2016-06-11. Šeštadienis. Aštuntoji kelionės diena. Jastrzęba Gora.
Šiai dienai turėjo būti planas maksimum: Puck miestelio ir netoli nuo Vladyslavovo esančio Jastrzęba Gora kurorto lankymas. Tačiau žinodamos apie gana retą traukinių važinėjimą iš Puck į Vladyslavovą, nusprendžiame apsiriboti planu minimum: eisime pėsčiomis į Jastrzęba Gora. Pasiteisiname tuo, kad vakar kažkiek Pucko matėme per autobuso langą.
Rytas saulėtas, tačiau naktis buvo labai vėsi. Rytiniai saulės spinduliai niekaip neįšildo oro. Iki jūros einame jau pramintu keliu pro bažnyčią, pro Sporto žvaigždžių alėją. Ryte alėja gana tuščia ir saulė teisingoje pusėje, todėl nufotografuosiu ir Jums parodysiu.
Įspūdingiausiai yra pagerbti Himalajų užkariautojai.
Pagaliau pasiekiame pajūrį. Čia mus sutinka stingdantis šaltis bei ledinis vėjas ir šėlstanti jūra.
Rengiamės neperpučiamas striukes, dedamės ant galvų kapišonus. Dar kartą pasigailiu, kad neįsidėjau pirštinių.
Neapsikentę šalčio, grįžtame į miestą. Kulniuojame taku, nutiestu šalia miško, sulaikančio nuo jūros žvarbiai pučiantį vėją. Mieste netgi per šilta. Paskui tenka apeiti didelę teritoriją užimantį sporto centrą. Galiausiai išeiname į judrią gatvę. Nėra smagu eiti šalia gaudžiančių mašinų, bet kito pasirinkimo neturime. Žinoma, iki Jastrzęba Gora galbūt galima būtų nuvažiuoti autobusu, nes gatvėje mačiau pastatytas autobusų stoteles su tvarkaraščiais. Bet į šio maršruto grafikus net nežvilgtelėjome. Juk mes esame pasiryžę nueiti pėstute.
Nelabai pastebime, kur baigiasi Vladyslavovo kurortas ir prasideda Chlapowo. Maps.me Chlapowo miestelyje jokių ypatingų objektų nerodo, tad einame gatve tiesiai link savo tikslo. Pasibaigus Chlapowo kurortui, baigiasi ir šaligatvis. Keletą metrų tenka eiti šalia kelio pėsčiųjų keliautojų pramintu smėlio takeliu.
Pamatome stendą, skelbiantį, kad šioje vietoje prasideda Chlopowska dolina rezervatas, kurį galima apžiūrėti vaikštant specialiai tam paruoštais takais. Mes laikomės savo tikslo ir jis sutampa su vienu iš rezervato takų. Taigi, sukame į žydinčiais žolynais pasidabinusį siaurą, bet tvarkingą takelį, išvesiantį mus prie jūros.
Takas tai stačiai kopdamas aukštyn, tai žemyn eina kalvota vieta: tai mišku, tai laukyme, tai jaunu pušynu. Tokį reljefą ir augaliją turime savo krašte, tad visa tai mūsų nestebina. Medžiai sulaiko nuo jūros pučiantį vėją, todėl prisirengusioms darosi karšta.
Pereiname upelį ir netrukus pamatome jūrą.
Nuo labai stataus šlaito laiptais nusileidžiame į paplūdimį.
Mums įprastų kopų Lenkijos pajūryje beveik nėra. Miškas baigiasi ir staiga prasideda paplūdimys. Šios dienos jūros krantą juosia aukšti šlaitai.
Paplūdimyje vis dar pučia stiprokas šaltas vėjas ir jūra šiaušiasi didžiulėmis bangomis. Kašmyro megztinis ir neperpučiama striukė vėl bus mano šios dienos palydovais. Besimaudančių ar besideginančių nematyti, tačiau pilna pakrante vaikštančių žmonių. Vaikščioti šiandien gera, nes paplūdimio smėlis nėra labai purus. Jūra ką tik atsitraukusi ir po savęs palikusi tvirtai sumuštą smėlį. Smagiai judame į priekį, mus aplenkia nebent jaunieji stovyklautojai.
Nuėję paplūdimiu kokius 4 kilometrus, pasiekiame iškyšulį, taip gerai matomą nuo Wladyslawowo.
Tikėjausi įspūdingesnio vaizdo. Galvojau išvysianti stačią medžiais apaugusią uolą, panašią, kaip matėme Orlowo, gal tik mažesnę. O čia tik paprastas siauras krantas, beveik brendantis į jūrą. Akmenuotas, netvarkingas, su begriūnančiais medžiais.
Bent jau liaudyje šis iškyšulys vadinamas Jastrzęba Gora iškyšuliu. Tačiau Jastrzęba Gora miestelis yra dar toliau. Kol kas artėjame prie Rozewie. Lipame ant cementinės promenados.
Cementinis takas nėra labai išvaizdus, bet bent jau eiti juo yra tikras komfortas. Labai greitai vėl leidžiamės į Rozewie apylinkes juosiantį paplūdimį. Paplūdimys čia akmenuotas. Kai kur net labai.
Žinome, kad pakeliui turėtume aplankyti Rozewie švyturį. Matome daug pakilimų nuo paplūdimio į aukštą kalną, bet nežinome, kuriuo tiksliai mums reikia. Kažkur sunkiai lipame stačiais, bet tvarkingai įrengtais mediniais laiptais. Pasirodo, be reikalo vargome. Viršuje nieko panašaus į švyturį neužmatome. O vaizdais mėgautis neišeina, nes pro medžių viršūnes tik kraštelis jūros matyti. Nusivylę leidžiamės žemyn. Švyturio lankymą atidedame žygio pabaigai.
Dar kilometras ir kopiame stačiais laiptais į Jastrzęba Gora miestelį.
Jastrzęba Gora miestelis kaip miestelis. Nieko jame ypatingo. Pagrindinė gatvė su kavinėmis, nakvynės namais, parduotuvėmis. Kažkur gatvėje užmatau parduotuvę su užrašu “Viskas po 9,99 zloto”. “Skylučių” parduotuvė, kaip aš vadinu išbrokuotų vietinių siuvyklų siuvamų gaminių išparduotuvę. Prisiperku krūvą kokybiško populiarių firmų trikotažo.
Paskui prasukame pora šalutinių gatvių.
Prieiname Jastrzęba Gora bažnyčią. Bažnyčia labai didelė ir šiuolaikinė.
Jaukus pušynas šalia jos.
Kažkur dar suvalgome ledų. Ir einame link jūros.
Nusprendžiame, kad Jastrzęba Gora daugiau neturėsime ką veikti. Tad leidžiamės į siaurą paplūdimį ir pradėsime basakojų kelionę atgalios.
Takeliai, vedantys į paplūdimį, visoje pakrantėje yra tvarkingai sužymėti.
Kažkur pamatome naujai įrengtus laiptus, vedančius nuo aukšto ir status šlaito.
Įsidienoję, todėl oras apšilęs.
Tačiau jūra audringa, ūžianti. Viena po kitos besiritančios didelės bangos tik ir taikosi iššokti į krantą ir užsisvajojusias aplieti šaltu vandeniu.
Grįžtame tuo pačiu keliu atgal. Dar nepriėję cementinio paplūdimio, pamatome nuorodą į Rozewie ir keliuką, kiek primenantį taką kalnuose. Lipsime. Senas takas grįstas dideliais ir išsikraipiusiais akmenimis. Lipimas gana varginantis.
Patenkame į muziejaus teritoriją. Aplinka labai jauki. Sutvarkytą vietovę supa keli pastatai. Muziejuje pietų metas, tad nuošalyje ant suoliuko užkandame ir mes.
Rozewie švyturys su nedideliu ir labai įdomiu švyturių muziejumi viduje.
Už bilietus paklojome po 8 zlotus. Kasa yra pastate prieš švyturį.
Lipimas į švyturio viršų lengvas, žmonių daug. Galima išeiti į tarpines aikšteles. Viršutinė apžvalgos aikštelė yra įstiklinta.
Pritraukiu Vladyslavovo Žvejo namo bokštą ir Helio iškyšulį.
Priešingoje, Jastrzęba Gora pusėje, matosi naujasis Rozewie švyturys.
O kažkur apačioje – šienapjūtė.
Pasidairę, tuo pačiu stačiu ir akmenuotu miško taku leidžiamės žemyn prie jūros. Sukame į cementinį krantą. Paskui smėlio paplūdimiu einame link namų.
Ramiame užutėkyje turkščiasi paukščiai.
Jūra.
Priešais mus – saulėtas dangus, o už mūsų kaupiasi debesys.
Prieiname vieną iš pakilimų į Chlopowo gyvenvietę. Čia pat žvejų paliktos valtys ir žvejybos rakandai.
Popiečio pajūryje sutinkame daug žmonių. Sportuojančių, bevaikštančių, netgi bandančių maudytis ir degintis. Vaikai kasa duobes, stato smėlio pilis, lipdo meno kūrinius.
Vakarėjanti jūra rimsta. Iš paskutinių besipriešindama silpstančiai galiai, ji vis dar iš pasalų taikosi išskalbti kelnes, užkariauti platų paplūdimį ar nuplauti vaikų pastatytas pilis.
Atostogos prie jūros.
Net nesitiki, kad beveik giedrame danguje praplyšta mažas debesėlis ir tolėliau jau lyja. Vos baigiu varnos fotosesiją, tenka nešti kailį nuo galingos liūties.
Liūtis ilgai netrunka. Grįžtame į Vladyslavovą. Einame apsipirkti, paskui - vakarieniauti. Kaip tik vakarienės metu nušniokščia dar viena liūtis, šįkart ilga ir galinga.
Sočios einame į traukinių stotį susitikrinti rytdienos grafikų. Mat visą mūsų viešnagę Lenkijos pajūryje buvo skelbiama, kad nuo birželio 12 dienos traukinių tvarkaraštis keičiasi. Susirašau visus mums aktualius išvykimo lakus. Bet kai kurie kelia abejonių, todėl einu klausti kasininkės. Geraširdė moteriškė perrašo man ant lapuko visą tikslų grafiką.
Paskui ilgai slankiojame po miestelį. Juk paskutinis vakaras Vladyslavove ir prie jūros, reikia sulaukti saulėlydžio. Vakaras šiltas, vėjas visiškai nurimęs, o dangus išsigiedrijęs. Tikra palaima.
Mums pasiseka, kad keliaujame ilgiausiomis metų dienomis ir saulė nusileidžia į jūrą kiek toliau nuo Jastrzębia Gora uolos. Esu girdėjusi, kad kažkam teko matyti ją besileidžiančią tiesiog už uolos.
Jaučiamės pilnai įvykdę atostogų programą ir patenkintos traukiame namo.
2016-06-12. Sekmadienis. Devintoji kelionės diena. Lagaminų pakavimosi nuotaikos.
Šiai dienai neturėjome jokių planų. Žinome tik viena: 19 valandą iš Gdansko pagrindinės autobusų stoties į Lietuvą pajuda mūsų autobusas, tad į jį turime suspėti. O ką veiksime iki to laiko – mintis gimsta intuityviai, ankstų rytą kambario balkone pajutus šilumą ir saulę.
Išsiregistravimo laikas iš viešbučio ankstyvas. Tad susipakavę mantą, nuvežame šeimininkei pasaugoti lagaminus. Ji nelabai nori priimti, o mes nelabai prašome. Tiesiog paliekame, apsitarę, kada galėsime ateiti pasiimti.
Traukiame jau atmintinai žinomu keliu prie jūros. Paskutinės atostogų dienos proga perkame gofrų. Šįkart prabangiausių: su grietinėle ir šviežiomis uogomis. Atsisėdę ant suoliuko, skaniai juos sušlamščiame.
Po to ilgai pirmyn – atgal vaikštome pajūriu. Diena šiandien kaip niekad saulėta ir šilta. Žinoma, tas “šilta” čia labai sąlyginis. Taigi, bandau vaidinti, kad nešalta ir bent jau paskutinėmis viešnagės Lenkijos pajūryje valandomis nusimetu striukę ir megztinį.
Iš pat ryto žmonių paplūdimyje nedaug.
Kai atsibosta trepsėti paplūdimiu, einame link uosto.
Vaikštome pirmyn – atgal molu. Mintimis atsisveikiname su Heliu.
Į jūrą išlydime laivą.
Vladyslavovo panorama nuo uosto.
Einame į miestą, bet labai greitai vėl sukame prie jūros. Pakeliui nusiperkame lašišos šašlyko. Ne taip skanu, kaip tikėjausi, bet sotu. Pasisotinę einame atsisveikinti su jūra. Kelis kartus miname tais pačiais takais pajūriu.
Diena įsidienojusi, žmonių sekmadienį labai daug. Oras šilčiausias turbūt per visą būvimo laiką. Paplūdimyje kai kas kaitinasi netgi be medžiaginių aptvarėlių. Apmaudu, kad šioje kelionėje prie jūros neteko pasideginti ar pasimaudyti. Bet yra kaip yra. Jūra dovanojo kitokių puikių ir įsimintinų akimirkų.
Sudie, pajūri.
Sutartu laiku pasiimame lagaminus. Pakelyje perkame lauktuvėms įvairių rūšių lenkiškų saldainių “Karvutė”: su aguonomis, cinamonu, grietinėle, brendžiu. Tačiau į stotį ateiname labai anksti, tad spėjame į ankstesnį, nei planuotas, traukinį.
Draugę palieku varyti lagaminų, o pati bėgu į stotį nupirkti bilietų. Iki traukinio išvykimo geros penkios minutės. Tokioje mažoje stotyje laiko pakankamai. Priekyje šiokia tokia eilė. Galiausiai kažkokia moteriškė, nežinodama, kur važiuoti ir kelis kartus anuliuodama jau nupirktus bilietus, užtrunka. Taiga, vėl bilietus pirksime iš konduktoriaus. Jie, kaip ir važiuojant pirmyn, mums kainuoja po 10 zlotų.
Traukinys vis tas pats modernusis, kelias jau žinomas. Ir labai greitai Gdynė pasirodo, kur turėsime persėsti.
Traukiniais šioje kelionėje nuvažiuota šimtai kilometrų. Iš pradžių atrodžiusi baugi transporto sistema patapo aiškia ir sava. Net gaila buvo išvykti.
Gdynėje pereiname į SKM traukinių stotį. Tinka bet kuris į Gdanską važiuojantis traukinys. Už kelionę iki Gdansk Glowny stoties sumokame po 6 zlotus. Sekmadienio popietę traukinyje keleivių daug, pilna stovinčių.
Atvykstame į gerai pažįstamą pagrindinę Gdansko traukinių stotį. Ieškome bagažo saugyklos, tačiau abi stoties pagrindiniame aukšte esančios automatinės saugyklos užimtos. Sprendžiame, ką daryti. Galvoje nei vienos minties, todėl atsisėdu pasitikrinti naujienų internete, o draugę apima azartas surasti saugyklą.
Be automatinių bagažo saugyklų Gdansk Glowny traukinių stoties apatiniame aukšte dar veikia darbuotojų aptarnaujama saugykla. Tik jos paslaugos nepigios – vienetas bagažo kainuotų 10 zlotų. Pasvarstome, kad už pora valandų mokėti 20 zlotų yra per brangu. Audžiame mintį eiti į senamiestį su lagaminais. Gal taip ir būtume padarę, bet grįžusi bendražygė pradžiugina, kad pora laisvų vietų automatinėje saugykloje ji užmatė autobusų stotyje. Patenkintos dardame ten. Kol nueiname požeminės perėjos labirintais, mūsų laukia viena vienintelė vieta.
Vargais ne galais radę neužimtą bagažo saugojimo kabiną, dedame ten visą mantą. Įmetame jau net nebeprisimenu, 10 ar 12 zlotų. Automatas nepriima banknotų. Nemačiau, ar galima atsiskaityti kortele, taip pat neatkreipiau dėmesio, ar yra pinigų smulkinimo aparatas. Mat iš anksto buvome pasiruošę reikiamą sumą monetomis.
Užrakiname ir traukiame pasivaikščioti po Gdanską.
Vėl ta pati pažįstama Motlawa kanalo krantinė. Tik nebūk mieste keturias dienas, o jame jau kažkas naujo.
Kai jau grįžusi namo žiūrinėjau savaite vėliau Gdanske besilankiusios keliautojos bendramintės nuotraukas, tame baltame rate puikavosi apžvalgos kabinos. Taigi, bus proga apsilankyti Gdanske kada nors kitą kartą ir pasivažinėti apžvalgos ratu.
Paskutinį kartą apeiname Gdansko senamiesčio gatves.
Paskui vakarieniaujame labiausiai patikusioje kavinėje. Nuotaiką temdė nebent futbolo sirgaliai, agresyviai ne visai tvirtomis kojomis slankiojantys gatvėmis, apsigaubę Lenkijos vėliava, iš po kurios sklido nepaliaujamas srautas keiksmažodžių...
Bet bendrai vertinant, kelionė buvo gera, įdomi, nuotaikinga, nebrangi ir skani.
Kiek po šešių nueiname į autobusų stotį. Iš bagažo saugyklos susirenkame savo mantą. Apsilankome tualete, persirengiame, valomės dantis, pasiruošiame kelionei autobusu.
Kaip rašiau pasakojimo po Lenkijos pajūrį pirmoje dalyje, Gdansko pagrindinė autobusų stotis yra labai netvarkinga. Kaip pirmos mūsų kelionės dienos ankstų rytą, taip ir sekmadienio vakarą joje be maisto prekių kiosko ir tualeto daugiau niekas nedirba. Biliete nenurodyta išvykimo platforma. Tačiau stoties informacinėje lentoje randame, kad autobusas į Wilno važiuoja iš 11 platformos. Įėjimą į šią platformą mačiau eidama į tualetą.
Likus beveik pusvalandžiui iki autobuso išvykimo kylame į viršų ir ieškome platformos. Vienuoliktą randame, bet informacijos nėra. Paskui kamputyje pamatome nežymią nuorodą, kuri nuramina. Prisirenka būrys keleivių. Niekas nekalba lietuviškai. Truputį neramu, nes artėja išvykimo laikas, o nei autobuso, nei tautiečių nematyti.
Bet savo džiaugsmui pamatome atvykstantį bendrovės Eurolines autobusą. Net gi vairuotojai tie patys, kurie mus ir atvežė į Gdanską.
Vairuotojai šmaikštūs, paslaugūs ir draugiški. Padedame į bagažines bagažą. Vairuotojui paliekame bilieto šaknelę. Sėsti vėl galime kur norime. Sėdame po vieną. Žmonių nedaug. Veikia wifi ir galima naudotis tualetu. Gauname po buteliuką vandens.
Prasideda kelionė namo.
Važiavimas malonus. Autobusas stoja keliuose Lenkijos miestuose. Esame informuojami, kiek laiko stovės kiekvieno iš jų stotyse. Kažkur įlipa nemažai žmonių, persėdame kartu.
Kada įvažiavome į Lietuvą, nepastebėjau. Atmerkusi akis, pamačiau pažįstama kalba užrašytus užrašus. Nuo Kauno iki Vilniaus lydėjo fantastiškai gražus rūke skęstantis kraštovaizdis.
Vilniaus autobusų stotyje atsibusti padeda kavos puodelis. Labai greitai pasiekiame savo miestelį ir namus.
Atostogos baigėsi.
Reziumuodama noriu prisipažinti, kad kiekvieną kartą vis labiau įsimyliu Lenkiją: miestus, gamtą, žmones, pramogas. Netgi kalbą pradedu kiek suprasti. Norėčiau, kad į šią mūsų kaimynę vestų dar ne viena kelionė, kad kojos nutrepsėtų dar ne vieną dešimtį kilometrų Lenkijos pajūriu, kalvomis ir kalnais, senomis ir moderniomis miestų gatvėmis. Tikiu, kad dar ne kartą dalinsiuosi su Jumis savo pasakojimais apie šią šalį.
Iki kitų susitikimų.
