Jau kelintą mėnesį galvoje sukosi mintis aplankyti mūsų rajone praeitų metų rudenį atidarytą Labanoro regioninio parko apžvalgos bokštą, taip pat pasidairyti po muziejų Mindūnuose. Kai pradėjau dėliotis autobusų grafikus, supratau, kad po savo rajoną keliauti visuomeniniu transportu yra labai sunku ar net visai neįmanoma.
Savaitgalio dienomis autobusu iš Molėtų į Mindūnus nuvykti pavyks tik šeštadieniais, o grįžti - tik sekmadieniais. Bežiūrint į tokį nepalankų grafiką, gimė mintis šeštadienio rytą sėsti į iš Kauno per Jonavą ir Ukmergę į Ignaliną važiuojantį autobusą, išlipti Mindūnų kaimo stotelėje, aplankyti muziejų, paskui pėsčiomis nueiti iki apžvalgos bokšto ir į Molėtus grįžti pėstute. Nuo Mindūnų iki Molėtų atstumas nėra didelis, tik dešimt kilometrų. Juk paprastai kelionėse nužygiuoju ne tokius atstumus, kodėl gi to nepabandžius savame krašte?
Savo idėja pasidalinu su nuolatine kelionių drauge, ji pritaria. Tik bėda, kad draugė dažniausiai šeštadieniais dirba. Deja, ilgus mėnesius mums taip ir nepavyko suderinti laisvo šeštadienio. Vėliau abi atskirai aplankėme tuos objektus, todėl nebeliko bendro didelio troškimo.
Bet vieną vidurvasario dieną toptelėja į galvą mintis, kad noriu šio jau beveik užmiršto maršruto!!! Siunčiu kvietimą savo bendramintei keliautojai, mėgstančiai žvalgytis po Lietuvą. Kaip ir tikėjausi, ji susivilioja idėja ir sutinka prisijungti.Belieka tik patikslinti autobuso išvykimo laiką ir sulaukti orų prognozių.
Skambinu į Molėtų autobusų stotį, darbuotoja patikina, kad dešimtos valandos autobusas šeštadienį važiuoja. Autobusų tvarkaraščius galima pasitikrinti ir Molėtų autobusų stoties tinklapyje http://www.moletuautobusai.lt/index.php/tvarkarastis . Arba mano mėgstamame https://www.autobusubilietai.lt/ tinklapyje.
Atvykus į Molėtų autobusų stotį, grįžimui dėl šventos ramybės galima užsirašyti keletą taksi telefono numerių, kuriuos rasite ant skelbimų lentos netoli stoties pastato. Ir tam atvejui kišenėje turėti apie 10 eurų.
Lietingą vasarą planuotas šeštadienis žada gerą ir be kritulių orą. Taigi, viskas klostosi mums palankiai. Nors... labai greitai suabejoju savo nusiteikimu. Mat sutartu laiku išeinu į autobusų stotelę šalia namų ir laukiu autobuso, važiuojančio iš Vilniaus pro Giedraičius, kuriuo iš sostinės turėtų atvykti mano bendražygė. Belaukiant pradeda krapnoti. Bet ne bėda, juk striukė nuo lietaus - ant pečių. Autobusas atvyksta laiku ir už kelių minučių su bendraminte jau lipame Molėtų autobusų stotyje.
Savo kelionėse viena iš mūsų bastosi, kita – trepsi. Tad bandysime apjungti pomėgius ir smagiai pasivaikščioti.
Iki autobuso į Mindūnus dar pusvalandis. Lietus apstojęs, tad trumpam traukiame Pastovio ežero pakrante į netoli stoties esantį Molėtų skulptūrų parką.
Autobusas, važiuojantis į Ignaliną, atvyksta laiku. Už bilietą suaugusiam iki Mindūnų stotelės sumokame po 80 euro centų. Vairuotojo paprašome, kad reikiamoje vietoje sustotų, nes nežinome vietovės ir galime pravažiuoti. Autobuse žmonių daug, viduje šilta. Striukė nuo lietaus ir megztinis labai greit keliauja į kuprinę.
Už gerų dešimties minučių lipame Mindūnuose. Nors Mindūnų kaime yra atskira aikštelė užsukti autobusams, bet vairuotojas pareiškia, kad išleis mus pakelėje. Iš tiesų, tai mums jokio skirtumo. Tik va, nepaklausiau, ar ir atgal grįžtant, taip pat reiktų ant kelio stovėti, ar į sustojimo aikštelę eiti.
Mindūnai pirmą kartą paminėti 17 amžiuje, bažnyčių metrikų knygose. Kraštas labiau garsus miškais ir ežerais, nei istorija. 1903 (kai kuriuose šaltiniuose - 1917) metais Mindūnuose buvo įsteigta pradžios mokykla. Molėtų krašto muziejaus šaltiniuose radau informacijos, kad 1912 m. į Mindūnus ateidavo du laikraščiai: vienas „Aušros“ egz. ir vienas „Rygos naujienų“ egz.
Metams bėgant Mindūnų kaimas plėtėsi. Sovietiniais metais Mindūnai buvo apylinkės centru ir stambia kolūkio gyvenviete. Tuo laikotarpiu Mindūnuose pastatyti kultūros namai, kurių projektas (jei teisinga informacija tuo laikmečiu apie Molėtų rajoną išleistoje knygoje) buvo eksponuotas pasaulinėje parodoje, tačiau vėliau dėl savo dydžio ir nebenaudojimo sunyko. Šiuo metu Mindūnai yra seniūnijos centras. Mindūnuose taip pat veikia paštas, bendruomenės centras, biblioteka, muziejus ir, žinoma, daugybė paslaugų, skirtų poilsio prie ežerų mėgėjams. Krašto žemės nėra derlingos, todėl Mindūnų seniūnijoje nerasime daug ūkių. O gyventojų verslai dažniausiai yra orientuoti į turizmo sektorių.
Po patį Mindūnų kaimelį nesidairome, iškart patraukiame į išmanųjį Ežerų žvejybos muziejų - Molėtų krašto muziejaus skyrių.
Ežerų žvejybos muziejus dirba antradieniais–šeštadieniais nuo 9.00 iki 17.00.
Prieš kelerius metus rekonstruotas muziejus yra šiltas, tvarkingas ir jaukus. Šalia yra automobilių stovėjimo aikštelė, veikia suvenyrų kioskas, pagrindinio pastato viduje galima pasinaudoti tualetu.
Už muziejaus bilietą sumokame po du eurus. Pirmiausiai kylame į pagrindinio pastato antrą aukštą ir apžiūrime A. Truskausko medžioklės ir gamtos trofėjų ekspoziciją. Ši prieš pora metų atidaryta ir virš šimto medžioklės eksponatų turinti ekspozicija užima kelis kambarius. Eksponatai yra suskirstyti pagal žemynus. Apžiūrime įvairiausių medžiotojo A. Truskausko sumedžiotų žvėrių ir paukščių iškamšas ir muliažus: čia puikuojasi liūtas, begemoto, raganosio, jūrų vėplio biustai, daugybė meškučių, pulkai mažų žvėrelių, galybė įvairiausių ragų ir kailių. Buvo labai įdomu ir įspūdinga. Rekomenduoju užsukti vykstantiems pro šalį.
Kai apžiūrime medžioklės trofėjų ekspoziciją, muziejaus darbuotojas mus supažindina su kitomis ekspozicijomis bei palydi į kitus Ežerų žvejybos muziejui priklausančius pastatus.
Gauname trumpą instrukciją ir pradedame apžiūrą.
Muziejus Mindūnuose įkurtas beveik prieš trisdešimt metų. Pirmasis muziejus glaudėsi tik nedidelėse patalpose. Su atsidavusių ir mylinčių savo darbą darbuotojų pagalba per savo gyvavimo metus muziejus išsiplėtė, pasipildė eksponatų, teikiamų paslaugų. Prie muziejaus veiklos prisijungė daugiau darbuotojų bei bendruomenės narių. Dalyvaudamas įvairiuose projektuose, šis nedideliame kaime įsikūręs muziejus virto svarbiu ir žinomu visoje Lietuvoje.
Žvejo kambarys.
Ežerų žvejybos muziejaus pastatas.
Ekspozicija, nors išdėstyta dviejuose pastatuose, bet nėra didelė ir yra įdomi. Lankytojai trumpai supažindinami su žvejybos istorija, būdais, įrankiais. Linksmai papasakoti žvejybos papročiai ir prietarai. Sienos papuoštos žvejybą senovėje parodančiomis nuotraukomis.
Muziejus neatsilieka nuo šiuolaikinių technologijų. Parsisiuntus į mobilųjį telefoną specialią programą, galima rinkti teisingus atsakymus į klausimus ir turbūt laimėti prizų.
Svirno antrame aukšte interaktyvioji ekspozicija suteikia galimybę pažinti krašto ežeruose gyvenančias žuvis, klausyti pasakojimų, stebėti, kaip jos juda, netgi išgirsti, kaip žuvys kalba. Vaikams turėtų būti įdomi atrakcija.
Mes turime šiai dienai numatę daug užsiėmimų, tad išskubame į dar vieną pastatą, kuriame įsikūręs amatų centras.
Amatų centre sutikta darbuotoja maloniai aprodo patalpas, papasakoja apie centro veiklą ir rengiamus užsiėmimus.
Pasižvalgę, skubame į kiemą.
Šeštadienio rytą muziejaus kiemas tylus, kol kas esame vienintelės lankytojos. Tačiau pora kartų per metus muziejaus kieme šurmuliuoja didelės šventės. Kiekvienų metų pradžioje rengiama didelė Žiemos žūklės šventė, o vidurvasarį – Ežerų šventė. Taip pat rengiamos edukacinės programos.
Švenčių metu veikia mugė, varžybose rungiasi žvejai, verdama skani žuvienė, organizuojamos vikrumo ir jėgos rungtys.
Mes santūriąją išvykos programą čia ir baigiame. Dabar iki Labanoro regioninio parko arba liaudyje vadinamo Mindūnų apžvalgos bokšto kiek daugiau nei du kilometrus trauksime mišku gana plačiu žvyro vieškeliu.
Šis vieškelis, sujungiantis Nr. 114 ir 173 krašto kelius, prie Baltųjų Lakajų ežero šakojasi. Kairioji atšaka veda iki Mindūnų kempingo, o pagrindinė dalis toliau bėga link Rudesos, Kirneilės kaimų.
Linksmai plepėdamos, nepamatome, kaip prieiname Baltųjų Lakajų ežerą. Sugalvojame per pievą nueiti iki ežero pakrantės. Dangus grėsmingas, nors nusprendžiame, kad lyti neturėtų.
Prie ežero neužsibūname, grįžtame į vieškelį. Toje vietoje, kur šakojasi keliai, mes sukame vedančiuoju link bokšto. Dar kelios minutės mišku ir pasiekiame pakeliui esantį Mindūnų kempingą.
Mindūnų kempingas įsikūręs vaizdingame pušyne Labanoro regioniniame parke. Iš kempingo galima nusileisti į smėlėtą Baltųjų Lakajų ežero pakrantę. Kempingas siūlo lankytojams ne tik vietą palapinei, bet ir atskirus namelius ir kambarius, vietas automobiliams, teikia įvairias poilsiautojams reikalingas paslaugas. Visą reikalingą informaciją galima susirasti kempingo tinklapyje: http://www.ignaturas.lt/ .
Nuo kempingo iki apžvalgos bokšto laukia nepilnas kilometras. Keliukas čia prastesnis. Iš visų pusių pradeda judėti automobiliai. Matydamos mūsų judėjimo kryptimi didėjantį automobilių srautą, skubame kuo greičiau pasiekti savo tikslą. Abi esame įpratę lankomus objektus apžiūrėti ramesnėje aplinkoje, tad bijome patekti į minią.
Tik skubėti nelabai pavyksta, nes prie apžvalgos bokšto sutinku dirbančią buvusią klasiokę. Kalba liejasi, bet pamatome, kad kuo ilgiau plepėsime, tuo didesnėje minioje teks šturmuoti mūsų tikslą.
Už Labanoro regioninio parko lankytojo bilietą savanoriškai sumokame po eurą ir lipsime į apžvalgos bokštą.
Aukščiausias Lietuvoje Labanoro regioninio parko apžvalgos bokštas atidarytas prieš nepilnus metus. Laukia nedidelių ir patogių 214, bet greičiausiai visas 231 (kai ketvirtą kartą lipsiu, pažadu suskaičiuoti) laiptelių, sraigtu vedančių į 36 metrų aukštyje esančią apžvalgos aikštelę.
Mano bendrakeleivė šį bokštą lanko pirmą kartą, jai lipti kiek nejauku. Man šis lankymas jau trečiasis. Su kiekvienu aplankytu kartu lipimas į viršų lengvėja, tačiau įspūdžiai neblėsta.
Netoli apžvalgos aikštelės nuo laiptų pasigrožime pirmaisiais vaizdais.
Štai ir tikslas pasiektas. Kairėje moja Baltieji Lakajai. Per vidurį matyti Kamužėlio ežeriuko lopinėlis, o dešinėje – Siesarčio ežero kampas.
Liūdna, kad dangus vis dar pajuodęs. Bet jo juk nepasirinksi.
Žiūrime į apylinkes. Nedidelė salytė Baltuosiuose Lakajuose.
Pasidairome, po to kelis kartus apsukame aplink aikštelę. Žmonių užlipę daug. Taip pat matome, kad atvyksta vis nauji lankytojai. Todėl leisimės žemyn.
Bet kol dar nenusileidome, noriu Jus, vykstančius pro šalį, pakviesti čia užsukti saulei tekant ar dienai baigiantis. Pakedensiu savo nuotraukų archyvus ir pasidalinsiu saulėlydžio vaizdais.
Lipimas žemyn nėra sudėtingas. Stabdo nebent aukštyn – žemyn zujančios minios, bandančios vienos su kitomis prasilenkti arba žmonės, turintys stiprią aukščio baimę. Bet mes niekur neskubame. Be to mano kompanionė turi pasisaugoti po turėtos didelės kojos traumos.
Pagaliau tvirtai stovime ant žemės. Bokšto nuotrauka irgi iš archyvų.
Įveiktas dar vienas šios dienos etapas. Ta proga vertėtų užkąsti. O jau ir pietų metas. Noriu bendražygę pakviesti į čia pat šalia kempingo esančią vaizdingą ežero pakrantę. Bėda ta, kad iki ežero reiktų nulipti labai stačiu šlaitu, nors ir su iškirstais laiptukais. Saugome draugužės koją, atsisakome šios minties ir grįžtame pietauti ant suoliuko šalia bokšto.
Keista, kad šalia Labanoro regioninio parko apžvalgos bokšto nėra jokios kavinės ar bent kiosko, parduodančio užkandžius ar gėrimus. Iš žmonių kalbų žinau, kad kioskelis čia veikė tik kelias dienas.
Prieš nepilnus metus pirmą kartą nulipusi nuo bokšto, prie šio ežero gaivinausi iš namų įsidėta karšta čiobrelių arbata.
Nors niekas neteikia maitinimo paslaugų, bet arbatos ir šįkart ragauju. Ja pavaišina čia dirbanti klasiokė, kurią pakviečiu prisijungti prie mūsų pietų. Smagu plepėti, ypač, kai klasiokė dalina patarimus ir net idėjas galbūt būsimiems patrepsėjimams.
Bendraujant laikas tirpsta, o mes dar turime atlikti nemažai veiklos. Tad atsisveikiname. Mudvi, didžiosios keliauninkės, dar apsilankome nemokamame tualete ir ištraukiame į kelią.
Dabar mūsų lauks akistata su Labanoro regioniniam parkui priklausančiais miškais ir jų gėrybėmis.
Traukiame tuo pačiu miško keliu pro Mindūnų kempingą, kuriuo čia ir atėjome. Pakeliui – daili sodyba su besimatančiu lopinėliu Kamužėlio ežero.
Tuoj už sodybos atsišakoja smulkūs miško keliai. Pagrindinis vieškelis lieka dešinėje, o mes sukame siauru, bet tvarkingu žvyro keliuku kairiau.
Kaip nuo Mindūnų apžvalgos bokšto iki Molėtų nueiti pėsčiomis, buvau namuose išžiūrėjusi žemėlapius. Mano mylima programa telefone maps.me pakankamai smulkiai rodo vietovės žemėlapį. Aš šių vietų aš realiai nepažįstu. Bet žinau, kad dalį kelio turėsime eiti plentu, vedančiu iš Ignalinos į Molėtus. Abi to norime mažiausiai.
Telefono programa rodo, kad pasirinkę nuo vieškelio atsišakojusį miško kelią, išeisime prie Kašelinės kaimo. O tuo tarpu internetinis tinklapis maps.lt nurodo dar vieną kelią, išvesiantį mus į Juočių kaimą. Čia buvo nebe pirmas kartas, kai minėta internetinė svetainė man labai pagelbėjo. Todėl pati sau pasidariau išvadą, kad keliaujant Lietuvos užkampiais vis tik yra pravarčiausia naudotis tinklapio maps.lt žemėlapiu. Žinoma, tam reikia interneto telefone. Tinklapis tarnauja ir kaip navigacija.
Taigi, pasukę kairiau nuo vietos, kur už sodybos atsišakojo miško keliai, gerą kilometrą traukiame siauru miško keliuku. Dėl šio kelionės etapo kiek nerimavau, nes miške nesiorientuoju. Tačiau man puikiai gelbsti abi navigacijos. Be to mano bendražygė puikiai orientuojasi miške be jokių GPS. Tad ramiai traukiame mišku. O ir oras pasitaisęs, saulutė vis dažniau šviečia.
Kelyje sutinkame daug uogaujančių ir grybaujančių žmonių, todėl jaučiamės saugiai. Pačios irgi dairomės į grybus ir uogas. Nors rimtą šių gėrybių paiešką atidedame vėlesniam laikui.
Miško kelias į Kašelinės kaimą.
Nuėję gerą kilometrą, dairomės jau nebe į grybus, bet kairėje pusėje ieškome mums reikalingo naujo keliuko, kuriuo pasukę, išeisime į Juočių kaimą. Pasitinka nebe kelias, o provėžos miške. Sukame. Čia pat pamirštame pažadą grybauti vėliau.
Pagrybavę, einame gerą kilometrą. Akis patraukia nebe grybai, o skirtingose vietose išdėstyti turistinės stovyklavietės „Siesartis“ ženklai. Iš tolo pasidairome į vieną iš stotelių, skirtų kemperiams. Šių metų liepa yra lietinga ir vėsi, todėl aikštelė visiškai tuščia.
Pasivaikščiojimas kemperių stovyklos pakrante yra tinkamas norintiems pamatyti Siesarčio ežerą ir jame esančią didžiausią, net 1,5 kilometrus besitęsiančią, Birutės salą.
Siesarčio ežeras patenka į Lakajų kraštovaizdžio draustinį. Ežero ilgis yra 7,4 kilometro. Ežeras yra mėgstama vandens turizmo mėgėjų trasa. Poilsiautojus Siesartis traukia smėlėtais krantais. Žygių mėgėjams smagu pasivaikščioti ir nuo aukštų stačių šlaitų pasigrožėti ežero spalvomis ir krantais.
Grįžkime į mūsų žygį. Stovyklaviečių ir aikštelių ženklai lydi likusį miško keliuką. Galiausiai užeiname stendą su schemomis ir pagrindine informacija. Galbūt ką sudominau, tad pasidalinu stende rastu informacijos šaltiniu: http://www.siesartis.eu/ .
Dar keli šimtai metrų ir netoli Juočių kaimo išeiname į mūsų nelauktą plentą.
Paties Juočių kaimo nuo plento beveik nematyti. Tik keli namukai kaimo pabaigoje. Ėjimas plento pakraščiu nebuvo labai nemalonus. Iš pradžių ėjome mišku, paskui - jaunu pušynu. Automobilių srautas buvo nedidelis. Sunkiasvorių mašinų saugotis neteko. Nors tiek to plento – iki kito mūsų numatyto objekto ėjome gerų dešimt minučių. Arba kilometrą.
Taigi, planuose buvo užsukti į Juočių kaimo gale esančią užeigą „Cepelinų gryčia“. Žinoma, „Cepelinų gryčia“ nebuvo vienintelė priežastis, dėl kurios sukome į plentą. Mūsų kelyje teko apeiti į Siesarties ežerą įtekantį Malkėsto upelį. Nors upelis neatrodo platus, bet neradau informacijos, ar jį galima lengvai pereiti kažkur miške. Tad nusprendžiau nerizikuoti ir pavaikščioti aplinkui.
Per Malkėsto upokšnį tiltelis atveda į „Cepelinų gryčią“.
„Cepelinų gryčia“ įsikūrusi paprastoje kaimo troboje. Kieme pastatytose didelėse pavėsinėse pilna pietaujančių žmonių. Kvepia cepelinais. Mes sočiai papietavome prieš gerą valandą, tad net labai viliojantis išgirtų cepelinų kvapas mūsų nesugundo. O štai atsigaivinti jau norisi.
Perkame klasiokės rekomenduoto Čyžo alaus. Smagiai pajuokavę su kavinės šeimininku, už bokalą suplojame po du eurus. Gerai nusiteikę, einame į kiek nuošaliau esančią visiškai tuščią pavėsinę. Mėgaujamės vėsiu tamsiu bei labai skaniu alumi ir plepame.
Gerą pusvalandį pailsėję, trumpai pasidairome po kavinės kiemą. Vaikams pastatytos sūpynės, kitoje pusėje tyvuliuoja nedidelis prūdas, teritorija papuošta gėlėmis.
Vėl sukame į plentą. Dabar jau laukia paskutinis kelionės etapas – apsirūpinti miško gėrybėmis.
Kiek daugiau nei kilometrą einame plentu. Dabar jau automobilių srautas didesnis. O gal galva nuo alaus atsipalaidavusi, todėl reikia daugiau pastangų į kelią koncentruotis. Bet esmė ta, kad nėra baisus ir nemalonus tas ėjimas gana judraus kelio pakraščiu.
Sukame į vieną iš kairėje kelio pusėje randamų nežymių keliukų. Pasitinka miškas, pilnas uogienojų. Uogos prarinktos, bet randame ir neliestų krūmelių. Pora valandų uogaujame.
Kai nusprendžiame, kad laikas grįžti link Molėtų, naudojuosi tinklapio maps.lt navigacija. Laikomės kelių, vedančių į Juodakampio kaimą. Paskui užeiname keliuką, einantį pro Braškiškių kaimą. Einame bet kur, tik stebiu, kad eitume teisinga linkme. Pakeliui grybaujame. Miške taip gera. Gaila, kad diena ne guminė, ji labai greit pralėkė ir jau gina namo.
Be dvidešimt minučių šešios išeiname tiesiai į autobusų stotelę prie sodų bendrijos „Siesartis“ Juodiškių kaime. Autobusai iš šios stotelės į Molėtus savaitgaliais, o vasaros mokinių atostogų metu – kasdien, išvyksta ryte devintą ir vakare 18:00
Nusprendžiame į Molėtus eiti pėsčiomis. Iš pradžių nepilną kilometrą veda siauras ir vingiuotas kelias per sodus. Paskui jis įsuka į Ignalina – Molėtai plentą. Greit užmatome Antatiškių autobusų stotelę, kurioje taip pat stoja mano minėti autobusai, važiuojantys į sodus.
Šia atkarpa eiti palei plentą daug smagiau, nes iki Molėtų veda nors ir apleistas bei senas, bet saugus pėsčiųjų ir dviračių takas. Takas nutiestas prieš gerų trisdešimt metų, kuomet prie Siesarčio ežero įsikūrė sodų bendrija. Takas retkarčiais palopomas, bet rimtai rekonstruotas nebuvo.
Pasukę palei plentą, taku einame gero pusantro kilometro. Tada tenka kirsti betonkelį Vilnius – Utena. Paskui vėl gero pusantro kilometro sparčiai miname pėsčiųjų taku. Saulė šviečia, karšta, eiti labai sunku. Pradeda jaustis dienos nuovargis.
Pasiekę Molėtų autobusų stotį, griūvame ant suoliuko. Būtų gerai nusiprausti mėlynių uogų nudažytas rankas ir lūpas. Einu į stoties pastate veikiančią kavinę. Paprašau ir gaunu raktą nuo tualeto.
Apsišvarinusi, abiems atgauti jėgas perku ledų.
Mano kompanionei iki autobuso dar beveik pusantros valandos. Kažkur eiti nei viena jau nebeturime jėgų. Namo traukti taip pat neturiu jokio noro. Tad abi sėdime stotyje ir laukiame autobuso į Vilnių. Laukimą sutrumpina gerai nusiteikęs ir labai „šiltas“ vyrukas. Pasigiria, kad Molėtuose paskutinį kartą buvo prieš dvidešimt metų ir yra labai patenkintas tuo, ką rado rajone. Akivaizdu, kad susitikimas jam buvo sėkmingas, nes visą laiką iki autobuso mus juokina ir linksmina dainomis. O ir dainuoja ne prasčiau už Ciciną, tad tikrai padeda prastumti laiką.
Galiausiai draugės autobusas atvažiuoja. Viena kitai dėkojame už puikiai praleistą laiką ir atsisveikiname. Draugė judės namo į Vilnių. O manęs lauks dar beveik trijų kilometrų kelias namo.
Jungtinės bastytojos ir trepsėtojos komandos bendras tikslas išpildytas su kaupu. Iš viso šią dieną kartu buvo nueita apie 16 kilometrų. Išvyka buvo puiki, įspūdinga, su daugybe netikėtumų. Ir tikiuosi, kad toks žygis po Molėtų rajoną bus ne paskutinis.
Ataskaita iš Endomondo užfiksuotos žygio suvestinės:
Tad iki kitų patrepsėjimų.
Kitos kelionės po Molėtų rajoną:
Molėtai.
