Italijos kulnas: Polinjano a Mare ir Baris.

Ankstesnę pasakojimo dalį rasite čia.


2017-03-31. Penktadienis. Polinjano a Mare ir Baris.


Išaušta paskutinis mūsų kelionės po Italijos kulną rytas. Balkone pasidžiaugiame saule ir šiluma, paskui ruošiamės išvykai.

Šiai dienai neturėjau konkrečių planų, tik gaires. Tikėjau, kad paskutinės kelionės dienos planus nulems oras, mūsų norai ir jėgos bei tai, kiek prieš tai būsime apžiūrėję Bario miestą.

Visos trys vis dar esame gyvybingos, todėl nusprendžiame važiuoti į už 33 kilometrų nuo Bario miesto esantį Polinjano a Mare (Polignano a Mare) kurortą, o grįžę - apžiūrėti Bario senamiestį.

Su šeimininku esame sutarę, kad jis atvyks kiek po aštuntos valandos. Išsiregistruosime, atiduosime jam raktus nuo kambario, bagažą iki vakaro paliksime bendroje virtuvėje. Iš šeimininko paėmę kitus raktus nuo bloko durų, vakare pasiimsime lagaminus, o naujai gautus raktus paliksime virtuvėje. Kaip sutarėme, taip ir buvo. Padėkoję šeimininkui už puikius namus, išeiname į stotį.

Jei ką domintų informacija dėl bagažo saugyklų, interneto platybėse radau, kad Left luggage – bagažo saugykla yra Centrinės stoties apatiniame aukšte. Veikia visas dienas nuo 08:00 iki 20:00. Tačiau pati netikrinau ir neieškojau, todėl nežinau, kiek teisinga informacija.


Polinjano a Mare.

Išskubame į senąjį traukinių stoties pastatą. Trenitalia Regionale traukinys iš Bari Centrale į Polignano a Mare išvyks 08:45. Informacija išvykimus rodančioje švieslentėje skelbia, kad traukinys važiuos iš pirmo tako.

Einu prie bendrovės Trenitalia bilietų kasų. Pardavėjas kalba angliškai. Prašau į Polinjano a Mare atgalinių bilietų, Ritorno. Bilietas į vieną pusę suaugusiam kainuoja 2,50 Eur, atgalinis kainuoja tiek pat. Prie bilietų dar gaunu krūvą makulatūros su informacija apie traukinių linijas ir tvarkaraščius. Kelionei atgal skirtus bilietus pardavėjas įdeda į atskirą voką. Jis mums pataria kiekvieno važiavimo metu prieš įlipant į traukinį bilietus pažymėti specialiai tam skirtame aparate, pasako traukinio tako numerį bei pabrėžia, kad grįžti galėsime bet kuriuo laiku. Padėkoju ir einame į peroną.

Besiruošdama kelionei, radau informacijos, kad Polignano a Mare galima pasiekti ir FSE autobusu Nr. 150 https://www.fseonline.it/ . Baryje šis autobusas stoja L.go Ciaia gatvėje. Kelionė autobusu trunka valandą. Tačiau nesidomėjau, kaip vyksta važiavimas. Man priimtiniau keliauti traukiniu. Juo labiau, kad kelionė traukiniu į Polinjano trunka tik pusvalandį.

Traukinys atvažiuoja laiku, kelias iki kurorto jau pažįstamas.

Apulios regionas yra apdovanotas jūromis ir paplūdimiais, todėl jis populiarus ne tik tarp italų, bet ir tarp viso pasaulio keliautojų. Vakarinius Apulijos krantus ir Salento pusiasalį skalauja Jonijos jūra, kuri kraštui dovanoja gražius smėlėtus paplūdimius ir skaidrų jūros vandenį. Turbūt ne šiaip sau šie paplūdimiai dažnai būna lyginami su Maldyvų. Deja, mes dėl laiko stokos jų nelankysime ir apsiribosime centrinės Adrijos jūros pakrantėmis, kurioms priklauso Bario bei Polinjano a Mare. Beje, pastaroji dar vadinama Costa dei trulli - Trulių pakrante.

Kodėl vienu iš kelionės taškų pasirinkau Polinjano a Mare? Nepaisant to, kad šis miestas yra netoli Bario, jis sudomina, nes pasaulyje garsėja trimis dalykais: krantus juosiančiomis stačiomis uolomis, skaniausiais pasaulyje rankų darbo ledais ir turbūt kiekvienam žinomu Sanremo festivalyje nuskambėjusiu Domenico Modugno  hitu "Volare".

Išlipę Polignano a Mare traukinių stotyje, nepilną kilometrą ramia ir grakščia Viale delle Rimembranze gatve traukiame link senosios miesto dalies. Gatvę puošia dailūs pastatai ir medžiai.

Netrunkame atsirasti didelėje ir erdvioje Piazza Aldo Moro aikštėje, apsuptoje pakraščiais žaliuojančių medžių dailiai suformuota laja ir spalvingų namų.

Polinjano a Mare teritorija apgyvendinta labai seniai. Spėjama, kad pirmąją gyvenvietę graikai čia įkūrė 4 amžiuje. Vėliau vietovė priklausė Romos imperijai, Venecijos Respublikai. Per gyvenvietę kažkada ėjo visam kraštui svarbus Trojos kelias.

Žygiuodamos į Polinjano a Mare senamiestį grožimės erdvia Aldo Moro aikšte. Paskui ji įsijungia į dar vieną - Piazza Giuseppe Garibaldi aikštę. Joje žvilgtelime į abiejuose pasauliniuose karuose žuvusiems kariams pagerbti sukurtą skulptūrą Monumento ai caduti.

Kitoje pusėje pamatome 19 amžiuje vietoje seno masyvaus bokšto pastatytą nedidelę Chiesa della Nativita bažnyčią, dar vadinamą Madonna di Grottole.

Džiuzepės Garibaldžio aikštės pabaigoje šviečiančia perėja kirtę gana judrią gatvę, pro iki 18 amžiaus buvusius vienintelius miesto vartus - Arco Marchesale patenkame į senamiestį.

Nuo vartų atsivėrusioje piazzetta F. Miani Perotti aikštėje pasitinka 15 amžiuje pastatyti, o po trijų šimtmečių Miani šeimos rekonstruoti Palazzo Marchesale – Markizų rūmai.

Polinjano a Mare senamiestis kol kas man didelio susižavėjimo nekelia. Gražių ir jaukių miestų per šias dienas esame matę ne vieną. Be to aš esu gamtos vaikas, todėl vilioja kuo greičiau pamatyti jūrą. Tik kol iki jos nusigausime, klaidžiosime senamiesčiu.

Neįtikėtinai greitai prieiname Piazza Vittorio Emanuele II ir piazza dell’Orologio aikštes, iš tikrųjų apsijungusias į vieną.

Aikštėse trumpai pasižvalgome į 15 amžiuje pastatytą ir ne kartą rekonstruotą buvusią katedrą Chiesa Mastrice S. Maria Assunta. Iki 19 amžiaus pradžios katedra laikyta bažnyčia yra vienas svarbiausių Polignano a Mare istorinių objektų.

Tačiau mane labiau domina netoli buvusios katedros stovintys Palazzo dell’Orologio rūmai.

Viduramžių laikų statinys, kuriame kažkada buvo įkurti Universiteto rūmai, vėliau - kalėjimas bei aliejaus atsargų saugykla, dabar yra miestelio Rotušė. 18 amžiuje buvo pakeistas laikrodis (vietoje buvusio saulės). Įdomiausia, kad laikrodis dar ir šiandien yra nustatinėjamas rankiniu būdu ir dažnai skelbia darbų ar švenčių pradžią.

Nedidelė Laikrodžio aikštė yra labai jauki, tačiau čia skaisčiai kepina saulė. Norisi kuo greičiau lįsti į siauras ir šešėliuose skendinčias vėsias gatveles. Trumpai pasižiūrime ir paspėliojame, kokiu būdu atliekami laikrodžio nustatymo darbai. O tada jau slepiamės nuo saulės.

Baltų namų apjuosta gatvele sukame link Piazza San Benedetto aikštės, atsiradusios vietoje 20 amžiuje nugriauto vienuolyno.

Piazza San Benedetto aikštė yra populiari vasaros koncertų ir renginių vieta. Man ji labai graži. Tik gaila, kad kepinanti saulė gina į pavėsį ir neleidžia ilgiau grožėtis.

Istorinė Polinjano a Mare miesto dalis jau beveik apeita. Mums belieka aplankyti ant aukštų uolų įsitaisiusias gražiausias apžvalgos aikšteles. Link jų sukame siauromis baltomis gatvėmis, beveik tokiomis pat žaviomis, kokias matėme vakar Ostūnyje.

Vaizdingas Polinjano a Mare senamiestis į jūrą žvelgia nuo svaiginančiai stačių uolų. Į šį kurortą lankytojus vilioja 20 metrų aukščio uolos ir gamtos sukurtos grotos bei urvai, kuriuos patariama apžiūrėti užsisakius kruizą laivu. Tik, deja, mes tam laiko neturime.

Kiekviena link jūros traukianti gatvelė išveda į apžvalgos aikštelę, dovanojančią vis kitus vaizdus. Iš pradžių einame iki tolimiausios, o paskui su kiekviena apžiūra artėjame link centro. Kažkur laukia stagmena: atsirandame priešais garsiąją Palacėzės grotą (Grotta Palazzese), kurios terasoje įrengtas restoranas ir gaminami skaniausi visoje Apulijoje rankų darbo ledai.

Restoranas mūsų vizito metu remontuojamas. Jei ką sudominau, pridursiu, kad jis veikia nuo Velykų iki spalio mėnesio. Kaip ten pakliūti, informaciją rasite čia: http://www.grottapalazzese.it/en/dove-siamo/how-to-get-there-016.html

Akis traukte traukia nepakartojama panorama. Pastatyti visai arti stačių uolų krašto namai atrodo tarsi paukščių lizdai.

Kažkurioje apžvalgos aikštelėje pamatome įspūdingo dydžio grotą.

Taip ir vaikštome: tai gatvė, tai jūra.

Sugrįžtame į senamiestį. Atokios jo gatvytės yra labai jaukios ir man jos patinka.
Miestas dar tik bunda. Jis gana tylus. Tik darbuotojai atidaro krautuves, neša į lauką kavinių stalus ar tvarkosi.

Galiausiai prieiname mano akiai pačią gražiausią apžvalgos aikštelę: nuo aukštos uolos galime apžiūrėti Lama Monachile paplūdimį ir tiltą. Čia pat šarmingas diedulis gitara groja nuotaikingas melodijas, kalbina lankytojus ir siūlosi nufotografuoti.

Su pakilia nuotaika vėl sukame į senamiesčio gatves. Bandysime iš arčiau patyrinėti tik ką nuo apžvalgos aikštelės matytą vaizdą.

Palikę senamiestį, išeiname į Piazza Giuseppe Garibaldi gatvę. Čia prasideda iš tolo matytas tiltas su aukštomis arkomis, kuriuo ir patraukiame.
Arkinis Ponte Lama Monachile tiltas jungia žemai vingiuojančios upės išraustą slėnį įrėminančias stačias uolas. Po tiltu galima pamatyti išlikusį senąjį Trojos kelią - Via Traiana. Šis Polinjano a Mare gyvenvietės klestėjimui  svarbus kelias jungė ne tik Romą ir Brindisi uostą, bet ir Lotynų bei Rytų pasaulius.
Rašoma, kad senasis kelias įspūdingai atrodo vėlų metą, kuomet yra apšviečiamas daugybės lempučių.

Tačiau kol kas į akis labiausiai krinta apačioje esantis paplūdimys.

Apsidairę įsitikiname, kad į paplūdimį nusileisime perėję arkiniu tiltu ir jo pabaigoje pasukę senu akmenimis grįstu siauru keliuku.

Keliu eiti nėra lengva. Akmenys apvalūs, slidūs. Bet norisi išnaršyti visas miestelio pakampes. Arkinį Ponte Lama Monachile tiltą, nuo kurio prieš kelias minutes dairėmės į paplūdimį, dabar apžiūrime iš apačios.

Prieiname Lama Monachile paplūdimį. Poilsiautojų pamėgtas paplūdimys yra ne tik įspūdingiausias kurorto taškas, bet ir istoriškai svarbi vieta: Venecijos Respublikos laikais čia veikė uostas.

Paplūdimys gana siauras. Jame susirinkę nemažai lankytojų, norinčių pasigrožėti vaizdais. Besimaudančių nematyti. Sunku įsivaizduoti, koks skruzdėlynas čia būna sezono metu.

Viename paplūdimio krašte pamatome gamtos ir žmogaus bendromis jėgomis sukurtą kvadratinį langą į jūrą.

Pakrantėje jūros vanduo skaidrus ir šiltas. Saulė šviečia ir kepina. Besigrožėdamos jūra suvalgome po apelsiną, dar pasidairome po paplūdimį ir sukame atgal į akmenų kelią.

Pasiekę viršų, kol kas neiname tiltu atga, o trauksime link mūsų dar nelankytų uolų. Iš čia atsiveria beprotiškai graži Polinjano a Mare miesto panorama.

Aplankysime jau ankščiau mano minėtam Polinjano a Mare mieste gimusiam dainininkui bei estradinės dainos pradininkui Domenico Modugno pagerbti pastatytą 3 metrų aukščio bronzinę skulptūrą. Domenico Modugno pasirodė ne viename filme bei sukūrė šimtus dainų. Didžiausią pasisekimą pelniusi daina "Volare" yra ne tik populiari iki šiol, bet ir išversta į daugybę kalbų. Pagal ją ir buvo pastatyta skulptūra, įkūnijanti dainos šlovę ir gyvenimo džiaugsmą.

Pagal galimybes galima paeiti iki šalia esančių ir į vandenį brendančių Pietra Piatta uolų arba žavia promenada pasileisti iki San Vito gyvenvietės.
Patraukli aplinka kviečia pasivaikščioti, tačiau laiko turime nedaug. Todėl tik apsukame ratą aplink aikštę.
Keturių dienų Italijos kulno apžiūrai nėra daug.

Lama Monachile tiltu grįžtame į “savą” tarpeklio pusę. Laikas grįžti į Barį.
Piazza Aldo Moro aikštėje perkame ledų – kaip gi šiame mieste be jų. Už 1,50 Eur šio skanėsto gauname net po tris kaušelius. Smaližiaudamos jau pažįstama gražiąja Viale delle Rimembranze gatve traukiame į stotį.

Atėjome pačiu laiku, iki traukinio į Barį likę kelios minutės.

Baris.

Kelionė traukiniu sekėsi sklandžiai.

Pirmą valandą jau lipame Bario centrinėje traukinių stotyje. Turime gerą pusdienį pažinčiai su senamiesčiu bei paskutinei vakarienei. Planavau į senamiestį važiuoti miesto autobusu. Bet jis bus tik po 40 minučių, todėl nusprendžiame eiti pėsčiomis.

Fontanas Piazza Aldo Moro aikštėje Baryje, šalia kurios gyvenome.

Sukame pro Piazza Umberto I aikštę, kuria į senamiestį ėjome patį pirmą mūsų kelionės vakarą. Paskui vinguriuodamos pėsčiųjų gatvėmis, išeiname į Corso Vittorio Emanuele II gatvę. Dar kelios dešimtys metrų – ir grožėsimės nepaprastais vaizdais.

Prisipažinsiu, planuodama kelionę į Apuliją, apie Bario miestą buvau susidariusi labai skeptišką nuomonę. Tiek italai, tiek kitų šalių turistai pripažįsta, kad Baris nėra pati patraukliausia vieta turistauti, nes miestas nepatrauklus, triukšmingas, nešvarus ir gana nesaugus. Todėl vieninteliu Bario privalumu man atrodė šio miesto būvimas regiono centru, į kurį lengva atskristi ir pradėti keliones po Apuliją.

Tačiau tokia nuomonė visiškai pasikeitė, kai radau informacijos, kad lietuviams Bario miestas yra netgi artimas.

15 a. pabaigoje – 16 a. pradžioje Baris ir apylinkės yra buvę Milano, Bario ir Rosano princesės, Lenkijos karalienės ir Lietuvos kunigaikštienės Bonos Sforcos (Bona Sforza) valdose. Bario mieste stovi Lietuvos ir Lenkijos karalienės Bonos Sforcos pilis. Lietuvos vytis puikuojasi Bonos heraldiniame skyde Bario bazilikoje. O prieš daugelį metų lietuvaičiai didžiavosi Via Lituania vardu pavadinta gatve naujame Bari rajone (nors žemėlapyje jos taip ir nepavyko rasti...). Be to savo kelionę pradėjome ir baigsime Karolio Voitylos vardu pavadintame oro uoste.

Taigi, Bario miestas netikėtai nušvito kitomis spalvomis. Todėl panorau praleisti bent kiek laiko staiga pamiltame mieste. Manau, tam turėtų užtekti kelių valandų.

Į pažintį su Bariu išeiname ten, kur anądien su juo atsisveikinome: prie Senojo uosto (Porto Vecchio) ir buvusio Margaritos teatro (Ex Teatro Margherita).

Ši vieta dažnai laikoma Bario miesto vizitine kortele. Dailus ant vandens stovintis Margaritos Teatras, vandenyje ir krante akis vilioja gausybė spalvotų valtelių. Apsilankius šioje vietoje ryte, galbūt pasisektų išvysti žvejus, iš vandens ištraukiančius savo laimikius ir perduodančius juos į prieplauką.

Senojo uosto - Porto Vecchio vietoje yra įsikūręs nedidelis paviljonas, kuriame savo sandorius vykdo žvejai. Kol aš fotografuoju, mano kompanionės spėja apžiūrėti uostą. Draugė praneša, kad paviljone galima paragauti jūros gėrybių.

Iš pradžių abi šia mintimi abejojame. Juk vakare skrydis namo, degustacijos vieta nehigieniška, o jei subloguosime. Tad nusprendžiu į gėrybes tik pažiūrėti.

Tačiau pamačiusi tokią jūros gėrybių kolekciją, suskystu. Kas bus, tas bus, gal paragaukime.

Sutariame, kad už 10 eurų gausime lėkštę krevečių ir lėkštę jūros ežių. Jas pardavėjas atneša ant čia pat esančių cementinių blokų. Šalia padeda pusę citrinos bei per pusę perlaužia nedidelį batoną.

Jūros ežių (ricci di mare) man valgyti nėra tekę. Tačiau lankantis Apulijoje, rekomenduojama jų paragauti. Pardavėjo klausiame, kaip jie valgomi. Jis parodo, kad turime laužti batoną ir juo dažyti raudoną minkštymą. O jau skanumas. Tik reik dairytis, kad spyglio nepraryčiau.

Kai lėkštė lieka tuščia, o ant betono pūpso spygliuotų kiautų krūva, ateina eilė krevetėms. Jos iš vis dieviškos, per kelias sekundes labai gardžiai sukrenta į skrandį.

Prie šio neišvaizdaus betoninio ir šapais apkritusio stalo buvo pačios skaniausios mano Italijos kulno kelionės akimirkos.

Lungomare di Bari promenada patraukiame atgal prie Margaritos teatro. Įamžinu tolumoje likusią vietą, kur ką tik taip skaniai užkandžiavome.

Einame Lungomare Imperatore Augusto promenada. Vaizdas į vandenyje plūduriuojančias jachtas ir tolumoje likusį miestą užburia. Kas pasakė, kad Baris negražus?

Imperatoriaus Augusto promenada kiek kyla į viršų ir daro posūkį. Dešinėje mėlynuoja jūra, kairėje – Fortino Sant Antonio forto įtvirtinimas.

Kelias apsuka fortą ir prieš akis atsiveria kitokia Bario pakrantės panorama. Man ji labai patinka.

Sėdame ant pramenados pakraštyje esančių suolų ir ilgai grožimės.

Apulijos regiono sostinė ir vienas didžiausių Italijos uostų - Baris dažnai vadinamas du veidus turinčiu miestu. Baryje žmonės gyveno nuo senų laikų - dar prieš miestą užvaldant romėnams. Vėliau, iki 10 amžiaus Bario miestas buvo valdomas iš Konstantinopolio. Ši vietovė priklausė Romos imperijai, Bizantijai, Neapolio ir Sicilijos karalystėms.

Ilga ir įvairi istorija Apulijoje sukūrė savitą kalbinę ir kultūrinę įvairovę. Bario žvejų turguje vis dar galima išgirsti pidžiną – tradicinį Italijos ir Graikijos žvejų dialektą, kurį vis dar supranta abi Adrijos jūros pusės.

Nuo pat įkūrimo Bari miestas visada buvo kryžkele, kurioje šakodavosi prekybos, kultūros ir žmonių migracijos keliai. Iki šiol mums teko matyti industrinį Bario miesto veidą. Tačiau netrukus bandysime pažinti aukštos mūro sienos paslėptą senamiestį – citta vecchia.

Daili arka įveda į senamiestį.

Labai greitai įžengiame į Piazza Mercantile aikštę. Ši aikštė kadaise buvo ne itin maloni vieta, nes čia susitikdavo skolininkai ir nusikaltėliai. Kai kurie iš jų būdavo išstatomi pajuokai prie stulpo.

Aikštės pakraščiuose pilna kavinių, restoranų. Pietus – vakarienę mes esame numatę vėliau, todėl pirma pasidairysime po senamiestį.

Bario senamiesčio gatvelių jaukumas aplenkia visus iki šiol matytus mažesnius miestelius.

Tikras atradimas mums buvo netikėtai pamatyta 11 amžiuje šioje vietoje Venecijos pirklių įkurta švento Marko iš Venecijos ir švento Antonijaus bažnyčia. Gal būtume ir praėję, bet akis patraukė ant jos esantys šventųjų paveikslai.

Klajonių po Bario senamiestį tikslas – surasti švento Mikalojaus baziliką. Siaurose aukštų storasienių senovinių pastatų apjuostose gatvelėje telefonas pameta GPS ryšį. Klajojame kur akys mato. Gatvelės gana klaidžios.

Galiausiai pamatome aukštą baltą bažnyčią, 12 amžiuje pastatytą Romantiškojo stiliaus katedrą - Cattedrale di San Sabino. Tačiau ne ši bažnyčia yra mūsų tikslas.

Nuo San Sabino katedros turbūt kažkur ne ten pasukome, nes šv. Mikalojaus bazilikos niekaip nerandame. Einame dailiomis tyliomis gatvelėmis. Jau ir laikas pradeda spausti. Malonus pasivaikščiojimas pamažu virsta į erzinantį betikslį ieškojimą.

Kažkur pamačiusi pagyvenusią moteriškę, klausiu, kur yra Bazilika. Ji nukreipia eiti tiesiai, o nuo fontano sukti į dešinę.

Ėjimas tiesiai išveda už Miesto sienų. Iš pradžių susinervinu, bet paskui apsidžiaugiu pamačiusi, kad netikėtai atėjome prie Castello Svevo pilies, kurią planuodama kelionę ketinau pamatyti.

Bizantiškuoju - romėniškuoju architektūros stiliumi statyta Castello Svevo pilis kadaise tarnavo kaip gynybinis fortas. XV amžiuje kunigaikštienė Sforca pavertė pastatą rūmais - virš griovių pridėjo gynybinius ir kampinius bokštus, papuoštus Sforzų herbu – slibinu su karūna ant galvos ir žmogaus figūrėle nasruose. Šioje pilyje ramybės ir poilsio ieškojo energinga, veikli, novatoriška, kovinga, tačiau valdinga ir godi Bario kunigaikštytė, Lenkijos karalienė ir Lietuvos kunigaikštienė Bona Sforca. Deja, grįžusi iš Lenkijos, karalienė pilyje praleido paskutines gyvenimo dienas ir išėjo iš šio pasaulio artimiausių savo tarnų išduota ir nunuodyta. Lietuvos ir Lenkijos kraštui valdovė padarė daugiau darbų, nei savo gimtajam Bariui.
Kiek vėliau, kuomet Bario kunigaikštystė atiteko Neapolio karalystei, ši pilis atliko kalėjimo paskirtį. Iki mūsų dienų išsaugoti du normanų struktūrą išlaikę bokštai. Šiandien pilyje veikia muziejus.

Į Castello Svevo pilį pasidairome tik iš tolo. Aikštelėje pamatę fontaną, sukame į dešinę. Čia pat randame ir nuorodas, nukreipiančias į Baziliką. Tačiau pirmiausiai ateiname prie jau ne kartą matytos San Sabino katedros. Pasirodo, mūsų ankščiau buvo nusukta nuo pagrindinės gatvės. Todėl nebedarome senos klaidos ir Strada del Carmine gatve einame tiesiai tolyn.

Gatvė atveda prie Bari miesto globėjo švento Mikalojaus bazilikos. 11 amžiuje pradėta statyti ir masyviai atrodanti Basilica di san Nicola turbūt nesudomintų, jei ne daugybė sužinotų įdomių istorijų, dėl kurių norėjau šią šventovę pamatyti.

Viduje yra ne tik Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovo Žygimanto Senojo žmonos Bonos Sforcos antkapinis paminklas.

Vienoje bazilikos kriptoje esą ilsisi Kalėdų Senelio pirmtako Šv. Mikalojaus palaikai. Šventojo palaikai atgabenti į Barį iš Turkijos Miros miesto šventyklos (prisimename, kad lankėme šv. Nikolajaus bažnyčią, kai buvome Miroje). Palaikus norėta pergabenti į Veneciją, tačiau jie atkeliavo ir liko Baryje, nes buvo teigiama, jog šventasis norėjo būti palaidotas šiame mieste.
Kiti pasakoja, kad palaikus iš Konstantinopolio pavogė ir į Barį atgabeno žvejai.

Taigi, pasidairome į bažnyčią, kurioje prieš išvykdama į Krokuvą tuoktis su Žygimantu Senuoju meldėsi ir buvo palaiminta princesė Bona Sforca. Šios bažnyčios koplyčioje Bona buvo ir krikštyta.

Paskui leidžiamės į apačią. Pamatome bent kelis tikinčiuosius, labai karštai besimeldžiančius šventajam Mikalojui. Todėl nenorėdamos trukdyti greitai išeiname. Patraukiame į lauką.

Šalia šv. Mikalojaus bazilikos veikia suvenyrų parduotuvė. Ten galima nusipirkti stebuklingu laikomo iš šventojo kapo išsiskiriančio skysčio - Manos. Mes stebuklais netikime, todėl einame atgal į gatves. Pakeliui dar nusiperkame trūkstamas lauktuves.

Pati gražiausia senojo Bario gatvė.

Pažintinę Bario programą, kad ir greitomis, bet įvykdėme. Galiu tik patvirtinti, kad miestas visai nebaisus, senamiestis ir pajūris fantastiški, žmonės draugiški, prekeiviai neįkyrūs.
Dabar belieka nepamesti kelio atgal ir susirasti vietą pietums.

Piazza del Ferrarese ir Piazza Mercantile aikštėse pilna kavinių. Tačiau jose jau nebegirdėti to dūzgesio, koks buvo kuomet įžengėme į senamiestį. Siesta. Tačiau žinome, kad turistų lankomose vietoje vietinis verslas kai kada keičia savo įpročius ir dirba ne vien pietietišku ritmu.
Neradę didelio pasirinkimo, užeiname į spagetinę. Ji pilna žmonių. Padavėja kalba angliškai. Mus pasodina, paskui ilgam pamiršta. Priėjusi paklausia, ko mes norėsime. Ir atsiprašo, kad gali pasiūlyti tik gėrimų. Neva kavinėje daug žmonių, todėl nespėja suktis. Laukti reiktų kokį pusvalandį, tik tada galėtų priimti užsakymą karštam maistui. Mums viskas tinka. Juk esame įvykdę pažintinę programą ir gana pavargę, todėl poilsis tik į naudą.

Gauname užkandžių ir gėrimų.

Praeina daugiau nei pusvalandis. Mes kažkuo padavėjoms nepatikome, nes jos aptarnauja kitus, daug vėliau atėjusius klientus, o į mus dėmesio nekreipia. Galiausiai prieina. Su mama užsisakome spagečių, draugė – žuvies rinkinį. Praeina beveik valanda, draugė gauna krūvą jūros gėrio, o mes dar laukiame. Reikia valandos, kad išvirtų makaronus????

Galiausiai sulaukiame savo porcijų pačių neskaniausių kada nors valgytų makaronų…

Gerokai po penkių pajudame link stoties. Planavome užsukę į prekybos centrą nusipirkti trūkstamas lauktuves. Bet paklydimas senamiestyje turbūt užsuko kažkokį neigiamą sukutį: negana, kad ilgai ir neskaniai pietavome, tai eidamos sugebėjome pražiūrėti prekybos centrą, o likus nedaug kelio iki namų, laiku nepasukome reikiama gatve ir atsipeikėjome pastebėję, kad jau viaduku kylame virš traukinio bėgių. Ką gi, grįžtame vienu kvartalu atgal.

Radę traukinių stotį, senjorą paliekame pasėdėti aikštėje, o pačios einame susirinkti lagaminų.
Ir ką, durys tai neatsirakina. Rakiname 5 minutes, rakiname 10… 15… Rašau šeimininkui. Laimė, jis namuose ir atrašo, kad bus už kelių minučių. Pasirodo, durų tiesiog nepatraukėme…

Bet reikia džiaugtis, kad negatyvusis sukutis šioje vietoje išsikvepia. Čiumpame lagaminus ir einame į 19:00 Tempesta firmos autobusą. Nors iki išvykimo dar ketvirtis valandos, jis jau laukia keleivių. Vėl bilietas kainuoja kiekvienai po 4 eurus.

Vakarinis miestas pilnas automobilių ir kamščių. Net nesitiki, kad iki oro uosto autobusas nuvažiuos per pusvalandį. Bet nuvažiuoja. Paleidžia prie pat išvykimo salės durų.

Ilgokai pastovime, kol priduodame registruotą bagažą. Bario Karol Vojtyla oro uostas yra nedidelis, panašaus dydžio, kaip Vilniaus.

Saugumo patikra vykdoma keliomis eilėmis. Vėl ima šioks toks nerimas, kaip seksis praeiti mamai. Amens dokumentus tikrinančiam darbuotojui pasakau, kad mama turi klubo protezą. Jai pačiai prieš kelionę liepiau “iškalti” frazę “ho protesi d’anca”. Be to ji turi gydytojų pažymą anglų/lotynų kalba.

Į pažymą niekas nė nepažiūri. O varteliams sucypus, patikros darbuotoja gana abejingai apieškojo.

Taigi, gana greit atlikę nemaloniausias procedūras, einame pirkti likusių lauktuvių. Skrydis 21:45.
Teisingai pasirinkome 19:00 išvykimo iš Bario laiką. Nes nemažai sugaišome prie bagažo, paskui naršėme parduotuves ir pirkome trūkstamas lauktuves.
Tačiau skrendantiems be registruoto bagažo ir iš anksto pasirūpinusiems lauktuvėmis, drąsiai siūlau į oro uostą išvykti traukiniu kiek po septintos valandos vakaro.
Įlaipinimas prasideda gana anksti. Į lėktuvą lipame per rankovę. Dvi su puse valandos trukęs skrydis kiek prailgo.

Prieš mums grįžtant kelias paras lietumi ir žvarba kankinta Lietuva mus pasitinka pavasariška šiluma.


Tokia ta mūsų trumpa išvyka. Grazie e a presto.