2016 m. rugsėjo 20 d., antradienis

Korsika: Tra mare e monti. III dalis.


Ankstesnę dalį rasite čia.

2016-09-20. Antradienis. Galeria – Girolata.

Keliamės, kraunamės kuprines. Iš čiaupo prisileidžiame vandens.

Po sočių pusryčių susimokame už viešbutį ir devintą valandą patraukiame į kelią, nuvesiantį mus į Girolata kaimą. Šis kalnų ir vandens apsuptyje esantis kaimas yra pasiekiamas tik plaukiant jūra arba einant pėsčiomis.

Pakeliui užsukame į duonos krautuvėlę ir pietums nusiperkame šviežutėlės prancūziškos duonos bei sviestinių bandelių.

Anot mūsų turimų gidų, šios dienos trasos ilgis yra dvylika kilometrų arba 5-6 valandos kelio.

Išėjusias iš parduotuvės mus pasitinka draugiškas šunelis. Bėgdamas prieš mus ir vis atsisukdamas su inkštimu kviečia sekti paskui jį. Taigi, taip netikėtai įsigyjame asmeninį gidą, pramogą, kelrodį ir naują draugą. Netgi šunelio pavadėlis yra oranžinės spalvos, kaip ir dera Tra mare e monti trasos žygeiviui.



Einame iki vakar lankytos kaimo bažnyčios. Prie jos kiek pasiblaškome, nes suabejojame, kurią trasą pasirinkti. Už bažnyčios esanti trasos rodyklė nukreipia į gite d’etape Marine, o GPS telefone rodo ir kitą, artimesnę trasą. Begalvodamos, kuriuo keliu eiti, sutinkame mūsų pažįstamus britus. Jie taip pat išsiruošę į trasą. Tad kartu traukiame per kaimą asfalto keliu, vedančiu iki žygeivių trobelės Marine.

Rytas saulėtas ir kol kas vėsus. Bet žinome, kad vaiski saulė netruks sušildyti oro.



Už žygeivių trobelės ir tilto sukame į kairėje kelio pusėje mūsų laukiantį takelį ir pamažu lipame į kalną. Nors iš pradžių takas nesudėtingas, bet kuprinė vėl atrodo sunki, o kojos nebenori lipti. Paskui trasa kyla neišvaizdžiu mišku. Dar kurį laiką einame šalia nedidelio tekančio upelio. Aplink mus pirmyn – atgal bėgioja šuo. Spėliojame, iki kur jis mus lydės.

Takas statokas, vaizdų nematyti, todėl lipti greitai pabosta. Paguoda tik ta, kad medžiai užstoja saulę ir eiti nėra karšta.

Kad ir nelengva, bet spėliodamos, į kurią iš pro medžius matomų viršūnių teks kabarotis, kylame į viršų. Nesudėtinga lipti tik šuniui. Jis kaip vijurkas, ne tik trasą įveikia, bet dar ir apylinkes išnaršo.




Kai pagaliau iš viršaus visu grožiu atsiveria gražioji Galeria įlanka, sėdame ant akmenų pailsėti ir užkąsti. Čia besiilsinčias mus paveja britai. Paskui juos nuseka ir šuo.



Nors poilsis ir maistas suteikė jėgų, bet jas labai greitai atėmė labai stačiai lipantis takas. Nugara visa šlapia, kojos nuo nuovargio dreba. Tik akiratyje pasirodę vaizdai užveda variklį eiti į priekį.

Fantastiškai graži panorama prie didelio iš akmenų sukrautu turo.



Žmonių trasoje visai nedaug. Arba dauguma jų jau nubėgę į priekį. Bet prie turo tenka susidurti su kitais žygeiviais. Tad neužsibūname. O ir vaizdai visur fantastiški, tik spėk dairytis.

Deja, kopimo vargai dar nesibaigia. Ropščiamės dar aukščiau. Ir jokio dyvo, juk per dieną turime pakilti į nepilnų aštuonių šimtų metrų aukštį. Žinoma, beveik tiek pat turėsime ir nusileisti.

Ant vieno kalnagūbrio pamatome žemai kalno šlaitu serpantinu vingiuojantį kelią D81, einantį iš Calvi į Porto.



Dar kiek ir pasiekiame plačią viršukalnę Punta Literniccia. Nuo jos atsiveria gražus vaizdas į Girolata įlanką.



Cicerone gide rašoma, kad nuo Galeria iki Punta Literniccia yra pustrečios valandos kelio. Žinoma, mes užtrukome ilgiau. Jei Galeria įlanka buvo nuspalvinta saulės spindulių, tai Girolata skendėjo šešėliuose ir migloje. Nauji vaizdai vėl kėlė susižavėjimą ir nuostabą.

Prie Punta Literniccia sutinkame pailsėjusius ir tolyn į kelią besiruošiančius britus ir mus išdavusį šunelį. Mes sėdame į jų vietą pietauti, o jie visi trys nudrožia tolyn.

Bet lietuviški lašiniai turbūt turi didelę galią, nes vos tik ištraukiu pietų dėžutę, kartu su britais nuėjęs šunelis atskuodžia atgalios. Visi trys pietaujame. Šuo kultūringas, nelenda įžūliai ir neatiminėja maisto. Stovi ir laukia numestos lašinių skūrelės ar duonos gabaliuko.

Nuo pietų tampame neišskiriama trijule ir kartu traukiame į tolyn kelią.

Takas veda erdvia kalnagūbrio ketera, apsodinta plačiais vainikais pasipuošusiais medžiais. Paskui trasa siaurėja. Tako kairėje pusėje pamatome neryškų Girolata kaimą.



O dešinėje – vis dar gražioji ir spalvingoji Galeria įlanka.



Takas čia nėra sudėtingas, tad mėgaujamės ėjimu. Šuo bėgioja, grožisi apylinkėmis ir rodo mums kelią.

Takai takeliai.



Paskui prieiname stačią kelių metrų aukščio akmeninę uolą, kurią atsargiai nulipame. Supratau, kodėl kelionių gidai pataria šios trasos vengti šlapiu oru. Uola tikrai būtų slidi ir pavojinga. Bet tai nebuvo pats baisiausias lipimas visame Tra mare e monti kelyje.

Mūsų “baisioji” uola.



Nulipę kurį laiką einame labai akmenuotu ir grubiu taku. Bet nenuobodu. Galeria įlankos pusėje akis lepina į vandenį įbridusi drakono koja.



Po netrumpo ir jau kiek išvarginusio dienos žygio apačioje pasimato Girolata kaimas. Šuo, tikras romantikas, vis laksto ir laksto prie uolos krašto pasigrožėti, bet visada sugrįžta. Panašu, kad jis lydės mus iki Girolata.

Kelyje susipažinome su amerikiečių pora. Jie nustemba, kad šis šunytis – ne mūsų.



Kažkur prisėdame ilgesniam poilsiui. Visi trys pasidaliname javainį. Vaizdai kerintys. Nuostabi žygio diena. Todėl sėdime ir besigrožėdamos medituojame. Šuo susiraito prie kojų ir budriai snaudžia.



Kai vėl pajudame į kelią, nebe daug lieka iki Bocca di Fuata. Nuo jos takas suks žemyn ir leisis į Girolata kaimą. Žygiuoti liko daugiau kaip valanda, bet jaučiuosi pavargusi. Ir žinau, kad nusileidimas man bus labai nelengvas.

Už savęs paliekame kalnų kepures.



Girolatos įlanka artėja. Pavargę jau esame ne tik mes, bet ir šuo. Jis nebebėgioja  pirmyn atgal kalnais. Dažnai vesdamas mus trasa, jis sustoja vidury tako ir nejuda, tenka net paginti. Arba bindzena iš paskos, o siauroje ir stačioje vietoje sugalvoja mus pralenkti ir mauna pro kojas. Visą kelią džiuginęs šuo jau pradeda erzinti.



Apatinė besileidžiančios trasos dalis, einanti mišku, yra labai stati. Tenka lipti labai įtempus kojas ir remtis lazda, kad nepradėčiau bėgti.

Pagaliau išeiname į tiesų ir patogų kelią. Matosi nedidelis, tarpe tarp uolų pasislėpęs paplūdimys.



Girolata kaimas kaip ant delno. Šiam vakarui kuriame daug planų: ir į tą slaptą paplūdimį ateiti, ir pilį aplankyti.




Girolata fantastiškai graži. Akmeninės trobelės, pasipuošę žiedais. Jų fone - jachtų pilna žydra jūra.




Į trobelę atžygiuojame kiek po penkių. Mums žygis truko aštuonias valandas.

Vos pasiekėme Le Cormoran Voyageur žygeivių trobelę, mūsų šunelis numovė atgal.
Trobelė atrodo jaukiai. Kad ją užsakytų, draugei teko skambinti telefonu, nes kitos galimybės nebuvo. Tačiau savininkas kalba angliškai.
Lova su pusryčiais ir vakariene kiekvienai atsiėjo po 46 EUR. Šeimininkas avanso neprašė, bet prieš atvykstant reikėjo paskambinti ir patvirtinti rezervaciją.

Prie miegamųjų kambarių lauke ant lentos surašyti gyventojų vardai. Mūsų kambarys buvo labai mažiukas. Jis užstatytas keturiomis dviaukštėmis lovomis, viduryje maža aikštutė, vos dviems žmonėms išsitekti. Bet kambary nakvos tik šeši žmonės. Patinka, kad iš kambario galima išeiti į lauką. Vaizdas nuo slenksčio.



Daiktams pasidėti padarytos plačios lentynos koridoriuje. Koridoriuje palubėje prikryžiuota virvių drabužiams džiauti. Džiovykla yra ir lauke. Ši trobelė buvo pirmoji, kurioje radome švarią patalynę, į kurią norintys galėjo apsirengti patalus.

Žygeiviams yra trejetas tualetų ir dušų. Sanitarinės šios trobelės patalpos man pasirodė prasčiausios per visą žygio laiką. Jos tvarkingos, bet jau reikalaujančios atnaujinimo ir yra nepatogios.

Atžygiavę geriame kaštainių alaus Pietra, tada einame į dušą. Norėtųsi pasivaikščioti po kaimą ir įgyvendinti ateinant sukurtą planą, bet jau visiškai nebeturime jėgų. Taip ir liks neapžiūrėta Girolata.

Vakarienė pusę aštuonių. Iki jos sėdime kiemelyje. Kalbamės, vis galvojame, kaip šuo, ar parėjo namo.



Žmonių šioje trobelėje nakvoja nemažai. Visi jie mums matomi pirmą kartą. Ir nieko keisto, juk darėme poilsio dieną, o su mumis ėjusieji žygeiviai nuskubėjo į priekį. Mūsų britai, iš anksto neužsakę nakvynės ir neberadę laisvų vietų šioje trobelėje, nuėjo į kitą, La Cabane du Berger.

Erdviame valgomajame žygeiviams paruošti du dideli stalai, taigi, vėl laukia bendra vakarienė. Prie mūsų stalo prisijungia vokietis, šveicaras ir grupelė prancūzų. Šalia mūsų prisėdęs vokietis kalba angliškai, tad labai smagiai praleidžiame vakarą.

Šioje žygeivių trobelėje teks mėgautis žuvies patiekalais. Lėkštė žuvienės. Po to nedidelė dorada, pateikta su ryžiais. Dar vėliau gauname paragauti po gabaliuką vietinio sūrio. Labai aštrus, bet man buvo pats skaniausias Korsikos saloje ragautas sūris. Desertui tenka tyrė iš citrinų.

Po vakarienės dalis žygeivių lieka vakaroti bare. Keli dairosi į didelę knygų lentyną, pastatytą valgomojo kampe. Mes bandome eiti pasivaikščioti pajūriu. Bet pakrantė visiškai tamsi. Tad grįžtame ir sėdime kiemelyje. Vakaras šiltas, o kambaryje bus tvanku.



Paskui vis gi išsiruošiame miegoti. Kambaryje karšta. Džiaugiuosi, kad tingėjau apsivilkti antklodės. Tad klojuosi tik plonu užvalkalu.


2016-09-21. Trečiadienis. Girolata – Curzu.

Pusryčius buvome sutarę valgyti pusę aštuonių. Bet nubundu gerokai ankščiau. Iki pusryčių susikrauname kuprines ir pasiruošiame žygiui. Vandens leidžiamės iš krano. Jis kiek chloruotas, bet gerti galima.

Pusryčiaujame prie bendrų stalų verandoje. Vis tie patys prancūziški pusryčiai, bet dar neatsibodę. Kavą korsikiečiai geria ne puodeliais, bet bliūdais. Buvo keista, bet visai smagu.



Susimokame už nakvynę bei maistą ir lygiai pusę devynių patraukiame į kelią. Parduotuvėje paplūdimyje perkame duonos ir kruasanų. Jei kam įdomu, už viską sumokame 3,30 EUR.

Prie kitos parduotuvės, prekiaujančios suvenyrais, pamatau savo šunį. Apsidžiaugiu. Bet, deja, tai ne mūsų šuo, tik panašus.

Anot Cicerone gido, šios dienos trasą galima eiti dviem būdais: ilgesne, lipančia aukščiau, ir žemesne. Bet dabar oficiali Tra mare e monti trasa yra ta, kurią Cicerone gidas pateikia kaip antrą šio kelio variantą, tai yra žemesnę. Taigi, pagal trasos ženkluose pateiktą informaciją turėtume eiti ne 13 kilometrų. Ir ne šešios valandos - oficiali dienos žygio trukmė, bet… Apie viską papasakosiu nuosekliai. Kol kas išėję iš Le Cormoran Voyageur žygeivių trobelės ir nusipirkę duonos gaminių, einame išilgai paplūdimio. Jūroje supasi daug jachtų, dangus giedras.

Nuo paplūdimio dairomės į Girolata pilį ir mūsų nemažą trobytę Le Cormoran Voyageur.



Rytinės saulės apšviesti Girolata kaimo vaizdai buvo tarsi ne iš šio pasaulio.



Praėję paplūdimį, pradedame lipti į jo krašte esantį Tra mare e monti taką. Tačiau ne kiek lipame, kiek grožimės Girolata kaimo panorama. Ir esame labai patenkintos, kad anksti atsikėlėme bei spėjome pasidžiaugti sodriomis rytinės saulės spalvomis.



Kažkur krūmuose sušmėžuoja karvės. Kažkas pakeliui paprašo nufotografuoti. Kur jau neprašys, kai vaizdai – norisi įsignybti, kad patikėčiau, jog čia realybė.



Su kiekvienu metru, užliptu aukštyn, Girolata tolo, o vaizdai tik gražėjo. Stojome ir stojome fotografuoti. Vėliau sutarėme, kad fotografuosime tik kas penkias minutes, nes kitu atveju šiandien niekur nenueisime ir pripleškinsime vienodų vaizdų. Bet penkios minutės virsdavo geriausiu atveju keliomis sekundėmis.



Žvilgsnis į taip ir neįstengtą aplankyti Girolata pilį bei nenuplauktą apžiūrėti raudonspalvį Scandola pusiasalį.



Kalnai ir Girolata pilis.



Tašką, kur kryžiuojasi keliai, Cicerone gide vadinamą col 150 m., turėjome pasiekti per keturiasdešimt penkias minutes. Mes pasiekiame per valandą. Ne taip ir blogai, turint omenyje, kad pusę kelio prafotografavome.

Renkamės dešinį taką ir leidžiamės į Tuara paplūdimį. Grubus akmenuotas takas atveria gražius vaizdus. Akis džiugina žydra jūra ir sodri aukštų kalnų spalva.



Prie Tuara paplūdimio pradžios paliekame takų rodykles, o pačios leisimės prie jūros.



Laukia gaivios maudynės jūroje ir trumpas poilsis. Retas žygeivis čia nesustoja. Užbėgsiu įvykiams už akių ir pasidalinsiu savo spėjimais, kad Tuara paplūdimys tuščias galbūt tik ankstų rytą. Nes eidamos toliau sutikome daug žmonių, besileidžiančių žemyn, o parkingai buvo pilni automobilių.




Vienuoliktą valandą išeiname iš paplūdimio ir vėl leidžiamės į kelią.



Slėnis labai žalias. Netoli ganosi iš kalnų nusileidusių karvių banda. Nuo paplūdimio pro žydinčius žolynus veda platus takas.



Takas nežymiai kyla, atsiveria gražūs vaizdai.



Prieš akis raudonuoja Scandola pusiasalio krantai ir matosi palei uolas plaukiojantys laivukai.



Takas kopia aukštyn. Šviečia kaitri saulė. Šioje trasos dalyje sutikome labai daug žmonių, besileidžiančių žemyn. Spėliojame, kokia trasa jie ėjo, kad mes visiems prieš eismą esame. Kai kurie sutikti žmonės ne žygeiviškai apsirengę, matyt, prie jūros traukia.

Gražieji vaizdai lieka už mūsų. Sukame ir sukame galvas atgal jais pasigrožėti.



Bet priekyje esantis peizažas irgi vertas dėmesio.




Paskui kurį laiką takas užsuka atsivėsinti į mišką. Jame užeiname fontanėlį, 1963 metais įrengtą. Išėję iš miško, nustembame pamatę informacinį stendą, rodantį, kad čia yra Girolatos pavadinimo trasa.

Pasidairome į krantus.



Ir į vakar dienos viršūnes. Nuotraukos viduryje kalnų grandinėje esančiame įlinkyje puikuojasi Bocca a Fuata, nuo kurios vakar pradėjome leistis į Girolata kaimą.



Paskui platus takas nuveda prie Bocca a Croce kaimo. Matosi tik pora namų, kelias, nemaža stovėjimo aikštutė ir aukšto kalno papėdėje įsitaisęs baras. Dvidešimt minučių po vidurdienio sėdame prie stalelio bare ir bandysime atgauti lipant išnaudotą energiją. Perkame po skardinę šaltos Lipton arbatos (2,80EUR). Tiek pat kainuoja ir ledai, kuriuos užsisakome prie kavos. Espresso kava ir čia kainuoja 1,50 EUR. Beje, kalbant apie kainas, turbūt niekur nepaminėjau, kiek kainuoja alus. Nors šiame bare mes jo negėrėme, bet Pietra alaus kainos svyruodavo nuo 3,30 iki 3,50 EUR.

Taip pat noriu pastebėti, kad tualeto šiame bare nėra. Gamtiniai reikalai visoje trasoje paprastai atliekami gamtoje. Tik erzino žygeivių paliktos šiukšlės. Bet daug kur kelionėse tai teko matyti, per daug nenustebino.

Cicerone gidas pataria, kad šioje vietoje galima pabėgti iš trasos, sėdus į Porto – Calvi autobusą.Tik kad tie autobusai Korsikos saloje labai retai važiuoja.

Bet mes niekur nepabėgame. Tik kvėptelime, atsigaiviname, leidžiame išdžiūti suprakaitavusioms nugaroms ir vėl leidžiamės į kelią.

Prie kiosko kirtę posūkį darantį D81 kelią, labai stačiu šlaitu kabarojamės į viršų. Einantys atbuline trasa šioje vietoje turėtų būti labai atsargūs, kad neišbėgtų tiesiai po automobilių ratais.

Užsikabaroję šlaitu, praeiname namelį su antenomis.



O tada prasideda vargas vargelis ilgai lipant į labai statų ir niekaip nesibaigiantį kalną. Takas tvarkingas, platus, žvyruotas. Bet dažnai nėra kur atsispirti kojomis, tenka lipti ant pirštų ir susilenkus. Keletą kartų atsitiesusi vos neloštelėjau atgal.

Mūsų kioskelis nutolsta. Prieš akis lieka tik kalno viršūnė. Ir takas, dangus bei vanduo.



Dažnai stojame ilsėtis. Kaip ir įprastai, popietę dangus pradeda niaukstytis.



Nuo jūros į viršūnes stipriai kyla rūkas ir renkasi pilki debesys. Šviesūs vaizdai yra likę žemai apačioje, o mes rūke ropojame į viršų.



Vis lipame, lipame ir lipame. Ne kartą atrodė, kad viršūnė turėtų būti jau čia pat. Bet takas dar veda aukštyn. Apačioje pamatome saulės apšviestą Tuara palūdimį, kuriame neseniai buvome bei gabalėlį Girolata kaimo.



Dangus virš kalnų darosi tamsiai pilkas ir sunkus, pučia stiprus vėjas, nesinori, kad pradėtų lyti.

Kūnas nuo stataus lipimo aukštyn pavargęs, todėl kažkur stojame poilsiui ir ant akmenų papietaujame.
Ant šio kalno nesutikome žmonių. Jei nuo Girolata iki Bocca a Croce traukė minios, tai šioje atkarpoje esame vienui vienos. Kur jie visi pasidėjo? Bet turbūt visi greitai nulėkė pirmyn. Su mumis susipažinti iš po akmenų išlenda tik driežai ir skruzdės. Retkarčiais tapdavo net nejauku ant šios tarsi nuo pasaulio atskirtos pilkos bedvasės aplinkos.
Užkandę judame tolyn. Apačioje kalnų šlaitais raitosi D81 Calvi – Porto kelias.



Lipti pabodo. Gana dažnai traukiame telefonus ir žiūrime, kiek dar liko iki tarpinio taško. Aukščiu jau beveik susilyginome su prie baro paliktu smailiadančiu kalnu. Deja, laikas bėga, o mes kaip trepsime, taip trepsime beveik toje pačioje vietoje.

Ir kai jau nežinia kelintą kartą pagalvojome, kad pagaliau tikrai išeisime į finišo tiesiąją, trasos ženklas atvedė prie didelės, stačios ir siauros aptrupėjusios raudono akmens uolos, kurią teko perlipti vietomis tiesiog apžergus. Ši uola man pasirodė didesnė, statesnė, siauresnė ir sudėtingesnė, nei vakarykštė kelyje į Girolata. Lipdama ja jaučiau šiokią tokią įtampą, bet lipti patiko ir uola nėra neįveikiama. Ji aptrupėjusi, tad buvo kur atsispirti kojomis.

Cicerone gidas apie šią uolą nieko nerašė ir, manau, ja lipti šlapiu oru būtų pavojinga. Nes iš patirties žinau, kad šlapi raudonos spalvos akmenys yra slidūs. Dar pagelbėtų į uolą įkalta grandinė.



Kažkur tolumoje pamatau dar dvi panašias uolas. Pagalvoju, kad jomis gausime kabarotis leidžiantis žemyn. Dangus, atrodo, vos laikosi netrūkęs. Ima panika, kaip reiks nulipti, jei ims lyti.

Bet kol kas vis dar judame iki vietovės, kurioje turi atsisukti takelis į Curzu kaimą. Pusę keturių pagaliau pasiekiame savo išsvajotą nuorodą col 750 taške, nukreipiančią į Curzu. Iki vietovės, kurią išėję nuo baro turėjome prieiti po pusantros valandos, ėjome dvigubai ilgiau.

Žemyn vedė labai status ir akmenuotas takas. Bet jis nebuvo toks sudėtingas, kokio tikėjausi, tačiau dėmesį sutelkti teko. Takas suko aplenkdamas dar viršūnėje matytas baisiąsias uolas. O ir lietus susilaikė nelijęs.



Laukė ilgas leidimasis žemyn. Aplink nieko nemačiau, tik žiūrėjau po kojomis. Nors nelabai kas ir matėsi: apylinkės vis dar rūke skendo. Laimei, labai status takas gana greit perėjo į tiesiog statų.

Apačioje girdėjosi garsai. Paskui pasirodė namai ir kaimai. Spėliojome, kokie jie, gal jau mūsų Curzu.

Iki Curzu dar teks trepsėti ir trepsėti. Bet bent jau apylinkės gražesnės, netgi labai gražios.



Artėjant prie kaimo, statokas žvyro takas vingiavo pro alyvmedžių giraites. Vėl teko remtis lazda, kad susilaikyčiau nepradėjusi bėgti.



Curzu kaimo prieigose pasitinka vietiniai.



Kaimas iš pirmo žvilgsnio įspūdžio nepalieka.



Kur rasti nakvynės vietą – žygeivių trobelę gite de Curzo, rodo nuorodos. Vis sukame ir sukame žemyn tai specialiai pėstiesiems įrengtais laipteliais, tai serpantinu besisukančia gatve.

Curzu kaimo bažnyčia.



Kelios minutės po penkių pasiekiame beveik pačiame kaimo pakraštyje esantį nemažą mūrinį namą. Prie įėjimo iš tolo šviečia lenta su užrašytais svečių vardais. Užeiname. Sutinka šeimininkė, parodo kambarį. Čia mūsų laukė pačių sau pasidovanota dovana, apie kurią abi pamiršome - užsakytas privatus kambarys.

Kambarys labai mažiukas, bet švarus, su tik mums priklausančiu dušu ir tualetu, kur radome net plaukų džiovintuvą. Išsiilgta minkšta lova, švarūs patalai, netgi rankšluosčiai. Jei kam įdomu kaina, kambarys, įskaitant pusryčius ir vakarienę, kiekvienai atsiėjo po 55 EUR. Draugei vėlgi teko pervesti avansą.

Kambaryje numetę daiktus, puolame atsigaivinti alumi. Nuo verandos grožimės fantastiška kalnų panorama. Artimiau susipažįstame su kelyje sutikta amerikiečių pora.

Paskui einame į dušą, maudomės, skalbiamės. Grožimės panorama pro kambario langą.



Vakarienė septintą. Norėtume sėsti už vieno stalelio su amerikiečiais. Bet trobelės šeimininkė pasodina mus prie jaunos prancūzų poros. Kiek vėliau atėjusius amerikiečius pasodina prie angliškai nekalbančios prancūzų poros. Tad bendraujame visi tik tarpusavyje.

Vakarienė buvo soti ir skani. Užkandžiui gavome blyną su salotomis. Karštas patiekalas – labai skanus guliašas su makaronais. Po to ragavome į Camemberto panašų sūrį. Pabaigai, kaip visada, saldumynas.

Po vakarienės patraukėme miegoti, nes dienos nuovargis buvo nusėdęs kojose.

Pasakojimo tęsinį skaitykite čia.

2 komentarai: