Rumuniją visada įsivaizdavau smailiabokštėmis pasakų pilaitėmis padabintą gamtos prieglobstį. Man nieko daugiau nereikėjo, tik gamtos ir mano akiai neįprastos architektūros bei kuo mažesnio biudžeto kelionės, tad, užsidegusi lietuvių keliautojų pasakojimu, nusprendžiu į Rumuniją vykti per kitų metų atostogas.
Rumunija yra labai didelė ir keliaujant visuomeniniu transportu ją visą apvažiuoti užimtų begalę laiko, todėl išsirenku centrinėje šalies dalyje - tarp miškų esančioje istorinėje Transilvanijoje ir šalia jos esančius kelis taškus.
Nepaisydama aplinkinių gąsdinimų ir perspėjimų apie čigonus bei pavojingus vietinius, nedvejodama imuosi įgyvendinti savo kelionių idėjos.
Besiruošdama kelionei nerimavau ne dėl žmonių, o dėl meškų, kurių Rumunijoje skaičiuojama virš 6 tūkstančių, ir aviganių šunų.
Nors bendramintis iš Tripadvisor patikino, kad meškų tikrai neturėčiau sutikti, bet dėl visa ko pasidomiu prevencija. O šunims atbaidyti jau imuosi realių veiksmų: prieš kelionę įsigyju juos atbaidantį ultragarsą.
Į kelionę vyksime trise: prie manęs ir mano nuolatinės bendrakeleivės prisijungia jauna keliautoja.
Kelionę į Rumuniją renkuosi rugsėjo mėnesį, nes labai noriu pamatyti diktatoriaus Čaušesku statytą Transfăgărășan arba kitaip vadinamą Karo kelią. Šis kelias atidaromas tik birželio pabaigoje – liepą, o rudenį - spalio mėnesį vėl uždaromas.
Vidurvasarį keliauti po pietų šalis man yra per karšta, tad išsirenku rugsėjo pradžią. Kelionės laiką galėjau savaite ar net dviem pavėlinti, nes šilumos, tiksliau – karščio kelionės metu kliuvo tikrai daug.
Kitas keliaujant visuomeniniu transportu aktualus dalykas – mokinių atostogos, kažkiek diktuojančios autobusų grafikus. Mokslo metai Rumunijoje prasideda rugsėjo antrą pirmadienį.
Į Rumunijos sostinę Bukareštą skrisime su oro linijomis Wizzair iš Varšuvos Šopeno oro uosto. Į Varšuvą vyksime iš Vilniaus Luxexpress firmos autobusu.
Grįšime atvirkštine tvarka, nors iš tiesų vertėjo rinktis kurį kitą patogesnį Rumunijos oro uostą.
2019-08-31. Šeštadienis.
Vakare išvykstame į sostinę, iš kurios pajudėsime į Varšuvą. Nors Luxexpress autobusai yra modernūs ir patogūs, bet laukia sunki kelionė per naktį.
Svarstau, ar nevertėjo skristi iš Vilniaus su lenkų oro linijomis LOT. Būtume lygiai taip pat persėdę Varšuvoje, tačiau kelionės tikslą pasiekę greičiau ir patogiau. Deja, mes pasirinkome gerokai pigesnį, bet sunkesnį kelionės variantą.
Šįmet kainos stiprokai ūgtelėję. Autobusų bilietai atsiėjo beveik po 12 eurų vienam žmogui už vieną segmentą. Lėktuvo bilietai Varšuva – Bukareštas vienam kainavo 86 zlotas (tiesa, vėliau buvo galima nusipirkti už 56 zlotus) plius 101 zlotas už bendrą registruotą 20 kg bagažą.
Segmentas Bukareštas – Varšuva vienam žmogui atsiėjo po 81 Rumunijos lėją (RON). Papildomai už vietas lėktuve mokėjome po 29 lėjas. O bendras registruotas 20 kg bagažas atsiėjo 114 lėjų.
2019-09-01. Sekmadienis. Varšuva. Brašovas.
Anksti ryte pasiekiame Varšuvos Centrinę traukinių stotį (Warszawa Centralna), kurioje atlikę higienos procedūras ir papusryčiavę nutariame vykti į oro uostą. Tiesa, mūsų skrydis tik 12:25, tačiau šiandien Varšuvoje bus minimos Antrojo pasaulinio karo pradžios 80-osios metinės ir aplink stotį iš ankstyvo ryto jau pilna švyturėliais žybsinčių policijos ir kitų tarnybų automobilių.
Leidžiamės į apačioje esančią geležinkelio stotį. Į Varšuvos Šopeno oro uostą (Lotnisko Chopina) patogu vykti su SKM S2 ir S3 traukiniais. S3 vyksta iš Warszawa Centralna, o S2 – iš už kelių metrų esančios Šrodmiescie traukinių stoties.
Traukinys atvažiuoja laiku. Bilietus perku jo viduje esančiame savitarnos aparate. Perku vienkartinius, kurie kiekvienai atsieina po 4,40 zl. Atsiskaitau bekontakte Revolut kortele.
Kelionė iki oro uosto trunka virš 20 minučių. Išlipusias nuo traukinių stotelės iki oro uosto mus atveda ant grindinio nupiešta žalia linija.
Iki skrydžio laiko yra likę daug, tad oro uosto kavinėje pasistipriname, po to dar pasėdime, o netrukus ateina metas registruotam bagažui priduoti.
Bagažą atiduodu gana greitai. Saugumo procedūrose irgi neužtrunkame, tad belieka atlikti asmens dokumentų kontrolę, nes Rumunija nepriklauso Šengeno zonai.
Mudvi su nuolatine bendrakeleive turime pasus, tad einame į automatinę pasų patikrą, kurioje užtrunkame vos 5 minutes, o naujoji komandos narė skrenda su asmens tapatybės kortele, tad jai tenka stotis į bendrą eilę. Ji užtrunka kur kas ilgiau, 10 – 15 minučių.
Iki skrydžio laikas praeina greitai. Prie vartų ateina darbuotojai, palengva nutįsta keleivių eilė. Kuomet jau būtų laikas lipti į lėktuvą, prie vartų pasirodo kažkokių tarnybų pareigūnai. Oro linijų darbuotojai atsitraukia nuo darbo vietų ir išsirikiuoja. Tą pačią sekundę per garsiakalbius pasigirsta rimtas pranešėjo balsas „uwaga, uwaga, ...“. Aš tik tiek lenkiškai temoku, tad pasidaro neramu, kad gal oro uostą evakuos ir bus ate mūsų kelionei, tačiau po sekundės pasigirsta informacija anglų kalba. Pranešėjas kviečia tylos minute pagerbti Antrojo pasaulinio karo aukų atminimą. Visi nutyla, sėdėjusieji atsistoja. Sėdėti lieka turbūt tik nesuprantantys nei lenkų, nei anglų kalbos.
Po minutės apsauga pasišalina, darbuotojai grįžta į darbo vietas, o oro uostas atgauna įprastą šurmulį. Aš lengviau atsidūstu, kad kelionė nežlugo ir netgi simboliškai teko prisiliesti prie istorijos atminties.
Įlaipinimas vyksta įprastai, tačiau pakilti neskubama. Pakylame vėluodami visu pusvalandžiu ir man kiek neramu, ar spėsime į iš anksto užsakytą transferą.
Skrydis trūks kiek ilgiau nei pusantros valandos. Išgeriu kavos (lėktuve atsiskaityti Revolut kortele negalima. Dalį pinigų į Rumunijos lėjas keitėmės Lietuvoje, bet Rumunijoje dažniausiai, jei tik priimdavo, atsiskaitydavome banko kortelėmis. Revolut kursas būdavo geriausias.), pavartau oro linijų Wizzair žurnalą ir jau leidžiamės.
Bukarešto Otopeni (OTP) oro uoste - Aeroportul Otopeni Henri Coanda vėl tenka praeiti dokumentų patikrą. Šįkart visos stojame į bendrą eilę. Žmonių jūra, bet daug langelių dirba ir šią procedūrą atliekame per 15 minučių.
Reikia susirasti bagažo takelį. Švieslentėje rodomas bagažo takelio numeris 5, tačiau jo niekur nėra. Vėliau pastebime į 4-5 takelius nukreipiančias rodykles, vedančias į apatinį aukštą. Nulipę kaip tik pamatome atvažiuojantį mūsų lagaminą.
Belieka susitikti transfero vairuotoją, nuvešiantį mus į Brašovo (Brașov) miestą, kuriame esu rezervavusi pirmąsias nakvynes.
Rumunijos ir Lietuvos laikas sutampa, tad nesklandumų dėl laiko skirtumo neturėtų kilti.
Iš Bukarešto Otopeni (OTP) oro uosto į Brašovą galima nuvykti ir visuomeniniu transportu: iš pradžių tektų važiuoti į București Nord traukinių stotį, o iš jos traukiniu ilgai riedėti iki Brašovo. Tačiau nusprendžiame, kad verčiau vyksime brangiau, bet patogiai ir greičiau.
Transfero įmonę rinkausi iš dviejų variantų: Direct aeroport: https://direct-aeroport.ro/index-en.html ir MM express https://transferairport.ro/en/rezervare.php .
Pirmasis - Direct aeroport būtų buvęs pigesnis, tačiau, kaip supratau, Brašove mus būtų išlaipinę jų nurodytoje stotelėje, o taksi paslaugos iki gyvenamosios vietos mums būtų kainavę papildomai.
Mes pasirinkome 80 lėjų asmeniui kainuojantį MM express transferą, kuris priveža iki pačių gyvenamosios vietos durų. Už paslaugas mokėsime vairuotojui.
Transferą užsakiau prieš kelionę. Išvykimo laiką rinkausi pusantros valandos vėliau nei numatytas nusileidimo laikas. Šiandien supratau, kad buvau teisi, nes į pusvalandžiu anksčiau turėjusį įvykti Direct aeroport transfer vargu ar būtume spėję.
Užsakiusi MM express transferą į elektroninį paštą gavau visą informaciją, kurioje nurodyta, kad vairuotojas mūsų lauks prie gėlių parduotuvės. Nepatiko, kad ši informacija buvo pateikta rumunų kalba, tačiau šiais laikais nėra problemos išsiversti.
Taigi, susirinkę lagaminą, traukiame ieškoti gėlių parduotuvės. Mūsų aukšte yra Express prekybos centras, pro kurį būtume ėję, jei pasirinkę Direct aeroport transfer, o gėlių parduotuvės – nei kvapo. Klausiu darbuotojos, ji nurodo kilti į kitą aukštą.
Rumunijoje beveik visi, tiek jauni, tiek vyresni, nors šiek tiek kalba angliškai. Tai yra teigiamas kelionės akcentas.
Vos pakilę matome gėlių parduotuvę, tačiau mano vardo laukiančiųjų rankose nematyti. Iki transfero išvykimo dar yra laiko, leidžiamės ieškoti tualeto. Kol susitvarkome, sulaukiu vairuotojo skambučio, kad jis jau laukia mūsų.
Kai vairuotojas surenka visą ekipažą, pajudame, keliomis minutėmis vėliau nei tvarkaraštis. Mikroautobusas patogus, gerai kondicionuojamas, kelias geras. Iš pradžių riedame greitkeliu, paskui įsukame į mažesnės reikšmės kelią. Pusiaukelėje stojame poilsiui.
Artėjant prie Brašovo kraštovaizdis tampa kalnuotu ir labai malonina akį. Važiuoju su didele viltimi ir jau svajoju, kaip po kalnus vaikščiosiu.
Kai priartėjame prie Brašovo miesto, per Whatsapp programėlę susisiekiu su apartamentų šeimininku. Esame sutarę, kad parašysiu, kai būsime netoliese. Esu patenkinta sumažėjusiomis ryšio paslaugų kainomis keliaujant po Europos Sąjungą ir džiaugiuosi, kad nereikia sukti galvos dėl vietinės mobilaus ryšio SIM kortelės.
Su šeimininku sutariame, kad jo lauksime prie parkingo. Tačiau apartamentų vieta Maps.me ir Google žemėlapiuose skiriasi, o visa gatvė yra vienas didelis parkingas, tad nesu tikra, kur mums reikia. Vairuotojas paskambina apartamentų šeimininkui, ir, įsitikinęs, kad mus atvežė ten, kur ir priklauso, išleidžia. Visiems rekomenduoju MM express transfer, patys geriausia atsiliepimai.
Beje, dauguma Rumunijoje sutiktų žmonių buvo labai paslaugūs ir geranoriški. Mitas, kad Rumunijoje yra nesaugu ar net pavojinga, buvo iš karto sugriautas. Būtent Rumunijos žmonės buvo pats geriausias visos kelionės akcentas. Į šią šalį drąsiai leisčiausi ir viena.
Beveik tris valandas trukusi kelionė mikroautobusu baigėsi. Apie pusę aštuonių susitinkame su šeimininku.
Brašove 5 naktims esu užsakiusi Apartament Monadin Ultracentral apartamentus http://www.booking.com/Share-sPPIco . Visos naktys 3 asmenims iš viso atsieina 860 lėjų arba 182 eurus.
Apartamentai tvarkingi, jaukūs ir modernūs. Gyventi juose buvo didelis malonumas.
Vienintelis trūkumas – jie yra tolokai nuo senamiesčio. Tačiau keliaujantys automobiliu jį galėtų saugiai laikyti garaže.
Įsikuriame. Nors planavome išeiti į senamiestį, tačiau visos pasijuntame pavargę, tad tenueiname į netoliese esančią maisto prekių parduotuvę ir vakarojame apartamentų balkone.
2019-09-02. Pirmadienis. Žygis Bran – Măgura - Zărnești.
Kaip jau minėjau pasakojimo pradžioje, man Rumunija asocijavosi su gamta, tad buvau suplanavusi kuo daugiau laiko žygiams. Šiai dienai buvo numatytas Septynių kopėčių kanjonas - Canionul Șapte Scări, tačiau kelionės planai ryte pasikeičia net kelis kartus.
Prisipažinsiu, dėl Septynių kopėčių kanjono visos abejojome. Nerimą kėlė trasoje įtaisytos 12-15 metrų aukščio statmenos kopėčios. Tokią atrakciją prieš daugelį metų esu įveikusi Slovakijos rojuje ir man ji džiaugsmo neteikė. Mano kompanionės taip pat abejojo, ar išdrįs jomis užlipti, todėl nutariame kelionę pradėti nuo lengvesnių atrakcijų ir leistis į Rišnovo - Râșnov bei Brano - Bran miestus.
Keliautojas po Rumuniją visuomeniniu transportu dažniausiai susidurs su dvejomis problemomis: savaitgaliais, ypač - sekmadieniais niekas neveža, o pirmadieniais – niekas nedirba. Taigi, tas pirmadienis ir kėlė nerimą, ar teisingai nusprendėme persigalvojusios vykti į Râșnov bei Bran miestus, kuriuose stovi pilys ir veikia muziejai.
Prieš išeidama dar žvilgteliu į orų prognozę ir pamatau už kelių dienų prognozuojamą lietų, todėl kyla noras dar kartą keisti kelionės planą ir vykti į kažkuriai kitai dienai suplanuotą Bran – Măgura - Zărnești žygį. Juk po miestus bei pilis galėsime pavaikščioti ir lietui lyjant.
Bran – Măgura - Zărnești trasa yra Piatra Craiului nacionaliniame parke.
Planuodama žygius Rumunijoje vadovavausi tinklapyje https://muntii-nostri.ro/en pateiktomis trasomis, o taip pat ir Wikiloc https://www.wikiloc.com/ .
Tiesa, atrinkti mums tinkančių žygių trasas nebuvo labai paprasta. Norėjosi rasti kuo gražiausių, įdomiausių ir įvairiausių nesudėtingų variantų, lengvai pasiekiamų visuomeniniu transportu. Deja, pasiekti gražiausioms gamtos vietoms reikia automobilio. Be to ir trasos nėra lengvos. Lengvosios dažniausiai nebūdavo kažkuo ypatingos, o tikri ir įspūdingi kalnų maršrutai paprastai reikalaudavo daug jėgų ir tarpinės nakvynės kažkur kalnų trobelėje.
Bekeisdamos dienos planus pavėluojame į miesto autobusą, nuvešiantį mus prie Autogara 2 autobusų stoties, iš kurios pajudės autobusas į Bran. Iki kito miesto autobuso daug laiko, tad į Autogara 2 stotį nueiname pėsčiomis.
Visa informacija apie Brašovo miesto autobusus yra čia: https://www.ratbv.ro/ .
Iki Autogara 2 autobusų stoties einame apie pusvalandį. Paskutinius metrus jau skubame, tačiau vis tiek pavėluojame ir autobusą susistabdome jau išvažiuojantį iš stoties. Už bilietus iki Bran autobuso vairuotojui kiekviena sumokame po 8 lėjas ir kelios minutės po devintos valandos pajudame.
Rumunijos autobusų maršrutų ir kainų geriausia yra ieškoti tinklapyje https://www.autogari.ro/ . Per šį tinklapį bilietus galima ir įsigyti.
Mes autobusais keliavome, palyginus, mažai ir visus bilietus pirkome iš vairuotojų.
Keliaudama po Rumuniją keliuose mačiau daugybę žalių Flixbus autobusų https://global.flixbus.com/bus/romania . Pati kelionių su šiuo keleivių vežėju neplanavau, tačiau kitiems, ypač keliaujantiems ilgesnius atstumus tarp didesnių miestų, rekomenduoju pasidomėti.
Mūsų autobusas gana greitai išvažiuoja iš Brašovo miesto ir skrieja provincijos keliais. Keliai kol kas yra geri. Vienoje vietoje papuolame į remontą, tačiau remontuojamą atkarpą greitai pravažiuojame.
Lipame Bran mieste prie Bran pilies. Kelionė truko nepilną valandą.
Kaip ir tikėjausi, Bran pilis pirmadienio rytą yra uždaryta. Šią savaitės dieną lankytojams pilies durys yra atidaromos nuo vidurdienio. Mes tiek laukti negalime, tad iškart eisime į žygį, tik visų pirma užsukame į parduotuvę nusipirkti mineralinio vandens (0,5 l - 3 lėjos) ir saldaus gėrimo (0,5 l - 4 lėjos).
Bran miesto centras.
Prieš akis yra Bran arba garsioji Stokerio romane aprašyta Drakulos pilis, kurioje pats Drakula nė nebuvo.
Pro pilį einančiu judriu keliu einame link žygio trasos starto. Ji prasideda tuoj už Bran pilies, belieka tiltu pereiti nedidelį upelį.
Vidutinio sudėtingumo trasa yra sužymėta gerai, tačiau GPS turėti būtina. Prieš kelionę Bran – Măgura trasos KMZ failą parsisiunčiau į Maps.me programą.
Atsisukame pažiūrėti į Bran pilį ir iškart pradedame labai stačiu miško taku kopti į kalną.
Iki Maguros (Măgura) kaimo mūsų lauks 6,5 kilometro arba 5-6 valandų žygis. Rašoma, kad šioje atkarpoje iš viso bus 690 metrų pakilimas ir 420 metrų nusileidimas. Kokį žygio variantą pasirinksime nuo Maguros, spręsime vietoje.
Mišku į kalną pradėjęs kilti takas yra paprasta kojomis išmindyta žemė, todėl nėra kur atsispirti, o lipti yra sunkoka. Labai greitai sušylame. Ką ten sušylame, jau ir prakaitas per nugarą žliaugia. Sekame trasos ženklus ir, pamažu eidamos nuo medžio iki medžio, kylame į viršų.
Toks jausmas, kad šia trasa žygiuojame visiškai vienos. Prieš kelionę esu skaičiusi, kad žygiuojant Transilvanijos miškais negalima eiti tyliai, nes tokiu atveju yra didelė tikimybė susidurti su meška. Nors ir buvau patikinta, kad realiai sutikti mešką šansų yra mažai, tačiau iškart imuosi prevencijos ir pradedu garsiai kalbėti. Netrukus pastebiu, kad kalbu tik aš viena. Mano kompanija vis dažniau stoja poilsiui.
Lipti aukštyn yra mano stichija. Aš kankinsiuosi, kai reikės leistis žemyn. Be to tokio statumo kalnai buvo mano kasdienybė žygiuojant Korsikoje Tra mare e monti trasa, tad statumas nebestebina. Norisi lipti kuo sparčiau, nes trokštu kuo greičiau išsivaduoti iš nuobodaus miško ir pagaliau mėgautis gražiu kraštovaizdžiu.
Vienai iš mūsų lipti kuo toliau, tuo yra sunkiau. Jėgų kiek suteikia pagaliau pasirodžiusi žemai likusių slėnių panorama.
Šią vaizdingą vietą turėjome pasiekti per pusvalandį, tačiau mes užtrukome daug ilgiau.
Po to vėl laukia geras pusvalandis nuobodaus bei sunkaus miško tako ir pagaliau išeiname į laukymę.
Laukyme einantis takas vis dar kyla į kalną, tačiau pasirodę vaizdai nukreipia dėmesį nuo kiek varginančio lipimo.
Praėję laukymę vėl sukame į mišką ir kurį laiką galime pasidžiaugti gana lygiai einančia trasa.
Einame sunkiausiai žygiuojančios tempu, tad judame kaip sraigės. Kyla mintis trumpinti maršrutą ir šalutine trasa grįžti atgal į Bran. Padiskutavę vis tik nusprendžiame dar gabaliuką paeiti, o vėliau, jei kaip, grįšime.
Netrukus atsiveria nepaprastai gražus kraštovaizdis.
Trasa leidžiasi žemyn, bet greitai ji vėl kils į statų kalną.
Šioje vietoje sutinkame pirmuosius žygeivius. Dauguma jų keliauja su organizuotomis grupėmis, tačiau mačiau ir vieną žygiuojančią moterį.
Pasigrožėję kraštovaizdžiu, kylame į statųjį kalną. Prie vargo prisideda dar ir negailestingai kepinanti saulė.
Jei atvirai, kalnas tik atrodė aukštas, lipti juo nebuvo labai sunku.
Taip ir žygiuojame: tai kalnas, tai pakalnė.
Vidurdienį pievoje su vaizdu įsitaisome pietų.
Pusvalandį pailsėję vėl leidžiamės į kelią. Nutariame, kad vis tik judėsime tolyn.
Tai kalnas, tai pakalnė, tai miškas, tai slėnis. Trasa yra verta visų vargų.
Kitoje pusėje tolumoje matosi Zerneštis - Zărnești, iš kurio autobusu arba traukiniu grįšime atgal į Brašovą.
Vėl pakalnė ir vėl kalnas.
Nepaisant stataus lipimo mišku trasos pradžioje, ji yra tikrai vaizdinga ir nesunki bei gerai sužymėta. Tiesa, tos žymės kai kur nusitrynę ar sulaužytos, tad navigacijos priemonės yra būtinos.
Vėl miškas, vėl akmenimis nusėta laukymė, vedanti pro Varful Măgura Mare viršūnę. Takas vis kyla ir kyla. Tiesa, jis kyla gana palengva, bet mus daugiau ar mažiau jau nuovargis kamuoja, tad su dažnais sustojimais einame koja už kojos.
Netrukus pasiekiame vietą, esančią po Măgura Mare viršūne, nuo kurios leisimės žemyn. Tik pirmiausiai pailsėsime ir pasigrožėsime puikia panorama.
Tolumoje žemai matosi Zărnești, iš kurio grįšime į Brašovą.
Akis prikausčiusios panoramos vedinos lengvu takeliu pasileidžiame žemyn.
Panorama viena už kitą gražesnė. Apačioje matosi mūsų tikslas – Maguros kaimas.
Tačiau trasa pateikia staigmeną ir mums tenka nebe kraštovaizdžiu mėgautis, o žiūrėti, kad nenusiristume nuo labai stačiai žemyn vedančio tako.
Kai takas šiek tiek nuožulnėja, galima vėl grožėtis vaizdais.
Kai kuriose vietose trasos ženklas yra į žemę įkaltas stulpas.
Vienoje pusėje – Măgura, kitoje – Zărnești.
O už mūsų – kalnas, nuo kurio ką tik nusileidome.
Programos Maps.me žemėlapis rodo, kad šioje vietoje yra takas, kuriuo galima nužygiuoti į Maguros kaimą. Tą ir ketinau daryti. Tačiau realybėje trasa yra sužymėta kitaip ir mums rodo sukti į dešinę. Slėnyje nematyti jokio į Magurą vedančio tako, tad nutariame kliautis trasos ženklais.
Labai stačiu miško taku trepsime žemyn. Kai išeiname į slėnį, pasirodo Zărnești panorama. Jau vėlyva popietė, pievoje su vaizdu sėdame pailsėti ir užkąsti.
Svarstau, kuriuo keliu geriausiai būtų eiti iki Zărnești. Jei eisime pro Măgura, užtruksime labai ilgai. Be to neaišku, koks kelias laukia ir galime pavėluoti į autobusą. Interneto ryšio nėra, pasitikrinti trasų internetu negaliu. Kliaunuosi Maps.me programa. Ji man sudėlioja artimiausią kelią, nukirpsiantį nemažą kelio gabalą.
Bet kol kas turime pasiekti vietą, kurioje prasidės mūsų kelią trumpinanti atšaka.
Beje, vietų, kuriose neveikia ne tik internetas, bet ir apskritai telefono ryšys, Rumunijos gamtoje buvo tikrai daug.
Kitoje nuotraukoje parodytoje vietoje pasigendame trasą žyminčių ženklų ir kliaunamės tik Maps.me žemėlapiu.
Šios dienos trasa yra labai graži, tačiau šiuo momentu ja pilnai gėrėtis neleidžia nerimas, kad kelyje užtrukome per ilgai, o dar ir trasos ženklą pametėme.
Kiek paklaidžioję po slėnį ir vis tik pasidžiaugę nepaprastai įspūdingais vaizdais nutariame sekti Maps.me parodyta trasa, o ten ir trasos ženklą atrandame.
Prieiname vietą, kurioje turime apsispręsti, ar eiti ilgesniu keliu pro Măgura kaimą, ar rizikuoti ir trumpinti kelią.
Nusprendžiame trumpinti.
Iš pradžių mūsų pasirinktas takas eina slėniu, o po to sminga žemyn.
Galiausiai takas tampa toks status, kad lipti stačiomis darosi pavojinga. Nutariame nerizikuoti ir leistis ropomis arba ant užpakalio čiuožti.
Tokiu būdu lipdamos nuo kalno užtrunkame gerų 40 minučių. Per daug nepavargstu, tačiau atrakcija prailgo, o rankos dega nuo dilgėlių.
Galvoju, kad šiai dienai planuotas Septynių kopėčių kanjonas būtų buvę gėlytės.
Labiausiai neramu, kad besileidžiant kokios Via Ferrata nebūtų, kuomet nei pirmyn, nei atgal nebeįstengsime eiti. Įsitikinu, kad Maps.me kelio planuoklis ne tik automobilininkus, bet ir pėsčiuosius gali nuvesti artimiausia, bet ne patogiausia ir geriausia trasa.
Kai buvome beveik nusileidę, miške kažkas pradeda labai įtartinai treškėti. Visos vos ant kojų laikomės, tik meškos ir betrūksta.
Prisimename prevencijos priemones ir įsivaizduojamai meškutei liepiame eiti atgal. Pašūkaujame ir traškesys nutyla.
Kas žino, gal ten tikra meška buvo. Juk prie Zărnești yra ne tik jų rezervatas (Rezervatia de ursi de la Zarnesti), bet ir laisvai gyvenančių koncentracija nemaža.
Pagaliau nusileidžiame ant žemės.
Deja, posakį „kas nerizikuoja, tas negeria šampano“ teko keisti į „nemesk kelio dėl takelio“. Pastarasis dar ne kartą mus lydės kelionėje po Rumuniją.
Nežinau, kas mūsų būtų laukę, jei būtume ėję aplink, tačiau toji trasa greičiausiai būtų buvusi saugesnė. Laiko sutaupėme, bet rizika buvo per didelė.
Jei eisite pro Maguros kaimą be jokių trupinimų, tuomet Bran – Măgura - Zărnești trasą tikrai verta įterpti į žygio programą. Ji iš tiesų yra vidutinio sudėtingumo ir vaizdinga, puikiai tinkanti dienos išvykai iš Brašovo.
Nusileidę nuo kalno atsimušame į ganyklos tvorą.
Atsidarę ir uždarę ganyklos vartus išeiname į Zărnești priemiesčio gatvę. Tiesa, ji tėra paprastas žvyrkelis, tačiau po tokio sudėtingo nusileidimo toks kelias yra tarsi rojus.
Kažkur nuo ten nusileidome.
Zărnești atrodo vaizdingas.
Kadangi visos teturime tik paskutinius vandens gurkšnelius, prie tekančio upelio sustojame atsigaivinti.
Paskui, besidairydamos į kraštovaizdį ir šieną grėbliais grėbiančius žmones, traukiame tolyn.
Po kiek laiko įžengiame į asfalto gatves. Zărnești yra labai jaukus, tik mes jaučiamės pavargę ir nelabai ką matome.
Atėję į autobusų stotį randame stovintį autobusą, važiuosiantį Brașov kryptimi. Kiekviena už bilietą sumokame po 6 lėjas ir lygiai penktą pajudame.
Kelionė iki Brašovo trunka 40 minučių. Autobusas stoja daugelyje stotelių. Mes lipame Brašovo Autogara 2 stotyje.
Išlipę pirmiausiai lekiame į parduotuvę ir perkame vandens, o tada pėsčiomis patraukiame į namus.
Šiandien vakarienė vėl bus namuose.
Pavakarieniavę puolame skalbtis nusileidimo nuo kalno paženklintų rūbų, o paskui vakarą leidžiame terasoje. Skanauju Meškos – Ursus alų (skardinė – 3 lėjos). Man jis patinka.
Aptariame rytdienos planus. Pagal iš anksto parengtą programą rytoj mūsų laukia Bucegi kalnai. Moterys pareiškia į kalnus daugiau nelipsiančios.
Tai štai kokia buvo pirmoji - adaptacinė kelionės diena.
Rytoj vyksime į Sinaia ir Busteni.
