Antrą kelionės po Taliną dieną iš pat ryto traukiame į autobusų stotį, kur iki vakaro paliksime mantą, o pačios suksime į Kadrioru parką. Nuo apartamentų Allika gatvėje iki autobusų stoties tėra du kilometrai. Rytinės sekmadienio gatvės tylios, tik veikiantis maisto prekių turgelis kiek garsiau šurmuliuoja. Pasidairome į parduodamą derlių, o tada jau ir stotis ne už kalnų.
Bagažo saugykloje neužimtos vos kelios dėžės. Pasiliekame kiekviena po nedidelį maišiuką, todėl imame mažiausią ir pigiausią dėžutę, kainavusią mums 1 eurą. Rakiname ir traukiame į naujų lankomų objektų apžiūrą.
Deja, mūsų kelionė trumpam apsiriboja autobusų stoties prieangiu, nes nušniokščia lietus.
Talino autobusų stotis Tallinna Bussijaam ir jos eksponatas.
Nuo Talino autobusų stoties iki net 70 hektarų plotą užimančio Kadrioru parko, kurį netrukus lankysime, tėra tik pora kilometrų. Galima važiuoti autobusais, bet nusprendėme pasivaikščioti. Kelias iki parko aiškus ir tvarkingas. Kurį laiką einame judria gatve atokia vieta. Kai įveikiame didesnę pusę kelio, po medžiu ilgam užlaiko galinga liūtis.
Besikeikdama ir šlepsėdama pažliugusiomis gatvėmis, pagaliau pamatau parką.
Prie įėjimo dar pasinaudojame tvarkingais ir nemokamais biotualetais,o tada jau atsiduodame parko kerams.
Kadriog parkas – bene didžiausias ir gražiausias Talino parkas, stebinantis ne tik tvenkiniais, fontanais ir gėlynais, bet turintis daugybę paminklų ir muziejų. 1718 metais caro Petro I užsakymu įrengtas parkas buvo carienės vasaros rezidencijos rūmų dalis, bet visada buvo atviras lankytojams. Pavasarį ir vasarą parkas pasipuošia spalvingais gėlių žiedais.
Iškart sužavi Gulbių tvenkinys – Luigetiik.
Saulė kaip tik išsišviečia ir šildo. Gražus tvenkinys, dailūs gėlynai, jaukūs takeliai.
Simetriško išplanavimo parko takeliai užima tik dalį viso ploto. Šioje parko dalyje yra nemažai pastatų, kuriuose įsikūrę muziejai ir meno galerijos. Mes muziejų nelankysime, tik pasivaikščiosime besigrožėdamos parku.
Toliau per ąžuolynus, miškus, pievas tęsiasi paprasti takai, kuriais Talino gyventojai mėgsta pasivaikščioti ieškodami gamtos prieglobsčio. Parkas gali didžiuotis jo teritorijoje augančiais senais medžiais, daug senesniais nei parko pastatai.
Apollo giraitės teritorijoje laikinam prieglobsčiui auginami iš Olandijos atvežti kaštainiai ir kiti lepesni medžiai, kurie per pora metų apsipratę su vietiniu klimatu, keliauja toliau, į atšiauresnes Sankt Peterburgo apylinkes.
Nuo Gulbių tvenkinio gėlėmis papuoštas takelis veda aukštyn, iki fontano, esančio netoli KUMU muziejaus. Visai atsitiktinai atrandame Rožių kalvą. Kalva nemaža, bet rožynai neatrodo labai tvarkingi ir įdomūs.
Kalvos viršuje yra didelė aikštė ir jau minėtas fontanas.
Paskui traukiame iki Petro I muziejaus. Bet jį tik greitomis nufotografuoju ir grįžtame į simetriškąją parko dalį.
Raginu moteris eiti. Nors saulė kepina, bet vėl kaupiasi labai juodi debesys. Numatydama tolimesnę įvykių eigą, nusižiūriu pasislėpti tinkamą stogelį Prezidentūros pašonėje.
Galinga liūtis po Prezidentūros pastato šoniniu stogeliu mus išlaiko apie pusvalandį. Nustojus lyti, traukiame keliuku žemyn iki gražiųjų Kadrioru rūmų ir sodų. Priešais Kadrioru rūmus yra Žemutiniai sodai. Už rūmų - fontanu „Miražų siena“ besibaigiantys Aukštutiniai arba Gėlių sodai.
Apžiūrą pradedame nuo gražiųjų gėlynų.
Fontanas.
Raityti, raudonu smėliu nubarstyti takai ir gražieji gėlynai.
Atsigrožėję Gėlių sodų ir rūmų darna, traukiame link priekinės rūmų pusės. Pakelėje – daili pergolė.
Bei kiti rūmų pastatai.
Priešais italų architekto projektuotus ir Baroko stiliumi pastatytus Kadrioru Kunstimuuseum – Kadrioru rūmus, kuriuose šiuo metu yra įsikūręs meno muziejus, tikėjausi išvysti irgi ne mažiau akį traukiančias erdves. Tačiau Žemutiniai sodai tėra tik paprastas parkas. Greitomis metame žvilgsnį į rūmų pastatą.
Paskui traukiame patraukliu taku, vedančiu prie paminklo “Rusalka”. Kažkurioje vietoje išklystame iš tako ir sukame į siauresnį takelį, vedantį pagal nuorodą “Japoniški sodai”. Takeliu einame iki 2011 metais Japonijos landšafto dizainerio Masao Sone suprojektuotų ir renovuotų Jaapani aed. Parkui buvo parinkti augalai, tinkantys šių platumų klimatui. Jie puikiai dera su parke visada augusiais medžiais.
Parkas labai didelio įspūdžio nepalieka, tiesiog rami vieta pasivaikščioti. Iš jo tikėjausi daugiau.
Pavasarį šiame parko kampelyje galima pasimėgauti žydinčiomis japoniškomis vyšnaitėmis ir rododendrais, vasarą – irisais. Mes randame tik vieną įspūdžio nepaliekantį plotą melsvų irisų.
Rašoma, kad ruduo šiam parkui dovanoja spalvingų medžių ir krūmų lapų grožį. Tarp kitko, šiame parke esantis rododendrų sodas yra pats didžiausias regione. Va, dėl jų vertėtų atvažiuoti į parką dar kartą.
Pavaikštome parko takais. Eilinį kartą pradeda lyti.
Iš sodų takas grįžta į vedantį link "Rusalkos".
„Rusalka“- pajūrio (Mere) alėjos gale 1902 metais pastatytas paminklas įamžinti tokio pat pavadinimo 1893 metais iš Talino į Helsinkį plaukusio ir nuskendusio laivo tragedijai.
Pasidairome į apylinkes nuo paminklo.
Apsilankome kiek toliau nuo monumento pastatytuose nemokamuose ir labai švariuose tualetuose. Paskui einame ne itin išvaizdžia pajūrio alėja link Pirita rajono.
Paplūdimys labai ne koks, tik tolimi Talino vaizdai džiugina ir eiti labai gera.
Vėl kaupiasi debesys. Sukame prie Dainų švenčių estrados.
Įsivaizdavau, kad estrada bus daug toliau nuo pagrindinio kelio. O ji čia pat, už kelių metrų. Nuo pagrindinio kelio iki jos einame per jaukų parkelį, bet prasidėjęs lietus priverčia skubėti ieškoti slėptuvės. Slėptuvę radome pačią geriausią per visą viešnagės Taline laiką: lipame ant po gaubtu esančios scenos. Be mūsų nuo lietaus slepiasi dar keli žmonės.
Patogiai įsitaisome pačiame viršuje ant laiptų, tiesiame kojas, iš kuprinių traukiame sumuštinius, žiūrime į apačioje į asfaltą tikštantį lietų ir mėgaujamės gyvenimu. Po kurio laiko čia atėję keli vaikinai pradeda muzikuoti. Muzika lengva ir relaksuojanti, labai atitinkanti orą ir mūsų nuotaikas. Pasisotinę žiūrime į krintančius lietaus lašus ir medituojame.
Liūtis po stogu užlaiko beveik valandą. Belaukdama, kol nustos lyti, papasakosiu apie Talino dainų ir šokių švenčių vietą Tallinna Lauluvaljak.
Vasaros estrada svarbi ne tik Estijos dainų ir šokių festivalių dalyviams ir žiūrovams. Šioje vietoje 1988 metais vyko žmonių susibūrimas, nukreiptas prieš Sovietų sąjungą.
Dainų ir šokių šventės rengiamos kas ketverius metus, artimiausioji nusimato 2019 metais.
Kiek dalyvių ir žiūrovų gali tilpti estradoje, taip ir liko mįslė, nes skirtinguose šaltiniuose radau skirtingą informaciją. Oficialus turizmo tinklapis pateikia, kad estrada talpina 34 tūkstančius atlikėjų ir 200 tūkstančių žiūrovų.
Šalia arenos yra 42 metrų aukščio kolona, kurios viršūnėje kiekvienos šventės metu uždegama ugnis. Nuo jos pasižvalgyti į apylinkes galima tik užsakius ekskursiją.
Nustojus lyti, lipame į kalnelį, esantį priešais estradą. Po kojomis bėga vandens upės.
Priešais sceną ant kalnelio yra pastatytas bronzinis paminklas estų dainos pradininkui, naujai perdainuoto neoficialaus Estijos himno "Mu isamaa on minu arm" – „Mano Tėvynė – mano meilė“, parašyto pirmajai Estijos dainų šventei, autoriui, kompozitoriui Gustav Ernesaks. Sovietmečiu kūrinys buvo draudžiamas, atkuriant Nepriklausomybę, tapo Laisvės šaukliu. Kūrinys primena Estijos himną, todėl užsieniečiai dažnai painioja.
Šalia yra muzikinis suolelis, turintis groti mano minėtą kūrinį. Tačiau kaip jis veikia, taip ir neišsiaiškinome.
Nuo kalvos vaizdas tikrai gražus. Neįprasta matyti vasaros estradą, už kurios ošia jūra, plaukia didžiuliai laivai.
Grįžtame prie jūros. Pakeliui kavinukėje šalia estrados nusiperkame labai skanios kavos (2 EUR). Ją išgeriame vaikštinėdamos krantine.
Pavargę kovoti su lietumi, nusprendžiame planuotą pamatyti Pirita rajoną atidėti kitam kartui, o pačios pėstute patraukiame į Taliną.
Pirita.
Iki monumento “Rusalka” eina plati betoninė alėja. Paskui takai šakojasi. Vienas bėga į Kadrioru parką, kitas – palei triukšmingą Narva kelią, dviračių takas suka kiek toliau nuo jūros. O mes nusprendžiame, kad norime eiti šalia jūros, todėl iš pradžių sukame siauru žvyrkeliu, paskui trepsime vos matomais takeliais.
Tai lyja, tai vėl nustoja. Mirtinai nusibodo tai užsimauti, tai nusitraukti apsiaustą.
Apmaudą dėl antra diena pliaupiančio lietaus tramdo tik pakrantės vaizdai ir apylinkėms spalvų suteikianti retkarčiais pro juodus debesis pasirodanti saulė. Beje, pakrantės takas nėra išpuoselėtas ir atrodo apleistas. Bet man, laukinių paplūdimių mylėtojai, jis labai patinka.
Jūra plaukioja dideli laivai. Žiūriu į juos ir kurpiu ateities planus.
Netikėtai už dviejų dienų kančias dangus padovanoja dovaną.
Talinas jūros pakrante driekiasi net 46 kilometrus. Nuo Viduramžių iki priklausomybės carinei imperijai Talinas gyveno jūros ritmu: prekyba, karai, kasdienis gyvenimas – viskas siejosi su jūra.
Laivai artėja, planuojame prieiti iki pat jų.
Deja, patenkame į akligatvį, tenka grįžti nemažą kelią atgal ir eiti į miestą. Kaupiasi eilinis lietus.
Kažkas įdomaus pakeliui.
Liūtis užklumpa šalia prekybos centro, tad neriame į jį. Kaip tik gera proga nusipirkti lauktuvių. Už marcipaninius saldainius, už kuriuos mieste mokėjau po eurą, čia sumoku per pus mažiau.
Jau nebesuskaičiuoju, kiek kelionės laiko sugaišome besislėpdamos nuo lietaus. Bet kol jis nebelyja, traukiame dar iki vieno kelionės tikslo. Vos už kelių minučių pasiekiame į avangardinį 21 amžiaus Rotermanni kvartalą.
Buvusi gamyklų ir fabrikų miesto dalis, paversta komerciniu kultūriniu centru, geriausiai parodo, kaip miestas pasikeitė per keletą metų. Dar visai neseniai šioje vietoje stovėję ir darkę senamiesčio ir pajūrio vaizdą pilki 19 -20 amžiaus didelės pramonės gelžbetonio monstrai šiandien traukia lankytojus kavinių, prekybos ir verslo centrų spindinčiais langais.
Niekaip netikėjau, kad šiuolaikinis rajonas gali būti toks jaukus. Išlikusi istorija ir prie jos pritaikytas šiuolaikinio gyvenimo ritmas.
Kažkas dairosi į apačioje esančias parduotuvių vitrinas.
Atsimėgavę gerąja avangardinio miesto aura, traukiame lankyti pirmąją kelionės dieną nespėtų pamatyti objektų. Arčiausiai mūsų yra Kanuti parkas. Tad sukame į jį.
Iki 19 amžiaus šioje miesto vietoje tyvuliavo pelkė. 19 amžiaus pradžioje vietovė buvo išnuomota Kanutų gildijai, kuri šioje vietoje suformavo sodus. 2002 metais pastatyta skulptūra F. Dostojevkiui, o 2008 - Mare Mikof skulptūra „Berniukai su skėčiu“.
Žvilgtelėjusi į žemėlapį, suprantu, kad esame netoli memorialo, skirto 1994 metais įvykusios kelto Estonia tragedijos aukoms atminti. Einame apžiūrėti.
Į šalia memorialo esantį Paks Margareeta - Storosios Margaritos bokštą šįkart žvilgtelime tik iš šono.
Niekas negali atsakyti, kodėl bokštas gavo Storosios Margaritos vardą. Vieni šaltiniai skelbia, kad toks vardas duotas, nes bokštas buvo didžiausias ir jo sienos storiausios, vietomis net 5 metrų pločio. Kituose – nuo čia stovėjusios galingiausios patrankos pavadinimo. Dar kituose - nuo čia dirbusios apkūnios virėjos Margaritos.
Per gyvavimo laikotarpį bokštas buvo paverstas ginklų sandėliu. Kažkuriuo metu šis pastatas buvo reorganizuotas į kalėjimą. Šiuo metu 25 metrų pločio ir 20 metrų aukščio Storosios Margaritos bokšte yra įsikūręs Jūrų muziejus.
Pro Pajūrio vartus grįžtame į senąjį Taliną.
Didieji pakrantės vartai Suur Rannavärav ir Storosios Margaritos bokštas buvo pastatyti ne vien apsaugoti viduramžių miestą, bet taip pat atvykėliams parodyti miesto galią.
Štai ir vėl kvėpuojame Viduramžių miesto oru.
Pasigrožime "Trimis seserimis". Tai trys pirklių namai, menantys bent 1362 metus. Daugiau kaip šešis šimtus metų jų savininkais buvo gildijų vyresnieji, miesto magistrato nariai, miesto merai. Dabar čia yra 5 žvaigždučių viešbutis, kuriame buvo apsistoję Anglijos karalienė ir Japonijos imperatorius.
Iki autobuso į Lietuvą likę dar kelios valandos, vaikštome po senamiestį. Pakeliui Mustpeade Maja - Pikk gatvės 24 numeriu pažymėtame name yra buvusi šv. Olavo gildijos narių būstinė. Gyvavusi nuo 14 amžiaus, 17 amžiuje šv. Olavo gildija susijungė su Kanuto gildija. 19 amžiuje šalimais įsikūrę Juodagalvių gildijos nariai rekonstravo ir apjungė kelis aplinkinius pastatus.
Nelyja, miestas atrodo visiškai kitoks, nei iš po apsiaustų.
Vakarieniauti nusprendžiame paprastoje picerijoje. Sušlamščiame po picą. Estiškų patiekalų taip ir neparagavome. Gal tai koks ženklas?
Iki autobuso vis dar nemažai laiko, toliau slampinėjame gatvėmis.
Kino teatras, prie kurio viešint Taline žiemą, kojos atvedė ne kartą. Šios viešnagės metu čia atsiradome pirmą kartą.
Talino detalės: ne tik laimingas diedulė kaminkrėtys, vardu Onnelik Korstnapuhkija, bet ir jo pėdelės.
Luhike jalg gatvele lipame į Toompea kalvą.
Apima liūdesys, kad jau greit išvažiuosime. Dar labiau gaila išvažiuoti, kai vienoje senamiesčio pusėje erzinasi visiškai giedras dangus.
Kitoje pusėje vis dar grūmoja lietaus pilni pilki debesys.
Ateiname į Taani kuninga aed arba į Danijos karalių sodus.
Tai nedidelis plotas tarp A. Nevsky katedros ir Kiek in de Kok. Tikima, kad Danijos karalius Valdemaras II ir jo kariuomenė čia apsistojo prieš užkariaudama Tompėją 1219 metais. Taip pat skelbiama, kad šioje vietoje atsirado Danijos vėliava. Pasak legendos, Valdemaras II ir jo pajėgos, kovodamos su estais, buvo ties pralaimėjimo riba, kuomet danguje prasisklaidžius debesims pasirodė raudona vėliava su baltu kryžiumi. Jie šį reiškinį palaikė šventu ženklu. Nuo to laiko Danijos vėliava yra būtent tokia.
Užlipę į sodus, pirmiausiai apžvelgiame apačioje likusio miesto stogus.
Kažkur ten toli, šalia dangoraižių, gyvenome.
Viduramžių miesto sienos.
Kelionę baigsime ten, kur ir pradėjome.
Tiksliau, baigėme išėję pro Viru vartus. Kaip ir minėjau ankščiau, gatvėje vis dar vyksta dideli remontai, teks atvažiuoti ir patikrinti, kai ji bus sutvarkyta.
Eidamos į stotį, pasivejame jos pusėje kybojusius sunkius lietaus debesis. Iškankintos kritulių, norėjome tik kuo greičiau pasiekti galutinį tikslą.
Stotyje su dideliu džiaugsmu atsisveikiname su apsiaustais nuo lietaus ir ruošiamės kelionei. Iš saugojimo kabinos susirenkame daiktus, suvaikštome į tualetus, nusiperkame vandens. Simple express autobusas atvažiuoja labai anksti. Nuovargis iškart užmerkia akis. Juk per dieną nueiti 25 kilometrai.
Kitos dienos rytą jau sveikinamės su Vilniumi.
Kelionė, kad ir šlapia, vis tiek buvo puiki. Talinui nesakau „sudie“, sakau „iki pasimatymo“.
