Korsika: Tra mare e monti. V dalis.

Ankstesnę dalį skaitykite čia.

2016-09-24. Šeštadienis. Piana.

Šią dieną skiriame poilsiui. Tai reiškia, kad nežygiuosime Tra mare e monti trasa ir  niekur neisime su sunkiomis kuprinėmis, o važiuosime į Piana kaimą, kuriame lankysime gražiąsias Calanques de Piano.

Mūsų gite d’etape Chez Felix pusryčiai 7 valandą. Todėl keliamės anksti, kad suspėtume į vienintelį per dieną 7:45 išvykstantį ir į Ajaccio važiuojantį autobusą, nuvešiantį mus į Piana kaimą. Iškart noriu atkreipti dėmesį, kad derėtų iš anksto pasidomėti grįžimo atgalios laiku. Nes darbo dienomis yra vieni autobusų grafikai, šeštadienį – kiti. O sekmadienį autobusas nevažiuoja.

Pusryčiaujame restorano pirmame aukšte. Ant stalo patiekiami tradiciniai prancūziški pusryčiai su prancūziška duona, bandelėmis ir džemu. Kavos kiek norime geriame pačios prisipylę iš aparato. Kava skani.

Pro restorano langus grožimės turbūt visame kaime gražiausia Ota panorama. Kaimas dar tik bunda, ankstyva saulė paslaptingai nudažo kalnus ir namus. Deja, ilgiau mėgautis laiko neturime, nes išskubame į autobusą.

Po pusryčių užeiname susirinkti daiktų ir iškart leidžiamės žemyn į šalia mūsų trobelės esančią autobusų stotelę. Vos išėję pro duris, girdime pažįstamą “hello”. Jaunasis britas, su kuriuo vakarieniavome trobelėje Serriera kaime, jau baigė savo kelionę Tra mare e monti trasa ir grįžta namo.

Mikroautobusas atvažiuoja keliomis minutėmis ankščiau. Nustembu, kad esame vieninteliai keleiviai. Vairuotojas pakalba su netoli sustojusiais pažįstamais, paskui nusprendžia, kad jau laikas važiuoti. Tad riedame neplačiu ir stačiu šlaitu vingiuojančiu keliu. Kažkur pakelyje sustojame ir vairuotojas išbėga pasiimti savo pasikrovusio telefono. Po kelių minučių pajudame ir netrukus leidžiamės į ant jūros kranto įsitaisiusį Porto miestelį. Porto autobusų stotelė yra vos įvažiavus į miestelį, D81 kelio ir Rue Principale gatvės sankirtoje. Ant grindinio šviečia A raidė, o šalia stovi stotelės stoginė.

Vairuotojas mums parodo lipti. Prancūziškai suprantantys mano kompanionai paaiškina, kad turėsime persėsti į didesnį autobusą, o jis tuo tarpu pastatys mikroautobusą ir grįš.

Šalia stotelės stovi didelis autobusas, o prie jo išsirikiavusi ilga eilė keleivių. Belaukiant prieina ir sveikinasi moteris, klausia, ar ją atsimenu. Taip, atsimenu, juk kartu vakarieniavome žygio pradžioje Tuarelli kaime.

Vairuotojas neužtrunka, lipame į autobusą. Vairuotojas bilietus išrašo ranka, nurodydamas datą ir sužymėdamas stotelių pavadinimus. Bet jis jau įgudęs, ilgai miniai parūpina bilietus labai operatyviai.

Mums bilietas į Piana kaimą atsiėjo po 2 eurus.

Sėdame autobuso dešinėje pusėje, nes galėsime grožėtis palei jūrą bėgančiu keliu.

D81 kelias kildamas į kalną vingiuoja jūros pakrante. Vaizdai pribloškiantys. Kelias siauras. Ties staigesniais posūkiais vairuotojai pypsena. O kelyje dar ir dviratininkų pasimaišo.

Visą kelią akys plačiai išplėstos, tiek nuo vaizdų, tiek nuo potyrių.

Netoli Piana prasideda gražiosios Calanques de Piano uolos. Vairuotojas parodo Tete de Chien – Šuns galvos uolą. Paskui minutei stabteli prie Korsikos simboliu laikomos uolos. Dar vėliau kažką išleidžia netoli mūsų suplanuotos lankyti trasos. Visas iš lėto per Calanques de Piano besiraitantis kelias yra žodžiais nenusakomo gražumo.

Pianą pasiekiame per nepilną valandą. Autobuso stotelė yra prie pat kaimo bažnyčios.

Išlipę nustembame sutikę savo pažįstamą britų porą. Persimetame keliais žodžiais. Jie lieka prie autobuso, mes einame nusipirkti užkandžių, o vėliau sukame į kavinę išgerti kavos.

Mums begeriant kavą prieina britė aptarti grįžimo klausimų. Jie neteisingai suprato informaciją, jog atgal autobuso nebus. Mes tikime, kad bus. Tik autobusas šeštadieniais grįžta keliomis valandomis ankščiau nei darbo dienomis. Šiandien jis iš Pianos į Porto ir Ota pajudės antrą valandą. Tad sutariame tuo laiku susitikti prie autobuso stotelės ir jei autobuso nesulauksime, visi kartu pasinaudosime taksi.

Išgėrę kavos, išeiname į žygį. Suksime į Piana kaimo pakraštyje prasidedantį senąjį kelią, vedusį iš Piana į Ota - Ancien chemin de Piana a Ota.

Iš pradžių kylame gatve.

Paskui nuo gatvės atsisuka siauras keliukas, Ancien chemin de Piana a Ota.

Senasis kelias, dabar paverstas moderniu sveikatingumo taku, traukia per vėsų mišką. Kai kur jis pasidabinęs miniatiūriniais ciklamenų žiedais, kai kur juosia senos akmeninės tvorelės.

Kelyje netrūksta treniruoklių aikštelių. Tačiau ankstų rytą žmonių jame nėra, žygiuojame vienui vienos.

Išėjęs iš miško keliukas įsuka į platesnį kelią. Sukame link parkingo ir sporto aikštyno, už kurių prasidės mūsų šios dienos kelionės tikslas - Le chemin des muletiers trasa. Arba Mulų kelias.
Šioje vietoje būtume išlipę iš autobuso, jei būtume sekę vairuotojo prašiusia išleisti grupe.

Bet kol kas iš tolo dairomės į gražiąsias Calanques de Piano uolas ir apačioje besiraitantį D81 kelią.

Dešimtą valandą prieiname parkingą ir kirtę didelį sporto aikštyną, išeiname į akmenuotą taką, kylantį į viršų. Teisingai pasielgėme apsiavę kalnų batus ir pasiėmę lazdas. Eiti nėra visai paprasta ir nugara jau pradeda bėgti prakaitas. Na ir poilsio diena, ar ne?

Ilgokai kylame miško taku. O iš jo išėję pamatome gražų paveikslą.

Einame artyn prie mano parodytų aukštų uolų. Labai greitai jų šlaite pamatome Mulų kelią.

Siauras uolos šlaito pakraščiu vedantis takas iš pradžių eina lygiai.

Už posūkio atsiveria dieviškas vaizdas į Calanques de Piano.

Mulų kelias, sujungęs Porto, Ota ir Piana kaimus, buvo nutiestas 19 amžiaus pradžioje. Kelias leidžia pasigrožėti Calanche, Piana kaimu ir Porto įlanka.

Calanques de Piano vilioja raudonomis vulkaninės kilmės uolomis, sudarančiomis akiai labai patrauklų reginį. Nuo 1983 metų Calanques de Piano yra saugomos UNESCO.

Diena saulėta, saulė teisingoje pusėje, tad grožimės ir aikčiojame. Paskui šešėlyje prisėdame ir besigėrėdamos vaizdu, užkandame. Mūsų ramią idilę labai greitai sugriauna kiti lankytojai, taku pradeda traukti organizuotų grupių turistai, tad budinamės iš pasakiško sapno ir judame į priekį, nes nenorime būti minioje.

Prieš mus – Piana kaimas.

Apačioje raitosi D81 kelias ir puikuojasi žmonių daržai. Nusistebėjau, kad daržų šioje saloje, galima sakyti, nemačiau.

Visokio aukštumo, plonumo ir smailumo uolos.

Takas nėra visai paprastas. Tenka lipti per didelius akmenis ir po kojomis žiūrėti.

Uolos skirtingų formų ir raštų.

Jei Girolatoje buvo gražu, tai čia gražu dešimtuoju laipsniu. Ši išvyka buvo pačia gražiausia visos Korsikos kelionės diena.

Oficiali šio kelio trukmė yra 1 valanda 30 minučių. Žinoma, mes užtrunkame ilgiau. Bet kad ir kaip grožėtumės, trasa pradeda leistis žemyn.

Netrukus belieka nuo aukštos stačios uolos pasidairyti į mus atvežusį kelią ir labai stačiu taku nusileisti žemyn.

Leidžiamės į D81 kelią. Dar tik pradžia dvylikos. Laiko iki autobuso yra užtektinai, todėl eisime į pravažiuojant matytą Roches Blues kavinę.

Kelyje žmonių daug, pamažu važiuoja automobiliai, bet eiti visai nebaisu.

Calanques de Piano.

Taisomės kavinėje, sakomės kavos ir ledų. Kavinėje kainos nėra mažos. Ledai atsieina po 5,50 EUR. Suvenyras raktų pakabukas čia kainuoja 5,50 EUR. Trikotažiniai marškinėliai su Korsikos simboliais – nuo 25 EUR.

Tačiau kavinėje nemokamai pasinaudojame tualetu.

O čia nuotrauka su automobiliais, kad būtų galima įsivaizduoti uolų aukštį.

Iki soties atsibuvę kavinėje, D81 keliu grįšime į Piana kaimą.

Šalia vietos, kur nusileidome nuo Le chemin des muletiers trasos, ant uolos kelyje padaryta Marie Immaculée oratorija – nedidelė koplytėlė.

Važiuojamasis kelias taip pat pasakiškas. Ėjimas tarp aukštų įvairių formų uolų bei žvalgymasis į šalis. Tik važiuojantys automobiliai sugrąžina į realybę.

Siauras ir vingiuotas kelias, kuriuo važinėja ir automobiliai, ir turistai vaikšto yra iššūkis vairuotojams.

Paskui pamatome tai, dėl ko ėjome šiuo keliu.

Korsikos simboliu laikoma uola su širdute - La Roche Corse Amoureuse.
Žinoma, šią uolą jau regėjome pro autobuso langą, bet dabar galime ją apžiūrėti ilgiau.

Calanques de Piano tolsta.

Su tolstančiomis Calanques de Piano dingsta ir minios keliautojų. Visi jie sėda tai į didesnes, tai į mažesnes transporto priemones ir išvažiuoja. Liekame kelyje vienintelės žygeivės. Mūsų lauks dar pora kilometrų iki Piana kaimo. Tačiau kelias saugus, eiti drąsu. Nors ir dairytis tenka, vis tik kelias, todėl automobilių srautas šioks toks yra.

Pakelės vaizdai.

Piana kaimo pakraštyje prieiname apleistą koplyčią.

Nuo jos jau ne už kalnų Piana kaimas.

Traukiame per kaimelį. Iki autobuso dar turime gerą pusvalandį, tad sėdame pietauti į kavinę šalia bažnyčios. Sakausi picą (9,50 EUR) ir šaltos Lipton arbatos. Draugė užsisako salotų. Spėjame papietauti. Likus šiek tiek iki autobuso išeiname. Nors tikime, kad autobusas vėluos, bet vis tik nerizikuojame. Ant suoliuko netoli stotelės sutinkame jau laukiančius britus. Kaip ir reikėjo tikėtis, autobusas vėluoja. Tad turime laiko pokalbiui.

Autobusas pasirodo vėluodamas penkiolika minučių. Šįkart sėdame į kairę pusę ir dar kartą pasigrožime Calanques de Piano ir gražiuoju keliu. Už bilietą paklojame vėl po du eurus.

Vairuotojo įgūdžiai verti pagyrimo. Didžiulis autobusas ne tik sunkiai telpa į siaurus posūkius, bet dar turi prasilenkti su kitomis transporto priemonėmis bei neužkabinti dviratininkų ar pėsčiųjų.

Vairuotojas bendraujantis. Labai audringai reiškia savo emocijas. Taigi, ne tik gražiu keliu mėgaujamės, bet ir linksmai važiuojame, su šiokiu tokiu adrenalino prieskoniu.

Planuodamos šios dienos išvyką, ketinome grįžtant išlipti Porto ir pasidairyti po šį miestelį. Tačiau važiuodamos atgalios nusprendėme, kad verčiau vyksime iki Ota. Juk joks visuomeninis transportas iki Ota daugiau nebevažiuos. O rasti taksi gali būti bėdų. Beje, kalbant apie taksi, jį galima išsikviesti. Pastebėjau, kad taksi telefono numeriai yra parduotuvėse, viešbučiuose, kitose lankytinose vietose. Tik tam greičiausiai reikia mokėti prancūziškai. O ir taksi kaina Korsikos saloje yra nemenka.

Tad pasigrožime fantastiškais Porto miestelio vaizdais nuo D81 kelio ir judėsime namo. Tiesa, kaip ir važiuojant pirmyn, taip ir dabar turėsime pakeisti transporto priemonę. Viso didelio autobuso keleiviai išlipę išsiskirsto, stotelėje liekame mes ir britai. Bet vairuotojas netrunka atvaryti mikroautobuso ir labai greitai lipame Ota kaime šalia savo Chez Felix žygeivių trobelės.

Po kelionės tradiciškai sukame į barą ir užsisakome savo pamėgto alaus. Paskui einame į kambarį. Jame vis dar esame vienos, tik sanitarines patalpas dalinsimės su grupe iš kito kambario.

Nusimaudome ir kiek pailsėję einame pasivaikščioti po Ota.
Kaimą juosia dvi kalnų grandinės. Bet gražiausia yra Capu d'Ortu viršūnė.

Kaimas nedidelis, keliais aukštais lipantis į kalną. Namai akmeniniai. Labai jauku čia.

Šalia merijos - paminklas žuvusiems Pirmajame pasauliniame kare pagerbti.

Gatvelės siauros, bet gana tvarkingos ir jaukios.

Popietė šiame nedideliame kaimuke prailgsta. Draugė nueina pogulio, aš dar pavaikštau viena.

Lipu į viršutines gatves.

Galiausiai einame vakarieniauti. Vakarienė panaši kaip ir vakar. Vietoje rūkytų patiekalų gauname sriubos.

Restoranas pilnas lankytojų.

Po vakarienės dar ilgokai vaikštome vakarinio kaimo gatvėmis. Jos apšviestos ir ramios. Bandome surasti Joelle trobelę, kurioje turėjome nakvoti, bet nakvynė dėl šeimininkės klaidos buvo atšaukta. Suprantame, kad turėjome gyventi vienoje iš viršutinių gatvių. Tuomet netgi gerai, kad taip viskas susiklostė. Juk Chez Felix trobelė yra pačiame centre ir man ji labai patinka.

Kai pabosta, grįžtame į savo trobelę. Kambaryje daugiau nieko nėra, vėl nakvosime vienos. Tačiau stovėjimo aikštelėje po langais vyksta ištisas judėjimas. Kažkas atvyksta, kažkas išvyksta. Juokas, kalbos, muzika, triukšmas. Šeštadienio vakaras juk.

Užmigti tokį triukšmingą vakarą sunku, bet reikia, nes rytoj laukia paskutinė žygio diena.

Pasakojimo pabaigą rasite čia.