laidojami nusipelnę mokslo, meno, politikos atstovai, miestui nusipelnę gyventojai, kare žuvę kariai.
Viena iš alėjų pasileidžiame į šias neįprastas kapines.
Pamatėme ne vieną šeimos kapavietę ar mauzoliejų, ne vieną išskirtinį paminklą, pasivaikščiojome daugybe kalvomis einančių takų. Dauguma alėjų yra išklotos plytelėmis, bet tolimesni ir atokesni takai tėra suminta paprasta žemė. Lietui lyjant ten gali būti šlapia ir slidu, todėl patartina lankyti tik arčiausiai įėjimo esančius kapus. Bet mums pasisekė, nes diena saulėta ir šilta.
Dar tik dešimta valanda, todėl iš pat ryto lankytojų vienas kitas. Vaikštome tuščiais takeliais ir netrukdomos stebimės antkapių įvairove. Bernardinų kripta.
Viena iš įdomesnių kapaviečių.
Artėjame prie man labiausiai patikusio kapinių kampelio.
Aktorė, prigulusi pailsėti ir užmigusi amžinu miegu. Šis antkapis ypatingai saugomas.
Lyčiakivo kapinėse iš viso suskaičiuojama 300 tūkstančių kapų, iš jų net 500 koplyčių, mauzoliejų ir sarkofagų.
Lyčiakivo kapinėse pirmąkart sutinku Lvovo miesto simbolį – liūtą. Tiksliau – net du.
Vėl skulptūros.
Einame į atokesnius takus. Takai šioje dalyje irgi užaugę ar ištrupėję. Todėl esant lietingam orui čia vaikščioti bus tikrai nemalonu.
Tolėliau esantys kapai yra apleisti, apaugę žolėmis ir nėra išpuoselėti, kaip kad įprasta matyti pas mus. Tačiau įdomių antkapių netrūksta.
Kai kur gali pasirodyti netgi nejauku, ypač kai tankesnių medžių šešėlyje po aukštais antkapius slepiančiais paparčiais sušlama paukštis ar sutreška koks peliukas. O jei dar tikėtum vampyrizmo epidemijos teorija ir su ja susijusiu šių kapinių atsiradimu, tai turbūt į miestą ir šlapias kelnes tektų parnešti.
Kapinių pakraštyje pamatome laiptelius, o užlipę randame štai ką. 1864-08-05.
Nepavyko išsiaiškinti, ar tai susiję su sukilimu, kokiu karu ar dar kuo. Todėl leidžiamės žemyn ir grįžtame į nelankytą kapinių dalį. Čia sveikina dar vienas liūtas.
Diena įsidienojusi, alėjose daugėja lankytojų. Į paminklus tik spėk dairytis.
Kad ir kaip įdomu būtų, ilgainiui kapinės pasidaro panašios. Patraukiame prie išėjimo. Erdvioje aikštėje prie vartų kunkuliuoja minios grupių, atvykusių su agentūromis.
Dar pasidairome į karių kapines. Ir patraukiame atgal į Pekarska gatvę.
Nors Lyčiakivo kapinių lankymui rekomenduojama skirti 2 – 3 valandas, tačiau mes užtrukome nepilnas dvi ir mums to laiko visiškai pakako.
Išėję į Pekarska gatvę, užsukame prie bevardės bažnyčios ir Medicinos universitetui priklausiusių pastatų.
Paskui užeiname prie 19 amžiuje pastatyto Medicinos universiteto Anatomijos fakulteto pastato. Priešais jį yra paminklas Antrajame pasauliniame kare žuvusiems medikams.
Pastatas labai gražus, prie jo puikiai dera prieš jį esantis nedidelis skveras su dailiais suoliukais ir šviestuvais bei žydinčiais krūmais. Minutę pasėdime ir pasigrožime.
Laikas pietums. Kulinarinę pažintį pradedame nuo... uzbekiškų patiekalų. Sukame į Pekarska gatvėje esantį ir Tripadvisor lankytojų labai išgirtą restoranėlį Chaikhana Samarkand.
Restoranas iš tiesų vertas visų pagyrų. Jauki aplinka, malonus aptarnavimas ir skanus maistas bei pats skaniausias Ukrainoje ragautas alus, baltasis, Pivo Biliy Lev/draft beer Bily Lev. Jei kam įdomi alaus kaina, pusės litro bokalas kainuoja 30 UAH.
Pietums aš valgiau ėrieną (baranina) su abrikosais, draugė – su daržovėmis. Porcijos nebuvo didelės, bet mėsa gryna, tai pasisotinome. Garnyrui buvo daug aštraus svogūno.
Už abiejų pietus turėjome mokėti 250 UAH, žinoma, dar pridėjome arbatpinigių. Tad išėję sunkiai patikėjome, kad kiekviena už 5 eurus taip skaniai papietavome.
Patraukiame į Lvovo senojo miesto širdį.
Miestas pilnas žmonių. Kažkur vyksta mišios, jos transliuojamos per garsiakalbius, todėl gatvėje susirinkusi minia tikinčiųjų. Greitomis žvilgtelime į 2001 metais miesto įkūrėjo ir krašto suvienytojo kunigaikščio Danieliaus Haličiečio garbei pastatytą paminklą. Kunigaikštis gimė 1201 metais. Valdydamas šalį pastatė ne vieną miestą ir skatino amatų vystymąsi. Vieną iš įkurtų miestų vestuvių proga padovanojo savo sūnui Levui. Spėjama, kad nuo naujojo šeimininko vardo ir atsirado miesto pavadinimas Lvovas. Anot istorikų, Lvovo miestas niekada nebuvo pakeitęs vardo, tik vadintas skirtingai skirtingomis kalbomis.
Kad jau mūsų vizito Lvove metu vyks šv. Trejybės šventė ir neaišku, ar jos metu dirbs lankomi objektai, šiandien skubame aplankyti būtinas pamatyti vietas.
Pakeliui dar užsukame į ryte pamatytą Galicijos turgų ir nusiperkame braškių. Kilogramas kainuoja 38-40 grivnų. Braškės didelės ir skanios.
Netrukus kertame judrią gatvę, sukame į senamiestį vedančia gatve ir prieiname Boimų šeimos koplyčią (Каплиця Боїмів/Boim Chapel). Koplyčios išorė primena 17 amžiaus Karpatų bažnyčias.
Nors įėjimo į vidų bilietas kainuoja net 30 UAH, tai yra vos daugiau nei eurą, tačiau užeiti būtina.
Boimų koplyčią kaip šeimos kapavietę 1609-1615 metais pasistatė vengrų kilmės turtinga Boimų šeima. Koplyčioje buvo palaidota 14 Boimų šeimos narių. 18 amžiuje palaikai buvo perkelti į Lyčiakivo kapines, o koplyčios raktai Georgijaus (Jurgio) Boimo valia buvo perduoti katedrai.
Viduje vietos nedaug. Mums tik užėjus, suguža ir grupė turistų. Tenka keletą minučių pastovėti užspaustoms į kampą. Gidė pasakoja mums nesuprantama kalba, net iš to naudos nėra. Grupei išėjus, matome, kad ruošiasi užeiti kita. Todėl greitomis padarau kelias nuotraukas ir neriame lauk.
Sukame į pagrindinę miesto aikštę - Turgaus aikštę arba ploščia Rynok (Площа Ринок/Rynok Square). Gyvenimas čia verda dieną naktį. O jau žmonių, o jau žmonių. Kaip ir bet kurio kito Europos miesto širdyje.
1349 metais Lenkijos karaliui Kazimierui III nukariavus Lvovą, miesto centras buvo perkeltas į dabartinę Turgaus aikštę. Aikštė buvo išplanuota pagal vokiško miesto taisykles: viduryje keturkampės aikštės buvo pastatytas administracinis pastatas. Aikštė tarnavo ir kaip švenčių, eisenų ir bausmių vykdymo vieta.
Mus labiausiai domina miesto Rotušė ir ypač jos bokštas. Šie pastatai visada buvo miesto vadovų darbo vieta. Dabar čia įsikūręs teismas.
Rotušės bokštas siekia 65 metrus. Per savo gyvavimo istoriją bokštas buvo daugybę kartų sugriautas. Dabartinis atstatytas 1851 metais. Bokšto viršuje yra apžvalgos aikštelė, nuo kurios galima pasigėrėti miesto panorama.
Perkame bilietus ir daugybe laiptelių (kažkur skaičiau, kad 400) kopiame į dar vieną būtiną aplankyti objektą. Bilieto kaina - 20 UAH. Vėl gi, nepilnas euras.
Viršų pasiekiame gana greitai, nors lipant paskutinius metrus jau norėjosi ilsėtis.
Iš apžvalgos aikštelės dairomės į apačioje likusį miestą. Kiek teko domėtis, dauguma lankytojų liko sužavėti miesto panorama. Prisipažinsiu, tikėjausi, kad Lvovas iš viršaus bus spalvingesnis, tačiau pilki namų stogai miestui suteikia gana nuobodų vaizdą. Tačiau vis tiek smagu pasidairyti ir panorama tikrai verta kiekvieno lipant išlieto prakaito lašo.
Žvelgiame į didelį miestą. Akiratyje – Korniakto bokštas ir Dominikonų bažnyčios stogai.
Žvilgsnis į kitą miesto dalį ir Transfigūracijos bažnyčią bei Armėnų kvartalą.
Ir, žinoma, Lotynų katedra bei mūsų gyvenamosios vietos - Petro Dorošenkos gatvė.
Ir dar viena miesto pusė su tolumoje besimatančiu Bernardinų vienuolynu ir miesto vartais.
Apžvalgos aikštelę apeiname kelis kartus. Paskui leidžiamės žemyn. Nulipti daug lengviau. Deja, galimybė į bokštą pakilti ir nusileisti yra tik savo kojomis, nes pastate nėra lifto.
Apsidairome aplink Rotušės prieigas. Rotušės pastatą puošia po jos rekonstrukcijos 1617 metais pastatytos arkos su liūtų, laikančių kilmingų šeimų herbus, skulptūromis.
Kaip ir dauguma miestų, Lvovas dar viduramžiais turėjo savo simbolį arba herbą – virš gynybinio forto vartų vaikštantį liūtą. Toks miesto herbas pradėtas naudoti 1359 metais. Tačiau beveik po dviejų šimtmečių karalius Zigmundas Senasis uždraudė miesto herbe naudoti ant keturių kojų vaikštantį liūtą, neva toks simbolis yra rusinų. Miesto simboliui teko priimti Vakarų Europos heraldikos taisykles ir atsistoti ant užpakalinių kojų.
Dar po pusės amžiaus Popiežius suteikė Lvovo miestui naują herbą – pavaizduotas tris kalvas su virš jų šviečiančiomis žvaigždėmis. Taigi, liūtas gavo laisvę ir galėjo būti laisvai vaizduojamas mene, skulptūrose, dekoro detalėse. Todėl ne veltui mieste tiek daug liūto simbolių ir skulptūrų. Ilgaamžiai miesto gyventojai sako, kad tai visai ne liūtai, nes tos figūros turi žmogaus išraiškas, kurios naujoms kartoms perduoda per šimtmečius čia nugyventus gyvenimus. Kalbama, kad kartą per metus liūtai susirenka į slaptą vietą, į kurią pakvietę patikimus lvoviečius, pasakoja savo istorijas. Kelias šias dienas ir mes keliausime jų paklausyti.
Priešais Rotušę galima pamatyti ir naująsias liūtų skulptūras.
Dar tik popietė, o savo pažinčiai su liūtų miestu Lvovu darome pertrauką. Mat vakare laukia opera ir reikia pasidabinti. Patraukiame į namus.
Įsukame į gatvę, kurioje gyvename. Lvovo žemutinius rajonus ir Siksto Erazmo vilą sujungęs kelias dabartinės Petro Dorošenkos gatvės vietoje buvo nutiestas 17 amžiuje. Ankščiau gatvė vadinosi Sykstuskos vardu. Tais laikais pro sodus vedęs kelias buvo gana status, bet tylus ir neapstatytas. Nuo 20 amžiaus gatvė ne kartą keitė pavadinimą. Ir tik atgavus Nepriklausomybę, gatvei buvo suteiktas etmono Petro Dorošenkos vardas.
Keli eskizai iš Petro Dorošenkos gatvės.
Pakeliui
dar užeiname į nedidelę maisto prekių parduotuvę nusipirkti skanėstų prie kavos
rytdienos pusryčiams. Už du keksiukus ir du nemažus kapotos tešlos ragelius su sūriu sumoku 23
UAH. O po valandžiukės savo gyvenamosios vietos gatve vėl traukiame iki Laisvės prospekto, o jis mus nuves tiesiai prie Lvovo operos ir baleto teatro. Laisvės prospekte - paminklas Tarasui Ševčenkai.
Laisvės prospekte gyvenimas verda. Šalia teatro pastatyta scena ir vyksta renginys Reformacijos 500-osioms metinėms paminėti.
Nors Lvovo operos ir baleto teatro pastatas (Львівський національний академічний театр опери та балету імені Соломії Крушельницької/Lviv Theatre of opera and ballet) yra, palyginus, gana jaunas, muzikos ir teatro apraiškų mieste atsirado kur kas seniau. Jau XVII amžiaus pabaigoje Galicijoje lankėsi keliaujanti trupė iš Italijos, norėjusi nustebinti gyventojus "muzikiniu teatru". Už kiek daugiau nei šimtmečio operos kaip žanras šalyje taip išpopuliarėjo, kad čia pradėjo kurtis įvairios operos mokyklos, susiformavo operos žanrai.
Pirmasis Lvovo teatro pastatas nebuvo specialiai statytas, o buvo įkurtas mediniame pastate dabartinėje Pidkovo aikštėje (площі І. Підкови). Kadangi pastatas buvo ne naujas, jis gyvavo neilgai ir 1783 buvo išmontuotas.
Teatras statyboms trūko ne tik finansų, bet ir žmogiškųjų išteklių. Niekaip neatsirado žmogaus, kuris galėtų užsiimti naujo teatro įkūrimo nuo pradžios iki galo.
Bet ambicingas ir turtingas grafas Stanislavas Skarbekas (Станіслав Скарбек), siekdamas įamžinti savo vardą ir aristokratišką kilmę, ėmėsi finansuoti naujojo teatro statybų. 1842 metais Lvove išdygo dabartinis Nacionalinio akademinio dramos teatro pastatas, kuriame po pusės amžiaus debiutavo operos primadona Salomėja Krušelnicka, kurios vardu ir buvo pavadintas dabartinis Lvovo operos ir baleto teatras.
Tačiau nuo 19 amžiaus pabaigos sparčiai besivystančio Lvovo miesto gyventojams reikėjo naujo, didesnio, modernesnio teatro.
1895 metais konkursą statyti naują teatrą laimėjo išsilavinęs ir sumanus architektas Zigmundas Gorgolevskis (Зиґмунд Горголевський ).
Teatro statyboms buvo pasirinkta ant buvusios Poltvos upės krantinės suformuota Goluchovskių aikštė (площa Голуховських), nes ji buvo tuščia ir nereikėjo papildomų lėšų seniems namams nugriauti. Aplink nebuvo jokių svarbių architektūrinių statinių, prie kurių tektų derinti naujojo teatro stilių. Poltvos upė tuo metu jau tekėjo specialiai įrengtuose požeminiuose rezervuaruose. Visi tie veiksniai nulėmė, kad Operos ir baleto pastatas iškiltų būtent šioje vietoje.
Bet hidrogeologinės sąlygos čia nebuvo tinkamos didelių pastatų statyboms. Po ilgų inžinierių debatų buvo nuspręsta kloti storą cemento ir plieno armatūros pagrindą, ant kurio buvo klojami akmeniniai pamatai, o ant jų statomos plytų sienos.
Mišraus stiliaus pastato statybos truko trejus metus ir keturis mėnesius. Teatras buvo atidarytas 1900 metais.
Tačiau statytojams teko susidurti su gamtos jėga: po pastatu tekanti upė ir gruntiniai vandenys darė savo darbą ir pastatas pradėjo skęsti, taip jo statytoją panardinęs į depresiją.
Drenažo ir grunto tvirtinimo darbai buvo vykdomi dar 8 metus nuo teatro atidarymo. Gruntinių vandenų drenažui buvo naudojami 16 cm diametro vamzdžiai.
Į 8 milijonus Austrijos kronų atsiėjusio Lvovo operos ir baleto teatro atidarymo šventę buvo pakviesta daugiau nei tūkstantis žiūrovų – garbingų miesto gyventojų ir svečių, žymių politikų, atlikėjų. Atidarymo metu lankytojus džiugino operos primadona Salomėja Krušelnicka.
Beveik metus tapytos unikalios teatro scenos užuolaidos autorius lenkų kilmės tapytojas G. Semiradskis (Г. Семирадський) bijodamas būti sukritikuotu, atidarymo šventėje taip ir nepasirodė (nesu tikra fakto teisingumu, teko skaityti, kad iki atidarymo darbo nespėjo pabaigti). Tačiau jo kūrinys iki šiol visiems sukelia tik pasigėrėjimą.
Pastato interjeras labai prabangus. Marmuro laiptai ir skulptūros, veidrodžių salė, medžio raižiniai, įvairiais motyvais tapytos lubos ir sienos.
Prisipažinsiu, kad į operą ėjome norėdamos apsilankyti pastato viduje. Tačiau tai padaryti galima užsisakant ekskursiją arba keliaujant savarankiškai pagal paskelbtą lankymų grafiką, tik mes to nežinojome.
Jei norėsite Lvovo operos ir baleto teatrą apžiūrėti savarankiškai, tai galima padaryti darbo dienomis nuo 10:00 iki 16:45, šeštadienį nuo 10:00 iki 14:45; sekmadienį nuo 10:00 iki 10:45. Kaina 40 UAH.
Tačiau tikrai smagu pažiūrėti programą. Juolab, kad bilietų kainos, lyginant su mūsiškėmis, tikrai nėra didelės. Repertuarą galima rasti Lvovo operos ir baleto teatro puslapyje http://opera.lviv.ua/en/affiche/ . Jis buvo paskelbtas prieš nepilną mėnesį. Išsirinkau vienintelę mūsų viešnagės metu rodomą programą - operą „Mozė“. Opera pastatyta 2000 metais, Lvovo operos ir baleto teatro šimtmečiui paminėti. Nors nerimavau, kad nieko nesuprasiu ir bus neįdomu, tačiau šiame teatre tai buvo vienas iš labiausiai žiūrimų pasirodymų. Bilietai žmogui I balkone, esančiame priešais sceną, atsiėjo po 150 UAH. Žinoma, labai taupantiems buvo galima įsigyti bilietų, kainuojančių 50 UAH.
Pirkau tiesiai iš aukščiau nurodyto tinklapio. Pirkimo procedūra nesudėtinga ir greita, bilietus iškart atsiuntė į elektroninį paštą. Juos būtina atsispausdinti ir einant į spektaklį, parodyti tikrinančiam personalui.
Bilietai į šią operą išgaravo akimirksniu. Prieš pat spektaklį liko tik keli patys pigiausi ir patys brangiausi bilietai.
Išsiruošusiems į Lvovo operos ir baleto teatrą ir norintiems apsidairyti po sales bei pasifotografuoti, patariu nueiti kuo ankščiau prieš spektaklį, nes vėliau prisirenka daug žiūrovų.
Turistų grupes gidai veda turbūt į daugiau salių. Paskui vieną iš jų užėjome į Veidrodžių – Zerkalnyj salę. Pertraukos metu ir po spektaklio ji buvo uždaryta. Kiek teko domėtis, šioje salėje taip pat vyksta koncertai.
Visur išvaikščiojome, pagaliau laikas į balkoną. Aptarnaujantis personalas labai malonus, palydi ir parodo vietas.
Prieš akis - garsioji G. Semiradskio tapyta scenos užuolaida.
Balkone – lietuvių suvažiavimas. Atsisėdusi išgirstu, kad už mūsų sėdėjusi pora kalba lietuviškai. Spektakliui prasidėjus, darbuotoja atveja vėluojančią grupę. Vėlgi – jie kalba lietuviškai. Pasižiūrime atidžiau, o ten žmonės, sėdėję netoli mūsų lėktuve.
Spektaklis truko dvi valandas. Jo metu virš scenos buvo rodomi titrai ukrainiečių kalba.
Opera „Mozė“ man patiko. Žinoma, norėjosi suprasti, ką dainuoja, tačiau tikrai nebuvo nuobodu. Net nepastebėjau, kaip nusilenkti publikai į sceną išėjo atlikėjai.
Išeiname į gatvę. Vakaras šiltas. Einame pasivaikščioti po Armėnų kvartalą.
Rašoma, kad pirmieji armėnai į Lvovą atvyko jau 11 amžiuje. Jie šių žemių valdovų buvo pakviesti į pagalbą apsiginti nuo lenkų. Vėliau, 13 amžiuje, armėnai buvo pakviesti siekiant pagyvinti prekybą.
Prasukame pro Armėnų bažnyčią (Вірменська церква/Armenian church). Tai 14 amžiuje pastatyta, kelis kartus remontuota, 20 amžiaus pradžioje restauruota ir naujai dekoruota Lvovo armėnų katedra.
Iki II Pasaulinio karo armėnų bažnyčia buvo pavaldi popiežiui. Sovietmačiu katedra buvo uždaryta, o tikintiesiems gražinta tik Ukrainai atgavus Nepriklausomybę.
Norėtųsi pamatyti jos kiemelį, kuriame buvo filmuota "D'Artanjano ir trijų muškietininkų" scena. Galime pažiūrėti tik per tvorą. Kiemelio grindinys išklotas senųjų armėnų kapų antkapių akmenimis.
Traukiame tolyn į gatvę. Gasova lampa kavinės prieigos Armėnų - Virmenska gatvėje. Kavinėje veikia ir nedidelis muziejus. Žibalas buvo atrastas atsitiktinai, siekiant iš paprastų dalykų išgauti sidabrą ir taip papildyti karaliaus iždą.
Traukiame kur akys mato. Vakarinės saulės spinduliai paryškina Dominikonų bažnyčios grožį.
Kur buvę kur nebuvę ateiname į Turgaus aikštę. Vakaro saulės spindulių nuspalvinta Miesto rotušė atrodo daug didesnė ir gražesnė nei dieną.
Aikštėje labai daug žmonių. Pilnos kavinės, pilnos gatvės, pilni pakampiai. Kalbasi, vaikšto, juokiasi, dainuoja, groja, šoka, valgo, geria, keikiasi, verkia ir vėl šypsosi bei kalba.
Vakarienės nenorime, todėl desertui BubbleVaffle kavinėje perkame burbulinių vaflių. Galima pasirinkti iš skirtingų skonių su skirtingais priedais vaflių, įdaro ir vaisių. Sumokame po 60 UAH. Labai skanu. Primena lenkiškus gofrus, tik pateikimo forma kitokia.
Paskui grįžtame prie Operos ir baleto teatro. Koncertas, skirtas Reformacijos 500 metinėms, dar nesibaigęs, tad valandėlę paklausome ir traukiame ilsėtis.
Pasakojimo tęsinį rasite čia.
