Greitai surenku ekipažą ir nė nepastebiu, kaip ateina kelionės penktadienis. Per naktį trunkanti kelionė Simple express autobusu nemažai išvargina, bet naujos viltys ir Rkiosk parduotuvės kava suteikia jėgų.
Talino autobusų – Tallinna Bussijaam - stotis atidaryta nuo 5 valandos ryto iki 1 valandos nakties. Ankstų rytą stotis pilnutėlė. Nuo pusės septynių iki dešimtos vakaro dirba mano jau minėtas Rkiosk. Ką tik darbo dieną buvo pradėjusi stotyje esanti kavinė Kohvik, dirbanti nuo 07:30 iki 21 valandos.
Kiek pasistipriname, tada leidžiamės į apatinį aukštą ir apžiūrime, kokiomis dar paslaugomis galėtume pasinaudoti autobusų stotyje. Tualetas kainuoja 0,30 cnt. Yra pinigų keitimo (smulkinimo) aparatas. Stovi keli bankomatai. Modernios švieslentės rodo autobusų išvykimo grafiką. Apatiniame aukšte yra ir automatinės bagažo saugyklos. Tiesa, šia informacija per daug džiaugtis nereiktų, nes mūsų kelionės metu dauguma dėžių buvo užimtos. Išvykimo rytą mums pavyko rasti mažą dėžutę. Kaip supratau, bagažo saugyklose galima saugoti daiktus ilgiau nei parą, gal todėl taip sudėtinga rasti laisvų spintelių.
Apie bagažo saugojimo vietas Taline pavyko rasti informaciją, kad jos yra:
* Autobusų stotyje. Įėjus į vidų, sukti į kairę, leistis į apačią. Automatinės saugyklos, kainuojančios 1; 2; 3 EUR 24 valandoms;
*Uoste, Senamiesčio A ir D terminaluose, Sadama 25. Kaina 24 valandoms: 1,5; 2; 3 EUR;
*Viru Keskus prekybos centre. Saugykla yra įėjimo aukšte po eskalatoriumi, prie įėjimo iš Narva gatvės. Mokėjimas tik kortele, kaina nežinoma, bagažo išmatavimams: 830 mm x 360 mm x 600 mm.
Tiesa, vėliau Viru Keskus prekybos centre lankėmės, bet kaip reikalai su bagažo saugyklomis, taip ir nepažiūrėjau.
Kiekvienas variantas mums sugaišintų šiek tiek laiko. Tad nusprendžiame pusdienį pasinešioti savo daiktus, nes buto, kurį išsinuomojome vienai nakčiai, šeimininkė nesutiko mūsų priimti ankstų rytą. Bet bagažo saugyklos paslaugomis pasinaudosime antrą kelionės dieną.
Einame į senamiestį pėstute. Žinoma, iki centro galėtume pavažiuoti autobusu ar tramvajumi. Bet laiko turime per akis, nes joks numatytas aplankyti objektas dar nedirba, o mes niekur neskubame. Be to reikia visiškai atsibusti iš miego.
Kas norėtų važiuoti autobusu ar tramvajumi, apie keliones visuomeniniu transportu radau tokią informaciją:
Yra žalios spalvos elektroninis bilietas Smartcard (Ühiskaart) arba paprastas vienkartinis bilietas, perkamas iš vairuotojo.
*Iš vairuotojo perkamas bilietas kainuoja 2 EUR. Mokama grynaisiais, perkama įlipus per priekines duris.
*Naudojantis Smartcard kortele, 1 valanda kelionės kainuoja 1,10 EUR. Viena kortele gali naudotis daugiausiai 6 žmonės. Pirmiausiai reikia nusipirkti ir reikiama suma papildyti kortelę jos pardavimo vietose. Įlipus į transporto priemonę, bilietas aktyvuojamas tam skirtu įrenginiu. Nuo aktyvavimo momento galioja 1 valandą. Jei bilietu naudojasi daugiau žmonių, pasirenkamas jų skaičius ir pirkimas patvirtinamas pridedant kortelę prie automato.
Yra 1,3,5, ir 30 dienų bilietai. Tokiu atveju kaskart įlipant į transporto priemonę, Smartcard reikia pažymėti.
Žalia – atžymėjimas sėkmingas;
Geltona – procesas vyksta;
Raudona – jūsų bilietas kelionei netinkamas arba sąskaitoje nepakanka pinigų.
Taigi, Lastekodu gatve patraukiame link centro. Deja, atvykome ne į saulėtą vasarą, bet į lietingą rudenį. Žinoma, prieš kelionę sekėme prognozes ir lietui buvome pasiruošę. Vietoje suknučių pasidabinę džinsais, megztiniais ir striukėmis nuo lietaus, einame susitikti su senuoju Talinu.
Estijos sostinė Talinas įsikūręs šalies šiaurėje, pietinėje Suomijos įlankos pakrantėje. Pavadinimas pirmą kartą paminėtas 1154 metais, tačiau miestas įkurtas 13 amžiuje, kuomet Kryžiuočių ordino nariai čia pastatė pilį. 14 – 16 amžiuje Talinas priklausė Hanza prekybos sąjungai. Tuo laikotarpiu miestas stiprėjo, plėtėsi, tapo svarbiu prekybos ir amatų centru. Kaip įrodymą senamiestyje matyti išlikę prabangūs ir įspūdingo dizaino pirklių namai, atsilaikę prieš per šimtmečius ne kartą miestą siaubusius gaisrus bei karus.
Talino senamiestis Vanalinn nuo 1997 metų yra saugomas UNESCO.
Talino senamiestį sudaro aukštutinis ir žemutinis miestai, nors oficialiai taip nėra skirstoma. Aukštutinis miestas vadinamas Tompea arba Katedros kalnu, pagal kalvos, ant kurios yra įsikūręs, pavadinimą. Žemutinis miestas laikomas Europoje geriausiai išsilaikiusiu Viduramžių senamiesčiu su akmenimis grįstomis siauromis gatvelėmis ir autentiškais jų pavadinimais bei istoriniais pastatais, atspindinčiais tos epochos miesto dvasią.
Iš Lastekodu gatvės sukame į judrią ir plačiąją Liivalaia. Akis ganome į aukštus dangoraižius. Dėmesį patraukusi pakeliui pamatyta nedidukė medinė rusų ortodoksų cerkvė Kaasani kirik yra seniausia Taline medinė bažnyčia.
Paskui sukame į Kentmanni gatvę, nes norime susirasti pastatą, kuriame esame užsisakę apartamentus. Jis yra netoli JAV ambasados. Vieta patinka, tad patenkintos toliau traukiame į senamiestį.
Kol kas nelyja, vis dar yra vilčių, kad galbūt sinoptikai apsiriko. Bet mūsų viltis labai greit sudaužo prasidėjusi nedidelė dulksna.
Pažintį su Talino senamiesčiu pradėsime nuo žemutinio miesto. Prie Nepriklausomybės - Vabaduse valjak aikštės sveikinamės su senuoju Talinu. Neskubus pasivaikščiojimas nuo autobusų stoties iki aikštės užtruko apie 40 minučių.
Vabaduse valjak – pasibaigus caro valdymo erai ir Estijai tapus nepriklausoma Respublika, Nepriklausomybės aikštė tapo šalies gyventojų laisvės simboliu. Čia vykdavo paradai ir šventės. Sovietmečiu aikštė buvo užmiršta. Ir tik 2009 ji buvo rekonstruota ir sutvarkyta. Šiuo metu Nepriklausomybės aikštė yra poilsio ir susitikimų vieta, todėl joje pilna suoliukų. Aikštę supa dvi meno galerijos. Vakarinėje pusėje pamatysime stambų kryžių, skirtą kovotojams už Nepriklausomybę.
Pasidairome į aikštės pakraštyje tik 19 amžiuje pastatytą iš tolo geltona spalva šviečiančią Neogotikos stiliaus Jaani kirik – šv. Jono bažnyčią.
Bažnyčią nuspręsta pastatyti, kuomet besiplečiant Talino miestui tikintiesiems Šventosios Dvasios bažnyčia pasidarė per ankšta. Naujosios bažnyčios vieta buvo pasirinkta teritorija už Viduramžių miesto sienų, todėl bažnyčios statytojai susidūrė su sunkumais. Mat vietovėje būta pelkių, apsauginių tunelių ir griovių, todėl pagrindas statyboms buvo per silpnas. Teko kloti ąžuolinius rastus ir tokiu būtu išgauti tvirtą pagrindą naujosios šventovės statyboms. Besiplečiant miestui, bažnyčia nederėjo su aplink buvusiais pastatais ir užsimota ją pertvarkyti, tačiau darbai taip ir neatlikti. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, o vėliau – okupacijai, viskas palikta po senovei. Bažnyčia nebuvo pertvarkyta ir Nepriklausomybės laikais.
Čia pat matosi ir Niguliste bažnyčios bokštas.
Niguliste - šv. Nikolajaus bažnyčia. Bažnyčioje yra įsikūręs muziejus, kuriame galima pamatyti Viduramžių religinių apeigų, laidojimo papročius bei tų laikų bažnytinio meno kūrinius. Įdomu, kad ši vokiečių pirklių įkurta bažnyčia tarnavo ne tik kaip šventovė, bet kaip ir gynybinis fortas. Bažnyčios sienos senais laikais atlaikė priešų atakas, tačiau buvo subombarduotos per Antrąjį pasaulinį karą. Nuo bažnyčios atstatymo 1980 metais čia veikia Bažnytinio meno muziejus.
Vakarais vyksta pusvalandžio trukmės vargonų muzikos koncertas, kurio paklausyti galima įsigijus muziejaus lankymo bilietus.
Einame prie Niguliste bažnyčios. Pakeliui randame nedidelį parkelį. Čia būtų visai smagu pasikaitinti saulutėje. Bet pasinaudojame tik šalia bažnyčios ir mašinų stovėjimo aikštelės esančiais nemokamais biotualetais.
Šalia Niguliste bažnyčios sienų auga neva 350 metų skaičiuojanti liepa.
Gatvelė šalia bažnyčios.
Niguliste bažnyčia iš kitos pusės.
Einame link Rotušės.
1404 metais Gotikos stiliumi pastatyta Rotušė tuo metu buvo valdančiųjų burmistrų susitikimų vieta. Tai vienintelis išlikęs nesugadintas gotikos stiliaus pastatas šiaurinėje Europoje. Šiomis dienomis Rotušė yra koncertų ar valstybės vadovų iškilmių vieta. Smailės viršūnėje supasi 1530 metais iškaltas Talino simbolis - Vana Toomas, Senojo Tomo vėtrungė. Vėtrungė buvo apgadinta 1941 metais, todėl ant bokšto tėra jos kopija. Originalas iki šiol saugomas miesto Rotušėje.
Anot legendos, Senasis Tomas pašventė savo gyvenimą tarnauti miestui. Todėl neatsitiktinai Senasis Tomas yra vienas mėgstamiausių Talino globėjų ir dažnas suvenyrų simbolis.
Nuo birželio iki rugpjūčio Rotušė yra atvira lankytojams. Norintys gali pakilti 115 sraigtu vedančių pakopų į 64 metrų aukščio bokštą ar nusileisti į rūsius. Kiek domėjausi, užlipimas į bokštą nėra sunkus, laiptai tvarkingi.
Rotušės aikštė – Raekoja plats. Rotušės aikštę galima vadinti miesto širdimi. Ši keturkampė kažkada buvusi turgaus aikštė bei bausmių vykdymo vieta, apjuosta puošnių senovinių pirklių namų, dabar yra pilna ne tik turistų, bet ir gatvės prekeivių, amatininkų. Vasaros metu šurmuliuoja lauko kavinės. Žiemą aikštėje puošiama Kalėdų eglė.
Deja, šįkart sinoptikai buvo teisūs. Vos pasiekėme Rotušės aikštę, prapliupo stiprus lietus, kuris nesiliovė visą dieną. Vietoje lengvų suknučių traukiame celofano apsiaustus. Tokia neromantiška apranga kankins mus abi viešnagės Taline dienas. Ne tik lietus, bet dar ir vėjas prisidėjo. Mano bendražygėms buvo juoko, o man strioko, kad apsiaustą tarsi burbulą priputęs vėjas, nuneš mano vienintelę apsaugą nuo lietaus.
Kad ir kaip nesinori lietaus, bet vaikštome senamiesčio gatvelėmis. Pakeliui pasižiūrime į Puhavaimu kirik. Tai Šv. Dvasios bažnyčia – baltutėlė, aukštą siaurą bokštą turinti 14 amžiuje pastatyta bažnyčia lankytojus traukia tiek mediniu interjeru, tiek išorėje kabančiu drožinėtu ir seniausiu mieste laikrodžiu. Lankytojai dažniausiai apsiriboja 17 amžiuje pritaisyto laikrodžio apžiūra. Bet verta užsukti į vidų ir pamatyti unikalų 15 amžiaus altorių ir sakyklą. Skelbiama, kad po reformacijos bažnyčioje buvo pirmą kartą sakomas pamokslas estų kalba. O 1535 metais bažnyčios pastorius išleido pirmąjį katekizmą estų kalba, kuris laikomas pirmąja knyga, parašyta estų kalba. Keisčiausia, kad bažnyčios lankymas yra mokamas. Skaičiau, kad 18 val. vyksta vargonų muzikos koncertai, už kuriuos mokėti 1,5 EUR tikrai verta.
Turėjau susidėliojusi lankomus objektus pagal eiliškumą, bet lietus išmušė iš vėžių. Todėl vaikštome senamiesčio gatvėmis kur akys veda. O jos nuveda į mielas kertes.
Beklaidžiodamos pasiekiame pėsčiųjų gatvelę Katariina Kaik. Pasidairome į šv. Kotrynos bažnyčios likučius, į senovines Viduramžių miesto sienas.
Katariina Kaik – Kotrynos pasažas. Ši siaura pėsčiųjų gatvelė, jungianti Vene ir Muurivahe gatves, laikoma viena vaizdingiausių visame Talino senamiestyje. Gatvelėje 14 – 16 amžiuje statytų pastatų kambarėliuose savo dirbtuves ir parduotuves įsitaisę menininkai ir amatininkai.
Kotrynos pasažas ankstų rytą be turistų labai jaukus, tačiau jį praeiname labai greit. Vis dar koncentruojuosi į lietų ir niekaip negaliu atsiduoti miesto auros svaiguliui.
Nuošalesnėse senamiesčio gatvėse lietingą šeštadienio rytą žmonių nedaug.
Prieš akis jau moja Helemano ir Munkedetagune bokštai ir miesto siena. Helemano bokštas, esantis šalia Müürivahe gatvės yra puiki vieta pajausti Viduramžių dvasią. Trijų aukštų bokštas pastatytas 14 amžiuje. Skirtingais laikotarpiais jis buvo naudojamas kaip kalėjimas ir ginklų parduotuvė. Šiandien turistai gali apžiūrėti ne tik bokštą, bet ir aplankyti jame įkurtą meno galeriją, pasivaikščioti 200 m ilgio miesto siena. Įėjimas mokamas, tačiau pastatu verta pasigrožėti ir iš išorės.
Šįkart į šį bokštą ir sieną nelipsime, nors praeito vizito Taline metu toks pasivaikščiojimas mums labai patiko.
Sukame į Munga gatvę, norime pasižiūrėti, kurioje vietoje buvome rezervavę pirmąjį viešbutį, kurį vėliau atsakėme. Munga gatvė išveda prie pat Vene gatvėje esančios Puha Nikolai Imetegija kirik. Norisi sušilti, tad be jokių abejonių užeiname į vidų.
Puha Nikolai Imetegija kirik – jūrininkų globėjo šv. Nikolajaus rusų ortodoksų cerkvė. Ši dvigubais varpais skambinanti ir variniu kupolu dengta bažnyčia suprojektuota 19 amžiaus pradžioje. Skaičiau, kad bažnyčios istorija kur kas senesnė. 12 amžiuje šioje vietoje buvo įsikūrę Rusijos pirkliai. Pirmoji bažnyčia buvo pastatyta 14 amžiuje.
Dabartinė bažnyčia labai jauki. Jos viduje galima pamatyti kelias vertingas ikonas. Bet pasidairome tik nuo durų, nes vyksta pamaldos.
Artėja dešimta valanda, kuomet duris atvers dauguma lankomų objektų. Tad sukame link Rotušės.
Senojo Talino gatvės žavios net ir lietui lyjant.
Pirmiausiai užeiname į senąją vaistinę.
Raeapteegi - senoji rotušės vaistinė yra labai populiari turistų lankoma vieta. 15 amžiuje šiame pastate buvo atidaryta pirmoji vaistinė. Eksponatų gausa nėra didelė, bet tai yra Europoje seniausia pastoviai veikusi vaistinė. Iki 1911 metų vaistinė priklausė Burchartų šeimai. Vaistus iš šios vaistinės užsisakydavo net Rusijos caras.
Viduramžiais čia buvo pardavinėjami gyvačių nuodai, mumijų sultys, vyriška viagra - vienaragio rago milteliai, taip pat kasdienei profilaktikai naudojami produktai: uogienės, arbatos, milteliai ir, žinoma, marcipanai. Marcipanai tais laikais buvo parduodami kaip gydomoji priemonė arba skanėstas pagardinti šlykštiems vaistams.
Šių dienų vaistinė pardavinėja modernius preparatus. Tačiau pora kambarių yra paversti muziejumi, kuriuose išlikusi 16-17 amžiaus vaistinei būdinga atmosfera.
Senųjų laikų medicininiai preparatai.
Vaistinėje apšylame, todėl vėl galime klaidžioti gatvėmis.
Autoportretas.
Laboratoorium gatve einame palei Viduramžių miesto sienas. Pakeliui apžiūrime Grusbeke-tagune, Eppingi, Plate torns – gynybinės sienos bokštus. Įkišame nosį į miniatiūrinę ukrainiečių-graikų katalikų bažnyčią. Ukrainiečių – graikų katalikų kongregacija Taline gyvavo nuo 17 amžiaus. Šiuo metu čia veikia ne tik bažnyčia, bet ir yra įsikūręs ukrainiečių bendruomenės centras. Galima apžiūrėti bendruomenės narių kurtus rankdarbius, bet vyksta susiėjimas, tad nedrįsome įeiti.
Laboratoorium gatvė.
Planavome lipti pasivaikščioti po Laboratoorium gatvėje esančią Viduramžių miesto gynybinę sieną. Bet lietus trumpam liaujasi lyti, todėl pasidairome po šalia esantį Bokštų parką. Dar tik kelios minutės po vienuolikos, atsiranda viltis, kad galbūt vidurdienį oras pasikeis į gerą.
Taip pat noriu pridurti, kad šiame parke galima nemokamai pasinaudoti švariais ir tvarkingais tualetais.
Bokštų parke Tornide valjak kas vasarą vyksta Gėlių festivalis, skirtas parkų apželdinimui ir dekoracijoms. Lankytojus siekiama supažindinti su šiuolaikiniais dekoravimo būdais bei įkvėpti idėjų gražinti asmenines erdves, o dalyviams padėti rasti užsakovų ir rėmėjų.
Turbūt nenorėtumėte savo kiemo dekoruoti taip?
Būtų smagu vaikščioti parke saulei šviečiant. Bet kad ji, vos kištelėjusi nosį, taip ir nepradeda šviesti. Sukame aplankyti planuotos gynybinės sienos.
Trumpai apie architektūrinį paveldą - miesto sienas: statybos pradėtos XIII a. pabaigoje kuriantis miestui. Šiai dienai sienos yra išlikę 1,9 kilometro. Taip pat išlikę 20 gynybos bokštų ir 6 vartai.
Mes lankysime Nunn, Sauna ir Kuldjala bokštus jungiančią sieną. Už bilietą sumokame po du eurus. Šią sieną jau esame lankę praeito vizito Taline metu, todėl žinome apie mūsų laukiančius daugybę senų ir nelengvų lipti laiptų.
Lipame aukštyn – žemyn tai sraigtiniais, tai įprastais laiptais. Labai greitai pakerta kojas. Laiptai yra saugūs. Visur pritaisyti patogūs virvių turėklai. Ir kas labai nustebino – jokių balandžių išmatų. Juk per jų krūvas striksėjome praeito žieminio vizito metu.
Pro langelius dairomės į apylinkes. Prieš akis į Issanda Muutmise peakirik – rusų ortodoksų Kristaus atsimainymo bažnyčios bokštai. Nuo 13 amžiaus čia gyvavęs Cistercinų vienuolynas 17 amžiuje buvo perstatytas į žavią baroko stiliaus bažnyčią.
Po stogu gera. Žmonių beveik nėra. Kažkur išsitraukiame dėžutę su sumuštiniais ir juos skaniai sukertame.
Pasimėgavę sausu poilsiu, vėl traukiame į šlapias gatves.
Einame link Oleviste - šv. Olavo bažnyčios. Apie šv. Olavo bažnyčią pasakysiu tik tiek, kad 16 amžiuje ši bažnyčia, turėjusi 159 metrų aukščio bokštą, buvo laikoma aukščiausiu pastatu pasaulyje. Pasakojama, kad statydami šį aukštą bažnyčios bokštą, gyventojai siekė į uostą privilioti jūra plaukiančius pirklių laivus. Šiuo metu bažnyčios bokštas siekia tik 124 metrų aukštį, tačiau vis dar lenkia daugelį Talino pastatų ir yra laikomas Talino miesto simboliu.
Žavios fasadų detalės pakeliui.
Šv. Olavo bažnyčioje vyksta ceremonija, todėl į ją mūsų nieks neįleidžia. Norą lipti į bažnyčios bokštą laikinai atidedame, nes tikimės čia sugrįžti vakarop, kuomet lietus galbūt bus praėjęs. Tad vėl traukiame pabraidyti po senamiestį.
Pavargusiems ar sunkiai vaikštantiems po senąjį miestą galima pasivažinėti traukinuku.
Aplankome šv. Petro ir Povilo bažnyčią.
Keistos kombinacijos.
Artėja laikas į viešbutį. Einame link senojo miesto Viru vartų. Pakeliui, kiek už Kortynos pasažo, pamatome žavų Menininkų kiemelį.
Pro Viru vartus šįkart norisi kuo greičiau prabėgti, nes vyksta gatvės rekonstrukcijos darbai, todėl nei ramybės nei grožio čia nė su žiburiu nerandame.
Apie Vyru vartus pasakysiu tik tiek, kad jie yra tik du bokšteliai, likę iš 14 amžiaus gynybinės sienos. Šie gebenėmis apsodinti bokštai yra laikomi vartais į senamiestį. Vienoje pusėje lieka 21 amžius, o kitoje pasitinka Viduramžių miestas.
Taigi, mes už savęs paliekame senamiestį, o pačios leidžiamės į triukšmo, judesio ir stiklo pastatų pilnas gatves. Turime susirasti parduotuvę ir nusipirkti maisto. Prieš akis pamatome Viru Keskus prekybos centrą. Pastate puikuojasi garsių firmų parduotuvės, tačiau mus domina tik maisto prekių skyrius. Prekybos centro apatiniame aukšte randame didelę maisto prekių parduotuvę. Maisto kainos mūsų akimis yra didelės.
Nusipirkę tai, ko reikia, traukiame prie jau pažįstamo namo Allika gatvėje. Buto šeimininkė atvyksta sutartu laiku. Šeimininkė kalba tiek rusų, tiek anglų kalbomis. Aprodo apartamentus. Jie yra erdvūs ir šiuolaikiniai, mums labai patinka. Pasigailime, kad nakvosime tik vieną naktį.
Pietaujame, paskui jauniausiąją keliauninkę siunčiame poilsio į miegamąjį, o su nuolatine kelionių kompanione pliurpiame.
Kiek pailsėję, vėl traukiame į senamiestį. Lietus šiek tiek aprimęs, tad pirmyn – atgal naršome gatvėmis. Randame Marcipanų muziejų Kalevi Martsipanituba. Lankymas nemokamas. Kambaryje – muziejuje yra daugybė marcipaninių skulptūrėlių. Vaikai gali savo rankomis nulipdyti skulptūrėlę. Lankytojai kalba, kad šis muziejus ir aplinka nesikeičia beveik penkiasdešimt metų. Netgi asistentas, dirbantis čia jau 57 metus, yra. Mes tematėme dvi jaunas pardavėjas.
Vos lietus apstoja lyti, grįžtame į šv. Olavo bažnyčią. Bažnyčia vėl uždaryta ceremonijai, todėl perkame du eurus kainuojančius bilietus ir savo kojomis kylame į šv. Olavo bažnyčios bokštą.
Esu girdėjusi, kad lipimas į bokštą yra labai sunkus ir reikalaujantis daug ištvermės ir drąsos. Sraigtu į viršų besisukančios 258 pakopos yra senos, kiek aptrupėjusios ir aukštos. Bet po treniruotės laipiojant gynybine siena, man jos pasirodo nesunkios.
Viršuje esanti apžvalgos aikštutė yra siaura, tik vienam žmogui praeiti tinkama, eismas į vieną pusę. Norint prasilenkti, reiktų sienomis lipti. Sukome ir sukome ratus aplinkui aikštelę.
Uostas nuo šv. Olavo bokšto.
Puiki Talino senamiesčio panorama. Bažnyčių bokštai dangų rėmė, nes lietaus pritvinkęs debesis artėjo.
Vos tik tamsusis debesis pradėjo laistyti, nėrėme į išėjimą. Ir kol pagerintais laiptais nulipome, jau beveik liovėsi lyti.
Dabar jau laikas Aukštutiniam miestui - Toompea. Einame senuoju akmenimis grįstu Pikk jalg keliu.
Prieš akis stūkso Estijos Parlamentas – Riigikogu, įsikūręs Tompea pilyje ir bokštuose. Dar nuo tų laikų, kai 1227 metais vokiečių kunigaikščiai šioje vietoje ant kalvos pastatė pilį, Tompea pilis visais laikais buvo šalies valdžių buveine. Pilis buvo ne kartą perstatyta, tačiau jos forma nepakito.
Negalima nepastebėti Aleksandro Nevsky katedros – didžiausios Talino rusų ortodoksų katedros.
1900 metais architekto iš Sankt Peterburgo suprojektuota ir pastatyta mišraus stiliaus katedra buvo tuometinės caro valdžios estų žemėse simboliu. Katedros vieta priešais Tompea pilį buvo pasirinkta ne atsitiktinai. Šioje vietoje anksčiau stovėjo Martyno Liuterio skulptūra. Skulptūros vietoje pastačiusi stačiatikių katedrą, caro valdžia tarsi tarė žodį apie tai, kas valdo šalį.
Aleksandro Nevskio katedra išsiskiria varpų kompozicija. Čia galima rasti sunkiausią varpą visame Taline, sveriantį 15 tonų. Vargonų muzikos galima pasiklausyti per pamaldas.
Pro vartelius sukame į nedidelį Kuberneri (Parlamento) parką. Iš čia visu grožiu matosi Tompea pilis ir Ilgojo Hermano bokštas. Akį patraukiantis ir iš tolimiausių miesto vietų matomas pilies pietinėje pusėje esantis 46 metrų aukščio bokštas, ant kurio iškelta Estijos vėliava, yra tautos simbolis, toks pat svarbus, kaip kad mums Gedimino pilis. Saulei tekant, vėliava pakeliama, saulei leidžiantis, nuleidžiama.
Tai iki šio bokšto nuo Lietuvos nusitiesė Baltijos kelias. Nors lankytojams bokštas neprieinamas, bet smagu būtų į jo viršų užlipti 215 laiptelių.
Grįžtame prie A. Nevski katedros ir einame iki šv. Mergelės Marijos katedros - Tallinna Neitsi Maarja Piiskoplik Toomkirik. Lankytojai gali užlipti į 69 metrų aukščio bažnyčios bokštą (145 laipteliai). Vaizdai turėtų būti įspūdingi. Radau, kad įlipti į bokštą kainuoja 2 EUR.
Katedra pastatyta 13 amžiuje, buvo tuometinio Talino elito maldos namais.
Laikas apžvalgos aikštelėms. Žinau, kad ant Toompea kalvos jų aplankysime bent tris. Jaukios gatvelės pakeliui.
Pirmoji aikštelė, esanti netoli šv. Mergelės Marijos katedros yra Piiskopi vaateplatvorm. Nuo nedidelio sodo atsiveria vaizdas į Pelgulinn ir Kalamaja rajonus. Šis nedidelis ir pasislėpęs skveras, vadinamas Piiskopi aed arba Piiskopi sodais, suformuotas 18 amžiuje. Čia buvo to meto Katedros sodai.
Piiskopi apžvalgos aikštelė jokio įspūdžio nepalieka, net nenufotografavau jos. Tad einame į dar vieną - Patkuli vaateplatvorm, kuri yra laikoma geriausia vieta apžvelgti istorines senamiesčio sienas, Oleviste bažnyčią ir apylinkes. Aikštelė yra ant stačios uolos šiaurinėje Toompea kalvos dalyje. Dešinėje pusėje matyti gynybinė senamiesčio siena, kairėje – geležinkelio stotis bei Kalamaja ir Pelgulinn rajonai.
Paskui traukiame prie dar vienos, pačios gražiausios apžvalgos aikštelės. — Kohtuotsa Vaateplatvorm. Nuo jos matosi tiek jūra, tiek viduramžių miesto sienos su stogais ir bažnyčių smailėmis, tiek šiuolaikiniai dangoraižiai. Į šią vietą verta ateiti miesto panoramos pažiūrėti sutemus.
Žvilgsnis į tolėliau esantį ir rytdienai suplanuotą Pirita rajoną.
Paskui grįžtame į Patkuli apžvalgos aikštelę. Šalia jos esančiais vingiuotais 1903 metais nutiestais laiptais leidžiamės į Tompea parką. Labai seniai dabartinio parko vietoje buvo pelkės, vėliau iškasti gynybiniai vandens telkiniai. Jie pavadinti Shnelli vardu, nuo 19 amžiuje čia gyvenusio sodininko pavardės. Nuo to laiko parkas buvo rekonstruotas. Įrengtas sporto aikštynas, kuris žiemą yra paverčiamas čiuožykla.
Tačiau mes nusprendžiame Tompea parkui neskirti laiko. Juk parko pusėje esančios pilies sienos šiuo metu yra restauruojamos, todėl vaizdo gražaus tikėtis neverta. Tad sukame link geležinkelio stoties Balti jaam, o nuo jos - į Kalamaja rajoną.
Kalamaja rajonas kažkiek primena Vilniaus Žvėryną. Kalamaja – nuo 14 amžiaus žinomas ramus žvejų rajonas. Tačiau gyvenimas šioje vietovėje visiškai pasikeitė 19 amžiuje, kai buvo nutiesti geležinkelio bėgiai, sujungę Taliną su Sankt Peterburgu. Apylinkėse buvo pradėtos naujos statybos: augo gamyklos, fabrikai, todėl į miestą plūstelėjo minios darbininkų. Būtent Kalamaja rajone buvo statomi nauji mediniai namai gyventojams. Rajone yra išlikę apie 500 dviejų – trijų aukštų medinukų, kurie suteikia rajonui išskirtinumą ir žavesį.
Šių dienų Kalamaja rajone gyvuoja Bohemiška dvasia. Rajoną yra pamėgęs kuriantis jaunimas, menininkai ar šiaip bohemos mylėtojai. Buvusias gamyklas ir fabrikus gyventojai verčia jaukiomis kavinėmis, menų dirbtuvėmis ar kitomis laisvalaikio praleidimo vietomis.
Rajonas tikrai jaukus, todėl ilgai vaikštome gatvėmis.
Pamatome, kad dangaus kraštas žaibiškai tamsėja. Skubame grįžti į senamiestį. Prie Bokštų parko užklumpa stiprus lietus. Po tankiu medžiu pralaukiame gal pusvalandį. Paskui jau traukiame senamiesčio gatvėmis. Metas vakarienei. Dairomės, kur galėtume prisėsti, tačiau vėl prapliumpa liūtis. Nuo lietaus nebeapsaugo net apsiaustai, gatvės plaukia, todėl neriame į pirmą pasitaikiusią kavinę. Pasirodo, pataikėme į itališką tratoriją. Na, tiek to, sakomės lazaniją ir šiltai bei sausai vakarieniaujame.
Kai išėjome, jau temo. Po lietaus oras pasitaisęs, šiltas ir netgi bando giedrintis. Iš kažkur atsiranda jėgų ir noro vaikščioti. Bet jauniausia bendrakeleivė pavargusi. Ir nieko keisto, juk net ir ištisai lyjant lietui, per dieną nutrepsėjome apie 23 kilometrus. Todėl sukame link namų.
II dalis
