Madeira. II dalis

2014-06-10 Antradienis. Vienuolių slėnis: Eira do Serrado – Curral das Feiras.
Rytas saulėtas. Pusryčiams su kava suvalgome po pusę vidutinio dydžio portugališko pyragėlio Pastel de natas. Skanu. Bet nealpėjame, nes nesame saldumynų mėgėjos.

Einame į geltonųjų/pilkųjų autobusų (horariosdofunchal interurban) stotį prie funikulieriaus.
Stotelėse pakabintos lentelės, iš kurios kur važiuoja autobusas. Mums reikalingas 81 numeris, kryptis - Curral das Feiras. 09:05. Už bilietą iki Eira do Serrado sumokame po 4 eurus. Noriu atkreipti dėmesį, kad vos keli 81 numerio autobusai suka iki Eira do Serrado. Kai kurie jų važiuoja tiesiai į Curral. Tokiu atveju išlipti reiktų prieš tunelį ir dar nemažai paeiti iki Eira. Ši informacija svarbi ir tiems, kas planuoja eiti atvirkštiniu variantu: pradėti Curral ir kilti iki Eira do Serrado.

Atvažiuojame į Eira do Serrado. Estalagem Eira do Serrado – populiarus viešbutis šioje vietoje. Suvaikštome į tualetus. Nuperku lauktuvių – siuvinėtų rankšluostėlių.

Ir sukame pro Estalagem Eira do Serrado į viršų link apžvalgos aikštelės. Takas vaizdingas, lengvas, retais laiptais, švarus, apsaugotas.

Apžvalgos aikštelėje vėsu. Žmonių nedaug. Prie viešbučio buvo vos keli automobiliai ir vienas autobusas. Bet turistus palikome žemai, parduotuvę siaubiančius. Aplink – KALNAI. Ir žvilgsnis į aplink kalnų apsuptą ir šešėlyje snaudžiantį Curral kaimuką, kur mes ir leisimės.

Ilgą laiką buvo manoma, kad Curral das Feiras slėnis yra pats vulkano kraterio dugnas. Tačiau šių dienų geologų nuomone, šis paviršius susiformavo kaip ilgų erozinių procesų pasekmė.

Iš apžvalgos aikštelės atgal veda tas pats takas. Kol nulipome, žmonių aplink viešbutį padaugėjo. Jau atvažiavę net keli turistiniai autobusai. Čia vis suka lengvieji automobiliai, mikroautobusai, taksi.
Nedelsiame pradėti žygį pėsčiomis. Sunflower gidas liepia eiti iki tos vietos, kur išleido autobusas ir ieškoti rodyklės su Eira do Serrado. Nuo čia turi prasidėti akmeninis takas žemyn. Bet čia – statybos. Pasiblaškome. Užkalbintas statybininkas nuveda iki starto. Pasirodo, statybų teritoriją juosiančioje tvoroje yra tarpelis, kuris ir atveria kelią į mūsų tikslą. Ant grindinio net kreida balta rodyklė nupiešta.
Leidžiamės žemyn. Tiesa, ne akmeniniu senuoju keliu. O statybininkų grunte iškirstais laiptais. Bet laikinasis takas netrunka įsilieti į senąjį akmeninį. Čia pat atsiveria ir panorama į kalnus.

Prieš pat bendražygės nosį iš viršaus nukrenta akmenys. Jai baisus šokas. Man irgi dreba kojos. Bet negi grįšim atgal? Mažumėlę pastovime, paklausome. Ir tyliai, ant pirštų galų pramauname tą vietą.
Zigzaguojame žemyn. Dešinėje aukštai stačios uolos šlaite veda senasis Curral kelias. Tiesa, jis šiuo metu yra visiškai nenaudojamas, uždarytas.

Aplink mūsų einamą taką pilna senų nudžiuvusių medžių. Žvalgomės į visas puses. Visur taip gražu. Akis malonina tai kalnai, tai priekyje vis artėjantis Curral kaimas.

Ant kalnų viršūnių pasirodo debesys. Iš pradžių jie taip lengvai kabodavo užsikabinę už viršūnės. Vėliau debesų ima daugėti, jie sunkėja ir pilkėja.
Curral das Feiras jau čia pat. Kelyje pasigirsta klegėjimai. Mus aplenkia pavieniai keliautojai. Kažkas kopia į viršų.
Pasiekiame važiuojamąjį kelią. Sukame į dešinę. Curral ranka pasiekiamas.

Taigi, Curral. Vos priėję kaimelį, pamatome autobusų stotelę. Ji moderni. Švieslentė rodo artimiausio atvykstančio autobuso maršrutą ir likusį laiką iki jo.
Curral das Feiras slėnis į lietuvių kalbą verčiasi kaip Vienuolių slėnis. 1566 m. besislėpdamos nuo įsibrovėlių prancūzų čia prieglobstį rado Funšalio Santa Clara vienuolyno vienuolės. Pats kaimas įsikūrė beveik 200 metų vėliau. 19 a. vienuolių iniciatyva buvo pastatyta bažnyčia Nossa Senhora do Livramento.
Apžiūrime bažnyčią ir šalia esančias kapinaites. Paskui kylame į Curral. Nuo kalnų, iš kur atėjome, vis smarkiau leidžiasi sunkūs pilki debesys.
Pietauti einame į kavinę prie autobusų stotelės. Curral regionas garsus savo patiekalais iš kaštainių. Taigi, šios dienos gurmaniškąją pažintį skirsime jiems.
Lipame į terasą. Vaizdas čia fantastiškas. Sakomės kaštainių likerio. Imame kepsnį su kaštainiais. Taip pat kaštainių pyrago desertui prie kavos. Likeris fantastiškai skanus. Karštas patiekalas – toks per vidurį. Pyragas – visai šiaip sau. Bet aptarnavimas užtat be priekaištų. Padavėja kas kelias minutes teiraujasi, ar ko netrūksta. Pamačiusi, kad fotografuojamės, pasisiūlo mus abi įamžinti. Galiausiai pasiūlo paragauti marachujos (passion, pasifloros) ir vyšnių likerių. Marachujos – fantastiškai skanus.
Pietūs atsieina kiek virš 20 eur už abi.
Iki autobuso laiko – geras pusvalandis. Einame dar pamarširuoti po kaimą.

Lipame aukštyn pėsčiųjų takeliais. Grįžtame į pagrindinę gatvę. Akis paganome į madeirietiškus rankdarbius. 

Laikas į autobusą. Debesys jau beveik siekia Curral. Aplink pilka, kiek nejauku net.
Atvažiuoja 81 numerio autobusas. Vėl 4 eur. Veža pirma į galutinį tašką – Lombo Chao. Mums tai puiki ekskursija. Nes autobusas prasuka kaimus kaimelius.
Pagaliau grįžta į Curral, tik kitu keliu suka per kaimelį. Pravažiavęs jį, rieda į tunelį. Išlindęs – juda mums jau žinomu keliu iki Eira do Serrado. O ten mus pasitinka pienas....
Toks rūkas, kad už metro atrodo vientisa balta juosta. Dabar suprantu, ką reiškia saugotis rūkų Madeiroje ir visas išvykas pradėti kaip galima ankščiau.

Nieko nematyti, bet autobusas važiuoja gana greit. Žinau, kad kelias siauras ir vingiuotas. Iš priekio atlekia agentūrinis autobusas su turistais. Vos nebūna būmbt. Bet kažkaip išsivingiuoja abu vairuotojai. 

Leidžiantis žemyn, rūkas retėja. Medžiai ir kalnai vėl įgauna ryškius savo kontūrus, o bendras kraštovaizdis – spalvas. Sėkmingai pasiekiame Funšalį.

Diena dar nesibaigė. Lankysime netoli namų esantį fortą Fortaleza de Sao Tiago.

Fortas pastatytas 1614m. Šiuo metu čia veikia restoranas ir šiuolaikinio meno muziejus. Beje, muziejus išeiginėmis ir šventinėmis dienomis nedirba. Tad pavaikštome tik po fortą.

Išeiname į gatvę, sukame link Igreja do Socorro. Igreja do Socorro - senamiesčio parapijos bažnyčia. Pastatyta 16 a., Funšalio globėjo šv. Džeimo Jaunesniojo garbei. Po poros šimtmečių buvo sugriauta per žemės drebėjimą. Šiuo metu bažnyčioje esantys paveikslai ir drožiniai skirti Dievo motinai. Tačiau kiekvieną gegužės 1-ąją čia vyksta iškilmės, skirtos šv. James.
Nuo bažnyčios grįžtame senamiesčio – Zona Velha – Santa Maria gatve. Be proto jauku čia. Ir daug piešinių ant pastatų.  

Dar nesame buvę prie Igreja do Colegio bažnyčios. Be to žinau, kad sumokėjus eurą, galima užlipti į apžvalgos aikštelę pasigrožėti Funšalio panorama su katedros bokštu. Atidaryta nuo 10 iki 15 val. Deja, nė karto nespėjome.
Patraukiame link Igreja Sao Pedro - nedidelės bažnytėlės su gražiu ir išskirtiniu, azulėjomis išklotu interjeru, gražiais paveikslais. Bet mūsų vizito metu bažnyčioje vyko mišios. Trumpai pasimeldėme su visais. Bet nuodugniau apžiūrėti bažnyčios nebuvo kaip.
Nuo Sao Pedro bažnyčios leidžiamės link namų į netoli esantį miesto parkelį. 

 Oras geras, einame toliau. Užsukame į 20 a. viduryje įkurtą Santa Catarina parką.
Maža Santa Catarina koplytėlė nukelia į 17 amžių. Čia pat ir paminklas K. Kolumbui.
Didelė parko teritorija, su tvenkiniais, augalais, žalia veja, vaikų žaidimo aikštelėmis. Čia pat – nemokami ir labai švarūs tualetai. Net popieriaus yra.
Šiandien dar nepavargę, tai einame dar į vieną objektą – Sao Jose fortą, esantį Pontinha islet.
Įėjimas nemokamas, bet prižiūrėtojas paprašo išeinant paaukoti kiek negaila. 

2014-06-11 Trečiadienis. Portela – Porto da Cruz.
Einame į Avenida da Mar esančią žaliųjų SAM autobusų stotelę. Autobuso Nr. 20. Važiuoja maršrutu Funchal / Santo da Serra / Funchal. Laikas 09:30. Kaip ir planuota, Portelą pasiekiame kažkur 10:45.
Autobusas Porteloje tiek važiuojant pirmyn, tiek atgal stoja prie Portela A Vista restorano.
Portela – tik nedidelis kaimukas. Gal ir nebūtų šis taškas kažkuo ypatingas, jei ne iš čia atsiverianti nuostabi panorama į Penha de Aguia – Erelio lizdą – uolą ir vandenyną.
Taigi, išlipę iš autobuso pagal šalia esančią nuorodą kylame laiptais į viršų, į panoramos aikštelę.  

Paskui einame prie čia pat esančios suvenyrų parduotuvės ir ant stelažų gėles pardavinėjančių moterų. Nuperku krūvą sėklų mamai ir draugėms, po 2 eur. Protėjų. Pardavėja įduoda dar ir dovanų.

Einame link vietų, kur turi prasidėti Marocos ir Funduros levandos. Bet mes esame tinginės šioje kelionėje. Norim greit ir lengvai pasiekti Porto da Cruz. Tad renkamės labai nepopuliarų, bet smagų kelią.
Sunflower gide patraukė dėmesį 15 žygis: leidimasis nuo Portela iki Porto da Cruz iš pradžių senu akmeniniu keliu, o paskui – įprastais keliais ir takeliais. Pagal Sunflower turėtume užtrukti 2 valandas.
Nuoroda akmeninio kelio, vedančio iki Cruz da Guarda kaimo, vos įžiūrima. Neslėpsiu, buvo nerimo dėl trasos. Nes net ir anglų forume apie ją neradau jokių atnaujinimų. Bet galvojau vis tik rizikuoti ir eiti.
Taigi, traukiame gana sparčiu žingsniu. Senovinis akmeninis kelias eina mišku. Nėra labai smagus, nes visas nuklotas lapais, kai kur apneštas gruntu. Bet nėra ir baisus. Tikrai normaliai praeinamas kelias.
Po kokių penkiolikos minučių nuobodaus ėjimo mišku properšose vis pasirodo panorama. 

 Miške vėsu, gera. Nė gyvos dvasios aplink. Tik šalia siaurute levada čiurlena vanduo. Paskui miškas išretėja, lieka pavieniai medžiai. Saulė jau plieskia.
Prieiname pievas, pilnas žiedų. Netoli gyvenvietė, laiptai čia cementiniai, tvarkingi ir švarūs.
Galiausiai įsukame į Cruz de Guarda kaimelį. Cruz de Guarda visai mažutis kaimeliukas pagal miniatiūrinę gatvę išsidėstęs. Iš pradžių jis pasirodo visai apleistas. Vėliau namai ima gražėti. Tylu. Tik savo pasirodymu šunis išjudinome.

 Status siauras asfaltuotas kelias vis suka žemyn. Pro namus, laukus, tolėliau esančius šlaitus su daržais ir sodais. Ir iš akiračio nesitraukiančia Penha de Aguia.
Paskui Erelio lizdas lipa aukštyn, o mes vis einame žemyn. 

Pietaujame pakelėje ant bordiuro Penha de Aguia papėdėje. Net driežai nepuolė.
Kiek dustelėję prieiname kitą kaimelį – Maiata. Matome, kad važiuojamoji dalis labai toli vingiuoja. Jau esame išmokę pėsčiųjų vaikščiojimo paslapčių kalnuotose vietovėse. Tad ieškome laiptų ar kokio takelio, nesunkiai nuvesiančio mus žemyn. Žinoma, tokį randam. Tik jis tos pavargęs, menkai naudojamas turbūt.
Vėl išeiname į važiuojamąją dalį. Nuo Maiata kaimo einame kiek ne taip, kaip rašo kelionių gidas. Bet koks mums skirtumas. Svarbu, kad judame reikiama kryptimi ir randame visus reikalingus objektus.
Praeiname tiltą per Maiata upę. Kaime nemažai pastatų su daugybe vazonuose žydinčių gėlių išpuoštais kiemais.
Nuo Maiata kaimo link vandenyno keliu einame gana ilgai. Vis stabtelim praleisti atvažiuojančių automobilių. Arba pasimėgauti vaizdais. 

Netoli vandenyno nuo važiuojamosios dalies žemyn suka cementinis pėsčiųjų takas. Pasigrožim panorama iš aukštai ir nerime į nendrėmis apaugusį pėsčiųjų taką. Didžiulių nendrių plotuose pasijuntu tarsi girioje.
Jau prie vandenyno. Dairomės tai į vieną pusę, tai į kitą. Taip netoli iki Porto da Cruz. 

Kelias iki Porto da Cruz atrodo netolimas, bet užtrunkame. Paplūdimiu iš mokyklos grįžta mokiniai. Gal ir smagu eiti į mokyklą vandenyno krantu. 

Pasiekę Porta da Cruz, sukame promenada aplink iškyšulį. Čia be proto karšta.
Apėję iškyšulį, norėjome pabūti prie vandenyno. Pasideginti, pasimaudyti. Bet paplūdimys – ant saulės. O ji taip negailestingai pliekia. Nebenorim jau ir paplūdimio. 

Sukame į miestelį. Labai greit prabėgame lyg karštu pečiumi  Porto da Cruz centru. Norime kur nors atsigaivinti. Einame į kavines, kurias matėme tik atėję į miestą. Šią minutę svarbu tik turėti pavėsį, vaizdą į vandenyną ir kažkuo atsigaivinti. Įsitaisome. Prieš akis – Atlanto mėlis ir rytdienos maršruto uolos. 

 Pasisotinę bei pasimėgavę vandenyno vaizdu, einame į gatves. Tiesa, tų gatvių viena, gal dar antrą rastum Porto da Cruz. Nori nenori atsiduriama prie bažnyčios. 

 Pasidairome ir einame laukti autobuso. Iki jo dar vos ne pusvalandis. Neturime jėgų, sėdame ant šaligatvio. Susirenka ir daugiau turistų. Pagaliau – važiuojam. Bilietas tiek pirmyn, tiek atgal atsiėjo po 4 eur žmogui. Jų kainos priklauso nuo zonos.
Grįžę į Funšalį, dar aplankome Fortaleza do Pico. 

Madeira. I dalis

Nebūsiu pirmoji keliautoja po Madeirą, pasakiusi, kad smalsumas pažinti šią salą atsirado išgirdus jos pavadinimą. Prieš gerą dešimtmetį, kai dar pasaulio nevaldė internetas, vieno populiaraus dienraščio kelionių skiltyje perskaičiau pasakojimą apie šeimos poilsį Madeiros saloje. Interneto laikais įsitikinau, kad sala turi ne tik viliojantį pavadinimą, bet ir unikalų kraštovaizdį, svetingus salos gyventojus ir skanų maistą. Smalsumas tapo svajone.

2014-06-06. Penktadienis. Vėlai vakare pajudame iš Lietuvos

Naktinis važiavimas iki Varšuvos Simple autobusu. Po to – labai greit pralėkęs šeštadienio pusdienis Varšuvos Pragos rajone. Iš Varšuvos Centralna traukinių stoties vykstame į Varšuvos F. Šopeno oro uostą. Skrydis su portugalų oro linijomis TAP iki Lisabonos, kur persėsime į kitą šios kompanijos lėktuvą, trunka 4 valandas. Lėktuve mėgaujamės labai dosniais ir skaniais pietumis.

Leidžiamės Lisabonoje. Turime 5 valandų tarpą tarp skrydžių. Išnaudojame laisvą laiką - su metro važiuojame į arčiausiai esantį šiuolaikinį Oriente rajoną.

Skrydis iš Lisabonos į Madeiros salos sostinę Funšalį pusę vienuolikos vakare. Vos TAP darbuotojams  pradėjus į lėktuvą laipinti keleivius, skrydis atšaukiamas. Nėra lėktuvo kapitono. Užuot nakvoję kuklioje studijoje Funšalyje, džiaugiamės prabanga Marriott viešbutyje Lisabonoje. Kitą rytą didžiulis lėktuvas, skrendantis į Karakasą, atskraidina mus iki Madeiros oro uosto. Gyvenime pirmą kartą tenka skristi lėktuvu, skirtu tarpkontinentiniams skrydžiams. O oro uoste, patys susižinoję mūsų pakeisto skrydžio laiką, pasitinka madeira-airport-transfers darbuotojai. Tad prarasto atostogų pusdienio ne taip ir gaila.

Kaip paprastai, po Madeirą renkamės keliavimą visuomeniniu transportu. Tad gyvenamoji vieta reikalinga strategiškai geroje vietoje: netoli autobusų stočių. Rašau „autobusų stočių“, nes Funšalyje nėra vienos stoties. Salą yra pasidalinę 4 transporto bendrovės. Kiekviena jų turi savo autobusų stotis ir stoteles (Paragem). Galima sakyti, netgi kiekvienam maršrutui po stotelę.

Autobusai yra geros būklės. Tolimesnių atstumų – net labai komfortiški. Vietinių maršrutų – kiek labiau padėvėti, bet švarūs, tvarkingi. Bilietus galima pirkti iš vairuotojo arba specialiuose kioskuose. Išlipant iš autobuso, reikia prieš stotelę paspausti kažkur autobuso lubose esantį stop mygtuką.

Autobusai laikosi grafiko. Bent jau iš pradinių taškų išvažiuojama laiku. Vėliau juk visko gali pasitaikyti: ar darbai kelyje, ar vairuotojo noras išgerti kavos.

Beveik visi autobusų vairuotojai kažkiek kalba angliškai. O jei ir nekalba, tai turi pirštus. Bet būtinai visur reikia klausti dėl stotelių, dėl sustojimų. Nes būna, kad įlaipinimo stotelė – viename aikštės krašte, o išlaipinimo – kitame. Pati sistema turbūt tik jiems patiems suprantama. Bet kartu ir labai paprasta, aiški. Tad nevairuojančius noriu padrąsinti nebijoti šios transporto priemonės Madeiros saloje. Autobusais galima aplankyti beveik visą salą.

Žinoma, dar yra taksi. Taksi dažnai teikia pavėžėjimo iki levadų ar pažintinių takų paslaugas. O paskui turistus pasiima. Reikia pažymėti, kad taksi paslaugos nėra pigios. Nors jei keliaujama keturiese, tikrai smagiau nusisamdyti taksi nei pirkti keliones iš agentūrų.

2014-06-08. Sekmadienis. Botanikos sodas.

Pirmajai viešnagės Madeiroje dienai buvo suplanuotas sodų lankymas. Nors atšauktas skrydis nuvogė pusdienį mūsų viešnagės, bet tikimės pavyti planus.

Oras visiškai pasikeitęs. Nuo kalnų leidžiasi sunkūs juodi debesys, papučia ledinis vėjas. Atrodo, kad tuoj ims lyti. Nieko keisto, juk capacete laikotarpis. Kai rinkomės kelionės laiką, buvo svarbu, kad būtų šilta, kuo mažiau lietaus, kuo daugiau visko žydėtų ir trasos būtų atidarytos. Taigi, suderinę geriausio laiko lankyti Madeirą rekomendacijas ir savo galimybes, išsirenkame birželį. Ir tik kai jau bilietai buvo kišenėje, sužinojau apie capacete – šalmą ar kapišoną – tai yra debesų kalną, tą mėnesį dengiantį Madeiros salą. Labai nerimavau, kad dėl debesų negalėsime džiaugtis vaizdais. Bet visą kelionę oras buvo puikus. Jis tarsi mums užsakytas. Capacete sezonu patariama po salą pradėti dairytis ryte kuo ankščiau. Nes ryte dažnai dar šviečia saulutė, o popiet jau, žiūrėk, stori debesys leidžiasi. Žinoma, būna ir atvirkščiai. O būna ir visai giedras dangus.

31 arba 31A geltonasis miesto autobusas veža iki Botanikos sodų. Tad einame į miesto geltonųjų stotį. Perkame vienkartinius bilietus iš vairuotojo, 1,95 eur. vienas. Autobusas dideliu greičiu kyla siaurais ir stačiais Funšalio keliais.

Botanikos sodas dirba iki 18 val. Parduodanti bilietus darbuotoja paprašo iki to laiko palikti sodą. Kaina - 5,50 eur suaugusiam.

Iškart į akis krinta gėlės – laukinės klivijos didžiulėmis baltomis ir mėlynomis galvomis. Jų pilna visoje Madeiroje. Pasigrožime Funšalio panorama nuo Įsimylėjėlių uolos ir takeliais, pilnais įvairiausių žiedų ir augalų, leidžiamės žemyn.

Botanikos sodo vizitinė kortelė – spalvotas kilimas.

Aplankome palmių, kaktusinių augalų kolekcijas. Yra ir tipiškas madeirietiškas namukas. Visai nebūtina važiuoti į Santaną, vien tik kad tokį pamatytumei. Yra dailus karpytų medelių parkas. Labai patiko paukštelių paviljonas. Kokių tik ten papūgų nėra. Čia užsibūname.

Sodo puošmena – povai. Kad ir kaip kalbinau, uodegos neišskleidė.

Prieš pat šeštą išeiname. Dairomės autobuso stotelės, žiūrime į grafikus. Tuoj prisistato taksistai, siūlydami savo paslaugas. Ne, 8 eur mums brangu. 6 irgi brangu. Ateina prancūzų pora. Taksi vairuotojas kviečia važiuoti visus keturis už 8 eur. Juk vienam bilietas galima sakyti, 2 eur kainuoja. Važiuojame.

Taksistas išleidžia Avenida do Mar – gražioje gatvėje einančioje palei vandenyną.

Čia pat apžiūrime Fortaleza Sao Lourenco – pirmąjį Madeiros fortą, pastatytą 16 amžiuje ant buvusios tvirtovės pamatų. Keletą kartų perstatytas. Dabar – Portugalijos ministrų rezidencija Madeiroje. Beje, sekmadieniais 20 val. vyksta vėliavos nuleidimo ceremonija. Vos kelias minutes tetrunkanti, bet įdomi ceremonija.

Pro Fortaleza Sao Lourenco kylame aukštyn į senamiestį ir pasiekiame Avenida Arriaga. Bene prabangiausia aveniu visame Funšalyje su daugybe kavinių, parkų, paminklų, senovinių pastatų. Prabangus azulėjų mozaikomis puoštas The Ritz viešbutis (ir kavinė): vienas iš seniausių Madeiroje. Įkurtas 1905 m.

Avenida Arriaga atveda iki paminklo Madeiros atradėjui J. G. Zarco. Čia pat patrauklus Portugalijos banko pastato smaigalys. Čia yra dažna švenčių ir susitikimų vieta.

Ir žinoma, Funšalio katedra, vietinių kalba vadinama Se.

Žvalgomės toliau po gatveles. Senamiestyje kiekviena ji turi savo grindinio mozaiką, išdėliotą iš smulkių akmenukų ar plytelių.

2014-06-09. Pirmadienis. Monte ir Cabo Girao.

Rytas giedras. Pabandysime šiandien įveikti ir šios dienos, ir vakarykštės dienos nebaigtą programą. Einame pėstute iki funikulieriaus. Jis pradeda dirbti nuo 9 val.

Perkame paketą, į kurį įskaičiuotas pasikėlimas ir nusileidimas funikulieriumi bei bilietai į ant Monte kalno esančius Tropinius sodus. Paketo kaina 23,75 eur žmogui. Gauname dar ir parko žemėlapį su informacija bei keletą reklaminių bukletų. Perkant atskirai, pasikėlimas ir nusileidimas funikulieriumi kainuoja 15 eur. O Tropiniai sodai – 10 eur. Taigi, kiekviena sutaupome kiek virš euro.

Iš ryto žmonių nėra. Kabinoje kylame tik dviese. Lakstome nuo vieno suolo prie kito ir fotografuojamės. Pasikėlimas iki sodų trunka kažkur 8 minutes. Panorama fantastiška. Kabinos plaukia dideliame aukštyje. Lekia viena paskui kitą tiek į vieną, tiek į kitą pusę.

Išlipę, sukame į Tropinius sodus.

Iš pradžių Tropiniai sodai per daug nesužavi. Apžiūrime dar ir afrikietiškojo meno muziejų.

Po sodą galima vaikščioti atskirais takais: meno, floros. Mes einame mišriu taku. Takas, pilnas japoniškų sodų motyvų, kinų meno detalių ir madeirietiškomis azulėjomis puoštų terasų, veda žemyn. Atsiduriame prie ežeriuko ir kaskados. Čia labai jauku ir gera. Pabūname ilgiau. Iš pat ryto vienas kitas lankytojas. Stebina milžiniško dydžio paparčiai.

Paskui takelis veda prie rūmų ir skulptūros su šokinėjančia mergaite.

Kai jaučiame, kad sodo gana, einame link Monte kaimo.

19 a. Montė tarp madeiriečių ir lankytojų iš užsienio yra buvęs populiariu SPA kurortu. Savo laiku čia buvo klestinti vietovė su fontanu, bažnyčia, geležinkeliu ir imperatoriškaja rezidencija.

Mes sukame link piligrimų lankomos bažnyčios Nossa Senhora do Monte. Jos papėdėje pilna besidairančių, šūkauja taksi vairuotojai ir medinių krepšių – toboggan - kėravotojai. Būrys madeiriečių čia pat pliekia kortomis.

Į bažnyčią užves 68 laipteliai aukštyn. Taip pat yra galimybė nemokamai užlipti į bažnyčios bokštą, nuo kur atsiveria fantastiška Funšalio panorama.

Leidžiamės žemyn ir neužilgo einame į gatvę. Pasižiūriu, kaip turistai nuleidžiami pintomis medinėmis rogutėmis, vietinių vadinamomis toboggan. Medinį krepšį su įklotu, kur įsodinami žmonės, nuleidžia du patyrę vedliai. Valdyti toboggan – garbingas darbas. Profesija perduodama iš kartos į kartą. Krepšys žemyn stačiomis vingiuotomis 2 km ilgio gatvelėmis šliuožia apie 10 minučių. Rašoma, kad vietomis išvystomas apie 48 km/h greitis. Gal ir smagu būtų. Bet pagailime 25-30 eurų.

Pagaliau tvirtai stovime ant žemės. Laikas įgyvendinti tą kelionės dalį, kuri ir buvo planuota šiai dienai. Važiuosime iki Cabo Girao skardžio.

Cabo Girao pasiekiamas raudonuoju Rodoeste autobusu. Grafikuose yra tik vienas autobuso numeris, važiuojantis į Cabo Girao. Kartą per dieną. Aišku, jis jau išvažiavęs. Bet iš internete rastos info sužinojau, kad netoli Cabo Girao gali pavėžėti Rodoeste autobusas Nr. 7. (Tas, kuris važiuoja tiesiu keliu per Via Rappida – netinka.)

Avenida do Mar esančiame Rodoeste autobusų kioske paklausiu ir paprašau bilietų. Raudonmarškinis diedulė duoda du bilietus (2,75 eur kainuoja vienas), pasako autobuso numerį ir atvykimo laiką. Dar 15 minučių. Šalia šio kiosko paprastai būna kitas autobusų firmos atstovas. Galima jo paklausti, jei yra abejonių, į kurį autobusą sėsti.

Autobusas Nr. 7 lekia labai greit. Bet stotelių daug. Žmonės tai įlipa, tai išlipa. Kelias vingiuotas, suka pro kaimelius, slėnius. Važiuojame labai ilgai.

Akių neatitraukiu nuo kraštovaizdžio: žemai žemai kairėje mėlynuojančio vandenyno, žirnio dydžio namukų ir dešinėje - vos matomo kalno viršaus. Vietomis autobusas prasuka stačiu skardžio pakraščiu. Vietomis akis džiugina ir stebina nesibaigiančios bananų plantacijos. Arba vynuogynai.

Šlaituose terasomis lipa įvairių spalvų daržai. Ir oranžiniai namų stogai. Namai visur gražūs. Tik vienas kitas – sugriuvęs.

Vairuotojas pasako, kada turime lipti. Dar apie pusantro-pora kilometrų tenka paeiti.

Pamatome apžvalgos aikštelę, pasileidžiame link jos. 580 metrus siekiantis Cabo Girao skardis garsus tuo, kad tai aukščiausias Europoje skardis, žiūrintis į vandenį.

Apžvalgos aikštelė turi dar vieną atrakciją: stiklines grindis. Prieš žengiant pirmą žingsnį norisi dar ilgai pagalvoti...

Tiesa, prie Cabo Girao buvo vienintelis tualetas Madeiroje, už kurį mokėjome pinigus (0,50 eur).

Atgal nuo Cabo Girao į Funšalį turbūt būtų galima grįžti ir autobusu, iš tos vietos, kur išlipome iki čia atvažiavę. Bet mes leisimės pėstute iki artimiausio kaimelio Camara de Lobos.

Vos išėję iš apžvalgos aikštelės teritorijos sukame į Funšalio pusę žemyn keliu, vedančiu prie viešbučių. Praėję juos, toliau traukiame važiuojamąja dalimi ir dairomės, kur bus kokie laipteliai ar takelis žemyn link vandenyno. Manau, tų laiptų ir takų turėtų būti ne vienas, nes vėliau praėjome daug rodyklių su veredų ir levadų nuorodomis. Mes sekame nuoroda Caminho Velho do Rancho.

Ėjome apsiavę basutėmis. Nors kelias vietomis buvo kiek apleistas: užneštas žvyru, apkritęs lapais ir žolėmis ar jį užkariavusi pieva. Smagiau butų buvę su uždaresniais batais.

Kelias tai cementinis, tai akmenuotas, tai žvyras, tai laiptai, tai ėjimas važiuojamąja dalimi. Kelias labai įvairus, vaizdai – nenuobodūs, besikeičiantys.

Vis dar stebina bananų plantacijos. Tiesa, pakrantėje tų didžiulių plantacijų mažiau. Bet beveik kiekviename kieme auga po keletą bananų augaliukų. Kaip kad pas mus serbentų.

Bananų plantacijos pakeitė saloje masiškai augintas cukranendres.

Galiausiai pasiekiame miestą. Tingiu iš kuprinės trauktis GPS. Kažkur ne ten pasukame. Nuklystame. Užtat pataikome į fantastišką reginį: Camara de Lobos kaimo bažnytėlė taip gražiai pasislėpusi tarp uolų.

Padarome nemažą lankstą, kol apeiname gana ilgą ir gilų tarpeklį.

Pagaliau išvystu tunelį, kurį teks pereiti, kad patektume į Camara de Lobos.

Pirmiausiai patraukiame prie vandenyno. Pirmąkart gyvenime matome vandenyną. Ilgai sėdime paplūdimyje ant akmenų.

Paskui sukame į kaimą. Jaukios ir ramios gatvelės. Žvejų kaimelio Camara de Lobos pavadinimo kilmė susijusi su ruoniais. 1419 metais išsilaipinę pirmieji gyventojai čia rado tūkstančius ruonių. Deja, per 500 metų situacija visiškai pasikeitė. Per pastarąjį dešimtmetį regiono vadovybė skiria dėmesį šių gyvūnų išsaugojimui.

Camara de Lobos yra pagrindinis salos žvejybinis taškas. Dažnas jų laimikis –Madeiros regionui priskiriama Scabbard‘žuvė. Tai 800 m. gylyje gyvenanti žuvis, kuri gaudoma naktį.

Aukštai kalnuose sirpsta vynuogės, iš kurių gaminamas vynas.

Camara de Lobos kaimelį labai mėgo britų politikas Vinstonas Čerčilis.

Panaršau tarp krante stovinčių laivų. Miestelio centre karšta ir daug žmonių, tad neužsibūname.

Camara de Lobos planavome išgerti ponchos – tikros madeirietiškos, išsuktos su mentele. Tą čia padaryti rekomenduoja visi kelionių gidai. Bet „išsimušame“ iš miestelio. Metame paskutinį žvilgsnį į vandenyne plūduriuojančius laivus ir sukame į pėstiesiems skirtą promenadą Passeio Publico Maritimo, kuri ves link namų...

Vis atsisukame pasigrožėti fantastiška Camara de Lobos ir promenados panorama.

Vis atsisukame pasigrožėti fantastiška Camara de Lobos ir promenados panorama.

Einame iš pradžių į kalną. Paskui takas veda lygiai. Priekyje jau matyti garsiausi ir didžiausi Funšalio paplūdimiai: Praia do Arieiro, Praia Nova ir Praia Formosa. Pėsčiųjų takas veda per tamsaus smėlio paplūdimį. Kažkur sustojame pailsėti. Užmatome lavos kalną. Nusprendžiame palaipioti.

Artėjame prie tunelio Praia Formosa paplūdimio pabaigoje.

Prieš gerą mėnesį iki mūsų kelionės po remonto atidarytas Doca do Cavacas tunelis. Mūsų pirmasis saloje praeitas tunelis. Apšviestas, jaukus. Tik kad drėgnas.

Išėję iš tunelio, pasigrožime nuo prie jo esančios apžvalgos aikštelės. Praeiname promenados apačioje esančius privačius lavos baseinėlius. Pasiekiame skulptūrą Madeiros atradėjui - J. G. Zarco Ponta da Cruz gatvėje. Sukame į plačią pėsčiųjų pakrantės tako dalį. Prieiname prabangių viešbučių zoną. Čia takas jau suka nuo vandenyno. Kyla į kalną. Yra tvankus, erzinantis daugybės praeivių ir mašinų keliamo triukšmo. Pajuntame, kad esame labai pavargę. Kad norime valgyti, bet jėgų turime tik įgriūti į lovą. Tuo neįdomiu keliu einame gerą pusvalandį. Saulutė jau suka į lopšį.

Greitomis iš toli padarau kadrą Reid's Palace viešbučio - seniausio - ir vieno prestižiškiausių Madeiroje, buvusio britų bastiono. Po šiai dienai viešbutyje yra išlikusi angliška tradicija "penktos valandos arbatėlei".

Grįžę krintame miegoti.

Sorrento - Ciampino.

Ankstesnę dalį skaitykite čia.

2013-10-14 Pirmadienis. Sorrento - Ciampino.

Dar būnant namuose paskutinei kelionės dienai buvo suplanuotas Neapolis. Jį apžiūrėję būtume leidęsi į Ciampino, kur turime viešbutį paskutinei mūsų kelionės nakvynei. Tad ir bilietus iš Neapolio į Romą pirkau iš anksto. Važiavimą derinau į pavakarį, po planuotos Neapolio apžiūros. Maniau, kad greitasis traukinys mums bus pats tas.
Tačiau mūsų jau viskas apeita ir šįkart iš anksto sudėliotas planas pasirodė nebe aktualus. Jei būtume neturėję iš anksto įsigytų brangių bilietų, būtume šiandien iš pat ryto važiavę  į Romą ir apėję nespėtus aplankyti objektus. Bet yra kaip yra.Nusprendžiame laisvą dienos dalį praleisti Sorrento.

Šiandien pirmą kartą per visą būvimo laiką Sorrente pusryčius valgome viešbutyje, kada jie ir priklauso. Atneša juos vaikinas iš kavinės.
Papusryčiavę baigiame dėtis daiktus. Bagažą nusprendžiame palikti Parkinge. Ten arčiau ir patogiau šiek tiek.

Atsisveikiname su administratoriumi. Su gerais atsiminimais išvykstame. Administratorius palydi iki lifto ir įmeta 10 centų (kaip rašiau pradžioje, liftas yra mokamas).

Sukame iki parkingo. Už tris vienetus bagažo sumokame 4 eurus. Leidžia ateiti kada norime.

Sukame jau gerai pažįstamomis gatvėmis.

Dar viena nematyta transporto priemonė Sorrente.

Einame vėl prie Katedros.

Correale namai.
14 a. fasade matyti arkos formos langai, turintys rožės formos ornamentą.
Coreale namas – dar vadinamas Large Castelo, yra Tossa aikštės kampe, prie Via Pietà gatvės. Prie įėjimo marmure išraižyta data 1768.

Annunziata bažnyčia.

Sukame link Marina Grande. Einame ta pačia gatve tarp sienų - Via Sopra le Mura. Labai mielos durelės sienoje.

Marina Grande nuo tos patamsyje baisiosios apžvalgos aikštelės.

Smagi reklama keramikoje.

Gatvė netoli Marina Grande.

Kai kas matyta naktyje.

Marina Grande ryto šviesoje.

Kažkurio viešbučio teritorija.

Paplūdimys.

Dekoracija prie lauko kavinės.

Žvejų rakandai.

Uždaro Marina Grande kiemelio altorėliai.

Paskutinį kartą pažiūrime į Marina Grande ir sukame aukštyn.

Vila Komunale.

Neapolio įlanka nuo Villa Comunale.

Dar viena Sorrento transporto priemonė.

Ir laaaabai dideli kaktusai.

Užeiname į savo pamėgtą apžvalgos aikštelę.

Apačioje - Marina Piccola.

Tarpeklis.

Einame papietauti. Ilgai sėdime kavinėje. Tada užeiname į prekybos centrą, nusiperkame valgymo ir gėrimo vakarui.
Nusprendžiame pamažu judėti į Neapolį. Nes ir Sorrentas jau pabodo... Nebesibūna, norisi judėti į priekį.

Parkingo vyrukai padeda užsidėti kuprinę. Padėkojame ir išeiname.
Pas tabakionistą perkame bilietėlį po 4,10 eur į Neapolį.

Traukinys nevėluoja. Atsisėdame.
Kažkurioje stotelėje sulipa chebra vyresnių klasių mokinių. Tai tokį triukšmą sukelia, kad ohoho.  Nors prie to esame pripratę.
Vėliau jie išlipa. Šalia mūsų atsisėda mieli žmonės. Nors vieni kitų nesuprantame, bet "pabendraujame" retkarčiais. Vyrukas parodo, kad kita stotelė Neapoli Garibaldi. Traukiame visą mantą ir lipame.

Iki traukinio dar labai daug laiko. Vaikštome po traukinių stotį. Nusprendžiame paskutinį kartą atsigerti skaniųjų jų sulčių. Bufete tvarka tokia, kad pirma susimoki, o tada su čekiu eini prie vitrinų.
Paduodu kasininkei 5 eur. Ji tipo nedavei 5, tik 3 davei.  Reikėjo palikti ir nueiti, bet norėjome gerti, tai traukiam dar 2 eur.  :oh Paskui pakračiau piniginę, na, tikrai pas mane daugiau monetų prieš tai buvo... 

Neapolio Centrale stotyje vienintelė blogybė, kad nėra kur atsisėsti. Nei peronuose, nei laukimo salėje. Suolų yra, bet jų labai mažai. Todėl reikia gaudyti vietas.
Sėdame ant bordiūrų. Sėdime ilgai ir stebime praeivius.

Matau, kaip eina pasitempęs kostiumuotas ponas su portfeliu rankose. Suglamžė popierių rankoje ir švyst į tarpdurį.  Na, iš kur tas Neapolis bus švarus.
Bet pati Centrale stotis labai švari. Ištisai valoma. Taip pat nemažai policijos.

Galiausiai švieslentėje pasirodo mūsų traukinio informacija. Šįkart kelias sutampa su tvarkaraštyje nurodytu. Pažįstu ir savo traukinį, nes nedaug tokių čia važiuoja.

FRECCIARGENTO - pilkosios linijos - ETR600 modelio traukinys, išvystantis iki 250 km/h greitį. Roma Termini tėra tik tarpinė stotelė. Traukinys važiuoja iki Venecijos Santa Lucia.

Tiek Freccia Rossa, tiek Freccia Argento nuo Neapolio Centrale iki Roma Termini važiuoja 1 valandą 10 min.
Bilietus pirkau panašiai prieš mėnesį, mokėjau 19 eur už vieną.

Randame savo vietas. Bagažą keliame į viršų. Labai keista, kad niekas nepadeda...

Traukinys labai modernus.

Sėdime tik dviese, prie mūsų niekas neprisėda. Vagonas pustuštis. Niekas nerėkauja ir garsiai nekalba, kas jau irgi labai keista.

Išvažiuojame laiku. Atvykstame į Romos Termini irgi laiku.

Romos Termini stotyje puolame prie savitarnos aparatų, nes reikia nusipirkti bilietus iki Ciampino miesto. Norisi nuvažiuoti dar su šviesa.

Aparatas protingas, parodo, kad iki pirmo traukinio liko tik 4 min, ar suspėsite? Renkuosi sekantį. Kainuos 1,50 eur už bilietą. Turime tam reikalui pasilikę monetų. Nerandu, kur jas mesti. Kiekvienas aparatas vis kitoks. Prišokusi netoliese stovėjusi moteriškė parodo. 

Bilietai yra. Dar reik atsekti, į kurią kryptį reik žiūrėti ir kokį kelią. Namuose buvau padariusi analizę, į kur važiuoja traukiniai, vežantys į Ciampino. Taigi, pažiūrime geltonuosiuose išvykimų tvarkaraščiuose, kad mūsiškis už 15 minučių į Cassino. Ir kad Ciampino - pirmoji stotelė.
Pažymiu bilietus specialiame aparate.

Vietinių traukinių takai Roma Termini stotyje yra į pabaigą. Mūsų buvo 22. Švieslentė Čiampino rodo irgi 22.

Netrukus įlipame į traukinį. Dar dėl visa ko pasitikslinu stovinčių žmonių. Traukinys vėluoja išvažiuoti keliomis minutėmis.

Po 15 minučių lipame Ciampino.
Kelią iki viešbučio dar namuose buvau išžiūrėjusi su google žmogiuku. Žinau, kad reikia eiti tiesiai tiesiai tiesiai.  Jau temsta. Kuprinė arba labai sunki, arba nesusitvarkiau diržų - jau ima spausti. Dar lagaminas tempia žemyn.
Viešbučio kaip nėra taip nėra.
Imu klausinėti žmonių. Valio, einame gerai.

Galiausiai pamatau.
www.ciampinohotel.com

Užsakinėjome paprastą kambarį be pusryčių per hostels.com. Mokėjome 29 eur už naktį. Ėmeme su nuskaitymu iš anksto. Tad viešbutyje nieko nebereikėjo mokėti, net miesto mokesčio.

Labai patiko susimokėti iš anksto. Atėjome ir už 2 minučių jau raktas mūsų rankose.  Tik dar lėktuvo grafiką pasitikrinome, tai kiek ilgiau užtrukome.

Apie šį viešbutį buvau prisiskaičiusi labai blogų atsiliepimų. Bet man labai patiko. Jaukus, švarus. Niekas nesulūžę. Be to yra baseinas.
Vienintelis minusas, kad iš vienos šio viešbučio pusės eina lėktuvų pakilimo takas, iš kitos - traukinio bėgiai. Bet triukšmas mums labai netrukdė. Tiek lėktuvai, tiek traukiniai naktį nejudėjo.

Kambarys.

Persipakavome daiktus. Užvalgėme, išgėrėme už kad ir išbalansuotą, bet sėkmingą kelionę ir į lovytes.
Ryt paskutinė dienelė.

2013-10-15 Antradienis. Ciampino - Vilnius.

Skrydis tik 10:20.

Esame atsargios, tad į oro uostą susiruošiame ankščiau. Einame į 07:30 autobusą.
Stotelėje jau keletas žmonių.
Atral autobusas atvažiuoja labai punktualiai, beveik pilnas, atvažiuoja jis nuo Metro Anagnina. Vairuotojui sumokame po 1,20 eur. Ir už kokių 10 - 15 min jau oro uoste.

Susisvarstome bagažą, persidėliojame, su lipnia juosta apsukame suplyšėlį.

Laukiame kol atsiras Check-in stalelio numeris.

Dairomės į keleivius.

Niekaip nesupratau, apie kokią bendrą eilę Ciampino oro uoste buvo kažkur forumuose kalbama. Pasirodo, check-in bendra eilė.
Bet prie reiso vis vien atsiranda stalelio numeris. Einame priduoti registruoto bagažo. Darbuotojas nuo kito staliuko šaukia eiti prie jo. Rodau į mūsų staliuką. Jis sako, kad jokio  skirtumo. Taigi, užsiregistruojame ir einame pro apsaugą.
Čia viskas labai greitai.

Ciampino oro uosto išvykimo zonos yra suskirtytos į A ir B. Mūsų A. Einame ieškoti savo vartų.
Įėjau ir nesupratau, į kokį durdomą patekau... Didelė salė pilna žmonių.
Kažkaip prasiveržėme pro minią iki savo būsimų vartų. Susižiūrėjome. Einame pasivaikščioti. Vaikščioti nelabai yra kur.
Einame į tualetus, jie - baisiai nešvarūs.
Einame vėl link būsimų vartų - visai miniai vos keli suolai. 

Iš mūsų vartų vėluoja Į Barseloną išskristi lėktuvas.
Kai barseloniečius sulaipina, stojame į eilę prie vartų. Atsisėsti vis vien nėra kur.
Pamatau priekyje stovinčius Sorrente sutiktus senukus. Prieinu pasilabinti. Maloniai šnektelime. Žaviuosi tokiais keliautojais.

Šiaip ne taip išsikankiname kol pradeda įlaipinimą. Labai didelį rankinį bagažą tikrina ir liepia mokėti.

Lėktuve netelpa visų keleivių bagažas. Striukes liepia pasiimti ant kelių.  Kur saugumo reikalavimai, a?

Vilniuje leidžiamės. Lyja. Bet šilta. 

Tiesiai į mikriuką, vežantį į autobusų stotį. Su mumis važiuoja futbolo sirgaliai iš Bosnijos. Labai linksma.

Lietuvoje labai gražus ruduo.

----

Tai tiek tos mūsų kelionės.

Ačiū kad skaitėte.