Trečiadienį nusprendžiame skirti poilsiui: leisti atsigauti nuvargusioms kojoms ir patinginiauti. Išsimiegame kiek širdis geidžia. Po vėlyvų pusryčių išeiname pasivaikščioti po Zakopanės gatves.
Iš netoli vilos esančios judrios T. Kosciuškos gatvės sukame į erdvaus parko viduriu vingiuojantį gana tylų pėsčiųjų taką. Nors iš pat ryto karšti saulės spinduliai jau kepina, bet mėgaujamės pabėgę nuo automobilių srauto keliamo triukšmo.
Parko takas nuveda į kurorto širdį - viršutinę pėsčiųjų gatvės Krupowki dalį.
Zakopanė kaip kurortas išpopuliarėjo devynioliktojo amžiaus pabaigoje. Vis dažniau čia užsukdavę menininkai, skulptoriai, architektai kurorto vilas ir parkus papuošė medžio dirbiniais, raižiniais. Deja, tuo metu populiarėjantį kurortą nusiaubė gaisras. Norėdami apsisaugoti nuo nelaimių ateityje, miestelėnai pėsčiųjų gatvėje namus atstatė iš akmens ir cemento. Bet pavyko išsaugoti keletą senosios medinės architektūros vilų.
Nuo pat ryto Krupowki gatvė šurmuliuoja. Ją juosiančiuose pastatuose įsikūrę sporto ir aprangos garsių prekių ženklų parduotuvės, prekybos ir paslaugų centrai. Pirmyn atgal juda nenutrūkstami srautai žmonių. Gatvėje palapines atidengę suvenyrų, sūrių ir saldumynų pardavėjai. O po plačiais kavinių ir restoranų skėčiais gyventojai ir svečiai mėgaujasi vietiniu maistu.
Neatsiliekame nuo kitų, naršome po parduotuves, perkame suvenyrų, lauktuvių, batų, drabužių. Žinoma, kainos pačioje Krupowkoje nėra mažos. Rekomenduotina apsipirkti toliau nuo centro esančiose parduotuvėse.
Vietos pietums ieškome nuošalesnėje gatvėje. Užeiname į itališkąją tratoriją, bet pietūs čia gana sotūs ir visai ne itališki.
Šalia tratorijos Plac Niepodleglosci aikštėje aptinkame sendaikčių turgų.
Čia pat ir fontanas – puiki atgaiva karštą vasaros dieną.
Po apsipirkimo ir pietų ilgai sėdime Josefo Pilsudskio vardo parke, mirkome kojas tekančiame upelyje.
Parką supa dailūs statiniai.
Pasimėgavę vėsa vėl traukiame į kurorto širdį - Krupowki.
Tačiau labai greit užsinorime sprukti nuo tirštos minios, einame į jau šešioliktame amžiuje pradėjusią kurtis buvusią aviganių gyvenvietę, dabar autentika dvelkiančią Koscieliska gatvę. Būtina aplankyti gatvės žemutinėje dalyje esančias senovines kapinaites ir medinę bažnytėlę. Nuo praeitų metų kapinaičių lankymas mokamas, o mes esame buvę, tad traukiame Koscieliska gatve aukštyn.
Gražioji vilaitė Koscieliska gatvėje.
Ir šiek tiek autentikos.
Poilsio dienai vaikščiojimų pakaks. Juk ir taip nueiti aštuoni kilometrai. Traukiame į namučius, ruošimės rytdienos žygiui.
2015-08-13. Ketvirtadienis. Morskie oko - Pieciu stawow Polskich.
Šiai dienai turėjome nelengvą užduotį – išsirinkti dienos žygį. Tiksliau – nuspręsti, ką išmesti iš dar namuose suplanuotos kelionės programos. Paskutinę minutę buvo atsisakyta Chocholowska slėnio ir nuspręsta imti ežerų maršrutą.
Nepaisant poros kartų naktinio kėlimosi susemti iš vandentiekio ant grindų besiveržiančio vandens, žadintuvas nustatytas penktai. Susiruošę išskubame į prie traukinių stoties esančią autobuso stotelę. Vairuotojas mus susigauna pats. Mikroautobusas prisipildo per kelias minutes. Už bilietą suploję po 10 zlotų, išbildame į Polana Polenica. Po pusvalandžio išlipame šalia įėjimo į Tatrų nacionalinį parką. Vėl kiekviena nacionalinį parką paremiame 5 zlotais. Ilgasis asfaltuotas 10 kilometrų kelias iki Morskie oko ežero prasideda.
Kelyje jau minios žmonių. Esame nusiteikę ryžtingai. Pasiramsčiuodamos lazdomis daugelį lenkiame, tvirtais žingsniais kabiname į nestačią įkalnę. Mus lenkia arklių kinkiniai, traukiantys vežimus su juose sėdinčių kokių dvidešimčia žmonių. Keliose vietose yra įrengti tik pėstiesiems skirti takai, leidžiantys šiek tiek sutrumpinti kelią. Kažkur vis pailsime, užkandame. Aplankome nemokamus WC. Šiame kelyje patinka, kad prie tualetų yra nurodyta, už kiek laiko bus kiti. Taip pat pažymėti šiame kelyje paskutiniai nemokami WC.
Po ilgo daugiau nei valandos ėjimo pasiekiame Wlosienica - galutinę važiuojančiųjų arkliais stotelę.
Nuo čia iki Morskie oko trobelės teks eiti dar pora kilometrų. Bet ši kelio atkarpa prabėga greitai, nors jėgos ir rytinis entuziazmas silpsta. Pagaliau pasisveikiname su „Jūros akimi“ Morskie oko – didžiausiu Tatrų kalnų ežeru.
Einame į trobelę užkąsti. Trobelė yra 1410 m. virš jūros lygio aukštyje. Yra senasis pastatas ir naujasis, kurį ir lankome. Naujoji trobelė, skaičiuojanti šimto metų istoriją, gali pasiūlyti nakvynę 35 turistams. Gal būt kažkada čia nakvosime, bet šiandien apsiribojame tik pietumis.
Kaip ir praeitos viešnagės metu, perkame bulvinių blynų ir arbatos su aviečių sirupu. Papietavę užsidedame antspaudus ant atvirukų. Kaip ir anąkart, šioje trobelėje yra renkami pinigai už tualetus.
Pasistiprinę ir pailsėję leidžiamės prie Morskie oko ežero.
Gerą pusvalandį mėgaujamės kalnų ir ežero vaizdu. Vėsiname kojas gaiviame vandenyje, skaičiuojame plaukiojančias žuvis ir tiesiog gulime ant akmenų.
Paskui grįžtame iki Morskie oko trobelės ir keliu sukame atgal. Kokį pusvalandį teužtrunkame kulniuodamos ir pamatome nuorodą į mėlynąją trasą link Penkių Lenkijos ežerų slėnio- Dolina Pieciu stawow Polskich.
Ši nesudėtinga ir graži trasa yra ir viena seniausių trasų Tatrų kalnuose: lankoma nuo 19 a. pradžios. Iš pradžių kelias veda tarp pušų Opolonego Wierch šlaitu.
Už savęs paliekame tolumoje blizgantį nedidelį melsvą Morskie oko ežero lopinėlį. Kopimas nėra labai sunkus. Mėgaujamės pušų pavėsiu ir palengva kylame aukštyn. Žmonių trasoje yra, bet ne per daugiausiai.
Prieiname Žleb Žandarmerii. Siauras status nelygus takelis stačios uolos šlaite. Iš šalies atrodo grėsmingai. Takelis šiek tiek paplautas. Kiek supanikuojame. Tačiau vos pradėjus eiti, Žleb pasirodo juokingas. Juk jau turime Giewont šturmo patirtį. Ši vieta nė iš tolo neprilygsta Giewont sudėtingam takui.
Kelias vis kyla aukštyn. Pro retėjančius medžius grožimės apylinkėmis. Iš akių nepaleidžiame neaprėpiamuose toliuose mėlynuojančių daugybės kalnų keterų. Vis atsisukame pasigrožėti už nugaros paliktu ir su kiekvienu užkoptu metru mažėjančiu Morskie oko ežeru. Šalia apačioje Wlosienica - galutinė važiuojančių arkliais stotelė. Keliu judantys arklių kinkiniai iš čia tėra mažyčiai skruzdėliukai.
Nueitas kelias.
Toliau eina paprasta trasa, vietomis susiaurėjanti ir stati. Išeiname į kalnapušių zoną. Nuo Kepa (1683 m.) atsiveria gražus vaizdas į Morskie oko ir slėnį. Kaip ir dauguma žygeivių, gulame ant pievos aikštutėje ir ilsimės.
Užkandame ir sėdime, mėgaujamės Morskie oko vaizdu. Pailsėję paskutinį kartą pasižiūrime į žemai likusį kalnų apsuptą ežerą ir trauksime į kelią.
Nesunkus beveik lygiai vedantis takas atveria naujas kalnų viršūnes. Bet akis sukame ir į šalį, į Bialka slėnio viršūnes.
Nauji toliai.
Per didelius akmenis lipame aukštyn. Swistowka. Praėjus Swistowie siedlo, laukia ilgas leidimasis žemyn.
Dar kartą status siauras takas suka į viršų. Pasiekę Swistowka Roztocka, nuo svaiginančiai status skardžio gėrimės Penkių Lenkijos ežerų slėnio vaizdais. Čia pat ir papietaujame.
Tiesa, matome tik keturis ežerus: priekyje esantį Przedni staw Polski, akelę Maly staw, patį didžiausią – Wielki staw Polski ir kiek aukščiau vos bežibantį Juodąjį Lenkijos ežerą – Czarny staw Polski. Penktasis, galinis - Zadni staw Polski slepiasi už Juodojo.
Milijonų vertą pietų vietą užleidžiame kitiems, o pačios skubame į Świstowej Czuby. Čia dar kartą pasigėrime Pieciu stawow Polskich vaizdais. Čia pirmą kartą per visą kelionę išgirstame ir kalbant lietuviškai.
Atsigėrėję ežerų vaizdais sukame į kairę ir leidžiamės labai stačiu ir labai smarkiai biraus žvyro užneštu taku. Besiruošdama kelionei aptikau informaciją apie sudėtingą perėją grandinėmis prie Świstowej Czuby. Tačiau jokio sudėtingumo apart statumo ir po kojomis byrančio žvyro čia nėra.
Trasoje labai daug žmonių, marširuojančių abiemis kryptimis. Daug einančių su labai mažais vaikais. Tad noriu paneigti mitą, jog turintiems mažų vaikų kalnus verčiau pamiršti. Šioje trasoje kaip niekur kitur buvo daug žmonių, einančių jau su penkiamečiais arba nešančių vaikus nešynėse.
Dolina Peciu stawow Polskich slėnis yra vienas labiausiai vertinamų visame Tatrų nacionaliniame parke. Slėnis yra didžiausio ir nuostabiausiu laikomo Bialka slėnio atšaka. Čia leidžiasi gražių formų kalnai, apačioje žiba ežerai, kurie ir davė slėniui pavadinimą. 1665 m. virš jūros lygio esantis didžiausias slėnio ežeras Wielki staw polski yra ilgiausias ir giliausias ežeras Tatruose. Plotu labai nedaug atsilieka nuo Morskie oko. (31,14 ha ploto, 79,3 m. gylio).
Dar prieš Antrąjį pasaulinį karą šis slėnis buvo vertinga gyvulių ganykla. Gyventojai supirkinėjo žemes ir plėtė ganyklų plotus. Karvės čia buvo ganomos iki 1968 m. Vėliau, Tatrų nacionaliniam parkui vietovę perėmus į savo rankas, ganymas buvo uždraustas.
Vis leidžiamės žemyn. Priekinio ežero vos juostelė bematyti.
Trasos grindinio faktūra labai įvairi.
Dar kelios minutės ir jau gaivinsimės Przedni staw Polski vandenimis.
Przedni staw Polski
Trumpai pailsėję einame link ant Przedni staw polski ežero kranto esančios trobelės W doline Peciu stawow Polskich.
Iš pradžių trobelė W doline Peciu stawow Polskich buvo pastatyta prie Maly staw – Mažojo ežero. Dabartinė trobelė pastatyta 1953 m. ir yra šiame krašte daugiausiai turistų talpinantis viešbutis.
Žmonių prie trobelės begalė. Tikrai nesitikėjau, kad ši trasa yra tokia populiari.
Sėdame ant suoliuko, geriame kavą. Paskui perkame gliukozės gėrimą ir vėl vienu mauku išmaukiame.
Stovėdama eilėje į tualetą pamačiau užrašą, jog paskutinis autobusas į Zakopanę išvyksta septintą. Netikėjau, kad sezono metu taip gali būti, bet dėl visa ko paraginau merginas eiti. Žinoma, norėjosi dar pavaikščioti palei ežerus, bet jau nebėra nei jėgų, nei laiko. Sukame į juodąją labai vaizdingą trasą.
Trobelės ūkiniai pastatai ir įrenginiai.
Gražiausia trasos atkarpa.
Karštas takas veda stačiai žemyn. Kažkur užtinkame čiurlenantį šaltinį, prisipildome jau beveik ištuštintas pusantro litro taras.
Juoda trasa po kiek daugiau nei pusvalandžio mūsų ėjimu įsilieja į žaliąją. Toliau einame plačiu keliu palei tekančią Roztoka upę.
Nowa Roztoka trobelė.
Kelias tampa monotonišku. Skubame, bet asfalto kelio kaip nėra taip nėra. Vienoje vietoje upė pilna užvartų.
Galiausiai išsvajotas kelias.
Dar daugiau nei pusvalandis kelio ir jau sėdime autobuse.
Per dieną nužygiavome 24 kilometrus.
2015-08-14. Penktadienis. Hala Gąsienicowa ir Kasprowy Wierch.
Paskutinė mūsų klajonių diena. Merginos išsidera pamiegoti pusvalandžiu ilgiau. Atsikėlusių laukia lėtas ir pasyvus ruošimasis.
Išeiname į prie autobusų stoties esančią stotelę. Iškart įlipame į mikroautobusą, nuvešiantį mus į Kuznice. Kelionė atsieis 3 zlotus. Judame.
Kuznicėje išlipame aikštelėje netoli keltuvų. Eilė prie keltuvų ne tokia ir ilga. Galimybė bilietus rezervuoti ir pirkti internetu padėjo paskirstyti keleivių srautus. Turbūt sezono metu nebereikia eilėje prastovėti dviejų – trijų valandų. Tačiau teko girdėti, kad įsigijus bilietą internetu į abi puses, viršūnėje pabūti tegaunama geros pusantros valandos. Skaičiau, kad tokiu būdu siekiama apriboti lankymąsi kalnuose. Mat kalnas labai populiarus, o parko darbuotojų ir aplinkosaugininkų nuomone, kalnai yra gyvūnų namai, ne žmonių.
Mes iš Kuznice kopsime į Kasprowy Wierch (1987 m.). Šį maršrutą palikau kelionės pabaigai dėl daugybės kopimo bei atsitraukimo variantų.
Nacionalinio parko darbuotojai paliekame po 5 zlotus. Sukame į mėlynąją trasą, vedančią pro Boczan.
Per mišką kyla statokas nelabai patogus akmenų kelias. Žmonių nemažai ir jie visi mus lenkia. Šiaip ne taip ištrepsime iš miško. Galima gėrėtis labai plačiai aprėpiamomis Podhalės apylinkėmis, bet saulė iš pat ryto nežmoniškai kepina. Atsiliepia ir kelionės nuovargis. Nei viena nieko nebenorime. Niekas nebegražu. Erzina taku einančios minios žmonių. Bet ir niekur neiti neketiname.
Kelias pro Boczan.
Pamažėle slenkame link Wielka Krolowa Kopa.
Vargais ne galais nutrepsime iki Przelecz miezdy Kopami. Naršydama internete užtikau žodžius, kad ši vieta – tai vartai iš pasilinksminimų ir klubų pasaulio į santūrią kalnų milžinų karalystę.
Perėjoje susitinka geltonoji ir mėlynoji trasos, atvedusios žygeivius iš Kuznice ir gal būt iš kažkur toliau. Dar tik devynios, o mus jau slegia ne tik tvankuma, bet ir tirštas skruzdėlynas žygeivių. Anąkart tokiu metu kirtome pyragą kalnų trobelėje. Čia supratau, kokia klaida yra išeiti į žygį vėlesnį metą.
Jungiamės į nesibaigiančią minią ir tarsi konvejeriu einame link Krolowa Rowien ir Hala Gasienicowa.
Jei anąkart ši kelio atkarpa vedė į nirvaną, tai šįkart ji trenkė nusivylimo ir pykčio banga. Vėlyvas takas tikrai neprimena santūrios kalnų karalystės. Dvasinė pusiausvyra išsibalansavusi, viskas negražu ir nervina žmonės.
Bet akys ir širdis atsigauna, kai pamatau Hala Gasienicowa trobeles.
Hala Gąsienicowa vietovės pavadinimas kilęs nuo septynioliktame amžiuje čia iš Zakopanės atsikrausčiusio ir žemes valdžiusio Gąsienicowų šeimos klano.
Vienuolių, keliaujančių kalnuose, matėme labai daug. Įvairaus amžiaus, skirtinga apranga, po vieną arba grupelėmis.
Hala Gąsienicowa, tarp žydinčių pievų ir medinių trobelių, apsuptų kalnų, galėčiau visą likusią dieną prabūti. Man čia yra pati gražiausia Lenkijos Tatrų vieta. Tačiau merginos jau mina link akmeninės Murowaniec trobelės. Tad nuskubu iš paskos.
1500 m. aukštyje stovinti masyvi akmeninė Murowaniec trobelė kažkada buvo vietos piemenų prižiūrimu tvartu, į kurį jie gendavo gyvulius.
Kad ir kiek daug žmonių prie trobelės prisirinkę, randame laisvą staliuką. Perkame kas mėsainį, kas – pyrago ir kavos. Sėdime ilgai, nes pradeda dundėti perkūnas, juoduoja debesis. Laukiame, kur jis pasuks. Neužeina, dundėjimas liaujasi, tad judėsime į kelią. Nusprendžiame tiesiu taikymu į Kasprowy Wierch šauti. Šios dienos rodyklės ir mūsų laukianti geltonoji trasa.
Takas vos kyla į viršų. Jei ne tvankuma, keliavimas būtų pasakiškas. Pasiekiame mažą vandens telkinį.
Užmatome keltuvus, netgi veikiančius. Būtų smagu merginoms padaryti atrakciją ir paskraidinti jas atvirais keltuvais. Bet nežinome, nei kokios kainos, nei kaip kelia, nei iki kur. Vien dėl pažiūrėjimo sukti į šalį nesinori, nes kiekvienas žingsnis atneša kančią. Nusprendžiame nemesti pasirinkto kelio, o kuo greičiau pasiekti iš anksto suplanuotą tikslą.
Takas pradeda statėti.
Iš ten atėjome.
Aukštai kairėje, atrodo, nepertoliausiai mūsų tikslas – Kasprowy Wierch. Kasprowy Wierch viršūnė yra pagrindiniame Tatrų kalnų masyve. Kalno ketera eina Lenkijos – Slovakijos siena.
Kalno viršūnės pavadinimo kilmė siejama su kalno papėdėje stovėjusia Kasprowy trobele. Pagal legendas, čia gyveno kalnietis vardu Kasperas, nuo kurio vardo ir atsirado vietovės pavadinimas. Tatrų Nacionaliniam parkui ši teritorija priklauso tik keletą dešimtmečių. Iki tol čia gyvenę kaimiečiai kalno slėniuose ganė gyvulius.
Turistai pamėgo lankyti šią viršūnę gana seniai. Spėjama, kad turizmo pradžia būtų apie 1850-uosius. Pirmi įrašai apie žiemos sezono turizmo pradžią liudija 1890-uosius metus. Nuo 1910 metų kalnas tapo populiariu slidinėjimo tašku. O šiais laikais Kasprowy Wierch yra labiausiai lankoma viršūnė visuose Tatruose. Skaičiuojama, kad sezono įkarštyje per dieną čia apsilanko apie 4 tūkstančius žmonių.
Takas statėja. Dešinėje – kalnai su keltuvų linija ir už jų žemai plytinčiomis apylinkėmis, kairėje – pasirodę Kutrkowiec ir Žaliasis ežeriukai.
Į pačią viršūnę takas pasidaro gana status, nors ne toks, kaip tikėjausi. Lipame ilgai, sudėję paskutines jėgas ir sukandę valios pastangų likutį. Keltuvų stotis, atrodžiusi čia pat, kaip toli, taip toli. Pagaliau pasiekta prie Kasprowy Wierch esanti Sucha przelecz perėja.
Vos užsiropštę ant keteros, puolame į Slovakijos teritoriją ilsėtis.
Trasų ženklinimas Slovakijoje.
1938 metais pastatyta Kasprowy Wierch Meteorologijos observatorija.
Sėdame ant aukšto ir labai stataus šlaito. Užkandžiaujame, gėrimės sodria Slovakijos Tatrų slėnių žaluma. Kasprowy Wierch kalno apylankės ypatingos dar ir tuo, kad tik šiose vietose galima rasti keletą retų augalų.
Merginos vienbalsiai nusprendžia, kad kalnų jau gana. Per dieną nužingsniavę tik dešimt kilometrų, paskutinį kartą pasigėrime Lenkijos ir Slovakijos Tatrų viršūnėmis.
Po Kasprowy Wierch viršūne, 1959 m. aukštyje, yra įsikūrusi viršutinė funikulieriaus stotis. Pamojuojame didingiems kalnams ir neriame į ją.
Kasprowy kalno slėniuose veikia keli keltuvai. Kažkada viršutinė keleivių stotis tarnavo kaip sienos kirtimo punktas. Dabar visa įranga tarnauja žygeivių ir slidinėtojų poreikiams. Uždaros gondolos kelia keleivius iš Kuznice. Yra ir du atviri keltuvai, naudojami daugiausiai slidinėjimo sezono metu. Vieną iš jų ir matėme kopdamos.
Lenkai mėgsta pasididžiuoti, kad Kasprowy Wierch keltuvais kėlėsi ne tik Lenkijos prezidentai, bet ir 2008-aisiais čia viešėjęs Popiežius Jonas Paulius II.
Kuznice - Kasprowy Wierch keltuvas buvo pradėtas tiesti 1935 m. Jis yra laikomas seniausiu Lenkijoje ir kaip lenkai pasigirdami sako – vienas seniausių visame pasaulyje. Pusės metų teprireikė nutiesti atkarpai nuo Kuznie iki Myšlienickie Turnie. 2007 metais funikulierius buvo iš pagrindų renovuotas: mechanizmai pakeisti moderniais, nupirktos naudos gondolos, leidusios dvigubai padidinti keleivių skaičių. Dabartinė gondola užkelia per 12 minučių, vietoje buvusių 20-ties.
Viršutinėje Kasprowy Wierch keltuvų stotyje užtrunkame vos kelias minutes. Suvaikštome į tualetus, beje, mokamus. Nusiperkame bilietus, atsiėjusius kiekvienai po 48 zlotus, tik buvusiai studentei su vis dar galiojančiu ISIC pažymėjimu 5 zlotais mažiau. Įsėdame į pačią pirmą gondolą. Leidžiantis keltuvu Myšlienickie stotyje tenka persėsti į kitą gondolą. Bet Kuznicę pasiekiame labai greit. O ten - tiesiu taikymu į mikroautobusą.
Visuomeninis Zakopanės transportas bent jau sezono metu veikia puikiai. Mikroautobusai važinėja vienas paskui kitą. Nei viename kelionės taške neteko laukti. Vos ateini - nesunkiai susirandi savo autobusiuką ir už kelių minučių jau pajudi. Už kelionę paprastai atsiskaitoma išlipant. Jei reikia, vairuotojas išlaipinti sustos kažkur kitur. Zakopanėje stoja tikrai ne vienoje vietoje. Atvažiavę ne automobiliais nesijautėme negalinčios kažkur patekti. Bent jau populiariausios trasos pasiekiamos kuo puikiausiai.
Išlipę Zakopanėje, vaikštome gatvėmis, perkame trūkstamas lauktuves. Paskui pakuojamės daiktus. Rytoj ryte išvyksime.
Žolinių šeštadienio rytas išaušta šiltas ir saulėtas. Kad ir kaip pavargome kalnuose, bet išvažiuoti gaila. Šeimininkui atiduodu raktus ir su lagaminais traukiame į stotį.
Autobusas dešimtą, bet jau prieš pusvalandį keleiviai rikiuojasi Polskibus autobuso sustojimo vietoje. Į atriedėjusį raudonąjį autobusą įdedame bagažą, įlipame, atsisėdame visos šalia. Visą dieną nuobodžiai važiuosime iki Varšuvos.
Kaip ir vykstant pirmyn, autobusas sustoja Krokuvoje, Kielce, Radom. Lipame Varšuvos Metro Wilanowska stotyje. Pasiimame bagažą, apsiforminame nemokamuose metro stoties tualetuose ir judame link Centralna traukinių stoties. Ją pasiekę, į automatinę saugyklą šiaip ne taip sugrūdame visų mantą. Už didelę dėžę automatas paprašo 15 zlotų.
Norime valgyti, sukame į šalia esantį Zloty terasy prekybos centrą. Kaip ir reikėjo tikėtis, Žolinių dieną niekas nedirba, tik kelios greito maisto užkandinės. Sutaršome subvėjišką sumuštinį su šviežiomis daržovėmis. Pasinaudojame nemokamais tualetais, pasidairome po stiklo pastatą.
Sukame į gatvę. Pro Palace kultury i nauki, po to buvusio Varšuvos Geto pakraščiu, paskui pro Saski sodus traukiame į senamiestį. J. Pilsudskio aikštėje pasižiūrime, kaip keičiasi sargyba prie Nežinomojo kareivio kapo. Įsukę į pėsčiųjų užvaldytą Krakowskie Przedmiescie alėją, mėgaujamės puošniais statiniais, klausomės muzikinių suoliukų melodijų, stebime prekeivius ir pramogautojus. Ramus ir mielas pasivaikščiojimas.
Prezidentūra.
Pamažu temsta, įsižiebia žibintai.
Šalia Karališkųjų rūmų pasigrožime fakyrų šou ir grįžtame.
Prie Palace kultury i nauki vyksta indų kultūros vakaras. Nacionalinė virtuvė, šokiai, dainos, diskoteka. Truputį papramogaujame. Paskui einame į stotį. Susirenkame lagaminus. Susirandame visą parą veikiantį tualetą – tereikia sekti nuorodą. Prieš vienuoliktą ateiname į Simple express stotelę. Autobusas ką tik atvykęs. Labai greit pajudame į namučius.
Zakopanei nesakau „sudie“. Sakau – iki pasimatymo.
