Pečiorų laura ir Kijevas.

Praeitos dienos įspūdžius aprašiau čia.

2018-04-25. Trečiadienis. Pečiorų laura ir Kijevas.

Šiandien lankysime man ilgą laiką mįslingai skambėjusiu pavadinimu vadinamą objektą: Kijevo Pečiorų laurą.

Objektas yra miesto pietinėje dalyje. Link jo keliausime su metro.

Iš metro stotelės Universitet M1 raudona linija važiuojame iki Arsenalna stotelės, kryptis – Lisova.

Pavažinėti Kijevo metro yra kaip ir būtina, nes Kijevo metro stotys yra giliausios Rytų Europoje. Jos buvo kasamos ne tik kaip susisiekimo priemonė, bet ir kaip gyventojų slėptuvė iškilus bombardavimo ar atominio ginklo panaudojimo pavojui. Istorinės metro stotys yra nepritaikytos seniems ir neįgaliems žmonėms, nes neturi liftų. Liftai yra įrengiami tik naujose stotyse.

Apie važiavimo Kijevo metro ypatumus esu rašiusi viename iš ankstesnių pasakojimų.

Šįkart pridėsiu tik tiek, kad riedame iki vienos giliausių pasaulyje - 105,5 metrų gylyje esančios Arsenalna metro stoties. Ilgą laiką ši stotis buvo laikoma giliausia pasaulyje, tačiau prieš kelionę teko skaityti, kad Korėjoje atidaryta 110 metrų gylyje esanti metro stotis.

Kaip ten bebūtų, Arsenalna metro stoties gylį rodantys skaičiai man yra įspūdingi, todėl labai noriu patirti tą jausmą kildama į viršų. Deja, pats pakilimas man nepasirodo kažkoks ypatingas. Pirmasis leidimasis ir kilimas į savo Universiteto stotelę man paliko didesnį įspūdį.

Arsenalna metro stotis yra gana paprasta, todėl pasikėlę į viršų, iškart išeiname į lauką.

Šalia metro stoties jaučiasi didelis sujudimas, nes aikštė yra pilna žmonių, vilkinčių uniformomis ir nešinų keistomis vėliavomis. Nusprendžiame, kad čia bus Afganistano karo dalyvių susitikimas ir nueiname savo keliais.

Kaip minėjau, lankysime Pečiorų laurą, tačiau pakeliui bus dar keli objektai, todėl nepraleisime progos jų apžiūrėti.

Kurį laiką einame gatve, paskui kertame sankryžą. Prieiname Pergalės parką (The Square of Glory). Liūdnų Angelų skulptūrų saugoma plati alėja nuveda prie 1957 metais uždegtos amžinosios ugnies, skirtos atminti žuvusiems prieš nacius bei 27 metrų aukščio Pergalės obelisko.

Kiek toliau už obelisko stovi sovietų vykdyto genocido aukoms atminti pastatyta Holodomoro skulptūra “Skrendančios gervės” (Голодомор/Holodomor memorial).

Iš viso per Stalino valdymo epochą buvo nužudyta 7 mln ukrainiečių. Žudynių pikas buvo pasiektas 1933 metais, kuomet per dieną šalis netekdavo po 28 tūkst. gyventojų. Genocidas buvo vykdomas šalyje sukeliant badą, dėl ko mirė tūkstančiai gyventojų. Teigiama, kad vertusi žmones badauti tuometinė valdžia tikėjosi juos suvaryti į kolūkius. Iš pradžių paminklas buvo vadinamas Bado aukoms atminti, vėliau pervadintas į Genocido, nes gyventojai buvo ne tik marinami badu, bet ir kankinami bei sudaromos baisios ir netinkamos gyvenimo sąlygos.

Žaliu parku traukiame link vadinamo stačiatikių Vatikano - Pečiorų lauros. Tarptautinių žodžių žodyne man iki tol mistiškai skambėjęs žodis „láura” [rus. lavra < gr. laura — gatvė, vienuolynas] pristatomas kaip didelis stačiatikių vyrų vienuolynas.

Vienuolynas užima daugiau nei 20 hektarų plotą. Kompleksą sudaro apie šimtą įvairios paskirties pastatų. Teritorija yra skirstoma į Viršutinę ir Žemutinę laurą.

Netrukus prieiname aukšta tvora apjuostą vienuolyno ansamblį. Belieka kokia minutė kelio ir jau perkame lankytojo bilietus kasoje prie įėjimo.

Noriu atkreipti dėmesį, kad dabartinė Pečiorų laura priklauso dviems savininkams. Viršutinės lauros šeimininkai yra muziejus, o Žemutinės – vienuolynas. Į Viršutinei laurai priklausančius objektus reikia pirkti lankytojo bilietą, kurį patartina saugoti visą dieną, nes išėjus iš viršutinės dalies ir vėl į ją grįžtant, muziejaus darbuotojai prašo jį parodyti. O štai Žemutinę laurą, priklausančią vienuolynui, galima aplankyti nemokamai. Tiesa, galima prie vienuolyno bažnyčių ir olų veikiančiose parduotuvėse nusipirkti žvakę ir taip simboliškai paremti vienuolyną. Arba užsisakyti ekskursiją ne tik po olas, bet ir Žemutinės lauros teritoriją.

Viršutinės Pečiorų lauros bilietų kasos yra prie 12 amžiuje pastatytos šventos Trejybės bažnyčios vartų.

Mes planavome muziejui priklausančią lauros dalį aplankyti savarankiškai, todėl ekskursijos su grupe nepirksime. Perkame 70 grivnų (2,30 Eur) kainuojantį bilietą, į kurį įeina ir kai kurių pastatų lankymas. Tačiau ko gero būtų užtekę ir 30 grivnų (1 Eur) kainuojančio bilieto, kuris leidžia tik pasivaikščioti po teritoriją. Pirkau bilietą, į kurį įeina statinių lankymas, nes man susidėjo, kad įėjimas į Uspenjės soborą kainuoja, tačiau iš mūsų niekas jokių bilietų neprašė. Varpinės ir Miniatiūrų muziejaus lankymas kainuoja atskirai, o bilietus į juos reikia įsigyti prie šių objektų esančiose kasose.

Išsamesnę informaciją apie muziejui priklausančią Pečiorų lauros dalį galima rasti čia: http://www.kplavra.kiev.ua/ .

Taigi, kontrolierius patikrina bilietus ir pagaliau pro vartus įžengiame į šio mano paslaptingai įsivaizduoto objekto teritoriją.

Savo nuostabai, atsirandame labai tvarkingame ir jaukiame kieme. Balintos pastatų sienos, auksu spindintys cerkvių kupolai ir vešliai žydinčios sakuros sukuria ramybės aurą. Iš ryto žmonių nėra daug, todėl mėgaujamės tyla, stebime į darbą skubančius darbuotojus.

Kijevo Pečiorų laura (Києво-Печерська лавра/Kiev Pechersk Lavra) yra vienas iš įdomiausių dar Kijevo Rusią menančių lankomų objektų. Jos įkūrimu laikoma 11 amžiaus pradžia, kuomet čia šlaite esančioje oloje apsigyveno vienuoliai broliai Antonijus ir Feodosijus Pečerskiai. Vienuoliai netruko sulaukti pasekėjų, taip pradėjo kurtis olų labirintai.

Olose 4–5 metrų gylyje temperatūra ir žiemą, ir vasarą būna 12–15 laipsnių šilumos, todėl sąlygos ten gyventi buvo kuo puikiausios. Nepaisant labai griežtų taisyklių, vienuoliai sulaukė daug norinčių stoti į Pečiorų vienuolyną, tad vietos naujai atvykusiems vienuoliams įsikurti pradėjo trukti. Tuometinis Kijevo kunigaikštis Sviatoslavas vienuolynui padovanojo visą kalvą, esančią nuo olų už pusės kilometro. Ant šios kalvos stovi visi dabartiniai pastatai, kurie, beje, buvo pastatyti vėliau nei pradėtos rengti olos.

Dauguma Pečiorų lauros vienuolių priklausė kilmingoms šeimoms, todėl vienuolynas ne tik plėtėsi ir klestėjo, bet ir sulaukė šalies valdovų palaikymo.

Vienuolynas nuo seno garsėjo savo biblioteka, knygų leidyba. Čia pat veikė ir spaustuvė, šiuo metu joje įsikūręs Knygos muziejus. Vienuolynas turėjo nuosavą duonos kepyklą, galėjo apsirūpinti maisto atsargomis.

Pečiorų laurai teko iškęsti ir sudėtingų momentų. Per savo gyvavimo istoriją vienuolynas yra nukentėjęs nuo Aukso ordos puolimų, nuo gaisrų, tačiau su galingųjų parama vienuolynui pavykdavo greit atsigauti. Dėl šios priežasties ne vienas garsus to meto atstovas buvo palaidotas būtent čia, Pečiorų lauroje.

Vaikštome po laurą su dideliu susidomėjimu, nes ji mūsų istorijai yra artima. Čia buvo palaidoti kunigaikščio Argirdo sūnūs Vladimiras ir Skirgaila. Iš viso lauroje buvo palaidota 14 Algirdaičių.

Vienuolynui didelę paramą teikė Gediminaičių atstovas Konstantinas Ostrogiškis, kuris garbingai atgulė pagrindiniame sobore.

Pilietinio karo metu vienuolynas išgyveno nepriteklių, vėliau į valdžią atėjus komunistams, jis buvo uždarytas, o vienuoliai išvyti. Antrojo pasaulinio karo metu buvo susprogdinta dalis pastatų. Duris vienuolynas atvėrė tik 1988 metais, kai buvo minimas Ukrainos krikšto tūkstantmetis.

Viršutinėje lauroje yra pagrindinė Pečiorų lauros komplekso cerkvė - Uspenjės (Ėmimo į dangų) soboras (Успенськi собор/Dormition Cathedral). Tai buvo pirmoji akmeninė šventovė, pastatyta 11 amžiaus pabaigoje.

Ant galvos rišamės skaras ir užeiname pasižvalgyti. Soboras labai prabangus.

Antrojo pasaulinio karo metu įvykęs sprogimas sugriovė pastatą ir sunaikino daugybę meno vertybių. Nukentėjo ir šimtai čia palaidotųjų palaikų. Ukrainai atgavus Nepriklausomybę, soboras buvo atstatytas.

Pasižvalgę po Uspenjės soborą, einame į lauką ir soboru pasigrožime iš tolo.

Sukame link kitos baltomis sienomis ir žaliais kupolais spindinčios - Trapezna bažnyčios (Refektory church). Šalia jos stovi kryžius, rodantis su Lietuva susijusio ir agrarinę reformą sukūrusio Piotro Stolypino kapavietę.

Pro atidarytas bažnyčios duris sklinda maldų giesmės. Užeiname į vidų. Trapezna bažnyčia yra visiškai kitokia, nei prieš tai lankytas Uspenjės soboras, daug kuklesnė. Ji yra pilna žmonių, nes vyksta pamaldos. Paklausome giesmių. Visose Kijevo cerkvėse stebėtos pamaldos man patiko, nes giesmės yra kažkokios raminančios ir kviečiančios pabūti. Deja, tenka budintis iš maldos transo ir eiti į tolimesnę pažintį su Pečiorų laura.

Už Trapezna bažnyčios yra apžvalgos aikštelė. Nuo jos matosi vienuolynui priklausanti Žemutinė laura ir dar vienas mūsų šios dienos objektas - memorialas Motinai Tėvynei.

Atsisukame pažiūrėti į Trapezna bei Uspenjės cerkves.

Dabar jau kilsime į varpinę. Ji dar vadinama Didžiąja Pečiorų lauros varpine.

Dabartinė beveik 97 metrų aukščio varpinė buvo pastatyta 18 amžiuje. Iki to laiko stovėjo medinė konstrukcija. Naujos varpinės statybai buvo sunaudota 5 milijonai plytų ir 20 tūkstančių tonų akmens masės. Deja, varpinė per antrąjį pasaulinį karą buvo sugriauta. Kuriant vienuolyno muziejų, varpinė buvo atstatyta.

Užlipti į varpinę kainuoja 60 grivnų (2 Eur). Lipti nėra sunku.

Gražiausia panorama atsiveria nuo aikštelės, kurioje kabo varpai.

Pastačius varpinę, į jos trečiame aukšte esančius skliautus buvo sukabinta 12 varpų, visų jų bendras svoris siekė 96 tonas. Iki šių dienų tėra išlikę tik trys.

Viršuje smarkokai švilpauja vėjas, tačiau susižavėję dairomės į plačias apylinkes. Iš apačioje likusios Trapezna bažnyčios sklinda malda “Gospod, pomyluj”. Ji labai tinka prie bendros auros. Tačiau iš tos pusės, iš kurios atėjome į vienuolyną, sklinda maršas. Ko gero ryte prie Arsenalna metro stoties matyti veteranai švenčia. Maršas trankosi labai ne į temą, bet netrukus jis baigiasi.

O štai čia šv. Trejybės cerkvės vartai, pro kuriuos įžengėme į Pečiorų laurą.

Prieš akis visu grožiu spindi Uspenjės soboro kupolai.

Uspenjė ir Trapezna cerkvės.

Trečiame varpinės aukšte esančią apžvalgos aikštelę apeiname kelis kartus, o tada jau leisimės žemyn.

Nulipę sukame prie dar vieno Viršutinei laurai priklausančio objekto, kurį lankantis Kijeve būtina pamatyti. Tai Miniatiūrų muziejus.

Perkame bilietus. Jie suaugusiam kainuoja 50 UAH (1,70 Eur), vaikams – per pusę pigiau. Ruošiantis čia apsilankyti, reiktų atkreipti dėmesį, kad šio muziejaus darbo laikas yra gana keistas: muziejus nedirba antradienį.

Nikolajaus Siadristo neįtikėtinų darbų ekspoziciją apžiūrėjome net du kartus. Iš Miniatiūrų muziejaus išėjau pačia geriausia nuotaika, nes tai, ką pamačiau, yra neįtikėtina.

Išeiname į lauką.

Dabar jau laikas sukti link Žemutinės lauros. Netoli Pietinių vartų randame patį jaukiausią tualetą.

Dar keli žingsniai – ir jau peržengsime ribą, skiriančią Viršutinę ir Žemutinę laurą.

Pietiniai vartai– Pivdena brama.

Štai jau esame vienuolynui priklausančioje Pečiorų lauros teritorijoje.

Kaip minėjau pasakodama apie Viršutinę laurą, Antrojo pasaulinio karo metu, o vėliau – į valdžią atėjus komunistams, vienuolynas buvo sunaikintas. Sovietmečiu įkūrus Pečiorų lauros muziejų, buvo stengiamasi išlaikyti ir atstatyti buvusio vienuolyno pastatus.

Tačiau Ukrainai pradėjus gyventi Nepriklausomybės nuotaikomis, Žemutinė Pečiorų lauros dalis buvo gražinta vienuolynui. Dabar čia gyvena 150 vienuolių.

Žemutinė Pečiorų lauros dalis vilioja olomis, kuriose kažkada gyveno ir meldėsi vienuoliai. Olos yra Artimosios ir Tolimosios. Prisipažinsiu, iš olų tikėjausi labai daug, todėl buvau pasiryžusi išvaikščioti visas. Tai padaryti galima savarankiškai. Tačiau suplanavau, jei bus galimybė, Artimąsias olas apžiūrėti su gidu, o po Tolimąsias nardyti pačioms.

Tik praėję Pietinius vartus, tiesiu taikymu einame į lankytojų centrą ir klausiame apie galimybę pasidairyti po olas su gidu. Taip, jie rengia ekskursijas ir artimiausioji prasidės už kelių minučių.

Už ekskursiją sumokame po 45 grivnas (1,50 Eur). Netrukus iš kuprinių traukiame ir rišamės skaras, o ekskursijos vadovė padalina po ilgą ploną žvakę bei sijoną. Pasidabinę stačia nuokalne pasileidžiame link 383 metrų ilgio Artimųjų olų. Pakeliui pasiklausome istorijos apie Pečiorų laurą.

Užėję į Visų šventų Pečiorų ar Kryžiaus bažnyčią, leisimės į Artimąsias olas. Prie įėjimo išklausome instrukcijų, kaip vaikščioti bei saugiai laikyti degančią žvakę. Kad teisingai rankoje laikytumei žvakę, visai nebūtinas gido pamokymas, nes šalia įėjimo yra paveikslėlis.

Užsidegame žvakes ir vorele leidžiamės į olas. Traukiame siauru žemu koridoriumi. Viduje tamsu, tvanku, praėjimas siauras, prasilenkti sunku, o pirmyn atgal ištisai vyksta judėjimas. Olose nėra elektros. Vienintelė šviesa – degančios žvakės. Liepsnojančios žvakės iškabintos požemyje esančioje cerkvėje bei erdvesnėse salėse, o koridoriuose kelią pasišviesti turime patys.

Apima didelis stresas, nes patamsyje beveik nematau, o žvakė rankoje, atrodo, guli ne taip, kaip reikia. Tačiau prie kelių minučių prie tamsos priprantu ir ekskursijos pabaigoje su žvake jaučiausi lyg ją būčiau visą gyvenimą laikiusi rankoje.

Gidė vedžioja painiais koridoriais. Dažnai sustojame paklausyti istorijų. Šis požeminis miestas labai įdomus, bet kartu ir baugus, nes koridoriuose ir salėse stovi stikliniai karstai su audeklu uždengtais vienuolių palaikais. Kai kurie vienuoliai amžinu miegu yra užmigę su iškišta ranka ar net abejomis, kai kurių matosi veidas. Kažkur gidė pataria pro stiklinio karsto skylutę pauostyti palaikų kvapo, o kažkur tamsoje pašvietusi į apačioje esantį langelį pamatau gulintį vienuolio pakaušį. O dar ta žvakė. Nors pati žvakę laikyti jau išmokau, tačiau nesu tikra dėl kitų lankytojų. Žmonių kai kur tiršta, kad prasilenktum, tenka glaustis prie sienų, tad visą laiką jutau baimę būti padegta.

Tačiau stebėti, kaip žmonės meldžiasi, kaip eina nuo karsto prie karsto, lenkiasi ir kiekvieną jų bučiuoja, yra įdomu. Įdomi ir pati lauros istorija, pasakojimai apie atskirus čia amžino miego atgulusius vienuolius. Sustojame vienoje iš olų, kurioje ilsisi Alšėnų kunigaikštytė Julijona. Ją stačiatikiai laiko šventąja.

Esu labai patenkinta, kad nutarėme dalyvauti ekskursijoje su gidu.

Ekskursija baigiasi, gidė atsisveikina, o mes dar nusprendžiame vienos paklaidžioti olų labirintais. Pasiklysti juose nepavyks, nes judėjimo kryptį rodo ant sienų pritaisytos rodyklės. Tačiau kai kur atsiduriame visiškai tuščiuose koridoriuose. Visada džiaugiuosi, kai tenka vaikščioti netrikdomai kitų lankytojų, tačiau čia apima baugios mintys, kad kas bus, jeigu žvakės užges, kaip reiks tais tamsiais ir karstais apstatytais koridoriais rasti kelią atgal. Prie viso to dar ir vienuolio pakaušis iš atminties išnyra…

Išėjusi iš olos ir pamačiusi dienos šviesą, apsidžiaugiu. Į Tolimąsias olas eiti jau nei viena nebenorime.

Pasidairome aplink.

Nors į Tolimąsias olas neisime, bet iki tolimame lauros kampelyje esančių vienuolyno pastatų patraukiame į olas vedančia galerija su kolonomis.

Pasidairę po kiemelį, patraukiame prie šventosios Dievo Motinos Gimimo cerkvės.

Pavaikštome po šalia esančias kapinaites. Aplinka labai jauki.

Bažnyčia yra pastatyta ant kalvos, todėl galima pasigėrėti kerinčiu Viršutinės lauros vaizdu.

Paskui leidžiamės žemyn. Šįkart traukiame nebe galerija, o šalia jos vedančiu taku.

Einame link lankytojų centro, nes turime užnešti sijonus.

Gražinę sijonus, pavaikštome Žemutinės lauros gatvėmis. Čia labai jauku.

Kažkur pamatome vienuolyno sodą. Vienuolynas įsikūręs iš tiesų gražioje vietoje.

Kas susidomėjote Pečiorų laura, apie Žemutinę laurą informacijos galima rasti čia: https://lavra.ua/ .

Į Viršutinę laurą grįšime per tuos pačius vartus, per kuriuos ir išėjome: Pietinius - Pivdena brama. Prie vartų stovintis muziejaus darbuotojas paprašo parodyti bilietus. Traukiame anksti ryte pirktus bilietus ir gauname leidimą įeiti į Viršutinės lauros teritoriją.

Dar kartą pavaikštome po kiemus. Dabar čia yra labai daug žmonių. Eilinį kartą pasidžiaugiame atėję labai anksti.

Paskui nusiperkame ledų ir suvalgome besigrožėdamos žydinčiomis sakuromis.

Paskui paskutinį kartą pažiūrime į dailius lauros pastatus ir išeiname.

Nuo Pečiorų lauros einame gatve iki iš tolo matytos Motinos Tėvynės (Родина Мать/Motherland Monument) skulptūros. Pakeliui pasižvalgome į karinę ekspoziciją, kurios čia neatrūksta ir ji yra išdėstyta net keliose vietose.

Skulptūra ir šalia jos esanti sovietinio stiliaus skulptūrų ekspozicija pastatyta 1980 metais, šalia veikia Karo muziejus.

Galima pasikelti į Motinos Tėvynės apžvalgos aikštelę, kuri yra skulptūros galvoje ar karde, tačiau gražių vaizdų esame prisižiūrėję nuo varpinės ir netikime, kad pamatysime ką nors gražiau.

Prie skulptūros neužsibūname ir tuo pačiu keliu grįžtame atgal.

Planuodama kelionę, ketinau nueiti į netoli skulptūros esantį M. M. Griškos Nacionalinį botanikos sodą. Sodą lankyti patariama pavasarį, kuomet žydi magnolijos. Magnolijos mieste jau baigia nužydėti, o žiedų šioje kelionėje jau esame prisižiūrėję sočiai, todėl nusprendžiame į sodą neiti.

Iš pradžių į Kijevo centrą planavau važiuoti, tačiau nusprendėme pėsčiomis nupėdinti iki Arsenalna metro stotelės ir pakeliui kažkur papietauti. Mat jau gera popietė, o mes Pečiorų lauroje tik ledų smaližiavome. Į Pečiorų lauros kavines nėjome, mat teko skaityti rekomendacijų ten neiti, nes neskanu.

Pakeliui užeiname į saldainių parduotuvę nusipirkti trūkstamų lauktuvių, o į vaistinę – vaistų. Po to sukame į kavinę – “varienyčnią” pavadinimu “Katiuša”. Tripadvisor apie šią kavinę radau parašytų daug gražių atsiliepimų.

Aplinka jauki.

Užsisakau vištienos su keptomis bulvėmis. Draugė sakosi Kijevo kotletą, ji vis dar nepraranda vilties šį patiekalą rasti tobulai paruoštą.

Maistas ne karališkas, toks naminis, bet skanus.

Už mūsų pietus ir du bokalus alaus bei bendrą lėkštę salotų iš viso sumokame 314 UAH (10,50 Eur). Pietūs, kiekvienai atsiėję 5 eurus, džiugina.

Dabar jau eisime link metro.

Likusį laiką norime pavaikščioti Dniepro pakrante. Taip pat dar ne visas gražiąsias metro stotis esame apžiūrėję.

Nuo Arsenalna metro stotelės važiuojame iki Teatralna. Teatralna stotį puošia didelis teatrą vaizduojantis piešinys ant sienos.

Iš Teatralna stoties pereiname į Zoloti vorota, nes šios stotys turi jungtį (Театральна/Золоті ворота).

Zoloti vorota metro stotis iš tikrųjų yra labai graži, ko gero pati gražiausia. Ši stotis dekoruota Kijevo Rusios laikus vaizduojančiomis mozaikomis, pilis menančiomis arkomis.

Iš Zoloti vorota metro stotelės kylame į gatvę ir einame link šv. Sofijos cerkvės. Deja, ir vėl nesėkmė: muziejaus darbo laikas jau į pabaigą ir darbuotoja mums rekomenduoja ateiti rytoj.

Nusiminę traukiame iki vakar lankyto Michailovskij vienuolyno ir jo pašonėje esančiu funikulieriumi leidžiamės žemyn į Podolės rajoną. Jei nepavyko patekti į cerkvę, tai bent Dniepro pakrante pavaikščiosime.

Pakrantė pilna laivų, o šalia jų veikiančiuose kioskuose pardavinėjami bilietai į kruizus Dniepro upe. Nors plaukti Dniepru neketinau, tačiau pamačiusi iškabą, susigundau. O be to ir veikti jau nelabai turime ką.

Bilietai mums atsieina po 80 UAH (2,70 Eur).

Taisomės laisvoje vietoje laivo viršuje. Esame vos ne pirmosios keleivės, todėl ilgokai laukiame, kol laivas prisipildo.

Išplaukiame. Deja, dangus apsiniaukia.

Žiūrime į vakar mūsų lankytą Tautų draugystės arką ir paminklą Magdeburgo teisėms.

Miestą paliekame už savęs.

Plaukimas visiškai neįspūdingas, nes upės pakrantės apaugę medžiais ir nieko kito nesimato, kaip tik medžiai. Neturintiems Kijeve daug laiko šios atrakcijos tikrai nerekomenduoju.

Iš apatijos kiek pažadina priartėjęs tiltas ir šiandien lankyti objektai.

Netrukus sukamės ir nuobodžiai plaukiame atgal. Netoli pėsčiųjų tilto dangus kiek prasiskiria ir apylinkes nudažo rausvi vakarinės saulės spinduliai.

Ačiū Dievui, pagaliau atplaukėme. Kruizas truko valandą laiko. Per jį spėjau nugrimzti į visišką apatiją, iš kurios prižadino uosto panorama.

Veikti nelabai turime ką, todėl nusprendžiame Dniepro pakrante nueiti iki pėsčiųjų tilto.

Virš tilto kaupiasi debesis, o už savęs paliekame raudonais vakaro spinduliais nudažytą miestą.

Krantinė pilna žmonių, daugiausiai jaunimo. Dauguma jų vartoja alkoholį, kai kurie jau yra net labai įkaušę, tačiau niekas prie nieko nesikabina, eiti saugu.

Vos pasiekiame pėsčiųjų tiltą, virš jo kabojęs debesis plyšta ir pradeda lyti. Krinta dideli lašai, dunda perkūnas, o skėčio ar kapišono neturiu, pasislėpti nėra kur.

Greitomis padarau kadrą ir eisime ieškoti sausos vietos.

Tiltas labai modernus, yra padaryta juosta dviratininkams. Būtų labai smagu nueiti iki kito Dniepro kranto, bet šį vakarą nesiseka.

Kol surandame slėptuvę, lietus baigiasi, o dar kiek – ir dangus iš viso išsigiedrija. Tačiau nusprendžiame ant tilto nebegrįžti, bet eiti ta pačia krantine iki Kontraktų aikštės.

Kai sutemsta, šis miestas pagaliau dovanoja netikėtumų: labai nustebina pėsčiųjų tilto spalvos. Jos keičiasi, mirga. Ilgokai prastovime ir žiūrime.

Paskui sukame į Kontraktų aikštę. Čia irgi laukia staigmena: aikštės viduryje šokantys spalvingi fontanai.

Kiek pabūname, paskui nusprendžiame pamažu judėti link namų.

Funikulieriumi kilsime į kalną.

Jau gerai pažįstamomis gatvėmis einame namo, o parėję pradedame pakuotis daiktus.


2018-04-26. Ketvirtadienis.

Lėktuvas tik po pietų, todėl nusprendžiame iš ryto nulėkti iki taip ir neaplankytos šv. Sofijos cerkvės.

Po šv. Sofijos ansamblio teritoriją galima pasivaikščioti nuo 9 ryto iki 8 vakaro, tačiau muziejus atidarytas tik nuo 10 iki 18 valandos.

Perkame bilietus, iš pradžių pavaikščiosime po teritoriją, o vos tik atsidarys muziejus, apžiūrėsime cerkvės, tiksliau - soboro vidų.

Varpinės nusprendžiame nelankyti.

Už bilietą iš viso sumokame po 100 grivnų (3,30 Eur). 20 grivnų kainuoja tik pasivaikščioti po kiemą, o 80 – cerkvės ir aplinkinių pastatų lankymas.

Pačiame Kijevo centre stovi dar 11 amžiuje Kijevo Rusioje pagal Konstantinopolio Sofijos soborą Bizantijos bei vietinių meistrų pastatyta šv. Sofijos katedra (Saint-Sophia Cathedral/собор Святої Софії Премудрості Божої). Katedroje yra išlikusių 11 amžiaus mozaikų, freskų. Ši katedra buvo daugelio Kijevo Rusios bažnyčių modeliu. Netikėčiausia, kad šis soboras yra vienintelė Kijevo cerkvė, kuri per karus bei sovietizmo laikotarpiu nebuvo sugriauta.

Aplink bažnyčią esantys pastatai buvo pastatyti Ukrainos baroko stiliumi 17 ir 18 amžiuje.

Šių dienų ansamblį sudaro varpinė, vyskupų rūmai, valgykla, Zabarovskio vartai (Брамa Заборовського), Pietinis įėjimas, seminarija ir vienuolių celės.

Pro šias duris įeisime į soboro vidų, tačiau iki atidarymo dar yra likę laiko.

Kad laukti neprailgtų, pasidairome į soborą supančius pastatus.

Pažiūrime į soborą iš galinės pusės.

Varpinė, į kurią nusprendėme nelipti. Tačiau vėliau pažįstami keliautojai dėl šio mano sprendimo privertė gailėtis.

Pagaliau ateina laikas į soborą. Jis tikrai nustebino. Viduje yra daugybė senųjų freskų, taip pat ir naujesnių laikų darbų. Viduje tokia aura sklinda, kurią sunku nupasakoti, ten reikia pabūti. Be to galima pamatyti raižinių ant sienų. Kai kurie jų dotuojami laikotarpiui iki 14 amžiaus. Buvo raštingų žmonių jau tada, 11-14 amžiuje.
Tačiau nuotraukų nebus, nes soboro viduje fotografuoti negalima. Meno vertybes nuo fotoaparato objektyvų saugo akylos darbuotojos. Tai daryti draudžiama, net jei perki bilietą fotografuoti.

Tačiau kiekvienam rekomenduoju apsilankyti šiame sobore. Progai pasitaikius, dar kartą vykčiau ten ir pati, tik šįkart jau su gidu.

Pagaliau apžiūrėję šventos Sofijos soborą, skubame į Zoloti vorota metro stotelę. Nusileidę į apačią, pereiname į Teatralna stotį, iš kurios atriedame į savo Universitet stotį.

Grįžtame į viešbutį gana greitai. Kol atvyks šeimininkė, dar turime laiko kavai.

Nors planavau į Žulijanų oro uostą važiuoti 9 numerio troleibusu, šeimininkė pasiūlo važiuoti autobusu. Jo stotelė bus vos už kvartalo nuo mūsų viešbučio. Šeimininkė visuomeninio transporto paieškai naudoja google maps žemėlapį, o aš naudojau programą Easyway. Tiek viena, tiek kita gerai veikia.

Netrukus atvažiuoja mikruška ar autobusas, neskiriu aš jų. Vairuotojo paklausiu, ar į oro uostą ir paprašau, kad pasakytų, kada reikės išlipti.

Už bilietą sumokame po 14 UAH (0,5 Eur). Už troleibuso bilietą būtume sumokėję kelis kartus mažiau, bet ką tas pusė euro.

Autobusas sparčiai rieda nelygiu keliu. Stebiu eismą bei autobuso keleivius.

Netrukus pasiekiame Fedora Andersa stotelę. Vairuotojas pasako, kad jau oro uostas. Išlipame ir dar keletą metrų tenka paeiti.

Kijevo Žulijanų oro uostas yra mažiukas, todėl labai anksti atvykti tikrai neverta. Jei neturite registruoto bagažo, tai valandos ar pusantros tikrai sočiai.

Tačiau daiktų patikra vyksta labai griežtai ir draugei tenka kai ką išmesti.

Grįžtame Kijeve praleidę 5 dienas, todėl į skrydį užsiregistravau ir įlaipinimo bilietus atsispausdinau dar namuose.

Įlaipinimas ir skrydis sekasi sklandžiai. Po valandą trukusio skrydžio jau leidžiamės Vilniaus oro uoste.

Iš Kijevo išsivežu gerus atsiminimus, nes šis miestas man patiko, jis kažkoks savas, gana modernus. Žmonės geranoriški ir paslaugūs. Kalbėti rusų kalba nėra jokių bėdų, todėl angliškai nė nebandžiau. Kainos... Kainos man pasirodė aukštokos, kai kas vos ne kaip pas mus. Vis tik sostinė. Kainos kyla. Daug kas, ką buvau pasižymėjusi iš ten besilankiusių 2017 metais, pabrangę 10 UAH ar daugiau.

Tačiau Kijevas yra vertas aplankyti ir puikiai tiks savaitgalio išvykai arba tarpinei stotelei skrendant į kitas vietas.