Italijos kulnas: Baris, Alberobello, Martina Franka.

2015-ųjų Kūčių vakaro Norų žaidimo dėžutėje gulėjo krūva kietai į ritinėlius susuktų lapelių su artimųjų norais. Vienas dailia rašysena parašytas noras savo turiniu buvo artimas manajam. „Norėčiau dar kada nors nuvykti į užsienio šalį“ – taip svajojo mama. Vyresnio amžiaus žmogui tas „dar kada nors“ labai greit gali virsti į niekada. Kad tik operacija mamai sėkmingai pavyktų, o tada jau iškart imsiuosi jos norą gelbėti nuo niekada. Laimei, Fortūna šįkart buvo palanki, taigi 2016 metų Kalėdų proga šeimynai buvo labai smagu mamai įteikti dovaną su palinkėjimais „gero skrydžio“, „smagios viešnagės“, „skanaus vyno“.

Tiesa, prieš įteikiant dovaną, man teko nemažai paplušėti, kad atrasčiau labiausiai tinkantį patogų, lengvą ir įdomų kelionės variantą. Sunkiausia buvo išrinkti kelionės kryptį, nes kelionės laikas turėjo netrukdyti mamos darbams sode, bet tuo pačiu leisti pasimėgauti vasara. Lėktuvo skrydis pageidautinas tik tiesioginis ir trunkantis kuo trumpiau. O lankoma vietovė privalėjo būti lengvai pasiekiama visuomeniniu transportu ir nesunkiai apžiūrima žmogui su šiokia tokia judėjimo negalia. Todėl sudomino naujas oro linijų Wizzair maršrutas Vilnius – Bari. Kovo pabaiga pasirodė tinkama lankyti tą kraštą. Plokščioji Apulija, atrodė, turėtų būti draugiška lengviems pasivaikščiojimams. Kur jau kur, o Italijoje traukinių tinklu skųstis negalima, todėl dėl galimybės pasiekti nužiūrėtus taškus sunkumų tikrai neturėtų kilti. O žmonės ir maistas pietų šalyse visada patys geriausi. Taigi, nuspręsta: vyksime į batą primenančio Italijos žemėlapio kulną, kuriame yra Bari miestas ir Apulijos (Puglia) regionas. Į kelionės programą taip pat prijungsime Matera miestą, esantį Bazilikatos (Basilicata) regione.
Į draugiją pakviečiu ir savo nuolatinę kelionių draugę, kuri net nedvejodama sutiko prisijungti.

Dar pridursiu, kad oro bendrovės Wizzair lėktuvo bilietai kiekvienai iš mūsų atsiėjo po 90 eurų. Iki kelionės likus porai mėnesių galėjome savo išsirinktam maršrutui bilietus nusipirkti už 55 – 60 eurų žmogui. Bet aš mėgstu susiplanuoti viską iš anksto, todėl dažnai tenka už bilietus permokėti kelias dešimtis eurų. Šalia bilietų dar perkame registruotą lėktuvo bagažą, nes Wizzair nemokamas rankinis bagažas yra mažiukas.

Ši mano viešnagė Italijoje jau ketvirta. Ta šalis turi nenugalimą trauką. Ir spėju, kažkada bus ir penkta, nes negana to, kad Italija mane seniai pavergė grožiu, tai dar ir italų kalbos pradėjau mokytis. Iki kelionės kasdien sąžiningai rašiau ir kartojau žodžius nemokamos kalbų mokymosi programos Duolingo pagalba. Kelionė baigėsi, o liūdintis Duolingo simbolis – pelėda draskė širdį. Taigi, kartu su pelėda šios kalbos mokomės toliau. Bet kol penktasis vizitas dar tik nesukonkretintose mintyse, kviečiu Jus pakeliauti po ką tik aplankytą Italijos kulną.


2017-03-27. Pirmadienis. Vėlai vakare atskrendame į Bari.

Skrydis iš Vilniaus 19:25. Kambarių turbūt prieš Kalėdas nesu taip švariai išsivaliusi, kaip kad vertė darbuotis nerimastingas laukimas. Vėlyvą popietę lengvuoju automobiliu pagaliau pajudame į sostinę. 

Atvykę į oro uostą, priduodame registruotą bagažą. Paskui laukė įprastinės procedūros: patikra, parduotuvių naršymas ir įlaipinimas. Tiesa, patikra šįkart kėlė šiokį tokį nerimą: mama skrenda su klubo protezu. Nepavyko rasti tikslios informacijos, kokia tokiu atveju yra saugumo patikros procedūra, o interneto forumuose kai kas rašė apie reikalingas medikų pažymas, kai kas be sunkumų ėjo be jokio operaciją patvirtinančio dokumento. Mamos gydytojas atsisakė išduoti pažymą, įtikinęs, kad ji bus nereikalinga. Ir jis buvo teisus. Bet aš mėgstu apsidrausti. Dėl visa ko atsispausdinu epikrizę, patikrai Italijoje iš kitur gaunu pažymą apie protezą anglų/lotynų kalba.

Vilniaus oro uoste patikros darbuotojai informavo, kad pažyma jiems tikrai nereikalinga, nes jie viską mato su savo įranga. Valio, didžiausias pirmojo etapo sunkumas įveiktas be jokių vargų. Todėl ramiai einame į kavinę užkąsti ir laukiame skrydžio.

Skrydis vyksta laiku, įlaipinimas įprastas. Dar perkant oro bendrovės Wizzair bilietus, mums buvo automatiškai paskirtos vietos, todėl į lėktuvą lipame be jokios skubos.

Skrydžio trukmė - 2,5 valandos. Lėktuvo kapitonas nudžiugina, kad skrisime tik dvi valandas ir dešimt minučių. Lėktuvas užpildytas menkai, daug laisvų vietų ir aplink verkšlenančių vaikų. Tradiciškai lėktuve perkame kavos. Visą skrydį apačioje likusią žemę klojo debesų patalai, vėliau juos paslepia vakaro tamsa. Kiekviena įninkame į individualius užsiėmimus.

Be dešimt minučių devynios valandos Italijos laiku  leidžiamės Popiežiaus Jono Pauliaus II-ojo garbei pavadintame Karol Vojtyla oro uoste, esančiame už 8 kilometrų nuo Bari miesto.

Bagažo atidavimas vyko labai greitai. Kai atėjome iki atsiėmimo zonos, pirmieji lagaminai jau sukosi ant takelio. Oro uoste susisukome pusvalandžiu ankščiau nei tikėjausi, todėl reikėjo sutikrinti, kokiu būdu paprasčiau ir greičiau nukakti į Bari miestą.

Iš oro uosto į Bari miestą galima nuvykti :
*Miesto autobusu AMTAB Nr. 16. http://www.amtab.it/index.php?option=com_wrapper&view=wrapper&Itemid=809 Bilietas kainuoja 1 eurą. Į miesto autobusus vairuotojai bilietų nepardavinėja. Kelionė trunka apie 40 minučių.
*Iki Bari centrinės traukinių stoties (Piazza Aldo Mora) veža Tempesta autoservizi autobusai. http://www.autoservizitempesta.it/en/orari.php Kaina 4 EUR. Bilietus parduoda vairuotojas. Kelionė trunka 30 minučių. Autobusas stoja keliose vietose mieste, todėl norintiems ten išlipti, sustojimą reikia derinti su vairuotoju.
*Traukiniu: http://www.ferrovienordbarese.it/times Kaina: 5 EUR, bilietus įsigysite savitarnos aparate. Kelionė trunka 20 minučių. Iki stotelės oro uoste reiktų kelias minutes paeiti, tačiau kelias šviesus ir švarus, nuorodos aiškios.
*Taksi bei nuomotais automobiliais.

Nusprendžiame, kad mums paprasčiausia bus važiuoti Tempesta autobusu. Išėję iš oro uosto iškart sukame į kairę ir pamatome jau stovintį beveik pilną mėlyną Tempesta autobusą. (Skaičiau, kad miesto AMTAB autobusas Nr. 16 išvyksta irgi iš šios vietos). Taigi, suspėjame į 21:20 reisą. Siunčiu nakvynės vietos šeimininkui SMS žinutę, kad mes jau autobuse.

Vairuotojas kalba itališkai. Sudeda bagažą. Paskui praeidamas surenka keleivių pinigus ir atneša bilietus. Suaugusiam bilietas kainuoja 4 eurus. Iki Bari Centrale stotelės važiuoja apie pusvalandį. Sustoja prie pat stoties pastato šalia stotelės ženklo su prikabintu tvarkaraščiu. Iš tos vietos autobusai pajudės atgal į oro uostą. Jei žiūrėsime tiesiai į stoties pastatą, stotelė bus kiek kairiau.

Išlipame, susirenkame mantą ir einame į šalia stoties esantį daugiaaukštį namą, kuriame ir bus mūsų viešbutis. Tiksliau – didelis butas su dviviečiu ir keturviečiu kambariais. Keturvietį kambarį už 380 EUR keturioms naktims užsakiau gerokai prieš mūsų kelionę. Rinkausi nakvynės vietą šalia stoties, kad per išvykas labai pavargę, galėtume greitai pasiekti namus. Be to mūsų vėlyvas skrydis kėlė šiek tiek keblumų. Mat dauguma apgyvendinimo vietų svečius priima tik iki kokios 20 valandos. O jei dar skrydis vėluotų.
Taigi, dėmesį patraukė Metropolitan B+B Bari, pasiūlęs geriausią vietos, paslaugų ir kainos santykį.  Ir neapsirikau, nes gyvenome ne tik patogioje vietoje bei gražiame kambaryje, bet ir patį geriausią šeimininką turėjome.

Taigi, per didelę fontanu viduryje pasipuošusią Piazza Aldo Mora aikštę traukiame prie namo, kuriame gyvensime. Priartėję matome, kad moja šeimininkas. Jaunas italas mandagus, paslaugus, gerai kalba angliškai. Aprodo kambarį, paaiškina tvarką, trumpai papasakoja apie Bari miesto ir Apulijos lankomas vietas. Sutinka paskutinę mūsų viešnagės dieną iki vakaro pasaugoti mūsų lagaminus. Nors esame užsakę keturvietį kambarį, bet numeris labiau primena butą. Mat turime du moderniai dekoruotus ir gražiai apšviestus kambarius su patogiomis lovomis. Gana erdviame prieškambaryje yra nedidelė poilsio zona ir kampas su saldumynais nukrautu stalu bei prikimštu šaldytuvu, ant spintelės sudėtais kavos ir arbatos virimo aparatais. Didesnė virtuvė su virykle, daugybe indų, skalbykle, lyginimo prietaisais yra tik išėjus iš kambario. Ją turėsime dalintis su kitu – dviviečiu numeriu. Mūsų būste yra nedidelis vonios kambarys su rankšluosčiais, plaukų džiovintuvu. Palei abiejų kambarių langus įtaisytas siauras balkonas. Viešbutyje visą laiką puikiai veikė wi-fi.

Jei susidomėjote šiuo viešbučiu, rezervuoti paprašysiu per ŠIĄ nuorodą.

Nors viešbutį pasiekėme beveik valanda ankščiau nei tikėjausi, tačiau laikas praeina labai greitai. Išsikrauname daiktus, kiek pavakarojame ir traukiame miegoti. Rytoj reiks anksti keltis, nors diena pagal mūsų įprastą keliavimo būdą nebus ankstyva.


2017-03-28. Antradienis. Alberobello. Martina Franka.

Miegoti nesisekė. Nors po langais esanti Aldo Mora aikštė vėlai vakare ir naktį yra tyli, tačiau gatvėmis važinėjo automobiliai. Langai nesandarūs, todėl girdėjosi triukšmas. Iš vakaro neužmigau. Tačiau nubudau gerokai ankščiau, nei buvau nusistačiusi žadintuvą.

Susiruošiame naujai dienai, pusryčiaujame. Pusryčiams galime gerti kavos, arbatos, sulčių, valgyti bandelių, sausainių, jogurtų, džemų. Mums, šiaurietėms, itališki saldūs pusryčiai atrodo menkoki, todėl traukiame ir pjaunamės iš namų įsidėtos dešros. Dešros pjaustomės ir į mažą indelį dienos lauknešėliui, kad galėtume silpnumui užėjus greitomis užkąsti.

Paskui išskubame į Bario centrinę traukinių stotį. Nors namuose esu išstudijavusi važinėjimo traukiniais niuansus, bet pirmą kartą matomoje vietoje visada užtrunku ilgiau.

Kalbant apie Apulijos regiono visuomeninį transportą, pavyko surinkti tokią informaciją apie mums reikalingas traukinių ir autobusų linijas:
http://www.trenitalia.com/tcom-en - didžiausia ir pagrindinė Italijos traukinių grupė.
http://www.ferrovienordbarese.it/times - FT (Ferrotramviaria) traukiniai/autobusai, aptarnaujantys Bari regioną.
https://www.fseonline.it/ - FSE (Sud-Est) traukiniai/autobusai, aptarnaujantys pietinę ir rytinę Apulijos dalį. Noriu atkreipti dėmesį, kad šios linijos traukiniai nevažiuoja sekmadieniais. Norintiems keliauti šia linija sekmadienį, teks dairytis autobusų.
http://ferrovieappulolucane.it/en/ - FAL (Ferrovie Apulo Lucane) traukiniai/autobusai, jungiantys Apulijos ir Bazilikatos regionus.
http://www.amtab.it/ - Bari miesto visuomeninis transportas - autobusai.
http://www.sitasudtrasporti.it/orari - Sitasud tarpmiestiniai autobusai, turintys tinklą visoje Italijoje.


Bari Centrale traukinių stotis yra nemaža. Užima du pastatus: senąjį ir naujesnį, esantį tik per gatvę nuo mūsų viešbučio. Stotis yra moderni. Informacija pateikiama švieslentėse. Per garsiakalbį itališkai panešama apie atvykstančius ar išvykstančius traukinius. Švieslentė su maršrutu, laiku bei traukinio numeriu užsidega ir prie kiekvieno takelio, itališkai vadinamo Binario. Norint pasiekti daugelį takelių, tenka leistis į požemines perėjas. Tačiau daug kur (nors tikrai ne visur) veikia liftai. Stotyje taip pat veikia kelios kavinukės, kuriose galima nusipirkti užkandžių ir gėrimų.

Svarbu žinoti, kad kelionės traukiniu bilietus, tiek pirktus kasose, tiek savitarnos aparatuose, būtina prieš įlipant į traukinį pažymėti specialiose tam skirtose dėžutėse.

Taip pat noriu atkreipti dėmesį, kad Bari centrinėje traukinių stotyje telpa net keturios atskiros traukinių stotys. Visos jos turi savo peronus ir takus bei atskiras bilietų pardavimo vietas. Nežinant šių dalykų, galima patirti nemažai streso. Todėl bent jau pirmai kelionei patariu atvykti į stotį kiek ankščiau, kad užtektų laiko išsiaiškinti logistikos niuansus.

Naujesniame stoties pastate rasime Ferrotramviaria arba dažniau vadinamą Ferrovie Nordbarese stotį, kurios traukiniai aptarnauja Bari apylinkes bei veža į oro uostą. Mums šia linija naudotis neteko, nes į oro uostą tiek pirmyn, tiek atgal važiavome Tempesta firmos autobusu. Tačiau kiti keliautojai pataria saugoti kelionės bilietus, nes jie yra skenuojami išeinant iš stoties. Važiuojant traukiniu, patariama sekti kelionės stoteles, nes tiek Bari Centrale stotis, tiek oro uostas nėra galutinės maršruto stotelės.

Naujesniame pastate yra įsikūrusi ir FAL (Ferrovie Apulo Lucane) bendrovės, kurios traukiniai jungia Apuliją su Bazilikata, stotis. Bilietus galima nusipirkti kasoje arba juos pardavinėjančiuose savitarnos aparatuose. Bilietus būtina saugoti iki kelionės pabaigos, nes Bari centrinėje stotyje jie yra skenuojami prie išėjimo vartelių. FAL traukinių takeliai bus viršutiniame aukšte. Į juos pateksite geltonose dėžutėse pažymėję bei prie vartų nuskenavę bilietus.

Italijos traukinių gigantas Trenitalia yra įsikūręs senajame stoties pastate. Stotyje yra tiek Trenitalia, tiek greitųjų traukinių linijos Freccia bilietų kasos. Bilietus taip pat galima nusipirkti savitarnos automatuose. Stotyje pilna informacinių švieslenčių, pranešančių apie atvykstančių/išvykstančių traukinių maršrutus, laikus, takus bei vėlavimus.

Pora pačių tolimiausių senosios traukinių stoties takelių valdo FSE (Sud-Est) traukinius aptarnaujanti bendrovė. Ši traukinių linija gana skurdi, jos bilietų pardavimo savitarnos aparatas toks gana keistas. O bilietų kasa ir laukimo salė yra įsitaisę mažame apleistame ir šiukšliname pastatėlyje. Bet traukiniai važinėja modernūs ir tvarkingi. Tik kad švieslenčių ir informacijos apie stoteles niekur nėra. Todėl pravartu sekti kelią ir iš anksto pasidomėti prieš išlipant esančių stotelių pavadinimais.

FSE (Sud - Est), FAL (Ferrovie Apulo Lucane) bei FT (Ferrotramviaria) turi ir autobusų linijas. Bet mes autobusais nesinaudojome, todėl nieko negaliu pasakyti apie jų stoteles bei keliavimo niuansus. Italijoje visada teikiu pirmenybę kelionėms traukiniais. Kalbėdama apie keliavimą traukiniais, drįsiu patvirtinti, kad teiginys apie Italijoje ištisai vėluojančius traukinius tėra mitas. Mums šios kelionės metu vėlavo tik vienas traukinys. Žinoma, ir kai kurie kiti atvažiuodavo galbūt 5 minutėmis vėliau. Bet tiek laiko, mano galva, nėra vėlavimas. Taip pat noriu patvirtinti, kad visi Apuliją aptarnaujantys traukiniai yra tvarkingi, švarūs, juose veikia švarūs tualetai. Tualete už pinigus per visą kelionę lankėmės tik kartą. Paprastai toks apsilankymas kainuoja 50 euro centų. Mes naudojomės tualetais traukiniuose ir kavinėse.

Visos traukinių bendrovės turi internetines svetaines, todėl ruošiantis kelionei numatomus išvykimo laikus patariu susirasti internete, net ten jie bus tiksliausi. Visose traukinių stotyse buvo iškabinti grafikai, bet kai kada juose būdavo sunku susigaudyti.


Alberobello.

Šią dieną skirsime Itrijos slėniui bei Trulių gyvenvietei Alberobello ir barokiškajam miestui Martina Franka (Martina Franca). Per traukinio langą pamatysime mažąjį baltąjį miestą – Locorotondo.

Keliausime FSE (Sud - Est) traukinių linija. Pirmą kelionės dieną išvykimo laikas 08:22 pasirodė pats tinkamiausias. Juolab, kad traukinys iki Alberobello mus veš 64 kilometrus ir kelionė truks 1 valandą ir 40 minučių.

Žinome, kad traukinį rasime paskutinėje ir pačioje tolimiausioje platformoje, todėl traukiame jos ieškoti. Leidžiamės į požeminę perėją senajame stoties pastate. Einame iki perėjos galo, ten lipame į paskutinę platformą. Viršuje yra traukinių takeliai su nedideliu pastatu ir Sud – Est bei bilietų kasos ženklu. Priešais nedidelį geltoną namelį stovi bilietų pirkimo savitarnos aparatas. Bandau jį maigyti, bet nieko aš ten nesuprantu. Einu į namelio vidų. Viduje labai nešvaru. Bilietų pardavimo kasa uždaryta. Galvoju, galbūt kažkur pačiame senosios stoties pastate bus kita kasa. Grįžtame į perėją, ten palieku kompaniones laukti, pati einu ieškoti. Visi užkalbinti darbuotojai nukreipia į jau ankščiau rastą vietą. Dar kartą einu į geltonojo namelio vidų. Laikas senka. Galvoju klausti kitų keleivių. Bet už kasos užuolaidos lyg kažkas sušmėžuoja. Prieinu. Mane pamatęs viduje buvęs vyras atidaro kasą, parduoda bilietus ir vėl uždaro užsklandą.

Pirkau bilietus į Alberobello, į vieną pusę, Andata. Bilietas vienam žmogui kainuoja 4,90 EUR. Dar pasitikslinu takelio numerį ir išvykimo laiką. Pardavėjas kalba tik itališkai, bet mano mokamų žodžių pakanka šiai informacijai išsiaiškinti. Tada susirenku kažkur požeminėje perėjoje paliktas bendrakeleives. Užlipę į savo peroną, pasižymime bilietus. Ir laukiame.

Rytas saulėtas, bet vėsus. Perone daug žmonių. Stoties aplinka labai nepatraukli ir šiukšlina.

Traukinys atvažiuoja ir išvažiuoja laiku. Jis, skirtingai nei visos matytos stotys ir palei bėgius esanti aplinka, yra šiuolaikinis ir švarus. Vienintelis šios linijos minusas, kad nėra jokios informacijos apie pravažiuojamas traukinių stoteles, jos taip pat nepranešamos garsiai. Tenka dairytis į stotelių pavadinimus traukinių stotyse arba sekti maršrutą su GPS.

Kažkuriuo metu praeina kontrolieriai ir patikrina bilietus.
Kontrolieriai artimiausioje stotelėje iš vagono išlaipina gal dvidešimt be bilietų važiavusių ir turbūt nepanorusių jų įsigyti juodukų.

Keliaujame į pačiame Apulijos regiono centre esantį Itrijos slėnį. Noriu pastebėti, kad Itrija nėra įprastas slėnis, išsidėstęs tarp kalnų. Juk Apulija yra plokščia ir nekalnuota vietovė. Šioje slėniu vadinamoje vietoje senovėje atsirado karstinė įgriuva, todėl vietovė yra įdubusi.
Visą kelią dairomės į slėnyje esančias alyvmedžių giraites, vynuogynus, dirbamus laukus, žydinčius sodus.

Itrijos slėnis vilioja paklaidžioti giliais požeminių upių suformuotais Kastelanos (Castellana) apylinkių urvais. Jų takai požemiais lankytojus veda beveik tris kilometrus. Urvuose vanduo per tūkstančius metų sukūrė stalagmitų ir stalaktitų pasaulį. Mes urvų nelankysime, nes neturėsime tam laiko, nes mūsų šios kelionės trukmė labai minimali: nepilnos keturios dienos.

Pro traukinio langą dairomės, galbūt pavyks išvysti maserijas (masseria) – išskirtinės architektūros senų kaimo vietovių dvarus. Apulijos turizmas plėtojamas kviečiant keliautojus apsistoti vienoje iš regiono provincijoje esančių maserijų. Tačiau mus labiau vilioja pamatyti daugelio keliautojų išgirtus senuosius valstiečių namus – trulius.

Trulis (trullo) – tai apvalios ar kvadratinės formos iš akmens pastatytas ir kūginį stogą turintis nedidelis namas. Trulių galima pamatyti Bario, Brindizio ir Taranto provincijose, tačiau gausiausiai jie išsaugoti Alberobelo miestelyje. Pirmieji truliai 14 amžiaus pradžioje buvo statomi kaip laikini gyvenamieji būstai ar ūkinės pastogės laukuose. Yra nuomonė, kad tokie namai statyti siekiant išvengti gyvenviečių mokesčių: vos pasklidus žiniai apie į apylinkes iš Neapolio karalystės atvykusius mokesčių rinkėjus, trobelės būdavo tiesiog išardomos. Teigiama, kad vietiniams užtekdavo tik ištraukti iš trulio kertinį akmenį ir namas akimirksniu subyrėdavo. Todėl gyventojai akmenų nesurišo jokiu skiediniu, buvo visiškai pasikliaunama fizikos dėsniais. Taigi, šiuos nedidelius nykštukų namelius galima vadinti ne tik senaisiais vietos architektūros statiniais, bet ir nelegalios statybos pavyzdžiu.

Kadangi nenaudojant surišamųjų medžiagų statyti buvo galima tik mažus trulius, o 18 - 19 amžiuje šie statiniai labai išpopuliarėjo, didėjo, pradėjo kurtis ištisos jų gyvenvietės, pradėta naudoti rišamąjį skiedinį.

Šiandien UNESCO saugomame žaviame Alberobello senamiestyje stovi apie 450 - 1000 trulių. Skirtingi šaltiniai pateikia skirtingus skaičius. Ir nieko nuostabaus, nes kai kur į vieną būstą yra sujungti du ar trys nedideli trulai. Vieni šaltiniai skaičiuoja būstus, kiti – kūginių stogų smailes.

Lipame Alberobello traukinių stotyje. Traukinys čia sustoja porai minučių ir nuvažiuoja tolyn. Vienos keliautojos perspėta, iškart perku bilietus į kitą šios dienos kelionės etapą, į Martina Franka miestą. Juk  grįžus po Alberobello apžiūros bilietų kasa gali nebedirbti, o apie bilietų pirkimą šios traukinių linijos savitarnos aparatu net bijau pagalvoti.
Bilietas iš Alberobello į Martina Franka kiekvienai atsieina po 1,10 EUR.

Todėl keliautojams, kurių išvykos tikslas bus tik Alberobello miestas, dar Baryje patariu nusipirkti atgalinius, Ritorno, bilietus.

Prie stoties kirtę nedidelę automobilių stovėjimo aikštelę, pasukame į kalniuką lipančią Viale Margherita, vėliau pereinančią į Corso Trieste e Trento gatvę. Gatvė visiškai rami, pravažiuoja vienas kitas automobilis. Vaizdai neįdomūs. Nors gatvėse stovi daugybė baltos spalvos gyvenamųjų namų, bet kol kas Alberobello primena ne itin švarų tipišką pietų Italijos miestelį.

Po keliolikos minučių pasiekiame Piazza Curri aikštę. Iš tolo šviečia šios aikštės pakraštyje esanti 19 amžiuje architekto A. Curri suprojektuota ir pastatyta šventųjų Cosmas ir Damian bažnyčia. Plati aikštė ir aukšta bažnyčia emocijas pakelia į kitą lygmenį, pajuntu susidomėjimą.

Bažnyčia pastatyta vietoje čia nuo 17 amžiaus stovėjusios koplyčios.

Minutę pasidairome po vidų. Renkasi žmonės, turbūt artėja pamaldos, todėl išeiname.

Pro bažnyčią Via del Gesu gatve traukiame aukštyn. Čia pat pamatome pirmąjį trulį, vėliau atsiveria jų visa gatvė. Labai įdomu, todėl naršau nedidelius kiemelius.

Užeiname į pirmąją mūsų lankomą trulyje įsikūrusią suvenyrų parduotuvę. Pardavėjas vaišina įvairių skonių limončelo gėrimu bei tarali – įvairių skonių nedideliais trapiais užkandžiais. Čia nusiperkame pirmąsias lauktuves.

Paskui einame prie nedidelėje aikštelėje aiškiai matomo dviejų aukštų pastato, vadinamo Trulių karaliumi (Trullo Sovrano). Trullo Sovrano - unikalus dviaukštis trulis, kuriame yra įsikūręs muziejus. Žinoma, kad eisime pasižvalgyti po jo vidų. Už lankymo bilietą sumokame po 1,50 EUR.

Dviaukštis, senąjį nedidelį 17 amžiuje statytą trulį apjungęs namas buvo pastatytas 18 amžiuje. Pastatas unikalus tuo, kad jis turi du aukštus ir viduje įtaisytą laiptinę. Per visą gyvavimo istoriją namas turėjo daug savininkų. Šiame trulyje taip pat buvo įsikūrusi ne viena visuomeninė įstaiga: koplyčia, vienuolynas, maisto prekių parduotuvė. Nuo 19 amžiaus pastatas priklauso Sumeranų šeimai. Vėliau statinys buvo paskelbtas nacionalinio paveldo objektu ir įtrauktas į UNESCO saugomų objektų sąrašus.

Pirmame aukšte apžiūrime virtuvę, gyvenamąjį kambarį, pasidairome į šalia sienas sustatytus didžiulius ąsočius. Po to išeiname į lauką ir pasidairome po jaukų vidinį kiemą.

Paskui siaurais aukštais laiptais lipame į viršų. Apsižvalgome po mažytį kambariuką žemomis lubomis ir, išgirdę į muziejų atklegančios vaikų grupės balsus, mauname žemyn.

Išėję į lauką, ta pačia gatve vėl leidžiamės prie Saint Cosmas e Damian bažnyčios.

Prie bažnyčios laiptų į akis krinta prieš pusvalandį nematytos detalės. Įdėmiau žvilgtelėję suprantame, kad mums lankant bažnyčią, nebuvo ant laiptų padėtų gėlių.

Po to prie pat laiptų pamatome atvirą, dažnai itališkuose filmuose rodomą katafalką ir kvadratinius juodai apsirengusius vyrus rūsčiais veidais. Pasigailime, kad čia neatėjome keliomis minutėmis ankščiau. Būtų buvę įdomu išvysti ceremoniją.

Nuo bažnyčios aikštės leidžiamės į nuožulnią pakalnę šiokia tokia prabanga dvelkiančia Corso Vittorio Emanuele gatve. Vis atsisuku atgal pasigėrėti vaizdais.

Abi gatvės puses juosiantys pastatai yra įprasti itališki. Jų pirmuose aukštuose įsikūrę kavinės ir parduotuvės. Kur ne kur už namų šmėžuoja trulių smailės.

Paskui pasiekiame erdvią Piazza del Popolo aikštę. Ant lygaus grindinio priešais savivaldybę kamuolį spardo vaikai. Žvilgtelime į savivaldybę ir einame tolyn.

Šios aikštės kampe yra 1797 m. pastatyti Meilės namai (Casa d’Amore). Tai pirmasis namas, pastatytas naudojant skiedinį. Šiuo metu jame yra įsikūręs Turizmo informacijos centras.

Kitame aikštės gale pamatome kuklią šv. Liučijos (Chiesa di s. Lucia) bažnytėlę.

Šią bažnyčią įkūrė Švento Sakramento brolija. Tačiau 19 amžiuje bažnyčia buvo rekonstruota ir jai suteiktas šventos Liučijos vardas.

Prie bažnyčios yra viena gražiausių apžvalgos aikštelių, nuo kurios galime apžvelgti didžiausią trulių rajoną - Monti.

Pasidairę į trulių kepurių mišką, leidžiamės žemyn šalia bažnyčios nutiestais plačiais laiptais. Pereiname automobilių stovėjimo aikštelę, kertame judroką gatvę. Prieš pradėdamos naršyti trulių labirintus sugalvojame užkąsti. Tad sėdame Via Monte S. Marco gatvės papėdėje įsikūrusios kavinės kieme. Sakomės po sumuštinį su kumpiu ir šaltos kavos su migdolų pienu (latte di mandorla). Už viską, įskaitant paslaugų mokestį “coperto”, sumokame po 6 eurus. Sumuštiniai labai skanūs ir sotūs: šviesios duonos paplotėlis perpjautas išilgai per pusę, įdarytas kumpiu bei daržovėmis ir apskrudintas. Kava dieviška.

Ilgokai ilsimės, o tada gana stačiai į kalną lipančia Via Monte S. Marco gatve traukiame į viršų.

Užlipę ant kalno, pasukame į Via Monte Nero ir čia pat papuolame į baltų su pilkais akmeniniais smailais stogais trulių karalystę.

Net ir šiandien daugelyje Alberobelo trulių gyvenama, kituose įkurtos suvenyrų parduotuvės, barai ir viešbučiai. Valdžia siekia išlaikyti šių statinių autentiškumą ir namo savininkams taiko griežtus apribojimus. Todėl didelė dalis senojo trulių kaimo gyventojų savo trulius pardavė. Čia liko gyventi tik besiverčiantys iš turizmo arba neturintys už ką įsigyti modernesnio būsto vietos gyventojai. Šiuos pastatus pamėgo įsigyti užsieniečiai, dažniausiai vokiečiai ar britai.

Kažkur pamatome nuorodą, kviečiančią apžiūrėti trulio vidų. Viduje nedideli kambariukai, žemos ir suspaustos erdvės, mums trūksta šviesos. Vienbalsiai nusprendžiame, kad įdomu pažiūrėti, bet tokiame būste gyventi nenorėtume.

Grįžtame į gatvelę. Ji kai kada būna visiškai tuščia ir tyli, o kai kada prisipildo klegančios minios.

Čia pat patenkame prie dar vieno garsaus Alberobello trulių miestelio objekto: trulio - Siamo dvynių (Trullo Siamese).

Apie Alberobello miestelį ir jo trulius sukurta nemažai legendų. Viena jų pasakoja, kaip tą pačią moterį įsimylėję ir dėl jos susipykę broliai padalijo šeimos trulį į du ir pasistatė trulius - Siamo dvynius. Visame pasaulyje toks yra tik vienas.

Traukiame pėsčiųjų Via Monte Nero gatvele žemyn.

Kažkur pamatome nuorodą į panoraminę apžvalgos aikštelę. Kelias į ją veda per suvenyrų parduotuvę. Suvenyrai per daug nedomina, o štai miesto vaizdas pro trulių stogų konusus labai sužavi.

Trulių stogai.

Via Monte Negro gatve grįžtame atgal. Paskui sukame į Via Monte S. Gabriele, Via Duca d’Aosta.

Siauros gatvelės ir įvairaus dydžio nameliai akinamai baltomis sienomis ir religiniais ar magiškais simboliais išraižytais stogais sukuria pasakišką atmosferą. Tikima, kad baltai išraižyti stogų raižiniai saugo nuo piktos akies ir pritraukia turtus.

Paskui išeiname į vieną populiariausių turistinių gatvių Via Monte S. Michele.

Sukame gatve aukštyn, link šv. Antonijaus bažnyčios (Chiesa Sant’Antonio). Gatvė nors ir turistinė, bet be proto graži.

Trulio formos ir prabangų įėjimą turinti bažnyčia nepalieka tokio įspūdžio, kokio tikėjausi. Ši bažnyčia yra graikiško išplanavimo, turi koplyčią ir varpinę bei po stogu įsikūrusį vienuolyną.

Kiek pasėdime viduje. Tada bandome surasti laiptelius užlipti į viršų, nes esu skaičiusi, kad ši bažnyčia turi laiptus, vedančius į viršų. Bet jų rasti nepasisekė, todėl grįžtame atgal į turistinę gatvę.

Kažkur kišame nosį į atokesnę gatvelę. Ji pasidabinusi žiedais.

Kitur žiedai įsitaisę ant stogo.

Trulių miestelyje atras nišą ir norintys susipažinti su krašto kulinariniu paveldu.

Trulių gatvė leidžiasi į pabaigą.

Atsisveikina pats Monti rajono gaspadorius.

Jaučiamės kiek pavargę. Galvojame, ką veikti toliau. Iki artimiausio traukinio į Martina Franka miestą nedaug laiko likę. Todėl nusprendžiame nelankyti Aja Piccola – trulių rajono, turinčio namų tinklą ir siauras gatveles. Einame tiesiai į stotį.

Kelyje iki Alberobello traukinių stoties užtrunkame gerų 15 minučių. Pasiekę stotį, pasižymime ryte pirktus bilietus. Stotis beveik tuščia, vos keli keleiviai sukiojasi. Iš smalsumo žvilgteliu į kasos langelį – kaip ir reikėjo tikėtis, jis uždarytas. Kaip gerai, kad bilietus  nusipirkome iškart čia atvažiavę. Paskui dairausi į informacijos lentą. Ant jos prikabinta daug įvairių grafikų. Žvilgt – to laiko, kurį turėjau užsirašiusi savo konspekte, grafike nėra. Nusimenu, juk kito traukinio tektų laukti beveik valandą. Tą laiką verčiau būtume praleidę senamiestyje. Bet dėl visa ko paklausiu netoli vaikštinėjančios merginos. Ji patvirtina, kad 13:35 traukinys į Martina Franka turėtų atvykti už 5 minučių.

Laukiame. Traukinys iš tiesų atvažiuoja.

Iki Martina Franka laukia 15 kilometrų ir 20 minučių kelias.

Pakeliui dairomės Locorotondo miestelio. Iš pradžių planavau aplankyti mažąjį baltąjį Locorotondo, bet paskui pamaniau, kad viskam neužteks laiko. Todėl nusprendžiau pasirinkti tik Martina Franka miestą, kuris yra didesnis.

Locorotondo – miestelis, kurį pravažiuojame, yra garsėjantis regiono baltais (ypač - putojančiais) vynais. Istorinis miestelio centras yra įsikūręs aplink kalno viršūnę, iš kur atsiveria įspūdinga Itrijos slėnio panorama. Nestebina, kad miestelio pavadinimas kilęs iš apskritimu aplink kalną išsidėsčiusių gatvių.

Martina Franka. 

Martina Franka miesto sienos su išlikusiais senoviniais vartais juosia istorinį centrą – tai tik pėstiesiems skirta zona, kurioje valdo ramybė, nuostabi architektūra, niekur neskubantys žmonės. Vakare miestas pasipuošia šviesomis, o gatvės atgyja nuo pasivaikščioti – į passeggiata - išsiruošusių pasidabinusių gyventojų ir miesto svečių.

Šiuo metu mieste gyvena apie 50 tūkst. gyventojų. Pagrindiniai senamiesčio objektai yra išsidėstę ant 431 metrų aukštį turinčios San Martino kalvos.

Martina Franka miesto atsiradimo data laikomas 5 amžius, kuomet nuo Saracėnų įsiveržimo bėgantys Taranto gyventojai įkūrė Monte S. Martino gyvenvietę. 15 amžiuje trečdalis Martina Franka gyventojų buvo žydai. Dauguma jų priėmė krikščionybę, taip tapdami pilnateisiais miesto gyventojais, todėl gyventojų skaičius išaugo, miestas suklestėjo. Iki 19 amžiaus miestas tilpo į gynybinių sienų apjuostas ribas. Gynybinė siena tuo metu turėjo 4 vartus ir 24 bokštus. Miestui pradėjus plėstis dalis sienos ir bokštų buvo sunaikinti. Tačiau visi keturi renesanso ir baroko epochų vartai yra išlikę iki šių dienų.

Provincijos gyventojai užsiėmė vyndaryste. Martina Franka pavadinimo vyno galima nusipirkti miestelio parduotuvėse. Kaip ir Locorotondo, Martina Franka vynas yra putojantis. Tačiau galima rasti ir įprasto.

Taigi, išlipę traukinių stotyje, į senamiestį patraukiame pėsčiomis. Prieš tai dar pasidairome, kokie reikalai su bilietų pirkimu. Tačiau bilietų kasų langeliai uždaryti, viduje nieko nėra. Nusprendžiame, kad nėra ko gaišti laiko. Kai grįšime, tai ir galvosime, ką daryti.

Iš pradžių apžiūrėsime pačią seniausią senamiesčio dalį. Nuo stoties eisime Via della Liberta gatve, tada suksime į Via Giuseppe Fanelli, netrukus pateksime į Via Saverio Mercadante gatvę.

Nuo jos prasideda tarp Martina Franka miesto gynybinių sienų ir naujųjų kvartalų esantis Lama rajonas.

Šio rajono pavadinimas reiškia žemą vietovę. Senovėje nuo San Martino kalvos čia subėgdavo lietaus ir kanalizacijos vandenys. Galima numatyti, kokia klampi, šlapia ir dvokianti buvo teritorija. Gyveno čia patys skurdžiausi gyventojai, negalėję įsigyti kiek geresnių būstų. Laikui bėgant gyventojai kovojo su drėgme, statėsi namus ir dabar galime prisiliesti prie tame sename laike likusios miesto dvasios.

Šio rajono senose vingiuotose gatvelėse stovi nedideli balinti dviejų arba trijų aukštų kalkakmenio namai su tamsiais šlaitiniais stogais, vietinių vadinamais cummerse, papuoštais kaminais, vietinių vadinamais balandžiais.

Paklaidžiosime Lama rajono gatvelėmis su slaptomis nišomis, mažomis aikštėmis, elegantiškais miniatiūriniais vartais ir balkonais.

Beklaidžiodamos priartėjame prie pagrindinės miesto XX Settembre aikštės, nuo kurios prasidės gatvės, vedančios į renesanso ir baroko laikų miesto širdį.

Pro Porto Santo Stefano arba dar vadinamus Arco di Sant' Antonio vartus įeisime į senamiestį. Vartai kartu su gynybine siena pastatyti viduramžiais. 18 amžiuje jie buvo rekonstruoti, o pavadinimas suteiktas pagal netoli buvusios Santo Stefano bažnyčios vardą. Vėliau bažnyčia pradėta vadinti švento Antonijaus iš Padujos (Chiesa Sant’ Antonio da Padova) vardu, tad ir vartai pradėti vadinti Arco di Sant' Antonio. Todėl šie miesto vartai turi dvigubą pavadinimą. Vartų viršuje puikuojasi miesto globėjo švento Martyno skulptūra.

Bendrakeleivės prisėda ant suoliuko užkąsti. Kol iš kuprinių traukiami užkandžiai, aš nubėgu į aikštės pakraštį apžiūrėti šv. Antonijaus iš Padujos bažnyčios.

Pasistiprinę ir pailsėję, plačiąja Piazza XX Settembre aikšte einame iki vartų. Pro vartus įžengiame į prabangių pastatų apjuostą ir senoviniu Delfinų fontanu pasipuošusią Piazza Roma aikštę. Pasakojama, kad šis fontanas buvo pastatytas siekiant įamžinti miesto prisijungimą prie Apulijos akvedukų sistemos.

Šalia Piazza Roma yra vienas žymiausių miestelio architektūros paminklų – 17 amžiuje projektuoti ir daug vėliau pastatyti Kunigaikščių rūmai (Palazzo Ducale), dabartinė miesto Rotušė. Pastate taip pat yra įsikūręs ir miesto teismas bei biblioteka. Pastatas pasižymi gera akustika, tad vasarą čia organizuojami muzikiniai festivaliai ir renginiai.

Nuo Palazzo Ducale Corso Vittorio Emanuele gatve traukiame iki miesto širdies - Piazza Plebiscito aikštės. Išilgai senamiestį kertanti prabangi Corso Vittorio Emanuele gatvė vietinių kalba vadinama Žiedu U - U’ Rinc. Nenustebkite išvydę, kad Corso Vittorio Emanuele gatvė yra visiškai tiesi. Pavadinimas išliko nuo 13 amžiuje šia vieta ėjusio U formos kelio, jungusio Monopolio ir Taranto miestus.

Corso Vittorio Emanuele gatvėje rasime daugiausiai baroko ir neoklasicizmo stiliaus pastatų. Visame senamiestyje pilna didingų pastatų su nuostabiais kalvių sukurtais balkonais, didelėmis dekoruotomis durimis ir vingiuotais motyvais puoštais langais, lodžijomis, skliautais.

Piazza Plebiscito aikštėje stovi gražioji rokoko stiliaus 18 amžiuje Milano architekto Giovanni Mariani suprojektuota šventojo Martyno bazilika (Basilica di San Martino). Bazilika ypatingai gražiai atrodo nuspalvinta vakarinės saulės spindulių.

Piazza Plebiscito aikštėje taip pat pamatysime varpinę ir Universiteto rūmus.

Palazzo dell Universiteta – viduramžiais Universiteto rūmai tarnavo kaip miesto valdžios darbo vieta. 18 amžiuje rūmai buvo perstatyti į tokius, kokius juos matome dabar. Nuo 19 amžiaus rūmai yra Menininkų gildijos būstinė.

Torre Civica – keturių aukštų miesto varpinė, įkomponuota prie Universiteto rūmų pastato.

Erdvi neoklasikinio stiliaus Piazza Maria Immacolata aikštė, apjuosta dailiais 13 arkų pastatais, žinomais kaip Portici. Šią aikštę įsivaizdavau didingesnę ir erdvesnę. Todėl ilgai neužsibūname, patraukiame toliau.

Mieste galima pamatyti ir viduramžių tradicijų. 

Chiesa di San Domenico bažnyčia pastatyta 18 amžiuje ant buvusios romantiškojo stiliaus šv. Petro bažnyčios pamatų. Šios bažnyčios projektuotojai sėmėsi idėjų iš Lecce miesto, kurį šioje kelionėje dar lankysime.

Paskui klaidžiojame siauromis gatvelėmis kur akys mato.

Senamiestyje galima klaidžioti iki nakties. Tačiau pagrindiniai lankomi objektai jau apeiti. Galiu patvirtinti, kad Martina Franka senamiestis nėra didelis ir yra labai kompaktiškas.
Jeigu būtume keliavę su nuolatine bendrakeleive dviese, turbūt dar ir Locorotondo mieste būtume išlipę. Tačiau mama pavargusi, todėl patraukiame link namų.

Iš senamiesčio išeiname į judrią gatvę. Nuo triukšmo ir akinančiose baltose miesto sienose atsimušančių saulės spindulių pradeda skaudėti galvą. Atsisukusi žvilgteliu į išlikusį gynybinės sienos Torre di San Nicola bokštą.

Vico I Gioacchino Rossini gatve leidžiamės iki tos vietos, kurioje įsukome į Lama rajoną. Nuo ten jau pažįstamomis gatvėmis traukiame į stotį.

Skubame, norime suspėti į 17:25 valandos traukinį, važiuojantį į Bari Centrale stotį. Deja, traukinys ką tik atvažiavo, o stotyje prie bilietų kasos langelio darbuotojo vis dar nėra. Neturėsiu ką daryti, kažkaip bandysiu pirkti bilietus tuo keistu savitarnos aparatu. Tik kol nupirksiu, ryto galime sulaukti ir tikrai pavėluosime į traukinį. Traukinys tikrai ne paskutinis, ne bėda, tik bus ilgu laukti kito.

Perone matau stovinčius kelis vyrus su uniformomis ir moterį su ryškia liemene. Priėjusi prie jų, rodau į ką tik atvažiavusį traukinį ir klausiu: “-Ė treno a Bari Centrale?” Atsako, kad taip. Klausiu apie bilietus, rodo į aparatą. Sakau: “Aiuto?” Mergina nubėga prie aparato, greitai sumaigo reikiamus mygtukus, įdedame banknotą ir per kelias sekundes bilietai nupirkti. Paskui ji mūsų bilietus atžymi aparate ir parodo, į kurį traukinį lipti. Padėkojame ir labai greit išvažiuojame.

Kelionė namo truko dvi valandas. Nuo Martina Franka iki Bari Čentralės traukinys nuvažiavo 78 kilometrus. Bilietai kiekvienai atsiėjo po 5,60 EUR.

Buvo įdomu stebėti žalias ir žydinčias pievas, ištisus plotus lygių laukų ir sodų.

Važiuodama namo, pradedu galvoti apie rytdienos maršrutą. Rytoj lauks ankstyvas išvykimas į Matera miestą. Todėl nusprendžiu dar šiandien susirasti reikiamą taką ir bilietų pardavimo vietą.
Išlipę iš traukinio einame į naujesnį stoties pastatą. Bendrakeleives palieku laukti, pati leidžiuosi žemyn apsidairyti. Man reikiamos traukinių firmos nematau, todėl klausiu darbuotojo. Nors jis kalba "poco inglese", bet atsakymą paberia itališkai. Esmę suprantu, nes pasikėlusi į viršų randu reikiamą peroną, o begrįždama pas paliktas draugužes, pamatau Ferrovie Apulo Lucane traukinių bilietų pardavimo kasą. Nusprendžiu nupirkti bilietus. Darbuotojas kalba angliškai. Perku atgalinius bilietus, už juos paploju žmogui po 10 eurų. Dar patikslinu rytdienos traukinio išvykimo laiką, pasiteirauju, ar jis tikrai tiesioginis ir padėkojusi patenkinta grįžtu pas saviškes. 

Traukinyje kaip reikiant pailsėjome, todėl patraukiame link Bari senamiesčio ieškoti vakarienės. Einame pro Piazza Umberto I parką. Jį puošia fontanas ir patrauklus didelis pastatas.

Einame pėsčiųjų Via Sparano di Bari gatve. Gatvė pilna nesibaigiančių prabangių parduotuvių, pirmyn – atgal zuja minios žmonių. Nuo stoties iki senamiesčio gerų 15 minučių kelio pėsčiomis, tačiau jis mums prailgsta ir einame gerokai ilgiau.

Sėdame į pirmą pasitaikiusią kavinę Corso Vittorio Emanuele II gatvėje. Draugė sakosi kaprizingąją picą, mes su mama ragausime vietos patiekalą – ausytes ropių padaže (Orecchiette con le cime di rapa). Skanus, lengvas ir vėlyvai vakarienei tinkantis patiekalas.

Pavakarieniavę traukiame į viešbutį. Pakeliui dar turime nusipirkti maisto. Tačiau maisto parduotuvės prabangioje pėsčiųjų gatvėje nerandame. Kažkur klausiu jaunos merginos, kur yra artimiausia didesnė maisto parduotuvė. Ji pasako, kad prekybos centrą rasime pasukę už kelių kvartalų, tačiau jos darbo laikas baigiasi už dešimties minučių.
Tikrai nebespėsime. Todėl užeiname į mažytę atsitiktinai pamatytą maisto prekių parduotuvę.

Dabar jau galima ir namo.
Viešbutyje trumpai pavakarojame ir traukiame ilsėtis. Rytoj lauks antroji intensyvi kelionės diena.

Pasakojimo tęsinį rasite čia.