Vakar dieną leidome Brašove.
2019-09-05. Ketvirtadienis. Žygis Moeciu de Jos – Magura – Zarnesti.
Lietus iš orų prognozių dingo taip netikėtai, kaip ir atsirado, tad saulėtą dieną leisime gamtoje.
Gamtos išvykoms prieš kelionę buvau išrinkusi Septynių kopėčių kanjoną - Canionul Șapte Scări. Dar vienas noras buvo leistis į žygį žiediniu maršrutu Zărneşti - Valea Crăpăturii - Şaua Crăpăturii - Cabana Curmătura - Şaua Zănoaga - Fântâna lui Botorog - Cabana Gura Râului – Zarnesti.
Ar įstengsime užlipti statmenai į uolą įtaisytomis 12 – 15 metrų aukščio kopėčiomis Septynių kopėčių kanjone, abejojame visos, o štai pasivaikščioti gamtoje norisi. Deja, numatytą žygio maršrutą irgi teks atmesti, nes maršrutas nėra lengvas. Iš kitų žmonių atsiliepimų žinau, kad tektų kaip reikalas paprakaituoti, nes vietomis trasa yra labai stati. Be to šiam žygiui reikia skirti daugiau laiko. Nors moterys, žinodamos, ką man reiškia kalnai, įkalbinėjo laikytis numatyto žygio plano, bet bijau, kad lėtu tempu jo įveikti nespėtume ir bus daugiau streso bei pykčių nei džiaugsmo. Nutariu paieškoti lengvesnių ir visoms tinkamų trasų.
Dar vakar vakare įnikau į tinklapio https://muntii-nostri.ro/en/routes žygių maršrutų paieškas.
Rumunijoje keliaujant visuomeniniu transportu pasiekti gražių trasų pradžią ir pabaigą nėra paprasta. Be to gražiausios trasos yra ilgos trukmės, tad joms vertėtų skirti pora dienų ar net daugiau.
Vargais galais atrandu kiek įdomesnę ir vaizdingesnę Piatra Craiului nacionaliniame parke esančią trasą Moeciu de Jos – Peștera – Saua Joaca – Prăpăstiile Zărneștilor – Zarnesti. Bėda, kad šios trasos laikas yra 10 – 11 valandų. Nutariu trumpinti ir savaip improvizuodama eiti tik iki Peștera ir Schitul Peștera – Bran vienuolyno, nuo pastarojo suktume į pirmojo žygio metu aplenktą Măgura kaimą, nuo Măgura pagal galimybes užeitume Prăpăstiile Zărneștilor tarpeklį, o iš jo trauktume į jau pažįstamą Zărnești, kur baigsis mūsų žygis.
Mano bendražygės su viskuo sutinka, tad išeiname į Autogara 2 autobusų stotį ir jau pažįstamu autobuso maršrutu judėsime iki Moeciu de Jos kaimo. Bilietus parduos vairuotojas, tad įlipę į autobusą ir sumokėję po 8 lėjas, lygiai aštuntą pajudame į kelią.
Rumunijos autobusų maršrutus, grafikus ir kainas galima rasti https://www.autogari.ro/ .
Kelias iki Bran miestelio, kuriame yra garsioji Drakulos pilis, mums jau žinomas. Neramina, kad artėjant prie Bran kalnai slepiasi po vis pilkesne debesų kepure, o judant link už Bran esančio Moeciu de Jos kaimo priekyje matosi lietus.
Kelionė autobusu trunka valandą.
Kai iš autobuso išlipame Moeciu de Jos kaime, nelyja, o debesys į šalis pabėgę. Autobuso stotelė atitinka Maps.me pažymėtą vietą, kitaip vargu ar suprastum, kad čia yra stotelė.
Nuo kelio, kuriuo atvažiavome iš Brašovo (Brașov) sukame sekdamos Muntii nostri tinklapyje nužiūrėtą trasą. Iš pradžių pro gyvenamuosius namus einame asfaltuota gatve.
Už posūkio gatvė įsijungia į 58 kelią, kuriuo gana dažnai važinėja automobiliai. Ypač daug taksi automobilių prarieda, turbūt iš Pesteroje esančių viešbučių žmones vežioja. Nutariame, kad iš ryto žmonės juda į darbus ar kitais reikalais, todėl šiuo metu kelias yra gana judrus.
Važinėjantys automobiliai nebūtų bėda, jei kelkraštyje nebūtų išlietų griovių vandeniui nutekėti. Grioviai iš tiesų yra gilūs bei platūs ir mes, kelyje pasirodžius automobiliui, neturime kur į šalikelę pasitraukti.
Kai pro mus dideliu greičiu praskrieja iki viršaus rastų prikrautas didžiulis miškovežis, kantrybė baigiasi. Aš naiviai tikėjausi čia rasti ramų žvyrkelį. Pasirodo, šis kelias yra vienintelis didesnis kelias, vedantis į Pesterą.
Moeciu de Jos kaimo pabaigoje slėnyje pamatome informacinį stendą ir dviratininkų trasą žymintį ženklą.
Pažiūrėjusi į savo žemėlapį sunerimstu, kad dabartinė mūsų trasa, einanti mums nepatinkančiu 58 keliu dideliais serpantinais suktų į aukštą kalną. 7 ar 9 kilometrus eiti tokiu judriu ir pėsčiajam nesaugiu keliu tikrai nenoriu, tad moterims pasiūlau leistis dviratininkų trasa, kuri, anot Maps.me programos, turėtų išeiti į Maguros kaimą.
Nors šioje kelionėje mus lydi “nemesk kelio dėl takelio” karma, tačiau daug nesvarstydamos sutariame rizikuoti ir leistis dviračių trasa. Taigi, pasirinktą Muntii nostri trasą dar kartą trumpinsime ir tolimesnė žygio eiga bus visiškai atsitiktinė ir nenuspėjama.
Prisipažinsiu, gailiuosi, kad Peștera ir Schitul Peștera – Bran vienuolyną aplenksime. Mat keliautojai Peștera kaimą laiko netgi gražesniu, nei Măgura, tačiau diskomfortas siekiant pradinio tikslo būtų per didelis.
Nuo mums nepatikusio asfalto kelio sukame į palei sraunų Măgura upelį vedantį siaurą žvyrkelį.
Pasukę į žvyrkelį ilgokai einame mišku apaugusiu slėniu. Retkarčiais pasirodo viena kita tuščia sodyba.
Aplink nei gyvos dvasios. Labiausiai nesinori tokioje atokioje vietoje sutikti mešką ar šunų. Šunis atbaidantis ultragarsas guli lengvai pasiekiamose kišenėse, o nuo meškų saugomės garsiai kalbėdamos, nors tokioje atokioje vietoje labiau norisi eiti tyliai.
Mišku palei upelį einame ilgokai. Pradedu galvoti, kad negi visą kelią iki Maguros taip ir eisime tik medžius, upę, kelią ir pavienes sodybas matydamos. Tačiau 58 kelyje likti irgi nebūtų buvę geriau. Toks ten ir žygis eiti važiuojama dalimi.
Ir tik šone čiurlenantis upelis išblaško nuo abejonių dėl improvizuoto maršruto.
Po kurio laiko išeiname į laukymę. Prieš akis atsiveria nors ir ne platus, bet ilgas slėnis. Į kalnų šlaitus lipančios ganyklos yra aptvertos tvoromis, o apačioje stovi sudėtos šieno kupetos. Šieno kupetos man yra tapę Karpatų simboliu, tad grožiuosi, fotografuoju ir pagaliau kiek ramiau atsikvepiu dėl improvizuoto maršruto.
Bežiūrėdamos į šieno kupetas prisimename savo vaikystę bei jaunystę, kuomet ir mūsuose šieno ruošimas buvo vasarų kaime kasdienybė. Linksmai šnekučiuodamos traukiame tolyn.
Pakeliui praeiname vieną kitą gyvenamą sodybą. Kiek neramu, kad iš jų atbėgs palaidi šunys, tačiau šunų nėra. Užtat pralinksmina Măgura upelis, išbėgęs skersai kelio.
Upelis per kelią perbėga ne kartą. Tokia trasa su kliūtimis netgi įdomesnė.
Kol kažkurioje vietoje dairomės, per kur būtų sausiau pereiti upelį, už nugaros išgirstu prunkštimą. Atsisukusi pamatau arklio traukiamą vežimą su vadeliotoju. Lipame į šlaitą ir leidžiame vietiniam transportui pravažiuoti. Kol išsitraukiu kamerą, jie spėja nudardėti.
Kiek paėję trečią kartą pereiname upeliuką, tik šįkart iš lentų padarytu tiltu.
Už tiltelio slėnis susiaurėja ir yra apaugęs jaunais medžiais, tad vaizdų vėl nėra ir eiti neįdomu.
Netrukus stojame, nes pamatome nuo savo kelio atsiskiriančią atšaką. Kairioji veda lygiai, o dešinioji lipa į statų kalną. GPS blaškosi, tad tenka pačiai lipti į kalną ir radus dviratininkų trasą žymintį žalią ženklą kviesti moteris eiti ten.
Moterys, kad ir nepatenkintos į statoką kalną kopiančiu taku, bet pamažu lipa. Kaip atpildą visos gauname plačią krašto panoramą.
GPS grįžta į teisingą tašką, tai yra rodo ten, kur mums ir reikia. Kiek lengviau atsikvėpiu. Juolab, kad ir stati trasos dalis baigiasi. Tik priekyje, virš Piatra Craiului nacionalinio parko viduryje esančių kalnų, kabantys juodi debesys kiek neramina.
Kai nebelieka nerimo dėl galimai klaidingai improvizuotos trasos, galiu visiškai atsiduoti jos grožiui. Eidamos dairomės į ilgą slėnį ir aukštus kalnų šlaitus. Pagaliau širdis dainuoja.
Artėjame prie Măgura kaimo. Už sodybų tvorų loja šunys. Kiek neramu, kad jie neišbėgtų, tad ultragarso aparatai yra laikomi “kovinėje parengtyje”, bet šiame kaime gyvena atsakingi žmonės ir mums išbandyti aparatų netenka.
Măgura kaimas laikomas vienu gražiausių kaimų Piatra Craiului nacionaliniame parke. Vaizdai iš kaimo prieigų yra iš tiesų fantastiški.
Pasidairome į tą pusę, kuria žygiavome pirmojo žygio metu, iš Bran.
Kaip ir visuose Karpatuose, taip ir čia kelius juosia medinės tvoros.
Gardelyje ganosi avys.
Atsisukame pasigrožėti slėniu, kuriuo atėjome. Jis – dieviško grožio.
Praeiname keletą namų ir prieš mus atsivėrus slėniui pamatome, kad Măgura kaimas yra labai didelis.
Paskui leidžiamės platesniu keliu.
Kaimo viduryje užtinkame ilgam prikausčiusį reginį. Taip gali būti tik Rumunijoje.
Panašu, kad kažkam trukdome pietauti. Atsargiai apeiname aplinkui ir trauksime tolyn.
Maguros kaimas yra labai ilgas, bet mes tik džiaugiamės, nes galime kuo daugiau mėgautis apylinkių grožiu. Iš kiekvienos gatvės kaimas vis kitoks.
Traukiame link 1958 metais pastatytos Maguros bažnyčios (Biserica Măgura).
Bažnyčia yra uždaryta, tad apeiname aplink ir pasidairome į šalia esančius nedideles kapines, paskui ta pačia gatve sukamės atgal.
Kad ir kaip sunku išeiti iš tokio gražaus kaimo, bet jau žingsniuojame link iš jo vedančio kelio. Pakeliui ganosi gyvuliai, o netoliese matėme asiliuką.
Į Magurą joks visuomeninis transportas nevažiuoja (nemaišykite, Magura yra ir Bacau, rytinėje Rumunijos pusėje). Tad vingiuotu automobilių keliu leisimės iki kelio, vedančio į Zarnesti.
Jau pietų metas, nutariame papietauti ir ieškome gražios vietos prisėsti. Lipame į virš kelio esantį aukštą kalno šlaitą, tačiau jis visas nusėtas avių kakučiais, todėl grįžtame į kelią ir ant pakelės akmenų užkremtame.
Sočios važiuojamąja dalimi pasileidžiame žemyn. Eismas nėra didelis, tačiau automobilių pravažiuoja gana nemažai.
Pamatome iš kelio išeinantį pėsčiųjų taką su raudonu trasos ženklu ir pasileidžiame juo. Taku eiti saugiau, tačiau jis yra labai status. Žinoma, ne toks status, kokiu leidomės pirmojo žygio metu, tačiau nugriūti šansų tikrai nemažai.
Leidžiamės ilgokai, kol pagaliau išeiname į posūkį. Mūsų kelias suka link Zarnesti, o nedidelis keliukas – į priešingą pusę, link Zarnesti kanjono - Prăpăstiile Zărneștilor.
Dar tik antra valanda, tad nutariame pasivaikščioti kanjonu.
Prie įėjimo Piatra Craiului nacionalinio parko darbuotoja pardavinėja bilietu, vienas jų kainuoja 5 lėjas. Grįžtant darbuotojos jau nebebuvo. Net suabejojame, ar ten nebuvo kokia apsimetėlė, bet ant bilietų yra nacionalinio parko ženklai ir antspaudas. Kaip ten nebūtų, tų sumokėtų kelių pinigų kanjonas buvo vertas.
Darbuotoja informuoja, kad Prăpăstiile Zărneștilor kanjonas yra 6 kilometrų ilgio. Iki jo pradžios teks eiti gerą kilometrą.
Mes visos trasos neisime, tik gabaliuką, o paskui suksimės atgal.
Patraukiame išdžiuvusios upės pakraščiu vedančiu žvyrkeliu.
Mums pasirodo, kad einame gerokai ilgiau, kol prieiname vietą, užtvertą užkarda. Iki čia galima atvažiuoti automobiliu. Už užkardos prasideda aukštų uolų įrėminta gražiausia kanjono dalis.
Kanjone dingsta telefono ryšys, taupant bateriją tenka jungti lėktuvo režimą.
Kanjonu vaikšto daug žmonių. Gaila, kad šalia kelio tekėjusio upelio nebėra nei kvapo, eiti klausantis jo melodijos būtų puiku.
Prăpăstiile Zărneștilor kanjonas yra laipiotojų uolomis rojus. Kaip tik tokį vykstantį procesą ir prieiname. Kažkur aukštos stačios uolos viršuje lipantį žmogų net sunku įžiūrėti.
Pasižiūrėję į mano akiai neįtikėtus dalykus darantį laipiotoją trepsime tolyn. Keliukas nežymiai kopia į viršų. Netrukus priekyje pamatome Salvamont Zărnești trobelę. Apsidžiaugiame, kad galėsime išgerti kavos, bet, deja, trobelė neveikia.
Paskui uolos nuo kelio nutolsta, o man norisi jau grįžti atgal, bet nusprendžiame dar paeiti. Apėmusiai monotonijai praskaidrinti spėliojame, koks gyvūnas ant kelio prikakojo, juokaujame, kad meška.
Netrukus akiratyje vėl pasirodo aukštos uolos.
Paskui kelias vėl virsta monotonišku, tad nutariame grįžti atgal.
Atgal eiti kur kas smagiau ir daug vaizdingiau. Galiu tik įsivaizduoti, koks gražus šis kanjonas atrodo nusileidusiems nuo aukštai esančių kalnų.
Atėję prie užkardos pamatome daug atvažiavusių žmonių. Taigi, mes ėjome pačiu laiku.
Kiek pasileidę žemyn sėdame ant akmenų ir užkandame, o tada jau patraukiame link Zărnești.
Pakeliui užsukame atsigaivinti prie Fantana lui Botorog šaltinio ir pasileidžiame plačiu žvyrkeliu į Zărnești.
Į pakalnę einasi sparčiai, tad Zărnești pirmuosius namus pasiekiame per nepilną pusvalandį.
Įėjus į miestą pasijaučia nuovargis, tad po Zărnești nė nevaikštome, bet iškart einame į autobusų stotelę. Kaip ir anąkart, autobusas jau stovi. Vėl suspėjame į jį įšokti paskutinę minutę ir, vairuotojui sumokėję po 6 lėjas, lygiai 17 valandą išvažiuojame.
Autobuse tvanku. Važiuojame atidarytomis durimis, tai šiek tiek gelbsti.
Išlipę Brašovo Autogara 2 autobusų stotyje dar 3 kilometrus kulniuojame iki namų. Mieste be proto karšta, tad priėję namus nieko nebenorime, tik poilsio. Vakarieniauti nutariame eiti į netoli mūsų gyvenamosios vietos esančią kavinę.
Iranietiška virtuvė. Išsirenku patiekalą man nežinomu pavadinimu Rumi ir Ciuc alaus. Vakarienė šiaip sau, už ją pakloju 45 lėjas.
Šiandien yra mūsų paskutinis vakaras Brašove.
Apsvarstome rytdienos planus, paskui nuperku traukinio bilietus į Sibiu ir ilgai vakarojame terasoje.
Šioje kelionėje mus ištisai lydintis posakis “nemesk kelio dėl takelio” šiandien neveikė. Metę kelią ir spontaniškai pakeitę žygio maršrutą turėjome nesunkią ir labai vaizdingą dieną.
Pilnoje nesklandumų ir nusivylimų kelionėje ši diena buvo viena gražiausių.
Rytoj - Sibiu. Calimanesti. Caciulata.
Vakar dieną leidome Sinaia ir Busteni.
2019-09-04. Trečiadienis. Brašovas.
Nors Brašove (Brașov) esame apsistoję 5 naktims, tačiau skirti atskiros dienos šio miesto pažinčiai neketinau. Maniau grįžusi iš dienos išvykų kasdien po gabaliuką jį apžiūrėsianti. Deja, pirmus vakarus išėję į Brašovo senamiestį iš vis nebuvome, o vakar vakare ieškodamos vakarienėms greitomis prabėgome Rotušės aikšte ir keliomis iš jos vedančiomis gatvėmis.
Šiai dienai orų prognozės rodo stiprų lietų, tad nutariame niekur nevažiuoti, o pasivaikščioti Brašove.
Į senamiestį patraukiame pėsčiomis. Tik išėjus pradeda lynoti, o nuotaika subjūra. Dar liūdniau, kad lietus prognozuojamas beveik savaitei į priekį.
Brašovo miestas yra didelis, turintis virš 155 tūkstančių gyventojų ir turtingas istorija. Miesto iškilimo ir klestėjimo pradžią padarė 12 amžiuje į šias Transilvanijos žemes atsikėlę saksai, kurie pakvietė į šalį Vengrijos karalių. Vengrijos karaliaus užsakymu 1211 metais vokiečių ordinas pastatė pilį. Nors pilies statybos tikslas buvo ginti Vengrijos sienas nuo besiveržiančių mongolų, turkų ir kitų įsibrovėlių, tačiau čia pat buvo įkurtas miestas, kuris iš pradžių vadinosi Kronstadt – Karūnos miestu.
Brašovo apylinkėse apsigyvenę vengrų ir vokiečių pirkliai kėlė krašto ūkį. Per Brašovą ėjo Osmanų imperijos ir Vakarų Europos prekybos maršrutas. Besinaudojantys tam tikromis mokesčių lengvatomis saksų pirkliai susikrovė nemažą turtą ir darė stiprią politinę įtaką regione.
Vėliau Transilvanijos saksai pastatė miesto įtvirtinimus. Įtvirtinimai buvo statomi visame mieste ir buvo nuolat plečiami. Daugiausia darbų buvo padaryta 1400–1650 metais, kuomet buvo pastatytos išorinės ir vidinės sienos, kartu su didžiuliais gynybos bokštais ir vartais. Pagal viduramžių papročius įtvirtinimų bokštai buvo prižiūrimi skirtingų amatų gildijų. Deja, 19 amžiuje plečiant miestą didžioji dalis sienų buvo nugriauta, tačiau kai kurios jų yra išlikę iki šių dienų.
Prie vienų įtvirtinimų – Brašovo tvirtovės kaip tik ir eisime.
Netoli tvirtovės pamatome į viršų vedančius laiptus, jais ir užlipame.
Brašovo tvirtovė (Cetățuia Brașovului), nors ir rašoma, kad joje veikia kažkokia įstaiga, atrodo gana apleista. Vietovei dar nykesnį įspūdį suteikia dangumi slenkantys tamsūs debesys. Ant tvirtovės kalno nei gyvos dvasios, tik benamis šuo slampinėja.
Iš pradžių Brašovo tvirtovė yra buvusi medinė, o 16 amžiuje buvo perstatyta į akmeninę. Vėliau tvirtovę buvo nusiaubęs gaisras. Nepaisant visų pavojų ir praradimų, tvirtovė plėtėsi, amžiams bėgant prie jos buvo pristatomos naujos gynybos paskirties konstrukcijos.
Šiuo metu, rašoma, pilyje veikia restoranas, tačiau ankstyvą rytą viskas yra uždaryta, tad tik apsukame ratą aplink tvirtovę.
Nuo tvirtovės kalvos matosi miesto panorama.
Apsukę ratą aplink tvirtovę tuo pačiu keliu pasileidžiame žemyn. Ateiname į Parcul Nicolae Titulescu parką.
Pirmiausiai norėtųsi apžvelgti kiek tolėliau nuo senamiesčio esančius objektus, tačiau reikiamoje vietoje nepereiname gatvės, o kita perėja yra tik senamiesčio pusėje.
Link savo tikslo einame nemažu lanku, bet tai visiškai nesvarbu, nes turime visą dieną. Lietus nebelyja, tad kulniuoju su kiek pasitaisiusia nuotaika.
Palei nedidelį upelį nutiesta Strada Dupa Ziduri gatve (Dupa Ziduri reiškia už sienos) žingsniuojame link Graft bastiono (Bastionul Graft). Už senųjų miesto sienų vieta neišpuoselėta, tačiau turinti labai gerą aurą. Atrodo, norėčiau čia praleisti visą amžinybę.
Einant gatve galima pamatyti 15-ojo amžiaus Baltąjį ir Juodąjį bokštus.
Strada Dupa Ziduri gatvė.
Norėtųsi, kad Strada Dupa Ziduri gatvė niekada nesibaigtų, bet labai greitai pasiekiame vartus, vedančius į Graft bastioną. Pirmiausiai paskui kitus lankytojus užsukame į bastiono tunelį. Kažko tikimės, bet nieko neprieiname, tik su kiekvienu žingsniu tunelis tamsėja, o jo galo nematyti. Visos degame telefonų žibintus, tačiau tamsa visiškai sugeria, atrodo, pakankamai ryškią žibintų šviesą ir nei viena beveik nieko nematome. Man ko gero pirmas kartas, kai pajuntu, kokia tamsi yra tamsa.
Po kelių metrų tunelis sukasi, o aš tikiuosi už posūkio išvysti tunelio pabaigą ir nors menkiausią šviesą jo gale. Deja, už posūkio mūsų taip pat laukia aklina tamsa. Ties posūkiu stovi keliautojas ir svarsto, ar eiti tolyn. Man irgi smalsu, kur nuvestų šitas tamsus tunelis bei koks būtų pasivaikščiojimas visiškoje tamsoje, tačiau nusprendę, kad toks sumanymas gali būti pavojingas, nutariame grįžti.
Pasimėgavę šiokiu tokiu adrenalinu judėsime link paties Graft bastiono. Tiesa, prieš tai daugybe laiptelių turėsime užlipti į labai statų kalną, per nugarą paleidusių upelius prakaito. Bet verta. Tikrai verta to vargo, nes nuo Graft bastiono man buvo pati gražiausia Brašovo panorama.
16 amžiuje pastatytas Graft bastionas yra restauruotas. Dabartinis bastionas yra keturių aukštų. Antrame, trečiame ir ketvirtame aukštuose yra daugybė viduramžių eksponatų, o pirmasis aukštas yra poilsio vieta lankytojams.
Tradiciškai mūsų kelionė nebus muziejinė, tad pailsėję ir pasigrožėję plačiu Brašovo senamiesčiu pasileidžiame tolyn. Tik šįkart einame ne stačiais laiptais, o nuožulnesniu kalno šlaitu vedančiu taku.
Graft bastionas.
Nulipę nuo Graft bastiono kalno leidžiamės į senamiestį. Pirmiausiai ateiname prie vieno ryškiausių Brašovo senamiesčio orientyrų - Juodosios bažnyčios (Biserica Neagră).
Ši vokiečių pastatyta bažnyčia yra vienas žymiausių gotikos pavyzdžių visoje šalyje bei didžiausia ir svarbiausia evangelikų liuteronų bažnyčia visame regione.
Bažnyčios ištakos siekia 14 amžių. Juodosios vardą bažnyčia gavo 17 amžiuje, kuomet gaisrui siaubiant miestą pajuodavo bažnyčios sienos.
Bažnyčios bokšte kabo 6 tonas sveriantis varpas.
Juodoji bažnyčia garsėja iš 4000 vamzdelių sukurtais vargonais, tad joje dažnai vyksta vargonų muzikos koncertai.
Juodosios bažnyčios lankymas yra mokamas, bilietas kainuoja 10 lėjų. Tačiau kaip tik šiandien vakare vyks vargonų muzikos koncertas, tad nutariame ateiti paklausyti, o tuo pačiu ir bažnyčią apžiūrėsime.
Taip nusprendę sukame į Virvių gatvę - Strada Sforii. Ši gatvė yra tik 1,2 metrų pločio.
Išsukę iš siauriausios miesto gatvės einame atsitiktine kryptimi. Pažiūrėjusi į žemėlapį suprantu, kad artėjame prie Schei rajono.
Saksų valdymo laikais 13 – 17 amžiuje Brašove gyvenantiems rumunams buvo uždrausta turėti nuosavybės miesto ribose. todėl jie apsigyveno pietvakariuose už miesto sienų, Schei rajone. Rumunai galėjo patekti į miestą tik tam tikru metu ir jiems reikėjo sumokėti rinkliavą už vartus už privilegiją parduoti savo produkciją citadelės viduje.
Nė nepastebime, kaip ateiname iki Piata Unirii aikštės.
Piata Unirii aikštė yra labai jauki, tad pasivaikštome aplinkui.
Paskui pastebime aikštės pakraštyje stovinčią švento Mikalojaus bažnyčią (Biserica Sfântul Nicolae). Smailiabokštis pastatas labiau primena pasakų pilį nei bažnyčią, tad būtinai užeiname pasidairyti.
13 amžiuje įkurta bažnyčia po dviejų šimtmečių buvo perstatyta iš akmens, o 18 amžiuje - išplėsta.
Bažnyčios teritorijoje yra nedidelės senos kapinės, kuriose palaidoti keli garsūs Rumunijos žmonės. Netoliese yra ir pirmoji Rumunijos mokykla, dabar muziejus, Šv. Mikalojaus bažnyčios biblioteka ir archyvas.
Grįžtame į jaukiąją Piata Unirii aikštę.
Piata Unirii aikštė man buvo antruoju netikėtai atrastu Brašovo perlu (po Graft bastiono ir užmiesčio dalies, vedančios link jo).
Kelionių gidai iš Schei rajono rekomenduoja nueiti prie Saliamono uolų (Pietrele lui Solomon), tačiau kelionė būtų ilga. Mes nusprendžiame verčiau pasivaikščioti po miestą.
Traukiame atgal į senąjį Brašovo miestą. Pakeliui nusiperkame ledų (10 lėjų).
Į senamiestį grįžtame pro Schei vartus (Poarta Schei).
Į Schei rajoną iš miesto buvo galima patekti per Schei vartus. Senuose dokumentuose šie vartai taip pat minimi pavadinimu „Porta Valacce“. Už miesto sienų gyvenantiems gyventojams nebuvo leista naudotis jokiais kitais įėjimais. Šiandien stovintį statinį 1827 metais pastatė imperatorius Pranciškus I. Vartai primena triumfo arką su trimis angomis.
Sugrįžę į miesto sienų juosiamą senamiestį patraukiame į žydų rajoną.
Žydai Brasove gyveno nuo 1807 metų, kuomet rabinui Aaronui Ben Jehudai buvo leista gyventi mieste. Brasovo žydų bendruomenė buvo oficialiai įsteigta tik 1864 metais.
1901 metais Brašove buvo pastatyta sinagoga.
Sumokėjus 5 lėjas (kiek daugiau nei 1 eurą) galima užeiti į sinagogos vidų. Aš anksčiau veikiančioje sinagogoje nesu buvusi, tad man labai įdomu.
Užeiname. Viduje šviesu ir jauku. Vaikšto vienas kitas lankytojas.
Apsidairę pasėdime ant maldininkams skirtų suolų su labai aukštais atlošais. Viena iš mūsų yra nedidelio ūgio, tad net tenka jos ieškoti sėdinčios, nes atlošai užstoja visiškai.
Šalia sinagogos stovi monumentas nacių nužudytiems žydams atminti.
Beje, Rumunijoje naciai naikino ne tik žydų tautybės gyventojus, bet ir romus.
Diena jau pervirto į antrą pusę, o žadėto lietaus vis dar nematyti. Dėl to labai džiaugiuosi ir pasiūlau moterims keltuvu pasikelti į Tampa kalną. Tad patraukiame link į jį užkelsiančio funikulieriaus.
Einame gatvėmis ir atsitiktinai užsukame į Audėjų bastioną (Bastionul Țesătorilor).
15 amžiuje pastatytas bastionas yra didžiausias viduramžių bastionas Brašove ir geriausiai išsilaikęs iš septynių originalių apžvalgos bokštų, pastatytų aplink miesto sienas. Šiandien Audėjų bastione veikia muziejus, kurį galima aplankyti pakeliui į Tampos kalną. Mes į muziejų nenorime. Užsukome manydamos, kad sutrumpinsime kelią link funikulieriaus, bet praėjimo nėra. Tad greitomis pykšteliu nuotrauką ir sukamės atgalios.
Sugrįžus į gatvę tenka apeiti aplink Brašovo stadioną. Žvelgiant iš kitos stadiono pusės man labai patinka senamiesčio panorama, tad galima sakyti, kad šis taškas man buvo trečiasis netikėtas atradimas Brašove.
Trepsime vingiuotomis gatvėmis ir netrukus į Audėjų bastioną žiūrime iš senų aukštų medžių apgaubtos nežymiai į kalną lipančios Aleea Tiberiu Brediceanu gatvės.
Kelias iki funikulieriaus neprailgsta, nes akis džiugina graži Brašovo panorama. Prieš mus ir Juodoji bažnyčia, ir Rotušės bokštas, o tolumoje – Brašovo bastionas, kurį lankėme ryte.
Ateiname prie funikulieriaus stoties. Prieš kelionę ketinau į Tampos kalno viršų pasikelti keltuvu, o nusileisti pėsčiomis, tačiau ateidamos aptarėme, kad leidimasis būtų mišku, miesto panoramos matytume mažai ir tik sugaišime laiką. Taigi, perkame bilietus pirmyn atgal, už kuriuos sumokame po 18 lėjų.
Prie bilietų kasos prieš mus yra vos pora žmonių, o štai prie funikulieriaus eilė jau didesnė, bet telpame į antrą kabiną.
Kabinos yra nedidelės, bet kyla dažnai. Prižiūrėtojas iš anksto informuoja, kaip į aparatą dėti bilietus, kad minia negaištų praeidama pro automatinę bilietų patikrą.
Pakelia per kelias minutes, tačiau viršuje iki panoramos dar teks paeiti.
Viena Tampos kalno (Muntele Tampa) apžvalgos aikštelių yra prie aukštai kalno viršūnėje iš tolo šviečiančio miesto pavadinimo BRASOV. Rumunai mėgsta tokiu būdu pristatyti savo miestus.
Kol ėjome iki apžvalgos aikštelės, pro debesis bandė lįsti saulė, tačiau į ją atėjus vėl apsiniaukė.
Einame pavaikščioti ant kalno esančiais takeliais. Jų yra daug ir įvairių maršrutų. Trasos yra sužymėtos skirtingomis spalvomis.
Mes einame bet kur. Eiti nėra paprasta, nes statoki takai veda per slidžius akmenis. Tenka ir prakaituoti, ir po kojomis žiūrėti.
Kiek pabuvę leidžiamės žemyn.
Viršutinėje funikulieriaus stotyje žmonių mažiau, tad nusileidžiame labai greitai. Jei kas planuojate į Tampos kalną kilti keltuvu, jo darbo laikas yra trumpas, priklausomai nuo sezono, veikia iki 18 valandos ar trumpiau.
Aš ant Tampos kalno tikėjausi didesnio įspūdžio. Apylinkių panorama yra graži, bet beveik visur vaizdą užstoja medžiai, o apylinkės matosi tik specialiai įrengtose aikštelėse.
Tiesa, ant Tampos kalno yra ir kadaise stovėjusios pilies, kurią 15 amžiuje sugriovė Vlado Tepešo (Impalerio) armija, griuvėsiai. Pilis nebuvo atstatyta, o iki griuvėsių eiti tiesiog patingime.
Kai nusileidžiame, užslenka debesis. Nelyja, bet oras pakankamai vėsus.
Vėl vaikštome gatvėmis. Bevaikštant topteli į galvą, kad dar neapžiūrėjome pagrindinių ir vienintelių originalių vartų, išlikusių nuo viduramžių laikų - Kotrynos arba Jekaterinos (Poarta Ecaterinei).
Šiuos vartus 1559 metais pastatė Siuvėjų gildijos nariai. Manoma, kad vartai iš pradžių buvo daug didesni.
Rašoma, kad keturi nedideli kampiniai bokšteliai (kas būdinga ir kitoms saksų citadelėms) simbolizavo teisminę miesto tarybos autonomiją, kuri, prireikus, galėjo taikyti mirties bausmę.
Grįžtame į senamiestį. Ateiname į aną vakarą tamsoje apžiūrėtą Rotušės aikštę (Piata Sfatului).
Dailių namų supama erdvi Rotušės aikštė yra žinoma dar nuo saksų laikų. Būtent į šią aikštę vesdavo visos gatvės, o aikštėje vykdavo turgus, tad saksai ją vadino tiesiog Turgaus aikšte – Marktplatz.
Rotušė (Casa Sfatului) buvo pastatyta 13 amžiuje. Tai buvo miesto tarybos narių, vadinamų šimtininkais, susirinkimų vieta. Ant pastato viršaus stovi trimitininko bokštas, viduramžiais naudotas kaip sargybos bokštas, įspėjantis sienomis apjuosto miesto gyventojus apie artėjantį pavojų.
Šiandien senojoje miesto rotušėje veikia Brašovo istorijos muziejus.
Jau vėlyva popietė, tad prieš vargonų muzikos koncertą Juodojoje bažnyčioje nutariame papietauti. Nuo Rotušės sukame į kavinių pilną Strada Republicii pėsčiųjų gatvę.
Įsitaisę vienoje iš kavinių skanaujame garuose troškintą vištieną su polenta – kukurūzų koše. Būtent polenta ir yra vienas populiariausių tradicinių Rumunijos virtuvės patiekalų. Man yra labai skanu.
Desertui ragaujame sūrio pyragą, kuris irgi yra tradicinis rumuniškas desertas. Nesame saldumynų mėgėjos, tad vieną desertą pasidaliname visos.
Pietūs, įskaitant pagrindinį patiekalą, vyno taurę, vandenį, puodelį kavos ir vieną bendrą desertą, visoms trims atsieina 164 lėjas (34,73 Eur). Arbatpinigius paliekame grynaisiais.
Pasistiprinę pamažu judame link Juodosios katedros, kurioje už valandos prasidės vargonų muzikos koncertas.
Bilietai bus parduodami iki koncerto likus pusvalandžiui, nuo 17:30, tad dar kurį laiką pavaikštome.
Niekaip neatsigrožiu Rotušės aikšte ir Juodąja bažnyčia.
Pajuokaujame, kad vis tik būtų įdomu iki galo patikrinti ryte lankytą Graft bastiono tunelį, tačiau garsiai šios idėjos nei viena nepalaikome.
Prieš pusę šešių grįžtame prie Juodosios bažnyčios. Kasoje perkame bilietus, vienas jų atsieina 12 lėjų.
Į bažnyčią įeiname vienos pirmųjų, tad užsiimame patogias vietas.
Suolai yra atsukti į vargonus.
Bažnyčios sienas puošia 119 turkiškų kilimų. Rašoma, kad juos 17 – 18 amžiuje bažnyčiai padovanojo vokiečiai pirkliai, atsidėkodami už Dievo palaimintas sėkmingas keliones į „barbariškas“ žemes, esančias pietuose ir rytuose už Karpatų.
Rekonstruojant bažnyčią ant langų buvo uždėti specialūs UV filtrai, kurie apsaugo kilimus nuo šviesos poveikio.
Bažnyčia prisirenka beveik pilna, koncertas prasideda laiku.
Klausomės ne tik vargonų muzikos, bet ir iš Niurnbergo, Vokietijos, atvykusio st. Lorenz choro.
Koncertas trunka beveik pusantros valandos. Išeiname jau temstant. Dar pavaikštome senamiesčio gatvėmis ir pėsčiomis patraukiame link namų.
Diena buvo gera. Labiausia džiugina, kad nelijo. Dar linksmiau, kad lietus dingo ir iš kitų dienų oro prognozių.
Kalbant apie Brašovą, jis mane pakerėjo. Nepaprastai gražus, jaukus ir įdomus Brašovo senamiestis prašosi būti įtrauktas į Rumunijos būtinų pamatyti vietų sąrašą. Brašovui rekomenduočiau skirti du trečdalius dienos arba visą dieną.
Vakarodamos apartamentų terasoje apsvarstome rytdienos planus ir nutariame, kad leisimės į gamtą. Žygiuosime Moeciu de Jos – Magura – Zarnesti.
