Korsika: Tra mare e monti. II dalis.

Pirmąją pasakojimo dalį rasite čia.

2016-09-18. Sekmadienis. Tuarelli – Galeria.

Visuose rastuose trasos Tra mare e monti aprašymuose šios dienos žygis apibūdinamas kaip lengvas ir greitai įveikiamas. Todėl šįryt galėtume ilgiau pamiegoti. Bet kad jau vakar anksti atsigulėme, dar nė neprašvitus žvalios akys pačios naują dieną sveikina. Keliuosi. Girdžiu, kad bilda ir kiti trobelės gyventojai.

Nelyja. Iki pusryčių dar yra šiek tiek laiko. Jį praleidžiame nusileidusios iki apačioje trobelės tekančios Fango upės, kurios aplankyti vakar neleido lietus.

Prie trobelės grįžtame vos prasidėjus pusryčiams. Prie bendro stalo susirenka vakarykštė kompanija. L'Alzelli trobelėje jokio personalo kol kas nematyti. Ant stalo laukia dar vakar paruošti ir palikti pusryčiai.
Šiaip ne taip sukimšę prancūziškus pusryčius su iš vakaro paruošta šalta kava ir besitampančia duona, nuklota sustingusiais didžiuliais sviesto gabalais, ruošiamės į kelią. Iš čiaupo bėgantis vanduo yra chloruotas ir neskanus, todėl taras juo užsipildome iš kranelio bare.
Vos susiruošiame, pradeda lyti. Nesinori eiti į lietų, todėl lūkuriuojame. Žinome, kad šios dienos žygio trukmė yra keturios – keturios su puse valandos. Arba dešimt kilometrų. Jau įsitikinome, kad norėdamos apsiskaičiuoti  savą trasos įveikimo laiką, įskaitant poilsį, užkandžius, fotografavimą, naršymą po internetą, turime prie Cicerone gide nurodyto trasos laiko pridėti trečdalį. O nuo Tra mare e monti trasos ženkluose nurodyto laiko atsilikdavome beveik per pusę.

Ramiai laukiame, kol debesys bent kiek prasisklaidys. L'Alzelli trobelė turi dar vieną minusą: pradėjus lyti, visur pradeda kristi lašai ir plaukti lietaus upės. Stalai ir suolai akimirksniu tampa šlapi. Pastatytos uždangos nieko negelbėja. Nelyja tik po stogu, kur mes valgėme. Tačiau ir čia labai greit pradeda bėgti lietaus upeliai.

Kai kavinėje pasirodo darbuotojai, užsisakome normalios kavos. Iš trobos pajudame tik pusę dešimtos, kai jau dauguma žygeivių buvo išėję. Ūpo šlepsėti per balas nėra. Džiaugsmas nebent toks, kad lietaus debesys tampa retesni ir nesmarkūs.

Nuo trobelės iki tilto einame asfalto keliu.

Paskui trasa traukia per didelius ir slidžius akmenis palei Fango upę. Lietus tai lyja, tai vėl nustoja. Pusę laiko sugaištame besirenginėdamos apsiaustus nuo lietaus.

Jei būčiau keliavusi viena, šlapiu oru ant vieno akmens turbūt net nebūčiau įstengusi užlipti. Labai slidūs yra raudonspalviai akmenys. Nors vėliau sausu oru tokiais akmenimis laipioti buvo vienas malonumas. O kol kas vietomis tenka kiekvieną dedamą žingsnį apgalvoti. Bet pamažu judame į priekį. Ir nuotaika bei mintys visai gražios. Patinka man šis kelias, nesvarbu, kad bijau nusibaladoti ar vis keikiu lietų.

Fango upė su daugybe joje susidariusių ežerėlių, slenksčių ir kriokliukų net ir pilką dieną yra graži. Vanduo skaidrus, nors upės pavadinimas reiškia purvą.
Sausomis akimirkomis pasimėgaujame Fango upės baseinų ir juos supančių uolų vaizdais.

Gaudome momentus, kuomet pro debesis nosį kištelėja saulė ir nudažo apylinkes skirtingomis spalvomis. Saulėtą dieną ši trasos dalis turėtų būti labai vaizdinga.

Pasimėgavę gamtos grožiu vis grįžtame į šlapią ir slidų akmenuotą taką.

Po kurio laiko laukia šiokia tokia atrakcija - Ponte Vechju. Tai elegantiškas arkinis Senasis tiltas, išlikęs nuo tų laikų, kai Korsika priklausė Genujos Respublikai. Turėjome jį pasiekti per valandą penkiolika minučių, tačiau slidžiame ir lietingame kelyje užgaišome beveik dvigubai.

Cicerone gidas šioje vietoje siūlo paskutinę galimybę išsimaudyti gaiviuose upės vandenyse. Mus pakankamai lietus išmaudė, tad kertame upę gražiuoju tiltu. Atsisukame atsisveikinti su uolų apglėbta upe.

O lietus nebe gaivina, o drebėti verčia. Todėl einame sušilti į už tilto esančią kavinę. Kava su gardutėliais pyragais sušildo, o netrukus ir lietus apstoja lyti.

Gerą pusvalandį pailsėję kavinėje, nusprendžiame eiti tolyn. Šįkart trasa veda važiuojamuoju D351 keliu. Asfalto kelias nėra judrus ir nereikia dairytis, kur statome kojas. Lietus netrukus baigiasi. Todėl sparčiai miname į priekį.

Už gerų dvidešimt minučių pasiekiame Fango kaimą. Spėju pamatyti, kad kaime yra kavinė, kur galima užkąsti. Bet mes esame dar nuo pyragų sočios. Todėl greit prabėgę kaimą, kylame į takelį, vedantį aukštyn.

Takelis ilgą laiką eina mišku. Nuotraukoje matosi ir oranžinis Tra mare e monti trasos ženklas, lydėjęs mus visus 85 kilometrus.

Galiausiai vaizdus slepiantis miškas baigiasi ir pro retą augaliją galime gėrėtis plačiu slėniu.

Praėję vandens rezervuarą ir pamatę prieš mus atsivėrusią plačią upės deltą ir Galeria įlanką, pagalvojame, kad šios dienos sunkumai jau įveikti ir beliks delta ramiai nužygiuoti į Galeria kaimą. Ta proga taisomės ant aukštų akmenų netoli rezervuaro ir ilsimės bei užkandžiaujame.

Pasimėgavę poilsiu, vėl traukiame į kelią. Mintys ir kūnas jau gyvena atostogomis ir yra atsipalaidavę. Tačiau mūsų nusivylimui takas atsiskiria nuo vieškelio, besileidusio link deltos, ir vėl suka į kalną. Tenka nežymiai laipioti tai aukštyn, tai žemyn. Su kiekvienu posūkiu tikiuosi finišo, bet trasa netikėtai ilgai veda aplink slėnį. Apsukusi didelį ratą, ji pradeda stačiai kopti į kalną. Tolumoje ant kalnų juoduoja debesys ir dunda perkūnas. Tik atsiveriantys vaizdai kiek džiugina.

Labai stačiai lipantis trasos žvyro ir retų akmenų takas virsta raudonu akmenynu. Bijau, kad nepradėtų lyti, nes žinau, kad bus slidu. O ir baisu dėl perkūno. Todėl nors lipti yra sunku, bet norisi viršūnę pasieki kuo greičiau. Nugara žliaugia prakaitas, tankiai plaka širdis ir vis norisi atsigerti. Kalno viršūnė ar perėja kaip nesirodo, taip nesirodo. Ir iš vis, Cicerone gidas nerašė apie šį statų ir nelengvą lipimą. Per dieną turėjome pakilti 230 metrų, bet spėju, dabartinė atkarpa, ruošiant kelionės gidą, buvo pamiršta.

Laimei, debesys nujuodavo į šalį.

O mes sukaitę, uždusę ir pavargę pasiekiame viršūnę ir už dienos vargus gauname puikų atpildą.

Dabar trasa jau leisis žemyn, o akis malonins nepaprastai vaizdinga pakrantė prie Galeria kaimo.

Man sunkiai sekasi lipti žemyn, todėl nerimavau, kad lauks status ir akmeningas takas. Tačiau takelis nebuvo nei labai status, nei labai sudėtingas. Jis linksmai ir greit leidžiasi į kaimą. Danguje tai vaiskiai šviečia saulė, tai pasislepia už debesėlio, žydroje Galerijos įlankoje baltuoja laiveliai, ryškiai šviečia raudoni kaimo namų stogai, o visą šitą derinį apjuosia tamsiai žalias kalnų grandinės pirštas.

Pasiekę kaimo prieigas, palei seną akmeninę tvorą stačiai leidžiamės žemyn. Takas čia tamsus ir nepatinkantis mano keliams, todėl tenka smarkiau remtis lazda. Bet jis gana sparčiai išbėga į siauras Galeria kaimo gatveles.

Oranžiniai trasos Tra mare e monti ženklai moja sukti į šalį, link gite d’etape Marine žygeivių trobelės. Bet mes patraukiame kitomis gatvėmis, nes rytoj turėsime poilsio dieną, todėl dvi naktis nakvosime viešbutyje Galeria kaime. Iš tiesų man poilsio dar visai nesinorėjo. Atrodė, dar tik atradau žygio malonumą, o jau reikia daryti pauzę. Bet kad jau taip nuspręsta, o juo labiau – rezervuotos visos miegamosios vietos, tai atostogausiu. Juolab, kai ta atostogų diena turėtų būti ne eilinė.

Kaip rasti viešbutį, tenka klausti telefono. Trumpa gatvelė išveda prie kaimo bažnyčios, tada ilgesne išeiname prie nedidelio tiltelio. Simboliškai kelias minutes nulyja. Spėjame pamatyti, kad kaime yra nemažai viešbučių ir kavinių. Taigi, bent jau iš bado nemirsime.

Vos priėję tiltuką, pamatome kempingą, už jo – kavinę, o kitoje gatvelės pusėje - savo viešbutį l’Alivu. Viešbutis lyg arčiau jūros turėjo būti, bet nesigiliname.

Mus užkalbina iš kavinės išėjusi moteris. Pasirodo, ji yra viešbučio šeimininkė. Pakviečia užsukti vakarienės į kavinę, kurioje, anot jos, yra draugiškiausios kainos visame kaime. Paskui palydi mus į viešbučio pirmame aukšte esantį kambarį.

Man kambarys patinka. Jis šviesus, pakankamai erdvus, turi didelį vonios kambarį, veikia wifi. Iš kambario galima išeiti į nedidelę verandą ir uždarą kiemelį, kuriame yra pastatyti du gultai. Taip pat galime naudotis viešbučio baseinu. Ir kas svarbiausia – kambarys priklauso tik mums.

Dvivietis kambarys su pusryčiais už dvi naktis mums atsiėjo 140 EUR.

Dar tik pusė keturių, tad turime užtektinai laiko nusimaudyti, išsiskalbti ir pailsėti.

Labai praverčia bendražygės iš namų įsidėta kelioninė skalbinių virvė. Žalia kiemelio siena netrunka pasipuošti išdžiaustytų skalbinių spalvomis.

Apsitvarkę ir pailsėję, einame susipažinti su apylinkėmis. Pirmiausiai traukiame į prieplauką, kurioje turime susirasti laivą, rytoj mus nuplukdysiantį į Scandola gamtos rezervatą. Nueiti nuo viešbučio iki prieplaukos užtrunka penkias minutes. Gatvelė gana apleista.

Ant kalnų vis dar juoduoja ir dunda debesys.

Prieplaukoje informacinėje lentelėje rašoma, kad laivai į pusę dienos trunkantį pasiplaukiojimą išplaukia kasdien 09:00 ir 14:30. Bilieto kaina suaugusiam 35 EUR. Nusprendžiame rytoj išplaukti devintą.

Paskui pavaikštau prieplauka, pasidairau į krantus.

Jau vakarėja, jaučiasi dienos nuovargis, o ir nešilta prie jūros, todėl einame vakarieniauti. Mūsų viešbučio kavinėje vakarienės metas prasideda septintą. Ateiname truputį ankščiau. Šeimininkė priima ir pakviečia prisėsti kiemelyje bei pasimėgauti taure vyno.

Vakarienei užsisakau picą pavadinimu Galeria, draugė – žuvies. Žuvis skani, pica – šiaip sau, nors yra valgoma. Ir prisivalgau sočiai.

Kam labai smalsu, pridėsiu, kad taurė naminio vyno l’Alivu kavinėje kainuoja 3,50 EUR, pica Galeria 11,50 EUR. Firminis patiekalas su žuvies file, jau net nebeprisimenu, lyg 17 EUR.

Į šią kavinę vakarieniauti ateina kelyje sutikta britų pora. Jie taip pat yra nusprendę pailsėti Galeria kaime. Mūsų bendražygiai išeina ankščiau, mes dar liekame vakaroti. Bet neužsibūname, nes rytoj anksti keltis.

Prieš miegą pavargusias kojas atvėsinu Perskindol tepalu ir paneriu į minkštus patalus.


2016-09-19. Pirmadienis. Galeria.

Pusryčiai pusę aštuonių. Iš pat ryto dangus giedrut giedrutėlis ir labai vėsus.

Pusryčių stalas labai dosnus. Didelis puodas kavos, sulčių, prancūziškos duonos su kelių rūšių džemais, jogurtas, kruasanai ir bandelės su šokoladu. Viskas labai šviežia ir labai skanu.

Kaip gera, kad šiandien nereikia krautis kuprinės. Ir juolab jos nešti. Po pusryčių netoli kavinės ir viešbučio esančioje parduotuvėlėje nusiperkame prancūziškos duonos ir skubame į laivelį, nuplukdysiantį mus į Scandola gamtos rezervatą. Tačiau nepaisant giedros dienos jūra yra audringa, todėl liekame neišplaukę. Prieplaukoje sutiktas darbuotojas informuoja, kad jūra bus nerami bent dvi dienas ir plaukimai nebus vykdomi.

Bet per daug nenusimename ir visą dieną praleidžiame pakrantėje.

Nusprendžiame nueiti iki vakar užmatytos kitame paplūdimio gale esančios akmeninės koplytėlės ant uolos. Judame pamažu, su ilgais pamaklinėjimais ir pasėdėjimais prie jūros.

Paplūdimys tamsus, nedidelių akmenų ir jūros prineštų žolių nusėtas. Jūra ūžianti.

Ėjimą paplūdimiu nutraukia į vandenį įbridusios aukštos uolos ir į krantą besibraunančios bangos. Sukame atgal. Kylame į aukščiau esančią gatvę. Vaizdai puikūs.

Nepamirštu žvilgtelėti ir į kalnų pusę bei jo papėdėje nutįsusį kaimą.

Einame šaligatviu. Akis patraukia kapinaitės ant jūros kranto. Korsikos šiaurėje atkreipė dėmesį ant antkapių visur pastatyti miniatiūriniai paminklai. Greičiausiai šeimyninis kapas ir taip paminėti atskiri žmonės.

Pakrantė neapsakomo gražumo. Įvairių spalvų uolos, į krantą besidaužančios didelės bangos, žydra jūra, aukšti kalnai. Ech, atostogos.

Priartinu mūsų tikslą – koplyčią.

Prieiname kaimo pabaigoje esantį didelį parkingą. Čia užsibūname. Žinoma, ne parkingas domina. O apylinkės, vaizdai ir jūra prikausto, genanti bangas ir metanti baltus purslus virš aukštų stačių spalvingų uolų. Lipame ant uolų, fotografuojame ūžiančias jūros bangas, ieškome įvairių rakursų ar tiesiog tyliai grožimės.

Akmeninis pastatas, kurį iš tolo vadinome koplyčia, pasirodė besanti buvusi tvirtovė. Apeiname aplink ją.

Čia sutinkame mūsų pažįstamus britus. Jie pasiryžę eiti į nedidelį žygį atokiu nuo prieplaukos vedančiu takeliu. Aš pagalvoju, kad vis tik gera atostogauti ir niekur nelipti. O be to jau ir karšta.

Pasidairę į tvirtovę, einame pakrante iki vietos, kur Fango upė įteka į jūrą.

Atrodo, jūra nenori priimti upės vandens ir visu smarkumu gena savo audringas bangas.

Šioje vietoje įsitaisome papietauti. Labai skaniai sutvarkome lietuviškus lašinukus su prancūziška duona. Paskui ilgai sėdime ir žiūrime į jūros bangas ir vandens mėlį.

Čia mūsų dienos išvyka Galeria įlankos pakrante ir baigiasi. Mat reiktų persikelti į kitą upės krantą. Pėsčiomis keliu lauktų mažiausiai septynių kilometrų kelias. Kitas variantas – yra galimybė išsinuomoti valteles. Tačiau jų nenoriu ir draugė manęs neprikalbina plaukti. Tad teks likti be kito kranto.

Gabaliuką paeiname palei ramią Fango upės deltą, apsuptą žalių augalų patalo bei smailų kalnų keterų.

Likęs nelankytas krantas.

Pakrante grįžtame  į miestelį.

Sukame į ankščiau užmatytą Chemin du Littoral – Pakrantės taką. Takas apleistas. Kai kur vos praeiname pro tankiai suaugusius žolynus ar aštriais spygliais įsikibti besitaikančias ilgas gervuogių šakas. Tačiau vaizdai akimirksniu pradangina visus nepatogumus.

Ir žvilgtelėję į prieplaukos pusę, sukame į gatvę, nes takas darosi nebepraeinamas.

Po kelių minučių leidžiamės į ryte lankytą paplūdimį. Braidome jūroje, einame vandens pakraščiu. Diena karšta, todėl vėsus jūros vanduo yra tikras džiaugsmas.

Nustembu paplūdimyje pamačiusi besikaitinančias karves.

Kaimo pakrantė jau ir apeita. Sukame į savo gatvę, užeiname atsigaivinti į kavinę. Perkame po smutį (jei kam įdomu kainos, jie po 6 EUR). Skanūs. Paskui užsimanome kavos. Espresso – 1,50 EUR.

 Po to užeiname į duonos parduotuvėlę, kurioje akis pavilioja pyragaičiai su braškėmis.

Grįžtame į viešbutį. Draugė atsigaivina baseine. Paskui bedrybsodamos kiemelyje ant gultų skanaujame pyragėlius.

Valandėlę pailsėję, vėl einame į Galeria kaimo gatveles. Tuo pačiu žvalgomės naujos vietos vakarienei.

Centras nedidelis. Į vieną gatvę telpa bažnyčia, paštas, savivaldybė, mokykla, kelionių agentūros, parduotuvės, kavinės ir gyvenamieji butai.

Paskui sukame dar neitomis gatvėmis. Kaime pilna tiek sutvarkytų ir naujoviškų, tiek apleistų pastatų.

Vėl išeiname prie jūros. Vėl sėdime. Popietė kiek ištempta ir betikslė. Vis tik gaila neįvykusio plaukimo į Scandolą.

Vakare miestelio gatvėmis būriu klaidžioja karvės. Kažkur įsibrovę į viešbučio teritoriją, kažkur užpjudę šunis ir tik skardžiabalsės šeimininkės išgintos lauk, karvės traukia prie jūros. Už valandžiukės jas užmatome beeinančias pro mūsų kavinę.

Vakarienei geresnės vietos, kaip mūsų kavinė, taip ir neradome. Tiesa, buvo tų vietų netgi nemažai. Tik kainos ten labai nepatiko. Nemelavo mūsų šeimininkė, kalbėdama apie kainas.

Tad ruošiamės vakarienei. Šiandien jau aš valgysiu žuvį. Ir netgi deserto neatsisakysiu, krembriule ir tiramisu.
Į tą pačią kavinę vakarieniauti ateina ir mūsų britai.
Vakare pakyla didelis vėjas. Nors ir nešilta, bet išeiname pakratyti pilvų. Apsukame jau ne kartą mintomis miestelio gatvėmis. Ir judame į viešbutį. Juk rytoj vėl į žygį, reikia išsimiegoti.

Tęsinį skaitykite čia.