2018 m. balandžio 23 d., pirmadienis

Kijevas.

2018-04-23. Pirmadienis. Kijevas.

Gerą pusdienį praleidę buvusio Ukrainos prezidento V. Janukovičiaus rezidencijoje Mežigorijoje, grįžtame atgal į Kijevą. Išlipame metro stotelėje Kontraktų aikštėje.

Viena seniausių, dar nuo Kijevo Rusios laikų žinoma buvusi pirklių aikštė – Kontraktų aikštė arba Kontraktova ploščia (Contract squere/Контрактова площа) šiuo metu yra centrinė Kijevo Podolo kvartalo aikštė. Ji mus nustebina savo dydžiu. Besidairydamos po plačią aikštę pasukame link aplink ją esančių pastatų.



19 amžiuje Podolo kvartalą nusiaubė gaisras. Po jo tik nedaugelis pastatų buvo rekonstruota. Aikštėje ant seno pastato liekanų iškilo namas su kolonomis – Kontraktų rūmai (Contract House/Контрактовий будинок). Beje, pastatas taip ir neatliko savo tikrosios paskirties – Kontraktų rūmų funkcijos. Rūmų koncertų salėje vykdavo renginiai ir koncertai. Rašoma, kad 19 amžiuje pokyliuose dalyvavo Tarasas Ševčenka, Adomas Mickevičius, Aleksandras Puškinas, Onore Balzakas ir kiti to meto žymūs žmonės.

Į Kontraktų rūmus pasidairome iš tolo. Paėję keliais metrais toliau, pamatome rotondą. Priėję artyn suprantame, kad čia bus Samsono fontanas.



Podolo valdytojams siekiant pagerinti vandentiekio sistemą, šalia Svečių rūmų 18 amžiuje buvo pastatytas Samsono fontanas (Fontan Samson, Felitsiial/Фонтан Самсон, Феліціял). Po rekonstrukcijos fontaną apgaubė rotondą primenantis paviljonas. Fontanas Samsono vardą gavo nuo pastatytos skulptūros: šv. Samsonas laiko pražiodęs liūto nasrus, iš kurių trykšta vanduo. Man skulptūra nelabai patinka, nes tikėjausi įspūdingesnės ir kitokiu stiliumi pastatytos. O ir trykštančio vandens nematyti.



Praeiname pro dailų, bet rekonstruojamą Svečių rūmų pastatą.

Svečių rūmai (Hosting house/Гостинний двір) – šių 18 amžiuje pastatytų rūmų pavadinimas turi dvejopą reikšmę. Rusų kalba pavadinimas reiškia Prekybos rūmus, ukrainiečių – svečių namus.



Už rūmų atsiveria dar viena aikštė, kuri man daug labiau patinka nei prieš tai matyta Kontraktų. Jos viduryje stovi skulptūra, skirta filosofui, poetui ir kompozitoriui Grigorijui Skovorodai (Gregorius Scovoroda/Григорій Савич Сковорода). Tolėliau baltuoja apžvalgos ratas ir bažnyčios bokštas.



Man čia taip jauku ir gražu, kad norisi praleisti daugiau laiko. Tačiau vienos iš mūsų organizmas jau reikalauja maisto ir mano bendrakeleivė ragina eiti jo ieškoti.

Nors kavinių ir užkandinių čia yra sočiai, bet vakarienę esu numačiusi specialioje vietoje. Tenka pažintinę programą paspartinti ir tik trumpai dirstelėjus į aikštę eiti tolyn.

Už rato esančiame pastate - buvusio graikų vienuolyno vietoje yra įsikūręs Nacionalinis Ukrainos bankas.



Dabar kilsime Andrejaus keliu (Andrew’s Descent/Andriyivsky Uzviz/Андріївський узвіз). Pažodžiui kelio pavadinimas išsiverčia “Andrejaus nusileidimas”. Tačiau mes kilsime, taigi, mums bus pakilimas.



Tarp turistų labai populiarus Andrejaus kelias prasideda nuo Volodimirskos ir Dėsiatinos gatvių ir eina iki Kontraktų aikštės. Viršutinė Andrejaus kelio dalis mena Kijevo Rusios laikus, kuomet jis jungė viršutinį Senąjį Kijevą ir Podolą. Manoma, kad kelias pavadinimą gavo nuo viršuje ant šv. Andrejaus kalvos įsikūrusio šv. Andrejaus cerkvės.

Prie tokio svarbaus kelio 18 amžiuje pradėjo plėstis miestas.

Šių dienų Andrejaus kelias yra viena populiariausių turistų traukos vietų, todėl jį pamėgo gatvės artistai, akrobatai, muzikantai, dailininkai, prekybininkai ir suvenyrų pardavėjai. Čia galima įsigyti siuvinėtų rankdarbių, rankomis pieštos keramikos.

Dabar jau diena suka vakarop, todėl gatvės prekeivių nėra daug, o artistų beveik visai nematome. Tačiau gatvė įdomi, nors, prisipažinsiu, tikėjausi siauresnės ir jaukesnės.



Statoku Andrejaus keliu gana sparčiai kylame į viršų. Pakeliui metu akį į 15 numeriu pažymėtą namą – Ričardo pilį „Liūto širdį“. Britanijos pilis primenantis pastatas buvo pastatytas 19 amžiuje. Pastatas pastatytas įamžinti Valterio Skoto knygos „Aivenhas“ herojui karaliui Ričardui I.



Priešais šviečia gražuolė švento Andrejaus cerkvė, bet kol kas ją paliksime vėlesniam laikui, nes sukame į didelį medinį rudos spalvos pastatą, kuriame yra įsikūrusi kavinė „Kanapa“.



Viešint Kijeve galima paragauti neįprastų patiekalų, pavyzdžiui, tokių, kaip silkės skonio ledų ar lašinių šokolade. Skaičiau, kad “Kanapoje” didelis dėmesys skiriamas patiekalo pateikimui ir originalumui. Todėl pamatę, kad čia galima paragauti lašinių šokolade, nė nedvejodamos jų užsisakome. Labai greitai sulaukiame savo užsakymo.



Jei nebūčiau žinojusi, niekaip nebūčiau pasakiusi, kad valgau lašinius. Iš pradžių net pagalvojau, kad užkandai atnešė tiesiog šiaip saldainį, tačiau logika sakė, kad čia turėtų būti tai, ką užsakėme. Tai buvo eilinis skanus saldainis, lašinių skonio beveik nesijaučia, daugiau taukų. Esu nusivylusi, nes tikėjausi nuo palties atpjautą juostelę rasti. Reiks ragauti dar kartą kada nors gyvenime, gal pavyks geriau, nei šįkart.

Taip pat skaičiau, kad šioje kavinėje užkandai galima užsisakyti žvakę iš sviesto ir sudažyti ją namine duona. Arba srėbti kopūstienę, pateiktą išskobtoje kopūsto galvoje.

Mes žvakės nebandėme, bet užsisakėme Kijevo kotletą. O jis buvo vidutiniško skanumo. Na, valgomas, sotus, bet apvalkalas per kietas. O gal tiesiog lūkesčius per didelius turėjome.



Už vakarienę paklojame nemažai, bendra užsakymo suma įskaitant alų ir dar bendrą lėkštę su labai skaniai apkeptomis daržovėmis atsieina beveik vieną tūkstantį grivnų. Kiekvienai išeina po 16 eurų, labai nepigu.

Pasistiprinę grįžtame atgal į Andrejaus kelią ir šįkart leidžiamės žemyn, nes grįžtame link praleistų objektų.

Už kelių metrų laukia laiptai į Vozdykalnyčią kalvą. Tačiau į šią kalvą lipti neverta, nes nieko įspūdingo ten nerandame. Su didesnėmis viltimis metaliniais laiptais lipame į 80 metrų aukštyje esančią Pilies - Zamkova hora (Castle hill/Замкова гора) - kalvos viršūnę.

Nuo 1321 iki 1569 metų Ukrainos istorija siejosi su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste (LDK), kuri valdė šias žemes. Per LDK į Ukrainą atėjo pirmoji vakarietiška kultūra.

Ant Zamkova kalvos (ir mūsų prieš tai aplankytos Vozdychalnyčios) 14 amžiuje stovėjo Lietuvos valdovo Algirdo sūnaus Vladimiro pilis. Vladimiras valdė daugiau kaip 30 metų. Tapęs žemių valdovu, kunigaikštis ant šio kalno pradėjo statyti pilį, žemes valdė pagal LDK tvarką, jas sustiprino, atplėšė nuo Aukso Ordos. Įsitvirtinęs Kijeve išleido ir savo monetą. Netrukus Kijevo valdos jau buvo taip sutvirtintos, kad jis vėliau galėjo karius pasiųsti ir į pagalbą savo tėvui kovoti su kryžiuočiais.

Tačiau tikrai ne visa Ukraina priklausė LDK, tik didžioji jos dalis (Kijevo, Voluinės, Severų su Černigovu, Podolės žemės). Po Liublino unijos šios žemės atiteko Lenkijai, bet ir po jos LDK didikai bei jų palikuonys veikė Ukrainoje – gyveno, kovojo, statė pilis. Tačiau Pilies kalnas, ant kurio stovėjusi lietuvių kunigaikščių pilis, pamažu sunyko. Dabar kalnas gerokai mažesnis, žemesnis, siauresnis.

Tai ir mūsų istorija, todėl užlipti į šias kalvas privalėjome.

Nors lipti buvo tikrai nelengva, bet verta, nes ši vieta ne tik istorija mums artima, bet ir gražią apylinkių panoramą dovanojanti.




Pabuvę iki soties viršuje, tais pačiais laiptais leisimės žemyn.
Laiptus 1994 metais pastatė Lietuvos ambasada Ukrainoje. Lentelė ukrainiečių ir lietuvių kalbomis primena, kad ši 15 amžiaus piliavietė yra bendras Lietuvos ir Ukrainos paveldas.



Nusileidę į Andrejaus kelią, juo vėl kylame aukštyn iki paties viršaus. Pakeliui dairomės į menininkų darbus.



Tačiau labiau vilioja priekyje matoma gražioji gulbė – švento Andrejaus cerkvė (Sant Andrew‘s church/Андріївська церква).



18 amžiuje pastatyta cerkvė yra miesto įspūdingiausias baroko stiliaus pavyzdys. Nors ši cerkvė dažnai yra vadinama katedra, tačiau tai yra tik cerkvė, priklausanti šv. Sofijos bažnyčios muziejui.

Cerkvės įkūrėja galima laikyti Rusijos imperatorienę Jelizavetą, kuri Kijeve pasistačiusi vasaros rezidenciją, nusprendė pastatyti ir bažnyčią. Bažnyčia buvo pastatyta toje vietoje, kur, anot legendos, apaštalas Andrejus prieš kelionę į tolimas neatrastas žemes pasidarė kryžių.

Kita legenda pasakoja, kad Apaštalas Andriejus išpranašavęs čia būsiantį pastatytą miestą ir ant kalvos, kur miestas atsiras, jis pastatė kryžių. Tai buvo ta vieta, kur stovi šio apaštalo vardo cerkvė.

Rašoma, kad bažnyčios interjeras labai prabangus. Tačiau ji stovi ant aukšto šlaito ir yra nuolat veikiama gamtos jėgų, todėl beveik ištisai yra tvarkoma ir remontuojama. Taip nutiko ir šįkart. Tačiau galima nuo jos prieigų pasižvalgyti į apačioje likusį miestą.

Panoraminis bilietas kainuoja 20 UAH (0,67 Eur), tačiau jau darbo laikas eina į pabaigą ir pardavėja pasiūlo už tiek apsilankyti abiems.



Užlipę į viršų užsibūname, nes čia pasirodo esanti viena gražiausių miesto apžvalgos aikštelių. Aplink cerkvę apeiname kelis kartus, o paskui tiesiog sėdime ir grožimės.




Po valandėlės leidžiamės žemyn. Už Andrejaus cerkvės rasime daugelį lankytojų sužavinčią skulptūrą, vaizduojančią nuotaikingos komedijos herojus (Проне Прокоповне и Голохвостому).



Šioje vietoje Andrejaus kelias išsišakoja į Volodimirskos ir Dėsiatinos gatves. Mes sukame į Volodimirskos gatvę ir apžiūrėsime šalia jos esančius objektus. Bet kol kas dėmesį prikausto gatvės muzikantas. Kijevo gatvėse grojančių pianinu matėme labai daug.



Kylame į parką vedančiais laiptais ir pirmiausiai aplankome Dėsiatino cerkvės (Десятинна церква) likučius. Pirmoji bažnyčia čia buvo pastatyta 10 amžiuje. Vėliau ji buvo kelis kartus perstatyta. Dabar bažnyčios vietą žymi akmuo ir jos kontūrus apibrėžiančios plytelės.



Vakarėja. Kažkur parko pakraštyje dar kartą pasigrožime švento Andrejaus cerkve.



Traukiame gylyn į parką. Pamatome Šv. Mikalojaus cerkvės kupolus (Prytysko-Mykilska tserkva/Притиско-Микільська церква) – 17 amžiuje pastatyta bažnyčia, vardą gavusi nuo joje esančios šv. Mikalojaus ikonos. Bažnyčia nukentėjo nuo gaisro ir buvo perstatyta. Dabartinė nuo stovi 1977 metų.

Už cerkvės stovi aukštas Istorijos muziejaus rūmas. Vieta labai jauki.



Sukame už muziejaus ir nuo aukšto šlaito pasižiūrime į vakaro šviesoje paskendusią mūsų neseniai lankytą Pilies kalvą - Zmakova hora.



Paskui pajudame link namų, tačiau žingsniuojame aplinkiniu keliu, nes pakeliui galėsime apžiūrėti didelį ir įdomų Vaikų parką – Dytiačij park.



Bet kol kas dairomės į seną, bet labai jaukų rajoną. Oras vasariškai šiltas, o tik pėstiesiems skirtas kelias jaukus ir ramus, žmonių vaikšto daug. Tokia gera nuotaika apėmusi, kad norisi eiti ir eiti.



Kažkur sudomina suoliukas.



Dar toliau pasitinka šmaikšti skulptūra.



Paskui pasukame į gatvę, pilną gatvės meno.





Išlendame netoli šv. Sofijos katedros. Temsta, todėl einame pažiūrėti į katedrą ir kitas bažnyčias nakties tamsoje.

Šv. Sofijos katedra.



Anądien aikštė priešais šv. Sofijos katedrą švietė šventine nuotaika ir linksmais balsais, o šįvakar ji visiškai tyli ir tuščia. Atrodo, tarsi į visiškai kitą vietą būtume atėję.

Miego dar nenorime, todėl nusprendžiame nueiti iki Michailovskij vienuolyno komplekso.



Soboras gražiai apšviestas, gaila, kad nuotraukose naktinis grožis neatsispindi.



Galiausiai patraukiame ilsėtis.


2018-04-24. Antradienis. Kijevas.

Už Kijevo esančių objektų apžiūrą jau baigėme, todėl ši diena bus skirta tik Kijevui.

Nors šiandien niekur nereikia skubėti, bet tradiciškai atsikeliame anksti.

Oras pasikeitęs ir prognozėje numatomas lietus, todėl rengiuosi šilčiau. Kai kuriems lankytiniems objektams apžiūrėti į kuprinę įsidedu skarelę. Kol kas nelyja, tik kažin ar ilgam.

Einame ten, kur vakar baigėme dieną: prie šventos Sofijos katedros. Jau nebe pirmą kartą bandome aplankyti šį objektą, bet eilinį kartą nesėkmingai: katedra dar uždaryta. Iki jos atidarymo likę nemažai laiko, o šalia jos jau esame viską apžiūrėję, todėl patraukiame tolyn. Galbūt vėliau vis gi pavyks čia užeiti.

Šv. Sofijos katedra.



Tiesiai vedančia ir jau gerai pažįstama gatve žingsniuojame iki ant aukšto Dniepro šlaito įsitaisiusio Michailovskij vienuolyno komplekso (Михайлівський собор/St. Michael's Cathedral).



Patinka, kad beveik visi Kijevo (bent jau istorinės dalies) šviesoforai rodo, po kiek laiko užsidegs vienos ar  kitos spalvos šviesa, todėl labai aišku, kuomet reikia paskubėti, o kada galima koja už kojos tipenti. 
Ateiti iki vienuolyno neužtrunkame.



Įėjimas nieko nekainuoja.



12 amžiaus pradžioje pastatytas kompleksas buvo didžiausias senajame Kijeve. Pagrindinei komplekso cerkvei duotas Kijevo globėjo – Arkangelo Mykolo (Michailovo) vardas.




18 amžiuje soboras buvo rekonstruotas, tačiau buvo padaryta statybos klaidų, todėl sienos subyrėjo, o griuvėsiai kurį laiką stovėjo netvarkomi. Po pusės amžiaus pradėti soboro atstatymo darbai, o 19 amžiaus pabaigoje jau buvo įvestas šildymas. Tuo laikotarpiu buvo atlikta didžiausia ansamblio rekonstrukcija, pastatyta papildomų pastatų.

Deja, sovietmečiu keletas pastatų buvo sugriauti ir Ukrainai atgavus nepriklausomybę kompleksą teko atkurti. Užtat dabar ko gero nelieka abejingų mėlynų vienuolyno pastatų ir auksu spindinčių kupolų grožiui.



Rišamės ant galvų skaras ir einame į bažnyčios vidų. Viduje labai prabangu. Vyksta pamaldos, todėl nefotografavau.

Išėję dar kartą apeiname aplink didingą pastatą.

Šiandien atvėso ir jau lynoja, todėl skaros nusirišti jau nesinorėjo.

Išėję iš Michailovskij vienuolyno, ketinome eiti pasivaikščioti po šalia esantį Volodimiro kalvos parką, tačiau parkas yra rekonstruojamas ir visa teritorija aptverta, o už tvoros burzgia didelės mašinos. Nieko kito nelieka, kaip keisti planus ir leistis į Kijevo širdį – Nepriklausomybės aikštę.

Nepriklausomybės aikštėje arba Maidane (Майдан Незалежності/Independence Square) jau esame buvę pirmą kelionės dieną. Tuomet aikštė man įspūdžio visai nepaliko. Žiūrėsime, ką rasime dabar.

Netrunkame nusileisti stačia nuokalne vedančia gatve ir atsidurti svarbiausioje Kijevo aikštėje. Keista čia matyti gyvą ir judrų miestą, nes vis dar prisimenu prieš nepilnus ketverius metus su nerimu per televiziją stebėtus vaizdus.



Iki 19 amžiaus vidurio ši aikštė buvo nežinoma. 10 amžiuje šioje vietoje plytėjo pelkė. Kijevui plečiantis, šalia dabartinės aikštės buvo pastatyti miesto vartai, todėl čia apsistodavo nebent cirkas ir veikė turgus. Tik 19 amžiaus pabaigoje pastačius pirmąjį mūrinį namą aikštė pradėjo plėstis. Čia įsikūrė miesto taryba.

Aikštę padaryti svarbiausia miesto aikšte buvo nutarta pokario metais.

1991 metais Ukrainai paskelbus Nepriklausomybę, aikštė tapo jos simboliu ir gavo Neriklausomybės – Maidano pavadinimą.

2002 metais rekonstruota Maidano aikštė virto ne tik svarbiausia Kijevo, bet ir visos Ukrainos aikšte.

Maidanas buvo 2004 metais vykusios „Oranžinės“ revoliucijos bei 2013 metais vykusio „Euromaidano“ centru.

Dabar aikštėje vyksta festivaliai, paradai, koncertai, o parduotuvės, viešbučiai, kavinės yra įsikūrę ne tik aikštės viršuje, bet ir požeminėje jos dalyje.

Šalia aikštės yra net dvi metro linijos: Maidano ir Chreščiatik.

Maidano aikštė tikrai neliks nepastebėta, nes ją simbolizuoja 40 metrų aukščio Nepriklausomybės kolona, ant kurios stovi moters su tautiniu drabužiu skulptūra. O miesto globėjo Archangelo Mykolo skulptūra stovi ant aikštės šone esančių Liadskių vartų.

Pasidairome po Nepriklausomybės aikštėje rodomą ekspoziciją. Šalia aikštės esantį šlaitą puošia iš gėlių sudėtas laikrodis ir atminimo lentelės žuvusiems „Euromaidano“ ir dabar šalyje vykstančio karo aukoms atminti.



Lipame aukštyn ir pereiname per kelią vedančiu pėsčiųjų tiltu. Turizmo gidai skelbia, kad nuo tilto yra gražiausia Maidano aikštės panorama. Tačiau man ji gražiausia buvo nuo šalia esančių Spalio rūmų prieigų.



Heroiv Nebesnoi Sotni alėja einame link dar vieno numatyto aplankyti objekto.

Nors ši alėja nebuvo įtraukta į mūsų lankomų objektų sąrašą, tačiau ji neleis pamiršti, kad šalyje vyksta karas. Jos pakraštyje stovi sustatytos žuvusių kare nuotraukos, žydi gėlės, o visus portretus jungia Ukrainos vėliavėlėmis nukabinta juosta. Kiekvienas praeivis gali nors ir minimaliai paremti šios šalies kovas už laisvę, nusipirkęs Ukrainos vėliavos spalvų juostelę.



Priėję Chrieščiatiko metro stotelę, sukame Olginska gatve ir bandysime apžiūrėti dar kelis objektus.

Kijevas pilnas gatvės meno.



Gatve nusileidę iki dailiais pastatais apsuptos Ivano Franko aikštės, trumpai po ją pasidairome. Oras vėsta ir vis dažniau pradeda lynoti, todėl ūpo čia užsibūti nėra. Nufotografuoju Ivano Franko vardo Nacionalinio akademinio teatro pastatą ir išeiname.



Netoliese yra dar vienas mūsų numatytas apžiūrėti objektas. Bandome gudrauti ir sutrumpinti iki jo vedantį kelią, tačiau nesėkmingai, nes atsimušame į tvorą. Taigi, tenka grįžti atgal į Heroiv Nebesnoi Sotni alėją ir praėjus dar vieną kvartalą sukti Bankova gatve.

Dabar jau galiu išduoti, kad einame iki 20 amžiaus pradžioje Art Nouveau stiliumi Bankova gatvėje pastatytų Gorodetskio rūmų, lankytojams geriau žinomų kaip namas su chimeromis (Будинoк Городецького - «химерний»/Gorodetsky House - House of Chimeras).

Gorodetskio pavadinimą pastatas gavo nuo jį stačiusio architekto pavardės. Dabar šie rūmai yra Ukrainos Prezidento rezidencija, todėl jie ypatingai saugomi. Prieš kelionę teko skaityti, kad žmones apsauga tikrino ir vieniems leisdavo iki rūmų nueiti, kitiems tekdavo grįžti atgalios. Nepaisant visų nepatogumų nusprendžiame šio objekto nepraleisti.

Taigi, einame gatve ir matome, kad prieš mus ėjęs vaikinas pro užkardą ėjo ir praėjo. Drąsiai einame ir mes, nes tikimės lygiai taip pat praeiti. Deja, mus stabdo pareigūnai ir klausia, kur einame. Rusų kalba atsakau, kad pažiūrėti į Chimeras. Pareigūnas sekundę patyli, o tada pasako, kad galėsime prieiti tik iki tvoros. Na, gerai, kad nors tiek. Patenkintos patraukiame tolyn.

Prieš pat tvorą stovi du dideli furgonai, o aplink vaikšto ginkluoti kareiviai. Šiek tiek sutrinkame, bet paskui galvojame, kad mūsų nušauti kaip ir nėra už ką, todėl pro tvorą pasidairysime į pastatą.

Pro tvorą rūmai matosi gana gerai. Nors, žinoma, po kiemą pasivaikščioti būtų dar smagiau.



Namas Chimerų pavadinimą gavo todėl, kad jį puošia keistų būtybių bei keistų gyvūnų skulptūros, vaizduojančios medžioklės scenas. Tai buvo pirmasis pastatas Kijeve, pastatytas iš cemento, mat jo autorius valdė cemento fabriką.

Į vidų patekti sunku. Kelionių giduose rašoma, kad užsieniečiai priimi tik iš anksto užsiregistravusiomis grupėmis, o į ekskursiją reikia registruotis net prieš kelis mėnesius.

Pasidairę grįžtame į gatvę. Pradeda smarkiai lyti. Kol kas bandome didvyriškai laikytis ir dairytis į dailius pastatus. Pastarasis priklauso Ukrainos nacionaliniam bankui.



Lietus ir vėsus oras labai greit pradeda smelktis į kaulus. Nusprendžiame leistis į atsitiktinai pamatytą kavinę ir išgerti kavos.

Kam įdomu kainos, parašysiu, kad puodelis kapučino kavos kainavo 36 Ukrainos grivnas (grubiai skaičiuojant -1 eurą), o gabalas štrudelio – 51 grivną (1,7 Eur).

Ilgokai pasėdime, tačiau lauke vis dar lyja. Nusprendžiame keisti tolimesnius dienos planus ir vietoje pažinties su miestu apsipirkti.

Žemėlapyje randu, kad nuo dabartinės vietos gatvelėmis ir kiemais galima gana greitai išeiti prie Chrieščiatiko gatvėje esančio populiaraus prekybos centro “Vsi svoi”. Taip ir padarome.

Kiemai ir gatvelės labai dailios net ir lietui lyjant, tačiau telefonas krovėsi ir sausai gulėjo kuprinėje, todėl nuotraukų nebus.

Iš pačioje Chrieščiatiko gatvėje įsikūrusios parduotuvės „Vsi svoi“ nedidelių kainų nesitikėjome. Parduotuvėje buvo labai mažai lankytojų, todėl galima spręsti, kad kainos ukrainiečio kišenei čia tikrai didelės. Tačiau drabužių ir batų modelių yra tikrai gražių, o audiniai ir medžiagos atrodo kokybiškos.

Gal pusvalandį pasidairę po parduotuvę patraukiame į gatvę. Lietus apstojęs, tačiau vis dar lynoja. Nustebina, kad ir lietui lyjant mieste yra laistomi augalai ir medžiai.



Kaštonų medžiais apsodinta Chreščiatiko gatvė (Вулиця Хрещатик/Khreschatik Street), pilna kavinių restoranų, ofisų, pasaulinio garso prekių ženklų parduotuvių, yra viena žymiausių Kijevo gatvių. Gatvė eina pro tris aikštes: Basarabska, Nepriklausomybės ir Europos.

Šiandien sunku patikėti, kad čia, kur šiuo metu šurmuliuoja miesto gyvenimas, kažkada buvo negyvenamas tankiais miškais apaugęs Chreščiatiko slėnis. Vieta, kurioje iš slėnio išeidavo nedideli tarpekliai, buvo vadinama Kryžkele “Chreščiatik” nuo to ir kilo vietovės pavadinimas. Per slėnį ėjo svarbus kelias, o pats slėnis buvo mėgstama Kijevo kunigaikščių medžioklės vieta.

Tačiau yra ir kita gatvės vardo kilmės versija. Manoma, kad gatvės pavadinimas kilęs nuo žodžio “kryžius” ir skirtas Ukrainos krikštui įamžinti.

Pirmieji pastatai čia buvo pastatyti 18 amžiaus pabaigoje. Iš pradžių dauguma gatvės pastatų buvo moliniai ir šiaudiniais stogais, o aplink juos bėgiojo kiaulės. Gatvė buvo labai purvina ir nešvari, o lietui palijus žliaugdavo purvo upeliai. Pereiti į kitą gatvės pusę buvo labai sudėtinga, todėl buvo įrengtos specialios pakylos pereiti arba žmones pernešdavo tokiu būdu uždarbiaujantys gyventojai. Situacija pasikeitė tik įvedus kanalizaciją.

Amžiui praėjus, gatvės vaizdas pradėjo keistis. Čia pradėti statyti mūriniai namai, nutiesta tramvajaus linija (kurios vėliau buvo atsisakyta ir pakeista į troleibusų liniją).

Per Antrąjį pasaulinį karą Chreščiatiko gatvės pastatai buvo beveik visiškai sugriauti. Atstatyta gatvė tapo daug erdvesne ir platesne.

Savaitgaliai gatvė yra uždaroma ir virsta pėsčiųjų zona. Čia vyksta koncertai, gatvės artistų pasirodymai. Tik pėstiesiems priklausančią Chreščiatiko gatvę matėme pirmąją mūsų kelionės dieną.

Kol dar lynoja, patraukiame prie Besarabsky turgaus.



Vietiniai šį miesto centre po stogu 1912 metais pastatytą turgų vadina tiesiog “Besarabka”. Šis žydų pirklio, milijonieriaus, besivertusio cukraus gamyba ir prekyba, pastatytas turgus yra vienas seniausių ir didžiausių Kijevo turgų. Beje, tai nėra pigus turgus. Nors pardavinėjantys aukštas kainas grindžia geresne produktų kokybe, bet kažin ar taip yra. Dažnai šis turgus vadinamas tiesiog turgumi turistams. Prekių kainų parodytų nėra, jos turbūt pasakomos pažiūrėjus į pirkėjo veidą.

Dar prieš šimtą metų šis aukštas lubas turintis turgus buvo skirtas daržovių, vaisių, žemės ūkio produktų, prabangios kavos ir arbatos prekybai. Čia apsipirkdavo politikai, diplomatai ir žymūs meno atstovai.

Mūsų vizito metu pirkėjų daug nebuvo. Mes irgi nieko neketinome pirkti, tik apsidairėme.



Apie Besarabsky turgų yra pasakojama pora legendų. Viena legenda pasakoja, kad dar prieš pastatant ši turgų, čia prekiavę pirkliai iš Besarabijos. Iš to ir kilo turgaus pavadinimas. Kita legenda nėra tokia graži. Ji pasakoja, kad šioje vietoje glausdavosi iš pietų atklydę geresnio gyvenimo ieškoję žmonės, vadinami “basarabs”. Deja, ne visus lydėjo sėkmė. Šie žmonės tapdavę tiesiog valkatomis ir glausdavosi šioje vietoje. Kuria legenda tikėsime, pasirenkame kiekvienas. Aš būsiu linkusi tikėti antra, nes turgus buvo pastatytas apleistoje vietoje Chreščiatiko gatvės gale. Pastatytas pastatas labai pataisė vietovės vaizdą.

Turgaus pastatas nustebins ne tik architektūra ir papuošimais, bet ir modernumu. Mat šis turgus ne tik buvo pirmasis po stogu pastatytas turgus Kijeve, bet ir turėjo modernią įrangą. Buvo įrengta vandens saugykla, iš kurios kompresorių pagalba po grindimis padaryta šaldymo sistema keliavo vėsuma. Ši sistema buvo išmontuota visai neseniai.

Užeiname į pastato šone įsikūrusią maisto prekių parduotuvę nusipirkti lauktuvių. Revolut Visa kortelė atsiskaityti už prekes puikiai tinka.

Paskui leidžiamės į šalia turgaus esantį metro. Tik ne metro mus domina, o apačioje esančios parduotuvės. Po žeme randame didelį prekybos centrą, tik kainos čia didelės, o kokybė ir modelių įvairovė toli gražu neprilygsta anksčiau lankytam “Vsi svoi” prekybos centrui.

Pasidairę po parduotuves grįžtame į Chreščiatiko gatvę ir vėl pasileidžiame link Maidano. Tik šįkart aikštę praeiname ir žingsniuojame tolyn, prie Tautų draugystės arkos. O čia ir lietus kaip tik baigiasi.

Arką patariama aplankyti vakare apšviestą, tačiau mes šio patarimo taip ir neįgyvendinome.

Sovietmečiu pastatyta Rusijos ir Ukrainos tautų draugystei sutvirtinti skirta arka atrodo patraukliai, tačiau kyla klausimas, kodėl tas monumentas vis dar stovi.



Prie Tautų draugystės arkos esanti apžvalgos aikštelė yra tikrai vaizdinga, vien dėl jos čia buvo verta ateiti.




Čia pat veikia keli atrakcionai vaikams, tačiau dėl lietaus lankytojų nematyti.

Takeliu kylame į statų kalną ir eisime į Lėlių teatro parką. Tautų draugystės arka lieka žemai.



Prieiname parko garsenybę - Varlės skulptūrą.



Varlės liežuvis nublizgintas, vadinasi, jis turi nešti laimę arba pinigus.

Takeliais vaikštome tolyn. Ant šios kalvos galima aplankyti Vandens muziejų.



Vandens muziejumi nesusidomime, tačiau mus sudomina žavi pilaitė - ant aukšto kalno įsikūręs Kijevo akademinis Lėlių teatras (Київський академічний театр ляльок /Puppet theatre), pastatytas 1927 metais.



Lėlių teatras turi didžiąją, talpinančią 300 žiūrovų, ir mažąją, talpinančią 100 žiūrovų, sales. Lankantys Lėlių teatro pastatą gali pasimėgauti Valdovų sale bei dideliu akvariumu.

Nuo pilaitės prieigų skamba linksmos melodijos. Taip pat galima apžiūrėti aplink pastatą išdėstytas dailias teatro herojų skulptūras: Buratiną, Malviną ir kitus. Prie pastato veikia muzikinis fontanas.




Apėję aplink Lėlių teatrą, grįžtame atgal į parką. Parkas labai jaukus, juo galima būtų ilgai vaikščioti, tačiau tokią apsiniaukusią ir vėsią dieną vaikščioti nesinori. Nusprendžiame grįžti prie Draugystės arkos ir leistis žemyn prie Dniepro upės.

Nuo Draugystės arkos serpantinu vingiuoja pėsčiųjų takelis. Kiek arčiau upės jis įsijungia į pėsčiųjų ir dviratininkų taką.

Nusileidžiame į dailią promenadą. Erzina nebent tolėliau palei upę judriu keliu važiuojančios mašinos.

Netrunkame prieiti aukštą baltos spalvos koloną.



Tai paminklas Magdeburgo teisėms. Rašoma, kad šis paminklas yra pirmasis paminklas Kijeve. Jis buvo pastatytas 1802 metais kuomet caras Aleksandras I iš naujo suteikė Magdeburgo teises Kijevui. Pirmą kartą Magdeburgo teisės Kijevui buvo suteiktos 15 amžiuje.

Nuo paminklo atsiveria ypatingai graži miesto panorama.



Toje pusėje, nuo kurios atėjome, matosi per Dniepro upę vedantis pėsčiųjų tiltas.



Einame tolyn. Dabar pėsčiųjų takas eina visai šalia judrios gatvės, tad transporto griausmas šiek tiek erzina.



Besimėgaudamos vaizdais ateiname iki Pašto aikštės - Poštova ploščia (Поштова площа/Poshtova Square).

Pašto aikštėje pirmiausiai pamatome baltutėlį uosto pastatą.



Uosto pastatas stovi ant aukšto šlaito, todėl gali palepinti plačia panorama. Pasidairome. Apačioje upėje keleivių laukia laivai.




Lipame kiek aukščiau ir dabar jau dairomės po plačią Pašto aikštę. Ji man buvo pati jaukiausia aikštė visame Kijeve.





Nors diena dar neseniai persivertė į antrą pusę, tačiau mes jau judėsime link namų, nes vakare laukia šiokia tokia atrakcija. Sukame prie Pašto aikštės pakraštyje esančios Kijevo funikulieriaus apatinės stoties.




Kijevo funikulierius buvo sukurtas palengvinti kelią į stačias Dniepro kalvas bei sujungti istorinį viršutinį miestą su komerciniu kaimynystėje esančiu Podolo rajonu. Funikulierius buvo statomas 1902- 1905 metais ir pradėjo veikti 1905 –aisiais.

Kelionė nuo aukštutinės Michailovskij parko stotelės iki žemutinės Poštova ploščia trunka 3 minutes. Trasos ilgis yra 238 metrai.

Perkame bilietus, jie kainuoja tiek pat, kiek ir kiti visuomeninio Kijevo transporto bilietai: vos kelias grivnas. Gauname juodus žetonėlius, kuriuos įmetę į aparato angą, patenkame į apatinės stoties vidų.

Funikulieriaus vagonas kaip tik nusileidęs. Einame į patį pirmąjį. Rekomenduoju užsiimti vietas tame, kuris žiūrės į upės pusę.



Kol kas yra laisvų sėdimų vietų, tačiau norėsiu fotografuoti, todėl nesėdu. Netrukus vagonas prisipildo. Netgi stovintiems tenka susispausti. Tačiau kelias vaizdingas. Stebiu ne tik funikulieriaus kelią, bet ir tolstantį apačioje likusį miestą ir upę.





Norėtųsi kilti ilgiau, bet jau tenka lipti.

Viršutinė Kijevo funikulieriaus Michailovskij parko stotis dekoruota gražiais vitražais.



Išeiname prie ryte lankyto Michailovskij vienuolyno ir dar kartą pasigrožime šiuo ansambliu.



Paskui traukiame link namų. Einame ilgai. Žinoma, galėjome važiuoti, tačiau laiko dar turime, todėl nusprendžiame pasivaikščioti.

Saksaganskogo gatvėje, kurioje ir gyvename, pietums buvau numačiusi kavinę „Musafir“. Apie šią kavinę lankytojai labai teigiamai atsiliepė Tripadvisor keliautojų forume. Rašoma, kad čia galima labai skaniai ir nebrangiai pavalgyti. Nors kavinėje „Musafir“ pateikiami ne ukrainietiški, bet totoriški patiekalai, šis faktas mūsų vaizduotę tik labiau sužadina.

Atėjusias į kavinę darbuotojas perspėja, kad teks gerokai palaukti. Mat pietų metas, todėl daug lankytojų. Vėliau kavinė ištuštėjo ir netgi buvo laisvų staliukų.

Laukėme gal 10 minučių. Atsisėdę užsisakome pietus. Jų sulaukiame gana greit. Iš tikrųjų buvo labai skanu. Nors kavinė yra tolėliau nuo daugelio lankomų objektų, tačiau rekomenduoju čia atvažiuoti specialiai.

Aplinka taip pat jauki, o darbuotojai dėvi tautinius drabužius.



Norėjome patiekalų iš avienos – baranina, tačiau nebeturėjo, todėl sakėmės įdarytų baklažanų.

Du įdaryti baklažanai, viena bendra salotų lėkštė, dvi taurės raudono vyno, beje, gero, vanduo, užkandai - jų duona iš viso kainavo 388 UAH, taigi, po 7 eurus kiekvienai. Kai prisimenu pietus Andrejaus kelyje, anie buvo daugiau nei per pusę brangesni ir ne tokie skanūs. Jau gailiuosi, kad į šią vietą užėjome tik šiandien.

Sočios patraukiame į namus ir susiruošiame vakaro pramogai: eisime žiūrėti baleto.

Kadangi susiruošiame gana anksti, į teatrą išeiname pėsčiomis.

Ukrainos nacionalinio operos teatro (National Opera of Ukraine/Національна опера України) istorija prasidėjo 1867 metais, kuomet vyriausybė sulaukė daugybės raginimų įkurti operos trupę. Trupė buvo įkurta, bet ji pirmiausiai pasirodė Maskvoje ir st. Peterburge. Tačiau tais pačiais metais pirmąjį pasirodymą galėjo išvysti ir Kijevo gyventojai. Pasirodymas buvo sėkmingas ir netrukus teko gerokai išplėsti repertuarą. Atlikėjai atliko rusų ir užsienio autorių kūrinius ir dažniausia sulaukdavo geriausių įvertinimų.

Tačiau operos teatro istorijoje būta ir nesėkmingų įvykių. 1896 metais kilęs gaisras sunaikino ne tik tuometinį teatro pastatą, bet ir kostiumus, muzikos biblioteką bei scenarijus.

Didelio populiarumo sulaukusį operos ir baleto teatrą reikėjo kuo greičiau atstatyti. Konkursą laimėjo Viktoras Šreteris, pagal kurio projektą naujojo renesanso stiliumi ir buvo pastatytas dabartinis teatro pastatas.



Teatro interjeras atitiko tuometinio klasikinio Vienos teatro modelį.

1901 metais atidarytas teatras galėjo sutalpinti 1650 žiūrovų. Tuo metu tai buvo didžiausias teatro pastatas Rusijos imperijoje. Vėliau teatras buvo karo metu apgadintas. Pora kartų rekonstruotas ir šiai dienai talpina 1300 žiūrovų.

Deja, pastato autoriaus tarp atidarymo dalyvių nebuvo, nes jis mirė likus porai mėnesių iki atidarymo. Anų laikų kritikai interjerą aprašė kaip skurdų, o pastatą pavadino milžinišku gremėzdišku vėžliu, neva, dėl sunkaus fasado. Tačiau pastato interjeras iš tiesų traukia akį.



Žiūrėsime net du baletus: Dž. Bizet - Rodion Shcedrin “Carmen-suite” bei Alexander Borodin “Polovtsian Dances”.

Bilietus į baletą pirkau iki kelionės likus dviema mėnesiams – tik tada buvo paskelbtas repertuaras balandžio mėnesiui. Pirkau tiesiogiai iš teatro puslapio https://www.opera.com.ua/en , mokėjau banko kortele, atsiskaitymas ir pirkimo procedūra paprasta ir aiški.

Prisiminusi savo patirtį Rygoje, kuomet nusipirkusi pačius pigiausius bilietus visą spektaklį prastovėjau, šįkart nenorėjau daryti tos pačios klaidos. Ukrainoje mūsų kišenei bilietų kainos nėra labai didelės, todėl nusprendžiau pasilepinti ir nupirkau bilietus pačioje patogiausioje vietoje: balkone pirmoje eilėje. Už bilietus paklojame po 450 grivnų (15 Eur).

Pamačiusi mūsų bilietus juos tikrinanti garbingo amžiaus moteriškė papurto galvą. Nežinau, kodėl. Gal kad atrodome gana kukliai, o turime tokius brangius bilietus. Bet nesvarbu, einame apžiūrėti teatro ir išvaikštome visus aukštus.

Mūsų antras aukštas yra prabangiausiai dekoruotas. Į viršų dekoracijų mažėja.

Tačiau nustebina, kad šiame gana prabangiai atrodančiame teatre tualetai yra tupami. Nors vėliau draugė rado patogų, su įprastais klozetais.

Pagaliau ateina laikas eiti į salę. Ji kiek primena Lvovo ir Rygos operos ir baleto teatrų sales, nors lyginant su Lvovo, yra daug kuklesnė.




Kaip minėjau, žiūrėjome net du baletus. “Karmen” tikėjausi klasikinio, o buvo pastatytas naujoviškai. Nespėjau įsijausti, o jis jau baigėsi. Užtat “Polovtsian Dances” atidavė su kaupu. Tokios energijos, tokių spalvų ko gero nė nebuvau mačiusi. Tik gaila, kad pastarasis irgi labai greitai baigėsi. Žiūrėčiau ir žiūrėčiau.



Išėjau su kažkokiais sumaišytais jausmais. Nepasakysiu, kad pasirodymai nepatiko. Skyrėsi stiliai, vienas modernus, kitas daugiau klasikinis, tad sunku buvo persijungti, gal dėl to šioks toks balaganas viduje liko.

Vakaras šiltas, nelyja, o laikas dar nėra vėlyvas, todėl nusprendžiame grįžti į namus pėsčiomis ir labai jaukiai pasivaikštome.

Rytoj lauks dar viena įspūdinga diena Kijeve.

Ir apie paskutinę dieną, praleistą Kijeve.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą