Dieną pradėsime ten, kur vakar pabaigėme.
Autobusas į Almaciga tik pusę vienuolikos, tad turime laiko pamaklinėti po Santa Cruz. Užeiname į vakar pamatytą, bet neaplankytą istorinį Nuestra Senora de Africa turgų.
Turgus turi išlaikytą autentišką statinių formą, tačiau yra modernus, įvilktas į šiuolaikinį rūbą ir kažkoks gana kičinis.
Apžiūrime žuvis ir jūros gėrybes.
Nusiperkame vietinių apelsinų ir mažyčių mango, „de isla Tenerife“, anot pardavėjos. Einame į pažinimą su Santa Cruz: netoli autobusų stoties esančią Auditorio de Tenerife.
Šiuolaikiniai Santa Cruz Operos rūmai Auditorio de Tenerife kiek primena Sidnėjaus Opera Hause. Apeiname aplink Auditorio. Pastatas milžiniškas, tačiau kažkokio ypatingo žavesio nesukelia. Žinoma, juk čia reikia ateiti klausyti Simfoninio orkestro atliekamų kūrinių.
Miestas nuo Auditorio aikštės.
Žaismingai apipavidalinta krantinė.
Leidžiamės prie dar vieno objekto: šalia Auditorio esančios senovinės San Juan tvirtovės.
Laiko iki autobuso dar daug, vaikštome krantine. Auditorio ir tvirtovė.
Priešais Auditorio randame labai hipišką vietą.
Krantinėje pilna prie aplinkos derančių žmonių. Mes nelabai prie jų derame, tad sukame link stoties. 946 numerio autobuso maršrutas jau pažįstamas, juo anądien važiavome į Taganana. Automatas iš Bono kortelės už kelionę nuskaito po 0,75 eur. Vėl visą valandą vingiuojame rūke paskendusiais kalnais. Pakelės vaizdas.
Almaciga.
Štai ir lipame Almaciga kaimelyje. Almaciga įsitaisiusi ant potvynių neužliejamos ir kalnų nuošliaužų nepasiekiamos plokštumos. Kaimelis visai nedidukas, bet pasidairome aplinkui. Kelias, kuriuo atvažiavome.
Jauki kaimo koplytėlė.
Siauros ir tylios gatvelės.
Randame pėsčiųjų taką, pasipuošusį agavų žiedais, sukame juo link Atlanto vandenyno.
Asfaltuotas kelias palei vandenyną veda į Benijo kaimą. Kada ne kada praūžia mašina. Eiti saugu. Išvydus automobilį, galima pasitraukti į gana platų tarpą tarp pakelės bordiūro narelių.
Paplūdimyje sustojame užkrimsti ir pamažu kylame į Benijo.
Benijo pasitinka ne prastesniais vaizdais.
Nuo Benijo tik dideliais džipais pravažiuojamu akmeniniu/cementiniu/žvyro keliu, kai kur smarkiai paplautu, vingiuojame į El Draguillo kaimą. Dangus išsigiedrijęs, diena lyg mums užsakyta.
Aplink nei gyvos dvasios. Vandenynas, aukšti kalnai ir mes. Vos vienas kitas automobilis pravažiuoja, vairuotojai mosteli padėkodami, kad pasitraukiame į šalį.
Kai kur virš galvų nejaukiai pliki kalnai, apgriuvę, šviečia tamsiai raudona uoliena, kai kur žali ir minkšti.
Nueitas kelias.
Kelyje vieniša akmeninė sodyba su gulinčiu šunimi ir dekoracija kieme.
Pakelėje yra gėlių.
Kelias.
Kaimas nebetoli. Žemai esantys pirmieji El Draguillo kaimo namai ir už kalno besislepianti Rogue de Dentro uola.
El Draguillo kaimas ir kalnai.
Akmeniniai kaimo namukai.
El Draguillo – Mažojo Drago kaimas.
Mažojo Drago kaimas tuščias, tik gyvuliai kalba. Apačioje vandenynas ir mūsų iki čia ateitas kelias. Aplink – didžiuliai ir statūs kalnai. Ką veikiam? Paprasčiausia būtų grįžti atgal keliu, kuriuo ir atėjome. Bet pabandome pildyti programą. Sukame į kalnų takelį, nuvesiantį į Cruz del Draguillo.
Lipame stačiu smarkiai užaugusiu ir vos praeinamu taku.
Saulė vėl kepina, prakaitas varva. Takas užuovėjoje. Pakelėje – akmeninis namukas,
Kaimas lieka žemai. Šabakštynai, išklaipytas takas, karštis ir mes.
Takas, atrodo, niekada nesibaigs ir didelis klausimas, kur nuves. Net nebežinome, lipti aukštyn ar grįžti atgal. Pora kartų sustoję pamindžikuojame, bet vis tik lipame.
Cruz del Draguillo, vietoje, kur susitinka takai, vedantys į Chamorga, Benijo, randame pora jaunų merginų, beplyšaujančių visa gerkle iš džiaugsmo pasiekus tarpinį tikslą. Klausiu apie trasą į Benijo. Nuramina, kad viskas gerai su trasa, jos ką tik ja užlipo. Traukiame ja ir mes. Kažkur atsidarome vartelius.
Kažkur tenka perlipti išvirtusį medį. Paguoda, kad nebe statu. Vėsu. Žydi gėlės.
Matyti Drakono pėda.
Pasiekiame bene gražiausią trasos tašką. Ir kelias nuo čia iki Benijo kaimo eis tik žemyn.
2,5 km leidimąsi žemyn keikte prakeikiau. Atrodo nesudėtingas, bet gana status ir siauras žvyro takas, iš vienos pusės juosiamas kalno, iš kitos – aukščiausių stačių šlaitų. Jokių turėklų, laiptų ar užtvarų, kai kur paplautas. Draugė eina atsipūtusi, o mano batai tik ir taikosi slystelti ant riedančio smulkaus žvyro. Nusistverti daug kur geriausiu atveju už kaktuso tegalima.
El Paso del Jediondo.
Jau nebe toli.
Iš ten atvedė takelis.
Atrodo, Benijo kaimas čia pat.
Krantas, likęs už mūsų.
Laimingai nusileidžiu. Ir tik dabar pamatome ženklą.
Tad iš Benijo pro Almaciga kaimą traukiame link Rogue de las Bodegas į populiarųjį žuvies restoraną Casa Africa.
Gauname lėkštę tapų su česnakiniu padažu (tapomis Ispanijoje vadinami užkandžiai), didelį dubenį salotų iš įvairiausių vaisių ir daržovių, kanarietiškų bulvyčių su raudonuoju ir žaliuoju mojo padažu ir žinoma, po diiiidelę žuvį.
Pažymime dienos žygį ir nė nespėję pasimėgauti Las Bodegas, šokame į atvažiuojantį autobusą.
2015-04-16 Ketvirtadienis. La Orotava.
Dar prieš pirmųjų gaidžių giedojimą turėjusį prasidėti žygį iš Chamorga užvaldo tinginys. Nesikelsime į penktos valandos autobusą, o kitas autobusas į Chamorga tik per pietus, vėlokai jau. Tad keičiame kelionės planą ir išsimiegoję vykstame į La Orotava miestą.
Bono kortelės likutis sumažėja 2,90 eur. Važiuojame pro La Laguna, Tenerifės Nord oro uostą. La Orotava stotis. Sukame į senamiestį.
Pasitinka jaukus miestas su gražiu senamiesčiu, sodais, išdidžiais statiniais ir gražuole Teide tolumoje.
Pažintį su miesto senamiesčiu pradedame nuo San Augustin bažnyčios ir to paties pavadinimo parkelio. Calle de san Augustin parkelio medžiai visiškai pliki, jausmas, tarsi papulta į kitą metų laiką.
Šalimais esantis Liceo de Taoro.
La Oratava panorama nuo Liceo.
Paskui atsirandame prie savivaldybės rūmų.
Plaza del Ayuntamienti – savivaldybės rūmų apačioje esanti aikštė.
Einame link 18 a. La Conception de La Orotava bažnyčios.
Bažnyčia stovi ten, kur 17 amžiuje įsikūrė pirmoji šios vietos gyvenvietė. La Conception de La Orotava bažnyčia žavi dailiomis Baroko stiliaus linijomis.
Klajojame po senamiestį. Senasis San Domingo vienuolynas, kuriame dabar veikia Lotynų Amerikos meno dirbinių muziejus.
Ieškome La Orotava miesto simboliu laikomo namo su balkonais. Kol jį surandame, prisižiūrime dailių pastatų ir jų puošybų.
Namas su balkonais. Viduje įsikūrusi suvenyrų parduotuvė.
Sukame į Viktorijos sodus. Gražūs sodai su fontanais, gėlėmis, suoliukais. La Orotava Viktorijos sodai yra vieninteliai šio stiliaus sodai saloje.
Gėrimės senojo miesto vaizdais.
Mauzoliejus markizui Diego de Pinte.
Grįžtame prie San Augustin bažnyčios.
Oras La Orotava vėsta, dangus apsiniaukęs. Pagrindinius miesto objektus pamatėme, grįšime į Santa Cruz. Autobusas važiuoja ilgai. Aplanko kaimus kaimelius. Už bilietą vėl nuskaito 2,90 eur.
Santa Cruz saulėta. Stotyje lipame į ką tik atvykusį 910 numerio autobusą ir vėl važiuosime į Playa de las Teresitas. Automatas iš Bono kortelės nieko nenuskaito. Nelabai supratau atsiskaitymo sistemos, bet turbūt kaina priklauso nuo kelionės laiko.
Kol šviečia saulė, bendrakeleivė skuba pasikaitinti saulėje, o aš lipu palaipioti. Kiek teko matyti šio paplūdimio nuotraukų, Playa de las Teresitas iš aukštai atrodo įspūdingai. Tad noriu įsitikinti. Einu keliu, kuriuo važiuoja automobiliai. Eismas nėra intensyvus, bet kelias vingiuotas. Prieinu iki pirmosios apžvalgos aikštelės.
Toliau nusprendžiu neiti, nes kelias su visais išvingiavimais gautųsi tolimas, o vaizdas – prieš saulę. Leidžiuosi pas kolegę. Paplūdimyje kiek pasikaitinu. Bet nė valandos neišbūname, nes oras atvėsta.
Grįžtame į Santa Cruz, vaikštome jau pažįstamomis gatvėmis. Parėję kraunamės daiktus, ryt kelsimės į kitą salos vietą.
