Korsika: Tra mare e monti. VI dalis.

Ankstesnę dalį rasite čia.

2016-09-25. Sekmadienis. Ota – Evisa.

Šią dieną laukia paskutinis mūsų žygio Tra mare e monti etapas. Anot turimų kelionių gidų iki Marignana kaimo yra 11 kilometrų ir 5 valandos kelio. Mes žygiuosime tik iki Evisa kaimo, todėl turėtume užtrukti daug trumpiau. Dėl šios priežasties šiandien niekur neskubame.

Pusę aštuonių nueiname pusryčiauti. Pusryčiai tie patys prancūziški, tačiau taip ir nespėję pabosti.

Pavalgę susimokame už nakvynę, paskui nuo restorano verandos pasidairome į saulės apšviestą ir Capu d’Ortu kalno įrėmintą Ota kaimą.

Išėję dar kartą pykštelime fotoaparatais. Nuotraukos dešinėje yra mūsų gite d’etape Chez Felix. Nemaža ji. Antrame aukšte atidarytas langas žiūri iš mūsų kambario.

Grįžę į kambarį iš lėto susidedame daiktus ir judame į žygį. Kad jau nebeturime lašinių, laukiame, kol netoli mūsų trobelės esančios nedidelės parduotuvės savininkė pagamins pietums įsidėti po sumuštinį. Sumuštinių turėsime laukti dešimt minučių, bet abi žinome, kad geriausiu atveju gaminimo procesas užtruks perpus ilgiau. Juolab kad į parduotuvėlę išgerti rytinės kavos vis užeina lankytojai.

Sėdame ant tvorelės gatvės pakraštyje ir, stebėdamos vietinių rytinį bendravimą, laukiame.

Rytinė Ota kaimo gatvė.

Už du didelius sumuštinius su rūkytu kumpiu sumokame po 5 eurus ir devintą valandą pajudame į kelią.

Traukiame vakar dieną išnaršytomis gatvėmis. Ota kaimo žiedai.

Ota.

Ir gražuolis d'Ortu kalnas.

Nuo kaimo nuožulniu keliuku, apsuptu daugybės alyvmedžių ir kaktusų, leidžiamės prie apačioje tekančios Riviere de Porto upės. Trasoje yra ir daugiau žygeivių. Takas kol kas neypatingas vaizdais. Jis nėra sudėtingas ir bėga medžių šešėlių sudaryta vėsuma. Vėliau į Riviere de Porto įteka kitos upės, toliau upė vadinsis Spelunca pagal tarpeklio pavadinimą. Dar vienas šios upės vardas yra Pianella.

Valandą pasileidę žemyn prieiname 15 amžiuje statytą genujietišką tiltą Pont Genois arba dar vadinamu Pont de Pianella. Tai yra vienas iš gražiausių nuo 15 amžiaus išlikusių tiltų visoje Korsikos saloje.

Tiltas taip pat simbolizuoja Spelunca (arba korsikietiškai –Spilonca) tarpeklio, kuriuo šiandien žygiuosime, pradžią.

Leidžiamės nuo tako pasigrožėti tiltu iš apačios. Paskui per didelius akmenis ropojame į viršų ir tiltu pereiname upę.

Iš kitos pusės vaizdas į tiltą ir jo fone esančias uolas yra gražesnis. Diena saulėta ir laiko žygiui turime užtektinai, todėl leidžiamės prie vandens. Cicerone gidas siūlo čia išsimaudyti. Mes dar nesame pakankamai sukaitę.

Pont de Pianella.

Kiek pailsime prie tilto, besimėgaudamos aukštai esančiomis raudonomis uolomis ir arka Spelunca upę apglėbusiu tiltu.

Paskui besigrožėdamos skaidriu upės vandeniu, einame tolyn. Takas veda upės pakraščiu pro sporto aikštyną. Kažkur upė daro vingį ir atsisukame į pasakišką gamtos paveikslą.

Už sporto aikštyno prieiname tuščią trobelę. Pametame oranžinius trasos ženklus ir iš inercijos einame paupiu. Ir nėra to blogo, kas neišeitų į gera: upės vandenyje pasigrožime puikia panorama.

Suprantame, kad tai yra tiltas, iki kurio turėjome ateiti keliu. Deja, jį matome tik iš apačios.

Labai statu, ant tilto tiesiai neužkilsime. Todėl grįžtame prie trobelės ir susiradę trasos ženklą, sukame į D124 kelią ir eisime iki mano jau rodyto tilto per Spelunca upę.

Ši vietovė dar vadinama Dviejų tiltų vieta, nes D124 kelias kerta ne tik mano minėtą tiltą, bet ir už kelių metrų esantį tiltą per Lunca upę.

Pasidairome. Šioje vietoje yra mašinų stovėjimo aikštelė. Čia taip pat susikerta ne viena pėsčiųjų žygių trasa.

Laiko turime per akis, tad einame pasidairyti ant tilto per Lunca upę. Kairėje Lunca upės pusėje vedančioje trasoje užmatome lygų takelį ir gabaliuką paeiname juo.

Labai malonus ėjimas nors ir labai siauručiu, bet lygiu taku. O ir vaizdai pasakiški. Tik svarbu nepamiršti, kad einame ne savo trasa.

Skaidriame upės vandenyje maudosi milžiniški akmenys.

Kai lygus takas baigiasi, grįžtame į savo trasą ir Spelunca tarpeklio pažintiniu keliu einame tolyn.

Įsivaizdavau, kad didžiąją kelio dalį eisime palei tekančią upę. Tačiau trasa pradeda kilti. Takas akmeninis. Jame daug žmonių, zujančių abejomis kryptimis. Ir nieko keisto, juk sekmadienis, visi nori pailsėti gamtoje.

Spelunca upė lieka šniokšti kažkur žemai. O mes kylame ir kylame neišvaizdžiu pro krūmus einančiu taku. Galiausiai pavyksta prasibrauti pro tankias šakas ir jau galime gėrėtis aukštais Spelunca tarpeklio šlaitais.

Visoje Spelunca tarpeklio trasoje netrūksta informacinių stendų, supažindinančių lankytojus su vietove, legendomis, augalais, gyvūnais, trasos įkūrimu. Bet kol kas mus domina vaizdai.

Vaizdingu Spelunca tarpekliu einanti pažintinė trasa atveda iki dar vieno – 18 amžiuje pastatyto Zaglia tilto.

Jau beveik pusė pirmos. Todėl čia ilgokai pailsime, sutaršome sumuštinius. Tiesa, jie buvo labai skanūs, su plonai pjaustytu rūkytu korsikietišku kumpiu. Su tokiais sumuštiniais kelionėje tikrai būtume nepražuvę ir be lašinių.

Pasistiprinę ilgai sėdime ant akmenų ir svajojame.

Lankytojų šioje vietoje netrūksta, bet akmenuotas krantas platus, visi sutelpa.

Pradeda niaukstytis. Kylame į kelią. Nuo tilto takas serpantinu veda aukštyn.

Atsisukame pasigrožėti jau nueitu Spelunca tarpekliu. Kairėje pusėje matosi takelis, kuriuo atėjome.

Nustembame, kad į viršų takas eina ne tiesiai, kaip esame įpratę Tra mare e monti trasoje, o veda serpantinu. Nors serpantinas gana status ir atrodo, kad niekada nepasibaigs, bet taip lipti lengviau.

Šį trasos etapą įsivaizdavau būsiantį labai vaizdingu. Bet kol kas trasa eina pro krūmokšnius ir mišką. Džiugina akimirkos, kai miško properšose pasirodo kalnai.

Galiausiai serpantinas pakyla labai aukštai. Ant kalnų vėl susikaupę tamsūs debesys, kai kurie net grasina numesdami kelis lietaus lašus.

Po ilgo ir nuobodaus lipimo aukštyn pagaliau trasa išsuka į D84 kelią netoli Evisa kaimo kapinaičių.

Būtų labai įdomu pavaikščioti po kapinaites, bet esame mirtinai pavargę. O be to juodi debesys lašnoja.

Einame keliu link kaimo centro. Akis glosto kaštainių sodas ir gražuolis asiliukas, slenkantis palei sodo tvorą.

Apie trečią valandą bare Evisos kaimo pakraštyje išgeriame arbatos ir pasislepiame nuo nedidelio lietaus. Evisa kaimas nuo baro.

Evisa iš toli įspūdžio nepalieka. Traukiame keliu ieškoti rytdienos autobuso stotelės ir savo viešbučio.

Kaimo centas.

Autobuso stotelę pamatome pačiame kaimo centre netoli bažnyčios.

Einame ieškoti savo viešbučio. Šį kartą nenakvosime žygeivių trobelėje. Žygio pabaigai paminėti esame užsakę kambarį nedideliame viešbutyje U Pozzu, kuris turėtų būti kitame kaimo gale. Todėl pagrindiniu, per kaimą vedančiu keliu, ilgai lipame į kalną.

Iš pradžių nieko ypatingo neparodęs kaimas iš toli atrodo gražus.

Kažkur kieme pamatome įdomią dekoraciją.

Kai jau galvojome, kad savo viešbučio taip ir nerasime, jį prieiname pačioje kaimo pabaigoje. Pasitinka maloni šeimininkė. Gauname kambarį. Įsikūrę einame į viešbučio pirmame aukšte esantį barą atšvęsti žygio pabaigos. Keliame taurę Pietra alaus už sėkmingai įveiktą žygį, už įspūdžius ir vaizdus, už gerą orą, už nuostabią Tra mare e monti trasą ir, žinoma, už komandą.

Tra mare e monti trasą galiu įvertinti kaip vidutinio sunkumo. Nesu daug žygiavusi kalnuose, trasą galiu palyginti tik su lenkiškais ir slovakiškais Tatrais. Šioji trasa man buvo kur kas lengvesnė nei laiptuotos trasos Tatruose. Žinoma, Tra mare e monti trasos viršūnių aukštis kur kas mažesnis.
Negaliu sakyti, kad žygiuoti buvo lengva. Žinoma, teko labai daug prakaito nubraukti, keiktis bei iš nevilties isteriškai juoktis. Bet didžiuojuosi savimi, kad sugebėjau įveikti priimtą iššūkį. Taip pat turiu pripažinti, kad atradau naują keliavimo būdą ir aistrą.

Taip pat nusistebėsiu, kad trasoje neteko sutikti žygiuojančių su vaikais. Žinoma, jiems būtų nelengva. Bet po Tatrus žygiuojančių su šeimynomis teko matyti dažnai.

Bet grįžkime prie žemiškų reikalų. Pailsėję bare susimokame už kambarį, jo kaina nakčiai buvo 55 eurai.

Po to pasvarstome, kiek laiko mums užims rytoj ryte nueiti iki kaimo centre esančios autobuso stotelės. Įskaitant trumpus sustojimus fotografuoti turėtų būti 15 minučių.

Evisa viešbučio šeimininkė pasiūlo mums užsisakyti rytdienai pusryčius. Tačiau sužinojusi apie mūsų ankstyvus planus išvykti, suorganizuoja autobuso sustojimą prie pat viešbučio.

Laimingos einame maudytis. Paskui traukiame pasidairyti po kaimą ir paieškoti vietos vakarienei.

Evisa kaimo gatvės.

Kažkur pakelėje – man labai patikusi vila.

Vakarėja. Gaudome paskutinius dienos spindulius.

Vakarienę rasti sekmadienio vakarą mažame kaime ne taip ir paprasta. Įsitaisome pačiame centre esančios kavinės simboliniu pavadinimu “Tra mare e monti” kieme. Sakomės po picą ir vyno. Išsirenku picą pavadinimu “Evisa”. Ji gana neįprasta, su medumi, svogūnais ir salotomis. Nesakysiu, kad buvo labai skani, bet įdomi ir valgoma.

Linksmai leidžiame laiką. Kavinėje prisirenka daug žmonių, dauguma, spėju, iš medžioklės grįžę medžiotojai.

Kiek pavakarojame, paskui traukiame į viešbutį.

Jau galima internetu registruotis oro linijų Transavia skrydžiui į Amsterdamą, tą ir padarome. Atsispausdinti įlaipinimo dokumentų negalime, bet juos galėsime nemokamai pasiimti oro uoste.

Kai visi reikalai atlikti, traukiame miegoti.


2016-09-26. Pirmadienis. Evisa – Ajaccio.

Pirmadienio rytą keliamės anksti. Maudomės, pakuojamės daiktus. Autobusas į Ajaccio iš Evisa kaimo išvyksta 07:45. Gerokai ankščiau leidžiamės prie viešbučio durų. Sėdime ant kėdžių ir kriaukšime dar Serriera kaime pirktų džiūvėsių likučius. Autobusas atvažiuoja beveik 10 minučių ankščiau. Jį susistabdome pamoję ranka. Vairuotojas mūsų bagažą įdeda į bagažinę. Kelionė iki Ajaccio kiekvienai atsieina po 12 eurų.

Kelyje grožimės kalnais, ankstų rytą po juos lankstančiais ožiais, karvėmis ir kiaulėmis. Kažkuriame kaime vairuotojas sustoja išgerti kavos. Žinoma, mes lipame iš paskos. Kava atgaivina. Dar lieka laiko pasidairyti po kaimo aikštę ir aplink esančias gatveles.

Po to kelias vingiuoja pajūriu. Jis taip pat labai žavus. Korsika yra nuostabi.

Be dvidešimt minučių dešimt pasiekiame Ajaccio autobusų stotį. Viešbutis mus priims tik ketvirtą, todėl gerą pusdienį praleisime mieste.

Norėtume kažkur palikti kuprines, nes mieste jos vėl tapo sunkiomis. Tačiau autobusų stotyje bagažo saugyklos nėra. Užeiname į netoliese esantį kruizinių laivų terminalą. Mus pasitikęs darbuotojas perspėja, kad saugyklos čia nėra ir visame mieste rasti turbūt nepavyks.

Traukiame į pirmą kelionės dieną lankytą maisto turgelį Place du Marechal Foch aikštėje. Nuo aikštės gale esančio paminklo sukame į kairę ir prieiname nedideliame senoviniame pastate su kolonomis įsikūrusį Turizmo informacijos centrą. Čia gauname Ajaccio žemėlapį su lankytinomis vietomis ir sužinome, kad daiktus galime pasidėti šalia TIC esančiame Bar du March bare. Sukame į minėtą barą. Darbuotojai mielai sutinka pasaugoti mūsų kuprines ir ši paslauga mums nekainuos, tik turėsime užsisakyti gėrimų. Nešame daiktus į kambariuką antrame aukšte ir užsisakome ne tik gėrimų, bet visus pusryčius. Tiesa, perspėja, kad baras dirbs tik iki 14 valandos ir būtų gerai, kad iki pusės dviejų ateitume susirinkti mantos. Mums viskas tinka.

Pasistiprinę ir palengvinę naštą išeiname į gatvę. Ieškome namiškiams lauktuvių, todėl dairomės į parduotuves. Kainos didelės, turimi eurai akimirksniu ištirpsta.

Žinoma, nepamirštame pasidairyti ir aplinkui. Šiandien diena saulėta ir šilta. Ajaccio atrodo visai kitoks nei pirmąją kelionės dieną. Šiandien šis miestas man patinka.

Vėl traukiame iki maisto turgelio. Paminklas Place du Marechal Foch aikštėje.

Nuo aikštės sukame Rue Bonaparte gatve. Netrukus pasitinka Maison Bonaparte nacionalinis muziejus. 1769 metais gimusio Bonaparto name dabar įsikūręs muziejus.

Pasižiūrėti Napoleono namo nepaliauja traukti minios lankytojų. Tad judame tolyn. Tos pačios gatvės kampe pasitinka Saint Erasme bažnyčia.

Ajaccio senamiestis nedidelis, bet mielas.

Užeiname į katedrą. Paskui gatvės išveda prie Ajaccio miesto citadelės. Citadelle de Ajaccio – 16 amžiuje pastatyti miesto gynybiniai įtvirtinimai, apjuosti apsauginių griovių. Tiesa, šiuo metu grioviai išdžiūvę, o tvirtovė yra lankytojams neprieinama, nes joje įsikūrusi gynybos būstinė.

Diena saulėta ir labai karšta. Todėl sukame prie jūros ir vaikštome pajūrio promenada.

Pakrantės promenada. Ajaccio senamiestis nuo jos atrodo labai gražiai.

Čia vis dar vasara ir žydi gėlės.

Artėja laikas susirinkti kuprines. Grįžtame atgal į senamiestį.

Pakeliui vėl pamatome Ajaccio katedrą.

Prieš pusę dviejų iš Bar du March susirenkame kuprines. Tačiau išeiti neskubame. Lauke labai karšta. Tad užsisakome šaltos arbatos ir atsivėsiname. Taip pat gera proga apsilankyti tualete bei susidėti vaikštinėjant nupirktas lauktuves.

Apie antrą išeiname. Traukiame į promenadą prie jūros.

Kiek paėję taisomės vienoje iš pajūrio kavinių. Pietausime. Užsisakau makaronų su jūros gėrybėmis.

Labai skanu. Paskui draugė pavaišina desertu: puikaus skonio ir gražiai atrodančiu café gourmand.

Pietavome ilgai. Paskui promenada iš lėto ėjome iki prie traukinių stoties esančios autobusų stotelės. Suspėjome į pusė keturių turintį išvykti 12 numerio autobusą. Tačiau autobusas išvažiuoja kiek ankščiau. Bilietą perkame iš vairuotojo. Kiekviena paklojame po 1,10 EUR. Mums reikalingą Institut Consulaire stotelę pasiekiame per gerų dešimt minučių. Spaudžiame Stop mygtuką, esantį ant turėklo prie durų ir jau lipame.

Išlipę matome savo viešbutį Hotel Campo del Oro. Kad jį pasiektume, turime kirsti greitkelį. Tai visai paprasta, nes čia pat yra įrengta požeminė perėja. Deja, iš jos mažai džiaugsmo, nes perėja patvinusi. Liftas neveikia. Kadangi vis dar avime kalnų batus, bridimas nėra labai nesmagus.

Viešbutyje greitai užsiregistruojame ir gauname raktus nuo kambario. Viešbutis nėra pigus, naktis mums atsiėjo 96 eurus. Tačiau šį viešbutį pasirinkome dėl rytinio skrydžio ir patogaus susisiekimo su oro uostu.

Kambarys pakankamo dydžio ir modernus. Yra nedidelis balkonėlis ir erdvus vonios kambarys. Taip pat apsidžiaugėme kambaryje radę arbatinį.

Netrunkame įsikurti ir ištraukiame į vos už poros minučių nuo viešbučio esantį paplūdimį. Vieta būtų tobula jei ne tas potvynis požeminėje perėjoje. Bendražygė kalbina perbėgti greitkelį. Bet kelias labai judrus, nepasirašau. Brendame.

Geros pusantros valandos praleidžiame prie jūros. Maudomės, kaitinamės, ilgai vaikštome pajūriu. Jūra šilta ir lengvai banguota. Aplink tyla ir ramybė bei graži jūros ir kalnų panorama. Tobula atostogų pabaiga.

Vakarėjant išsiruošiame atsisveikinimo vakarienei. Netikėta, kad paskutinis autobusas į Ajaccio išvyksta kiek prieš šešias. Skubiai susiruošiame ir spėjame į 12 numerio autobusą. Vėl iš vairuotojo perkame bilietus, tie patys 1,10 Eur.

Autobusas žaibišku greičiu atveža į stotį. Nuo jos sukame bet kur senamiesčio gatvėmis. Taisomės Rue Roi de Rome gatvėje užmatytoje jaukioje lauko kavinėje Chez Paulo.

Atėjome laiku, nes kavinėje labai greitai prisipildo lankytojų. Nė nepastebėjau, kaip sutemo.

Esu dar soti nuo pietų, todėl sakausi žuvies. Imame butelį vyno kelionės pabaigai paminėti. Prieš išeidamos dar pasimėgaujame desertu – ledais. Padavėja kalba angliškai.

Vakarienė buvo labai skani ir linksma.

Smagiai paminėję kelionės pabaigą, pakrantės keliu patraukiame pėsčiomis į viešbutį. Juk joks visuomeninis transportas iki mūsų viešbučio nebevažiuoja. O žemėlapis rodė visa pakrante iki mūsų viešbučio einantį pėsčiųjų ir dviratininkų taką.

Iš pradžių grožimės Ajaccio senamiesčio šviesomis. Tada šaligatvis patraukia prie jūros. Kažkur nusukame į šalį ir ilgokai užtrunkame fotografuodamos nutolusio miesto šviesas.

Paskui laukia tamsus ir nemalonus kelias į viešbutį. Einame tamsoje, kai kur greitkeliu, kai kur bekele, kai kur užlodę šunis. Nejauku, skuodžiame kiek kojos neša. Pasiekę savo autobuso stotelę, bėgame per kelią. Ir atsikvėpiame tik pasiekę viešbutį. Ateiti nuo miesto užtrukome valandą. Būtume žinoję, būtume ieškoję taksi. Bet gerai, kas gerai baigiasi. Grįžę iškart patraukiame miegoti.


2016-09-27. Antradienis. Ajaccio-Amsterdamas-Ryga-Vilnius.

Paskutinį kelionės rytą keliamės, kraunamės kuprines, verdamės kavos ir išeiname pėsčiomis į oro uostą. Kvepiančios pinijos, saulėta pakrantė, rami jūra ir į uostą jau atplaukiantys didžiuliai kruiziniai laivai - tikras atsisveikinimo džiaugsmas. Jūra kviečia dar išsimaudyti įšokti, bet susilaikome.

Į oro uostą atėjome per kiek daugiau nei pusvalandį. Iki skrydžio dar yra laiko, tad išgeriame kavos. Paskui prie registracijos stalelio priduodame bagažą ir susirenkame skrydžio bilietus. Taip pat laukia nuobodoka patikros, tiek daiktų, tiek asmens dokumentų, procedūra. Galiausiai pamatome mūsų laukiantį lėktuvą.

Dar kiek - ir pro lėktuvo langą jau moju Ajaccio miestui ir Korsikos salai.

Antradienio rytą lėktuvas nėra pilnas. Užsisakome kavos su olandiškais vafliais. Skrydis neprailgsta.

Leidžiamės Amsterdamo Schiphol oro uoste. Mano bendražygė jau beveik namuose, o manęs vakare laukia skrydis namo.

Prisipažinsiu, kad besiruošdama kelionei galvojau, jog po žygio būsiu mirtinai pavargusi ir tarp skrydžių norėsiu tik pasnausti kur nors susisukusi oro uosto kamputyje. Bet, pasirodo, esu žvali ir pilna jėgų. Tad būti oro uoste iki vakaro tikrai nesinori.

Tačiau ir nerimas šioks toks kankina. Į Airbaltic skrydį prieš penkias dienas užsiregistravau internetu. Elektroniniame pašte turiu bilietus su reikiamais barkodais. Tačiau ar jų pakaks? Niekad nesu naudojusi šios telefoninės paslaugos.

Taip pat visiškai nieko nesu pasiruošusi apie Amsterdamą.

Draugė palydės mane iki Amsterdamo centrinės traukinių stoties. Tačiau vis tiek pliūpteli panikos banga, kai nepavyksta su mano banko kortele sumokėti už traukinių bilietus. Draugei tenka pirkti bilietą su savo kortele. O galiausiai ir maps.me telefone atsisako veikti.

Bet pirmą valandą pajudame traukiniu iš oro uosto. Iki Centrinės stoties kelionė trunka apie dvidešimt minučių. Amsterdamo centrinė traukinių stotis labai graži.

Draugė rekomenduoja kruizą Amsterdamo kanalais, su malonumu jį išbandysiu. Ji palydi mane iki prieplaukos. Dar parodo, kurioje miesto pusėje kokius lankomus objektus turėčiau rasti.

Nusiperku kruizo bilietus (16 EUR). Čia abi atsisveikiname. Ji patraukia namo, o aš laukiu įlaipinimo į kruizinį laivelį.

Valanda plaukiant kanalais praeina labai greitai. Gražūs pastatai, tiltai, įdomi audiogido pateikiama istorija pasirinkta kalba. Kanaluose vyksta judėjimas, tik spėk dairytis.

Paskui patraukiu į gatveles pėstute. Laiko turiu ne tiek daug, žinau, kad visko, ką patarė draugė, nespėsiu apeiti. Tad vaikštau kur akys mato.

Dam aikštė. Amsterdamo karališkieji rūmai. Paskui apie kanalus jau trepsiu pėstute. Diena šilta ir saulėta. Visur minios žmonių ir pačių įvairiausių transporto priemonių.

Galiausiai apima nuovargis. O ir laikas judėti į stotį.

Į Centrinę traukinių stotį patenku be jokio bilietų patikrinimo. Einu tiesiai į ankščiau draugės nurodytą peroną. Traukinys atvažiuoja laiku, be kelių minučių keturios. Kelionė į Amsterdamo Schiphol oro uostą truko 15 minučių.

Oro uostas jau pažįstamas. Svarstau palaukti iki atsidarys oro bendrovės Airbaltic registracijos stalelis ir pasiimti bilietus. Bet iki jo atsidarymo dar beveik valanda. Savitarnos automatai bilietų į Airbaltic skrydžius neišduoda. Tad nusprendžiu bandyti pasinaudoti bilietais telefone.

Automatinę keleivių registraciją praeinu, tai gal ir toliau viskas gerai seksis. Eilėje prie patikros pralaukiu pusvalandį. Kaip ir anąkart, užkliūva mano kuprinėje buvę baterijos. Bet nieko baisaus.

Susirandu vartus ir rami einu pasivaikščioti po oro uostą. Perku lauktuvių, parduotuvėje irgi tinka mano bilietas telefone, todėl visiškai atsipalaidavusi laukiu skrydžio.

Tikrai be reikalo panikavau, kad su bilietais telefone bus kažkas ne taip. Mačiau, kaip vienai merginai prie vartų niekaip nenuskaičius bilieto, darbuotoja duomenis įvedė pati.

Skrydis į Rygą praeina puikiai. Lėktuvas pilnas. Perku kavos ir skaitau informacinį žurnalą.

Rygoje persėdimui turėjau nepilną valandą. Kaip ir anąkart, iškart suku į Transfer zoną ir labai greitai pasiekiu savo vartus. Prie vartų netgi pabodo laukti, nes įlaipinimas prasidėjo likus 15 minučių iki skrydžio. Šįkart mano telefonas uždegė raudoną šviesą ekrane. Bet niekis, tai dėl to, kad man buvo skirta kita vieta lėktuve ir atspausdinti nauji bilietai.

Į Vilnių šįkart skraidins nebe “kukurūznikas”, o normalus lėktuvas.

Vilnius vidurnaktį pasitinka šaltas ir rūkuotas. Tenka iš kuprinės trauktis striukę ir megztinį.

Šeimyna pasirūpina, kad man netektų nakties leisti oro uoste. Netrukus jau krentu į savo lovą.

Kelionė baigėsi.


Man belieka padėkoti skaičiusiems ir mintimis keliavusiems kartu bei atsisveikinti iki kitų kartų. Au revoir.