2017 m. liepos 14 d., penktadienis

Ryga 2017

Kitos kelionės po Latviją:
Uolėtoji Vidžemės pakrantė.
Ryga (2015 m.);

2017-07-14. Penktadienis. Atvykstu į Rygą.

Net neatsakysiu, iš kur atsirado mintis į kelionę išvykti vienai. Ko gero kelionių gyvenime reikėjo naujų spalvų, tad net nesvarstydama nusiperku Joninių šventės proga akcija paskelbtus keleivių vežėjo Luxexpress bilietus. Vasarą žodis „akcija“ įgauna daugiau simbolinę reikšmę, nes iš tikrųjų bilietai nebuvo labai pigūs. Segmento Vilnius-Ryga bilietas kainavo 8 eurus, o Ryga – Vilnius net truputį virš 11 eurų.

Autobusų bilietams išlaidavau, o dviejų naktų nakvynei pataupiau, nes užsakiau lovą bendrame moterų kambaryje, liaudyje vadinamame „dormu“ (angliškai dormitory) nakvynės namuose - hostelyje. Nakvynę bendruose kambariuose esu išbandžiusi žygio po Korsikos salą metu. Ten miegas tame pačiame kambaryje su nepažįstamais žmonėmis manęs nenugąsdino. Tad žiūrėsiu, kaip seksis nakvoti mieste.

Vidurdienį patraukiu į sostinę. Nedidelis ir labai patogus autobusas labai greit nuveža į Vilniaus autobusų stotį. Autobusų stotyje esančiame prekybos centre nusiperku užkandžių į autobusą bei rytdienos išvykai.

Luxexpress autobusas, kurio kryptis – Ryga, atvažiuoja likus ketvirčiui valandos iki išvykimo. Keleivių nedaug. Vairuotojas tik vienas. Išvykstame laiku, 15:00. Kiek daugiau keleivių įlipa sustojime „Panorama“. Tačiau vis tiek užpildytas tik geras trečdalis autobuso. Dauguma keleivių sėdi po vieną.

Pajudėjęs nuo sustojimo Panorama, vairuotojas keleiviams pasiūlo nemokamai išgerti kavos ar, jei reikia, pasinaudoti ausinėmis, įsigyti apklotų ir pagalvių. Ausines savo kaip tik pamiršau, todėl pasinaudoju vairuotojo pasiūlymu. Užkandu, išgeriu kavos, ausinėse skamba muzika – ko daugiau reikia. Suprantu, kad kavą išgėriau pačiu laiku, nes vėliau nebuvo. Tualete irgi nebuvo vandens rankoms nusiplauti.

Sieną kertame sklandžiai, dokumentų niekas netikrina. Kelias neprailgo.

Autobusui pajudėjus iš Vilniaus, dangus buvo lietuviškai debesuotas, tačiau į vakarą išsigiedrijo. O įvažiuojant į Rygą tik jūros pusėje liko plunksniniai debesys.

Į Latvijos sostinės Rygos autobusų stotį atvykstu laiku. Stotyje susirandu rytdienos maršruto autobuso stotelę ir pasitikslinu išvykimo laiką.

Dabar jau laikas pradėti savo vienišosios kelionės pagrindinę dalį. Neslėpsiu, širdyje yra jaudulys. Viena esu keliavusi nedaug. Labai seniai buvau agentūros organizuotoje turistinėje kelionėje, o paskutinį kartą - prieš beveik dešimt metų viena leidau sveikatingumo savaitgalį. Tuomet viena gal ir nesijaučiau visiškai gerai, bet tikrai nebuvau vieniša. Tai gal išgyvensiu ir šįkart. Galiausiai atvykau čia tik savaitgaliui, todėl net jei ir bus labai blogai, kažkaip ištversiu.

Nakvynės namus Seagulls Garret Hostel http://www.hostelworld.com/hosteldetails.php/Seagulls-Garret-Hostel/Riga/76135 pasiekiu per pora minučių, tereikia tik požemine perėja pereiti gatvę.

Jie štai ten, Valnu gatvėje, už kavinės, melsva iškaba pažymėti.



Registruojuosi. Registratūroje gaunu pildyti formą, sumoku už dvi naktis 20 eurų. Dar 5 eurus turiu palikti kaip užstatą už spintelės raktą. Penkių neturiu, palieku dešimt. Gaunu visą reikiamą informaciją, raktus nuo spintelės bei kambario, ant kurių užrašytas lovos ir spintelės numeriai, taip pat glėbį patalų apvalkalų ir rankšluostį.

Kambarys antrame aukšte. Jis nedidelis, stovi tik dvi dailios medinės dviaukštės lovos ir šis faktas labai nudžiugina. Kambaryje randu ką tik prieš mane atėjusią merginą, taigi, vieną kambariokę jau pažįstu. Ji miegos viršutinėje lovoje, o aš labai apsidžiaugiu gavusi apatinę.

Šalia lovos net dvi rozetės, vadinasi, dėl jų kovoti šioje kelionėje nereikės.

Priešais lovas stovi metalinė spinta su keturiomis siauromis užrakinamomis spintelėmis. Šalia jos – į sieną atremtas didelis veidrodis ir kėdė. Interjeras kuklus, bet svarbu, kad kambarys tvarkingas.

Apsivelku patalus, į užrakinamą spintelę pasidedu daiktus. Nors mantos vežiausi nedaug, bet šiokį tokį kuprinės turinį palieku.

Po to apžiūriu visą bloką. Greta maniškio yra kitas kambarys su trimis dvigulėmis lovomis. Abu kambariai šviesūs ir švarūs. Prie bloko durų išrikiuoti gyventojų batai.

Dviems kambariams teks dalintis švariu tualetu, vonios kambariu su besikemšančia dušo kriaukle ir nedidele virtuve. Apsidžiaugiau, kad turėsiu ryte kur išsivirti kavos bei galėsiu šaldytuve palikti maisto produktus. Nors tą patį galima padaryti ir pirmame aukšte esančiame bendrame kambaryje.

Hostelyje yra ir terasa.

Viešbutyje puikiai veikia wifi. Nors dabar keliaujant po ES šalis tai nėra labai svarbu, bet vis tiek nudžiugina.



Kol dar nesutemę, noriu apžiūrėti miesto.

Išeinu be dvidešimt minučių aštuonios. Šįkart Rygai didelių planų neturėjau, gal tik pora. O kitą Latvijos sostinei skirtą laiką ketinu eiti ten, kur akys užmatys ir širdis geis.

Iš pradžių atliksiu suplanuotą programą. Pirmuoju numeriu yra „Panorama Riga“ apžvalgos aikštelė.

Tad traukiu į už stoties ir turgaus esantį rajoną.



Turgaus pastatą lankėme rudeninio vizito metu. Tačiau šiandien nusistebiu, kokia milžiniška teritorija yra už turgaus pastato. Net kelios eilės paviljonų ir stelažų. Tiesa, pardavėjų lauke likę tik vienetai, o ir tie jau renkasi likusias neparduotas prekes.

Niekur nesiruošia tik gėlių pardavėjai. Gėlių spalvų išmarginti prekystaliai vis dar džiugina akis.



Stoties rajonas. Naktį čia būtų tikrai nejauku ir dabar tikrai žinau, kad čia gyventi nenorėčiau. Tačiau saulėtą vasaros vakarą siauros gatvės yra pilnos žmonių ir kol kas čia labai gera.

Nuo turgaus tereikia pasukti tik viena gatve ir prieš akis atsiveria man reikalingas objektas - Mokslo akademija, kurios pastato viršuje esančioje „Rygos panoramos“ apžvalgos aikštelėje pasižvalgysiu į miestą.



„Rygos panorama“ yra sovietmečiu Stalino paliepimu pastatyto pastato viršuje, todėl jo sienose matyti išlikę sovietiniai simboliai. Panašaus stiliaus pastatas stovi ir Varšuvoje, tad latviškasis turbūt irgi yra dovana Latvijos žmonėms.

Apžvalgos aikštelė lankytojams yra atvira balandžio – lapkričio mėnesiais kasdien nuo 09:00 iki 22:00 valandos.

Bilieto kaina suaugusiam - 5 eurai. Bilietų kasa yra pirmame aukšte tik įėjus į pastatą. Kasininkė angliškai nekalba, bet duoda pasiskaityti informacinį lapelį ir rankos mostu parodo, kurioje pusėje bus liftas.

Modernus ir tvarkingas liftas labai greitai užkelia iki 15 aukšto, o paskui dar du aukštus reikia palipti laiptais ir eiti koridoriais. Rasti būtų painoka, tačiau visur yra nuorodos. 17 aukšte yra ne tik panoramos aikštelė, bet ir tualetas.

Ši apžvalgos aikštelė turi privalumą, nes yra mažiau populiari, todėl nereikia registruotis iš anksto, laukti eilių ir stumdytis minioje. Aikštelė yra 65 metrų aukštyje. Nuo jos atsiveria vaizdai ne tik į senamiestį, bet ir į naujuosius rajonus.





Prieš akis - kitoje Dauguvos upės pusėje esantis Latvijos nacionalinės bibliotekos pastatas, vadinamas Šviesos pilimi. Pasigrožiu Dauguvos upėje išsirikiavusiais tiltais, didžiausiu Europoje senuoju turgumi bei Rygos senamiesčio stogais.

Rekomenduojama čia atvykti pasigėrėti saulėlydžiu. Aš atvykau gerokai prieš jį, todėl didelio įspūdžio nebuvo. Visas senamiestis prieš saulę, tad norėjosi merktis ir akis dengti rankomis. Patariu į šią apžvalgos aikštelę lipti ryte arba iš tiesų prieš saulei leidžiantis. Saulėlydžio vaizdai turėtų būti puikūs.




„Rygos panoramos“ apžvalgos aikštelėje yra nemažai informacinių stendų, pasakojančių ne tik apie ją pačią, bet ir matomus pagrindinius objektus.

Tačiau viršuje pučia stiprus ir šaltokas vėjas, tad dairytis nėra smagu. Dar erzina išlindę ir trukdančios fotografuoti raudonos signalinės lempos. Apsuku du ratus ir leidžiuosi žemyn.

Tuo pačiu keliu grįžtu į senamiestį. Jau seniai metas sėstis vakarienės, tad einu ieškoti man priimtinos kavinės. Senamiestyje yra nemažai picerijų, bet esu beveik visą dieną nevalgiusi, todėl norisi rimtesnio maisto.

Akį patraukia kavinė prie Švedų vartų, taip ir besivadinanti – Zviedru varti. Sudomina meniu, patiekalų kainos, vaizdas į senamiestį ir besišypsanti padavėja. Būtent toji nuoširdžia šypsena pakvietusi užeiti padavėja ir nulėmė apsisprendimą vakarieniauti čia.

Sėdu prie mažyčio staliuko. Vieta nėra labai patogi, bet nedidelė kavinė pilnut pilnutėlė, kito pasirinkimo nėra.

Sakausi vištienos su ryžiais ananasų padaže ir alaus. Prie alaus gaunu užkandį – indelį su traškučiais. Po to dar atneša duonos su sviestu.

Naršau internete ir skaniai kramsnoju užkandžius. Virtualios aplinkos ir besišypsančios padavėjos visiškai pakanka, nes nesijaučiu vieniša ar nejaukiai viena vakarieniaudama.

Vakarienė soti bei skani.



Už ją pakloju 9 eurus ir, žinoma, palieku arbatpinigių. Dėžutėje prie sąskaitos randu saldainį.

Soti ir atsigavusi patraukiu kur akys mato į senamiesčio gatves.

Žygiuodama pasigrožiu Rygos katedra. Kai paskutinį kartą ją mačiau, ji dar dėvėjo pastolių rūbą.



Paskui suku prie Dauguvos upės. Vakaras saulėtas ir šiltas, todėl ketinu pasivaikščioti upės krantine.

Vos pereinu judrią gatvę, mano ketinimus į nieką paverčia užkalbinęs ir pakvietęs plaukti Dauguvos upe čia pat krantinėje stovėjusio laivo „Jelgava“ kapitonas.

Prisipažinsiu, kad kruizas upe bei kanalais ir buvo mano dar vienas šios kelionės planas. Tik netikėjau, kad jis gali išsipildyti, nes dauguma laivų savo darbą baigia labai anksti. O kruizų kaina nurodoma nemaža – 18 eurų, kas nelabai telpa į mano pigaus savaitgalio rėmus.

Kapitonas pasiūlo paplukdyti Dauguvos upe už 10 eurų. Nė nedvejodama sutinku. Juk plaukdama kanalais, didelių stebuklų išvysti nesitikiu, o paskutinių dienos spindulių nuspalvinto miesto vaizdai žiūrint iš plačios upės turėtų būti gražūs.



Kapitonas mane kalbina angliškai. Šį kelionė buvo pirmoji mano gyvenime, kuomet vietiniai į mane kreipdavosi anglų kalba ir nė karto nebuvau užkalbinta rusiškai.
Laivo kapitonas paaiškina, kad sulauksime turistų grupės ir tuomet išplauksime. O kruizui pasibaigus, jis grupę išlaipins kitoje upės pusėje prie Radisson viešbučio, o po to mus parplukdys atgalios.

Kaip ir planuota, 22:15 pajudame į valandos trukmės kruizą Dauguvos upe.

Žmonių laive nemažai, vaizdai dieviški, tik šaltoka, vietomis kiaurai košia vėjas ir laivo varikliai labai smirdina. Beje, laive yra baras. Tačiau jame nebuvau, nes buvau soti po vakarienės.



Besileidžiančios saulės nudažytas dangus atsispindi upės vandenyje, o krante likęs miestas slepiasi vakaro spalvose ir šešėliuose. Nemažas ir galingas laivas paskui save palieka putotą smulkių bangelių juostą.



Kairėje pusėje priartėja Šviesos pilis - Latvijos nacionalinė biblioteka.



Vieną po kito praplaukiame tiltus. Senamiestis lieka toli.



Dabar dėmesį koncentruoju į trikojį Rygos televizijos bokštą, karaliaujantį viduryje upės esančioje Zakusala saloje ir nenorintį tilpti į fotoaparato ekraną.



Televizijos bokštas - aukščiausias Baltijos šalyse - iš pradžių priartėja, o paskui nutolsta.



Kruizas iš tiesų nuostabus. Ir tik laivui apsukus aplink televizijos bokšto salą kiek pailsiu nuo įspūdžių. Bet šis monotoniškas momentas netrukus baigiasi, nes prieš akis vėl pasirodo senosios Rygos namai ir tiltai.



Saulė beveik nusileidusi, o pastatai ir tiltai pasidabinę šviesomis ir naujomis spalvomis. Labai įspūdinga. Žiūriu ir grožiuosi.




Geležinkelio tiltas per Dauguvos upę. Pastarojo apšvietimo įrengimas miestui atsiėjo 280 tūkstančius latų. Apšvietimas turi kasdienį ir šventinį režimus.



Senojo miesto atspindžiai ypač viliojantys.



Prie Vanšu tilto laivas sukasi ir po kelių minučių švartuosis prieplaukoje netoli viešbučio.



Laivo išmetamų degalų dūmų debesis sunaikina visą prieš tai patirtą romantiką. Bet niekis, kapitono padėjėjas labai greit mikliais judesiais ištiesia įlaipinimo takelį ir kleganti minia turistų nupėdina į savo viešbutį.

Mes plaukiame į „savo“ pusę. Kelionė neužtrunka. Netrukus dėkoju kapitonui už smagų plaukimą ir drožiu į viešbutį.

Patirtos emocijos ir įspūdžiai verda galvoje ir širdyje, todėl miegoti dar visai nenoriu. Tačiau rytdienai turiu didelių planų, todėl turiu klausyti proto balso ir grįžti ilsėtis.

Vėlų penktadienio vakarą naktinės senosios Rygos gatvės pilnutėlės ir šurmuliuojančios. Į viešbutį parveda GPS.

Grįžusi radau miegančią kambariokę, todėl tyliai nuslenku miegoti.

„Dorme“ triukšminga, nors mūsų langai žvelgia į tylią siaurą gatvelę, bet viršuje kažkas linksminasi ir trypia kojomis.


2017-07-15. Šeštadienis. Uolėtoji Vidžemės pakrantė.

Šis mano vizitas į Rygą yra jau trečias ir miestą jaučiuosi kažkiek pažįstanti, todėl bandysiu praplėsti kelionių geografiją ir aplankyti tolėliau nuo sostinės esančias vietas.

Šią dieną skiriu Uolėtajai Vidžemės pakrantei.

Ką ten veikiau, galima pasiskaityti čia.

Vakare grįžusi į Rygą pavakarieniauju ir pavaikščiojusi keliomis gatvių, patraukiu ilsėtis.



2017-07-16. Sekmadienis. Ryga.

Sekmadieniui turėjau didelių planų, tačiau vakar parėjusi namo, nusprendžiau imtis minimalaus plano: keltis be žadintuvo. Jei atsikelsiu šeštą ir bus noro, važiuosiu į Saulkrasti. Jei ne, tuomet slampinėsiu po Rygą.

Taigi, nubundu šeštą. Bet vidinis varikliukas neverda, jaučiu, jog dar miegosiu. Tai ir miegu. Vėl atbudusi jau keliuosi, atlieku ryto rutiną. Mano kambariokės parėjo naktį, jos parpia.

Išsiverdu kavos. Kiek skaudena galvą, tačiau net kava nenuima skausmo.

Nuvelku patalus, nunešu į apačioje prie registratūros esančias dėžes, o pati dar pusvalandį pasėdžiu bendrame kambaryje. Nakvyne „dorme“ lieku patenkinta. Tobulas pigios nakvynės variantas keliaujant vienai.

Iš hostelio išsiregistruoju apie pusę devynių. Trauksiu pasivaikščioti po Rygos parkus. Kiek graužia sąžinė, kad patingėjau keltis ir važiuoti prie jūros. Tačiau save raminu, kad oras vėsus ir nėra saulės, vėjuota, todėl prie jūros būtų buvę šaltoka. O be to stresuočiau, kad galiu nespėti į autobusą ir išvykoje būčiau įsitempusi.



Pirmiausiai einu prie Latvijos nacionalinės operos. Rudeninėje kelionėje neteko matyti garsiųjų Rygos gėlynų, tad šioje kelionėje jais pasimėgausiu.



Nėra ko ginčytis, gėlyno papuošta Opera atrodo daug gražiau. Šalia Operos randu Rygos mero D. Armitstedo atminimui skirtą skulptūrą.



Suku atgal iki Krišjana Barona gatvės, nes pamatau toje pusėje Pilsetos kanale likusį didelį fontaną.



Iš lėto einu vėlyvą rudenį lankytu parku. Dabar jis visiškai kitoks, žalias ir spalvotas.



Pilsetos kanalu plauko laiveliai.



Bastejkalns parkas pasipuošęs žiedas.



Nuo Bastejkalns kalno viršaus pasidairau į Latvijos miestų herbais papuoštą pastatą.



Nulipusi nuo kalno viršaus, atsisėdu ant suoliuko poilsiui. Jau pusė dešimt, laikas eina greitai, sulaukti autobuso į namus tikrai nebus sunku.

Ketvirtį valandos pasėdėjusi, patraukiu toliau.

Keista, bet parkai vėlų rudenį man patiko labiau. Nesvarbu, kad šiuo metu jie žali ir žydi gėlės, bet nėra tos euforijos, kokia mane lydėjo čia vaikštant vėlų rudenį.

Pėsčiųjų tiltu pereinu į kitą kanalo pusę ir jo pakraščiu žygiuoju tolyn. Labai greit pasiekiu judrią gatvę, kurią kirtusi įžengiu į kito pavadinimo parką – Kronvaldo.

Kanalu dažnai plauko laivai. Parkas tylus ir ramus, tik pavieniai sportuojantys retkarčiais prabėga.



Parke lankytojų vis dar laukia rašytojas A. Puškinas.



Kronvaldo švyturys ir uostas taip pat pasipuošę fontanais.



Prisipažinsiu, ir iš šio parko tikėjausi daugiau. Galvojau pamatysianti gėlynus, bet tik parkas ir tiek. Nors parkai nepateisino lūkesčių, bet jų lankymo programą nusprendžiu įvykdyti iki galo ir patraukiu į dar niekada nelankytą Viesturdarzs parką. Vis dar apsiniaukę ir vėsu. Nors jau dešimt valandų, bet vaikščioti apsirengusiai striuke yra pats tas.

Išėjusi iš Kronvaldo parko, einu gatve su tramvajaus bėgiais. O šai ir pats tramvajus. Norisi rašyti tramvajus – troleibusas.



Ausekla iela gatvėje pamatau pora dailių pastatų.




Kaip ir tikėjausi, Viesturdarzs parkas nenustebino. Paprastas jaukus ir tylus parkas ir tiek.

Viesturdarzs parko skulptūra.



Mačiau patraukliai apželdintą tvenkinį, tačiau prie pat jo prieiti negalima, todėl nusprendžiau nebegaišti laiko ir paieškoti ko nors įdomesnio. Ir radau: atsisėdusi ant suoliuko ir pasidairiusi į žemėlapį, jame pamatau netoliese esantį kruizinių laivų terminalą ir jachtklubą. Patraukiu ten, galbūt bus įdomiau.

Kelias neprailgo. Labai apsidžiaugiu iš tolo pamačiusi kruizinių laivų terminale stovintį laivą.



Bandau prieiti iki jo, bet kelią pastoja tvora. Belieka tik nufotografuoti laivą per mažą tvoros tarpelį.



Tuomet grįžtu atgal ir suku prie jachtklubo. Laivų platus pasirinkimas. Kažkam užtenka labai nedaug.



Jachtų pasaulyje visiška ramybė.



Šalia prieplaukos yra įsikūrę net kelios kavinės. Labai rūpi užeiti ir ant tiltelio patogiai įsitaisius sėdmaišyje ir žiūrint į laivų stiebus išgerti kavos. Tačiau kavai dar ne laikas, o pietus taip pat esu numačiusi vėliau. Belieka tik pavaikščioti tilteliais.
Laivų laivelių įvairių dydžių ir formų.



Apžiūrėjusi laivus, einu į Elizabetes gatvę. Šią įspūdingais Art Nuoveau stiliumi pastatytais pastatais išgarsintą gatvę esu lankiusi praeito vizito Rygoje metu. Tačiau anąkart ja praėjau ne visa, todėl dabar ištaisau klaidą.

Viena Elizabetes gatvės pusė yra remontuojama, todėl tenka eiti palei gražiuosius namus ir aukštai kelti galvą.




Ir pats išskirtiniausias gatvės pastatas – 10b numeriu pažymėtas namas su kaukėmis.




Vos gatvė pasiekia Esplanade parką, į jį ir pasuku.

Šis parkas man labai patinka, nes jis pilnas žiedų ir yra gyvas.



Esplanadės parke puikuojasi Amsterdamo dovana Rygos miestui.



Traukiu link senamiesčio.



Kelias vėl atveda prie Pilsetos kanalo, kurį pereinu pėsčiųjų tiltu.



Kaip tik vidurdienis. Sėdu pirmą vakarą lankytoje ir šalia Švedų vartų įsikūrusioje kavinėje Zviedru varti. Padavėja mane atpažįsta ir maloniai pakviečia užeiti.

Atsisveikinimo pietums sakausi bokaliuką alaus ir kiaulienos kepsnį su keptomis daržovėmis. Kaip ir anąkart, prie alaus sulaukiu traškučių užkandį ir duonos su paštetu. Esu pakankamai išalkusi, todėl beveik visus užkandžius ir sukertu.

Kepsnys skanus ir sotus. Ir labai gražiai pateiktas.



Papietavusi ir atvėrusi sąskaitos dėžutę, nustembu rastu saldainiu. Radinukas pralinksmina, tad gerai nusiteikusi patraukiu į gatvę.



Iki autobuso liko lygiai valanda, todėl pamažu klaidžioju link stoties.

Rotušės aikštėje padariau atsisveikinimo nuotrauką.



Paskui patraukiu atsisveikinti su šv. Petro bažnyčia.



Atsisveikinu ir su gražiaisiais Rygos gėlynais.




Į stotį atvykstu beveik pusvalandžiu ankščiau. Turiu laiko, tad apsidairau po stotį. Jei kam aktualu, Rygos stotyje yra nedidelė automatinė bagažo saugykla, bet yra ir didelė darbuotojų aptarnaujama. Kainų nežiūrėjau.

Paskui patraukiu prie savo platformos. Autobusas atvyko 15 minučių prieš išvykimą.

Kadangi į bagažinę skirto bagažo neturiu, į autobusą įlipu pirmoji. Luxexpress autobusas patogus ir švarus.



Vairuotojai du. Žmonių autobuse nemažai, todėl šįkart turiu kompanioną.

Pajudame laiku. Kelionė sekėsi sklandžiai. Gėriau kavos ir klausiausi muzikos. Kada pravažiavome sieną, nė nepastebėjau.

Namo grįžau puikiai nusiteikusi ir labai patenkinta sėkminga man kažkiek buvusia avantiūristine kelione. Tikiu, kad tokių vienišų patrepsėjimų ateityje bus ir daugiau.



2017 m. birželio 11 d., sekmadienis

Lvovas ir Karpatai: grįžtame į Lvovą.


Ankstesnę pasakojimo dalį rasite čia.

2017-06-11. Sekmadienis. Grįžtame į Lvovą.

Kelionė atgal į Lvovą turėtų būti kiek patogesnė ir trumpesnė, nes sekmadienio rytą pro Jaremčę į Lvovą važiuoja net du tiesioginiai autobusai.

Nors planuodama kelionę ketinau į Lvovą grįžti pusę dešimtos važiuojančiu autobusu, bet iš vakaro nusprendžiame važiuoti anksčiau, 08:05. Juk vis tiek kas rytą anksti keliamės.



Su šeimininke buvome sutarusios, kad ji ateis mūsų išlydėti. Atsisveikiname. Šeimininkė pakviečia apsilankyti rudenį, kai į kalnus lipantys medžiai pasipuošia visa spalvų gama.

Po to ji parodo tiesiausią kelią į autobusų stotį, vedantį pro ligoninės kiemą. Kelias nėra pats geriausias riedėti su lagaminais, bet ir aplinkinis juk ne geresnis.

Ligoninės kieme mums kelią pastoja benamis šunelis, kuris nori būti mūsų draugu ir nusprendžia keliauti kartu su mumis. Palydovo mums tikrai nereikia. Priimtumėme į draugiją nebent tik tokį, kuris lagaminus iki stoties nutemptų. O šuo, deja, tik bėgioja aplinkui ir maišosi po kojomis.

Tiesiuoju keliu stotį pasiekiame per 15 minučių. Sukame į vidų nusipirkti bilietų. Kasoje dirba vakar kalbinta kasininkė. Bilietai nuo Jaremčės iki Lvovo kiekvienai atsieina po 135 UAH (nepilnus 5 eurus). Kasininkė vis dar kalba tik ukrainietiškai ir rankų mostais parodo, kad autobuso eitume laukti ant kelio (jau pasakodama apie mūsų atvykimą į Jaremčę minėjau, kad jokie autobusai į Jaremčės stotį neužsuka. Autobusų laukti reikia gatvėje).

Einame į lauką ir pereiname į kitą gatvės pusę. Iki autobuso dar beveik pusvalandis. Žmonės renkasi. Rytas šiltas ir saulėtas.

Mūsų šunėkas laukia kartu su mumis. Niekaip nesiseka jo nuginti.



Autobusas atvyksta keliomis minutėmis vėluodamas. Pagal užrašą, esantį ant stiklo, galvotum, kad autobusas važiuoja į Vorochtą. Bet mes jau žinome, kaip pas juos būna ir svarbu, kad autobusas reikiamoje pusėje sustojo. Šalia užrašo padėta kita lentutė, skelbianti, kad autobusas važiuoja „v Lviv“. Ar ne paprasčiau būtų apsukti pagrindinę lentutę į kitą pusę, kaip kad yra daroma pas mus.



Vairuotojo paklausiame ar tikrai važiuoja į Lvovą ir paprašome atidaryti bagažinę sudėti lagaminams. Vairuotojas kalba rusiškai.

Išvažiuojame dešimt minučių vėliau.

Autobusas nedidelis. Tokiam ilgam maršrutui tikėjausi geresnio. Bet jis mažiukas dryžius, kokiu vakar grįžome iš Vorochtos. Viduje tvarkinga, bet sienos neaišku, kokios spalvos, sakytum, supeliję.

Autobusas stoja beveik kiekvienoje stotelėje. Nors kelias neblogas, bet krato stipriai.

Padarėme išvadą, kad visai praktiška būtų buvę išvažiuoti trečios valandos naktiniu traukiniu. Tas bent nekratytų, nors nežinia, ar kokių kitokių niuansų neišlįstų.

Džiaugiuosi, kad išvažiavome aštuntos valandos autobusu, nes kol kas vėsu, o sekmadienio ankstų rytą autobuse keleivių nedaug.

Pirmasis didesnis miestas pakeliui buvo Ivano – Frankivskas.

Ivano – Fransivske autobusas sustoja abiejose stotyse. Antroje (AC2) pastovi gal 15 minučių, tačiau nesusiprantame išlipti pavaikštinėti.

Antroji Ivano – Frankivsko autobusų stotis (AC2) daug mažesnė nei pirmoji. Mačiau, yra tualetas ir bufetas.

Iš Ivano – Frankivsko išvažiuojame dešimt minučių po dešimtos. Keleivių autobuse vis dar nedaug bei nekaršta, o ir dangus jau apsiniaukęs.

Kaip ir važiuojant pirmyn, vairuotojas ilgesniam laikui – geroms 20 minučių sustoja Rogatyn miesto autobusų stotyje.

Dairomės tualeto, nes jau kelios valandos praėjo nuo išgerto kavos puodelio. Už kelių metrų nuo autobusų stoties pastato yra nemokami senoviniai baisiai dvokiantys tualetai be durų ir su apdergtomis skylėmis grindyse. Didelio noro lankytis tokiuose nėra, bet kito pasirinkimo neturime.

Paskui apžiūrime, ką pardavinėja stoties prieigose esančiuose kioskuose.

Prie mūsų vaikštinėjančių lauke priėjęs vairuotojas paklausia, ar viskas gerai, ar viską radome. Būdamos užsienietėmis dažnai jautėme ypatingą dėmesį, ypač Karpatų regione.



Kiek prieš vidurdienį pajudame. Nuo Rogatyn kelias geras ir nebekrato. Autobusas tikrąja ta žodžio prasme skrenda. Penkios minutės po pirmos pasiekiame Lvovo centrinę autobusų stotį.

Jei būtume iš Jaremčės išvažiavę pradžioje dešimtos, šioje stotyje būtų tekę išlipti ir iki Lvovo senamiesčio dar apie dešimt kilometrų dardėti miesto autobusu. Tačiau mūsų autobuso vairuotojas nudžiugina, kad jis važiuoja iki Centrinės traukinių stoties (Dvirtseva/Lviv8 autobusų stoties), nuo kur pajudėjome važiuodamos į Jaremčę. Tad grįžtame atgal į autobusą ir važiuosime tolyn.

Tik autobusui išsukus iš stoties, viduje kyla didelis triukšmas. Pasirodo, atsidarė bagažinės durys ir iškrito kažkieno lagaminas. Mintyse galvojame, kad galbūt ne mūsų.

Vairuotojas stoja viduryje gatvės ir eina surinkti pamestos mantos. Jis susikrimtęs. Nors galbūt ir ne jo kaltė, o technika gana padėvėta.

Antrą valandą privažiuojame Centrinę traukinių stotį. Laimei, mūsų lagaminai vietoje ir sveiki. Susirenkame mantą. Vairuotojas pasiteirauja, kur mums reikia, taip pat informuoja, kad nuo stoties tramvajus nevažiuoja (vėliau eidamos gatve matėme remonto darbus). Pasakau, kad kelią iki senamiesčio jau žinome. Padėkojame vairuotojui už rūpestį ir kelionę, po to patraukiame savo reikalais.

Kad jau taip netikėtai atsiradome prie Centrinės traukinių stoties, kaip nuo jos nuvažiuoti iki senamiesčio, nebuvau išstudijavusi. Nusprendžiame nueiti iki Gorodskaja vulica gatvės, kurioje rasime geriau žinomas visuomeninio transporto kryptis.

Žemėlapyje atrodęs neilgas kelias tempiant lagaminus nėra jau toks trumpas. Laimė, šaligatviai naujai sutvarkyti ir jie yra lygūs bei su patogiais nuolydžiais. Tačiau mano lagamino ištraukiama rankena sugedusi. Jau seniai sugedusi. Bet man lagaminas labai patinka, todėl neprisiruošiu nusipirkti naujo. Kad būtų patogiau vežti, pritaisiau diržiuką. Tai va, taip ir tampau, kaip kažkas pavadino, savo „ciuciką“. Trumpą atstumą taip tempti lagaminą nėra sunku. O ilgesnį - greitai pakerta rankas.

Pagaliau pasiekiame stotelę. Šioje vietoje yra stambus transporto mazgas, transporto priemonių važiuoja visa galybė. Jungiuosi interneto nereikalaujančią Lviv Router programą ir bandau susigaudyti, kaip ir kur mums važiuoti.

Kol kas vienintelis tikslas – rasti bagažo saugojimo kabiną. Planavau lagaminus palikti Turgaus - Rynok aikštėje esančioje bagažo saugykloje. Tačiau kad jau senamiestį pasieksime kita, nei planuota, puse, norisi lagaminus pasidėti arčiau transporto į oro uostą, kad juos vakare pasiėmę, kuo trumpiau temptume.

Esu pasižymėjusi bagažo saugyklą netoli Lvovo operos ir baleto teatro esančio McDonald‘o. Bandysime patekti į ją.

Programa maps.me rodo, kad arčiausiai prie nužiūrėtos bagažo saugyklos bus stotelė Nalyvaika. Suvedu stotelių pavadinimus į Lviv Router, programa parodo, kad mums tinka didžioji dalis visuomeninio transporto.

Lipame į pirmą atvažiavusį. Tai buvo 20 numerio geltonas autobusas, ko gero „maršrutka“. Viduje keleivių daug, be proto tvanku, o dar su savo didžiuliais lagaminais vos pajudame. Klausiu vairuotojo, ar stoja stotelėje „Nalyvaika“. Jis kažką „-bu-bu-bu“, nieko nesuprantu. Sumokame po 4 UAH. Važiuojame. Kelią seku GPS. Kai jau, mano nuomone, kita stotelė turėtų būti mūsų, klausiu keleivio, ar jau bus Nalyvaika. Jis irgi atšauna kažkokį nesuprantamą pavadinimą „bu-bu-bu“. Nusprendžiame išlipti.

Iki bagažo saugyklos telieka pasukti vos pora gatvių, tačiau abi jau esame be jėgų. O dar dvidešimt kilogramų sveriantis „ciucikas“ sunkiai kreivu šaligatviu rieda į kalniuką.

Kai belieka pasukti tik į vieną gatvę, draugę palieku laukti su manta, o pati einu apsižiūrėti, ar mano nužiūrėta bagažo saugykla iš viso egzistuoja.

Mano džiaugsmui, žalia iškaba šviečia iš tolo. Bet, o, dievulėliau, ji antrame ar net trečiame senovinio pastato aukšte.

Suku spirale einančiais laiptinės laiptais. Prie bagažo saugyklos eilutė. Kažkur priekyje girdžiu jaunus balsus lietuviškai kalbant. Bet į priekį nesiveržiu, galvoju, jei jau radau saugyklą, tai gal vis kaip nors įsiūlysime savo mantą pasaugoti.

Atsivedu draugę. Belieka sunkiausias etapas – į viršų lagaminus užgriozdinti. Žemyn besileisdamas vyrukas pasisiūlo padėti. Draugė kukli, iš paskutinių tempdama savo sunkų lagaminą atsisako, o aš turbūt jau visai jėgų netekau, nes priimu vyruko pasiūlymą. Eidama jam iš paskos, prisimenu, kad aš jį kažkur mačiau. Užlipusi jam padėkoju lietuviškai. Tai vienas iš tų jaunų žmonių, kuriuos mačiau stovinčius prie bagažo saugyklos, kai buvau atėjusi apsidairyti. Pajuokaujame. Pasidžiaugiu, kad mūsų tautiečiai yra paslaugūs ir vyriški.

Bagažo saugyklos darbuotojai apsidžiaugia, kad mes kalbame rusiškai. Už lagaminus kiekviena suplojame po 30 UAH, taigi, vos daugiau nei eurą. Pasakome, kad ateisime mantos atsiimti aštuntą ir atsipalaidavę išeiname į senamiestį.

Beje, kam įdomu, informaciją apie šią bagažo saugyklą (Nr.1) galima rasti internete adresu www.baggage.lviv.ua .

Svobodos prospekte sename istoriniame pastate esantis McDonald, kurio broma paėjus, bus mano minėta bagažo saugykla.



Taigi, nusileidę iš bagažo saugyklos ir išėję į gatvę, mes sukame į minėtą bromą ir už minutės jau einame erdviu Laisvės – Svoboda prospektu.

Likusį laisvą pusdienį planuojame aplankyti dar nelankytus Lvovo senamiesčio objektus. Puikiai atsimenu, kad liko nepamatyta jėzuitų šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia. Pasirodo, pro po pastoliais pasislėpusią bažnyčią, esančią už paminklo Tarasui Ševčenkai, gyvendamos Lvove praeidavome po kelis kartus per dieną. Bet juk dažnai būna, kad panosėje esantys dalykai pavirsta nematomais. Taigi, taisome klaidą ir sukame į bažnyčios vidų.



Romos katalikų bažnyčios arkivyskupo pakviesti jėzuitai į Lvovą atvyko 1583 metais. Nepaisant miesto gyventojų pasipriešinimo, jėzuitai sugebėjo rasti užtarėjų bei sėkmingai įsitvirtinti ir 1590 metais įkūrė rezidenciją.

Žemės gyvenamojo būsto ir koplyčios statybai paaukojo turtinga miesto gyventoja Sofija Hanel. Vėliau etmonas Stanislavas Žolkievskis jėzuitams paaukojo dar daugiau žemės, todėl 1610 metais buvo nuspręsta nedidelę koplyčią rekonstruoti.

Pirmosios bažnyčios autorius liko nežinomas. Spėjama, kad tai galėjo būti italų architektas, nes bažnyčios fasadas dekoruotas pagal Italijos bažnyčių pavyzdį.

Bažnyčia buvo pašventinta ir pradėjo tarnauti tikintiesiems 1630 metais. Beveik po šimtmečio buvo pastatyta aukščiausia mieste laikoma varpinė, siekusi net 80 metrų aukštį. Tačiau laikui bėgant bokštas sugriuvo. Todėl šiandien galime pamatyti tik nedidelį vienaukštį bokštelį.

Šv. Petro ir Povilo bažnyčią galima laikyti pirmąja Lvovo miesto baroko stiliaus bažnyčia.

Mums, sugrįžusioms iš gamtos prieglobsčio, turtingos ir didelės miesto šventovės jau pamirštos, todėl ši bažnyčia stebina dydžiu, prabanga ir labai patinka. Viename bažnyčios šone įkurta niša ATO karo aukoms atminti. Taip pat pilna skulptūrų, koplyčių, šventųjų paveikslų.





Bažnyčioje daug žmonių, atėjusi ne viena turistų grupė, todėl apsidairę išeiname į lauką.

Kur akys mato sukame senamiesčio gatvėmis. Jose papildau liūtų kolekciją.




Ketvirtą valandą einame pietauti. Užeiname į atokų restoranėlį Armėnų kvartale. Restoranas įsikūręs sename pastate. Darbuotojai dėvi tautinius drabužius. Aplinka visai jauki. Galvojame, galbūt čia pasiseks skaniai pavalgyti.

Užsisakome ėrienos su daržovėmis ir vyno. Tačiau patiekalas gana šiaip sau. Skanus, bet tikėjausi kažko įmantresnio.

Už pietus suplojame 350 UAH už abi, taigi, nepilnai 13 eurų.



Viešint Lvove liko neaplankyta kavos kasykla (Львівська мануфактура кави/Lviv Coffee Mining Manufacture). Todėl taisome padėtį ir skubame į Turgaus aikštę jos apžiūrėti.

Jei visame pasaulyje kava auga, tai Lvove ji yra kasama.



Lvove gimęs kazokas Juryj Kulčytskyj 1683 metais Vienoje atidarė pirmuosius kavos namus. Netrukus kavos namai buvo įkurti ir įkūrėjo gimtajame mieste. Nuo to laiko Lvovas tapo Ukrainos kavos sostine. Kava buvo perkama dideliais kiekiais ir vežama bei talpinama į miesto rūsius. Pasakojama, kad po žeme yra milžiniški jos kiekiai. Iš rūsių žalios kavos pupelės buvo keliamos į viršų, skrudinamos ir malamos. Tokios tradicijos šioje kavinėje išliko iki šiol.



Smalsumas pražudo dramblį: labai noriu tą kasamą kavą pamatyti. Gaunu šalmą, leidžiuosi laiptais žemyn ir iškart esu įdarbinta, nes tenka priimti užsakymą iškasti reikalingam kavos kiekiui ir kasti, kasti, kasti. Viduje tamsu. Šalmo priekyje esantis žibintas kažkodėl nenori šviesti, o ir pats šalmas nelabai laikosi ant galvos. Darbas vergiškomis sąlygomis.



Įdomu būtų leistis į kasyklą su gidu, bet kiek teko girdėti, gidai pasakoja tik ukrainiečių kalba, todėl tą patį galima pamatyti ir nusileidus savarankiškai.
Ekskursijos su gidu kaina yra 100 UAH. Vyksta pirmadieniais, trečiadieniais, penktadieniais, sekmadieniais 17:00 - 19:00.

Už savo vargą požemyje gaunu atpildą - kvapnios kavos puodelį su austrišku palikimu - obuolių štrudeliu.

Taip buvo ruošiama mano kava.



O čia jau skanusis štrudelis.



Už du štrudelius ir dvi kavas tenka suploti 151 grivną.

Kavinėje taip pat veikia suvenyrų parduotuvė bei galima nusipirkti kavos. Kavos neperkame. Bet lauktuvėms nuperku pora indelių su kavos pupelėmis šokolade.

Lauke nuo 17 valandos vyksta akcija ir galima pigiau nusipirkti kavos pupelių. Būtų puiki lauktuvė, nes kava pilama į medžiaginį maišelį ir čia pat senovine mašinėle užsiuvama. Tačiau teko girdėti, kad kavos skonis ne visada būna pats geriausias, todėl nuo pirkimo susilaikome. O ir labai greitai ta akcija baigėsi, vos po kelių minučių pardavėjai pranešė, kad kavos nebeturi.

Tačiau užeiti į Lvovo kavos kasyklą ir sudalyvauti atrakcijoje labai rekomenduoju. Įdomu ir puikus būdas pritraukti klientų. Jei lankysitės be gido, tai jums nieko nekainuos. Nebent nuspręsite išgerti puodelį kavos ar nusipirkti lauktuvių.

Pasimėgavę atrakcija, vėl trepsime po senojo Lvovo gatves.

Pakeliui užeitoje šokolado manufaktūroje vargti neteko. Tik klok grivnas ir aukis batelius.




Apsukę ratą prieš kelias dienas išvaikščiotomis gatvėmis, sugrįžtame į Turgaus aikštę. Pasidairome į suvenyrus. Ukrainiečiai savo pyktį ir protestą išreiškia gamindami tualetinį popierių.



O kai kurie suvenyrai nuteikia labai maloniai.



Suvenyrų turgelyje šalia Lvovo operos ir baleto teatro perku dailų iš smulkių karoliukų suvertą papuošalą (150 UAH) bei perku ilgas, iki kelių, vilnones kojines (100 UAH). Gundžiausi nusipirkti lininę siuvinėtą palaidinę (200 UAH), bet paskutinę sekundę šios minties atsisakiau. Ir be reikalo.

Pilnas linksmų, laimingų ir pasipuošusių žmonių miestas klega, šurmuliuoja. Turgaus aikštėje sustojame paskutinį kartą išgerti giros. Jos bokalas ir čia kainuoja 20 UAH.



Svobody prospekte ištisai veikia Karo naujienų kampelis, primenantis gyventojams apie šalyje vykstantį karą. Galima pagerbti žuvusius, išreikšti susirūpinimą, pasakyti kalbą ar tiesiog padiskutuoti.



Artėja laikas išvykti. Kelis kartus pirmyn – atgal marširuojame prospektu. Prie paminklo Tarasui Ševčenkai pastatyta scena ir vyksta koncertas, kuris tokį gražų vasaros vakarą sutraukė minią žmonių.



Aštuntą susirenkame lagaminus. Žinoma, dar galėtume valandžiukę ar net pusantros pavaikščioti, bet jau viskas apeita, o mintys apie namus sukasi.

Po aštuonių dešimt esame prie universiteto, šalia kurio yra stotelė į oro uostą. Dar už penkių minučių jau sėdime žalios spalvos 9 numerio troleibuse.

Troleibusas naujas ir modernus, labai skiriasi nuo kitų Lvovo gatvėse matytų visuomeninio transporto priemonių. Bilietus perkame iš vairuotojo, vienas jų kainuoja 2 grivnas. Troleibusu važiuoja beveik vieni studentai, kurie pakeliui išlipa. Liekame riedėti tik mes ir dar keli užsieniečiai. Kiek suglumina švieslentėje atsiradęs būsimos stotelės pavadinimas Airport Terminal 1. Sprendžiame, ar jau turėsime čia lipti. Tačiau pro langą matome Vilniaus oro uosto pastatą primenantį senąjį terminalą, o maps.me žemėlapyje iki Terminalo A dar gabaliukas. Tad važiuojame tolyn. Ir teisingai pasielgiame, nes švieslentė jau rodo būsimą mums reikalingą pavadinimą.

Be dvidešimt minučių devynios išlipame stotelėje prie terminalo. Laiko iki skrydžio likę trys valandos, tikrai per anksti atvykome.
Ramiai nueiname persirengti.
Oro uoste veikia wifi, tad pabendrauju su pasauliu.

Apibendriname, kad kelionė buvo smagi. O prieš išvykstant teko girdėti visokių atsiliepimų ir apie žmones, ir apie kelius, ir apie transporto priemones. Ir nors dvi užsienietės moterys, keliaujančios savarankiškai, daug kam atrodėme keistai ar neįprastai, tačiau galiu patvirtinti, kad šioje šalyje keliauti be automobilio sąlygos yra gana geros. Laikas kelionėje prabėgo labai greit. Pamatėme gražių miestų, pabuvome užburiančioje gamtoje.

Beliko tik paskutinis kelionės etapas.

Registruotą bagažą Ukrainos oro linijų darbuotojai pradeda priimti kiek ankščiau, nei prieš dvi valandas. Užsiregistruoti skrydžiui pavyko vakar vakare, bet įlaipinimo dokumentų atsispausdinę neturime. Darbuotojui paduodu rezervacijos lapą, jis išduoda popietinius bilietus.

Daiktų ir dokumentų patikrą praėjome labai greitai. Darbuotojai labai geranoriški ir mandagūs.

Žinome, kad šįkart mūsų namo niekas neparveš ir naktį teks praleisti Vilniaus oro uoste, todėl kavinėje pavakarieniaujame. Užsisakome vištienos kepsnį su salotomis.

Duty free parduotuvėje pirkau degtinės. Nemirnoff 1 litras kainuoja tik 3 eurus (88 UAH). Iš tikrųjų nelabai man jos reikia, bet tas bandos jausmas...

Paskui ilgai laukiame, kol paskelbs vartus. Galiausiai per garsiakalbį juos praneša, bet švieslentėje ilgą laiką neatsirado užrašas. Tačiau oro uoste esame vieninteliai vėlyvi keleiviai, todėl susipainioti nėra kur.

Štai ir lėktuve. Kapitonas pradžiugina, kad skrydis truks tik valandą ir penkias minutes.

Vėlyvas laikas lenkia galvą miegoti. Tai ir pamiegu. Gana patogiai ir saldžiai. Net pasigailiu, kad skrydis toks trumpas, nes Vilniaus oro uoste teks miegoti ant kietų metalinių kėdžių.

Leidžiamės sėkmingai ir laiku. Išėję kelias minutes užtrunkame prie pasų patikros. O nuėję prie lagaminų takelio savuosius jau randame besisukančius.

Oro uostas ruošiasi pakilimo tako rekonstrukcijai ir nors skrydžiai nuo antros iki penktos valandos nakties nevykdomi, bet oro uostas dirba. Dar ir žmonių yra.

Atrandame laukimo salę ir, nors ir nepatogiai, bet saldžiai pamiegu.

Nubundu švintant. Einu apsiprausti, valytis dantų. Tada jau laikas kavos puodeliui. 3 eurai ir 30 centų už puodelį kavos ir prancūzišką bandelę išmuša iš vėžių. Per atostogas atpratome gyventi su tokiomis kainomis. Deja, teks vėl priprasti. O galvoje sukasi mintis, kad Ukraina – vis tik puiki kelionės kryptis ir ši šalis bus dar ne kartą aplankyta.

Iki kitų susitikimų.