2017 m. kovo 30 d., ketvirtadienis

Italijos kulnas: Lečė ir Ostūnis.


Ankstesnę pasakojimo dalį rasite čia.

2017-03-30. Ketvirtadienis. Lečė ir Ostūnis.

Šiandien vykstame į tolimiausią ir piečiausią kelionės po Italijos kulną tašką – Lečės (Lecce) miestą. O grįždamos, jei bus likę laisvo laiko, trumpam sustosime baltajame mieste – Ostūnyje (Ostuni).

Lečė keliautojams pristatoma kaip gražiausias Apulijos regiono miestas, todėl jos neįtraukti į savo kelionės programą negalėjau. Tačiau nedidelis ir jaukus baltasis Ostūnis, keliautojų nuomone, nurungia visus. Taigi, trūks plyš turiu pamatyti abi šias žavias bei to paties miestų globėjo – švento Oronzo globojamas vietas.

Barį ir Lečę skiria 140 kilometrų kelias. Regioninis bendrovės Trenitalia traukinys šį atstumą įveikia per dvi valandas. Besiruošdama kelionei užtikau traukinių, įveikiančių nemažą atstumą tarp miestų kiek greičiau. Iš buvusių vizitų į Italiją žinau, kad iki kelionės likus daugiau kaip kelioms savaitėms, galima nusipirkti greitųjų traukinių bilietus už nedidelę kainą. Namuose su bendrakeleivėmis aptarusi savo planą, išsiruošiu į bilietų medžioklę. Nustebau, kad prieš trejus metus www.trenitalia.it puslapyje susikurta paskyra yra vis dar galiojanti. Užtrukau vos kelias minutes ir 06:48 Intercitynotte traukinio Bari Centrale – Lecce bilietai jau guli mano elektroniniame pašte. Išvykimas ankstyvas, nes besiruošdama kelionei įsivaizdavau, kad šios dienos lankomi objektai turėtų pareikalauti labai daug laiko.

Pridursiu tik tiek, kad bilietai vardiniai, todėl perkant reikėjo suvesti keleivių vardus pavardes bei pasirinkti vagono numerį ir vietas. Bilietai į vieną pusę kiekvienai atsiėjo po nepilnus 10 eurų. Iš ankstesnių Italijos  kelionių žinau, kad svarbu turėti bilieto PNR numerį, kurį sutikrina kontrolieriai.

Ketvirtadienio rytas, kad ir ankstyvas, bet šiltas. Greitomis atlikę ryto rutiną, išskubame į stotį. Šįkart lendame į bromą tarp senojo ir naujesnio stoties pastatų, nes Trenitalia traukinys vyks iš pirmo tako, todėl niekur nereikės eiti ar lipti. Švieslentėje užsidega reikalinga informacija ir po akimirkos net iš Milano atbildėjęs traukinys sustoja. Tik mūsų antras vagonas, pasirodo, liko pabaigoje, todėl turime sparčiai minti, kad praėję visus miegamuosius sąstatus, rastume savo kupė. Bet suspėjame.

Kupė dalinsimės su išilgai sėdynių snaudžiančiu vyrioku, todėl patogiuose bei minkštuose krėsluose ir pačios prisnūstame. Traukinys porai minučių sustoja vos keliose stotelėse. Kažkuriame mieste kupė pakeleiviai pasikeičia ir vietoje knarkiančio miegaliaus sulaukiame inteligentiško vyriškio, iškart panirusio į darbus kompiuteryje.

Bilietų niekas netikrino. Nors taip ir liko abejonė, ar prieš įlipant į traukinį nereikėjo jų pažymėti specialioje dėžutėje. Mat bilietas turi QR kodą, tačiau QR skaitytuvus mačiau ir ant bilietų žymėjimui skirtų dėžučių.

Kaip ten bebūtų, sėkmingai ir laiku pasiekiame Lečę.

Lečės traukinių stotis nedidelė ir jauki. Pasižiūrime, kad viduje yra bent dvi bilietų pardavimo kasos ir pora savitarnos aparatų. Bendrovės Trenitalia savitarnos aparatu naudojausi prieš trejetą metų, todėl reikalui prispyrus, pasinaudosiu dar kartą.

Gerai nusiteikę tiesia Viale O. Quarta gatve pajudame link Lečės senamiesčio.


Lečė.

Beveik 100 tūkstančių oficialių gyventojų turinti Lečė yra laikoma vienu gražiausių ir išskirtiniu Apulijos regiono miestu. Spėjama, kad pirmoji gyvenvietė dabartinio miesto teritorijoje įsikūrė prieš tūkstantmetį prieš Kristų. Iš pradžių priklausęs graikams, vėliau miestas pateko į Romos imperijos sudėtį, plėtėsi ir tvirtėjo. Centre buvo pastatytas amfiteatras, vyko aktyvus kultūrinis gyvenimas. 15 amžiuje Lečė tapo Salento pusiasalio kultūros centru.

Lečės senamiestį puošia daugybė raitytais ornamentais ir formomis, įmantriomis skulptūromis ir kolonomis išdabintų 17 amžiuje projektuotų ir pastatytų pastatų, turinčių netgi savą stiliaus pavadinimą: barocco leccese.

Bandysime į senamiestį įeiti pro Rudiajės vartus. Lečėje yra išlikę treji vartai į senamiestį. Toliausiai nuo senamiesčio yra Porta Napoli, vadinamoji Lečės miesto Triumfo arka. Kadangi ji yra tolokai, tai nelankysime. O dar vienus vartus apžiūrėti galbūt ir pavyks.

Rytas ankstyvas, miestas gana tylus. Netoli Rudiae vartų pamatome nedidelį daržovių turgų, tad užeiname nusipirkti apelsinų. O tada jau laikas pro miesto vartus žengti į pasimatymą su gražiąja Leče.

Porta Rudiae vartai į miestą buvo pastatyti 18 amžiaus pradžioje vietoje ankščiau stovėjusių ir 17 amžiuje sugriuvusių vartų.



Įėję pro Porta Rudiae vartus, traukiame tiesia Via Giuseppe Libertini gatve. Pirmieji žingsniai senamiesčio gatve įspūdžio nepalieka. Gatvė netviska, kai kurie namai netgi gana apleisti, nors po nešvarumu slepiasi dailus dekoras.

Siaurą gatvę juosia aukšti pastatai, erdvė suspausta, norint apžvelgti namų viršų, reikia aukštai kelti galvą. Tačiau tenka nuolat žiūrėti ir po kojomis, nes šaligatviai ir gatvės grindinys nėra lygūs, keliu važinėja automobiliai ir dviratininkai. Taip, taip, dviratininkai. Būtent jie mane labai nustebino. Siaurų gatvelių miestų kraštas Italija man visada asocijavosi su motoroleriais, tačiau šiame mieste radau gabalėlį Olandijos.

Taigi, Via Giuseppe Libertini gatvėje kiek atidžiau pasidairome į šventos Teresės (Chiesa di Santa Teresa) bažnyčią.



17 amžiuje įkurta bažnyčia buvo pavadinta šventos Teresės iš Avilos, prisidėjusios pertvarkant Basakojų karmelitų ordiną, vardu.



Nuo šventos Teresės bažnyčios kulniuojame tolyn Via Giuseppe Libertini gatve. Miestas dar tik bunda. Darbuotojai atidarinėja kavines ir parduotuves, kažkur plaunamos gatvės.



Labai greit pasiekiame Katedros aikštę (Piazza del Duomo). Apstatyta dailiais pastatais didelė ir erdvi aikštė iškart palieka įspūdį. Priešais atsiveria nuostabus vaizdas – aikštę gaubiantys seminarijos rūmai (Palazzo del Seminario), vyskupų rūmai ir katedra. Iš pažiūros vientisas pastatų ansamblis iš tikrųjų buvo statomas keletą šimtmečių.





Lečės katedra – Lecce Duomo – pirmoji bažnyčia šioje vietoje buvo pastatyta 12 amžiaus pradžioje, vėliau nežymiai keista, o 17 amžiuje katedra buvo visiškai perstatyta. Šalia pastatyta penkiaaukštė 70 metrų aukštį siekianti varpinė.



Užeiname į katedros vidų. Ji gana prabangi, bet tamsi.




Katedroje neužsibūname, einame atgal į aikštę. Užvertę galvas pažiūrime į varpinės bokštą, bandome įžvelgti, ar negalima ten užlipti. Bet nusprendę, kad mūsų noras neišsipildys, grįžtame į gatvę.

Kažkur žvilgteliu į galbūt universiteto, o galbūt kokios kitos įstaigos kiemelį.



Paskui pamatome dar vienos bažnyčios siluetą.



Bet kol kas akiratyje tik Via Vittorio Emanuele II gatvė pro puodynėje pasodintų dilgėlių krūmą. Ne tik dilgėlės, bet ir žliūgė bei “amerikanka” buvo dažnos Apulijos miestų vazonų puošėjos.



Galiausiai nukulniuojame iki šv. Irenos (Chiesa di Sant Irene dei Teatini) bažnyčios. Skirtingais architektūros stiliais išsiskirianti bažnyčia buvo pastatyta 16 amžiuje. Šventovė ypatinga, nes jos viduje galime pamatyti visame Lecce mieste esantį didžiausią altorių, skirtą šventam Kajetanui.



Nors Lečės miestas visuose Apuliją pristatančiuose šaltiniuose yra liaupsinamas, tačiau dar planuodama kelionę, abejojau, ar nedarau klaidos, abiejų švento Oronzo globojamų miestų lankymą numačiusi po Alberobello ir Materos. Visada maniau, kad Lečę turėčiau aplankyti pirmiausia. Tačiau įsivaizdavau, kad jai ir Ostūniui reiks visos dienos. O pačią pirmą kelionės dieną su aušra išbildėti nesinorėjo. Na, bet pavaikščiosiu, o tada įvertinsiu, teisi buvau ar ne.

Gana sparčiai judame nuo objekto prie objekto. Lečės senamiestis labai gražus, bet susižavėjimas iš kojų neverčia.

Via Francesco Rubichi gatvė išveda prie Piazzetta Sigismundo Castromediano aikštės pakraštyje esančios Jėzaus bažnyčios - Chiesa del Gesu.



Nei aikštė, nei bažnyčia neužkabina, todėl gatvelėmis vingiuojame iki šv. Kryžiaus (Basilica di Santa Croce) bazilikos.

Deja, bažnyčios fasadas yra restauruojamas. Tačiau atrandame, kad pro šalia esančių rūmų kiemą į vidų patekti galima.



Bazilikos statybos buvo pradėtos 14 amžiuje, tačiau darbai užsitęsė net tris šimtmečius. Bazilikos interjeras yra neįprastas ir įspūdingas, išpuoštas gyvūnų, augalų ornamentais. Po Materos katedros ši bažnyčia buvo antroji mane labiausiai sužavėjusi.



Išeiname į lauką. Šalia, 17 amžiuje pastatytame buvusio celestinų vienuolyno pastate Palazzo dei Celestini, yra įkurti Provincijos valdžios rūmai.




Grįžtame į gatvę. Rūmai iš gatvės pusės dar žavesni.



Pėsčiųjų Via Templari gatve leidžiamės iki Piazza Sant Oronzo aikštės. Aikštėje iš tolo moja Lecce globėjo švento Oronzo skulptūra. Skulptūra taip pat simbolizuoja senojo Via Appia kelio, vedusio iš Romos ir jungusio šalies pietinę dalį su sostine, pabaigą.



Aikštės kampe taip pat matome dailiai išraitytus šviesios spalvos Palazzo Sedile, 16 amžiuje pastatytus rūmus.



Sant Oronzo aikštės randame ir 2 amžiuje pastatytą romėnų amfiteatrą. Tuometinis amfiteatras sutalpindavo virš 25 tūkstančių žiūrovų. Deja, šiandien yra išlikusi tik jo dalis. Nemažas amfiteatro plotas per amžius buvo užstatytas naujais statiniais. Šiandien šioje vietoje vyksta religinės šventės ir menininkų susibūrimai.




Traukiame prie imperatoriaus Karolio V pilies (Castelo di Carlo V). 16 amžiuje pastatyta pili, su trapecijos formos gynybinėmis sienomis dabar priklauso Politeama Greco operos rūmams.

Deja, pilį juosia judrios gatvės. Pagalvojame, kad į jos vidų neisime, o stebuklų priėję prie pat turbūt neatrasime. Be to jau norisi poilsio ir kavos. Todėl iš tolo išvystas Karolio V pilies vaizdas te išlieka atmintyje, o mes patraukiame į kavinės paieškas.

Kavinukę labai greit atrandame Viale Francesco Lo Re gatvėje. Ji patraukia dėmesį, nes viduje pastebime daug itališkai kalbančių lankytojų. Dauguma geria kavą prie baro, bet mes sėdame prie staliuko. Užsisakome kapučino kavos ir bandelių. Tradiciškai dar gauname ir po stiklinę vandens.

Besirinkdama saldumynus, nusprendžiau, kad turime paragauti vietinių pyragaičių “Pasticciotto leccese”, kepamų su įvairiais įdarais viduje. Tačiau pyragaičiai buvo likę tik du, tad trečią imu paprastą kruasaną. Bet jis ir buvo skaniausias. Pyragaičiai toje kavinėje buvo šiaip sau, nė nepalyginsi su tais skaniaisiais “pasticciotto” iš Martinucci kepyklėlės Baryje, kuriuos vakare radome šeimininko paliktus kaip staigmeną.

Už kavą ir saldumyną pinigines kiekviena palengvinę po 2,90 Eur, Viale Francesco Lo Re gatve leidžiamės tolyn. Diena saulėta ir šilta, tad striukės keliauja į kuprinę.

Gatvė atveda iki dar nematytų miesto vartų – Porta san Biagio. Tai dar vieni iš trejų išlikusių miesto vartų. Jie pastatyti 18 amžiuje vietoje prieš tai buvusių, siejamų su Karolio V valdymo laikotarpiu.



Pro San Biagio vartus grįžę į Lecce istorinio miesto širdį, žygiuojame Via del Perroni gatve ir grožimės senamiesčio detalėmis.



Šioje gatvėje negalima nepastebėti dar vienos vertos dėmesio Lečės senamiesčio bažnyčios – švento Matėjaus (Chiesa di San Matteo). Ši bažnyčia yra pastatyta 17 amžiuje ir yra tipiškojo itališko baroko pavyzdys. Žvelgiame į bažnyčios interjerą ir matome, kad iš jos fasadą puošiančių kolonų dekoruota yra tik viena. Anot legendos, šėtonas iš pavydo nužudė dirbantį skulptorių, todėl kolona liko neužbaigta.



Erdvė prie bažnyčios labai siaura, tenka versti aukštyn galvas, o fotoaparatas vos sutalpina gražuolę šventovę.

Pasigrožime ir bažnyčios vidumi.



Paskui tolyn veda Via Federico D’Aragona gatvė. Pamatau labai jaukų kampelį.



Gražus tas Lečės senamiestis, ką besakysi. Nors Alberobello ir Materos senamiesčių žavesio jam aplenkti vis dar nepavyksta.

Prieiname prie Italijos suvienytojo Vittorio Emanuele II aikštės.



Traukiame į tolimiausią aikštės kampą, kad iš tolo galėtume pasigėrėti 15 amžiuje pastatyta Chiesa di Santa Chiara bažnyčia.





Mano programa po Lečės miestą jau beveik baigta. Planavau, kad užtruksime šiame mieste visą dieną, o, pasirodo, nė pietų meto nesulaukėme. Kad pietauti mums dar ankstoka, nusprendžiame atsitiktinėmis senamiesčio gatvėmis trepsėti link stoties. Kur pamatome įdomesnį pastatą ar bažnyčios smailę, ten ir pasukame.

Karocų (Carrozze) rūmai.



Lečė.



Ir nežinau, ar akys užmatė, ar kojos atnešė, bet prisireikus į tualetą, bandydamos atrasti maps.me pavaizduotą reikiamą ženkliuką, ateiname prie netikėto kampelio. Atrandame už aukštų namų ir bažnyčių sienų pasislėpusį dar vieną romėnų teatrą.



Net pamiršę, kad reikia į vieną vietą, čia ilgai užsibūname. Gaila, kad į vidų patekti negalima.

Paskui vėl klaidžiojame gatvėmis.

Itališka klasika.



Via Benedetto Cairoli gatvėje apžiūrėsime bažnyčią Chiesa di San Francesco della Skarpa. Spėjama, kad ši bažnyčia statyta 13 amžiuje. Tačiau įdomu, kad liaudyje Chiesa di San Francesco della Skarpa vadinama bažnyčia be fasado, nes jis buvo sunaikintas 19 amžiuje atliekant rekonstrukcijos darbus.



Bažnyčia apleista, ant karnizų auga žolės. Tačiau vos už kelių žingsnių to paties pastato kampe pamatome dailių kolonų apjuostą Piazzetta Giosue Carducci aikštelę.



Lečės senamiesčio gatvėmis galima klaidžioti iki sutemų, bet visos gatvelės darosi panašios, o vaizdai ir miesto aura į ekstazę taip ir nenuveda. Suprantu, kad buvau teisi galvodama, kad Lečę reikia lankyti prieš Alberobello ir Materos apžiūrą. Lečė iš tiesų graži, rekomenduoju ją aplankyti. Ypač istorijos ir architektūros mylėtojai tikrai ras ką veikti. Bet mes daugiau žavimės vaizdais, todėl nusprendžiame, kad kitame mieste – Ostuni – mums labiau pasiseks.

Ta pačia gatve, kaip kad ėjome ryte, sukame į traukinių stotį. Iki jos iš lėto kulniuojame beveik 15 minučių.

Pasiekę tikslą ir apsidžiaugę, kad iki traukinio liko kiek daugiau nei 10 minučių, einame prie kasos nusipirkti bilietų. Salės darbuotoja pakviečia mus pirkti bilietų prie savitarnos aparatų. Ji kalba angliškai. Savitarnos aparatas taip pat. Vos už minutės Lecce – Ostuni bilietai jau kišenėje. Už juos kiekviena paplojome po 5,60 Eur. Darbuotoja patvirtina, kad traukinys važiuos iš pirmo takelio, tad tereikia tik išeiti iš stoties pastato.

Bendroje išvykimų laikus rodančioje švieslentėje matome savo traukinio grafiką. Jau laikas išvažiuoti, bet traukinio vis nėra. Vėlavimų grafoje jokios informacijos taip ir neatsiranda. Galiausiai mūsų maršrutas dingsta iš švieslentės, o naujai rodomi įrašai informuoja, kad į pirmą taką netrukus atvyks kitas traukinys. Mano nuomone, jo kryptis - tikrai ne Ostūnis. Niekas neaišku, ar į jį lipti, ar kur eiti, ko laukti, be to nežinia, ką daryti su jau turimais bilietais.

Perone pamatau einantį uniforma vilkintį vyrą. Klausiu, ar jis kalba angliškai ir ar gali mums padėti. Atsako, kad padės ir moja sekti paskui. Nuveda į stoties vidų ir pašaukia darbuotoją. Pasirodo, tai ta pati moteris, savitarnos aparatu mums nupirkusi bilietus. Moteris mane atpažinusi net pyksta, ji juk sakė, kad laukti prie pirmo tako. Sakė tai sakė, bet traukinio gi nėra. “-Traukinys atvažiuoja!!!” Paskui kiek atlėgusi paaiškina, kad dabar į pirmą taką atvyks kitas traukinys, o po jo bus mūsų.

Laukti tai laukti. Ir iš tikrųjų bendroje išvykimus rodančioje švieslentėje netrukus atsiranda įrašas apie iš pirmo tako į Barį vykstantį traukinį. Ta pati informacija netrunka užsidegti ir prie tako. Klausydama per garsiakalbį pranešamus atvažiuojančio traukinio stotelių pavadinimus turbūt praklausiau Ostūnį. Koks skirtumas, lipame į traukinį, juk jis vyksta į Barį, jei kas, apsieisime ir be Baltojo miesto.

Bet vagone dėl visa ko paklausiu sėdinčio vyriškio, ar šis traukinys stoja Ostūnyje. Jis patikrina grafiką, atsako, kad taip. Tik dabar atpažįstu, kad tai tas pats inteligentiškasis vyras, su kuriuo anksti ryte važiavome vienoje kupė. Padėkoju.

Kelionė trūks beveik valandą. Mano telefonas važiuojant kai kuriais traukiniais nepagauna GPS signalo. Šįkart irgi tenka pro langą stebėti pravažiuojamų stotelių pavadinimus bei jų eiliškumą sekti žemėlapyje. Bet stotelių pavadinimai pranešami ir per garsiakalbį. Be to baltasis miestas Ostūnis kažkur visu gražumu pasirodo per traukinio langą. Greičiausiai artimiausioje stotelėje turėsime lipti. Iš savo vietos kilstelėjęs mūsų rytinės kupė bendrakeleivis pasako, kad tikrai turėsime lipti. Padėkojame ir lipame nedidelėje ir beveik tuščioje Ostuni miesto stotyje.


 Ostūnis.

Keli su mumis išlipę traukinio keleiviai labai greitai dingsta, o mes dar pasidairome po stotį, apsižiūrime, kokie reikalai su bilietų pirkimu. Panašu, kad bilietų kasos šioje stotyje nerasime. Bet matome, kad viduje stovi du savitarnos aparatai. Viename jų pasitikrinu galimus grįžimo į Barį laikus, jie sutampa su mano turimais. O tada jau laikas bandyti nusigauti į Ostūnio senamiestį.

Nuo Ostuni traukinių stoties iki senamiesčio yra 3 kilometrų kelias. Eiti pėsčiomis geriau nebandyti, nes judrus ir neišvaizdus kelias neturi jokių šaligatvių. Nuo stoties iki senamiesčio veža autobusai, kurių grafikas priderintas prie traukinių tvarkaraščio. Stotelė yra prie pat įėjimo į traukinių stotį. Ant ją žyminčio ženklo kabo autobusų tvarkaraštis, kurį čia pat patariu nusifotografuoti ar nusirašyti.

Paprastai Italijoje autobusų bilietų vairuotojai nepardavinėja. Jų galima įsigyti kavinėse ar parduotuvėlėse, vadinamose Tabacchio. Prie traukinių stoties veikia nedidelė kavinė, joje nusiperkame atgalinius bilietus, Ritorno. Tai paprasti vienkartiniai 90 euro centų kainuojantys bilietai, kiekviena juos gauname po du.

Kavinės darbuotojas perspėja, kad autobusas bus po 40 minučių.

Ką darysi, kad jau mūsų traukinys vėlavo, tai ir autobuso teks laukti. Bet smarkiai burnoti nedrįstame, nes kelionėje po Italijos kulną iki šiol logistikos reikalai ėjosi kaip iš pypkės.

Laukimo laikas kažkaip prabėga. Iš stoties pastato pasipila su dar vienu traukiniu atvykę žmonės. Netrukus pamatome atvažiuojantį autobusą. Vairuotojas patvirtina, kad važiuoja į “čentro storiko”. Paprašau, kad sustotų Laisvės (Piazza della Liberta) aikštėje. Autobuse geltonoje dėžutėje pažymime bilietus. Už gerų penkių minučių išvažiuojame.

Nedidelis autobusas dideliu greičiu skrieja gatvėmis. Akimirką pasigrožime fantastiška Baltojo miesto panorama.

Kelyje užtrunkame kokių dešimt minučių ir jau lipame Piazza della Liberta aikštėje. Lipdama dar paklausiu vairuotojo, kur autobusas stos grįžtant atgal. Gal ir ne taisyklingai, bet sakau: “ -Dov’ė la ritorna fermata?” Vairuotojas pirštu rodo į laiptelius Piazza della Liberta aikštės pakraštyje, kur esame dabar. Supratau, kad reiks laukti toje pačioje vietoje.

Išlipę iš autobuso, pirmiausiai pasidairome po aikštę. Ji visiškai tuščia.

Taip atrodo gatvė, kurioje mus paleido autobusas, ir šventajam Oronzui skirtas obeliskas (Obelisco di Sant’Oronzo di Ostuni).



Piramidės formos obeliskas pastatytas 18 amžiuje pagal vietinio meistro Giuseppe Greco idėją. Jis yra 20 metrų aukščio. Viršuje puikuojasi Lečės ir Ostūnio miestų globėjo švento Oronzo skulptūra. Tikima, kad Oronzas išgelbėjo miestus nuo 17 amžiuje siautusio maro.



Laisvės aikštėje dėmesį patraukia Rotušė, kurioje įsikūrusi miesto komūna – Palazzo Municipale. Šioje vietoje nuo 14 amžiaus veikė Pranciškonų vienuolynas. Tačiau 19 amžiuje pastatas buvo perstatytas ir į naująjį statinį įsikėlė miesto valdžia.



Šalia Rotušės rasime šv. Pranciškaus Asižiečio vardo bažnyčią – Chiesa di San Francesco di Ostuni. Bažnyčia kažkada priklausė pranciškonų vienuolyno ansambliui. Perstačius Rotušę, buvo perstatyta bei architektūros stiliumi priderinta ir bažnyčia. Užeiname į vidų.



Dabar jau laikas keliauti į baltąją karalystę.

Savo pasakojime jau ne kartą minėjau, kad Ostūnis vadinamas Baltuoju miestu – La Citta Bianca. Jis įsikūręs itin gražioje vietoje ant kalvos. Kalbama, kad negalėdami atsispirti Ostūnio kerams daugelis turistų noriai keičia kelionių planus ir suka aplankyti miestelio. Gynybinės sienos apsuptas senasis miestas kviečia paklaidžioti po baltų siaurų senovinių akmeninių gatvelių labirintus.



Nuo Rotušės Via Cattedrale gatve vingiuosime aukštyn iki Katedros aikštės. Gatvėje gana tylu, tačiau veikia nemažai suvenyrų parduotuvių ir kavinių. Kavinėse girdisi tik užsieniečių balsai. Ir nieko keisto, juk siestos metas. Mes esame įpratę prie šalių, gyvenančių siestos ritmu. Tačiau mūsų skrandžiai – ne. Jie gurgia ir reikalauja maisto.

Pagrindinėje turistinėje gatvėje veikia tik ledainės ir bandelinės. Kažkur pamatome burgerinę bei piceriją. Bet nei picų, nei burgerių nei viena nenorime. Esame įpratę iš kiekvienos kelionės parsivežti atsiminimą apie maistą. Šioje kelionėje išskirtinio ar ypatingai skanaus patiekalo valgyti dar neteko. Kelionės dienos jau suskaičiuotos, todėl žūtbūt kažką gardaus turime suvalgyti čia, Ostūnyje.

Sukame į šonines gatveles.




Tačiau mažose siaurose gatvėse nematyti nei gyvos dvasios. Kai kur pasirodo viena kita iškaba, bet viskas uždaryta arba dar neprasidėjus turizmo sezonui, arba dėl siestos.

Kai netekę vilties, nusprendžiame grįžti į pagrindinę pėsčiųjų gatvę ir pasitenkinti burgeriais, kažkur pamatome atidarytas kavinės duris ir prie jų stovinčius darbuotojus, vyrą ir moterį. Akys suspindi. Pripuolę klausiame, ar jie dirba. Vyras kalba angliškai. Sako, kad nebe ir pasiteirauja, ko mes norėtume. Sakau, kad karšto maisto pietums. Vyrukas staiga ištaria, kad gerai. Jie užsidarę, bet mus priims. Šalia stovinčiai jo kolegei moteriai tokia idėja turbūt labai nepatinka, nes ji piktai kažką burba. Mes sakome, kad nepatogu. Bet vyrukas padrąsina, kad jokių bėdų, jis pats mums pagamins maisto ir pakviečia užeiti.

Ech, taip gali būti tik Italijoje, kai šeimininkas vidury siestos tik dėl mūsų atidaro nedidelį restoranėlį, kuriame gausime pavalgyti.

Jaukus restoranas įsitaisęs atokios mažos baltos pėsčiųjų gatvelės pradžioje. Tik iš to džiaugsmo nei gatvės, nei restorano pavadinimo nepasižymėjau...



Iškart gauname “welcome” užkandį ir gėrimų. Meniu, iš kurio mes galime pasirinkti, yra nedidelis. Tad užsisakome žuvies. Restorano patalpoje yra nemaža stiklinė siena, todėl galime stebėti, kaip gaminami mūsų pietūs. Prie jų besisukantis šeimininkas vis ateina mūsų pakalbinti. Jis netgi žino Lietuvą ir apgailestauja, kad jau rytoj grįšime ten, kur oro temperatūra siekia vos dešimt laipsnių šilumos.

Gauname po gražiai pateiktą porciją žuvies. Kai kas iš mūsų nėra patenkinta patiekalo kiekiu. Bet juk čia restoranas ir žmonės į šią vietą ateina pasimėgauti maistu, o ne persivalgyti. Man skanu. Pavalgę nuoširdžiai padėkojame šeimininkui. Iš restorano išeinu soti, bet nepersivalgiusi. Dabar jau galime mėgautis baltojo Ostūnio žavesiu.

Grįžtame į pagrindinę pėsčiųjų gatvę. Ji labai sparčiai kopia į kalną. Pakeliui pamatome 18 amžiuje pastatytą puošnią baroko stiliaus San Vito Martire bažnyčią.



Gatvė labai greit užsiraito iki kalvos viršaus. Čia randame minią turistų ir iškart į akį krintančią du rūmus jungiančią dailią 18 amžiuje pastatytą arkos formos lodžiją – Arco Scoppa.



Aikštėje įsikūrę arkos iš vienos pusės jungiami Veskovilių (Palazzo Vescovile) rūmai. 16 amžiuje pastatyti rūmai buvo sugriauti per žemės drebėjimą 1743 metais. Tačiau tais pačiais metais pastatas buvo atstatytas.

Priešais yra 18 amžiuje pastatyti Seminarijos (Palazzo del Seminario) rūmai, kuriuos jungia kita Arco Scoppa koja.

Kol gidė užėmusi grupę turistų, skubame ramiai apžiūrėti aukščiausio senojo miesto pastato - Ostūnio katedros. Gotiškoji katedra pastatyta 15 amžiuje. 19 amžiuje ši šventovė buvo paskelbta valstybiniu paminklu. Katedros pasididžiavimu galima laikyti didelę rozetę, simbolizuojančią Kristaus saulę, apsuptą 24 paros valandas vaizduojančiomis skulptūromis.




Minėta turistų grupė netrunka sugužėti į Katedros aikštę, todėl bėgame tolyn nuo minios. Sukame į čia pat esančią siaurą gatvytę.



Išeiname į atvirą aikštelę kalvos viršuje. Nors stiprus vėjas pučia kiaurai, taršo plaukus ir gairina jau spėjusią saulėje nudegti nosį, tačiau žvilgsnį prikausto neįtikėtinai atrodanti apačioje plytinti plokštuma bei už septynių kilometrų mėlynuojanti jūra.



Vertos dėmesio yra Ostūnio senojo miesto gynybinės sienos. Jos liudija, kad miestas šioje vietoje buvo dar Akmens amžiuje. Iš viso gynybinė miesto siena yra turėjusi keturis vartus. Tačiau iki šių dienų yra išlikę tik du. Bandysime leistis žemyn ir pasidairyti į baltas gynybines miesto sienas.

Kelias žemyn veda baltomis gatvėmis.



Žinoma, įdomu, kodėl senasis miestas - centro storico - yra baltos spalvos. Taip Ostūnis dažyti pradėtas 17 amžiuje ir tikrai ne dėl grožio. Pasakojama, kad tuo metu maras regione nusinešė tūkstančius gyventojų gyvybių ir namai, kuriuose buvo šios ligos židinys, pradėti dažyti kalkakmenio dulkių mase, turėjusia antibakterinių savybių. Aplinkiniai pastebėjo, kad gyvenantys šalia tokių baltai nudažytų pastatų rečiau užsikrėsdavo mirtina liga ir šiuos baltus kalkakmenio dažus laikė stebuklu. Niekas nenorėjo apsikrėsti mirtina liga, todėl gyventojai pradėjo masiškai dažyti savo namus baltai. Tradicija dažyti namus baltai liko iki šiol.

Mūsų laikais balta spalva dažyti namai traukia turistus, todėl valdžia skatina gyventojus išlaikyti baltą pastatų fasadą, kompensuodama dalį remontams reikalingų išlaidų.



Gatvelės žavios. Tikiu, kad tik ką į Apuliją atvykusį lankytoją jos turėtų užburti. Tačiau visą Apuliją galima pavadinti baltų miestų kraštu. Balta spalva mus lydėjo Alberobello, ji dominavo ir Martina Franka senamiesčio gatvėse, stebins ir rytdienos maršrute. Todėl apie Ostūnį galiu pasakyti tą patį, ką ryte sakiau apie Lečę: gražus, jaukus, žavus, bet nėra ypatingas. Šio miesto lankymą taip pat reikėtų planuoti prieš Alberobello ir Materą.



Prie netikėtai išvystos Chiesa di Santa Maria della Stella koplyčios aptinkame laiptukus, kuriais nusileidę, iškart atsirandame už istorinių miesto ribų. Čia pamatyti vaizdai mane pakeri.

Baltut baltutėlės miesto sienos maudosi saulės spinduliuose, apačioje plyti lyguma, tolumoje matosi jūra, o aplink sienas veda platus, lygus, dailus ir tylus kelias, pasipuošęs elegantiškais žibintais. Šios akimirkos man buvo pačios gražiausios visos viešnagės Ostūnyje metu.




Balta, balta, balta.



Kai gražusis kelias nebetenka savo žavesio, vėl sukame į senąjį miestą. Galbūt čia ir yra miesto vartai?



Kiek turėsime noro ir jėgų, paklaidžiosime po siauras senamiesčio gatveles.




Gatvėse galima pamatyti įdomių durų ir įėjimų, laiptų, nedidelių koplyčių.








Visur tylu, tuščia ir balta.





Kai balta spalva pabosta, o gatvelės pasidaro vienodos, traukiame link Piazza della Liberta aikštės. Ostūnyje praleidome geras tris valandas ir to laiko apžiūrai mums pakako.

Nežinome tikslaus grafiko, kada aikštėje turėtų būti autobusas. Skaičiuojame, kad iš jo atvykimo į stotį laiko reiktų minusuoti kokių 15 - 20 minučių. Mes, kaip visada, ateiname ankščiau. Stojame ir laukiame ant laiptelių Laisvės aikštėje, kur mus ir paleido dieną čia atvežęs autobusas.

Gatvės vaizdas nuo dienos meto pasikeitęs. Visur klega žmonės, o gatve abejomis kryptimis juda nenutrūkstamas srautas automobilių. Matydama abipusį automobilių judėjimą, nusprendžiu, kad autobuso irgi reiktų žvalgytis į abi puses.

Ilgokai laukiame. Laikas iki traukinio artėja. Pagaliau iš kitos, nuo obelisko pusės, kaip ir reikėjo tikėtis, pamatome atvažiuojantį mikroautobusą su iš tolo šviečiančiu užrašu. Iki perėjos tolokai, nors Apulijoje mažai kas paiso perėjų. Tiek vairuotojai, tiek pėstieji juda netgi per raudoną šviesoforo signalą.

Kol nueisime iki perėjos, autobusas pravažiuos. Gatvę reiktų kirsti čia, kur stovime. Tačiau nors ir nedideliu greičiu, bet nepertraukiamai rieda kolonos automobilių. Staiga prisimenu patarimus žmonių, keliavusių bardakiško vairavimo šalyse. Einu prie gatvės, priešais atvažiuojančią mašiną kilsteliu į viršų ištiestą delną. Matyt visose pietų šalyse galioja panašios taisyklės, nes automobilis iškart sustoja. Einu į gatvę. Mano kompanija dar mindžikuoja, tenka riksmu jas paraginti eiti. Negi vien dėl to, kad nesugebėjome pereiti gatvės, dabar beveik valandą lauksime kito autobuso?

Pamatęs žmones gatvės viduryje, sustoja ir priešinga kryptimi važiavęs vairuotojas. Abiems jiems padėkodama linkteliu ir bėgu prie netoli obelisko sustojusio autobuso, kad galėčiau jį užlaikyti.

Autobuso vairuotojas patvirtina, kad važiuoja į “stazione”. Geltonuose aparatuose pažymiu bilietus ir laimingos pajudame. Kelionė iki stoties trunka kokių dešimt minučių.

Iki traukinio išvykimo liko penkios minutės. Lipdamos iš mikroautobuso sutariame, kad mano kolegės eis apžiūrėti informacijos apie traukinio išvykimo laiką ir taką, o aš bėgsiu prie aparato pirkti bilietų.

Bilietus parduodantis aparatas “kalba” keliomis kalbomis, todėl drąsiai jį kalbinu angliškai. Tokiu būtu pirkau bilietus prieš trejus metus vykusioje kelionėje. Šiandien mačiau, kaip Lečės stotyje aparatu bilietus pirko salės darbuotoja. Surenku maršrutą, pasirenku laiką ir keleivių skaičių. Paskui… aparatas pakimba. Laikas tiksi, brangi kiekviena sekundė. Stoties viduje žmonių nėra, tik prie kito aparato bilietus perka du keleiviai. Galvoju, kai nusipirks, paprašysiu jų padėti. Bet jie neskuba, aptarinėja savo reikalus. Netekusi vilties, grįžtu prie užstrigėlio aparato. Audžiu mintį, kad lipsime be bilietų, nes nesinori ilgiau nei valandą sėdėti stotyje ir laukti kito traukinio. Tik kažin ar tam “pasirašys” mano draugės?

Žvilgteliu į aparato monitorių. Pasirodo, ankstesnis mano bandymas pirkti bilietus dar neanuliuotas, o aparatas atsigavęs. Todėl gana greit pabaigiu spaudyti trūkstamus mygtukus, į reikiamą vietą keliauja 20 eurų banknotas. Aparatas, už kiekvieną bilietą atsiskaičiavęs po 5,60 Eur, mums paberia grąžą ir tris bilietus. Belieka juos pažymėti specialiose tam skirtose dėžutėse.

Iki traukinio liko dvi minutės.

Štai taip su šiokia tokia įtampa baigėsi mūsų viešnagė Ostūnyje. Iki Bario laukia 90 kilometrų ir valanda kelio. Pagaliau galime atsipalaiduoti.

Traukinio vagonas apytuštis. Paeidamas kontrolierius patikrina bilietus. Matau, kaip juos parduoda be bilieto važiavusiai moteriai. Tik nežinau, ar ji mokėjo kokią baudą.

Važiuodama į Barį, svarstau, ką veikti vakare. Traukinyje šiek tiek užkandame. Todėl žvilgtelėjusi į žemėlapį, kompanionėms pasiūlau išlipti ne Bario centrinėje stotyje, o stotele ankščiau ir pajūriu paeiti iki centro. Jos sakosi dar nepavargę ir sutinka eiti lygiu keliu. Reikia tik įsitikinti, kad traukinys tikrai stoja Marconi stotelėje. Vos per garsiakalbį išgirdę “prossima fermata – Marconi”, einame link išėjimo.

Baris.

Lipame daugiabučiais namais apstatytame rajone. GPS padeda susiorientuoti, kurioje pusėje rasime jūrą. Triukšminga ir neišvaizdžia gatve patraukiame tolyn. Netoli pėsčiųjų promenados tenka pereiti didelę sankryžą su daugybe šviesoforų.

Pagaliau trepsime viena gražiausių Bario miesto promenadų – Lungomare Nazario Sauro.

Septynios valandos vakaro. Į patalus ką tik atsigulusi saulė apylinkėms dovanoja pačias gražiausias spalvas. Fotografuojamės ir grožimės. Vienintelė šios promenados blogybė – šalia bėgantis judrus kelias, kuriuo ištisai keliomis juostomis važiuoja automobiliai.



Promenada iki Senojo uosto (Porto Vecchio) eisime apie du kilometrus. Vis labiau temsta, krantinė pasipuošia naujomis spalvomis ir šviesomis.

Porto Vecchio artėja.





Pagaliau pasiekiame Bario vizitine kortele laikomą vietą. Nuo jos suksime į senamiestį.



Svarstome, kur eiti vakarieniauti. Tačiau nei viena nesame alkanos. Nusprendžiame, kad verčiau trauksime į viešbutį ir pakeliui nusipirksime užkandžių. Einame Corso Cavour gatve. Prie viešbučio esančioje Aldo Mora aikštės užkandinėje nusiperkame po burgerį. Aš paprastai nevalgau tokio maisto, bet šitie buvo skanūs.

Kambaryje randame šeimininko paliktą staigmeną – rytdienos pusryčiams skirtus “Pasticciotto leccese” pyragėlius su skirtingais įdarais. Padėkoju šeimininkui bei aptariu rytdienos išsiregistravimo ir bagažo saugojimo klausimus.

Paskui laukia neįdomioji kelionės dalis – lagaminų krovimas.

Ilgai nevakarojame, anksti traukiame ilsėtis

Pasakojimo pabaigą rasite čia.

3 komentarai:

  1. Taigi, baltoji kelionė baigėsi ) Neskubant daug spėjot pamatyti. Ir apelsinai- tokie su apelsinų kvapu, varvančiomis sultimis -tikri itališki )))

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ačiū, Arūna. :-)

      Ši kelionė buvo labai trumpa. Dar bus kelios išvykimo dienos akimirkos.
      Italijos ilgiuosi vėl...

      Panaikinti
  2. 2,90 Eur už kavą ir skanėstą? Tai čia gi nebrangu visai! Na, palyginus tai, kad tai Italija - užsienis kaip sakoma :)) Nes Lietuvoj vien kava apei 2 eur kainuoja, o jei koks geresnis skanėstas, tai tikrai daugiau nei 1 eur.. O aš be kavos negaliu, tai kartais sunku būna, nu nes išlaidos.. Tai prieš kelias savaites nusprendžiau susikaupti ir investuoti, nugriebiau šį: https://www.nestleprofessional.lt/kavos-aparatai/milano-860 Tai dabar itališką kavą (arba bent jau itališkos kokybės :)) geriu kasdien ir tikrai nemoku 2 eur už mažytį puodelį :)) O kelionė atrodo įkvepiančiai - šią vasarą į italiją jau nepavyks užsukti, bet dėl kitos susimąsčiau :)

    AtsakytiPanaikinti