Ukrainoje lankausi antrą kartą. Pernai buvau Lvove ir Karpatuose. Praeitos kelionės metu mane sužavėjo aplankytos vietos, sutikti žmonės, o ypač patiko kainos, todėl nusprendžiau daugiau keliauti po mano nepelnytai šone paliktas pigesnes šalis. Taigi, šių minčių vedina išsiruošiu į Ukrainos sostinę Kijevą.Vykstu su nuolatine bendrakeleive.
Iškart pasakysiu, kad mūsų kelionė neapsiribojo vien Kijevo miestu, nes buvo keliauta ir gerokai toliau. Vėliau dienoraštyje parašysiu apie Černobylį bei buvusio Ukrainos prezidento Janukovičiaus rezidenciją Mežigorijoje.
Kelionės tašką Kijevą pasirinkau dėl palankių keliavimo galimybių. Į Kijevą patogiausia yra važiuoti tiesioginiu autobusu arba skristi lėktuvu (arba važiuoti pačiam automobiliu). Kelionė autobusu truktų pusę paros, o autobuso bilietai kainuotų panašiai, kaip kad lėktuvo bilietai, todėl mes be jokių diskusijų nusprendėme skristi. Beliko išsirinkti oro linijas, kurios mus atskraidins į Kijevą.
Iš Vilniaus į Kijevą skraidina Ukrainos oro linijų bei oro bendrovės Wizzair lėktuvai. Bilietų kaina skiriasi nežymiai, todėl nusprendžiame rinktis patogesnę oro bendrovę. Ukrainos oro linijos skrydžius vykdo anksti ryte ir leidžiasi beveik už 30 kilometrų nuo Kijevo esančiame Borispolio oro uoste. O tuo tarpu Wizzair skrydžius vykdo mums patogesniu metu ir skraido į Kijevo Žulijanų oro uostą, nuo senamiesčio nutolusį tik per 10 kilometrų.
Pasirinkę oro bendrovę Wizzair skubame pirkti bilietus. Tiesa, skubėti tikrai nereikėjo. Nes mūsų išleisti 80 eurų už bilietus vienam žmogui į abi puses (tik su rankiniu bagažu) pasirodė esantys kosminio dydžio. Vėliau buvo galima įsigyti bilietus į abi puses už 50 ar 60 eurų, bet yra kaip yra.
Pagal dabartines oro bendrovės Wizzair taisykles į skrydį registruotis nemokamai galima likus dviems paroms. Taigi, ketvirtadienį 13:05 spaudžiu „check-in“ mygtuką. Mūsų laukia skrydis už Šengeno zonos ribų, todėl registruojantis tenka suvesti pasų numerius ir kitus duomenis.
Mūsų skrydis atgal bus anksčiau nei 15 dienų, tad iškart registruojamės atgaliniam skrydžiui.
Vietos mums paskiriamos automatiškai. Nepaisant to, kad pusė vietų lėktuve dar neužimta, mus išmėto skirtingose eilėse ir vietose. Nutariame, kad tokiu būdu Wizzair siekia pasipinigauti ir spaudžia pirkti mokamas vietas. Bet skrydis truks tik pusantros valandos, tad sėdėdamos atskirai kaip nors išgyvensime.
Iš namų išvykstu prieš aštuonias. Skrydis per pietus, tačiau dar reikia nusigauti į Vilnių ir į oro uostą.
Oro uoste šiek tiek užtrunkame prie pasų patikros, tačiau laikas skristi artėja. Įlaipinimas vyksta sklandžiai.
Lėktuvo kapitonas pradžiugina, kad skrydis truks tik 55 minutes. Net kavos ramiai nespėjau išgerti, o kelios minutės po antros jau leidžiamės Kijevo Žulijanų oro uoste.
Šiame oro uoste prie pasų kontrolės taip pat pasitinka ilga eilė. Nors dirba 6 langeliai, bet patikra vyksta labai lėtai. Pareigūnai mūsų nieko neklausinėja, tik į pasus uždeda anspaudus. Pagaliau žygiuojame link išėjimo.
Žuljanų oro uostas modernus, nors ir labai mažiukas. Atvykimo zonoje yra pora bankomatų, automobilių nuomos punktai, mobiliojo ryšio Kievstar atstovybė, turizmo centras, parduotuvių, kavinių.
Mes neužsibūname, einame ieškoti troleibuso, mus nuvešiančio į reikiamą vietą. Tiesiai priešais A terminalą, iš kurio ir išeiname, yra autobusų ir troleibusų stotelės. Iki jos nueiti trunka daugų daugiausiai 5 minutes. O ir vieta aiškiai randama, šalia žaismingai nuspalvinto nedidelio lėktuvo.
Mums reikalingas 9 numerio troleibusas kursuoja kas 20 minučių, todėl jį sulaukiame gana greit. Bilietus perkame iš vairuotojo, vieno kaina - 4 Ukrainos grivnos (UAH). Bilietų žymėjimo aparatas senovinis, tenka bilietą įstatyti į reikiamą vietą ir pramušti skylutes spaudžiant apvalią rankenėlę.
Troleibuse šilta. Stebina pro langą matoma žalia veja ir žydintys medžiai. Tačiau liūdina sovietmečiu dvelkiantys didžiuliai mūriniai pastatai ir nelygios gatvės.
Iš karto prasideda linksmi kelionės visuomeniniu transportu nuotykiai.
Į troleibusą įlipa senyva moteris su ilgu grėbliu. Netrukus jai prireikia kažkur išlipti, o toje stotelėje autobusas sustojęs, gal sugedęs, gal ką. Ji rėkia to autobuso vairuotojui, kad ko ne vietoj sustojo, trinktelės grėbliu, tai tas žinos. Iš kito troleibuso galo kažkokios skardžiabalsės moteriškės balsas: - išdaužyk jam langus, kitą kartą žinos.
Kitoje stotelėje šalia mūsų atsisėda moteriškė. Užtenka pavažiuoti gerų 10 minučių, kad ji sužinotų, kur mes vykstame, o mes išgirstumėme miesto ir jos istoriją. Išlipame atsisveikinę tarsi geros pažįstamos.
Smagiai pradėję pažintį su miesto visuomeniniu transportu, pro A. Fomino botanikos sodą traukiame į viešbutį, kur mūsų laukia šeimininkė. Tačiau parke pamatome tarsi pusnis žiedais aplipusius medžius, uodžiame jų saldų kvapą.
Sužavėtos žydinčių medžių, vos nepamirštame, kad mums reikia traukti į viešbutį. Atsiplėšiame nuo grožio ir ne tokiomis gražiomis gatvėmis leidžiamės į Saksaganskovo gatvę, kuriame ieškosime būsimų laikinų namų. Namo numerį randame, tačiau nėra jokios užuominos apie viešbutį. Žinome, kad tai nė ne viešbutis, o apartamentai. Ant grindinio pamatome užrašą “Viešbutis”. Einame pasižiūrėti ten. Šeimininkė sako, kad pas ją vietų jau nėra. Susinervinu, o ji man aiškina, kad bookingas nuolat į vieną kambarį suregistruoja kelis žmones, tad kuris pirmas, to ir kambarys. Aš tikinu, kad tai netiesa. Besiginčydamos vos nesusikoliojame. Galiausiai man topteli paklausti, koks jų namo numeris. Ji atsako, kad 129. O man reikalingas 127. Atsiprašau ir einu atgal. Bet Saksaganskovo 127 numeriu pažymėtame name randu kelionių agentūrą “Tez tour”. Nevilties apimta einu į agentūrą ir darbuotojui sakau, kad kažkur čia turi būti mūsų viešbutis. Jis pažiūri į rezervaciją ir atsako, kad jau nebe pirmas kartas, kai tenka gelbėti tų apartamentų svečius. Paskambina mūsų šeimininkei, įsitikina, kad ji tikrai mūsų laukia, per bromą palydi į vidinį kiemą ir prie laiptinės durų įduoda mus tiesiai į šeimininkės globą. Taigi, Saksaganskovo 127 esančioje kelionių agentūroje “Tez tour” dirba šaunus darbuotojas.
Mūsų apartamentų šeimininkė - jauna moteris, kalba ir angliškai, ir rusiškai. Aprodo apartamentus ir pasako pagrindinę informaciją. Tiesa, mūsų atveju žodis “apartamentai” skamba kiek prabangiai, nes mūsų būstas – paprasčiausias vieno kambario butas, įrengtas gana sovietiškai, tačiau jaukus ir švarus. Bute randame visus būtiniausius rakandus, skalbyklę.
5 naktys dviems žmonėms iš viso atsiėjo 3250 grivnų. Taigi, grubiai skaičiuojant - 100 eurų.
Kad jau prakalbau apie pinigus, tai paminėsiu, kad juos keičiausi dar Lietuvoje Vilniaus autobusų stotyje esančioje keitykloje. Taip pat turėjau dabar madingą Revolut Visa kortelę, kuria sėkmingai atsiskaitinėjau parduotuvėse. Tačiau labai geras kursas buvo keičiantis pačiame Kijeve esančiose keityklose. Tad nerimauti dėl pinigų pasikeitimo iš anksto tikrai neverta.
Grįšiu prie buto reikalų ir pridursiu, kad iš buto šeimininkės labiausiai rūpėjo išgirsti informaciją apie geriamą vandenį. Šeimininkė pataria naudoti vandenį iš čiaupo, tačiau būtinai užvirinti. Ne dėl radiacijos pavojaus, bet dėl senų vamzdynų. Iš tikrųjų vanduo bėga gana smirdintis. Gėrėme virintą. Šiandien dar abi gyvos.
Bute puikiai veikia wifi. Tik jį įsijungusi WhatsApp programoje randu šeimininkės seniai siųstą informaciją, kaip atvykti iki buto. Deja, aš prie interneto prisijungusi dar nebuvau.
Įsikuriame, kiek pasistipriname. Vakarop išeiname į pirmą pažintį su Kijevu. Patraukiame pro jau matytą A. Fomino parką. Parke žydi magnolijos. Jų grožio pažiūrėti šeštadienio vakarą susirinkusi minia lankytojų.
Magnolijos ne tik žiedų spalvomis džiugina, bet ir dieviškai skaniai kvepia. Tą pasakišką kvapą permuša nebent ką tik nudažyti suoliukai ir tvorelės. Bet vis tiek mėgaujamės ne kasdien matomu reginiu.
Paskui parko takeliais kylame į kalvą ir trauksime link senamiesčio.
Iš parko išeiname tiesiai į platų dviejų juostų Taraso Ševčenkos bulvarą. Kitoje bulvaro pusėje matosi mūsų kitas lankomas objektas - šv. Volodimiro katedra (Св. Володимирський собор/st. Vladimir‘s Cathedral). Kaip ir pasakodama apie Lvovą bei Karpatus, objektų pavadinimus stengsiuosi pateikti ukrainiečių ir anglų kalbomis.
Katedra skirta Kijevo Rusią pakrikštijusiam ir krikščionybę į šalį atvedusiam šventajam kunigaikščiui Volodimirui. Kunigaikštis Volodimiras yra garbinamas tiek Ukrainoje, tiek Rusijoje, nors ukrainiečiai pyksta dėl Rusijos noro savintis jų valdovą. Anot jų, Kijevo Rusia buvo pakrikštyta, kai Maskvos dar nė nebuvo.
Šv. Volodimiro katedra buvo pastatyta 19 amžiuje minint 900-ąsias Rusijos krikšto metines. Rusijos imperatorius Nikolajus I inicijavo katedros statybą ir įsakė tam surinkti lėšų. Bažnyčios statybai visoje Rusijoje buvo surinkta 100 tūkstančių Rusijos rublių. Kijevo Pečiorų lauros vienuolynas šios katedros statybai dovanojo milijoną plytų.
Bažnyčią projektavo architektai iš St. Peterburgo ir Kijevo, darbus prižiūrėjo architektas iš Italijos.
Bažnyčia pastatyta senuoju bizantišku stiliumi ir primena šventojo kunigaikščio Volodimiro laikų Rusijos bažnyčias.
7 kupolais pasidabinusi bažnyčia yra 49 metrų aukščio. Buvo planuota pastatyti bažnyčią su 13 kupolų, tačiau tam nepakako lėšų.
Ši katedra laikoma viena žaviausių Kijevo katedrų. Ji garsėja freskomis bei mozaikomis.
Kai ateiname, katedroje vyksta pamaldos, todėl po vidų per daug nepasižvalgome. Tiesą pasakius, netgi noro žvalgytis nėra, nes bažnyčios aplinka labai jauki, o pamaldų giesmės ir apeigos – raminančios. Kurį laiką pabūname, o po to patraukiame tolyn.
Kitas mūsų apžiūrėtas objektas - ilgą miesto istoriją menantys Auksiniai vartai (Золоті Ворота/Golden gate). Vartai primena Konstantinopolio Auksinius vartus, todėl ir buvo taip pavadinti.
1017 – 1024 metais vartus pastatė vienas garsiausių Kijevo Rusios kunigaikščių Jaroslavas Išmintingasis. Šie vartai tuomet buvo pagrindiniu įėjimu į didįjį Kijevo miestą. Šis įdomios struktūros statinys tarnavo tiek kaip gynybinis elementas, tiek kaip bažnyčia. Kijevo gyventojai vartus vadindavo „Vartais į dangų“, nes pro pastate esančias angas prasiskverbusi ryto saulė.
Vartai buvo pastatyti išties išmoningai. Joks priešas nesugebėjo jų įveikti. Ir tik 13 amžiuje vartai buvo įveikti, tačiau atidaryti jie buvo iš vidaus, ten paslapčia patekus priešui.
Nors tai buvo pagrindiniai miesto vartai, bet nuo laiko tėkmės sugriuvo. 19 amžiuje Auksiniai vartai buvo atstatyti, o amžiui praslinkus buvo dar kartą rekonstruoti ir įkurtas muziejus. Auksinių vartų vardu buvo pavadinta ir šalia esanti metro stotelė.
Į muziejų eiti neketiname, net nepasižiūrime, ar jis bedirba. Apeiname pastatą aplink. Pastatas didžiulis ir įdomus, gal ir vertėtų užeiti, bet ši kelionė visiškai nemuziejinė, todėl muziejų paliksime kitam kartui.
Nuo Auksinių vartų traukiame Zolotovoritska gatve, nuo kurios po kurio laiko pasukame į Reitarska. Reitarska gatvėje turėtume rasti vieną objektą, priskiriamą neįprastų Kijevo vietų kategorijai. Kalbu apie kiemą su varnais. Tačiau pirmiausiai reikia į tą kiemą patekti, nes kol kas matome tik gatvę su ne vienais uždarytais vartais.
Kaip tik prie Reitarska 9 namo prieš mūsų nosį kažkas išeina pro vartus. Nusprendžiame pabandyti pro tuos vartus įeiti ir mes. Ir ką – vartai uždaryti, bet ne užrakinti. Iškart atsiduriame pilname šurmuliuojančio jaunimo kieme. Nustembame čia radę ir nedidelę parduotuvę bei turgelį. Groja muzika, yra baras.
Kad atėjome į reikiamą vietą, rodo išpiešta namo siena.
Kai ruošiausi kelionei, radau informacijos, kad trys juodieji varnai - Kirilas, Karliuša ir Korbinas jau 15 metų gyvena užtvare privačiame kieme. Tačiau mes matome tik du.
Paukščių istorija prasidėjo nuo to, kai sužeisti Karliuša ir Korbinas buvo medžiotojų pristatyti dabartiniam savininkui. Pirmasis į Kijevą atvyko Korbinas. Anot šeimininko, tuomet dar ir minties apie aptvarą nebuvo. Pririštas su 50 metrų ilgio virve varnas gyveno medyje. Poreikis užtvarui atsirado po metų, kai Kijevo gyventojai šeimininkui atnešė sužeistą Karliušą. Dar po kelių metų apsigyveno ir Kirilas.
Rašoma, kad kažkada buvo ir ketvirtas varnas. Bet kartą kažkas specialiai atidarė užtvaro duris ir paukščiai išskrido. Vėliau trys sugrįžo, o vienas – nebe.
Paukščius išgydęs šeimininkas pabūgo juos išleisti į laisvę, nes manė, kad jie neišgyvens gamtoje.
Keliautojai dalinasi patirtimi, kad varnas, kuris paduoda pagaliuką, neprašo maisto, o nori, kad jam galvą pakasytum. Varnai mėgsta duoną ir dešrą, tik reikia maitinti atsargiai, nes gali įkirsti. Kalbama, kad varnai mėgsta alų. Taip pat puola katinus, kai pastarieji prieina per arti prie tvoros. Kaimynai pasakoja, kad varnai išmoko pamėgdžioti automobilių signalizacijos garsus.
Kaip ten yra iš tiesų, mums įsitikinti nepavyko, nes žmonių ir triukšmo aplink buvo labai daug, o varnai sėdėjo nešvariuose narvuose ir užsiiminėjo savo reikalais. Apie šią vietą ko gero buvau susidariusi per daug lūkesčių, nes ji nepadarė jokio įspūdžio. Pro šalį einant gal ir verta užeiti, bet specialiai – tikrai ne.
Grįžtame į Zolotovoritska gatvę ir ja traukiame iki dar vieno norimo pamatyti objekto – šventos Sofijos soboro. Deja, soboras priklauso muziejui, o jo darbo laikas jau baigėsi. Tačiau nenusimename, nes šalia esančioje aikštėje vyksta šventė.
Nors planuodama kelionę ketinau apžiūrėti priešais Šv. Sofijos kompleksą stovintį paminklą Bogdanui Chmelnickiui, bet šventinė aura iškart įsuka į glėbį. Dairiausi į dekoruotus didelius kiaušinius ir zuikius, į mirksinčias girliandų šviesas, į linksmus žmones. Vos užgrojus Ruslanos eurovizinę dainą, visi puola judėti muzikos ritmu, nori nenori pradedi judinti kojas ir pats. Kijevas pasitiko mus šventiškai.
Atsiduodame šventei ir pasileidžiame paskui šurmuliuojančią minią zuikių ir kiaušinių išpuošta gatve. Nespėjame dairytis tai į dekoracijas, tai į skanėstus pardavinėjančius kioskus, tai į priekyje laukiančius auksu spindinčius šv. Michailovo vienuolyno bokštus, tai į už nugaros likusį šv. Sofijos soborą.
Kažkur perkame karšto vyno.
Nė nepastebime, kaip priartėjame prie švento Michailovo vienuolyno.
Erdvioje aikštėje priešais vienuolyną veikia karuselės, todėl čia taip pat pilna žmonių.
Šiandien į vienuolyną neisime, tad stačia nuokalne leidžiamės link Kijevo Nepriklausomybės aikštės. Vis dar lydi gera nuotaika ir be galo šilta miesto aura.
Miestas yra ant kalvų. Šįkart džiaugiamės stačia kalva besileisdamos žemyn, tačiau lipant į viršų tektų ne vieną prakaito lašą nubraukti.
Mums artėjant prie Nepriklausomybės aikštės, iš jos taip pat sklinda muzika ir matosi minios žmonių. Tačiau čia iškart dingsta prieš tai pagauta šventinė nuotaika, nes aikštėje daug šiukšlių, netvarkos ir balagano. Aikštėje ir gatvėje vykta daug atrakcijų, bet jų garsai ir muzika permuša viena kitą. Vakarėja, pastatai pasidabina šviesomis, bet aikštėje nepurškia didysis fontanas. Taigi, pirma pažintis su Nepriklausomybės aikšte yra labai nuvilianti.
Pasidairome į aplink vykstančias atrakcijas ir vakarais tik pėstiesiems paskiriama Chreščiatiko gatve patraukiame link viešbučio.
Paskui sukame į mūsų jau pažįstamą Taraso Ševčenkos bulvarą. Džiaugiuosi pagaliau pabėgusi nuo minios.
Pakeliui dar nusprendžiame pasižiūrėti į Kijevo universiteto pastatą. Artėjant link jo nustebina viena smulkmena. Žiūrėti į tą gatvėje uždarbiaujančią moterį man buvo daug smagiau negu į prieš tai buvusią minią. Beje, gatvėse praeivius linksminti grojant pianinu Kijeve labai populiaru.
Už kelių minučių jau dairomės į Kijevo Taraso Ševčenkos vardo universitetą (Київський національний університет імені Тараса Шевченка/Taras Shevchenko National University of Kyiv).
Šis universitetas pavadintas žymiausio Ukrainos literatūros klasiko ir tautinio atgimimo veikėjo vardu. Lietuviams įdomu bus tai, kad Tarasas Ševčenka 1829–1831 metais gyveno ir mokėsi Vilniuje. Besiruošdama kelionei, skaičiau, kad šiame universitete studijavo Maironis, Vincas Krėvė ir kiti lietuviai.
Lankytoją sudomins ir neįprasta universiteto spalva: tamsiai raudona. Net ir vakare universitetas yra apšviečiamas ryškiai raudona spalva.
Pasakojama, kad dėl tokios neįprastos universiteto spalvos yra dvi versijos. Viena jų teigia, kad po studentų riaušių tokia spalva universiteto pastatą įsakęs nudažyti caras Nikolajus I siekė sugėdinti studentus. Kita versija – universiteto spalva buvo suderinta su Šv. Volodimiro ordino spalvomis. Mat iš pradžių Kijevo universitetas buvo vadintas švento Volodimiro vardu. Kuri iš jų tikra, galiu tik spėlioti.
Iš lėto traukiame į namus. Vakaras šiltas, gatvės aplink gyvenamuosius namus ramios ir tuščios.
Pasiekę savo Saksaganskovo gatvę užeiname apsipirkti į visą parą veikiančią maisto prekių parduotuvę. Čia pat veikia ir valiutos keitykla.
Parėję ilgai nevakarojame, nes rytoj laukia ankstyva diena. Rytoj vyksime į Černobylį
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą