2017-03-29. Trečiadienis. Matera.
Pagaliau gerai išsimiegu. Balkone pasitinka saulėtas, bet vėsus rytas.
Po vakarykštės intensyvios dienos visos esame sveikos ir gyvos, todėl puolame ruoštis naujai ne mažiau intensyviai dienai. Šiandien važiuosime į kaimyninį, batą primenančio Italijos žemėlapio čiurnoje esantį Bazilikatos regioną.
Bazilikata (Basilicata), dar vadinama Lucania, yra šalies pietinėje dalyje. Regionas dalijamas į Potenza ir Matera provincijas. Pastarosios sostinę Materą mes ir lankysime.
Bazilikatos regionas, skirtingai nuo Apulijos, yra kalnuotesnis ir išsidėstęs vulkaninėje bei seisminėje zonose. Šis kraštas turbūt mažiausiai žinomas turistams, tačiau turintis gražių paplūdimių, nacionalinių parkų bei nedidelių istorinių vertybių.
Susiruošę išvykai einame į naujesnį, nuo mūsų viešbučio tik per neplačią gatvę esantį traukinių stoties pastatą.
Traukinio bilietus nusipirkome vakar, todėl sukame tiesiai į peroną. Viršutiniame aukšte yra tik du takai, kuriais važinėja FAL (Ferrovie Apullo Lucane) http://ferrovieappulolucane.it/en/ bendrovės traukiniai, jungiantys Apulijos ir Bazilikatos regionus. Perone matome švieslentes. Traukinio išvykimo laikas nurodytas toks, koks ir turi būti pagal grafiką. Iki jo dar nemažai laiko likę. Kaip visada, atėjome per anksti. Bet pirma reikia patekti į vidų, tad stebime kiek ankščiau mūsų prie vartelių atėjusius vietinius.
Vakar pirktus bilietus Bari Centrale – Matera Centrale pirmiausiai pažymėsime geltonose dėžutėse, o po to juos skenuosime ir tokiu būdu atidarysime vartus į peroną. Vieno bilieto geltonoji dėžutė nepriima ir nors tu ką. Tačiau vartai su nepažymėtu bilietu vis tiek atsidaro.
Laukiame traukinio. Jis atvyksta laiku. Prisirenka beveik pilnas vagonas keleivių. Pajudame taip pat laiku. 07:51.
Traukinys tvarkingas ir modernus. Vagono priekyje padaryta vieta dviračiams ir vežimėliams, prie durų kabo švieslentė, kurioje rodomi stotelių pavadinimai, orų prognozė ir reklama.
Galutinė stotelė nurodyta Matera Sud. Vadinasi, vakar pardavėjas tikrai nemelavo: traukinys tiesioginis. Lipsime Matera Centrale stotyje. Iki jos lauks 1 valanda 40 minučių ir 66 kilometrai kelio.
Būsimos stotelės aiškiai pranešamos ir per garsiakalbį.
Traukinys tyliai rieda per Bario naujuosius rajonus ir priemiesčius. Vagone vis keičiasi keleiviai.
Visą kelią buvo kiek neramu dėl nepažymėto bilieto. Bet jei vartai atsidarė, gal neturėtų kilti nesusipratimų su bilietų tikrintojais. Tačiau kontrolės nebuvo. Nebuvo jos ir grįžtant. Tik varteliai kontrolierių pareigas atliko labai sąžiningai.
Devintą valandą pasiekiame Apulijos pakraštyje esantį Altamura miestą. Dar kiek – ir jau sveikinsime Bazilikatos regioną.
Altamuroje prilipa pilnas vagonas keleivių, daugiausiai vyresnių klasių mokinių, o galbūt ir studentų. Akimirksniu aplinka tampa triukšminga. Tačiau triukšmą užgožia pro traukinio langą matomi mūsų Apulijos kelionei neįprasti vaizdai. Dairomės į akiratyje atsiradusias sodriai žalias kalvas. Kai kurias netgi norisi pavadinti kalnais.
Kur akys aprėpia, žaliuoja pievos. Bet netrūksta ir apleistų, akmenimis nusėtų laukų ir kalvų. Kai kur matosi pavienės sodybos ar nedideli kaimai, kai kur – alyvmedžių giraitės.
Iš Altamuros stoties pajudėjęs traukinys apie pusvalandį rieda nestodamas. Paskui trumpam stoja Materos priemiestyje. O dar kitoje stotelėje – Matera Centrale - pasipila didžioji dalis traukinio keleivių.
Matera Čentralė, kaip centrinė provincijos sostinės stotis, yra gana netvarkinga ir apleista.
Išlipę pirmiausiai susitikriname grįžimo tvarkaraščius. Jie visiškai skiriasi nuo mano turimų. Lakai daugiau ar mažiau sutampa, bet reisai su persėdimais (juos rodo nupieštos rodyklės) ir be skiriasi visiškai.
Paskui lipame į viršų. Išėję iš stoties pastato kertame aikštę su autobuso ženklu ant grindinio ir nedidelį parkingą. Sukame į Via don G. Manzoni gatvę ir traukiame jos siauru šaligatviu. Gal tas šaligatvis net nebuvo toks siauras, bet jis turbūt į mokyklą vedė, nes mus lenkė visas iš traukinio išlipęs jaunimas. Todėl džiaugėmės pagaliau pasiekę Piazza Vittorio Veneto aikštę, kurioje galėjome įkvėpti kiek daugiau erdvės.
Kažkur šoninėje gatvelėje nusiperkame apelsinų ir po kelių akimirkų atsiduodame miesto istorijai.
Piazza Vittorio Veneto aikštėje galima apžiūrėti didžiausią Materos vandens saugyklą - Palombaro Lungo. Tuo pačiu bilietu galima aplankyti ir “Matera sotterranea” požeminį miestą. Nors rašoma, kad vandens saugyklų apžiūra trunka tik pusvalandį, bet nesusigundėme ir jas apžvelgiame tik iš šalies.
Senajame akmens amžiuje užgimęs Materos miestas neretai yra tituluojamas urvų sostine. Kai kurie šaltiniai skelbia, kad miestas laikomas vienu seniausių pasaulyje (po Jaruzalės ir Alepo), tačiau to fakto nepuolu nei tvirtinti, nei paneigti. Bet kad Matera yra vienas įdomiausių Italijos miestų, šitai patvirtinti tikrai galiu.
1993 metais Materos senamiestis buvo įrašytas į UNESCO saugomų objektų sąrašą. Nepaisant istorijos ir unikalumo, Matera nėra labiausiai lankomas Italijos miestas. Galbūt situacija pasikeis po 2019 metų, kuomet Matera taps Europos kultūros sostine?
Mes pirmą kartą susipažinsime su paslaptinguoju miestu nuo Maltos Kavalierių ordino bažnyčios pakraštyje esančio Luigi Guericchio belvederio.
Rytinė saulė nėra draugiška, bet vis tiek ilgokai žiūrime į nesuprantamą rusvos spalvos namų dėlionę.
Istorinį Materos miestą sudaro dvi dalys: Civita ir Sassi di Matera. Civitą nurodo aukštai ant kalvos įsitvirtinusio akropolio vietoje išdygusi Katedra, kuri dabar kaip tik yra tiesiai prieš mus. Civitą juosia tarpeklio, pavadinto Gravina di Matera– pagal juo tekančios upės vardą - šlaituose įsikūrusi kita istorinio miesto dalis - Sassi di Matera rajonai.
Senasis miestas iš akmens (Sassi di Matera) buvo tiesiog išskobtas šviesaus tufo (tvirtos ir lengvai apdirbamos uolienos, susidariusios iš vulkaninių pelenų, išmestų ugnikalnio išsiveržimo metu) uolose, užklojusiose tarpeklį.
Sassi di Matera miestas dalinamas į šiuolaikinį į Katedrą žiūrintį Sasso Barisano bei Sasso Caveoso, turintį užmirštos vietovės atmosferą.
Netrukus patraukiame tyrinėti šio neįprasto miesto. Tik kol dar neišėjome iš Vittorio Veneto aikštės, akis sudomina romėnišku stiliumi 13 amžiuje pastatyta Chiesa di San Domenico bažnyčia.
Trumpai žvilgtelėję į bažnyčią, Via San Biagio gatve patraukiame į Sasso Barisano rajoną.
Piazza Vittorio Veneto nuo Via San Biagio gatvės.
Vos už kelių minučių pasiekiame Piazza San Giovanni aikštę. Aikštėje akis pirmiausiai patraukia nedidelė kavinukė. Nusprendžiame, kad laikas išgerti kavos. Vis dar vėsu, tad taisomės prie nedidelio staliuko kavinės viduje. Dar neįsidienojusi diena tinkama ragauti kapučino kavai. Malonus darbuotojas netrukus man atneša puodelį su baltai rusva puta, o mano bendražygėms – juodos kavos ir tris stiklines vandens.
Už kelių minučių kavinė priguža pilna žmonių. Visi geria kavą stovėdami. Išgeria ir išeina. Mes užtrukome ilgiau, pailsėjome. Išeidamos nustebome, kad sąskaitoje nebuvo mokesčio už paslaugas. Už puodelį kapučino kavos paploju 1,20 Eur.
Išėję iš kavinės, pasidairome po San Giovanni aikštę. Viename jos krašte kažkada San Roco vienuolynui priklausiusiuose pastatuose dabar įsikūręs universitetas.
Aikštėje randame ir nedidelį šaltinį. Atsukę jo kranelį nuplauname apelsinus.
Kiekvienas Civita ir aukštutinių Sassi rajonų pastatas turi vandens surinkimo sistemas ir saugyklas. Vandentiekos sistema sukurta apgalvotai, nes per amžius gyventojai naudojo vandenį ir turėjo geriamo vandens saugyklas. Taip pat kiekviena gyvenvietė turėjo paslaugas: rūsius, malūnus, aliejaus spaudyklas, avides, netgi patalpas – šaldytuvus.
Kitame San Giovanni aikštės krašte stovi 13 amžiuje šv. Marijos vardo vienuolių įkurta San Giovanni Battista bažnyčia. Po dviejų šimtmečių vienuolės išvyko, nes už Civita miesto ribų vargingame Sasso Barisano rajone stovėjusi bažnyčia buvo dažnai lankoma kareivių. Praėjus dar keliems šimtmečiams Materos vyskupas nusprendė atgaivinti apleistą bažnyčią. 18 amžiaus pradžioje ji buvo rekonstruota ir praplėsta. Ši bažnyčia bei mūsų nuo apžvalgos aikštelės matyta Civita rajone esanti Katedra yra Apulijos kraštui būdingo romėniško stiliaus pavyzdžiai Materos mieste.
Pasidairę po bažnyčios vidų, Via San Biagio gatve traukiame tolyn. Paskui ji įsijungia į kitą, Via Santa Cesarea – tik pėstiesiems skirtą ir neįprastos architektūros namų įrėmintą gatvę.
Telefono programos Maps.me žemėlapyje šioje gatvėje yra pažymėta apžvalgos aikštelė. Todėl einame į ją ir dar kartą dairomės į senąjį Civita miestą.
Trumpai pastovėję, sukame link Šv. Augustino vienuolyno (Convento di Sant Agostino). Iš pradžių veda lygus kelias, paskui tenka pasileisti laiptais žemyn.
Nuo aikštelės prie įėjimo į pastatą atsiveria be proto graži panorama, nuo kurios galime apžiūrėti Gravina di Matera tarpeklį, jo šlaituose išlikusius pirmuosius akmens amžiui priskiriamus urvus, visu gražumu besipuikuojantį Sasso Barisano bei karaliaujantį Civita rajonus.
Nusprendžiame leistis į vienuolyno apžvalgos aikštelėje užmatytą apačioje vingiuojantį kelią bei į miestą pažiūrėti iš apačios. Laukia daugybė laiptukų žemyn.
Vienuolynas, šalia kurio ką tik vaikščiojome, lieka kaboti aukštai viršuje ant stačių uolų.
Dar keletas metrų ir į Sasso Barisano rajoną žiūrime iš apačios.
Apatiniai Sassi rajonai buvo miesto gėda. Išsekę ir ligoti nepasiturintys gyventojai neturėjo elektros ar vandens, savo namais laikomuose urvuose gyveno kartu su gyvuliais ir šunimis, taip pat kentėjo nuo užkrečiamų ligų. Sassi rajono gyventojai negalėjo lengvai patekti į saugomą ir įtvirtintą Civita miestą. Tuo tarpu Civita didžiavosi, kad pas juos nėra skurdžių ir ligonių. Ir tik 1950 metais Italijos ministras pirmininkas atkreipė dėmesį į skurdžią Sassi rajono gyventojų buitį. Todėl jie buvo perkelti ir apgyvendinti moderniuose būstuose. Sasso Barisano gyventojų būstai buvo atnaujinti. Rajone pradėjo kurtis parduotuvės, pramogų centrai ir viešbučiai. O ištuštėjusi Sasso Caveoso miesto dalis liko apleista ir negyvenama.
Einame Via Madonna delle Virtu keliu ir grožimės Gravina di Matera tarpekliu bei kitoje jo pusėje esančia Murgia plynaukšte. Kelias tylus, vos vienas kitas automobilis pravažiuoja. O vaizdingas tarpeklis su žemai apačioje tekančia upe kas kelis žingsnius verčia sustoti.
Kažkur pamatę laiptus, vėl kilsime į Sasso Barisano rajoną.
Pasukame viena iš gatvelių. Deja, labai greitai atsimušame į tvorą. Vyksta remontas. Galbūt miestas jau ruošiasi Europos kultūros sostinės lankytojus priimti.
Tuo pačiu taku leidžiamės žemyn ir patenkame į kitą ne mažiau žavią gatvę.
Namai atrodo tarsi išsidėstę vienas virš kito. Vieno namo stogas gali būti kelias, laiptai, sodas ar kito namo grindys.
Bandome nustatyti, kur prasideda Civita miesto ribos. Esame užlipę labai aukštai, nes prieš akis puikuojasi plati Sasso Barisano bei vos prieš valandžiukę lankyto Šv. Augustino vienuolyno panorama.
Artėjame prie Katedros.
Kažkur šakojasi keliai, galvojame, kuriuo geriau eiti. Mūsų dvejones pastebi netoli stovėję vyriškiai ir padeda apsispręsti, nurodę, kad vienas kelias ves laiptais, kitas bus lygus, bet ilgesnis. Einame lygiu.
Tai, ką netrukus išvydome, turbūt ir bus įėjimas į Civita miestą.
Dar keletas žingsnių – ir jau su Materos katedra (Duomo) sveikinsimės.
Materos katedra buvo pastatyta 13 amžiuje Civita miesto dalyje ir yra aukščiausias pastatas mieste. Kukli romėniško stiliaus išorė slepia turtingą ir prabangų interjerą.
Priešais Katedrą yra plati apžvalgos aikštelė. Pasidairome į Materos rajonus nuo aukščiausio jos taško. Visas miestas kaip ant delno.
Ilgokai ilsimės ant suoliuko prie Katedros. O paskui pasileidžiame palei bažnyčios šoną einančia gatvele.
Siaura retai laiptuota gatvelė netrunka pabėgti iš Civita ir jau dairomės į Gravina di Matera tarpeklį.
Pritraukiu arčiau akmens amžiaus laikų urvus. Tarpeklio šlaite esanti daugybė natūralių Materos urvų buvo pirmieji to amžiaus gyventojų namai.
Aplink kai kuriuos matome vaikštančius turistus.
Dairomės ne tik urvų, bet apžvelgdamos kitame tarpeklio pusėje esančią Murgia plynaukštę, spėliojame, kurioje vietoje buvo filmuojama nukryžiavimo scena iš ne kartą Lietuvoje rodyto Melo Gibsono filmo “Kristaus kančia”.
Paskui besimėgaudamos vaizdais ir saulėta diena, patraukiame tolyn.
Turintiems galimybę Materos miestui skirti ne vieną, o kelias dienas, būtų smagu pasivaikščioti Gravina di Matera tarpeklio takais. Tam yra paruoštos Turistinė arba Sentiero Belvedere trasos, apimančios seniausių miesto bažnyčių lankymą. Viena iš jų yra šiek tiek matoma mano aukščiau įdėtoje nuotraukoje.
Turistinė trasa užima 1,5 valandos ir kainuoja 10 Eur. Yra lengvai pasiekiama visiems.
Visa Sentiero Belvedere trasa užima 2 su puse valandos. Nepatariama eiti turintiems aukščio baimę. Trasos bažnyčių lankymas yra mokamas, 15 Eur. Daugiau informacijos: http://www.parcomurgia.it/ita/web/item.asp?nav=28
Bet galbūt pavyktų pasivaikščioti ir nieko nemokėjus. Tačiau artimiausias įėjimas į takus užkaltas aukšta medinių lentų užkarda.
Man belieka tik pavydžiai nužvelgti tarpeklį ir jo šlaitus raitančius takus.
Padūsauti dėl nepereito pakabinamo tilto.
Ir kartėlį labai greitai nuplauti naujais dieviškais vaizdais.
Ant tarpeklio krašto pakibusi ir Monteronne kalno bei Sassi apjuosta šv. Petro (San Pietro Caveoso) bažnyčia atrodo neįtikėtinai. Niekaip neatsidžiaugiu sprendimu nusileisti nuo Civita rajono ir ateiti čia Via Madonna delle Virtu keliu.
San Pietro Caveoso bažnyčia.
Šalia bažnyčios randame vieną gražiausių Materos panoramų.
Iki soties atsigėrėję vaizdais, traukiame susipažinti su dar vienu rajonu – užmirštuoju Sasso Caveoso. Tačiau prisimename, kad senokai esame kažką burnoje turėję. Tad sėdame į kavinukę čia pat prie šv. Petro bažnyčios esančioje aikštėje.
Kai kas sakosi Panini – sumuštinius su kumpiu. Aš noriu lengvai užkąsti, tad užsisakau brusketos.
Ką domina kainos, už brusketą, du didelius sumuštinius, du nedidelius bokalus alaus bei stiklinę sulčių paklojome 17 eurų.
Ilgai sėdime ir ilsimės kavinėje. Paskui nusprendžiame, kad laikas pratęsti pažintį su unikaliuoju miestu.
Iš šv. Petro bažnyčios aikštės išeinančia gatve traukiame į miestą, bet labai greit pamatome platų taką su žemais retais laiptais, vedantį link Monteronne kalne iškaltos Madonna de Idris bažnyčios.
Spėjama, kad bažnyčia buvo kasama ir įrenginėjama tarp 1200 ir 1400 metų ir iki šių dienų tarnavo kaip liturginė vieta. Manoma, kad pavadinimas "Idris" kilęs nuo Odigitria, reiškiančio gyvenimo tiesą. Tačiau kita nuomone, pavadinimas galėjo būti suteiktas nuo apačioje rastų vandens saugyklų, vadinamų idrie.
Bažnyčios vidus turi neproporcingą navą. Deja, viduje nėra išlikusių vertingų radinių. Tačiau siauru tuneliu galima patekti į senovinę atmosferą ir originalias freskas išlaikiusią San Giovanni in Monterrone kriptą.
Besiruošdama kelionei, planavau šią bažnyčią būtinai aplankyti. Tačiau ar suvalgytos brusketos pažadino manyje skrudžą, ar kolegių abejonių įtaka padarė savo darbą, bet pagailėjau 3 eurų už įėjimo bilietą.
Beje, kalbant apie šios ir kitų neįprastų bažnyčių lankymą, bilietų kainos yra trejopos. Vieno objekto lankymas atsieis 3 eurus suaugusiam žmogui, dviejų – 5, o trijų – 6 eurus.
Taigi, mums nusprendus nelankyti Madonna de Idris bažnyčios, belieka tik apeiti aplink Monteronne kalną ir tuo pačiu taku leistis žemyn.
Nuo apžvalgos aikštelės dar kartą pažiūrime į tarpeklį su urvais šlaituose ir į miestą.
Šioje vietoje labai gerai matosi senasis apleistas Sasso Caveoso.
Neatsitiktinai Melas Gibsonas populiariąją „Kristaus kančią“ filmuoti nusprendė būtent čia, Materoje, nes reikėjo specialaus kraštovaizdžio, apdovanoto mistinėmis spalvomis ir ypatinga atmosfera. Būtent čia labiau pasijuntama esant Jeruzalėje ar Egipte, bet tik ne Italijoje.
Patraukiame link dar vienos bažnyčios uoloje.
Vos pasukę į siaurą gatvelę, vedančią į Santa Lucia alle Malve bažnyčią, pamatome tuščią kauburiuotą plotą. Apeiname jį aplinkui. Pasirodo, čia yra 8 – 11 amžiuje veikusios Lombardų, tuo laiku valdžiusių šias žemes, kapinės. Cimitero Barbarico.
Pagal to meto laidojimo tradicijas uoloje buvo išskobiama žmogaus dydžio kapo duobė, kraštuose turėjusi mažus griovelius, itališkai vadinamas risega, į kuriuos tvirtai įsistatydavo antkapinis akmuo.
Valdžia, siekdama apsaugoti kapines nuo plėšimų ir sunaikinimo, užklojo jas cemento uždangomis.
Nuotraukos dešiniame krašte matomos kapavietės atrodo tokios nedidelės, todėl galime tik įsivaizduoti, kokie žemi žmonės tais laikais buvo.
Dar keli laiptai žemyn ir prieiname Santa Lucia alle Malve – vieną iš 155 Materos bažnyčių, esančių uolose.
Bendražygėms sakau, kad jos kaip nori, bet aš šią bažnyčią tikrai apžiūrėsiu. Už jos lankymą 3 eurų jau nebegailime nei viena. Ir iš tiesų negaila. Angliškai kalbantis bilietų pardavėjas įspėja saugoti bilietą ir jei norėsime aplankyti Madonna de Idris arba San Pietro Caveoso bažnyčias, jų įėjimo bilietai mums kainuos pigiau.
Taip pat gauname brošiūrą. Bilietų pardavėjas klausia, iš kur mes atvykome. Po to suglumęs klausia, kokia kalba norėtume brošiūros. Atsakau, kad lietuvių, rusų arba anglų. Lietuvių ir rusų kalba neturi. Paimu anglų, bandysiu pavertėjauti.
Fotografuoti Santa Lucia alle Malve bažnyčios viduje draudžiama, todėl nuotraukų ir nebus. Jų pasižiūrėti ir kitos informacijos rasti galima tinklapyje http://www.oltrelartematera.it/index_eng.asp .
Bažnyčios pavadinimas Lucia alle Malve kilęs nuo apylinkėse augančių dedešvų, itališkai – malve.
Spėjama, kad urvas šioje vietoje buvo iškastas 9 amžiuje. 13 amžiuje Benediktinų vienuoliai čia įrengė vienuolyną. Dabartinės bažnyčios dešinės navos vietoje kažkada veikė vienuolyno dirbtuvės. Vėliau bažnyčia buvo pertvarkyta. Joje išvysime tiek lotynų, tiek graikų – ortodoksų kultūros pėdsakų.
Viduje tamsoka. Labai smirda pelėsiu. Aplinka visai ne bažnytinė. Apžiūrime nuo laiko pažaliavusias sienas, papuoštas kai kur sunkiai įžiūrimomis 11 – 17 amžiaus freskomis. Tikrai įdomu ir negaila nei vieno išleisto euro.
Kai išeiname, lauke atrodo labai šviesu. Nuo Santa Lucia alle Malve bažnyčios prasideda skurdusis Sasso Caveoso rajonas. Jis beveik negyvenamas, todėl galvojame pasidairyti į uolas ir pažiūrėti, kaip kažkada čia gyveno žmonės.
Jaučiasi nuovargis, per dieną įveiktas netrumpas laiptų kelias pradeda jaustis kojų sąnariuose, todėl sekame maps.me žemėlapį, sukame į viršutinėje dalyje esančias ir mažiau laiptų turinčias gatves. Pirmiausiai praeiname Rione Casalnuovo, paskui palengva Vico I Casalnuovo gatve kylame į kalną. Abi gatvės puses apglėbę gyvenamieji namai užstoja Materos Sassi rajonų panoramą. Tačiau pakeliui galime pasimokyti, kaip itališkai džiaustyti skalbinius.
Norime leistis į apatines gatves, tačiau girdime toje pusėje ūžiančias mašinas. Sustojame nedidelėje aikštelėje atsipūsti. Ir iš tikrųjų, iš numatytos gatvės garsiai riaumodamas atrieda miniatiūrinis traktoriukas, vežinas pilnu kaušu statybinių atliekų.
Link žemai esančių Sasso Caveoso namų pasileidžiame kita vieniša ir siaura gatvele.
Šiame kelyje esantys urvai užkalti. Norint pažiūrėti į jų vidų, tektų kažkokiu būdu lipti iki viršuje esančio langelio. Rione Casalnuovo gatvelė atveda prie dar vienos bažnyčios uoloje. Bažnyčia uždaryta, o su ja baigiasi ir gatvė.
Vis labiau jaučiasi nuovargis ir nieko keisto, juk per dieną tokį didelį ratą po senąją Materą nutrepsėjome. Todėl minties ieškoti kitų takų, leisiančių pasidairyti į apleisto vargšų miesto pastatų vidų, atsisakome. Pasidžiaugiame nuo gatvelės esančia dar viena puikia Materos panorama ir jau trauksime link stoties.
Paskutinį kartą žvilgtelime į Sasso Caveoso.
Paskui čia ateita Vico I Casalnuovo gatve traukiame atgal.
Tyli pėsčiųjų gatvelė labai greitai išbėga į Via Casalnuova, kuria važinėja ir automobiliai. Tačiau jų srautas nėra didelis ir leidžia pasidairyti į pastatus.
Vos keletą minučių užtrunkame, kol pasiekiame gražią Piazzetta Pascoli aikštę. Nuo joje esančio belvederio paskutinį kartą pažiūrime į Materos Sassi rajonus.
Piazza Pascoli aikštė visai kitokia, nei visą dieną mūsų matytas miestas. Ji apjuosta itališkų prabangių pastatų ir žydinčių medžių.
Neskubame išeiti. Ledainėje perkame ledų. Jie kiekvienai atsieina po 2 eurus, bet yra labai skanūs.
Sėdame ant suoliuko po žydinčiu medžiu ir ilgai mėgaujamės.
Paskui Via Domenica Ridola gatvė atveda prie dar kelių gražių aikščių.
Jose neužsibūname. Via Rocco Scotellaro gatve einame link judraus Via Lucana kelio. Jį kirtę, atsirandame žaliame Giovani Paollo parke su daugybe takų ir suoliukų.
Iki traukinio dar turime šiek tiek laiko, todėl palikę ant suoliuko mūsų senjorą ilsėtis, su bendražyge nueiname prie Tramontano pilies.
Pilis milžiniška, bet šiuo metu yra tvarkoma. Prieš ją padaryta didelė erdvi aikštė.
Beveik bėgomis pasidairome ir už kelių minučių visos jau traukiame į Matera Centrale traukinių stotį.
Via Lucana gatvė atveda į ryte matytą Piazza Mulina aikštę. Nuo jos kelias į stotį jau pažįstamas. Dar keliolika minučių ir jau leidžiamės į traukinių peroną.
Kažkur stotyje esančiuose aparatuose pažymime bilietus. Jokių vartelių atidaryti čia nereikia. Traukinys, grafike nurodytas kaip tiesioginis, atvažiuoja laiku, vagonas apytuštis.
Vagono švieslentė rodo maršrutą. Paskutinė stotelė nurodyta Altamura. Galvą lenkiu savaite ankščiau šiame mieste besilankiusiai senai pažįstamai keliautojai, kuri mane apšvietė traukinių klausimais. Anot jos, jei matysime švieslentėje paskutinę stotelę Altamura, vadinasi, tame mieste reiks persėsti į kitą traukinį, net jei jis bus nurodytas kaip tiesioginis. Dėl visa ko paklausiu vagone važiavusiu mokinių, ar “treno diretto a Bari Centrale?” Sako, kad ne. Klausiu: “- cambio in Altamura?” Sako “si”. Keli tegul ir ne tobulai mokami žodžiai kelionėje labai praverčia.
Taigi, reiks persėsti Altamuroje, tai reiks. Nors tas persėdimas tebuvo visai paprastas: tereikėjo pereiti į kitą, prieš mūsiškį stovėjusį, su ryškiu Bari Centrale užrašu laukiantį traukinį.
Barį pasiekiame jau vakarop.
Jei norime išeiti iš perono, turime skenuoti traukinio bilietus. Mūsų visų bilietai prie vartelių uždega raudoną šviesą. Greit prišokęs darbuotojas žvilgteli į bilietus ir nusijuokęs pareiškia, kad mūsų bilietai yra Bari – Matera. Turime dėti Matera – Bari bilietus. Ups… Jie vis dar saugiai snaudžia piniginės kišenėje. Už sekundės jau miname stoties grindinį.
Per beveik dvi valandas trukusią kelionę į Barį traukinyje visos pailsėjome, tad trauksime link senamiesčio ieškoti vakarienės. Tik iš pradžių dar rytdienos kelionės traukinio taką susižiūrime.
Į senamiestį einame kita pėsčiųjų gatve, Via Argiro, esančia lygiagrečiai vakarykštei. Kaip ir vakarykštė, ši gatvė irgi užpildyta prabangių parduotuvių. Joje pilna pirmyn – atgal zujančių žmonių.
Kol pasiekiame senamiestį, jau sutemsta.
Esame gana alkanos, todėl Piazza del Ferrarese sėdame pirmoje pasitaikiusioje kavinėje. Sakomės jūros gėrybių ir vyno. Vakarienė skani, bet ne tobula. Už ją kiekviena paklojame po 19 eurų.
Pavakarieniavę istorine Via Cavour gatve einame namo. Rytoj laukia ankstyvas rytas, todėl nenorime užsibūti.
Pasakojimo tęsinį skaitykite čia.
