Savo pasakojimą noriu pradėti vienos bendramintės žodžiais: "tik penkiasdešimt centų į vieną pusę kainavęs bilietas ir tik keturios valandos kelio".
Taigi, pasinaudoju bendrovės Luxexpress stulbinančia akcija ir spontaniškai nusiperku autobuso bilietus į artimiasią užsienio šalies sostinę Rygą. Kelionės datą išsirinkti nebuvo sunku, nes kaip tik prisiminiau kasmet Rygoje vykstantį šviesų festivalį.
Po to buvo ilgas savęs graužimas, kam aš pasidaviau spontaniškumui... Nesvarbu, kad kelionės išlaidos nebus didelės, nes viena iš dviejų nakvynių nekainuos - viešbučių rezervacijų sistemos hotels.com lojalumo programos Rewards dovana. Nesvarbu, kad Rygoje turėsime tik vieną pilną dieną, kurią neplanuojame daug išlaidauti. Nerimavau, nes lapkričio pabaigos gamta ir dangus kiekvieną dieną nešė vis daugiau pilkumos, lietaus ir darganos. Tokiu metų laiku patinka savaitgalius leisti šiltuose namuose. Bet ką jau dabar bedejuosi, belieka traukti neperšlampamus batus, striukę ir leistis į kelią.
Po penktadienio darbo dienos neskubu namo, o kiūtinu į savo miestelio autobusų stotį. Pakeliui susitinku bendrakeleivę. Pasidžiaugiame, kad visą dieną pliaupęs lietus liovėsi. Nuotaika lyg ir gerėja.
Sklandžiai pasiekiame Vilnių ir netrukus lipame į Luxexpress autobusą.
Tiek Simple, tiek Lux Express autobusai komforto prasme man pasirodė panašūs. Tačiau Lux'e galime nemokamai vaišintis kava ir arbata bei naudotis ausinėmis.
Keturios valandos kelio neprailgo.
Pusę vienuolikos vakaro lipame Rygos autobusų stotyje. Lietus ir čia tik ką baigęsis. Pasitinka tamsus, bet šiltas miestas. Pėstute traukiame į viešbutį. Ruošiantis kelionei neramino, ar saugu bus vėloką metą eiti prie stoties esančiomis požeminėmis perėjomis. Bet mano nerimas buvo bereikalingas. Perėjos šviesios, jose daug žmonių, yra apsaugos darbuotojų. Tik kiek paklaidžiojome, kol tamsoje susiradome mums reikalingą gatvę.
Jaukia ir beveik tuščia Marijos gatve einame link viešbučio. Vakaras šiltas, gera būti lauke, nuotaika skraidina. Atrodo, ir iki Talino nueitume. Bet pasiekę viešbutį, nusprendžiame, kad penktadienio vakaro šviesų šou jau bus pasibaigęs, tad klajones atidedame rytdienai.
Pro viešbučio langą – senieji Gertrūdes gatvės namai.
Šeštadienio rytą pusryčiaujame viešbutyje. Paskui skubame rengtis ir Gertrūdes gatve, kurioje gyvenome, tiesiu taikymu traukiame iki Gertrūdos bažnyčios.
Iš pat ryto nosį kutena šaltukas, bet džiugina giedras dangus.
Evangelikų liuteronų Šv. Gertrūdes bažnyčios smailė.
Bažnyčios vidus kuklus. Minutę pasidairome ir traukiame link senamiesčio.
Trumpai papasakodama Rygos istoriją, paminėsiu, kad 1201 metais Kalavijuočių ordino įkūrėjo vyskupo Alberto iniciatyva paskelbtas Rygos miestas iki šių dienų išsaugojo jaukų ir gražų senamiestį. Ryga iš pradžių buvusi Arkivyskupo rezidencija, labai greitai tapo Hanzos pirklių sąjungos nare. Po Livonijos padalijimo 1561 m. miestas 20 metų liko nepriklausomas ir tik 1581m. atiteko Abiejų Tautų ResoublikaiPaskui Rygos miestas atsidūrė švedų rankose, dar vėliau pateko iki Rusijos imperijos sudėtį. Po to Latvijos istoriniai vingiai sukosi panašiai kaip ir Lietuvos. 1918 metais paskelbta Latvijos Respublikos nepriklausomybė. Tačiau Rygos miestas buvo tik faktine sostine. Oficialiai Latvijos Respublikos sostine Ryga paskelbta tik 1931 metais. II pasaulinio karo metu Rygos miestas buvo smarkiai sugriautas vokiečių, bet karui pasibaigus miestas greitai atsikūrė. Būdama SSSR sudėtyje, Ryga tapo krovinių gabenimo ir pramonės miestu. Po Latvijos nepriklausomybės atkūrimo 1991 metais Ryga vėl tapo Latvijos Respublikos sostine. 1997 m. Rygos senamiestis įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.
Taigi, nors pažintį su Ryga pradedame ne nuo jos senamiesčio, bet ir tolimesnėse gatvėse yra į ką pasidairyti. Nuo Gertrūdos bažnyčios leidžiamės žemyn Baznicas iela - gatve. Akį patraukęs senas pastatas.
Baznicas gatvės pabaigoje pasitinka žalias Esplanades parkas su švytinčiais 19 a. ortodoksų cerkvės kupolais. Kristaus gimimo katedra.
Apeiname aplink, paskui užeiname į vidų. Įspūdinga. Bet vyko pamaldos, tai tik nuo durų pasidairėme.
Šalia katedros užmatome tai, ko čia ir atvažiavome: visas miestas pilnas informacinių stendų, supažindinančių su StaroRiga 2015 – šių metų Šviečiančios Rygos festivalio renginiais.
Staro Riga – Rygos gyventojų ir miesto svečių pamėgtas tarptautinis šviesos festivalis 2015 metais buvo jau septintasis. Skaičiuojama, kad praeitais metais šis festivalis pasigėrėti moderniomis šviesos instaliacijomis, papuošusiomis miesto gatves, tiltus ir statinius, sutraukė rekordinį skaičių - pusę milijono lankytojų. Šis renginys tradiciškai skiriamas Latvijos nepriklausomybės dienai paminėti. Tačiau kaip ir dera festivaliui, renginys trunka kelias dienas ir leidžia šventės lankytojams pasigėrėti iš niūrios rudens pilkumos prikelto miesto spalvomis.
Saulėtą rytą norisi daugiau pavaikščioti po Esplanades parką. Rudens dangus jau išmokė, kad oras gali subjurti bet kurią minutę. Kol dar nelyja, norime pamatyti kuo daugiau Rygos įdomybių. Nuo Kristaus gimimo katedros patraukiame prie iš tolo matomo Latvijos laisvės simboliu laikomo Brivibas - Laisvės - paminklo. Paminklas pastatytas 1935 metais, kaip tik šįmet švenčiantis 80 metų jubiliejų. Stebina tai, kad okupacijos metais paminklas nebuvo sunaikintas.
Ankstaus ryto privalumas - prie paminklo beveik nėra žmonių. Pasifotografuojame, pažiūrime į garbės sargybą ir traukiame tolyn.
Saulutė šviečia, oras šiltas. Į miestą nesinori, norėtųsi griebti lazdas ir traukti į žygį. Tad sukame į romantiškiausia Rygos vieta laikomą dar 19 amžiuje suformuotą Bastėjos kalno parką.
Daugybės takelių išraižytas parkas tylus. Lėtais žingsniais eidamos palei vingiuotą Pilsetos kanalą vos vieną kitą bevaikštantį lankytoją sutinkame. Kažkur dėmesio laukia didesnės ir mažesnės parko skulptūros. Visame parke žiemos miegui susiruošę gėlynai ir krūmai. Prie vieno iš dailių tiltelių nuotaka su jaunikiu skuba išnaudoti ramų rytmetį savo pirmajai šeimyninei fotosesijai. Kažkas vedžioja draugiškus šunelius. Kažkas, kaip ir mes, mėgaujasi netikėtai gražiu ir visiškai ne rudenišku rytu.
Prieš akis pasirodo pėsčiųjų tiltas per Pilsetą. Bet juo eisime vėliau, pirma lėtai aukštyn besisukančiu taku pakilsime į Bastėjos kalną.
Ryga nuo Bastejkalns - Bastėjos kalno.
Šia gatvele nueitume tiesiai prie Parako bokšto ir senosios miesto gynybinės sienos. Bet į miestą kol kas nenorime, gamta įtraukė.
Vaizdas į parką ir Laisvės paminklą nuo Bastėjos kalno.
Ant kalno neužsibūname, kitu taku leidžiamės žemyn prie kanalo. Kanalas tuščias. Vasarą jį puošia fontanai, turistus plukto pramoginiai laiveliai.
Lipame ant pėsčiųjų tilto. Vaizdas į kitą krantą.
Galime eiti į miestą, bet vis dar norime gamtos. Sukame tvarkingu plytelėmis klotu taku. Šioje parko dalyje dar tyliau. Miesto pusėje paslaptingai gundo smailiastogės senamiesčio bažnyčios. O ramus lyg stiklas kanalo vanduo išduoda senojo Rygos miesto kasdienybę.
Nenorom prieitas erzinančiai judrus ir riaumojančio transporto užgrobtas tiltas trumpam nukelia į didmiesčio realybę. Nors žemėlapyje nudažytas ta pačia spalva, bet už tilto iškart prasideda kitas, beveik dvylika hektarų užimantis Kronvaldo parkas, vietine kalba dar vadinamas Strelnieku.
Traukiame palei kanalą tolyn. Šis parkas su daugybe rožynų, poilsio vietų, vaikų žaidimo aikštelių turėtų būti ypatingai gražus vasarą. O kur dar fontanai, tiek parke, tiek vandenyje. Užmatome paminklą Puškinui.
Prie paminklo vis dažniau suklega balsai. O ir stoviniuoti nors ir saulėtą dieną darosi nebe šilta. Gamta vis dar nepaleidžia, tad traukiame palei kanalą tolyn.
Kitoje kanalo pusėje - Kronvaldo prieplauka ir švyturys.
Einame iki tos vietos, kur Kronvaldo bulvaras susikerta su Elizabetės gatve. Gatvės pastatų grožis pakeri nuo pirmos minutės. Dailūs, ryškiai saulės apšviesti ir mėlyname danguje savo grožį išryškinantys vienas už kitą įspūdingesni pasakų rūmai su bokšteliais, ornamentais ir išraitymais. Juose įsitaisę kavinės, viešbučiai, svečių namai. Šioje neįprastos architektūros padabintoje gatvėje rasime ne vienos užsienio šalies ambasadą. 19 amžiuje Europoje išpopuliarėjęs Art Nouveau architektūros stilius neaplenkė ir Rygos. Džiaugiamės galėję susipažinti.
Elizabetės gatvė buvo šios kelionės atradimu. Namai vienas už kitą puošnesni. O mums galvos sukimas, ką pasirinkti: parką ar miestą. Kad ir kaip norėtųsi į gamtą, einame gatve.
Kai Elizabetės gatvės pastatai tampa per daug modernūs, vėl sukame į parkus. Niekaip neatsistebime oro gerumu, nors pirštinių būtinai reikia.
Įdomi prekybos centro reklama prie tiltelio į Nacionalinę Operą, vakare tapsiančia vienu iš Šviečiančios Rygos festivalio objektų.
19 amžiuje įkurta Nacionalinė Latvijos Opera ir fontanėlis prie jos.
Po kelių minučių jau akis stebina laikrodis Laima. O firminė "Laima" saldainių parduotuvėlė kitoje gatvės pusėje.
Pagaliau neriame į senąjį Rygos miestą. Į kavinę užsukame išgerti kavos. Juk paprastai tokiu laiku esame įpratę pietauti, o šiandien dar tik užkandžiaujame. Jauki kavinukė sušildo. Kava su bandele duoda naujų jėgų. O nuo pat ryto be perstojo trepsėję kojos gali pasidžiaugti poilsiu. Gerą pusvalandį pailsėję, vėl puolame į gatvę. Vis dar neapleidžia mintis, kad oras gali sugesti. O mes senamiesčio juk dar nematę. Neatsimenu, kokiomis gatvėmis ėjome, bet prieš akis sušmėžuoja Parako bokštas.
Pirmąsyk bokštas paminėtas kaip Smilčių bokštas 1330 metais. Nuo XVII amžiaus jame laikytas parakas, todėl bokštas įgavo šį vardą. Šiuo metu yra Latvijos karo muziejaus dalis.
Latvijos karo muziejus.
Iškart už muziejaus mus pasitinka jauki Torna iela su geltonuoju pastatu. Nežinau jo paskirties, bet man čia būti visada patiko. Ta gatvelės aura ir pastato geltona spalva kaskart uždega didelę saulę širdy.
Priešais geltonąjį pastatą yra senosios Rygos gynybinė siena.
Pro Švedų vartus gynybinėje sienoje šįkart nesukame, nes ten ką tik sugužėjo turistų grupė. Einame vienišesne gatvele. Herbas ant sienos kažkur senamiestyje.
Netikėtai randame į siaurą gatvę įsispraudusią Marijos Magdelenos bažnyčią. Prie jos sukiojasi pasipuošę žmonės, laukia gal jaunavedžių, gal dar ko. Ilgokai laukia, tad mes nueiname savo keliais.
Dailūs namai netoli Marijos Magdelenos bažnyčios.
Paskui prieiname bažnyčią, kurios smailė mojo mums vaikštinėjant Bastejkalns parku. Tai šv. Jokūbo katedra.
Gatvės pilnos turistų. Kažkur su bendrakeleive išnyrame – gatvėje uždarbiaujantys dūdoriai užpučia Tautišką giesmę. Mūsų nustebimui nebuvo ribų, negi tikrai ant kaktų parašyta, iš kur esame? Bet netrukus jau linksmai iš savęs krizenome, išgirdę čia ankščiau už mus atėjusios vienos iš grupių vadovą lietuviškai kalbant.
Kažkur senamiesčio gatvėse.
Senamiestyje šilta ir jauku. Bet saulė ir miestas mumyse blogai sutaria. Vis traukia į gamtą. Tad sukame prie Daugavas (Dauguvos) upės į Lapkričio 11-osios alėją. Pamatome miesto pilį.
Ankstesniais kartais viešint Rygoje, ilga krantine palei Dauguvos upę vaikščiota ne kartą. Randame prieplauką, palūkuriuojame turistinio laivo, kuris turėtų plukdyti keleivius miesto apžvalgai nuo upės. Pasigrožime Rygos simboliu - 595 metrų ilgio Vanšu tilts - Vantiniu tiltu per Dauguvos upę. Laivo nesaulaukiame, bet džiaugiamės atradę dar vieną puikią pasivaikščiojimo vietą tokią šiltą ir saulėtą dieną.
Niekur nesinori skubėti. Eidamos pakrante pasidairome į miesto pilį ir lipame ant Vantinio tilto, nuo kurio vėl į senamiestį trauksime.
Gera nulipus nuo judraus tilto vėl svajingai vaikščioti ramiomis senamiesčio gatvėmis. Sukame prie mūsų šįkart dar nelankytos Anglikonų bažnyčios. Žinau, kad nuo prie senosios Anglikonų bažnyčios esančios apžvalgos aikštelės atsiveria pats gražiausias vaizdas į Rygos pilį ir baltają Rygas Sāpju Dievmātes (lietuviškai gal būt skambėtų Gailestingosios Dievo motinos) bažnyčią.
Už Anglikonų bažnyčios pasislėpusi jauki pėsčiųjų Akloji gatvė ir ją pagyvinančios restorano dekoracijos.
Rygoje paskutinį kartą teko lankytis prieš ketverius metus, per Rygos miesto 810 – ąjį gimtadienį. Tikėjausi, kad per šį laiką Rygos katedros rekonstrukcija bus baigta. Bet, deja, ji vis dar dengiama pastolių.
Rygos senamiestis nedidelis, bet verčia aikčioti.
Vėl sugrįžtame prie Katedros.
Katedros aikštė.
Popietę greitomis užkandame vienoje iš senamiesčio kebabinių. Ryga unikali. Jei prieš ketverius metus miesto turizmo ir informacijos centras nustebino daugybe lankstinukų ir bukletų, išleistų lietuvių kalba, tai šįkart kebabinės darbuotoja prakalbo lietuviškai.
Gerą pusvalandį pailsėję, mes ir vėl kelyje. Niekur neskubėdamos mažais ramiais žingsniais toliau naršome senamiestį. Šia gatve praeisime dar ne kartą, nes vakare čia ateisime ieškoti šviesų.
Dekoracija vienoje iš senamiesčio gatvių.
Miesto rotušė.
Vaizdas į 1209 metais istoriniuose šaltiniuose pirmąkart paminėtą šv. Petro bažnyčią. Tame smailiame, per šimtmečius ne kartą sugriautame ar sudegintame ir vėl atkurtame bokšte netrukus apsilankysime.
„Jei kada tektų subyrėti į dulkes, mano sienas atstatyti privalote“: 1334 metais pastatyti Melngalvju, dar vadinami Juodagalvių, rūmai. 17 amžiuje juose buvo įsikūrusi pirklių gildija. Juodagalvių rūmai - dar vienas Rygos simbolis. Rūmai ne kartą buvo perstatyti, bet vis tokie pat prabangūs ir traukiantys minias lankytojų.
Pagailime pinigėlių gido paslaugas siūlančiai rusakalbei moteriškei. Ką ten pagailime - tiesiog nenorime kimšti į galvas istorijos, kad ir kaip įdomiai ji būtų pasakojama. Užtat nepagailime 9 eurų pakilti liftu į šv. Petro bažnyčios bokštą.
Vakarėjančios saulės apšviesta Ryga nuo 72 metrų aukštyje esančios šv. Petro bažnyčios bokšto apžvalgos aikštelės: Dauguva, Vantinis tiltas, Rotušė ir miniatūriniai tarsi cukriniai senamiesčio namukai.
Prieš ketverius metus miestas nuo šios apžvalgos aikštelės pakerėjo, šįkart jis ne mažiau žavus.
Pora sekundžių sniegu pamaudęs dangus vėl džiugina vaizdu.
Šv. Petro bažnyčios bokšto apžvalgos aikštelę apeiname pora kartų. Traukinių tiltas per Dauguvos upę.
Šioje nuotraukoje tolumoje saulėje žvilgantis kelias - tuo metu uždegė spontanišką norą greitu laiku vėl kažkur keliauti.
Jau saulelė vakarop. Žiemos kelionė išskirtina tuo, kad nelabai turėjome kur prisėsti. Juk parkuose ant suoliuko nešilta. Kaip ryte devintą ištrepsėjome iš viešbučio, taip tik pora kartų pusvalandžiui tebuvome prisėdę: ryte - išgerti kavos, popietę - sukimšome turkišką kebabą. Visą laiką ėjome ir ėjome. Nusileidę nuo apžvalgos bokšto, atsisėdome šiltoje šv. Petro bažnyčioje ir pajutome, kaip pradėjo merktis akys... Teko budintis ir mauti lauk.
Temsta. Vaikštome vakarinio senamiesčio gatvėmis. Mažoji gildija.
Tais pačiaus keliais: vėl prie Dauguvos. Pačiame viduryje neįprastos formos pastatas - Latvijos nacionalinė biblioteka, dar vadinama Šviesos namais.
Ir žvilgsnis į Vantinį tiltą.
Lyg ir viskas apeita. Kojos nebeklauso. Būtų gerai prisėsti vakarienei. Senamiestyje labai daug žmonių, visi laukia vakaro šviesų. Labai daug lietuvių, kur bepasisuksi, lietuviškai šnekama.
Kavinių kainos kandžiojasi. Už kiek pietų šalyse pavakarieniaudavome įskaitant užkandžius, alų ir arbatpinigius, čia tiek kainuoja vien tik karštas patiekalas. Iš pradžių ieškome pigesnių normalių kavinių. Paskui nusileidžiame iki picerijų, bet šiose nėra vietų ir ilgokai tektų laukti. Galiausiai nusileidžiame iki greito maisto užkandinių, bele tik atsisėsti gausime. Audėjų ir Kalėjų gatvių sankirtoje užmatome nežymų bistro ir labai skaniai bei nebrangiai pavalgome. Žinoma, be alaus. Bet nieko, vakare viešbutyje vargą nuplausime stipresne latviška produkcija.
Šeštą valandą prasidėjęs šio vakaro šviesų šou nebelabai ir domina. Jaučiame, kad visko gana, kad visa diena davė tiek daug gerų emocijų ir įspūdžių, jog daugiau nebetilptų. Bet juk dėl šio festivalio ir važiavau į Rygą, tad sukaupę paskutines jėgas vaikštome gatvėmis, stebime pasirodymus. Mano foto technika labai silpna, tad fotografavau nedaug.
Apšviestas Latvijos Seimas.
Juodagalvių rūmai įspūdingi ir be specialaus apšvietimo.
Rotušės aikštė - mėgstamiausia festivalio lankytojų susibūrimo vieta. Ant Rotušės sienos rodomi jaunųjų miesto gyventojų piešiniai "Aš piešiu Rygą".
Šiumetis Šviečiančios Rygos festivalis kvietė aplankyti apie 50 šviesos instaliacijų. StaroRiga2015 objektų vietas ir laiką informuoja ne tik stendai, bet ir specialiai sukurtas festivalio renginių internetinis tinklapis. Sukurta netgi mobili aplikacija išmaniesiems telefonams, deja, maniškiame neveikusi. Senamiestyje pagelbėja turizmo ir informacijos centrai. Mieste daug apsaugos ir policijos pareigūnų, kurie prireikus padėtų. Galima ir be jokio plano klajoti senamiesčio gatvėmis, vis vien prie vieno ar kito objekto kojos pačios nuneš. Arba plaukti kartu su minia. Šviesos festivalis okupavęs ne tik Rygos senamiestį, bet ir atokesnes vietas. Labai daug objektų mūsų laukė Vermanes ir Esplanades parkuose. Kiekvieną dieną festivalis vyko nuo 18 iki 23 valandos, nors kai kurių objektų pasirodymai prasidėdavo vėliau arba baigdavosi ankščiau.
"Šviesų pakviesti" - jau nežinau kelintą kartą einame prie Dauguvos upės. Šviesa reikšminga ne tik kasdieniame gyvenime, bet ir kviečianti nestovėti vietoje, eiti į priekį, atrasti, kurti.
Senamiesčio gatvelės pilnos didelių ir mažesnių švieselių. Didelė dalis eksponatų - ne grožėjimuisi skirta, o atrakcijoms ir šviesos šaltinių galimybėms parodyti. Vaikai krykštavo ant savo drabužėlių matydami šokinėjančias įvairiaspalves šviesos grandines, jaunimas ir paaugliai gaudė vėją bei šuoliavo lazerių taku. Mes grožėjomės apšviestais ir dirbtinais fontanais.
Žygiuodamos nuo objekto iki objekto įsibrovėme į vieną įvairiomis spalvomis tviskančią pilną žmonių visuomeninio transport stotelę. Stovime kilometrinės eilės gale ir spėliojame, kada sulauksime galimybės savo akimis pažvelgti į dar vieną šviesos ar lazerio stebuklą. Gerai, kad laukti labai greit nusibodo. Einu į priekį ir kišu nosį pasižvalgyti, ar ši ilga žmonių eilė verta tos atrakcijos. Tik iš rūstaus pirmose gretose stovinčios ir aparatą maigančios moters žvilgsnio supratau, kad čia yra paprasčiausia gražiai apšviesta miesto autobusų stotelė. Žmonės laukia eilėje prie savitarnos aparato nusipirkti bilietų. Galiu tik spėlioti, kiek juoko būtume sukėlę aplinkiniams, jei visa tai būtume supratę tik atstovėję ilgąją eilę…
Nors ir patyrusi linksmų nuotykių, Šviečiančios Rygos festivaliu buvau nusivylusi. Tikėjausi kažko daugiau, įdomiau. Ir kai jau traukėme namo, festivalis driogstelėjo netikėtumo bombą. Laisvės paminklo apšvietimas ir muzika tiesiog pakerėjo. Šviesų šou pagal patriotinę dainą stebėjome gal tris kartus. Nuo šiol turime dar vieną labai šiltą šios dienos potyrį.
Į viešbutį grįžtame pro Gertrūdes bažnyčią, prie kurios stebime ne ką prastesnį šou nei prie Laisvės paminklo.
Šiandien mieste praleidę trylika valandų, iš kurių tik nepilnas dvi buvome prisėdę, dieną apibūdiname kaip beprotiškai fantastišką ir griūname miegoti.
Sekmadienio rytą, iki soties prikirtę pusryčių, kraunamės daiktus ir judame link autobusų stoties. Marijas iela ir jos pastatai.
Už gerų dešimt minučių išvystame Rygos traukinių stotį.
Iki autobuso beveik valanda. Sukame prie šalia stoties esančio centrinio turgaus. Nustebau, kad turgus veikia ir sekmadienį.
Centrinis Rygos turgus – tai vienas didžiausių veikiančių turgų visoje Rytų Europoje. Čia kasdien apsilanko nuo 80 000 iki 100 000 pirkėjų. Verta paminėti, kad iš pradžių turgus buvo statytas kaip karinės paskirties objektas. Pirmojo pasaulinio karo metais dabartinio turgaus paviljonai buvo naudojami kaip angarai, kuriuose buvo laikomi didžiuliai kaizerinės Vokietijos armijos dirižabliai.
Labai greit pajudame į Vijgą. Ne veltui piktinuosi dėl vietovardžių rašymo vietine kalba. Jei ne biliete pažymėtas išvykimo platformos numeris ir švieslentėje degantis mūsų autobuso laikas su mano supratimu reiškiančiu užrašu, jog autobusas atvyksta iš Talino, turbūt būčiau puolusi į paniką, kokia čia Vijga ir kur yra autobusas į Vilnių???? Ir ne aš viena tokia, šalia laukusi mergina pasitikslino, ar ir mes laukiame autobuso į Vilnių?
Bet netrukus atvyksta Luxexpress autobusas su mums suprantama nuoroda. Iškart puolame kavos ir grožimės tolstančios Rygos panorama.
Iš ryto žemę gaubęs rūkas ir kandęs šaltukas dovanojo labai gražų šerkšno pabalintą kraštovaizdį. Visą kelią ausinėse griaudėjo rokas, širdyje - džiugesys dėl labai pavykusios kelionės.
Paldies.
