2018-04-23. Pirmadienis. Prezidento V. Janukovičiaus rezidencija Mežigorijoje.
Šiandien vyksime į Mežigoriją ir lankysime dar vieną objektą, kurį galima priskirti neįprastų Kijevo vietų kategorijai. Kalbu apie už 30 kilometrų į šiaurę nuo Kijevo Novi Petrovcy kaime esantį neoficialiai vadinamą Korupcijos muziejų – 2014 metais nuverstojo ir iš šalies pabėgusio ketvirtojo Ukrainos prezidento Viktoro Janukovičiaus dvarą (Mezhygirya/Межигір'я Януковича).
Nors dabartiniai dvaro šeimininkai skelbiasi įkūrę Mežigorijos nacionalinį parką (apie jį kažkiek informacijos galima rasti http://www.mnp.org.ua/ ), bet pilnai organizuotų oficialių ekskursijų į šį objektą nėra, o ateity galbūt ir atsiras.
Janukovičiaus dvaras mūsuose dažniau vadinamas rezidencija, todėl savo pasakojime dažniausiai jį taip vadinsiu.
Iš Kijevo šis Mežigorijoje esantis objektas lengviausiai yra pasiekiamas su iš anksto išsikviestu taksi (ką kitą kartą keliaudama ten daryčiau), tačiau mes norime sutaupyti, todėl ketiname vykti visuomeniniu transportu.
Nors nubundame gerokai prieš žadintuvą, bet planus išsiruošti anksčiau sujaukia bute dingęs vanduo. Tokiu atveju labai praverčia namo pirmame aukšte esanti visą parą dirbanti parduotuvė. Mano bendrakeleivė netrunka pareiti su penkialitriu vandens buteliu ir galime atlikti minimalias higienos procedūras bei išgerti kavos.
Susiruošę išeiname į netoli namų esančią Universiteto (Unyversitet/ Унiверситет) metro stotelę.
Ši stotelė, laikoma viena gražiausių Kijevo metro stotelių, priklauso pirmajai Kijevo metro linijai.
Pirmoji metro linija Kijeve buvo atidaryta 1960 metais. Kijevas buvo trečiasis miestas Sovietų sąjungoje, kuris turėjo metro (po Maskvos ir St. Peterburgo, tuometinio Leningrado).
Pagal aptarnaujamų keleivių srautą pasaulyje Kijevo metro dabar yra 24 vietoje.
Šiandien Kijevo metro turi tris linijas su 52 stotelėmis. Visų trasų ilgis – beveik 68 kilometrai.
Kijevo metro spalvos: 1 linija M1 – raudona.
2 linija M2– mėlyna.
3 linija M3– žalia.
Metro veikia nuo 6 iki 24 valandos. Traukiniai važiuoja kas 2 minutes. Informacija apie atvykimo laiką yra rodoma švieslentėse. Vagonai gana modernūs, juose yra rodomos būsimos stotelės.
Gatvėse metro stotelių vietos yra paženklintos žalia M raide.
Nuo 2017 metų spalio metro bilietas kainuoja 5 UAH.
Besiruošdama kelionei randu informacijos, kad kiekvienas keleivis privalo įsigyti elektroninę metro kortelę, kuri kainuoja 12 UAH (apie pusę euro) ir ją papildyti reikiama pinigų suma. Nepapildyta kortelė galioja 6 mėnesius. Kortelių galima įsigyti kasose (КАСИ).
Kaip ir kiekviename didmiestyje, piko metu - ryte iki 09:30 ir vakare po 16:30 metro stotys gali būti perpildytos.
Mes jau pirmą kelionės Kijeve dieną iš kasininkės nusipirkome minėtas elektronines metro korteles ir jas papildėme iš anksto suplanuotų važiavimų skaičiumi. Šią procedūrą galima atlikti ir savitarnos aparatais. Nors to daryti tikrai nebūtina, nes kasose vis dar galima nusipirkti vienkartinių žetonų. Tik jų pardavimų skaičius apribotas, nes vienu metu galima nusipirkti ne daugiau dviejų. Metro žetonai – tokie melsvi blyneliai, kasininkė turėjo jų prisidėjusi rūbiniame maišelyje. Kasininkė pasitaikė maloni, o tos prižiūrėtojos, kurios sėdi prie metro vartų, prieš nesusipratėlius keleivius atidarydavo gerkles.
Taigi, pasiekę Universiteto metro stotį, iškart patraukiame prie vartelių. Kortelės veikia, tad už akimirkos jau esame viduje.
Universiteto stotelės gylis yra 87 metrai. Eskalatorius turi dvi sekcijas, sujungtas nedidelės aikštelės. Nors tai ne pati giliausia metro stotelė mieste, bet žemyn leidžiamės labai ilgai ir šis nusileidimas padaro didelį įspūdį. Toks metro stotelių gylis man yra išlikęs atmintyje iš mokyklinės kelionės į Maskvą.
Tiesa, eskalatorius yra erdvus ir apšviestas, todėl leistis nėra baisu.
Kadangi nuo netoliese esančio Taraso Ševčenkos Universiteto pavadinimą gavusi Universiteto metro stotelė atidaryta tais pačiais, kaip ir kitos seniausios - 1960 metais, ji yra ne paprasta, tad verta po ją pasižvalgyti. Raudonomis marmuro arkomis paramstyta Universiteto stoties salė papuošta skulptūromis ir balto marmuro iškilių akademikų biustais.
Sovietmečiu salės gale stovėjo Lenino biustas, kuris, Ukrainai atgavus Nepriklausomybę, buvo išmontuotas.
Nusileidę į apačią susirandame mums reikalingą kryptį Lysova. Tačiau mūsų galinis sustojimas bus Heroev Dnipra, vadinasi, Chrieščiatiko (Khreshchatyk/Хрещатик) stotelėje pereisime į liniją M2, kryptis – Heroev Dnipra.
Chrieščiatiko stotelė taip pat buvo atidaryta 1960 metaus ir yra viena pagrindinių metro stočių. 1976 metais ši metro stotis tapo pirmąja kelias metro linijas jungiančia stotimi.
Žinau, kad išlipę Chrieščiatiko metro stotelėje turime dairytis užrašo “ПЕРЕХІД НА СТАНЦІЮ”. Tai užrašas, rodantis kryptį į kitą stotį, taip pat būsimos stoties pavadinimą ir žmogaus, einančio prie laiptų simbolį. Tačiau dabar yra piko metas ir mes išlipę patenkame į nenusakomą masę žmonių. Kol bandome susivokti, kur esame ir kaip eiti, mus užkalbina vyriškis ir paklausia, ko ieškome. Rusų kalba pasakau, kad mums reikia nuvažiuoti iki Heroev Dnipra stotelės. Jis pradžiugina, kad važiuoja ta kryptimi ir pakviečia eiti kartu. Kelias minutes koridoriais ir posūkiais judame kartu su milžiniška minia. Tokios didelės metro stotyje judančios minios dar gyvenime nesu mačiusi. Net nežinau, kaip tokioje masėje žmonių būtume susiorientavę pačios, tačiau su pagalbininku labai greitai atsirandame metro vagone.
Užsimezga pokalbis. Vyriškis pasiteirauja, kur važiuojame. Atsakau, kad pas Janukovičių. Jis susiraukia, bet paskui pasako, kad ir Porošenka ne ką geresnis. Beje, tokią nuomonę išgirsti teko ne kartą.
Mūsų palydovas pasiteirauja, iš kur esame. Pakalbame apie gyvenimą tiek Ukrainoje, tiek Lietuvoje. Paskui vyriškis išlipa, o mes riedame iki paskutinės stotelės Heroev Dnipra (Heroes of the Dnieper/Героїв Дніпра).
Apvalios formos Heroev Dnipra metro stotis pastatyta 1982 metais. Ji negili, todėl iš stoties išeiname labai greitai. Šiuo metu stotis yra renovuojama.
Nuo Heroev Dnipra stoties autobusu 30 kilometrų važiuosime iki stotelės Polova. Nuo jos dar teks 3 kilometrus eiti iki įėjimo į Janukovičiaus rezidenciją vartų.
Patraukiame ieškoti mums reikalingos autobusų stotelės.
Mums važiuojant giliai po žeme metro, GPS susisuko galva. Išėję iš metro stoties, pasikliovėme GPS rodykle, o ji nuvedė ne į tą pusę. Tą supratę, bandėme autobusų stotelę rasti pačios, tačiau metro stotis yra apvalios formos, o gatvės, vedančios nuo jos, yra simetriškos, tai pataikydavome vis ne ten, kur reikia. Kol blaškėmės, atsigavo ir GPS.
Taigi, visa eilė autobusų stotelių yra išlipus iš Heroev Dnipra metro stoties kairėje puseje, kur turgus.
Mums tinka 354, 355, 902 numerio autobusai. Autobusų grafiką radau tinklapyje https://www.eway.in.ua/en/cities/kyiv . Nežinant, kurioje vietoje reiks išlipti, galima vairuotojui pasakyti, kad važiuojate "do Janukovičia" (“до Януковича”).
Pagaliau suradę mums reikiamą autobusų stotelę, į autobusą jau nebespėjame. Galvojame, ką daryti toliau. Mat iki kito autobuso dar visa valanda, o rajonas čia gyvenamasis, gana apleistas ir jame trintis nesinori. Esu skaičiusi, kad šiose autobusų stotelėse stovi mikroautobusai, o jų vairuotojai šaukia, kad važiuoja į Mežigoriją. Su jais susitarus, ir atgal atveža, tik jiems reikia paskambinti prieš pusvalandį. Tačiau mes nieko panašaus nematome bei negirdime šūkaujančių. Ir nieko keisto, juk išsiruošėme labai anksti.
Pamatome netoli stotelės stovintį taksi ir klausiame, ar nuvežtų pas Janukovičių. Taip, tik kaina mums nepatinka, o taksistas nelinkęs nusileisti. Tačiau valandą laukti kažkokiame balagane irgi nesame nusiteikę. Šįkart tegul laikas būna brangesnis, velniai nematė tų 10 eurų, kuriuos už kelionę į vieną pusę sumokėsime taksistui.
Už keletos minučių jau lipame prie pat įėjimo į Janukovičiaus rezidenciją. Nors esu skaičiusi, kad šio neoficialaus Korupcijos muziejaus darbo laikas yra nuo 9 valandos, bet kasininkė mus pradžiugina, pasakiusi, kad jie jau dirba (darbo laiką ir paslaugų kainas galima rasti čia: http://www.mnp.org.ua/schedule/ ). Juo labiau, iki 9 valandos įėjimo bilietas tekainuoja tik 50 UAH, t.y. 1,60 Eur. Iki devintos valandos likę kelios minutės, todėl skubame pirkti bilietų. Nuo 9 valandos bilietas kainuotų jau 120 UAH, taigi, 4 Eur. Dar užklausiu, ar bus galima patekti į rezidencijos vidų. Gaunu atsakymą, kad telefono numeris yra nurodytas prie dvaro durų ir turime skambinti bei susitarti su gidu. Apie tai jau žinojau, todėl vien dėl šios ekskursijos iš anksto buvau nusipirkusi vietinio ryšio operatoriaus Lifecell išankstinio apmokėjimo kortelę.
Rezidencijos teritorija labai didelė, todėl ją apžiūrėti rekomenduojama išsinuomojus dviračius arba golfo automobilius su gidu. Tiesa, girdėjau, kad planuojantiems parką apeiti savarankiškai, kasoje galima nusipirkti parko žemėlapį ir pagal jį vaikščioti. Tačiau pats geriausias žemėlapis yra programa maps.me telefone. Be to kol kas nematome jokių golfo automobilių (kurių nuomotis nė neketinome), tik darbuotojus, tvarkančius teritoriją, todėl apsilankome nemokamame tualete ir patraukiame pirmyn pro prabangius vartus.
Prieš akis atsiveria didelis parkas ir balti rezidencijos pastatai su plevėsuojančia keista vėliava. Būtent tame baltame pastate ir prasideda ekskursija po rezidencijos vidų.
Rašoma, kad kadaise Mežigorijoje gyvavusio vienuolyno vietoje 1935 metais buvo įkurtas dvaras. Sovietmečiu dvaras buvo sugriautas, o jo vietoje pastatyta Komunistų partijos I-ojo sekretoriaus vila ir laisvalaikio centras.
2002 metais Ukrainos prezidentu tapęs Viktoras Janukovičius privatizavo žemę ir pradėjo grandiozines statybas.
Buvo pastatyta pagrindinė vila - Honka (Хонка ), sukurti dirbtiniai ežerai, kanalai, parkas, golfo aikštynai, muziejai ir kita. Buvo planuojama valdas išplėsti net į kitą Dniepro pusę ir pastatyti asmeninį uostą su keltu.
Euromaidano protesto metu tuometiniam Ukrainos prezidentui V. Janukovičiui pabėgus, jo dvare aptikta prabanga sukrėtė ukrainiečius. Dvarui priklausė ne tik prabangūs pastatai, 136 hektarai žemės, bet ir bažnyčia, privatus zoologijos sodas, oro uostas – helikopterių nusileidimo aikštelė, degalinė, laboratorija, golfo laukai. Janukovičiaus prezidentavimo laikais dvare dirbo apie 2 tūkstančiai žmonių. Šiuo metu dvare dirba apie 150 darbuotojų, kurie prižiūri teritoriją bei užsidirba iš lankytojų. Skaičiuojama, kad šiuo metu dvaro vertė yra 10 milijardų Ukrainos grivnų. Taip pat skelbiama, kad beveik už tą pačią sumą vertybių iš dvaro yra dingę.
Mus pakeri priešais pastatus žydintis sodas: sakuros, obelys, magnolijos ir mums nė nepažįstami medžiai. Atvykome į Ukrainą pačiu gražiausiu metų laiku.
Besigrožėdamos kiekvienu medžiu, priartėjame prie iš tolo matyto balto pastato, kuriame yra sporto kompleksas. Jo lange šviečia "auksinis“ batonas ir "čiučiala".
Būtent čia ir prasideda ekskursijos po rezidencijos vidų. Randame prie durų prisegtą skelbimą dėl ekskursijų ir nurodytą telefono numerį. Kontaktus galima rasti ir internetiniame puslapyje http://www.mnp.org.ua/kontakti/ .
Skambinu. Kviečia, bet niekas neatsiliepia. Dar tik kiek po devynių ir parke žmonių nematyti, turbūt dar anksti. Einame pasidairyti į kitas vietas.
Netrukus pamatome pagrindinę rezidencijos vilą – Honką (Xonka).
Ant jos durų irgi kabo skelbimas, kviečiantis užsisakyti ekskursijas. Sutikrinu, numeris tas pats, kaip ir ant balto pastato durų. Bandau skambinti, bet vėl tik ilgas kvietimo signalas, niekas neatsiliepia.
Prieš akis dar visa diena, gal dar pavyks. Dairomės aplink vilą. Už vilos tolumoje mėlynuoja Dniepras.
Priešais vilą – raitytos želdinių formos, dailios tvorelės, tvenkiniai su egzotiškais ir mums dar nematytais paukščiais.
Einame į kitą namo pusę ir dairomės į želdinius.
O štai ir pati Honka iš galinės pusės.
Teritorija puikiai sutvarkyta, o aplinka labai graži. Džiaugiamės ramybe, nes aplink nė gyvos dvasios, tik paukščiai ir besidarbuojantis personalas.
Einame prie aukštomis kolonomis paremtos pavėsinės. Joje nustebina krėslai, į kuriuos tenka palipti laipteliais.
Kol dar nenutolome nuo vilos, dar kartą bandau paskambinti ir susitarti dėl ekskursijos. Deja, vėl tenka išklausyti tik ilgą šaukimo signalą.
Patraukiame tolyn į parką. Kažkur randame vaizdingą apžvalgos aikštelę. Tiesa, priėjimas prie jos krašto yra užtvertas, tad įsitaisome ant suoliuko tolėliau ir žiūrėdamos į mėlyną apačioje tekančio Dniepro vandenį pamedituojame.
Valandžiukę pailsėję vaikštome po parką.
Čia ūžia vejapjovės. Darbuotojas orine šluota valo šaligatvius. Čia, Ukrainoje, pas Janukovičių, teritorija valoma modernia technika, o mūsų miestelyje gatvių prižiūrėtojai vis dar mojuoja šluotomis ar šepečiais.
Dar kartą nesėkmingai paskambinu dėl ekskursijos ir patraukiame parku tolyn.
Pro prabangiosios tvoros šoninius vartus išeiname į gatvę, vedančią pro mišką, golfo laukus ir taip pat tvora aptvertus pastatus. Ne, rezidencijos dar nepaliekame, tik leisimės prie už pusantro – poros kilometrų esančių objektų. Gatvė tvarkinga, kai kur su šaligatviu, kai kur – be. Kažkur ji leidžiasi stačia nuokalne. Žemyn eiti lengva, o grįžtant atgal teks paprakaituoti. Kas neturite laiko ar nemėgstate vaikščioti, rekomenduoju išsinuomoti golfo automobilį su vairuotoju – gidu, kuris ne tik nuveš prie tolėliau esančių objektų, bet ir papasakos.
Mes mėgstame vaikščioti, todėl vairuotojas mums nereikalingas. O štai gidą turėti šalia gal ir ne pro šalį būtų. Bet tai yra smulkmena, viską puikiai susirasime pačios.
Linksmai besišnekučiuodamos greitai prieiname Rakovoje ežerą, tvenkinius ir tolėliau besimatantį Dnieprą.
Į kitą tvenkinio pusę pereiname pėsčiųjų tiltu.
Štai tokie vaizdai matosi nuo tilto.
Dar kiek ir jau daromės į ežere esantį laivą “Galleon”, kuriame Janukovičius mėgo pietauti.
Šalia laivo yra įrengtos balandinės. Balandžiai mūsų per daug nesudomina, tad verčiau pavaikštome aplink laivą. Šioje vietoje sukiojasi nemažai žmonių.
Išeiname į dailiai sutvarkytą ir grakščia tvora apjuostą krantinę, vedančią Dniepro pakrante.
Čia labai gražu, todėl nusprendžiame grįžti krantine.
Labai geras pasirinkimas, nes pabėgame nuo didėjančio lankytojų keliamo šurmulio. Apačioje tyliai muša Dniepro vandenų bangos. Upė šioje vietoje išplatėjusi ir primena jūrą ar bent marias.
Pakrante būtų galima eiti tolyn, tačiau mes nusprendžiame sukti palei kanalą. Vos nutolusias nuo Dniepro mus pasitinka milžiniška skulptūra.
Už skulptūros, kanalo pakraštyje, pamatome suoliuką ir prisėdame užkąsti. Po valandžiukės vėl leidžiamės į kelią. Kanalas ir jo pakrantės labai vaizdingos.
Keliu, kuriuo einame, važinėja ir golfo automobiliai. Jų dabar pravažiuoja nemažai, tačiau mes džiaugiamės, kad išėjome pasivaikščioti ir galime iki soties pasimėgauti išpuoselėtais kampeliais.
Netrunkame prieiti pastatus, kuriuose yra įkurdinta senovinių automobilių kolekcija, šalia stovi stručių namelis, o dar už kelių metrų - nemaža vila. Paspėliojame, kad galbūt čia yra svečių namai, vadinama Putino vila, kurioje apsistodavo į svečius atvykdavęs Rusijos prezidentas.
Nusprendžiame užeiti ir apžiūrėti senovinių automobilių kolekciją. Jos lankymas kainuoja atskirai: sumokame po 50 UAH (1,60Eur).
Išėję pasidairome į stručius.
Paskui apsilankome netoliese esančiuose tualetuose, savitarnos aparate nusiperkame kavos ir partraukiame atgalios prie pagrindinės vilos. Kažkur pamatome spalvotus laiptus.
Vėl išeiname prie kanalo, tik kitoje pusėje nei ėjome prieš tai.
Netrukus pasiekiame mums jau pažįstamą kelią, kuriuo ir atėjome, tik dabar turėsime lipti į viršų.
Kelias eina atokaitoje, tad kol pareiname iki šalia pagrindinės vilos esančio parko, gerokai sukaistame. Bet nuovargį iškart tenka pamiršti, nes parke pamatome kažką naujo: tvenkiniuose purškiančius didžiulius fontanus. Ir ryto jie dar buvo išjungti.
Kiek atsitokėjusi nuo naujo netikėto vaizdo puolu skambinti jau beveik atmintinai išmoktu telefono numeriu ir tartis dėl ekskursijos į rezidencijos vidų. Tačiau eilinį kartą telefono signalas šaukia ir niekas neatsiliepia.
Pasivaikštome palei tvenkinius. Vandenyje plaukioja juodagalvė gulbė.
Priartėjame prie pirčių zonos. Ją puošia kaskada.
Pirčių zonoje galima pasinaudoti tualetu, veikia nedidelė parduotuvė, kurioje galima nusipirkti vandens, ledų ar suvenyrų. Apsidžiaugiame pamatę skelbimą, kad galima pigiai užsisakyti ekskursiją, tačiau labai greit nusiviliame, nes ekskursija į kitą vietą, ne į vilą. Čia dirbanti darbuotoja irgi negali padėti patekti į rezidencijos vidų, tik pataria skambinti ant vilos durų nurodytu telefonu. Tiesa, ji nuramina pasakiusi, kad pirmadieniais ekskursijos tikrai būna.
Einame į lauką ir dairomės toliau. Esu patenkinta, kad prieš šią kelionę teisingai sudėliojau lankomų objektų eiliškumą ir ekskursiją į Mežigoriją suplanavau po Černobylio.
Artėjame prie vilos.
Dar kartą bandau skambinti, eilinį kartą nesėkmingai. Nusprendžiame dar kiek pasivaikščioti ir grįžti į Kijevą. Jei ir nepateksime į vilos vidų, bent jau įsivaizduosime, kokia didybė gali būti ten, viduje, juk vien aplink esantys parkai ir sodai ko verti.
Paskutinį kartą prieiname prie vilos, pasidairome į gražiuosius tvenkinius ir jau eisime link autobuso. Kad negraužtų sąžinė, dar kartą - iš viso gal kokį dešimtą - surenku telefono numerį. ATSILIEPIA.
Pasisveikinu ukrainietiškai „vitaem“ ir iš netikėtumo net nebežinau, ką sakyti ir ko klausti. Atsitokėjusi kalbu rusiškai, atsiliepęs balsas pasako, kad ekskursija bus 13:30 (taigi, už 20 minučių) ir nurodo eiti prie Foks. Pasitikslinu, ar prie „batono“ lange ir gaunu atsakymą, kad taip, ten.
Spindinčios netikėta sėkme patraukiame prie ryte apžiūrėto baltojo sporto centro pastato. Iki ekskursijos dar yra laiko, bet sėdime prie durų ir nesitraukiame.
Lygiai pusę dviejų durys prasiveria ir nedidelė grupė žmonių sueiname į vidų. Grupė susirinkusi labai netikėta. Be mūsų ekskursijoje dalyvaus dar 4 jauni lietuviai, 4 lenkai ir keli anglakalbiai užsieniečiai. Gidas savotiškas, labai kategoriškas, apsigaubęs banderasų vėliava. Tokia pati vėliava plevėsuoja ir ant baltojo pastato stogo.
Ekskursija žmogui kainuos 200 UAH, tai yra apie 7 eurus. Sumokame ir gauname bilietus. Taip pat privalome ant batų užsimauti maišelius. Esu girdėjusi, kad gidas veda ekskursijas tik ukrainiečių kalba ir žinau, kad pasakojimo rusų kalba reikia prašyti. Priėjusi paprašau. Jis ukrainiečių kalba atšauna, kad kalbės tik ukrainietiškai. Juokais paprašau, kad tokiu atveju galbūt galėtų bent kelis žodžius pasakyti lietuviškai. Nusijuokia. Ekskursija vyksta rusų kalba.
Beje, ekskursijos metu vis suskambėdavo gido telefonas, tačiau skambučius jis atmesdavo ir tik pasibaigus ekskursijai atsiliepė. Taigi, norintiems apžiūrėti vilos vidų reikalinga kantrybė ir užsispyrimas.
Ekskursija prasideda sveikatingumo komplekse. Iki jo veda oranžerija.
Asmeninė masažo salė. Kai kurių aparatų man akyse nėra tekę matyti.
Druskų kambarys.
Pasitinka pirmosios puošnios salės, koridoriai. Visi aikčiojame, tačiau dar nežinome, kad šios prabangios erdvės tėra menkniekis palyginus su tuo, ką pamatysime vėliau.
Nueiname iki sporto salės.
Požeminiu gerai paslėptu koridoriumi patenkame į pagrindinę vilą – Honką.
Valgomasis. Ant stalo puikuojasi krokodilo oda.
Kambarys su mozaikomis.
Kino salė su masažiniais krėslais. Pastarųjų nenufotografavau.
Retomis ir kosminius pinigus kainuojančiomis kriauklėmis apklijuota vaza.
Lipame į antrą aukštą. Išsižioję žiūrime į didelį prabangų svarovskio kristalais spindintį sietyną ir apačioje likusią salę.
Paskui kulniuojame į asmeninę V. Janukovičiaus cerkvę. Visi liekame vis labiau pritrenkti prabangos ir jai sukurti išleistų pinigų sumų.
Laiptai ir mano minėtas sietynas.
Dabar ateina eilė miegamiesiems ir vonios kambariams.
Iš miegamojo išeiname į balkoną.
Vaizdas, kurį matėme vaikščiodamos anksti ryte, iš aukščiau yra kur kas gražesnis.
Grįžtame ir toliau apžiūrime buvusio prezidento asmenines erdves.
O čia jo damos vonios kambarys. Beje, gidas užsimena, kad čiaupai ir kranai toli gražu nėra auksiniai, o tik aukso spalvos. Apie auksinius kranus neva žurnalistai išpūtė burbulą. Taip pat niekas negali atsakyti ar iš tiesų buvo auksinis batonas. Jei ir buvo, kada ir kieno rankose jis dingo. Tas prie įėjimo durų eksponuojamas batonas tėra tik butaforija.
Grindų raštai. Nei viename kambaryje nėra tokio paties rašto. Tiek kilimai, tiek medis ar marmuras yra atvežti iš viso pasaulio ir kainuoja milžiniškus pinigus.
Leidžiamės į apačią ir į prabangųjį sietyną žiūrime iš pirmojo aukšto.
Šimtus tūkstančių kainuojantys krištolo stalai.
Visoje viloje nerasime ne tik vienodų grindų, bet ir to paties lubų rašto.
Praeiname palyginus kuklią virtuvę ir patenkame į prabangią svetainę bei valgomąjį.
Vienas grupėje buvęs vaikinas pajuokauja, kad jei kas dar kas nebuvote Versalyje, tai ten važiuoti nebėra dėl ko, nes nieko įspūdingesnio nebepamatysime. Iš tiesų po vilą visi vaikštome išsižioję iš nuostabos ir pakraupę nuo buvusio savininko didybės manijos. Tačiau gidas mus nuramina, kad tai, ką matome, nėra prabangos viršūnė, nes ši rezidencija tėra vidutinio lygio.
Reikia prisiminti, kad Janukovičiui pabėgus, 20 "fūrų" iš rezidencijos išvyko su turtu, meno kūriniais, įvairiomis kolekcijomis. Tad net sunku įsivaizduoti, kaip viskas atrodė čia šeimininkaujant tuometiniam prezidentui.
Paskui pasileidžiame apžiūrėti vienetinių eksponatų. Vienas iš jų - liaudyje vadinamas Eltono Džiono pianinas, kurių pasaulyje buvo pagaminta tik kelios dešimtys.
Vėl gi – lubų grožis.
Pasižiūrime į iš Šveicarijos atvežtą biliardo stalą ir patraukiame atgalios.
Čia mūsų ekskursija ir baigiasi. Ji truko kiek daugiau nei valandą.
Išeiname su sunkiai nusakomais jausmais ir negalėdamos atsikvošėti ilgokai sėdime ant suoliuko prie tvenkinio.
Sunku patikėti, kad čia viskas vieno, viskas – tik vienam.
Paskui dar paskutinį kartą pavaikštome aplinkui. Dabar parkai skamba nuo gausybės žmonių klegesio, o mes jau trauksime namo.
Dar galima būtų nueiti iki elnių gardo, bet esame jau pavargę nuo įspūdžių. Tad pro puošniuosius vartus patraukiame link kasų, pro kurias įėjome anksti ryte. Dabar jau čia stovi nusidriekusi eilė golfo ir kitokių ekologiškų automobilių.
Už rezidencijos teritorijos vartų dabar jau verda gyvenimas. Čia vyksta prekyba ledais, nuomojami dviračiai, stovi visa eilė automobilių.
Namo važiuosime autobusu, tad pėsčiomis patraukiame į už 3 kilometrų esančią Polova autobusų stotelę. Palei kelią veda pėsčiųjų takas, todėl eiti yra gera ir saugu, tik karšta.
Dairomės į šalia kelio esančius gyvenamuosius namus. Dauguma jų yra dideli, modernūs ir tvarkingi.
Jei ne karštis, kelias būtų visai malonus. Priėję judrų plentą, jį kertame pėsčiųjų perėjoje ir netrukus jau sėdime spalvingoje autobusų stotelėje. Stabdome kiekvieną atvažiuojantį autobusą, tačiau nei vienas neveža iki Heroev Dnipra stotelės. Į mums reikalingą stotelę nuvešiantis autobusas atvažiuoja laiku. Už vieną bilietą sumokame, jau nebeatsimenu 12 ar 24 UAH. Labai greitai atvažiuojame iki Heroev Dnipra stotelės, nuo kurios einame į metro ir pasiekiame mūsų dar nelankytą Kijevo dalį. Bet apie tai papasakosiu čia.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą