Korsika: Tra mare e monti. IV dalis.

Ankstesniąją dalį rasite čia.

2016-09-22. Ketvirtadienis. Curzu – Serriera.

Anksti ryte pažadino po langu bliaunantis asilas. Tačiau išsimiegojau puikiai.

Pusryčiai nuo 7 iki 8 valandos. Pusryčiaujame viduje esančiose erdviose kavinės patalpose. Šįkart pusryčiai prie nedidelio dviviečio staliuko. Jie tie patys, įprasti prancūziški. Kavą vėl sriaubiame iš didelio apvalaus dubens. Kiekvienų pusryčių metu skiriasi nebent prancūziška duona ir džemai. Man pats skaniausias buvo apelsinų džemas, su stambiais gabaliukais ir nesuviręs.

Kadangi į Serriera kaimą, anot mūsų turimų gidų, lauks tik aštuonių kilometrų ir nepilnų keturių valandų kelias, išeiti neskubame. Po pusryčių dar pasivaikštome keliu į Porto pusę. Grįžę savo gite de Curzo trobelėje perkame duonos pietums ir bandelių. Iš kranelio bare šeimininkė prileidžia vandens. Po to kraunamės kuprines ir jau trauksime į žygį. Kuprinę susidėti jau išmokau, šis procesas ilgai neužtrunka ir neatrodo labai sudėtingas.

Kelionių gidai perspėja, kad kelyje yra dygliuotų augalų, todėl reikalingos ilgos kelnės. Ilgas kelnes dėviu visada. Tačiau ilgarankovių marškinėlių nesirengiu. Nes dangus giedrutėlis ir su jais būtų labai karšta.

Iš trobelės pajudame be dešimt minučių devynios.

Žygiuosime nuo taško, kuriame vakar baigėme žygį. Tad per Curzu kaimą iš pradžių vingiuojame gatve. Praeiname vakar apžiūrėtą bažnyčią. Tada pėsčiųjų taku lipame aukštyn. Labai greit pasirodo juostelė Porto įlankos.

Pasiekę vakarykštį trasos pabaigos tašką, sukame į dešinę. Nors šios dienos trasa apibūdinama kaip neįdomi, bet vaizdai kol kas žavi. Grožėtis traukia kalnų grandinių apglėbta jūra ir žemai vingiuojantis kelias. O ir eiti lengva, nes takas traukia tai nežymiai aukštyn, tai žemyn.

Slėnis daro lanką, vaizdai keičiasi. Atsisukame atgal pažiūrėti, kas liko už mūsų. Takas platus, tačiau statėja. Laimei, nėra tų apdraskyti besikėsinančių augalų.

Prieš akis – kalnų keterų jūra.

Kažkur išeiname į žvyrkelį. Vaizdus paslėpė aplink kelią augantys medžiai ir žalumynai, susijungiantys į vientisą žalią rūbą, vadinamą maquis. Tokiame kelyje pastebimos smulkmenos: mažytis vabaliukas skarabėjas, liaudiškai mūsuose negražiai vadinamas, ne visada sėkmingai, bet atkakliai į kelio viršų ridena savo būsimus pietus, susuktus į rutulį.

Paskui takas pradeda labai stačiai leistis žemyn. Galima būtų tiesiog bėgti, bet statu, o takas – žvyro, tad nesinori griūti. Todėl tenka darbuotis lazda ir laikytis nenugriuvus. O retkarčiais dar ir iš pavienių besidraskančių gervuogių šakų tenka gintis.

Dešimtą valandą kažkur darome poilsį, o tada vėl statutėlis leidimasis žemyn. Svarstau, kad grįžusi galėsiu didžiuotis tvirtais sportininko blauzdų raumenimis. Bet kol kas tik kelius skaudena.

Šiandien nusileisti žemyn turėsime apie 700 metrų. Todėl nieko nuostabaus, kad tas statusis takas žemyn vis nesibaigia. Bet pagaliau akys nušvinta, nes kalnai parodo viršūnes.
Štai tie mūsų statieji takeliai.

Dar keli metrai žemyn ir prieiname sankryžą, kuri Cicerone gide vadinama ūkio (fermos) keliu.

Iš tiesų, nuo viršaus matėme vingiuojantį vieškelį. Ir buvau visiškai tikra, kad mano vargai leistis stačiu taku baigėsi. Bet Tra mare e monti trasa tik šypteli iš tokių mano lūkesčių ir palikusi vieškelį, mus nukreipia eiti palei gyvulių užtvarą ne tik stačiu, bet ir liūčių vandens išraustu taku. Leidžiamės į Riviere de Vetricella upės slėnį.

Kurį laiką vėl tenka dairytis tik į vietinės augalijos maquis žaliąjį rūbą. Tokiame vaizdais nuobodžiame kelyje ilgiuosi mus į Girolata kaimą lydėjusio šuns.

Upės slėnį pasiekiame per pusvalandį.

Dar kiek ir prieiname visiškai išdžiūvusią kažkada buvusio upelio vagą.

Jau pradžia dvyliktos, tad čia įsitaisome pietų ir ilgesnio poilsio. Vaizdų šioje vietoje nėra, bet vėsina krūmokšnių metamas šešėlis ir šalti akmenys.

Pasistiprinusi užfiksuoju vietinę florą.

Paskui pajudame iki taško, Cicerone gide vadinamo col 350 m. Vadinasi, turėsime pakilti į tokį aukštį. Bet niekis, per šią kelionę esame įveikę per pus didesnius aukščių skirtumus. Susidorosime.

Platus takas saulės atokaitoje iškart stačiai kopia į kalno viršų. Vėlgi nėra kur atsispirti kojomis. Lipti sunku, nugara prakaituoja. Paguoda tik pasirodantys vaizdai, kuriais pasigėrėti sustojame užtikę augalų metamą šešėlį.

Nespėju valytis prakaitu žliaugiančio veido ir rasojančių akinių. Juk pats vidurdienis ir saulė yra kaitri.

Kelias tik statėja, kažkur jis pradeda eiti beveik statmenai. Yra taip, kaip patys prancūzai juokauja, kad jei visame pasaulyje į kalnus lipama serpantinais, tai Korsikoje - tiesiai.

Kas penkias minutes stojame poilsio. Laimei, takas retkarčiais įsuka į mišką. Tad nors ir statu bei sunku lipti, bet bent jau saulė nebeplieskia.

Šioje trasos dalyje fotografavome labai mažai. Ne tik dėl vaizdų trūkumo, bet ir dėl nuovargio. Tačiau retkarčiais užfiksuoju kokią akimirką, pvz., kad baigiame aukščiu susilyginti su viršūnėmis, į kurias slėnio apačioje žiūrėjome iškėlę galvas.

Vargais ne galais pasiekiame mišku apaugusiame col 350 taške esančią plačią aikštelę. Čia ant akmenų sėdame poilsio. Iki šios vietos turėjome eiti valandą. Mes užtrukome beveik pusvalandžiu ilgiau.

Pasigirsta balsai, matome nuo Serriera pusės ateinančius žmones. Spėliojame, galbūt kaimas jau nebetoli. Miške pritvirtinta kažkurio baro reklama skelbia, kad iki baro yra likę keturiasdešimt minučių kelio.

Pajudame, dar kurį laiką einame tai žemyn, tai aukštyn. Paskui trasa išsuka į platų statokai žemyn besileidžiantį kelią, einantį pro galvijų ganyklas. Kojos jau pavargę, lipu pamažu ir atsargiai, stengiuosi apsaugoti kelius.

Po kurio laiko labai netikėtai pamatome ženklą, kad Serriera kaimas jau čia pat.

Nuo šios vietos atsiveria Serriera kaimą juosiantys gražuoliai kalnai.

O prie akmenų krūvos pasukę žemyn eisiančiu siauru takeliu jau gėrimės ne tik kalnų, bet ir žemai esančio kaimo panorama.

Pamažu besileidžiantis kalnų takelis tai parodo, tai vėl paslepia kaimą. Šioje vietoje atsiranda antras kvėpavimas ir nušvitimas. Buvęs bespalvis dienos kelias akimirksniu virsta be proto gražiu. Norisi gerti vaizdus ir fotografuoti, fotografuoti…

Kad ir lėtai einame, bet kaimas akimirksniu priartėja.

Asfalto keliu traukiame iki kažkada veikusios aliejaus spaudyklos, o dabar pastate įsikūrusios žygeivių trobelės Gitė l‘Alivu.

Trobelės recepcija yra kiek žemiau esančiame bare. Ši informacija užrašyta ant žygeivių trobelės durų. Leidžiamės į didelę teritoriją turintį barą.

Taigi, pusę trijų jau registruojamės. Baro darbuotoja pasako kambario numerį. Draugė rezervavo lovas keturviečiame kambaryje. Grįžę į trobelę ir užlipę į antrą aukštą, radome nedidelį kambariuką su dvejomis triaukštėmis lovomis. Kambaryje yra atskiras dušas ir tualetas. Taip pat užtektinai rozečių. Prie mūsų lovos stovi nedidelė lentynėlė, kurioje radome knygų. Tiesa, jos tik prancūzų kalba.
Neskaitant lovų gausos, kambariu dalinsimės tik su nuo vakarienės Girolata kaime pažįstamu šveicaru.

Patenkintos įsikuriame, maudomės, o nuplovę kelio dulkes išlekiame į barą atsigaivinti. Pridursiu nebent tiek, kad lova su pusryčiais ir vakariene kiekvienai atsiėjo po 40 EUR. Draugė iš anksto pervedė avansą.

Gaivinamės alumi, ilgai sėdime patogiose kėdėse. Paskui įsitaisau į hamaką, bendražygė gulasi ant minkštasuolio šalia.

Poilsis. Nemoku aš ilsėtis. Hamake, kuriame labai mėgstu suptis, išguliu ilgiausiai valandą. Paskui prisireikia veiksmo. Einu nupirkti ledų. Kai juos susmaližiaujame, atrandu naują veiklos objektą: po sodą lakstantį nedidelį kačiuką, kurį bandau prisijaukinti.

Kai gulėti sode pabosta, o vakarienė tik pusę aštuonių, išeiname pasivaikščioti po kaimą. Taip pat apsižiūrėsime, kur rytoj galėsime nusipirkti duonos. Mūsų trobelė Gite L'Alivi ir balkonas antrame aukšte.

Serriera kaimą juosiančias viršūnes apglėbę juodi debesys.

Bet kaimo grėsmingi debesys nesiekia, tad einame pavaikščioti po gatves.

Serriera kaimo bažnyčia.

Kitos, žemiau bažnyčios esančios gatvės bare vakaroja žmonės, jaučiasi šurmulys. Mes sukame tylesnėmis gatvelėmis. Dairomės į namus, į langus. Kaip ir visoje saloje, gatvelės nėra labai švarios. Daug kur pridirbta šunų ar valkataujančių gyvulių.

Einame iki kaimo pabaigos. Labai puiku, kad išėjome pasivaikščioti, nes pamatėme rytdienos trasos pradžios tašką rodančias nuorodas. Maps.me esanti programa trasos pradžią rodė daug toliau už mūsų trobelės. Būtume be reikalo nuėję pora kilometrų.

Paskui kitomis gatvėmis grįžtame atgal.

Kaimukas nedidelis. Jį apeiname labai greitai. Tad nuo savo trobelės keliu pasiduodame į kitą pusę. Ant kalnų prasidėjęs lietus, o dangus dovanoja vaivorykštę.

Grįžtame į trobelę. Ant tvoros pasitinka nuobodžiaujantis katinas.

Balkone ilsisi žygeivių batai.

Iki vakarienės dar yra šiek tiek laiko. Nėra ką veikti, tad tempiame laiką. Tokia betikslė – niekur nežygiuojant - poilsio popietė sukėlė kažkokį vidinį erzulį, noriu namo… Vis klausau, kaip ima skaudėti kelius ir raminu save, kad vaikščioti daugiau nevertėtų.

Taip pat pasidžiaugiu, kad visas dienas trasa žygiavome lėtu tempu ir trobeles pasiekdavome gana vėlyvą metą. Kitu atveju toks laiko tempimas kas vakarą mane išmuštų iš vėžių. Ir tikrai pravartu į šią kelionę įsidėti knygą ar kortas bei kitokį žaidimą, net jei šie dalykai padidins kuprinės svorį.

Vakarinis dangus dovanoja spalvingą reginį.

Pagaliau atėjo vakarienės metas. Baro kiemas pilnas žmonių. Susitinkame amerikiečių porą. Šįkart klaidos nedarysime ir vakarieniauti sėsime visi drauge prie vieno stalo. Tačiau mūsų bendram planui skirta žlugti, nes baro šeimininkai mus visus keturis pakviečia sėstis prie atskirų žygeiviams paruoštų stalų. Amerikiečius pasodina prie vieno, o mus – prie kito stalo. Mūsų draugijoje jau pažįstamas šveicaras ir ta pati prancūzų grupė. Vėliau šalia mūsų šeimininkai pasodina jauną britą, tai vis šis tas smagesnio.

Pirmasis patiekalas buvo patiektas skardoje. Mūsų laukė labai skanaus varškės apkepas, kurį maloni prancūzė visiems išdalino. Belaukiančius antrojo patiekalo, lankytojus užpuolė spiečius moškių. Jų būriai ne tik apie lempas sukosi, bet ir į lėkštes ir vandenį krito, į burnas ir plaukus lindo. Staiga kilo sąmyšis, visi sėdėję prie stalo aplink galvas mosavo rankomis, o personalas puolė padėties gelbėti. Pagelbėjo baro pakraščiuose nuleistos celofaninės uždangos ir užgesintos šviesos. Vakarienę tęsėme žvakių šviesoje.

Sąmyšiui nurimus, prikirtome guliašo su korsikietiškomis pupelėmis ir salotomis, vėliau mėgavomės Camemberto tipo sūriu, o dar vėliau – pyragaičiais ir arbata. Vakarienė buvo soti ir skani. Po jos išėjome pasivaikščioti sutemusio kaimo apšviestomis gatvėmis. O grįžę ėjome miegoti. Juk rytoj laukia pats sunkiausias Tra mare e monti trasos etapas.


2016-09-23. Penktadienis. Serriera – Ota.

Kitą rytą anksti keliamės. Pusryčiai pusę aštuonių. Bet norime prieš kelią susiruošti, nes laukia sunkus vienuolikos kilometrų kelias.
Pusryčių metu šioje trobelėje apsitarnaujame patys. Į prie baro sudėtus indus prisipilame kavos ir sulčių. Duonos, džemo ir pyrago randame ant visiems bendrai paruošto stalo. Pusryčiaujame su amerikiečių pora, todėl pusryčiai užtruko kiek ilgiau.

Bare prisipilame vandens. Šeimininkai svetingi ir į vandens pūsles visiems norintiems įdeda ledo. Be dešimt minučių devynios pajudame į kelią.
Pirmiausiai užeiname į netoli mūsų trobelės esančią parduotuvę nusipirkti duonos. Deja, duonos neturi. Parduotuvė tarsi iššluota, jokio pasirinkimo. Nenorime blaškytis beieškodamos kitų parduotuvių  ir bereikalingai švaistyti laiko, todėl perkame dėžutę džiūvėsių.

Pro bažnyčią einame iki kaimo galo, kur mūsų laukia Tra mare e monti trasa. Šioje vietoje yra ir autobuso stotelė. Bet spėju, autobusas stotų ir prie mūsų trobelės, nes tėra vienintelis kelias, vedantis į/iš Serriera.

Siauru pėsčiųjų tiltu kirtę upę, akmenuotu stataus šlaito taku kylame į viršų. Lipasi kol kas labai sunkiai. Bijau ir pagalvoti apie tai, kad šią dieną teks pakilti 900 metrų.

Bet mūsų džiaugsmui, kol kas išeiname į platų, palengva kylantį į viršų žvyrkelį. Serriera kaimas nutolsta.

Vingiuodamas žvyrkelis, kažkur prabėgęs viduriu kiemo ir užpjudęs šunis, vis stačiau kyla į kalną. Kelyje daug žygeivių, įvairaus amžiaus ir skirtingo sunkumo naštas nešančių. Prie pakelės medžius vis dar galima įžiūrėti mūsų buvusį nakvynės tašką.

Šiuo lengvu keliu einame nepilną pusvalandį. Žvyro kelias, pasiekęs 268 metrų aukštį, nubėga tolyn. O Tra mare e monti trasa pasuka į statų šlaitą ir jau statoku akmenuotu takeliu veda aukštyn. Dar kartą pažiūrime į tolumoje likusį Serriera kaimą.

Kad jau jėgų lipti abiems taip ir neatsiranda, taisomės ant akmenų ir užkandame. Čia mus aplenkia turbūt visi trasos žygeiviai, nes trasoje žmonių daugiau nebesutiksime. Visą dieną trasa keliausime vienui vienos.

Kad ir kaip būtų sunku, turime įveikti sunkiosios žygio dienos trasą. Ji iš tiesų labai stati. Ilgą laiką trasa eina vaizdus slepiančiu mišku, todėl koncentruojamės tik į kelią. Kai kur tenka stačiai užlipti aukštus akmenų laiptus. Bet labai netikėtai gauname atlygį už patirtus vargus: miško properšoje užmatome dievišką Porto įlankos panoramą.

Nuo panoramos tenka lipti aukštais akmenynais. Bet vaizdai verčia stoti ir stoti.

Greitai susilyginsime su kalnų viršūnėmis. Stačiomis raudonos spalvos uolomis kylame kad ir sunkiai, bet sparčiai. Vėlgi, ši trasa šlapią dieną turbūt būtų labai slidi. Tačiau mums sekasi, nes džiaugiamės saule ir spalvomis. Beje, apie pastarąsias: akmenys yra tokios pačios spalvos kaip ir trasos ženklai. Todėl tenka būti labai atidžioms ir neapsigauti bei nepamesti ženklų iš akių.

Vis dar ta puikioji panorama.

Akmenynų etapai, atrodo, be pabaigos. Bet vien tako mums negana, vis nusukame kur pasidairyti į šalį.

Paskui toks pat status grubus akmenuotas takas kabarojasi pro keistą retų ir labai aukštų pušų mišką. Man ši vieta pasirodo tokia mistiška, o kartu ir graži.

Praėję retąjį pušyną patenkame į kažkada nuošliaužos suniokotą šlaitą. Minkštas tarsi durpė ir šernų išknaisiotas takas kopia beveik stačiai. Tenka, galima sakyti, ropoti į viršų. Vis pasidairome aplink ir matydamos virš savęs kalnų viršūnes, nusprendžiame, kad mūsų kančioms pabaiga negresia. Tačiau liekame maloniai nustebintos, kai takas netikėtai išveda į miško aikštelę, kurios viduryje puikuojasi į platų ąžuolą atremtas apgadintas 900 metrų aukštį žymintis ženklas.

Cicerone gidas rekomenduoja sukti į dešinę ir apžiūrėti Capu san Petru viršūnę.

Patraukiame žvyruotu miško keliuku, kuriuo neseniai važinėta turbūt keturračiu. Einame ilgai. Capu turėtų reikšti viršūnę, tačiau keliukas pradeda leistis. Tenka šauktis GPS pagalbos. Pažiūrėjusi į maps.me programą, suprantu, kad čia ir yra tas keliukas, vedantis nuo Capu san Petru iki Porto. Ieškojau informacijos apie jį, kai mūsų nakvynė Ota kaime pakibo ant plauko. Tačiau, laimei, mums šis kelias nereikalingas.

Kelis metrus grįžtame atgal ir einame iki taško, maps.me programoje pažymėto kaip Capu san Petru. Tačiau jokios viršūnės neradome. Radome tik išilgai labai aukštos uolos krašto nusėtą didžiulį akmenyną.

Vaikštome po didelius akmenis. Vaizdai nuvilia, nes neatitinka lūkesčių. Tikėjomės užburiančios panoramas. Bet kol kas čia tik gražu.

Lygiai pirmą valandą ant uolų taisomės pietauti. Kelyje užtrukome trečdaliu laiko ilgiau, nei nurodo gidai. Bet nesigiliname, juk įsivaizduojame atlikę sunkiausią žygio dalį.

Pietums sutašome paskutinius lietuviškus lašinius. Jie visai tinka prie šviežių ir trapių džiūvėsių. Paskui dar kiek pamedituojame. Danguje pradeda rinktis debesys, todėl trauksime tolyn.

Grįžtame prie 900 metrų aukštį ženklinančios rodyklės. Be dvidešimt minučių dvi pajudame Tra mare e monti trasa tolyn.

Labai apsidžiaugiu, kai mūsų trasa pasuka į nestatų ir platų miško kelią.

Sparčiai judame palengva besileidžiančiu keliu. Miške pilna išvirtusių medžių. Panašu, kad jų išsivežti atvažiuoja mašinos, nes matosi provėžos. Kelis išvirtusius milžiniškus medžius, jau samanomis apaugusius, tenka apeiti aplink.

Netrukus švarus miškas įbrenda į paparčių patalą, o aplink medžius pasirodo raudonos uolos.

Takas siaurėja, bet vis dar lengvas ir tvarkingas. Daugėja aukštų žolių ir krūmokšnių. Kalnų viršūnes apglėbę debesys, iš apačios į viršų žaibiškai kyla rūkas.

Leidžiamės į Vitrone slėnį. Slėnyje akis traukia ne tik aukštos pušys, bet ir kaštainių medžiai, aplipę minkštų kamuoliukų vaisiais. Takas žemyn statėja. Nė nepastebime, kaip aukštai virš mūsų lieka raudonų uolų sienos. Tačiau laukia dar ilgas kelias žemyn, nes nusileisti šiandien teks 600 metrų.

Nuo jūros kylantis rūkas užstota uolų grožį. Kurį laiką prieš akis matome tik baltą tuštumą. Bet žiūrėk, kažkurią sekundę rūke išryškėja kalnų kontūrai, o saulei pašvietus akys nustemba pamatę puikų spalvotą gamtos derinį.

Takas tampa stačiu ir akmenuotu. Tenka lipti ištisai žiūrint po kojomis. Bet vaizdas, kurį pamatau pakėlusi galvą, prikausto ir ilgai nepaleidžia.

Tolumoje matosi saulės apšviesta jūra, kurią vienoje pusėje juosia sodriai žalias kalnas, kitoje – aukštos ir stačios raudonspalvės į jūrą brendančios uolos. Virš jų renkasi rūkas. Vaizdas prikausto. Noriu čia pasilikti.

Tačiau telieka padaryti tik kelias dešimtis nuotraukų ir judėti tolyn.

Taką dažo tokie patys raudonspalviai sutrupėję ir judantys akmenys. Kalnų viršūnėse vis dar kabo pilkas rūkas. Prisiminę vakar popietę kalnuose matytą lietų, negaišdamos leidžiamės žemyn. Sunkiai nusakomo statumo uolos, į kurias dar neseniai žiūrėjome iš viršaus, lieka virš mūsų.

Takas, vedantis aplink gilų Vitrone slėnį, prailgsta. Galėtų trasa bent gabaliuką paeiti lygiai. Tačiau vis dar leidžiamės ir leidžiamės ir tam leidimuisi galo nematyti. Lipimas žemyn visą laiką statokas, bet ne itin baisus.

Žvilgtelime į laikrodį. Jis rodo be dešimt minučių tris, tad darome poilsį. Praėję didelių akmenų nuklotą taką, sėdame po didžiule aukšta pakibusia uola. Kriaukšime javainius bei džiūvėsius ir neatsistebime trasos grožiu.

Greitomis užkandę ir kiek pailsėję, tęsiame kelionę žemyn. Takelis kurį laiką tampa lengvesniu.

Tačiau džiaugsmas trunka trumpai, nes ir vėl tenka lipti stačiu akmenuotu taku. Nusileidę iki upelio ir jį kirtę, vėl trumpam sustojame. Kiek po ketvirtos valandos. Visame kūne jaučiasi nuovargis, keliai dega.

Anot Cicerone gido, status lipimas čia turėtų baigtis. Tačiau tik kelias minutes gauname paeiti lygiu keliu. Ta proga dar pasigrožime raudonų uolų siena.

Netrukus takas darys lanką, o mūsų akis džiugins jau kiti slėniai. Bet laipiojimo aukštyn – žemyn išvengti neteks.

Atrodo, trasa nusprendė iš mūsų pasišaipyti. Ne tik kad neišveda į lygų kelią, bet ir verčia stačiai laipioti tai aukštyn, tai žemyn, tipenti viduriu įstrižai atsigulusių milžiniškų, laimei, neslidžių akmenų, taikyti neskausmingai ir tvirtai padėti koją lipant nuo aštrios raudonspalvės uolos. Ši trasa tikrai gerulė. Nepasakyčiau, kad ji buvo sunkiausia. Ji buvo nelengva, varginanti, bet jos grožis ir įvairovė vertė įsijungti teigiamiems pojūčiams ir emocijoms.

Taip ir nedavęs atsipūsti takas artėja prie Ota kaimo.

Otą pasiekiame beveik šeštą valandą. Vos paėję kaimo gatvele, ant tvoros užmatome nuorodas į Chez Marie ir Chez Felix žygeivių trobeles. Dauguma žygeivių nudrožė į Chez Marie, nes ji yra arčiausiai trasos. Mūsiškė bus kita, mažiau populiari. Šioje vietoje turiu pridurti, kad nedaug truko, kad liktume visai be nakvynės. Mat pavasarį užsakinėdamos nakvynę, radome kambarį privačiame name pas šeimininkę Joelle. Prieš pat mūsų kelionę draugė parašė šeimininkei Joelle paklausti dėl maitinimo. Ir ką manote – mūsų užsakytos vietos nebėra… Teko skubiai ieškotis naujos nakvynės. O į išsiųstus elektroninius laiškus atsiliepė tik Chez Felix žygeivių trobelės administratorė. Štai tokiu būdu ir išsirinkome nakvynės vietą Ota kaime.

Taigi, nuo sankryžos sukame į kairę. Ota kaimo žiedai.

Chez Felix žygeivių trobelė yra vos toliau nei pirmoji. Lova joje su pusryčiais ir vakariene kainuoja 40 EUR žmogui. Avanso pervesti neprašė. Mes Ota kaime nakvosime dvi naktis.

Prie trobelės mus pasitikusi žvali darbuotoja parodo mūsų kambarį. Kambarys erdvus, apstatytas trimis dviaukštėmis lovomis. Kampe stovi lentyna daiktams susidėti. Tačiau kambaryje tėra tik viena rozetė. Prieš kambarį esančioje švarioje sanitarinėje patalpoje yra du dušai ir du tualetai, o palei sieną – eilė kriauklių su veidrodžiais ir rozetėmis.

Prie pat trobelės yra nedidelis parkingas, šalia kurio bus ir autobusų stotelė.

Kol kas kambaryje esame vienos. Kiekviena turime po atskirą tualetą ir dušą. Bet pirmiausiai einame į barą atsigaivinti. Jei kam įdomu, Pietra alus čia kainuoja 3,50 EUR.

Paskui maudomės ir skalbiamės drabužius. Noriu pastebėti, kad žygiuojant Tra mare e monti trasa, būtina turėti savo rankšluosčius, šampūno ir muilo/dušo želė. Trobelės šiais reikmenimis žygeivių neaprūpina. Galbūt pavyktų gauti rankšluosčių pagal atskirą prašymą, bet nesu tikra, kad visur.

Trobelėje tylu. Toks jausmas, kad visame pastate esame tik dviese. 

Vakarienė pusę aštuonių. Chez Felix restoranas yra kiek toliau, už kelių dešimčių metrų. Bet anokia čia ir bėda.

Vakarienei nueiname vos tik prasideda jos metas. Esame pasodinamos prie atskiro dviviečio staliuko. Restorano patalpa nedidelė, bet žmonių prisirenka daug. 
Šaltam užkandžiui ragaujame korsikietiško rūkyti kumpio ir dešros. Taip pat užsisakome naminio vyno sunkios dienos pabaigą pasveikinti. Tačiau vynas turėjo kažkokį aitrų skonį, daugiau jo nebenorėjome.

Karštam patiekalui ragaujame guliašo su skrudintomis bulvėmis. Labai skanu. Tik nustebau, kad su patiekalu nebuvo daržovių.

Vėliau patiekiamas Ajaccio krašto avių sūris.

Desertui mėgaujamės kaštainių kremu.

Po vakarienės patraukiame į trobelę. Nors rytoj trasa nežygiuosime, bet turime kitų planų, todėl reiks anksti keltis.

Apsidžiaugiame, kad kambaryje nieko nėra ir nakvosime vienos.

Kojas gausiai įtrinu Perskindol tepalu. Šiek tiek kilstelėjusi kelius, guluosi.

Nors esu pavargusi, bet nesimiega. Už lango triukšminga, nes mūsų kambario langai žiūri tiesiai į gatvę ir parkingą. Bet galiausiai pavyksta nugrimzti į sapnus.

Pasakojimo tęsinį rasite čia.