2018 m. balandžio 22 d., sekmadienis

Černobylis.

Vakar Kijeve.

2018-04-22. Sekmadienis. Černobylis.

Mūsų šios dienos išvykos tikslas – Černobylis. Mums tai geriausiai žinomas pavadinimas, kuriuo bendrai vadinama po 1986 metais balandžio 26 dieną įvykusio sprogimo atominėje elektrinėje evakuota zona. Nors važiuosime į už 100 kilometrų nuo Kijevo esantį kraštą, tačiau išvyką galima priskirti neįprastų Kijevo vietų kategorijai. Tiesa, į Černobylį galima nukeliauti ir tiesiai iš Lietuvos: kelionių agentūros organizuoja tiesiogines ekskursijas, tačiau mums norėjosi komforto, tad į Černobylį nusprendžiame vykti viešėdamos Kijeve su ukrainiečių agentūra Chernobyl-tour. Savarankiškai paturistauti ten greičiausiai nepavyks, nebent tai darysite nelegaliai. Tokie nelegalūs keliautojai  vadinami stalkeriais. Kiek nelegalių lankytojų per metus patenka į zoną, skaičius nežinomas. Spėjama, kad apie tūkstantį.

Nukeliauti į Černobylį mintis šovė visai atsitiktinai, kuomet vienas bendramintis pasakodamas apie kelionę į Kijevą užsiminė, kad norėtų apsilankyti Černobylyje. Tiesa, man Černobylis nėra tik pavadinimas ar iš istorijos vadovėlio žinomas faktas. Kai atominėje elektrinėje įvyko sprogimas, buvau paauglė. Tuo metu buvau per jauna, kad mąstyčiau ir suprasčiau šį įvykį. Tačiau gerai atsimenu nerimą šeimoje, kai tėvas pasakė, kad darbe renkama grupė žmonių sprogimo padariniams likviduoti. Laimei, jis neišvažiavo.

Nors į Černobylį vykome, galima sakyti, sprogimo 32 metinių išvakarėse, visą laiką buvo daug abejonių, važiuoti ar nevažiuoti. Nerimą kėlė galima radiacija. Aplinkiniai beveik visi kaip susitarę tvirtino, kad radiacija toje zonoje iš tikrųjų yra labai maža, bet netikrumo kirminas kirbėjo iki paskutinės minutės.
Ekskursijos į Černobylį oficialiai organizuojamos nuo 2011 metų. Zoną kasmet aplanko apie 50 tūkstančių turistų. Vieta, be abejo, yra neįprasta, todėl smalsumas nugalėjo.

Agentūra Chernobyl-tour organizuoja skirtingos trukmės privačius ir grupinius turus. Nesame fanatikės, todėl užsisakome 1 dienos turą su bendra grupe. Turas vienam suaugusiam turistui iš užsienio kainuoja 89 dolerius. Pagal taisykles turas vėliausiai gali būti užsakytas likus 4-7 dienoms iki kelionės (leidimams ir panašiems reikalams sutvarkyti). Kelionės metu būtina turėti pasą (ID netinka).

Norintys geriau pažinti zoną, gali rinktis dviejų dienų ar individualią ekskursijas. Kelionės vadovas rekomendavo užsisakyti dviejų dienų, mat paprastai jose dalyvauja 2-5 keliautojai, tad su tiek žmonių keliauti po zoną paprasčiau bei galima daugiau pamatyti. Užbėgdama įvykiams už akių, pasakysiu, kad ekskursija buvo labai įdomi, todėl pritarsiu vadovo nuomonei, kad zonoje verta praleisti ilgiau, ne vieną dieną.
Visa evakuotos zonos teritorija yra apaugusi mišku ar krūmynais, todėl geriausia yra keliauti anksti pavasarį, kai dar nėra lapų (kaip kad pasirinkome mes) arba vėlų rudenį, kuomet jie jau nukritę.

Aš ekskursiją užsisakau per Chernobyl-tour agentūros rezervacinę sistemą https://chernobyl-tour.com/english/ internetu. Turo kaina priklauso nuo to, kas esi: vietinis ar užsienietis. Užsieniečiams ji didesnė tris kartus. Į turo kainą įeina dokumentų sutvarkymas, kelionė patogiu autobusu, gido paslaugos. Papildomai galima užsisakyti pietus, kainuojančius 5 dol. ir išsinuomoti radiacijos kiekį matuojantį dozimetrą Терра-P (10 dol. asmeniui).

Atliekant užsakymą be įprastų kontaktų būtina nurodyti vardą, pavardę, pilietybę, paso numerį ir gimimo datą. Užsakymo patvirtinimas su visa informacija atsiunčiamas į elektroninį paštą. Per 4 dienas būtina pervesti 25 procentų dydžio avansą. Sumos ir mokėjimo informacija nurodoma el. laiške. Aš mokėjau per Paypal, viskas paprasta ir nesudėtinga. Galima mokėti eurais arba doleriais. Likusią tikslią sumą reiks mokėti autobuse (eurais arba doleriais).

Tos pačios dienos bėgyje gavau patvirtinimo laišką su visa kelionei reikalinga informacija. Beliko tik pasižymėti žemėlapyje išvykimo vietą.

Iki kelionės likus dviems dienoms atsiunčiamas dar vienas patvirtinantis laiškas, kuriame nurodomas gido telefono numeris. Gidas telefonu bus pasiekiamas nuo 07:15.

Nuo pusės aštuonių vyksta keliautojų registracija prie autobusų. Paprastai išvykstama 08:00. Kelionės laikas gali keistis nuo oro sąlygų.

Grįžtama vakare apie aštuntą valandą.

Pietūs Černobylyje – antrą valandą. Jie patiekiami valgykloje, kurioje pietauja zonoje dirbantys darbuotojai. Yra galimybė pasirinkti vegetarišką meniu.

Kelionei reikalinga patogi ir tvirta avalynė bei sportinė apranga, nes reiks ne tik daug vaikščioti, bet ir landžioti, vaikščioti per šukes, stiklus ir pan. Rekomenduotina ilgos kelnės, ilgarankoviai marškiniai, uždari storapadžiai batai. Lietingu ar vėsesniu oru turėti apsiaustą nuo lietaus ir šiltesnių drabužių.

Rašoma, kad kategoriškai draudžiama dėvėti šortus, sijonus ar sukneles, atvirus ir trumparankovius drabužius, avėti atvirą avalynę.

Kelionės metu būtina turėti pasą, vandens, sumuštinių ar kitokios užkandos kelionės metu. Zonoje lauke valgyti yra draudžiama, tačiau niekas netrukdo to daryti autobuse. Zonoje draudžiama ir rūkyti bei iki 19 valandos vartoti alkoholį.

Šiai išvykai pasiruošiau atskirus drabužius ir batus, kuriuos grįžusi išmečiau. Tik to greičiausiai tikrai nereikėjo.

Išvyksime nuo netoli mūsų nakvynės vietos esančios Pietinės – Pivnična traukinių stoties. Nors žinome, kad kelias netolimas, bet vis tiek išsiruošiame kiek ankščiau.

Priėję traukinių stotį, jos viduje lipame į viršų ir ilgu koridoriumi kertame traukinio bėgius.

Pietinė – Pivnična traukinių stotis nustebina grožiu.



Kitoje stoties pusėje pamatome nedidelę cerkvę, nuo kurios sukame į dešinę, einame pro Ibis viešbutį ir po minutės pasiekiame susitikimo vietą. Ties Ivana Ohienko gatvės 6 numeriu pažymėtu namu pamatome stovinčią eilę autobusų ir mikroautobusų. Ant priekinio autobusų stiklo yra kortelė «CHERNOBYL TOUR» arba radiacijos simbolio ženklas. Taip pat nurodoma, kokia kalba kurioje transporto priemonėje bus vedamos ekskursijos.

Atvykome pusę aštuonių. Žmonių jau prisirinkę. Mes einame prie rusų – ukrainiečių grupes vešiančio mikroautobuso ir iškart pataikome į savąjį. Grupės vadovas sutikrina pasus. Susimokame likusią sumą eurų, be grąžos, kaip ir įspėta rezervacijos metu. Gauname po dozimetrą, už kurį atskirai pasirašome. Taip pat gauname korteles su maršrutu, į kurias vakare vadovas surašys per dieną gautą radiacijos dozę.

Mikroautobusas švarus, tvarkingas, tikrai nepanašus į iki šiol matytas Ukrainos maršrutkas ar autobusus.

Mikroautobusas prisirenka pilnas. Nors agentūros tinklapyje skelbiama, kad išvykstama lygiai aštuntą, bet mes pajudame 10 minučių po aštuonių.

Pajudėję išklausome saugos instrukcijas, už kurias jau esame pasirašę. Jos nėra paslaptis ir yra skelbiamos agentūros tinklapyje. Keliautojas sutinka su kelionės sąlygomis bei patvirtina, kad neturi sveikatos sutrikimų, draudžiančių būti padidintos radiacijos zonoje: neserga diabetu, onkologinėmis ligomis. Taip pat nereikš pretenzijų dėl būklių ir ligų, atsiradusių po vizito Černobylio zonoje. Linksmai nuskambėjo perspėjimas, kad į autobusą nebus įleidžiami apsvaigę nuo narkotikų ar alkoholio arba pachmielingi turistai.

Grupės vadovas pateikia instrukcijas, kaip naudotis dozimetrais. Sanitarinė norma Ukrainoje yra – 0,3 mikrosiverto per valandą (µSv/h). Taip jau įprasta keliaujant po minėtą zoną: be dozimetro – nė iš vietos. Žinoma, mūsų dozimetrai, kaip vėliau padariau išvadą, daugiau dėl vaizdo, nes jų parodymai tuo pačiu metu dažnai skiriasi, bet vis tiek buvo įdomu. Tiesa, kelionės vadovas iškart nuramina, kad evakuotoje zonoje radiacinis fonas šiuo metu nėra didelis, jis Kijeve netgi didesnis. Mūsų grupėje keliauja žmonės, kadaise dalyvavę likviduojant avarijos padarinius. Jie irgi nuramina, kad dėl radiacijos poveikio šioje kelionėje nerimauti nėra ko. Taip pat esame nuraminami, kad zonoje nėra jokių mutantų. Radiacijos paveikti gyvūnijos išsigimimai pastebėti tik pirmoje kartoje. Mutantais pravardžiuojami nebent alkoholikai, kurie vakarais renkasi prie parduotuvių. Alkoholis Černobylyje parduodamas tik nuo 19 iki 22 valandos. Tačiau turistams vietinių girtuoklių pamatyti ko gero nepavyks, nes nuo 19:00 yra komendanto valanda. Iki to laiko visi turi palikti zoną.

Grupės vadovas ir vairuotojas – jauni vyrai. Abu paslaugūs, linksmi, draugiški ir labai daug kalbantys.

Vadovas supažindina su kelionės programa. Apie dvi valandas riedėsime iki sprogimo centro zonoje esančio Dytiatky (Дитятки/Dytyatki) kontrolės punkto, per kurį patenkama į 30 kilometrų nuo atominės elektrinės evakuotą zoną, dažnai vadinamą mirties zona.

Kad kelias neprailgtų, žiūrime filmą apie likviduotojus, kuriems pirmiesiems teko šalinti sprogimo padarinius. Mašinos ir robotai nuo karščio ir radiacinio fono gedo, darbus teko atlikti žmonėms.

Dytiatki kontrolės punkte tenka apie pusvalandį palaukti. Kad veltui negaištume laiko, vadovas pasiūlo pasinaudoti vieninteliu prieš pietus nemokamu ir tvarkingu tualetu. Juokingiausia, kad tualetas yra už kontrolės posto. Grupės vadovas sutaria su apsauginiu, kad mus įleis į tualetą, o po to mes grįšime ir pagaliau praeisime patikrą. Taip ir padarome.

Bet sugrįžus vis tiek tenka luktelėti, kol patikrins mūsų dokumentus. Pasidairome į prieš punktą esančiame lankytojų centre išdėliotus suvenyrus.

Dytiatki kontrolės punkte.



Pagaliau pareigūnas labai skrupulingai patikrina pasus ir dešimt minučių po dešimtos pajudame nuo Dytiatki.

Už gerų dešimties kilometrų sustojame pasižiūrėti arklių. Vadovas perspėja atsargiai pereiti kelią, nes zonoje eismo taisyklių mažai kas laikosi.

Perėję kelią dairomės arklių. Tiesa, jų siluetus tolumoje įžiūrėjo turbūt tik vienas kitas.

Siekiant įsitikinti, kad evakuotoje zonoje vis tik gali išlikti gyvybė, čia iš Krymo buvo atvežti laukiniai Preževalsko arkliai. Būtent arkliai buvo pasirinkti, kad nedomintų brakonierių ir galėtų apsiginti nuo zonoje siautėjančių vilkų gaujų. Arkliai labai agresyvūs, žmogui jų prisijaukinti dar nepavyko, o vilkus arkliai kaip šapelius išmėto.

Aš arklio neužfiksavau, tad įdedu tų apylinkių vaizdą. Trisdešimt metų evakuotoje zonoje nėra vykdoma jokia ūkinė veikla, tvarkomi laukai ir miškai, tad žvelgiame į ištisus miškus ir krūmynus.



Trumpai pasidairę lipame apleistame Zalysios (Залісся/Zalissya) kaime.



Zalysios kaimo gyventojai buvo evakuoti gegužės 3 dieną. Manyta, kad šioje zonoje esančių vietovių gyventojų nereiks evakuoti. Tačiau paaiškėjo, kad ir šios vietovės buvo smarkiai užterštos radioaktyviomis medžiagomis.



Gyventojus evakavo daugiausiai į Kijevą. Deja, senimas mieste neįsitvirtino ir grįžo į savo gimtąsias vietas. Jų grįžimas į evakuotą zoną buvo nelegalus. Žmonės į savo namus dažniausiai pareidavo paslapčia, o vėliau slapstydavosi nuo pareigūnų ir kareivių patikrinimų. Šie žmonės vadinami savakuriais – samosiolais, tačiau jie su tokiu epitetu nesutinka, nes jų nuomone, jie grįžo į savo namus. Vis tik dauguma grįžusių gyvena Černobylio mieste, nes ten yra mobilios parduotuvės – “autolavkės”, vandens, šioks toks socialinis gyvenimas.

Zalysios kaime pirmiausiai apžiūrime ambulatoriją.



Iš išorės aplūžusi gryčia viduje yra visiškai suniokota. Vadovas pasakoja, kad po gyventojų evakuacijos namų durys buvo užplombuotos, o namus iš pradžių saugojo vietinė milicija. Vėliau įrengė signalizaciją, nes buvo tikima, kad čia gyventi bus galima ir žmonės grįš namo. Bet vagys ir plėšikai, vadinami moradieriai, vertybes iškeldavo per langus. Buvo plėšiamos net grindys, nes manoma, kad po jomis gali būti laikomi pinigai.




Paskui užsukame į apleistą gyvenamąjį namą. Anot vadovo, dar neseniai Zalysios kaime gyveno senyva moteris, kuri prieš trejus metus mirė. Nustebino, kad dauguma samosiolų mirė sukakę garbingo amžiaus.

Traukiame pasidairyti po Zalysios kaimą. Kažkada čia veikė parduotuvė.



Buvo vaikų darželis.



Paskui judame link Černobylio miesto ir pirmiausiai sustojame prie miesto ženklo. Černobylis (Чорнобиль/Chernobyl) – nedidelis miestelis šiaurės Ukrainoje, netoli Baltarusijos sienos. Miesto ribas žyminčiame ženkle visu gražumu vis dar puikuojasi sovietinė simbolika.



Įvažiuojame į Černobylio miestą. Kol mūsų vadovas tvarkys su ekskursija susijusius dokumentus, vairuotojas mus pavežios po miestą.

Černobylis miręs, bet kartu ir gyvas miestas. Mieste gyvena du tūkstančiai žmonių, kurie dirba likviduojamoje atominėje elektrinėje bei su ja susijusiuose objektuose. Šiandien Černobylyje veikia geriamojo vandens bokštas ir skalbykla. Joje skalbiami elektrinėje dirbančių žmonių darbo drabužiai.

Černobylyje veikia benzino kolonėlė su sovietine talonų sistema. Prie paminklo Leninui veikia kultūros namai.

Mieste yra autobusų stotis, iš kurios vežiojami darbuotojai. Veikia viešbutis.

Vaikai mieste negyvena, nes asmenims iki 18 metų amžiaus patekti į evakuotą zoną draudžiama, tačiau šiuo metu yra kovojama dėl šios teisės. Mat radiacinis fonas šiuo metu nėra didelis, o zonoje gyvenantys žmonės norėtų gyventi su šeimomis.

Pakeliui pravažiuojame apleistą sinagogą. Černobylis pastatytas ant žydų miesto, mat iki plečiantis miestui žydų čia gyveno apie šešiasdešimt procentų.

Veikia bažnyčia, vyksta pamaldos. Tik krikštynų nebūna.

Būtent cerkvė Černobylyje labiausiai nustebino. Tarp apleisto ir pilko miesto - didelė, balta, auksu spindinčiu kupolu nustelbianti gulbė su tvarkinga ir prižiūrima aplinka.



Pasivaikštome aplink.



Mūsų vadovas sutvarko dokumentus ir judame tolyn. Kažkur veda keliukas. Mūsų grupėje keliaujantiems avarijos padarinių likvidatoriams šios vietos gerai pažįstamos. Iš jų ir vadovo pokalbių suprantu, kad ten veikia objektai, kurių paprastam mirtingajam pamatyti nevalia (pirmą kartą suprantu, kodėl į zoną veržiasi stalkeriai), o kitoje upės pusėje kadaise buvo uostas.



Už Černobylio sukame į kelią, vedantį į Baltarusiją, kuris buvo nutiestas specialiai avarijos padariniams likviduoti. Žergiame per aukštą atitvarą ir nuo aukšto tilto per Pripetės upę pažiūrime į apylinkes. Žmogaus nevaldoma upė užima naujas teritorijas.




Tolėliau matosi, sakytum, arkinis sandėlis – tai ir yra 1986 metų balandžio 26 dieną sprogusį atominės elektrinės IV bloko reaktorių apgaubęs naujasis sarkofagas. Gal ką nustebins, kad į reaktorių žiūrime jau išvažiavę iš Černobylio miesto. Elektrinė buvo pastatyta gerokai toliau už Černobylio miesto, o netoli elektrinės buvo įkurtas Pripetės – energetikų miestas.



Pripetės upės panoramos pažiūrime vos kelias minutes, po to lipame į mikroautobusą ir važiuojame tolyn. Kelias kol kas monotoniškas, todėl užsiimame eksperimentais. Tiek rodo vienas šalia kito esantys dozimetrai.



Atvykstame iki Lieliovo kontrolės punkto ("Лелiв"/"Lelyov"), įleidžiančio į labai užterštą 10 kilometrų evakuotą zoną. Pasų kontrolės nebus.

Kurį laiką važiuojame keliu, paskui pasukame į siaurą keliuką, klotą betoninėmis plokštėmis ir primenantį kelią Vilnius – Utena. Netrukus lipame prie dar vieno objekto.



Ši vieta žinoma kaip Černobylis – 2 (Чорнобиль-2/Chernobyl-2). Tai bene slapčiausias ir brangiausias (kainavęs milijardus ar dešimtis milijardų dolerių) Sovietų objektas: didžiulės radiolokacinės stoties radaro Duga -1 (ДУГА-1), kas išvertus iš rusų kalbos reiškia lanką, užhorizontinio balistinių raketų sekimo antenos, skirtos kitos pasaulio pusės stebėjimui. Vėliau radaras buvo naudojamas ir palaikyti ryšį su povandeniniais laivais.



Kai dar veikė atominė elektrinė ir vyko tolimesnės jos statybos, labai nedaug kas žinojo, kad tuo pačiu metu visai šalia, už 10 kilometrų, vyksta slaptas karinio miestelio įrengimas, nukreiptas prieš vakarus. Radiolokacinė stotis buvo užmaskuota ir nurodoma, kaip jaunimo poilsio namai – pionierių stovykla (kurių realiai nebuvo), o gyvenvietė pavadinimu Černobylis – 2 buvo niekam nežinoma. Jos nebuvo pažymėta žemėlapyje, nepavaizduoti iki jos vedę keliai.

Čia dirbę inžinieriai, fizikai bei kariškiai buvo apgyvendinti šalia karinio komplekso įrengtame miestelyje, kuriame buvo viskas, ko galėjo prireikti patogiai buičiai – vaikų darželiai, pora parduotuvių, kultūros namai ir, žinoma, daugiabučiai. Tiesa, darbuotojai net nežinojo, kur dirbo. Jiems buvo sakoma, kad su ryšiais. Ir tik labai nedaug žmonių žinojo tikrąją objekto paskirtį.



Šaltasis karas tada buvo pačiame įkarštyje. Todėl tankiame Polysės miške augo gigantiškų metalinių radarų Duga-1 800 metrų ilgio ir 150 metrų aukščio siena, turėjusi užfiksuoti užsienio valstybių paleistų balistinių raketų kelią.

Tokia sistema buvo pastatyta tik trejose Sovietų sąjungos vietose. Žlugus sąjungai, kitų sistemų nebeliko, jos buvo išmontuotos. Tačiau ką matome čia, priverčia išsižioti iš nuostabos. Įrenginys neapsakomo dydžio, o jo viršumi kaukia vėjas. Joks fotoaparatas nesugebėtų apimti viso radaro. Beje, šioje vietoje dozimetro rodmenys pirmą kartą šiek tiek perlipa leistiną normą - 0,30 µSv/h.




Radaro veikimas buvo paremtas trumpųjų bangų atspindžiais. Jo veikimo nuotolis gerą dieną siekė maždaug 12-14 tūkstančių kilometrų.

Signalas buvo toks galingas, kad vietiniai gyventojai sakydavo, jog jis būdavo girdimas įsmeigus virbalą į arbūzą, o radijo centre dirbantys žmones signalą jausdavo vidaus organais. Pasakojama, kad kai kurie kaimų gyventojai, turėję metalines tvoras, tiesiai prie jų jungdavo elektros laidus ir elektrą naudodavo buityje. Mat elektromagnetines bangos indukuodavosi į metalines tvoros konstrukcijas. NATO radarą vadino Geniu, nes įrenginys trumposiomis bangomis skleidė į genio kalimą panašų signalą.



Tokiam gigantiškam ir sudėtingam įrenginiui bei duomenis tvarkančioms skaičiavimo mašinoms, kompiuteriams aptarnauti reikėjo daug energijos. Černobylio atominė elektrinė buvo projektuojama ir statoma kartu su Duga radaru, kaip pagrindinis jam skirtos energijos šaltinis. Pirmas Černobylio elektrinės blokas buvo pastatytas 1977, antras – 1978 metais. Duga pradėjo veikti 1976 metais, nors pagrindinis radarų blokas paleistas tik 1980 metais.



Tačiau vėliau paaiškėjo, kad Dugos patikimumas nėra didelis. Radaras pastebėdavo tik nedidelį procentą raketų, o jei ir pastebėdavo, tai ši informacija ateidavo pavėluotai, dėl ko įrenginys nebuvo įjungtas į SSSR gynybos ginkluotę, nors dirbo ir buvo užslaptintas. Taigi, milžiniški pinigai buvo išmesti į balą. Ir kai prisimenu, kokią nekokybišką duoną tekdavo pirkti vaikystėje, po tokios informacijos dar labiau pikta.

Nors sovietai teigė, kad po katastrofos radaras buvo uždarytas, tačiau kiti šaltiniai tvirtina, kad ne. Radaras buvo palaipsniui tai įjungiamas, tai išjungiamas, dažnai veikė tik tam, kad veiktų. Ir tai tęsėsi iki Sovietų sąjungos subyrėjimo. Manoma, net ir išmontavus bei į Rusijos gilumą išvežus pagrindines dalis, atskiros radaro dalys dar veikė iki savaiminio sustojimo.



Pastaruoju metu rūdijančios metalo struktūros pradėjo masinti adrenalino ištroškusius parašiutininkus. Ištroškę potyrių ekstremalai kažkokiu būdu perlipa per apsauginę tvorą, užlipa iki konstrukcijos viršaus ir šoka su parašiutu.

Mes šokinėti neketiname, tad užeiname į šalia esantį skaičiavimo stoties pastatą.



Paskui einame į lauką. Nufotografuoju šalia einantį betoninį kelią, kuriuo ir atvažiavome.



Vadovas parodo šalia tvoros gulinčią dalį nuo likvidavimo darbus vykdžiusios technikos. Pridėję prie jos dozimetrus, visi pamatome dešimtį kartų viršijamą radiacijos normą.

Paskui patraukiame link autobuso.





Pajudame į Kopačių (Копачі/Kopachi) kaimą. Iki sprogimo Kopačiuose veikė kolūkis, augino bulves. Kaime nusėdo didelis kiekis radioaktyvių medžiagų. Buvo užteršta viskas: laukai, namai, žmonės, gyvūnai. Namai buvo bandomi nuplauti, bet kaime daugiausiai stovėjo seni mediniai namai ir jų nuplauti nepavyko. Vieną dieną nuplauna, o kitą – dozimetrai vėl treška nuo radiacijos kiekio. Todėl buvo nuspręsta kaimą užkasti. Priešais namus buvo kasama kokių penkių metrų gylio duobė ir į ją namas tiesiog nustumiamas. Su visais daiktais, rakandais, vaikų žaislais. Taip pat buvo nukasamas viršutinis dirvožemio sluoksnis. Šaudomi gyvūnai, paukščiai, naikinami gyvuliai. Viskas buvo užteršta radiacija. Neužkasti liko tik keli plytų namai.

Vieną tokį išlikusį pastatą Kopačių kaime ir lankėme: Kopačių vaikų darželį. Radiacija kaime dar ir šiandien siekia iki 10.00 - 17.00 µSv/h. Vadovas pasako, kad pastatą apžiūrėsime labai greitai ir paliepia grįžusiems prieš lipant į mikroautobusą gerai nusipurtyti kojas.



Viduje pasitinka įprasti šioms vietovėms vaizdai: viskas išdaužyta ir apleista. Kaip iš mano apie Černobylį internete matytų nuotraukų, ant lentynų likę vaikų žaislai. 32 metus skaičiuojančios lėlės koja mums pasirodo per daug nauja ir švari. Žinoma, ko nepadarysi dėl turistų, siekdamas sužadinti emocijas ir padidinti įspūdį.





Sėdame į mikroautobusą ir po kelių minučių lipame Pripetės mieste šalia aušinimo tvenkinių ir iš arčiau pasižiūrime į sprogusį reaktorių apgobusį sarkofagą. Palei vandenį laksto pulkai šunų, tačiau gauname nurodymus jokiu būdu jų neglostyti.



Paskui vėl sukame į Černobylį link zonoje dirbančių darbuotojų valgyklos. Tačiau prieš sėdant prie pietų stalo laukia šiokia tokia atrakcija. Mat į vidų galime patekti tik švarūs ir ant savęs neturintys jokių radioaktyvių medžiagų, todėl kiekvienas praeiname kontrolę. Didelis žmones tikrinantis dozimetras primena rentgeno aparatą. Stoju ant kojoms statyti skirtų vietų, dedu į reikiamą vietą rankas ir laukiu, kokios spalvos lemputė užsidegs. Užsidega geltona, vadinasi esu švari – čisto. Varteliai atsidaro ir einame plautis rankų, o po to į antrą aukštą lipame pietauti.

Kita atrakcija laukė tualete. Vanduo nusileidžia su bakelyje plūduriuojančia su pompa, kurią reikia uždėti jai skirtą vietą ir stipriai paspausti. Tad teko kiek ir smegenis pasukti, kaip tą vandenį nuleisti.

Pietūs valgyklos tipo. Pats ant padėklo turi susidėti ir nusinešti patiekalus. Yra sriubos, karštam patiekalui imu vištienos kepsnį su ryžiais ir daržovėmis. Taip pat galima pasiimti dvi stiklines gėrimo ir saldėsį desertui. Kampe stovi ir kavos aparatas, gaila, per vėlai pamačiau.

Pietūs skanūs ir sotūs.



Be dvidešimt minučių trys baigiame pietauti ir visų sulaukę patraukiame link Pripetės. Kad kelionė neprailgtų, pažiūrime Sovietmečiu kurtą trumpą filmą apie Pripetės miestą. Tam, kad vėliau galėtume palyginti, koks miestas buvo prieš 32 metus, ir koks yra dabar.

Po kurio laiko sustojame šalia atominės elektrinės. Už bandymą nufotografuot elektrinės administracinius pastatus gaunu velnių nuo vadovo, tad nuotraukų ir nedėsiu.

Patraukiame prie geležinkelio tilto. Geležinkelis yra veikiantis ir juo dirbti į zoną traukiniu iš Slavutičiaus kasdien atvyksta darbuotojai. Įdomu, kad jiems kasdien tenka kirsti Ukrainos – Baltarusijos sieną. Bet yra susitarimai ir jų netikrina.

Mes einame ne į tiltą pažiūrėti, o į tai, kas yra po tiltų. O po tiltu – didelis, net kelių metrų ilgio šamas. Žinoma, iš nuotraukos jo dydžio nesuprasi.



Šamai dideli ne dėl radiacijos. Jie iki 5 metrų ilgio užauga natūraliai. Mat jų viduje yra prisikaupę radioaktyvių medžiagų, todėl niekas jų negaudo ir nevalgo.

O štai ir minėtas geležinkelio tiltas.



Aplink elektrinę apvažiuojame keliu, pastatytu praėjus mėnesiui po katastrofos ir skirtu judėti sprogimo pasekmes šalinančiai technikai ir kariuomenei.



1967 sausį Ukrainos ministrų tarybos sprendimu elektrinės vieta buvo parinkta mažai derlingose žemėse Kopači kaime, 16 km nuo Černobylio miesto, 104 km atstumu nuo sostinės Kijevo, kairiame Pripetės upės krante.

1975 metais buvo sudaroma komisija, atsakinga už Černobylio atominės elektrinės statybas ir paleidimą. Taigi, už kelių metų pirmas blokas buvo sėkmingai paleistas. Buvo planuojama iš viso pastatyti 11 blokų. Sprogimo dieną buvo rengiamas paleisti penktasis.

Priartėjame prie blizgančiu sarkofagu uždengto 1986 metais sprogusio ketvirtojo bloko. Kol nėra kitų grupių, greitai išlipame ir skubame pasidairyti bei nufotografuoti. Tiesa, prieš išlipdami gauname instrukcijas, kokia trajektorija galima fotografuoti elektrinę. Man keisti tie draudimai, bet jei jau taip liepia...

Taigi, prieš mūsų akis sprogęs ketvirtasis blokas ir jį dengiantis sarkofagas ir naujasis sarkofagas – arka. Arkos aukštis - 108 metrai. Uždėjus naująjį sarkofagą radiacija zonoje sumažėjo daugiau nei per pusę.



Dėl Černobylio atominės elektrinės sprogimo priežasties buvo iškelta nemažai versijų. Svarstyta diversijos galimybė. Manyta, kad kažkas galėjo patekti į 4 reaktorių ir padėti sprogmenį. Tačiau ši versija labai greitai buvo atmesta.

Paprasčiausias paaiškinimas būtų prasta elektrinės statyba ir apsaugos priemonių stoka.

Taip pat pasigirsdavo nuomonių, kad avarijos priežastį sukėlė anomalūs geofiziniai reiškiniai. JAV buvo pastebėta, kad mūsų jau lankyta radiolokacinė stotis Duga-1 skleidžia stiprias elektromagnetinis bangas. Tai galėjo daryti įtaką atmosferos srovių judėjimui, pakeisti įprastus sezoniškumus, išprovokuoti atmosferos anomalija, paveikti elektromagnetinių bangų, prietaisai rodė neteisingus rodmenis. Taigi, šios nuomonės šalininkų teorija, tai radiolokacinė stotis Duga -1 sunaikino elektrinę ir ilgam sužalojo didelę dalį Ukrainos bei Baltarusijos žemių.

Kiti laikosi nuomonės, kad sprogimas įvyko dėl žmogiškosios klaidos, neva, tądien budėję darbuotojai nekreipė dėmesio į elektrinės apkrovas ir įrenginiai įkaito. Tačiau kaip neseniai paaiškėjo, elektrinė tą dieną veikė nedideliu režimu.

Paskutiniu metu patvirtinta versija, kad reaktorius sprogo dėl technologinio netobulumo.

Įvykus avarijai sovietai skelbė, kad žuvo vos keli žmonės, tačiau avarijos likvidavimo darbai pareikalavo kelių šimtų (600 tūkst.) tūkstančių darbuotojų, kurie nelaimės vietoje dirbo aprūpinti minimalia ir nekokybiška apsauga.

Į aplinką patekusių radioaktyvių medžiagų kiekis prilygo 350 bombų, numestų ant Hirosimos. 30 kilometrų, o kai kur net dvigubai didesniu spinduliu aplink avarijos vietą esančioje zonoje nebus galima gyventi tūkstančius metų.

Prie sarkofago atvažiuoja didelė grupė turistų, todėl mes išeiname. Judame link už trijų kilometrų esančios Pripetės. Prie Pripetės miesto ženklo trumpam sustojame ir lipame iš mikroautobuso.



Pažiūrime į aukštos radiacijos zoną. Po sprogimo čia iškrito didelis kiekis teršalų, o augę medžiai nusidažė raudona spalva. Dar ir šiandien dozimetrai šioje vietoje fiksuoja 20,00 – 27:00 µSv/h.



Važiuojame tolyn ir po kelių minučių lipame Pripetėje.

Pripetė (Прип'ять) buvo naujas miestas, pastatytas inžinieriams, branduolinės energetikos specialistams ir elektrinės darbuotojams apgyvendinti. Juos iš visos Sovietų sąjungos atviliojo dideli atlyginimai, geros darbo sąlygos, puikios socialinės garantijos ir buitinės sąlygos. Gyventojų amžiaus vidurkis siekė 26 metus.

Pripetė turėjo būti pavyzdiniu Sovietų sąjungos miestu, tačiau šiandien miestas labiau primena mišką nei miestą.

Neprižiūrimi daugiabučiai pradeda griūti, todėl nuo 2011 metų į pastatus Pripetijoje užeiti draudžiama. Galbūt mums pavyks žvilgtelėti į vieno kito vidų.



Pavaikščiosime po evakuotą prieš sprogimą 50 tūkstančių gyventojų turėjusią Pripetę. Dabar Pripetėje niekas negyvena.

Vadovas mums pirmiausiai parodo ligoninę, į kurią buvo nuvežti pirmieji nukentėję gaisrininkai, iškart po sprogimo atvykę gesinti kilusio gaisro. Ligoninės rūsiuose vis dar mėtosi jų uniformos, net ir šiandien spinduliuojančios nuo 35 µSv/h.



Manę, kad teks gesinti paprasčiausią gaisrą, bet didžiausias radiacijos dozes gavę pirmieji likviduotojai buvo išgabenti į Maskvą, kur jie, kankinami baisių spindulinės ligos sukeltų kančių, netrukus mirė.

Paskui patraukiame prie pramogų komplekso. Štai kas likę iš kavinės “Pripetė”.



Už kavinės yra prieplauka ir paplūdimys. Kaip ir derėjo pavyzdiniam miestui, šalia prieplaukos buvo prišvartuota prabangi jachta. Tiesa, vandens srovės praeitais metais ją nunešė tolyn.



Pripetės gyventojai buvo evakuoti tik praėjus kelioms dienoms po sprogimo. Tuometinės valdžios nuomone, buvo ilgasis savaitgalis, todėl nebūtų surinkę žmonių, nes daug kas išvažiavę į kaimus ar išėję į turistinius žygius į gamtą. Net kelias dienas radiacija užterštame smėlyje žaidė vaikai, upėje maudėsi žmonės, gatvėmis vaikščiojo miesto gyventojai, lauke ant prekystalių buvo pardavinėjamos bandelės ar obuoliai. Kaimuose žmonės arė laukus ir sodino bulves, iš karvių pieno gamino sūrius bei sviestą ir vežė juos į miestus. Niekas nekalbėjo apie radiacijos pavojų, apie kad ir minimalias apsisaugojimo priemones. Gyventojams buvo paruošta privaloma gerti jodo siunta, tačiau bijodama sukelti paniką valdžia nusprendė jo žmonėms neduoti. Žmonės buvo raminami, kad iš tiesų nieko baisaus neįvyko, situacija kontroliuojama ir visos kalbos apie radiaciją tėra tik vakarų priešų provokacija.



Pripetė: tada ir dabar.



“Gazirovkės” ir dabar mielai išgerčiau, tik ne šioje vietoje.



Į šią kelionę išsiruošėme tinkamu laiku. Dar kiek – ir pro medžių lapus nieko nebesimatys.



Buvo tikima, kad evakuacija tik laikina ir žmonės po kelių dienų grįš į savo namus. Dar prieš kelias dienas pro langus ir balkonus stebėję keistą spalvotą pašvaistę virš atominės elektrinės, žmonės namus paliko visam laikui. Tiesa, su savimi jiems buvo liepta pasiimti tik mažą kiekį daiktų. Kai po kurio laiko jau buvo aišku, kad gyventojai čia jau nebegrįš, jiems buvo leista atvažiuoti ir pasiimti likusius brangiausius daiktus. Grįžę dauguma rado apvogtus namus. Tiesa, didysis namų plėšimas prasidėjo 2000 metais. Iš butų buvo nešami metaliniai daiktai, per langus mėtomos vonios, nupjauti radiatoriai.

Einame tolyn prie kino teatro ir muzikos mokyklos. Pastatus puošia puikus dekoras.




Parko taku traukiame tolyn.



Buvęs miesto administracijos pastatas, kuriame buvo įsteigtas avarijos padarinių likvidavimo štabas.



Išeiname į pagrindinę miesto aikštę.



Prieš akis - Energetikų kultūros rūmai, kuriuose buvo jaunimo pramogų vieta.



Kultūros rūmus ir viešbutį ‘Polysė” jungia kolonada.

Ant viešbučio “Polysė” (Полісся/Polissya) stogo buvo įrengtas sraigtasparniais vykdomų likvidacinių darbų kontrolės štabas. Apie 1 800 sraigtasparnių gesindami gaisrą ant reaktoriaus išbėrė daugiau kaip 5 tūkst. tonų smėlio ir švino. Ši priemonė nebuvo labai veiksminga. Žmonės iki tol su tokia situacija susidūrę nebuvo ir nelabai žinojo, kaip suvaldyti avariją bei jos padarinius. Bandymas suvaldyti katastrofą kainavo apie 18 mlrd. rublių. Ši suma sudavė nemažą smūgį Sovietų Sąjungos ekonomikai. Tačiau mažai kam rūpėjo padarinius likviduojantys žmonės. Juos aprūpino prastomis ir nekokybiškomis saugos priemonėmis. Arba visai neaprūpino. Buvo tikima, kad geriausia tiek fizinė, tiek psichologinė apsauga nuo radiacijos yra degtinė. Žmonės gerdavo, po to girti važinėdavo transporto priemonėmis, todėl zonoje būdavo daug avarijų. Žinoma, avarijos kildavo ir ne tik girtumo. Mat galiojo taisyklė, kad kieno mašina didesnė, to ir pirmumas.



Einame prie kito pastato. Vadovas deda dozimetrą prie netoliese gulinčios detalės. Dozimetras rodo 42,56 µSv/h.

Einame prie šalia esančio pastato, kuriame veikė maisto prekių parduotuvė. Pastatas atviras, tad nė nereikia į jį užeiti, viskas matosi iš tolo.



Kaip 32 metus skaičiuojančiai parduotuvei iškabos mudviems pasirodo pernelyg gerai išsilaikiusios.

Anot vadovo, ši parduotuvė buvo pirmoji Sovietų sąjungoje, veikusi vakarietiškų prekybos centrų principu, kuomet įsidedi prekes, o tada už viską sumoki. Parduotuvė buvo parodomoji ir ja norėta pasipuikuoti prieš svečius iš užsienio.

Vėl einame Pripetės gatvėmis.



Netrukus prieš mūsų akis iš nuotraukų gerai pažįstama karuselė “velnio ratas” ("чортове колесо"). Ratą planuota paleisti 1986 metų balandžio 27 dieną. Tačiau planus sujaukė išvakarėse įvykusi atominė avarija.



To meto gyventojams šis pramogų parkas turėjo būti labai smagus.



Paskui traukiame prie stadiono. Jo būta milžiniško. Mat planuota 50 tūkstančių gyventojų turintį miestą labai greitai išplėsti iki 80 tūkstančių.

Tačiau didelėje arenoje dabar auga miškas.



Išėję iš stadiono einame prie mokyklos.




Vakarėja, jau laikas namo. Vaikštinėti po Pripetės miestą man buvo įdomiausia. Įspūdžių ir informacijos labai daug. Diena buvo labai įdomi.

Judėdami keliu sulėtiname greitį ties ta vieta, kuri vadinama Ruduoju mišku (Рыжий Лес/Red Forest). Čia pirmiausiai iš sprogusio ketvirto bloko iškrito didžiausias kiekis radiacijos. Vairuotojams buvo draudžiama šioje vietoje išlipti iš transporto priemonių.

Čia vis dar jaučiamas didelis radiacijos fonas. Mikroautobusui riedant iš lėto dozimetro rodmuo per kelias sekundes pakyla iki 23 µSv/h.

Netrukus pasiekiame jau pažįstamą Lieliovo kontrolės punktą. Šįkart mums tenka praeiti jau iš valgyklos pažįstamą didelį dozimetrą, kuris parodo, kad iš 10 kilometrų evakuotos zonos nieko nešvaraus su savimi nesivežame. Mes visi švarūs, tad susidomėję stebime, kaip tikrinama mūsų transporto priemonė ir visi ramūs riedame tolyn.

Po kurio laiko sustojame prie likviduojant avarijos padarinius naudotos technikos ekspozicijos. Robotai ir mašinos buvo naudojami įvairiems evakuacijos darbams atlikti.




Stojame prie Černobylio mieste esančios gaisrinės, šalia kurios yra memorialas Tiems, kas išgelbėjo pasaulį.

Važiuodama į šią kelionę apie Černobylį žinojau labai mažai. Žinojau apie patį įvykusį faktą ir avarijos sukeltus padarinius, apie bendrai nuo spindulinės ligos nukentėjusius žmones. Tačiau niekad per daug nemąsčiau apie atskirus gelbėtojus. Nesusimasčiau apie pirmųjų į gaisrą atskubėjusių gaisrininkų patirtas kančias, apie sugedusius robotus pakeitusių žmonių pasiaukojimą, apie darbininkus ir kareivius, be jokių apsaugos priemonių nukasusius užterštą dirvožemį, apie dozimetristus, kruopščiai sužymėjusius užterštas teritorijas, apie žmones, nepaisant pavojaus, atlikusius kitus būtinus darbus ir apsaugojusius sprogusią elektrinę nuo naujų netgi didesnių katastrofų.

Memorialą statė ne profesionalūs meistrai, o čia pat dirbantys ugniagesiai, todėl kai kurios skulptūros neproporcingos. Tačiau norėjosi stovėti ir ilgai į jį žiūrėti.



Vadovas vis tik paragina važiuoti, nes artėja 19 valanda, kuomet turime palikti zoną, o iki Dytiatky kontrolės punkto dar tolokai.

Dytiatky punkte vėl tenka pasimatuoti radiaciją. Ir čia esame švarūs tiek mes, tiek mūsų transporto priemonė.

Dar suvaikštome į tualetus. Kas nori, lankytojų centre gali nusipirkti suvenyrų.

Dabar laukia beveik dviejų valandų kelias namo. Kad jis neprailgtų, žiūrime filmą apie evakuotos zonos gyvūniją. Filmas paskutines šios dienos mintis nuspalvina kiek optimiškiau.

Prie Kijevo Pietinės stoties lipame jau sutemus. Nors dar tik devynios, bet jaučiamės pavargę nuo įspūdžių. Greito maisto užkandinėje nusiperkame vakarienę, o rytdienos išvykai perkame mobilaus ryšio operatoriaus Lifecell sim kortelę.
Buvau pavargusi, tad nebeturėjau jėgų gilintis, ėmiau vos ne brangiausią, kainuojančią 124 grivnas, tačiau mėnesį laiko leisiančią nemokamai skambinti telefonu bei išnaudoti 10 GB interneto. Žinoma, mums tiek nereikės, tačiau užteks ir po savaitės į Kijevą važiuojančiai draugei.

Parsirandame namo, nusirengti drabužiai ir batai keliauja į šiukšlių maišą, o mes krentame ilsėtis. Diena buvo tokia pilna.

Dėl tam tikrų priežasčių visų nuotraukų nerodysiu. Tačiau drįsiu visus paraginti nukeliauti į tą zoną, prisiminti ir paliesti šią skaudžią mūsų visų istoriją.


2 komentarai:

  1. Nenusakomo baisumo dalykas. Pažinojau žmogų, kuris buvo pasiųstas kaip avarijos pasekmių likvidatorius iš karto po avarijos. Aišku, jo nebėra jau seniai, spindulinė liga baisus dalykas ((( Arūna

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Jei dar kažką pažįsti/pažinojai, visada būna dar jautriau.

      Panaikinti